2022-04-20 Nr. AB-9523-3-62-3-03116-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2004-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03116-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. D. F. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. F. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. D. F. J. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21S36373 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1708 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, savo kilmės šalyje patyrė smurtą ir tikėtinai bus persekiojama bei gali patirti kankinimus, nes yra homoseksuali. Pažymėjo, kad homoseksualumas jos kilmės šalyje laikomas kriminaliniu nusikaltimu, kultūriniu „tabu“ ir homoseksualūs asmenys susiduria su diskriminacija, smurtu bei ekskomunikacija.

3. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai vertino, jog ji pateikė iš anksto sąmoningai paruoštą tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl turi teisę reikalauti iš prieglobsčio prašytojos teiginių, tame tarpe ir apie seksualinę orientaciją, patvirtinimo. Pareiškėja akcentavo, kad atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad ji nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, ji pati negali savimi pasirūpinti dėl socialinių įgūdžių stokos, o artimųjų ar šeimos narių ji nebeturi, jos kilmės šalyje valstybė jokios realios pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims neteikia, todėl grąžinus ją į kilmės šalį gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos ir prilygtų kankinimui. Teigė, kad paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai, todėl jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

5. Pareiškėjos nuomone, atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjos išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jos išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai yra teisėti, ji neturėjo teisės kirsti valstybės sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Komisija neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjos išsiuntimo ir draudimo atvykti, neištaisė atsakovo priimto sprendimo trūkumų, todėl, pasak pareiškėjos, Komisijos sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, nenuoseklus ir bendro pobūdžio. Pareiškėja negalėjo konkrečiai apibūdinti savo ir draugės tarpusavio santykių, negalėjo pasakyti, kiek jos buvo pora, draugės vardo bei kitų asmeninių detalių (nieko nepasakojo apie tai, kaip gyveno jos draugė, ar jos kokiu nors būdu bendravo, ar susirašinėjo, ar kalbėjo telefonu). Atsakovo teigimu, pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jos istoriją, pareiškėja nepateikė. Pareiškėja tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jos deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovo nuomone, tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, t. y. pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

9. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl buvo padaryta išvada, jog ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

10. Atsakovo nuomone, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjai gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjos individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjos situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos nesutikimas su priimtais sprendimais nesudaro pagrindo juos panaikinti.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjos M. D. F. J. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S36373 rezoliucinės dalies 3 punktą ir nusprendė išdėstyti jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S36373 rezoliucinės dalies 4 punktą ir nusprendė išdėstyti jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 6K-1708 dalį; kitą skundą dalį teismas atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilo grėsmė jos gyvybei, nes jis yra homoseksuali. Pareiškėja teigė, kad dėl lytinės orientacijos negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą. Tvirtino, kad homoseksualumas kilmės šalyje laikomas kriminaliniu nusikaltimu, kultūriniu „tabu“ ir homoseksualūs asmenys susiduria su diskriminacija, smurtu ir ekskomunikacija.

13. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog pareiškėjos pasakojimas apie santykius su klasės drauge (pareiškėja teigė turėjusi artimų santykių su tos pačios lyties asmeniu) nėra nei pakankamai nuoseklus, nei išsamus ir nepasižymi pakankamu detalumu, o teikiami paaiškinimai apie šiuos įvykius nenuoseklūs, prieštaringi bei keliantys pagrįstų abejonių. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja nurodė, jog ilga jų draugystė peraugo į „kitokią“ draugystę ir jos tapo pora, tačiau pareiškėja negalėjo pasakyti, kiek laiko jos buvo pora, nepasakė draugės vardo, pavardės, nepasakojo apie tai, kaip gyveno jos draugė, ar jos kokiu nors būdu bendravo, ar susirašinėjo, ar kalbėjo telefonu. Pareiškėja teigė pas brolį gyvenusi apie dvejus metus po to, kai tėvas, sužinojęs apie jos homoseksualumą, išvijo ją iš namų, tačiau pareiškėja nieko nepasakojo, ar tuo laikotarpiu turėjo santykius su tos pačios lyties atstove. Pati pareiškėja nurodė, kad ji nesidomėjo ir neieškojo pagalbos LGBT (inicialai, kuriais apibūdinamos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės) bendruomenėje, kuri galėtų padėti jai, palaikyti ją. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja bendromis frazėmis papasakojo apie jos individualų persekiojimą. Jos žinios apie (duomenys neskelbtini) galimas grėsmes homoseksualams nėra pagrįstos individualia patirtimi ir apsiriboja bendro pobūdžio informacija. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos papasakota istorija ir deklaruojamas homoseksualumas, tikėtina, yra išgalvoti, siekiant pagrįsti prieglobsčio prašymą, todėl pareiškėjos pasakojimas negali būti laikomas patikimu įrodymu ir jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, dėl to pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

14. Vertindamas pareiškėjos teiginius, kad jai kilmės šalyje kyla grėsmė dėl (duomenys neskelbtini) vykstančių nesutarimų tarp „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, teismas pažymėjo, jog tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) separatistai grobia žmones, ypač politikus, tačiau tai daro su tikslu juos pažeminti ir gauti už juos išpirką. Pareiškėja neturi jokių sąsajų su separatistais, ji nedirba jų teritorijoje, nevažiuoja į jų teritoriją, nes neturi ten jokių reikalų, ji nėra politikė ar valstybės tarnautoja, kuri aktyviai užsiimtų (duomenys neskelbtini) separatistų tema. Teismas akcentavo, kad pati pareiškėja pokalbio metu nurodė, jog nepriklauso jokiai politinei partijai ar organizacijai, partinėje ir visuomeninėje veikloje nedalyvauja, pati asmeniškai nenukentėjo. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos pasakojimą, taip pat atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, teismas sutiko su Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padaryta išvada, kad nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį.

15. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią, su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia jos baimės patirti persekiojimą, todėl yra pagrindas spręsti, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų kriterijų. Be to, nenustatyta duomenų, kad pareiškėjai grįžus į kilmės šalį, grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas ar žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo pažeminimas, todėl pareiškėja neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jai galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

16. Teismas sprendė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjai laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja buvo pateikusi prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

17. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomas maksimalus 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminas, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 19. Pareiškėja M. D. F. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių, ir paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių prieglobsčio prašytojos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Pasak pareiškėjos, paaiškinus, jog ji yra homoseksuali ir vaikų susilaukė po prievartinių santykių, atsakovas turėjo atlikti pareiškėjos pažeidžiamumo įvertinimą ir Įstatymo 2 straipsnio 182 punkto pagrindu priskirti pareiškėją pažeidžiamų asmenų grupei.

21. Pareiškėja pažymi, kad aplinkybės, kurias ji nurodė prieglobsčio prašyme, yra tiesiogiai susijusios su tuo, kiek pati pareiškėja suvokia situaciją ir objektyviai galėjo savarankiškai tokias aplinkybes identifikuoti. Pareiškėja, pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas, o pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Be to, pareigą informuoti pareiškėją apie procedūras ir teises turi būtent atsakovas, o formalus paaiškinimas, kad pareiškėja turi Įstatyme nurodytas teises, nėra pakankamas, jog būtų konstatuotas tinkamas pareigos suteikti informaciją įvykdymas.

22. Pareiškėjos teigimu, atsakovas tinkamai neįvykdė savo pareigos surinkti naujausią, aktualią kilmės šalies informaciją. Siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjos baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą bei praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėja susidurs kilmės valstybėje. Pareiškėja pastebi, kad situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys (Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos biuro ataskaita). Pažymi, kad pareiškėjos kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais, o klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą Tvarkos aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio.

23. Pareiškėja nurodo, kad jos pateikti duomenys patvirtina apie jai gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo Sprendimas nesuteikti jai papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas. Pasak pareiškėjos, atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjos atvejo ir naujausios informacijos, nepalygino pareiškėjos pasakojimo su naujausia kilmės valstybės informacija. Atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjos skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, todėl skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei iš naujo priimti sprendimą.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad ištyrė su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o tyrimas dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų.

26. Atsakovas pažymi, kad tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjos kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), atsakovas sprendė, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

27. Atsakovas teigia, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjos gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra centrinėje (duomenys neskelbtini) dalyje, beatodairiško smurto lygis yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų neegzistuoja. Duomenų, kad šioje vietovėje būtų pasikeitusi situacija, Migracijos departamentas neturi.

28. Atsakovo nuomone, jis atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Deklaratyvūs skundo teiginiai, kad atsakovas ir teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą, vertintini išimtinai kaip jos pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti priimtus sprendimus. Pasak atsakovo, tiek Migracijos departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš prancūzų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji turėtų būti tiesiogiai išklausyta ir jai turėtų būti sudaryta galimybė teikti paaiškinimus.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 21S36373 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 6K-1708 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, tinkamai neįvykdė savo pareigos surinkti naujausią, aktualią kilmės šalies informaciją. Teigia, kad jos pateikti duomenys patvirtina apie jai gresiantį individualų pavojų kilmės šalyje, todėl atsakovo Sprendimas nesuteikti jai prieglobsčio ir papildomos apsaugos nepagrįstas.

36. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

38. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

39. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

42. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

43. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

44. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

45. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad yra homoseksuali. Pareiškėjos teigimu, homoseksualūs santykiai jos kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – yra kriminalizuoti, už juos gresia laisvės atėmimo bausmė nuo 6 mėnesių. Tvirtino, kad jos tėvas, sužinojęs apie pareiškėjos homoseksualumą, iš pradžių norėjo priversti ją ištekėti už draugo sūnaus, bet pareiškėjai atsisakius – tėvas jos išsižadėjo „kaip šeimos gėdos“, dėl to pareiškėja išvyko gyventi pas vyresnįjį brolį.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats asmuo privalo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias pagrįstą persekiojimo baimę dėl vienos ar kelių tarpusavyje susijusių priežasčių, o institucija, nagrinėjanti prieglobsčio prašytojo prašymą, turi pareigą išanalizuoti atvejį taip, kad iki smulkmenų būtų nustatytos baimės priežastys. Šios nuostatos yra grindžiamos Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi, visų pirma, pareiškėja turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.

47. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių, tokių kaip „Human Rights Watch“; „Refugee Legal Aid Information“, gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Iš Migracijos departamento vykdytos apklausos transkripcijos matyti, kad atsakovas stengėsi išsamiai išnagrinėti pareiškėjos nurodytų argumentų pagrįstumą.

Pareiškėjai po kelis kartus buvo pakartojami klausimai, taip sudarant jai galimybę tinkamai pagrįsti jos nurodytą prašymo suteikti prieglobstį pagrindą. Iš teismui pateiktų pareiškėjos apklausos protokolų matyti, kad pareiškėjos pasakojimas apie santykius su klasės drauge nėra nei pakankamai nuoseklus, nei išsamus ir nepasižymi pakankamu detalumu, o teikiami paaiškinimai apie šiuos įvykius prieštaringi ir keliantys pagrįstų abejonių. Pokalbio metu pareiškėja negalėjo konkrečiai apibūdinti savo ir draugės tarpusavio santykių, nurodė, kad ilga jų draugystė peraugo į „kitokią“ draugystę ir jos tapo pora, tačiau pareiškėja negalėjo pasakyti, kiek laiko jos buvo pora, nepasakė draugės vardo, pavardės, nepasakojo apie tai, kaip gyveno jos draugė, kokiu būdu jos bendravo, ar susirašinėjo, ar kalbėjo telefonu.

Pareiškėja aiškino, kad apie savo orientaciją suprato būdama 17 / 18 metų amžiaus, tačiau siekė slėpti savo homoseksualumą, o didžiausią grėsmę jautė iš savo tėvo ir vietinių žmonių, kurie, pasak pareiškėjos, sužinoję apie konfliktą, kilusį tarp pareiškėjos ir jos tėvo dėl jos orientacijos, apkalbinėjo pareiškėją. Po konflikto šeimoje pareiškėja teigė išvykusi pas vyriausiąjį brolį, pas kurį gyveno apie dvejus metus, tačiau nieko nepasakojo, ar jos ir klasės draugės santykiai tebesitęsė, ar tuo laikotarpiu pareiškėja turėjo kitus santykius su tos pačios lyties atstove.

Pokalbio metu pareiškėja taip pat nurodė, jog turi du vaikus (6 ir 4 metų) iš „jai primestų“ santykių, nes turėjo paklusti savo tėvo sprendimui dėl tokių santykių. Tačiau tuo pačiu pareiškėja apie priverstinius santykius aiškino, kad „(duomenys neskelbtini)“. Tai sudaro pagrindą vertinti, jog pareiškėjai kildavo abejonių dėl jos orientacijos ir santykių su kitos lyties asmeniu. Be to, pagrįstą įtarimą, kad pareiškėjos homoseksualumas ar tariamas homoseksualumas nėra tikrasis pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvas, kelia tai, kad pareiškėja nesidomėjo kitų LGBT asmenų gyvenimu (duomenys neskelbtini), kurie galėtų padėti jai, palaikyti ją, teigdama, jog bijojo atskleisti savo orientaciją.

Abejones pareiškėjos pasakojimo patikimumu sustiprina ir tai, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) gyveno nuo 2020 m. rugpjūčio mėn., ten studijavo, tačiau dėl prieglobsčio nesikreipė.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjos pasakojimas apie jos homoseksualumą nėra nuoseklus, nepasižymi nei detalumu, nei išsamumu, todėl pareiškėjos pasakojimas pagrįstai buvo įvertintas kritiškai bei nelaikytas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Be to, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jos pasakojimą dėl kilmės valstybėje tariamai gresiančio persekiojimo, susijusio su pareiškėjos seksualine orientacija (pvz., nuotraukų, video įrašų, susirašinėjimo su drauge ar pan.). Atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą pasakojimą apie homoseksualius santykius, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys prilygsta „persekiojimui“, o jos individuali situacija atitinka „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijų. Nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) itin paplitusi homofobija, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai kilmės valstybėje individualiai gresia pavojus. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė. Tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėja priskirtina pažeidžiamų asmenų grupei. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje.

49. Pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėja nenurodė realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, o įvertinus jos pasakojimą yra pagrindas vertinti, jog, esant poreikiui, ji galėtų savo gyvenamojoje vietovėje saugiai gyventi. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini) nėra smurto, dėl kurio vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

50. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakant į pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, kad jos atveju nebuvo surinkta naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas ir pan., teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia ar kardinaliai kitaip pateikia duomenis apie bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), kokia konkrečiai informacija keistų individualią pareiškėjos situaciją ir / ar konkrečias aplinkybes dėl tarptautinės apsaugos poreikio pareiškėjai suteikimo.

51. Kaip nepagrįstus teisėjų kolegija vertina ir apeliacinio skundo teiginius, kad esminiu kriterijumi, įrodančiu, jog asmenį grąžinus į kilmės šalį jam bus saugu, turėtų būti laikomas 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos bei 1984 m. Konvencijos prieš kankinimus ratifikavimas. Migracijos departamente atliekamo tyrimo metu esminę reikšmę paprastai turi ne bendra situacija kilmės valstybėje, bet asmens (prieglobsčio prašytojo) individuali padėtis joje. Vien tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, taip pat dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.). Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

52. Patikrinusi bylą faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo bei teisės taikymo aspektais teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino prieglobsčio prašytojos pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į iš įvairių šaltinių surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjai asmeniškai kyla grėsmė jos gyvenamojoje vietovėje. Įvertinus šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjai asmeniškai kyla grėsmė. Pareiškėja nenurodė argumentų, pagrindžiančių tokią situaciją jos kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. D. F. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė