2019-12-18 Nr. AB-23831-3-61-3-02104-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5675-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02104-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M. (V. M.) ir Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. ir Z. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai V. M. ir Z. M. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-941; 942 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Baltarusijos Respublikos piliečiams V. M. ir Z. M., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikinti jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Nr. LT7432067 ir LT7432068 (toliau – ir leidimai laikinai gyventi), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Jie nurodė, jog teisėtai Lietuvoje gyvena daugiau nei 10 metų. Pirmasis sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo priimtas 2004 m. pradžioje. Nuo to laiko jis teisėtai gyvena Lietuvoje vis pratęsdamas / pakeisdamas leidimą laikinai gyventi ir užsiima verslu. Pareiškėja, jo sutuoktinė, teisėtai gyvena taip pat daugiau nei 10 metų turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, išduotą šeimos susijungimo pagrindu.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. gruodžio mėn. įsteigė UAB „Ekopakuotė“ (toliau – ir Bendrovė), tapo šios bendrovės akcininku bei vadovu. Nuo įsteigimo pradžios Bendrovė vertėsi prekyba elektros prekėmis. Pareiškėjas į ją investavo lėšas, kurios buvo reikalingos dideliems prekių kiekiams iš užsienio tiekėjų įsigyti. Veikla buvo itin sėkminga. Veiklos rezultatai pradėjo blogėti dėl skolininkų įsipareigojimų neįvykdymo. Dėl to Bendrovei pačiai pradėjo trūkti apyvartinių lėšų, reikalingų perparduodamų elektros prekių įsigijimui, todėl suprastėjo finansinė padėtis, Bendrovė tapo nepajėgi vykdyti finansinius įsipareigojimus savo kreditoriams. Pareiškėjas nusprendė pradėti Bendrovės bankroto procedūrą. Nutarimas pradėti neteisminį bankroto procesą buvo priimtas 2018 m. pabaigoje.

4. Pažymėjo, kad po to, kai buvo pradėtas Bendrovės neteisminis bankroto procesas, jis Lietuvoje atliko ir atlieka daug aktyvių veiksmų, siekdamas minimizuoti dėl šios situacijos susidariusius nuostolius kreditoriams. Pareiškėjas 2019 m. sausio mėn. iš savo asmeninių lėšų padengė įsiskolinimus buvusiems darbuotojams. Pareiškėjas tikisi ir siekia atgauti bent dalį savo investuotų pinigų, aktyviai dalyvauja bankroto procese, visuose kreditorių susirinkimuose, taip pat ir ieškant potencialių pirkėjų, kurie galėtų įsigyti likusį Bendrovės turtą (neparduotas prekes).

5. Nurodė, kad atsakovo konstatuota aplinkybė, jog pareiškėjai gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, sudaro pagrindą ne tik panaikinti galiojančius leidimus laikinai gyventi, bet ir užkerta kelią ateityje gauti naujus leidimus laikinai gyventi bet kuriuo kitu Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintu pagrindu bei nacionalinę vizą. Be to, minėta atsakovo konstatuota aplinkybė yra visiškai nepagrįsta, nes susidariusi situacija neatitinka Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, (toliau – ir Kriterijų tvarkos aprašas) 6.2 bei 7 punktuose nurodytų pagrindų.

6. Pažymėjo, kad sprendimas pakeisti (pratęsti) leidimus laikinai gyventi buvo priimtas dar 2018 m. kovo 20 d. Migracijos departamentas įvertino ne situaciją, buvusią 2018 m. pradžioje, o buvusią per 2019 m. pirmus penkis mėnesius. Sprendime atsakovas pateikė informaciją tik apie pareiškėjo apsilankymus Lietuvoje nuo 2019 m. pradžios, t. y. po to, kai jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Pareiškėjų įsitikinimu, Sprendimas ir jame pateiktos išvados yra neteisingos bei nepagrįstos jau vien dėl šių aplinkybių.

7. Teigė, kad kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo 2018 m. pradžioje Migracijos departamentui pateikė tikrovę atitinkančius duomenis ir dokumentus. Aplinkybė, jog Bendrovės finansinė padėtis ir teisinis statusas pasikeitė 2018 m. pabaigoje, o pats pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 17 d. buvo atleistas iš Bendrovės direktoriaus pareigų, niekaip nepaneigia, jog pareiškėjai kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo pateikė atsakovui teisingus, tikrovę atitinkančius duomenis ir dokumentus. Pareiškėjai ir Bendrovė atitiko visus reikalavimus leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimui ir pakeitimui. Sprendime nėra duomenų, kad 2018 m. pradžioje Bendrovė ar pareiškėjai neatitiko Įstatymo reikalavimų ir / ar, kad pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, negalėjo žinoti, kad 2018 m. pabaigoje Bendrovės finansinė situacija taip suprastės, jog jis bus priverstas inicijuoti bankroto procedūras. Pareigą pranešti, jog pareiškėjas yra atleistas iš direktoriaus pareigų, turėjo Bendrovės bankroto administratorius. Jeigu atsakovas pripažintų, kad pareiškėjas pažeidė pareigą informuoti vidaus reikalų ministro įgaliotą instituciją apie darbo santykių nutraukimą, jo nuomone, jokie įstatymai nenumato, jog šio pažeidimo padarymas leidžia konstatuoti, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų įsitikinimu, vien už nepranešimą apie darbo santykių pasibaigimą užsieniečiui negali būti taikomos tokios sankcijos, kurios užkirstų kelią ateityje gauti leidimą laikinai gyventi ir net nacionalinę vizą. Tokia sankcija būtų akivaizdžiai neproporcinga pažeidimui. Be to, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatytų reikalavimų.

8. Pareiškėjai tvirtino, kad jų atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslai yra būtent tokie, kokius ir deklaravo. Vien tai, kad Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka Migracijos departamentui nebuvo pranešta apie pareiškėjo darbo santykių su bendrove nutraukimą, jų manymu, nesudaro pagrindo teigti, jog egzistuoja Aprašo 7 punkte numatyti pagrindai. Dėl Sprendimo motyvų, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi naikintinas ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto, taip pat 50 straipsnio 3 dalies pagrindu, pažymėjo, jog sutinka, kad formaliai egzistuoja minėti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, tačiau, pareiškėjų įsitikinimu, nagrinėjamu atveju šie pagrindai negalėjo būti taikomi. Atsakovas turėjo individualiai įvertinti pareiškėjo situaciją, atsižvelgti į šiame skunde išdėstytas faktines aplinkybes. Pareiškėjo tvirtinimu, jo dalyvavimas Bendrovės bankroto procedūrose ir buvimas Lietuvoje yra akivaizdžiai būtinas.

9. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. sausio 25 d. pareiškėjas tuo pagrindu, jog yra Bendrovės vadovas ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios Bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį kelionės dokumentą, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Taip pat ir pareiškėja tą pačią dieną pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu kaip pareiškėjo sutuoktinė, pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

11. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2019 m. gegužės 23 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėją bei Bendrovės darbuotojus. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad nuo 2019 m. sausio 11 d. Bendrovėje nebuvo įdarbinto nė vieno darbuotojo, t. y. du Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2018 m. gruodžio 7 d., Bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi, buvo atleistas 2019 m. sausio 17 d. Iš to buvo padaryta išvada, kad Bendrovė jokios veiklos nevykdo bei neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Juridinių asmenų registro duomenimis, 2018 m. lapkričio 22 d. Bendrovės teisinis statusas buvo pakeistas į „bankrutuojantis“, 2019 m. kovo 7 d. – iš „bankrutuojantis“ į „bankrutavęs“. Pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 11 d. nedirba ir negauna darbo užmokesčio, taip pat jis negauna darbo užmokesčio iš jokios kitos įmonės Lietuvos Respublikoje, taigi nemoka nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos. Duomenys apie pareiškėjo draustumą 2019 m. gegužės 23 d. buvo patikrinti ir Valstybinės ligonių kasos informacinėje sistemoje, iš kurios duomenų matyti, kad pareiškėjas neturi ir galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento. Po atleidimo iš Bendrovės, pareiškėjas nesikreipė į migracijos institucijas ir nepateikė jokio kito galiojančio sveikatos draudimo turėjimą patvirtinančio dokumento. Akcentavo, kad Sodros 2019 m. gegužės 21 d. duomenimis, Bendrovės skola šiam biudžetui sudaro 5 620,71 Eur. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gegužės 23 d. duomenimis, Bendrovės deklaruotų mokesčių mokestinė nepriemoka yra 52,12 Eur. Atsakovas, įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė nevykdė valstybei savo mokestinių įsipareigojimų, numatytų Lietuvos Respublikos teisėse aktuose.

12. Migracijos departamentas, patikrinęs aktualiausius duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje, nustatė, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikoje apsilanko retai (1–2 kartus per mėnesį) bei būna trumpai (vidutiniškai 2–3 dienas).

13. Atsakovas, įvertinęs surinktus duomenis ir tai, kad pareiškėjas neinformavo kompetentingų migracijos institucijų apie tai, jog Bendrovė nevykdo veiklos nuo 2019 m. pradžios, bei šias aplinkybes nuslėpė, konstatavo, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis tam, kad jis ir jo šeimos nariai galėtų nevaržomai naudotis laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje teise, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad jie gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

14. Migracijos departamento vertinimu, faktinės bylos aplinkybės leido daryti pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės, nes jis nesilaikė imperatyvių Įstatymo normų, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje – neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes ir nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, nors tokią pareigą turėjo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau nei 10 metų, todėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir panaikinimo tvarka jiems turėjo būti gerai žinoma. Pareiškėjas buvo Bendrovės direktorius, leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas teisėtos veiklos šioje įmonėje pagrindu, taigi būtent jam teko pareiga rūpintis šios įmonės veikla, užtikrinti, kad įmonė atitiktų imperatyvius Įstatymo reikalavimus visu pareiškėjo turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, todėl pareiškėjų teiginiai, kad atsakovas vertino tik trumpą laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio mėn., yra nepagrįsti. Aplinkybės, kad pareiškėjai, turėdami leidimą laikinai gyventi, faktiškai gyveno Baltarusijos Respublikoje, Bendrovė veiklos nevykdo, pagrindžia Migracijos departamento išvadą, kad pareiškėjo tikslas yra kitoks, negu yra deklaruojamas, t. y. ne vykdyti teisėtą veiklą, o įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje.

15. Migracijos departamento nuomone, Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktiką. Atkreipė dėmesį į tai, kad nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog Sprendimas visam laikui užkerta kelią jiems kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo, nes to nenumato Įstatymas.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 25 d. tuo pagrindu, jog jis yra Bendrovės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, vadovas ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Pareiškėja 2018 m. sausio 25 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu kaip pareiškėjo sutuoktinė.

18. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2019 m. gegužės 23 d. patikrino Sodros, juridinių asmenų registro, Valstybinės ligonių kasos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinių sistemų duomenis ir nustatė, kad pareiškėjo valdyta Bendrovė nevykdė veiklos, tačiau minėtas užsienietis vis tiek vykdavo į Lietuvą, naudodamasis leidimo laikinai gyventi suteikiamomis galimybėmis nevaržomai keliauti, bei apie tai, kad Bendrovė nevykdo veiklos, neinformavo kompetentingų migracijos institucijų, taip vengdamas leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

19. Atsakovas Sprendime akcentavo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes ir nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neinformavo kompetentingų migracijos institucijų apie tai, jog Bendrovė veiklos nebevykdo nuo 2019 m. pradžios ir šias aplinkybes nuslėpė, yra rimtas pagrindas manyti, kad jis piktnaudžiauja migracijos procedūromis tam, kad jis ir jo šeimos nariai galėtų nevaržomai naudotis laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje teise, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovo teigimu, pareiškėjas su šeimos nariais siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, o tikrieji tikslai, kodėl užsieniečiai siekia turėti leidimus laikinai gyventi, yra kiti nei oficialiai deklaruoti, t. y. ne dėl teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje. Atsakovas Sprendime nustatė, kad egzistuoja Kriterijų tvarkos aprašo 6.2 punkte (nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės – dėl jam mokamo darbo užmokesčio dydžio, faktinės gyvenamosios vietos (gyveno ne Lietuvos Respublikoje, o Baltarusijos Respublikoje) ir 7 punkte (užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės) nustatyti pagrindai. Be to, Sprendime nurodė, kad pareiškėjui panaikinus leidimą laikinai gyventi, leidimą laikinai gyventi praranda ir jo kviesti šeimos nariai, šiuo atveju – sutuoktinė. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, kad pareiškėja turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi būtent teisėtos veiklos Bendrovėje pagrindu. Aplinkybės, kad pareiškėjui ir anksčiau tuo pačiu pagrindu buvo išduoti leidimai ir jis jau virš 10 m. gyvena Lietuvoje, nepaneigia to, jog 2018 m. sausio 25 d. pateikus prašymą pakeisti leidimą teisėtos veiklos pagrindu, pareiškėjo situacija visą išduoto leidimo galiojimo laikotarpį turėjo atitikti imperatyvias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ginčo, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio mėn. nevykdo veiklos Bendrovėje, nėra.

21. Atsakovui pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį priskirta funkcija kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo surinktais oficialiais duomenimis. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina Sprendime padarytas išvadas dėl Bendrovės veiklos (nuo 2019 m. sausio 11 d. nebuvo įdarbinto nė vieno darbuotojo, pareiškėjo, kaip direktoriaus, atleidimas, skolos). Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių neginčijo.

22. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, esant iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms dėl Bendrovės veiklos, jo paties statuso, turėjo kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau nesikreipė. Atsakovas nekvestionavo pareiškėjų prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateiktų duomenų. Šiuo atveju reikšmingi tie duomenys, kurie tyrimo metu buvo surinkti ir patvirtina atsakovo išvadas dėl leidimų pareiškėjams panaikinimo. Pareiškėjų argumentai, kad jie negalės gauti naujo leidimo laikinai gyventi yra abstraktūs ir nepagrįsti, nes šią teisę jie galės realizuoti remdamiesi kitais Įstatyme nustatytais pagrindais.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 punktą ne vėliau kaip per 7 dienas privalėjo informuoti vidaus reikalų ministro įgaliotą instituciją apie darbo santykių nutraukimą. Pareiškėjas neneigė, kad šios pareigos neįvykdė.

24. Teismui nekilo abejonių, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog egzistuoja imperatyvūs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai, t. y. Bendrovė nuo 2019 m. sausio 11 d. jokios veiklos nevykdo, Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius (darbuotojai atleisti 2018 m. gruodžio 7 d., o pareiškėjas, kaip direktorius,– 2019 m. sausio 17 d.). Be to, juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad 2018 m. lapkričio 22 d. Bendrovės teisinis statusas buvo pakeistas į „bankrutuojantis“, 2019 m. kovo 7 d. – iš „bankrutuojantis“ į „bankrutavęs“. Pareiškėjo skundo argumentai dėl Bendrovės bankrutavimo ir finansinių sunkumų yra teisiškai nereikšmingi.

25. Atsakovas patikrinimo metu nustatė ir tai, kad egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas leidimo panaikinimo pagrindas, t. y. pareiškėjas neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento. Tokių dokumentų pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė.

26. Teismas nurodė, kad atsakovo išvada dėl pareiškėjo neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 1 dalies reikalavimams yra pagrįsta, todėl konstatavo, kad atsakovas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs pareiškėjų individualią situaciją, remdamasis oficialiais tyrimo metu gautais duomenimis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, teisingai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą. Pareiškėjai teismui nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendime nurodytų teiginių ir padarytų išvadų teisingumą.

27. Teismas pažymėjo, kad Sprendime atsakovo padarytos išvados dėl nustatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimo, t. y. kad gali kilti ir nelegalios migracijos grėsmė, yra aiškiai nurodytos ir pagrįstos. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad pareiškėjo Bendrovė veiklos nevykdo, pajamų iš veiklos negauna, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo Lietuvoje buvimo tikslas yra kitas nei deklaruotas (vykdyti veiklą).

28. Teismas priėjo prie išvados, kad neginčytinai nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent tuo pagrindu, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi jos sutuoktinis. Todėl konstatavus, jog leidimas laikinai gyventi pastarajam panaikintas pagrįstai, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai leidimą laikinai gyventi panaikino ir pareiškėjai. Byloje nėra duomenų ir pati pareiškėja nenurodė, jog ji turi teisę gyventi Lietuvoje kitu pagrindu.

30. Apibendrindamas teismas konstatavo, jog pareiškėjų ginčijamas Sprendimas panaikinti jiems išduotus leidimus laikinai gyventi buvo priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, o nustatytas pažeidimas dėl nelegalios migracijos grėsmės nekeičia Sprendimo, todėl teismas neturėjo pagrindo jį panaikinti vadovaudamasis pareiškėjų skundo argumentais ar kitais motyvais, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

32. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad jie gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Tokia išvada, be kita ko, užkerta kelią pareiškėjams ateityje gauti naujus leidimus laikinai gyventi bet kuriuo kitu Įstatyme įtvirtintu pagrindu ir nacionalinę vizą.

33. Pareiškėjai nurodo, kad jų situacija neatitinka Kriterijų tvarkos aprašo 6.2 bei 7 punktuose nurodytų pagrindų. Pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo (pratęsimo), pateikė Migracijos departamentui tik tikrovę atitinkančius duomenis. Migracijos departamento sprendime aiškiai nėra nurodyta, kokius būtent Aprašo 7 punkte nurodytus pažeidimus pareiškėjai padarė (t. y. kuriuos būtent „nelegalios migracijos grėsmės“ kriterijus atitinka). Tai reiškia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų, taikomų individualiam administraciniam aktui. Minėtame punkte nurodyta, kad turi būti vertinamas 5 metų iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos laikotarpis, tačiau Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino tik tas aplinkybes, kurios atsirado po 2018 m. gruodžio mėn. (t. y. praėjus gana ilgam laiko tarpui nuo leidimų laikinai gyventi pakeitimo/įforminimo). Tuo tarpu pagal Aprašo 9 punktą konstatuoti, kad užsieniečiai gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, leidžiama tik tuo atveju, jeigu nustatomi bent du Aprašo 6.2–6.8 ir 7 punktuose nurodyti kriterijai arba bent vienas Aprašo 6.1, 6.9‑6.12 punktuose nurodytas kriterijus. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

34. Pareiškėjai prašo tuo atveju, jeigu teismas nenustatytų pagrindo tenkinti jų skundą pilna apimtimi, pašalinti iš sprendimų motyvuojamosios dalies išvadas dėl nelegalios migracijos grėsmės.

35. Pareiškėjai nurodo, kad Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta darbdavio pareiga informuoti vidaus reikalų ministro įgaliotą instituciją apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu leidimą laikinai gyventi, nutraukimą. Taigi, pareigą pranešti, kad pareiškėjas yra atleistas iš direktoriaus pareigų, turėjo Bendrovės bankroto administratorius. Be to, net jeigu Migracijos departamentas ir pripažintų, kad pareiškėjas pažeidė pareigą informuoti vidaus reikalų ministro įgaliotą instituciją apie darbo santykių nutraukimą, jokie įstatymai nenumato, jog šio pažeidimo padarymas leidžia konstatuoti, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

36. Pareiškėjai sutiko, jog formaliai egzistuoja kiti Įstatyme nustatyti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, tačiau, pareiškėjų įsitikinimu, nagrinėjamu atveju šie pagrindai negalėjo būti taikomi. Migracijos departamentas turėjo individualiai įvertinti pareiškėjo situaciją, nes pareiškėjo dalyvavimas Bendrovės bankroto procedūrose ir atitinkamai pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra akivaizdžiai būtinas. Tai, be kita ko, leistų užtikrinti ir valstybės interesus, nes galbūt būtų patenkintas ir Sodros kreditorinis reikalavimas.

37. Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo, teikto pirmosios instancijos teismui, motyvus, atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 38. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (15/5‑11)50U-941;942 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Baltarusijos Respublikos piliečiams V. M. ir Z. M., panaikinimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

39. Ginčijamas sprendimas pareiškėjų atžvilgiu buvo priimtas remiantis pagrindais, nustatytais:

1) Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d.) 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, be kita ko, numatančiame, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad <...> kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 <...> punkte nustatytų reikalavimų („yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo“) arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas <...>;

2) Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, nagrinėjamu atveju – šios dalies 7 punkte (per klaidą Sprendime nurodytas 5 punktas) numatytas pagrindas, t. y. jog užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu <...>;

3) Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, nagrinėjamu atveju – šios dalies 12 punkte numatytas pagrindas, t. y. kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė;

4) Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą nustatęs, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nustatė visas reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias prieš tai nurodytų Sprendimo priėmimo pagrindų egzistavimą.

41. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo Sprendime nurodytu leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindu – kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; taip pat mano, kad Bendrovės bankroto administratorius (darbdavys), o ne pareiškėjas turėjo pareigą informuoti atsakovą apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu leidimą laikinai gyventi, nutraukimą; pažymi, kad formaliai egzistuoja kiti Įstatyme nustatyti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, tačiau nagrinėjamu atveju šie pagrindai negalėjo būti taikomi.

42. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl to, kad atsakovas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi vadovaudamasis šios nutarties 39 punkto 1, 2 ir 4 įtraukose nurodytais pagrindais. Pažymėtina, kad kiekvienas iš prieš tai nurodytų pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas Migracijos departamentui priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie nustatytų pagrindų formalumą priešingos išvados nesuponuoja, todėl laikytina, kad ginčijamas Sprendimas, priimtas remiantis prieš tai nurodytais pagrindais, yra teisėtas ir pagrįstas.

44. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai mano, kad atsakovas ginčijamame Sprendime nepagrįstai konstatavo, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė (žr. šios nutarties 39 punkto 3 įtrauką). Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti (I t., b. l. 2–5), kad atsakovas pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę grindė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 2 d.) 6.2 punktu („nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės“) ir 7 punktu („nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, gali būti vertinami ir kiti, šiame apraše nenustatyti, kriterijai, kai, atsižvelgiant į konkrečias individualias aplinkybes, nustatoma, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius 2 metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla, dirbti, mokytis Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis)“).

45. Kriterijų tvarkos aprašo 9 punkte, be kita ko, nurodyta, jog įvertinus su konkrečiu užsieniečiu susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du aprašo 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus <...>, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

46. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė, galėjo nustatyti įvertinęs su šiais konkrečiais užsieniečiais susijusias individualias aplinkybes ir nustatęs bent jau abu Kriterijų tvarkos aprašo 6.2 ir 7 punktuose nurodytus pagrindus.

47. Iš Kriterijų tvarkos aprašo 6.2 punkto formuluotės matyti, jog atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo nustatyti, kad užsieniečiai, norėdami gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Šiuo atveju atsakovas nurodė, kad tikrovės neatitinka pareiškėjų pateikti duomenys dėl pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio ir pareiškėjų faktinės gyvenamosios vietos. Tačiau, kaip teisingai nurodė pareiškėjai, minėtos aplinkybės (tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas) turėjo būti nustatytos prašymų išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi metu. Šiuo atveju pareiškėjai prašymus išduoti (pakeisti) leidimus laikinai gyventi pateikė 2018 m. sausio 25 d., tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad minėtu metu pareiškėjai būtų nurodę tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovas teigdamas, kad pareiškėjas nurodė neteisingą gaunamą atlyginimą, tik nurodė, jog 2019 m. sausio 17 d. (t. y. po 1 metų) pareiškėjas buvo atleistas iš Bendrovės direktoriaus pareigų ir negauna atlyginimo. Tuo tarpu atsakovas, grįsdamas aplinkybę, jog pareiškėjai prašymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi metu gyveno ne Lietuvoje, Sprendime nurodė duomenis apie 2019 m. sausio–gegužės mėn. pareiškėjų lankymosi Lietuvoje dienas, kas taip pat niekaip nepagrindžia minėto pagrindo egzistavimo.

48. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad atsakovas nepagrįstai nustatė Kriterijų tvarkos aprašo 6.2 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimą, todėl, atsižvelgiant į Kriterijų tvarkos aprašo 9 punkto formuluotę (t. y. galima laikyti, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė nustačius bent du (nagrinėjamu atveju 6.2 ir 7 punktuose) nurodytus kriterijus), pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė buvo nustatyta nepagrįstai, taigi ir šios nutarties 39 punkto 3 įtraukoje nustatytas ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindas. Atitinkamai iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalinami argumentai apie tai, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nustatė vieną iš ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindų – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, t. y. jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Tačiau, kaip buvo nurodyta šios nutarties 43 punkte, šios aplinkybės nustatymas nelemia ginčijamo Sprendimo panaikinimo, nes jis buvo grindžiamas ir kitais pagrindais, kurie buvo nustatyti teisėtai ir pagrįstai.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai nurodė, jog pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taigi pareiškėjas, esant iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms dėl Bendrovės veiklos ir jo paties statuso, turėjo kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau to nepadarė. Priešingi pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti, todėl atmestini.

50. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas (išskyrus motyvus dėl pareiškėjų keliamos nelegalios migracijos grėsmės), todėl paliekamas nepakeistas, tuo tarpu pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

51. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jiems bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų V. M. (V. M.) ir Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė