2021-03-10 Nr. AB-5172-3-62-3-00484-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-148-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00484-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., atlyginti.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kur nuolat buvo pažeidinėjama gyvenamojo ploto norma, be to, dalį ploto užėmė ir sanitarinis mazgas, patalpoje esantys baldai, asmeniniai daiktai. Kameroje buvo laikomi keturi asmenys, kas pažeidžia teisės aktų reikalavimus.

2.2. Kameroje dirbtinis apšvietimas buvo labai prastas, natūralaus visiškai nebuvo dėl įrengtų grotų.

2.3. Marijampolės PN pareigūnai nuo 2018 m. spalio 19 d. iš nuteistųjų dienos metu pradėjo surinkti čiužinius, todėl visą dieną teko sėdėti ant surūdijusių lovų.

2.4. Kameroje nebuvo jokios ventiliacijos, dėl ko kaupėsi drėgmė, pelėsis. Kameros sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, buvo įrengtas tupimas tualetas.

2.5. Pareiškėjas į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, per nustatytą laiką nespėdavo nusimaudyti.

2.6. Pasivaikščiojimo kiemelis labai mažas, jame nėra kanalizacijos, nėra įrengto sportinio inventoriaus.

2.7. Atliekant bausmę kameroje, buvo ribojama galimybė laisvai naudotis biblioteka, knygas nešioja bibliotekininkas, knygos senos, suplyšusios.

2.8. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, baimę, apatiją, sveikatos sutrikimus, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas buvo nubaustas, perkeliant jį į kamerų tipo patalpą Nr. 2, kur vienam asmeniui teko 3,6 kv. m.

4.2. Tupimas tualetas atitinka teisės aktų reikalavimus.

4.3. Marijampolės PN gyvenamosios patalpos bei baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpos yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės).

4.4. Marijampolės PN patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, kaip tai numato teisės aktai.

4.5. Pasivaikščioti pareiškėjas buvo vedamas vieną kartą į savaitę. Teisės aktai nenustato minimalaus pasivaikščiojimo kiemelių ploto ar jų įrengimo standarto.

4.6. Nuteistieji į dušą vedami vieną kartą per savaitę, pagal dienotvarkėje nustatytą laiką. Marijampolės PN vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) ir užtikrina tinkamą oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę bei bendrą dirbtinę apšvietą, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Pareiškėjas į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra kreipęsis.

4.7. Pagal teismų praktiką ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo V. N. skundą tenkino iš dalies:

5.1. V. N. skundo dalį dėl žalos, kildinamos iš netinkamos gyvenamojo ploto normos suteikimo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, higienos normų reikalavimų pažeidimų (drėgmės kameroje, prasto apšvietimo, ventiliacijos trūkumo), netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. birželio 27 d., atlyginimo paliko nenagrinėta.

5.2. Pripažino, kad pareiškėjo V. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-221-554/2019, kurioje buvo nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje, be kitų reikalavimų, prašomą priteisti žalą pareiškėjas kildino iš to, kad jo laikymo Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2018 m. birželio 27 d., pareiškėjo teigimu, atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose bausmę atliko 4 asmenys, todėl trūko gyvenamojo ploto, dalį ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, kamerose kaupėsi drėgmė, ant sienų buvo pelėsis, nebuvo ventiliacijos, sanitariniame mazge nebuvo unitazo, nebuvo nei spintelės, nei veidrodžio, apšvietimas buvo labai prastas, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalis dėl žalos, kildinamos iš netinkamos gyvenamojo ploto normos suteikimo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, higienos normų reikalavimų pažeidimų (drėgmės kameroje, prasto apšvietimo, ventiliacijos trūkumo), netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. birželio 27 d., atlyginimo paliekama nenagrinėta.

7. Teismas konstatavo, kad šios administracinės bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpoje Nr. 2.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 111.2 punktą, taip pat įvertino atsakovo pateiktus duomenis dėl kameros, kurioje pareiškėjas atliko bausmę, plotą ir kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad, nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą.

9. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl dienos metu paimamų čiužinių, teismas vadovavosi PĮVTT 220 punktu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priede. Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad iš nuteistųjų, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo, teismas atsižvelgė į HN 134:2015 14 punktą ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (4-22 4.80)2-55803 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas). Teismas, įvertinęs tai, kad minėtame rašte buvo nustatytas HN 134:2015 14 punkto pažeidimas, padarė išvadą, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, neužtikrinant HN 134:2015 14 punkto reikalavimų laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., yra nustatyti.

11. Teismas, vadovaudamasis HN 134:2015 17, 37 ir 39 punktu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktu Nr. (4-12 4.80) PA 5577 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir Raštu, taip pat atsižvelgęs į tai, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ir nemalonaus kvapo patalpose, pareiškėjo argumentus dėl higienos normų pažeidimo (kameroje neveikė ventiliacija, buvo labai drėgna, kaupėsi pelėsis) atmetė.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl inventoriaus (sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, o tualetas buvo tupimas), teismas nurodė, kad Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Teismas, įvertinęs sanitarinio mazgo patalpos fotonuotrauką, pažymėjo, kad yra lentynėlės tualeto reikmenims, o Aprūpinimo normų 10 punkte nenumatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti veidrodis.

13. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis PĮVTT 73 ir 258 punktais, nuteistojo vedimas į dušą kartą per savaitę atitinka teisės aktų reikalavimus.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių, teismas, apžvelgęs Eksploatavimo taisyklių nuostatas (18–21 p.), pabrėžė, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuota, tačiau neprivaloma, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertino kritiškai. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos paneigia pareiškėjo teiginius, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovo atstovas privalo be jokių apribojimų sudaryti sąlygas lankytis bibliotekoje, pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje, nes tokiu atveju būtų pažeisti nuobaudos paskyrimo tikslai, su tuo susijusių apribojimų proporcingumo principai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pataisos įstaigų bibliotekų knygų atnaujinimo, o BVK 93 straipsnis numato nuteistųjų teisę įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų.

16. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei ir kamerų tipo patalpoje Nr. 2 atliko ne BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas nuobaudas, o BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nuobaudas, konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu BVK 145 straipsnio 1 dalis neturėjo būti taikoma, todėl pareiškėjo argumentus, kad kameroje Nr. 2 buvo laikomi 4 asmenys, tuo pažeidžiant BVK 145 straipsnio 1 dalį, teismas atmetė.

17. Įvertinęs tai, kad BVK 86 straipsnyje nėra įtvirtinto reikalavimo dėl kamerų tipo laikomų asmenų maksimalaus skaičiaus ribojimo, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikydamas kameroje Nr. 2 kartu su trimis nuteistaisiais, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

18. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, į tai, kad nustatytas pažeidimas truko neilgą laiką, teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos atlyginimo būdą. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, turėjo vertinti, kad kitos pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (neužtikrintas tinkamas apšvietimas) ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

21. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad administracinėje byloje Nr. I-221-554/2019 pareiškėjas kėlė identiškus reikalavimus tiems, kuriuos kelia nagrinėjamoje byloje, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. birželio 27 d. paliko nenagrinėtą ir konstatavo, kad šios administracinės bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. Įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą apšvietimą nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., o kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, turėjo vertinti, kad kitos pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (neužtikrintas tinkamas apšvietimas) ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje Nr. I-221-554/2019 iškeltus pareiškėjo reikalavimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. birželio 27 d. paliko nenagrinėtą ir teisingai nustatė, kad ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kurioje buvo neužtikrintas tinkamas apšvietimas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, todėl, įvertinus tai, kad kalinimo sąlygas taip pat blogino netinkamas apšvietimas, pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo pirmosios instancijos teismas nenustatė. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenys (b. l. 11), kurių pareiškėjas neginčija, patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,605 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. buvo užtikrinta PĮVTT 111.2 punkte nustatyta norma (3,6 kv. m.). Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad buvo nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas yra nepagrįsti. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo kitų argumentų ar tokio pobūdžio kriterijų ir aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas jo prašomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (2 000 Eur). Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

28. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017). Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4574-968/2020)

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, pažeidžiant HN 134:2015 14 p., tačiau byloje nėra duomenų, kad šios sąlygos kėlė pavojų pareiškėjui ar kaip nors blogino jo sveikatos būklę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

30. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius