2019-10-02 Nr. AB-18667-3-62-3-00224-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-934-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00224-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2, 15.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. L. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti: 1) Kauno rajono savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 12 d. įsakymą Nr. ĮS-44 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“, 2016 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-636 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pakeitimo“ pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – ir Įsakymas); 2) Kauno rajono savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 14 d. raštą Nr. SD-1492 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto“ (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėja nurodė, kad ginčijamas Įsakymas ir Raštas yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini. Nurodė, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 0,5800 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). Pareiškėja atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) pateikė prašymą išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą siekiant pakeisti Sklypo paskirtį. Administracija 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ (toliau – ir 2016 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. ĮS-593) pradėjo rengti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Atsakovas 2016 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. ĮS-636 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pakeitimo“ (toliau – ir 2016 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. ĮS-636) papildė minėtą įsakymą, tačiau jo esmės nepakeitė. Ginčijamu Įsakymu atsakovas pripažino netekusiais galios minėtą 2016 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. ĮS-593 bei 2016 m. balandžio 7 d. įsakymą Nr. ĮS-636. Pareiškėja nurodė, jog buvo pateikusi visus reikalingus dokumentus gauti leidimui rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Projektas). Pažymėjo, jog šioje projekto stadijoje (Sklypo paskirties keitimo) dar negali būti jokių prielaidų dėl statybos leidimo išdavimo, su kuo iš esmės atsakovas ir sieja skundžiamo Įsakymo priėmimą, kadangi atsakovui nėra žinoma, kur ir kokiose Sklypo vietose yra numatoma statyba, be to atsakovas planuoja gatvės tiesimą ir per pareiškėjos Sklypo dalį, patenkančią į didelės tikimybės (10 proc.) sniego tirpsmo ir liūčių potvynių teritoriją.

3. Pareiškėja paaiškino, kad planuojamas Sklypas yra nacionalinių migracijos koridorių teritorijose, tačiau tai savaime nereiškia ir negali reikšti, kad statyba gamtinio karkaso teritorijose, ar, juolab, žemės sklypo paskirties keitimas, yra draudžiami. Priešingai, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 22 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad gamtiniame karkase yra leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus, t. y. pagal bendrąją taisyklę reikia vadovautis gamtinio karkaso nuostatomis ir atsižvelgti į galimą užstatymo intensyvumą ir planavimo principus pagal planavimo dokumentus. Be to, pagal Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano I-ojo pakeitimo sprendinius Sklypas patenka į teritorijas, kuriose dominuoja mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosios paskirties užstatymas ir jų aptarnavimui reikalinga socialinė, paslaugų ir kita infrastruktūra. Pareiškėja nurodė, kad per Sklypą yra planuojama tiesti (duomenys neskelbtini) gatvė, kurios dalis taip pat patenka į didelės tikimybės (10 proc.) sniego tirpsmo ir liūčių potvynių teritorijas, t. y. pareiškėjai esą akivaizdu, kad mažaaukštė statyba ginčo teritorijoje yra ne tik numatoma, bet ir vyksta. Pareiškėjos nuomone, Sklypas nepatenka į paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostas. Potvynių rizikos valdymo plano priėmimas yra valstybės ir jos institucijų užduotis, kuri niekaip nekoreliuoja su Sklypo paskirties keitimu. Ginčo Sklypas patenka į vidutinės tikimybės (1 proc.) ir didelės tikimybės (10 proc.) sniego tirpsmo ir liūčių potvynių teritorijas, tačiau atsakovas negali numatyti, kokiu būdu ir kaip pareiškėja įgyvendins savo, kaip statytojos, teises (jei apskritai nuspręs kada nors jas įgyvendinti) ir tai galės įvertinti tik tada, kai pareiškėja kreipsis dėl statybos leidimo išdavimo. Skundžiamo Įsakymo priėmimas dėl patvirtinto potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapio yra skubotas, neteisėtas ir nepagrįstas, be to kitiems asmenims tokie leidimai yra išduodami.

4. Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano 1-ojo pakeitimo sprendiniais, Sklypas patenka į teritorijas, kuriose dominuoja mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosios paskirties užstatymas su jos aptarnavimui reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Tačiau tuo pačiu teritorija patenka ir į galimų potvynių teritoriją – aplinkosauginiu požiūriu jautrią teritoriją, kuriose esamo užstatymo tankinimas neplanuotinas, bei gamtinio karkaso teritoriją. Gamtinio karkaso teritorijose skatinama veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, palaikomas ir stiprinamas ekosistemų stabilumas, renatūralizacija, vykdomas ekosistemų atkūrimas, palaikoma ir didinama kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė.

Gamtinio karkaso migracijos koridorių sistemą sudaro nacionaliniai, regioniniai, rajoniniai ir vietiniai migracijos koridoriai. Planuojamas Sklypas yra nacionalinių migracijos koridorių teritorijose. Nacionalinės ir regioninės reikšmės migracijos koridoriams taikytinas natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio saugojimas ir išlaikymas su minimaliomis kraštotvarkos priemonėmis, draudžiamas natūralių upių tvenkimas, vandens pralaidumą slėniuose mažinantys žemės darbai ir techniniai statiniai. Draudžiama pastatų statyba užliejamose teritorijose.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymo) 2 straipsnio 1 punkto nuostatas pagrindinė žemės naudojimo paskirtis lemia žemės naudojimo kryptį. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas). Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius.

Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos, įsigaliojusios nuo 2017 m. gegužės 1 d., priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. 1-301 1, 2, 5, 7, 9, 13, 16, 18, 20, 23, 241, 25, 27, 29, 30, 31, 32 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 321 straipsniu“, nustato, jog draudžiama statinių statyba vidutinės ir didesnės už vidutinę potvynių rizikos (vieno procento ir didesnės užliejimo tikimybės) teritorijose, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, išskyrus jose esančias sodybas.

6. Atsakovas pažymėjo, kad teritorijose, kurios pasižymi potvynių rizika, atskirų sklypų, kuriuose numatomos gyvenamųjų ar negyvenamųjų pastatų statybos, žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai turi būti rengiami kartu su viso miestelio į potvynių rizikos zoną patenkančios teritorijos apsaugos nuo potvynių priemonių projektu. Šie reikalavimai galioja tol, kol bus patvirtinti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai bei potvynių rizikos valdymo planai. Potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapiai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. Dl-655 „Dėl potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapių o, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonuose patvirtinimo“ (toliau – ir Aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. Dl-655). Pagal juos Sklypas patenka vidutinės tikimybės (1%) ir didelės tikimybės (10%) sniego tirpsmo ir liūčių potvynių teritorijas. Taip pat Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano 1-ojo pakeitimo aiškinamojo rašto 9.2 dalyje yra aiškiai įvardytos bendros Kulautuvos gyvenvietės kraštovaizdžio tvarkymo kryptys. Viena iš šių krypčių – neskatinti pastatų planavimo ir statybos potencialaus užliejimo teritorijose, jose formuoti želdynus, įrengti takus, sportui ir turizmui pritaikytą infrastruktūrą.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos skundo argumentas, jog atsakovas nuolat išduoda statybos leidimus ir leidžia organizuoti projektus žemės sklypuose, kurių išsidėstymas yra analogiška pareiškėjos Sklypui, yra nepagrįstas, kadangi tokių projektų, kurie būti rengiami žemės sklypams, esantiems Kulautuvos sen. Kulautuvos mstl. ir patenkantiems į potvynių užliejamas teritorijas, kurių vienas iš tikslų būtų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas, nėra.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai A. L. nuosavybės teise priklauso 0,5800 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėja atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą su tikslu pakeisti žemės sklypo paskirtį. Kauno rajono savivaldybės administracija 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pradėjo rengti 0,58 ha žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Atsakovas 2016 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. ĮS-636 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pakeitimo“ pakeitė minėto įsakymo 2.2 papunktį jį išdėstydamas taip: projekto tikslas – žemės sklypo (duomenys neskelbtini) padalijimas į du ar daugiau žemės sklypų ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitą, nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, vienam iš suformuotų sklypų nustatant naudojimo būdą – susiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorijos. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-3526-422/2016 panaikino Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. ĮS-971 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pripažinimo netekusiu galios“ ir Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. ĮS-1013 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-04-07 įsakymo Nr. ĮS-636 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-04-01 įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pakeitimo“ pripažinimo netekusiu galios“. Ginčijamu Įsakymu atsakovas, atsižvelgdamas į minėtą teismo sprendimą, pripažino netekusiais galios 2016 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. ĮS-593 bei 2016 m. balandžio 7 d. įsakymą Nr. ĮS-636.

10. Nustatyta, jog pareiškėja 2017 m. birželio 2 d. dar kartą kreipėsi į atsakovą, prašydama organizuoti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Kauno rajono savivaldybės administracija 2017 m. liepos 14 d. Raštu iš esmės tais pačiais motyvais (pagrindinis iš jų, kad ginčo Sklypas patenka į potvynio metu užliejamas teritorijas) dar kartą atsisakė organizuoti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas iš esmės kilęs dėl to, ar Sklypas, kuriam rengiamas Projektas, patenka į potvynių užliejamas teritorijas, kuriose pagal įstatymų reikalavimus draudžiama statyti pastatus. Dėl šių priežasčių teismas pirmiausiai vertino ar pagrįstai atsakovas pripažino, jog Sklypas, kuriam pareiškėja pageidauja rengti Projektą, patenka į potvynių užliejamas teritorijas.

12. Teismas, atsižvelgdamas į Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo atvejus, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1 redakcija) (toliau – ir Taisyklės), 2 punktą, kuris nustato, kad projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 punktą, padarė išvadą, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis apsprendžia žemės naudojimo kryptį. Iš bylos dokumentų akivaizdu, jog pareiškėjos prašymo pakeisti Sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitą ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, o tikslas – planuojama vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statyba sklype.

13. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. D1-655 „Dėl potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapių Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonuose patvirtinimo“ patvirtintus potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapius teismas darė išvadą, kad Sklypas patenka vidutinės tikimybės (1 proc.) ir didelės tikimybės (10 proc.) sniego tirpsmo ir liūčių potvynių teritorijas. Teritorija, esanti už (duomenys neskelbtini) g. į pietus, patenka į didelės tikimybės (10 proc.) sniego tirpsmo ir liūčių potvynių teritorijas. Potvynių rizikos vertinimo ir valdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1558, potvynio sąvoka suprantama kaip laikinas žemės, kuri paprastai nėra po vandeniu, užtvinimas, pvz.: upių, ežerų, dirbtinių vandens telkinių, tarpinių vandenų, jūros pakrančių užtvinimas, taip pat teritorijų užtvinimas dėl hidrotechninių statinių avarijų, išskyrus užtvinimą iš nuotakyno. Faktą, kad Sklypas patenka į užliejamą teritoriją, teismo vertinimu, taip pat įrodo ir Kauno rajono savivaldybės, patvirtinto 2014 m. rugpjūčio 28 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-299, (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai. Pagal Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano pirmojo pakeitimo sprendinius, ginčo Sklypas patenka į galimų potvynių teritoriją. Pažymėtina, jog minėto Bendrojo plano aiškinamojoje dalyje nurodyta, kad dalis urbanizuojamų teritorijų yra numatytos potvynių užliejamose teritorijose. Potvyniai gali daryti neigiamą įtaką žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai. Teritorijose, kurios pasižymi potvynių rizika, atskirų sklypų, kuriuose numatomos gyvenamųjų ar negyvenamųjų pastatų statybos, žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai turi būti rengiami kartu su viso miestelio į potvynių rizikos zoną patenkančios teritorijos apsaugos nuo potvynių priemonių projektu. Byloje esanti planinė medžiaga, teismo vertinimu, neginčijamai patvirtina, kad Sklypas yra potvynių užliejamoje teritorijoje ir priemonių apsaugai nuo užliejimo šiai teritorijai nėra numatyta nurodyto bendrojo plano 1-ojo pakeitimo sprendiniuose.

14. Teismas rėmėsi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (red., galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. gegužės 4 d.) 127.9 punkto nuostata, kuri numato, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 50 metrų už pakrantės apsaugos juostos, išskyrus buvusių sodybų atkūrimo atvejus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytomis sąlygomis, taip pat miestų, miestelių ir kompaktiškai užstatytų arba savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytų užstatyti kaimų teritorijose (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje).

15. Teismas vertino, jog Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano pirmojo pakeitimo sprendiniai patvirtina, kad Sklypas patenka ne tik į galimų potvynių teritoriją – aplinkosauginiu požiūriu jautrią teritoriją, kuriose esamo užstatymo tankinimas neplanuotinas, bet ir gamtinio karkaso teritoriją. Gamtinio karkaso teritorijose skatinama veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, palaikomas ir stiprinamas ekosistemų stabilumas, renatūralizacija, vykdomas ekosistemų atkūrimas, palaikoma ir didinama kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė. Gamtinio karkaso migracijos koridorių sistemą sudaro nacionaliniai, regioniniai, rajoniniai ir vietiniai migracijos koridoriai. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti planinė medžiaga neginčijamai patvirtina, jog Sklypas yra nacionalinių migracijos koridorių teritorijose. Nacionalinės ir regioninės reikšmės migracijos koridoriams taikytinas natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio saugojimas ir išlaikymas su minimaliomis kraštotvarkos priemonėmis, draudžiamas natūralių upių tvenkimas, vandens pralaidumą slėniuose mažinantys žemės darbai ir techniniai statiniai. Draudžiama pastatų statyba užliejamose teritorijose.

16. Teismas pabrėžė, kad skundo motyvas, jog potvynių rizikos valdymo plano priėmimas yra valstybės ir jos institucijų užduotis, kuri niekaip nekoreliuoja su žemės sklypo paskirties keitimu, kadangi atsakovas negali numatyti, kokiu būdu ir kaip pareiškėja įgyvendins savo, kaip statytojos, teises (jei apskritai nuspręs kada nors jas įgyvendinti) ir tai galės įvertinti tik kai pareiškėja kreipsis dėl statybos leidimo išdavimo, yra nepagrįstas. Nurodė, kad žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas ir jo tvirtinimas yra tik vienas iš veiksnių, įgalinančių pareiškėją ateityje kreiptis dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog asmens teisėti lūkesčiai turi būti realūs, o ne iliuziniai, o teisminės valdžios paskirtis yra išspręsti teisinius konfliktus taip, kad būtų paneigtas nenoras veikti taip kaip numato teisės aktai.

17. Teismas sprendė, kad likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, vertino, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, naikinti jų nėra teisinio pagrindo, o skundas atmestas.

III. 18. Pareiškėja A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

19. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime motyvavo dėl atsakovo Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau visiškai nepateikė argumentų dėl skundžiamo Įsakymo, todėl pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį.

20. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas – spręsdamas dėl Saugomų teritorijų įstatymo taikymo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo redakcija, įsigaliojusia nuo 2017 m. liepos 1 d., t. y., praėjus beveik pusei metų po skundžiamo 2017 m. sausio 12 d. įsakymo priėmimo), o spręsdamas dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų taikymo ginčo situacijoje kažkodėl pasirinko akto redakciją, galiojusią nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. (t. y. galiojusią skundžiamo Įsakymo metu, tačiau nebegaliojusią 2017 m. liepos 14 d. atsakymo priėmimo metu). Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas selektyviai parinko teisės aktų redakcijas, taikytinas būtent palankiausiai atsakovui siekiant atmesti pareiškėjos skundą.

21. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos vertinimu, neatsižvelgė į atsakovo atstovo posėdžio metu išreikštą teiginį, kad nėra prielaidų neleisti pareiškėjai pakeisti Sklypo naudojimo paskirties. Pareiškėja nurodo, kad negalima tapatinti žemės sklypo paskirties keitimo procedūros su statybos leidimo išdavimo procedūra. Šiuo atveju atsakovas negali numatyti kokiu būdu ir kaip statytojos teises įgyvendins pareiškėja ir dėl to galės spręsti tik išduodant (arba atsisakant išduoti) statybos leidimą, kai (jei) pareiškėja dėl jo kreipsis.

22. Pareiškėja tvirtina, jog negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sklypas patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą, kadangi byloje esantys dokumentai patvirtinta priešingai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. spalio 7 d. įsakymo „Dėl Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 540 6 punktas nustato, jog paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos žemės sklypams, esantiems miestuose ir miesteliuose (Kulautuva turi miestelio statusą), yra taikoma su išimtimis. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad „paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus vidutinės ir didesnės už vidutinę potvynių rizikos (vieno procento ir didesnės užliejimo tikimybės) teritorijose, kurias nustato Vyriausybės įgaliota institucija, išskyrus jose esančias sodybas“. Pareiškėjos manymu, tam, kad statyba būtų negalima pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktą, turi būti dviejų sąlygų sutaptis: 1) žemės sklypas, kuriame norima atlikti statybos darbus, turi būti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje ir pakrantės apsaugos juostoje, bei 2) paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje ir pakrantės apsaugos juostoje esantis žemės sklypas patenka į vidutinės ir didesnės už vidutinę potvynių rizikos (vieno procento ir didesnės užliejimo tikimybės) teritoriją. Nesant abiejų šių sąlygų, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktas negali būti taikomas. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127 punktas reguliuoja draudimus vandens telkinių apsaugos zonoje. Jei žemės sklypas nėra vandens telkinių apsaugos zonoje, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktas žemės sklypui netaikomas.

23. Pareiškėja nurodo, kad byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog Sklypas nepatenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą. Pagal šį išrašą, Sklypui yra nustatyta tik viena specialioji sąlyga, t. y. „XLIX. Vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona“, kuri savaime statybos nedraudžia. Tuo atveju, jeigu Sklypas iš tiesų patektų į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą, tuomet Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše apie Sklypą būtų įrašas „XXIX. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zona“, o tokio įrašo nesant pirmosios instancijos teismas padarė grubią įrodymų vertinimo klaidą, nulėmusią neteisėto sprendimo priėmimą, nors šį faktą (jog Sklypas nepatenka nei į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną, nei į pakrantės apsaugos juostą) pripažino net ir paties atsakovo atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

24. Pareiškėja teigia, kad Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog „Pagal Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano pirmojo pakeitimo sprendinius Sklypas patenka į gamtinio karkaso teritoriją“, tačiau pats savaime toks faktas nedraudžia nei keisti Sklypo paskirtį, nei draudžia jame statyti įvarius, tarp jų – ir gyvenamosios paskirties, statinius. Pareiškėjos vertinimu, iš Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano pirmojo pakeitimo matyti, kad gamtinis karkasas yra numatomas Nemuno saloje ir I terasoje, į kurią Sklypas nepatenka.

25. Pareiškėja paaiškina, jog Administracija nevienodai traktavo jos prašymą palyginus su kitais panašioje situacijoje esančiais pareiškėjais, kuriems išdavė statybą leidžiančius dokumentus sklypuose, patenkančiuose į potvynių užliejamas teritorijas ir esančiuose paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose. Akcentavo, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovės nurodė, kad visi minėti statybos leidimai yra išduoti iki 2017 m. liepos 1 d. (t. y. iki Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio pakeitimo) ir toliau nebus išduodami, tačiau iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog statybos leidimai yra išduodami ir toliau teritorijose, patenkančiose į 1 proc. arba didesnę sniego tirpsmo ir liūčių potvynių riziką (pareiškėja pateikė priedą, kuriame nurodyti vieši duomenys apie išduotus statybos leidimus statyboms gretimose teritorijose).

26. Pareiškėja, atsižvelgdama į viešai skelbiamą informaciją, nurodo, kad Kauno rajono savivaldybė Europos Sąjungos lėšomis yra įgyvendinusi potvynių rizikos priemones. Papildo, kad po 1959 metais Kauno hidroelektrinės užtvankos statybos Kulautuvoje nėra buvę potvynių.

27. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą pridėti papildomus įrodymus prie nagrinėjamos bylos – VTPSI prie AM Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinė priežiūros departamento atsakymą Nr. (15.2.)-D-1006, Kauno rajono savivaldybės administracijos 2019 m. birželio 13 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. SD-952, įrodymus apie statybos leidimų išdavimus žemės sklypuose, patenkančiuose į 1 proc. ir 10 proc. Potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapį, kuriais siekė pagrįsti, kad kitiems žemės sklypams toje pačioje teritorijoje, esantiems analogiškoje padėtyje, t. y. esantiems toje pačioje Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapio dalyje, yra pradedami ir baigiami rengti analogiški formavimo ir pertvarkymo projektai. Taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

28. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės analogiškais motyvais kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, kad skundžiamas Sprendimas pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus ar procedūrinius reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. ĮS-44 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“, 2016 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-636 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pakeitimo“ pripažinimo netekusiais galios“ ir 2017 m. liepos 14 d. rašto Nr. SD-1492 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto“, kuriais pareiškėjai panaikinta teisė rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ir atsisakyta jį rengti, teisėtumas ir pagrįstumas.

31. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, nurodydamas, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas, nes atsakovas tinkamai motyvavo savo Įsakymą bei Raštą, juose tinkamai nurodė atsisakymo teisinį pagrindą.

32. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl skundžiamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, o pasisakė tik dėl Rašto, netinkamai taikė ginčui aktualią Saugomų teritorijų įstatymo redakciją, nepagrįstai sutapatino žemės sklypo paskirties keitimo ir statybos leidimo išdavimo procedūras, netinkamai aiškino bylos faktines aplinkybes tiek, kiek tai susiję su Sklypui taikomomis paviršinių vandens telkinių apsaugos zonomis bei pakrančių apsaugos juostomis, teigia, kad sklypui nepagrįstai taikė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimus, nesutiko su išvada, kad žemės sklypas patenka į gamtinio karkaso teritoriją.

33. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išnagrinėjęs pareiškėjos atstovo prašymą reg. Nr. ZSPF-19304, Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pradėjo rengti 0,58 ha Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) padalijimas į du ar daugiau žemės sklypų ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio paskirties į kitą, nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, vienam iš suformuotų sklypų nustatant naudojimo būdą – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Atsakovo 2016 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. ĮS-636 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 „Dėl pradedamo rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“ pakeitimo“ buvo papildytas įsakymo 2.2 papunktis teiginiu „pagrindinės žemės naudojimo“ jį išdėstant taip: projekto tikslas – žemės sklypo (duomenys neskelbtini) padalijimas į du ar daugiau žemės sklypų ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitą, nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, vienam iš suformuotų sklypų nustatant naudojimo būdą – susiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorijos.

35. Atsakovo 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮS-593 buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 37 straipsnio 7 dalimi. 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 5 dalimi, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo pakeitimo, 2 punkto 2.1 ir 2.7 papunkčiais, 12 punkto 12.2 papunkčiu, 13 punkto 13.4 papunkčiu, 14 punkto 14.2 papunkčiu ir 21 punktu, Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano 1-uoju pakeitimu, patvirtintu Kauno rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. TS-299 „Dėl Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano 1-ojo pakeitimo tvirtinimo; 2016 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. ĮS-636 buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi.

36. Byloje ginčijamas Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. ĮS-44, kuriuo buvo panaikinti 2016 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. ĮS-593 ir 2016 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. ĮS-636, yra grindžiamas Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9. papunkčiu, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis, Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano pirmuoju pakeitimu, Potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapiais Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinuose, patvirtintais Aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. Dl-655, priimtas atsižvelgiant į Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.el-3526-422/2016, į tai, kad Sklypas patenka į paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną, pagal Bendrojo plano pakeitimo sprendinius – į gamtinio karkaso teritorijas, kuriose naujų gyvenamųjų namų statyba negalima, jei sklypas patenka į potvynių užliejamas teritorijas, o Sklypas pagal patvirtintus Potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapius Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinuose patenka į vidutinės tikimybės (1 proc.) ir didelės tikimybės (10 proc.) sniego tirpsmo ir liūčių potvynių teritorijas, bei į tai, kad pakeitus Sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, numatytas naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statyba negalės būti įgyvendinta.

37. Kai byloje yra kilęs ginčas dėl individualių administracinių aktų (2016 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. ĮS-593 ir 2016 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-636), kurių pagrindu kilo suinteresuotam asmeniui materialinės teisinės pasekmės ir / ar su tuo susiję teisėti lūkesčiai, panaikinimo vėliau priimtu viešojo administravimo subjekto aktu, bylą nagrinėjantis teismas turi patikrinti, ar tokį administracinį sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas turėjo kompetenciją panaikinti savo paties anksčiau priimtą administracinį aktą, ar buvo tam teisėtas pagrindas.

38. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti.

39. Vertinant aplinkybes, susijusias su atsakovo teise pasinaikinti priimtą teisės aktą, kuris sukėlė teisines pasekmes, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra nurodęs (žr. 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3254-520/2017, 2017 spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017) jog Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnis yra bendra norma, apibrėžianti atitinkamų subjektų kompetenciją, kuri taikytina jeigu nėra nustatytų specialių taisyklių. Ši norma negali būti aiškinama plečiamai ir negali būti taikoma nesilaikant kitų teisės aktų reikalavimų (pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014; 2014 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-560/2014). Be kita ko, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad bylose, susijusiose su Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies taikymu, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinta, ar savivaldybės institucija, panaikinusi savo pačios priimtą sprendimą turėjo galimybę pasirinkti kitą galimą elgesio variantą siekdama užtikrinti įstatymų reikalavimus.

40. Administracinių teismų praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (Viešojo administravimo įstatymo 35 str.).

41. Teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-227/2012; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014). Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenustato. Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010; 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012).

42. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl viešojo administravimo subjekto teisės atšaukti priimtą teisės aktą ir remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra nurodęs, kad ESTT formuojamas administracinių sprendimų atšaukimo modelis remiasi konkuruojančiu interesų balansavimu kiekvienu konkrečiu atveju. Šiame kontekste Europos Sąjungos teisėje aiškiai atskiriamos dvi situacijos, pirma, Sąjungos institucija panaikina sprendimą, kuris yra teisėtas, tačiau dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių arba teisinio reguliavimo, jų manymu, turi būti pakeistas arba panaikintas, antra, kompetentinga institucija panaikina ar pakeičia sprendimą savo iniciatyva dėl to, kad priimtas sprendimas neteisėtas, pvz., buvo priimtas, remiantis klaidingu teisės nuostatų interpretavimu, pateikus apgaulingus, netikslius duomenis ir pan. Europos Sąjungos teismų praktikoje įtvirtintas bendrasis teisės principas, pagal kurį leidžiama atgaline data atšaukti neteisėtą administracinį aktą, sukūrusį subjektines teises, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu. Tačiau akto panaikinimas atgaline data galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms konkrečiu atveju. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nors bet kuriai Sąjungos institucijai, kuri konstatuoja, kad jos ką tik priimtas teisės aktas yra neteisėtas, pripažįstama teisė atgaline data atšaukti jį per protingą laikotarpį, ši teisė gali būti ribojama būtinybės nepažeisti asmens, kuriam aktas buvo skirtas ir kuris galėjo pasitikėti jo teisėtumu, teisėtų lūkesčių.

43. Teisingumo Teismo praktikoje suformuluoti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama vertinant, kurie interesai neteisėto sprendimo atšaukimo atveju turi prioritetą. Pirma, vertinama, ar neteisėtas sprendimas apskritai galėjo sukurti teisėtus lūkesčius bei kokios pasekmės kiltų individui, jeigu sprendimas būtų panaikintas retroaktyviai. Šiuo aspektu ypač svarbu, kiek asmuo pasitikėjo akto teisėtumu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. 1997 m. balandžio 17 d. sprendimo De Compte prieš Parlamentą, C-90/95 P, Rink. p. I-1999, 35 p.). Teisėtų lūkesčių pažeidimu paprastai negali remtis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad tam tikras aktas yra neteisėtas arba jo teisėtumas yra abejotinas. Juolab prieštarauti, remdamasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, sprendimo atšaukimui negali asmuo, kuris kompetentingai institucijai pateikė neišsamią ar apgaulingą informaciją (1987 m. vasario 26 d. ETT sprendimo Consorzio Cooperative d'Abruzzo prieš Komisiją, 15/85, Rink. p. 1005, 14 p.; 1978 m. kovo 9 d. sprendimo Herpels prieš Komisiją, 54/77, Rink. p. 585, 41 p.; 1965 m. liepos 13 d. sprendimas Lemmerz-Werke GmbH prieš EAPB Aukščiausiąją valdžios instituciją, 111/63, Rink. p. 835.). Antra, atsižvelgiama į atšaukiamo akto neteisėtumo pobūdį – kuo rimtesnio pobūdžio teisėtumo principo pažeidimai, tuo labiau tikėtina, kad sprendimas bus atšauktas. Tuo metu aktas, kuris turi formalių procedūrinių trūkumų, gali būti paliktas galioti (1997 m. balandžio 17 d. ETT sprendimas De Compte prieš Parlamentą, C-90/95 P, Rink. p. I-1999). Šiame kontekste taip pat svarbu įvertinti pasekmes, kurios panaikinus tam tikrą aktą kiltų tretiesiems asmenims. Galiausiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, vertinamas protingo sprendimo atšaukimo terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3537-822/2016).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Įsakymo teisėtumo, turėjo nustatyti, ar specialūs teisės aktai suteikė atsakovui kompetenciją priimti ginčijamą Įsakymą, kuriuo panaikinti anksčiau priimti individualūs administraciniai aktai, sukėlę subjektams materialines teisines pasekmes bei atitinkamus lūkesčius. Minėta, kad vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis laikytina bendro pobūdžio taisykle, todėl vien šia nuostata atsakovo teisė panaikinti savo individualų administracinį aktą negali būti grindžiama. Taip pat turi būti įvertinama, ar naikinamų individualių administracinių aktų pagrindu suinteresuotiems asmenims apskritai galėjo kilti teisėti lūkesčiai – t. y. ar naikinami šiuo atveju 2016 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. ĮS-593 ir 2016 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. ĮS-636 buvo priimti atsakovui nepažeidžiant jam teisės aktais nustatytos diskrecijos ribų; ar atitiko materialiųjų teisės normų imperatyvias nuostatas jų priėmimo metu; kokio rimtumo buvo padaryti pažeidimai, ar tai tik formalūs procedūriniai trūkumai; ar dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių arba teisinio reguliavimo buvo teisinis pagrindas priimti ginčijamą Įsakymą; kiek laiko praėjo ir kokio rimtumo pasekmės dėl 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 ir 2016 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-636 panaikinimo kiltų pareiškėjai nagrinėjamu atveju, ar ji nepagrįstai neatsidurtų blogesnėje padėtyje negu tokioje pačioje ar labai panašioje faktinėje situacijoje esantys kiti asmenys (pvz., šalia esančių žemės sklypų savininkai). Pirmosios instancijos teismas aptariamais aspektais bylos nenagrinėjo, netyrė byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti svarbių duomenų, pateiktų į bylą, todėl padarytos išvados negali būti laikomos pagrįstomis, bylos esmė liko neatskleista.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakyme nurodyti teisiniai pagrindai laikytini savaime nesuteikiančiais savivaldybės administracijai naikinti patvirtinto jos 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮS-593 ir jį keičiančio 2016 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-636, kuriais pradedamas rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas (pakeičiamas įsakymas dėl patvirtinimo). Sprendime nurodoma Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kurioje apibrėžiama pagrindinės naudojimo paskirties sąvoka, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktas (numatomi statybos ir kiti ribojimai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje ir pakrantės apsaugos juostoje) ir Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano 1-ojo pakeitimo sprendinius, pagal kuriuos statyba gamtinio karkaso teritorijose, potvynių užliejamose teritorijose draudžiama ir kiti žemesnės galios teisės aktai, numatantys konkretų žemės naudojimo režimą bei žemės naudojimo apribojimus. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą ir Raštą pakankamai pagrindė panaikinimo priežastį, nes įrodė, kad planuojamas pertvarkyti Sklypas patenka į potvynių užliejamas teritorijas, tačiau nevertino Administracijos Įsakymo tuo aspektu, ar jame yra nurodytas teisinis pagrindas, numatantis atsakovo kompetenciją pripažinti netekusiu galios pačios patvirtintą teisės aktą dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo ir jeigu toks pagrindas nenurodytas, ar objektyviai egzistuoja teisinės prielaidos tokiai Administracijos funkcijai (naikinti savo priimtą sprendimą dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo) įgyvendinti nagrinėjamoje administracinėje byloje.

46. Teisėjų kolegija, aptardama apeliacinio skundo pagrindinius argumentus dėl netinkamo ginčui aktualių materialiosios teisės normų taikymo, pažymi, kad ginčo santykiui svarbus teisinis reguliavimas, sietinas su pareiškėjos žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo tvarka ir ūkinės bei kitos veiklos apribojimų nustatymo pradžia pareiškėjos Sklypui. Pareiškėjos Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas pradėtas rengti 2016 m. balandžio 1 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-593.

Atsakovas ginčijamą Įsakymą priėmė 2017 m. sausio 12 d. ir šio sprendimo preambulėje kaip teisinį pagrindą nurodė Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Tuo metu aktualios redakcijos (galiojusios iki 2017 m. gegužės 1 d.) Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punkte buvo nustatytas draudimas paviršinių vandenų apsaugos zonose statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas) bei vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių.

Nuo 2017 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 1, 2, 5, 7, 9, 13, 16, 18, 20, 23, 24-1, 25, 27, 29, 30, 31, 32 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 32-1 straipsniu įstatymas (toliau – Pakeitimo įstatymas), kurio Saugomų teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas draudimas išdėstytas taip: draudžiama statyti pastatus vidutinės ir didesnės už vidutinę potvynių rizikos (vieno procento ir didesnės užliejimo tikimybės) teritorijose, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, išskyrus jose esančias sodybas.

Taigi, draudimas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti statinius po 2017 m. gegužės 1 d. pakeičiamas ir siejamas su dvejomis sąlygomis: 1) žemės sklypas yra paviršinių vandens telkinių zonose esančiose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoje potvynių rizikos teritorijoje ir 2) žemės sklypas patenka į vidutinės ir didesnės už vidutinę potvynių rizikos potvynių rizikos teritorijas, kurių užliejimo tikimybės yra vieno procento ir didesnės. Atkreiptinas dėmesys, jog 2017 m. liepos 14 d. Raštu, kuriuo atsakovas atsisakė pradėti rengti pareiškėjos Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pagal jos 2016 m. kovo 20 d. prašymą, taikytas jau naujos redakcijos Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punkte išdėstytas draudimas statyti statinius paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje.

Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio, skirto Pakeitimo įstatymo įgyvendinimui, 5 dalyje nustatyta, kad asmenų teisės, įgytos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo išduotus statybos ar kitus ūkinės veiklos leidimus arba patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, susijusios su šiuo įstatymu uždraudžiama veikla saugomose teritorijose, įgyvendinamos pagal nurodytų leidimų išdavimo ar teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo dieną galiojusį teisinį reglamentavimą, o asmenų, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo pradėję rengti teritorijų planavimo dokumentus, kurie nebegalės būti įgyvendinti dėl Pakeitimo įstatymo nuostatų, arba kurie buvo pradėję statybos ar kitos ūkinės veiklos, kuri šiuo įstatymu uždraudžiama, leidimų gavimo procedūras, bet nurodyti teritorijų planavimo dokumentai nebuvo patvirtinti arba leidimai nebuvo išduoti, patirti nuostoliai kompensuojami pagal Pakeitimo įstatymo 18 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio nuostatas.

Kadangi žinoma, kad atsakovas buvo pritaręs pareiškėjos Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, tačiau jis nebuvo patvirtintas, tuomet laikoma, kad sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas nebegalėjo būti patvirtintas, jei pareiškėjos pertvarkomam Sklypui taikytini pasikeitę Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyti draudimai, kurie nebuvo taikytini prieš pareiškėjai inicijuojant Sklypo pertvarkymą ir naujų sklypų suformavimą. Jei įsigaliojus Pakeitimo įstatymui minėti draudimai ar jų ribojimo apimtis pareiškėjos Sklypui nepakito, tuomet laikytina, kad tik teismas turėjo teisę panaikinti atsakovo 2016 m. balandžio 1 d.

įsakymą Nr. ĮS-593 ir jį keičiantį 2016 m. balandžio 7 d. įsakymą Nr. ĮS-636, nes nuo to, ar pareiškėjos Sklypui taikytini nauji apribojimai, priklauso jos teisė į patirtų nuostolių kompensavimą pagal Saugomų teritorijų įstatymą.

47. Pirmosios instancijos teismas sprendime, kaip ir teigia pareiškėja, vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo redakcija, įsigaliojusia 2017 m. gegužės 1 d., t. y. taikytina Rašto priėmimo metu (2017 m. liepos 14 d.), tačiau neanalizavo Įsakymo priėmimo metu aktualios redakcijos šio įstatymo nuostatų (20 straipsnio 3 dalies 3 punkto) turinio, nevertino, ar pagrįstai atsakovas taikė šią nuostatą skundžiamame Įsakyme. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, kas galėjo lemti teisiškai nepagrįstą ginčui aktualaus teisinio santykio įvertinimą. Teismo sprendime aptariant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto nuostatą, vadovautasi šio teisės akto redakcija, galiojusia nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., tačiau nenurodoma, kuo šios nuostatos turinio analizė svarbi vertinant Įsakymo ar Rašto teisėtumą ar pagrįstumą.

48. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjos Sklypas yra paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje ar pakrantės apsaugos juostoje, nors byloje esantys įrodymai liudija priešingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas kilusį ginčas pirmiausiai vertino tuo aspektu, ar planuojamas rengti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas patenka į potvynių užliejamas teritorijas, kuriose pagal įstatymų reikalavimus draudžiama statyti pastatus. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjos visam Sklypo plotui taikoma paviršinių vandens telkinių apsaugos zona ir jai taikomi apribojimai, tačiau pareiškėja nesutiko su vertinimu, kad jos Sklypas yra paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje ir pakrantės apsaugos juostoje. Byloje kaip rašytiniai įrodymai yra pateikti Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano pirmojo pakeitimo brėžinių dalis ir aiškinamojo rašto dalis dėl urbanizuojamų teritorijų plėtros potvynių užliejamose teritorijose. Iš byloje pateikto 2017 m. vasario 13 d. Sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (I b.t., b. l. 7-8) visam Sklypo plotui 0,58 ha Apskrities viršininko 2006 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 02-05-3721 yra nustatyta paviršinių vandens telkinių apsaugos zona, o 2017 m. kovo 23 d. Sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (I b. t., b. l. 77-78) nurodytos apsaugos zonos įrašo nebėra. Teismo sprendimo motyvuose dėl šių prieštaravimų pašalinimo nėra nurodyti argumentai, todėl išvada dėl Sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų negali būti laikoma pagrįsta.

49. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos Sklypas patenka į potvynių užliejamas teritorijas, todėl jam taikytini statinių statybos ribojimai. Pareiškėja neginčija, kad Sklypas patenka į potvynių užliejamas teritorijas, tačiau įrodinėja, kad jai neturėtų būti taikomi ribojimai, nurodyti Kauno rajono savivaldybės Bendrojo plano pirmojo pakeitimo aiškinamajame rašte, nes:

1) Kauno rajono savivaldybė yra įgyvendinusi potvynių rizikos priemones;

2) kitiems asmenims panašiose situacijose tvirtina žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, kuriais keičiama žemės pagrindinė naudojimo paskirtis bei išduodami statybą leidžiantys dokumentai. Tiek atsakovas skundžiamuose Įsakyme bei Rašte, tiek pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad pagal Kauno rajono savivaldybės Bendrojo plano pirmojo pakeitimo aiškinamąjį raštą (9.1 lentelė) nurodyta, kad užliejamose teritorijose pastatų statyba draudžiama. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Kauno rajono savivaldybės Bendrojo plano pirmojo pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat numatyta, kad „siekiant urbanizuoti potencialiai užliejamas teritorijas (tolimesniuose planavimo etapuose) privalomai turi būti atliekami veiksmai ir procedūros, kurių pasekoje būtų nustatyta ar numatoma veikla neturės neigiamos įtakos teritorijoms, žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai.

Tokiose teritorijose galimą riziką dėl žalos turtui bei prevencinių priemonių įgyvendinimą <...> nustatyta tvarka prisiima jų vystytojai, pasirašydami atitinkamą raštišką deklaravimą, kuris privalo būti įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip privalomasis apribojimas. Šis reikalavimas taikomas ir kitos paskirties teritorijose, suplanuotose žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentais“. Šiame Bendrajame plane Kulautuva pažymėta kaip gamtinio karkaso teritorija su urbanizuota / urbanizuojama zonomis. Iš aptariamo teritorijų planavimo dokumento konteksto matyti, kad konkretūs urbanizuojamų teritorijų sprendiniai turėtų būti detalizuojami rengiamuose konkrečios vietovės teritorijų planavimo dokumentuose (ar žemės valdos projektuose).

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno rajono Bendrojo plano sprendiniai, kuriuose pažymėtos potvynių užliejamos teritorijos ir urbanizuojamos zonos, turėtų būti konkretizuojami vietos lygmens teritorijų planavimo dokumentuose (žemės valdos projektuose) kompleksiškai sprendžiant tiek statybų plėtros klausimus, tiek įgyvendinant potvynių rizikos valdymo priemones kaip ir nurodyta Kauno rajono savivaldybės Bendrajame plane. Byloje duomenų nėra apie tai, ar atsakovas šias priemones taikė, nors projektus dėl potvynių rizikos valdymo rengė 2014 metais, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nesiaiškino, kokią reikšmę šios aplinkybės turi pareiškėjos naikinamais įsakymais (2016 m. balandžio 1 d.

įsakymu Nr. ĮS-593 ir 2016 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. ĮS-636) įgytoms teisėms.

50. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 80 straipsnyje nurodyta, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas. Be to, aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-88/2012 ir kt.). ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

51. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui 2019 m. rugsėjo 6 d. pateikė naujus rašytinius įrodymus – dokumentus, pareiškėjos manymu, pagrindžiančius jos teiginį, kad atsakovas panašioje situacijose (kai žemės sklypai patenka į potvynių rizikos teritorijas) nevienodai traktuoja asmenų prašymus pradėti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, juos tvirtinti ir išduoti statybą leidžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija juos prideda prie bylos, tačiau dėl jų vertinimo nepasisako, nes šie duomenys turi būti tiriami pirmosios instancijos teismo.

52. Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), o pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti ir ištirti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei jas teisiškai įvertinti. Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai, objektyviai (ABTĮ 80 str.) ir bylos aplinkybėms išaiškinti būtina ištirti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

53. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, nenustatė visų reikšmingų bylos aplinkybių, tirdamas ir vertindamas įrodymus nebuvo aktyvus, nepagrindė, kodėl vienais įrodymais grindžia sprendimo motyvus, ir kuriuos atmeta, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė