2019-08-28 Nr. AB-16299-3-61-3-01902-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1166-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01902-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. I. (Y. I.) ir L. S. (L. S.) skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. I. ir L. S. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2017 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 16 482,28 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo.

2. Pareiškėjai tvirtino, jog jie patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl Administracijos veiksmų, kurie buvo pripažinti neteisėtais Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimu, t. y. kad Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius pareiškėjams (statytojams) išdavė 2008 m. balandžio 4 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SA-484 (toliau – ir Projektavimo sąlygų sąvadas), Savivaldybės Nuolatinė statybos komisija 2010 m. gruodžio 16 d. protokolu Nr. 4-1320 įformino sprendimą pritarti statybos leidimo išdavimui (toliau – ir Sprendimas pritarti statybos leidimo išdavimui), o Administracijos Statybos skyrius išdavė pareiškėjams 2010 m. gruodžio 27 d. statybos leidimą Nr. 883 (toliau – ir Statybos leidimas), neatsižvelgdami į tai, jog žemės sklypas, kuriame planuojama gyvenamojo namo statyba, patenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną, ir todėl gyvenamojo namo statybos projektavimo sąlygų sąvadas, statybos projektas buvo parengti ir Statybos leidimas buvo išduotas be (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos išduotų specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, ko pasekmė yra tai, jog minėti administraciniai aktai buvo panaikinti, o pareiškėjai – įpareigoti per dvejus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, perstatyti ar pertvarkyti statinį. Turtinę žalą sudaro: 2 800 Eur architektui L. P. už projektavimo paslaugas, siekiant reikiamai pertvarkyti projektinę dokumentaciją, 10 265,28 Eur už statybines medžiagas ir 3 417 Eur už stogo remonto darbus. Neturtinė žala, pareiškėjų teigimu, pasireiškė tuo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jie buvo įtraukti į ilgalaikį bylinėjimąsi, tapatinami su neteisėtas statybas įvykdžiusiais asmenimis, priversti nuolat aiškinti susiklosčiusias aplinkybes. Bylinėjimosi laikotarpiu jie nerimavo dėl ateities, patyrė neužtikrintumo jausmą, įtampą, didelius psichologinius išgyvenimus, dėl to pablogėjo pareiškėjo J. I. psichinė sveikata ir jam teko gydytis stacionariai.

3. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė, atstovaujama Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą, prašė jį atmesti.

4. Atsakovo nuomone, nuostoliai pareiškėjams galėjo kilti tik dėl jų pačių neteisėtų veiksmų, nes pastarieji, teikdami Administracijai paraišką dėl namo rekonstrukcijos, nenurodė, kad jų žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną. Administracijos darbuotojai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad pareiškėjų pateikti dokumentai neatitinka tikrovės, t. y. kad pareiškėjų žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko apsaugos teritoriją, nes jie nedalyvavo ginčo žemės sklypo ir namo projektavime, o Nekilnojamojo turto registre nėra padaryti atitinkami įrašai. Atsakovas, remdamasis civilinėje byloje Nr. 2-1473-723/2013 nustatytomis aplinkybėmis, tvirtino, kad pareiškėjai žinojo (matė kelio ženklus, buvo kaimynų informuoti), jog jų žemės sklypas įtrauktas į (duomenys neskelbtini) regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną, bet tokių duomenų galbūt tyčia nepateikė atsakovui. Atsakovas akcentavo, jog į Savivaldybės Nuolatinę statybos komisiją yra įtrauktas (duomenys neskelbtini) regioninio parko atstovas, tačiau dėl nežinomų priežasčių jis nedalyvavo 2010 m. gruodžio 16 d. komisijos posėdyje. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 22 straipsnio 7 dalį, kurioje įtvirtinta, jog nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą. Atsakovo vertinimu, Administracijos darbuotojai nepažeidė jokių teisės normų ir neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų, todėl šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų, o priešingi pareiškėjų teiginiai yra grindžiami tik išgalvotais motyvais ir spėliojimais, ne įrodymais. Be to, prašomo žalos atlyginimo dydis neadekvatus atliktam darbui, nepateiktas išsamus jo apskaičiavimo mechanizmas, jis prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Pareiškėjų pateikti čekiai ir sąskaitos nenurodo, kur buvo panaudotos įsigytos prekės, o iš pateiktų dokumentų neaišku, ar namo rekonstrukcija buvo vykdoma teisėtai (nepateikta rangos sutartis, kitos statybos darbų vykdymo sutartys, kurios yra privalomos, ir t. t.).

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų J. I. ir L. S. skundą, t. y. priteisė pareiškėjams iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 16 482,28 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė 2013 m. kovo 27 d. ieškinį pareiškėjams ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, kuriuo prašė: 1) panaikinti Projektavimo sąlygų sąvadą; 2) panaikinti Sprendimą pritarti statybos leidimo išdavimui; 3) pripažinti negaliojančiu Statybos leidimą, kuriuo žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjams buvo leista statyti naują statinį – vienbutį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini); 4) taikyti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytą neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdą, leidžiant per dvejus metus pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14736-723/2013 nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies ir įpareigoti pareiškėjus per dvejus metus suderinti ginčo objekto statybų projektą su (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija ir pagal naują projektą pertvarkyti ginčo statinį. Vilniaus apygardos prokuratūra nesutiko su priimtu sprendimu ir pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui, kuris 2014 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1292-590/2014 apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir prokuroro ieškinį tenkino iš dalies, panaikino Projektavimo sąlygų sąvadą ir Sprendimą pritarti statybos leidimo išdavimui, pripažino negaliojančiu Statybos leidimą, o pareiškėjus įpareigojo per dvejus metus pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, perstatyti ar pertvarkyti statinį.

7. Teismas, apžvelgęs bylos aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad egzistuoja visos trys civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, kurie buvo konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartimi ir laikytini prejudiciniu faktu (savivaldybės institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir, atlikdama jai teisės aktais nustatytas funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl atliko imperatyvių Statybos įstatymo nuostatų pažeidimus), pareiškėjų patirta turtinė ir neturtinė žala, kuri patvirtinta teismui pateiktais dokumentais, bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų pareiškėjų atžvilgiu ir būtų išdavęs statybos leidimą, atitinkantį imperatyvias teisės aktų nuostatas, tai pareiškėjams nebūtų reikėję pertvarkyti gyvenamojo namo). Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo klausimą, kaltė preziumuojama.

8. Pareiškėjai, siekdami pagrįsti patirtą turtinę žalą, pateikė 2016 m. kovo 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. AAA074, patvirtinančią, kad jie sumokėjo 2 800 Eur architektui L. P., 2016 m. sausio 21 d. pinigų pajamų kvitą ir 2015 m. gruodžio 30 d. sąskaitą faktūrą, patvirtinančią, kad sumokėjo 200 Eur M. T. individualiai įmonei už topografinio plano parengimą, UAB „Ermitažas“, UAB „Moki veži“, UAB „Senukai“, UAB „Varžtų pasaulis“ sąskaitas faktūras bei prekių pirkimo čekius, AB „DNB“ banko 2016 m. lapkričio 2 d. kasos pajamų orderį Nr. U201600121590474, patvirtinantį, kad sumokėjo 3 417 Eur už stogo ir kitus rekonstravimo darbus D. C., dirbančiam pagal verslo liudijimą Nr. LX430506-1, ir kitas sąskaitas faktūras, patvirtinančias suteiktas paslaugas ar prekių įsigijimą. Teismas tenkino pareiškėjų prašymą priteisti turtinės žalos atlyginimą ir jiems iš atsakovo priteisė 16 482,28 Eur.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo, atkreipė dėmesį į pateiktus medicininius dokumentus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjui J. I. pripažinta (duomenys neskelbtini), jo sveikata iš esmės pablogėjo po Vilniaus rajono apylinkės teismo priimto sprendimo civilinėje byloje. Įvertinus gydytojo išvadas, padaryta išvada, kad pareiškėjas patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus dėl vykstančių teisminių procesų, o ypač po pirmosios instancijos teismo civilinėje byloje priimto sprendimo, kuriuo ieškinys buvo tenkintas iš dalies. Teismas, nustatęs tiesioginį priežastinį ryšį tarp teisminių procesų, kurių metu buvo nagrinėjamas atsakovo neteisėtų veiksmų buvimas, ir sutrikusios pareiškėjo psichologinės būsenos, konstatavo, kad pareiškėjai pagrįstai prašo atlyginti jiems neturtinę žalą, tačiau prašomas žalos atlyginimo dydis yra neproporcingas patirtai žalai. Atsižvelgęs į pareiškėjo laikymo stacionare trukmę (2013 m. gruodžio 17 d. – 2014 m. sausio 8 d.), aplinkybę, kad jis buvo išleistas iš gydymo įstaigos dėl pagerėjusios sveikatos, o tai parodo, jog padaryta žala psichologinei būsenai nebuvo negrįžtama, bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų, jog šiuo metu jo psichologinė būklė vis dar yra ženkliai pablogėjusi, teismas nutarė pareiškėjams priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, kurioje pažymėta, jog bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, tenkino pareiškėjų reikalavimą jiems priteisti tokias palūkanas.

III. 11. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė, atstovaujama Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą.

12. Atsakovas iš dalies pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (Administracijos darbuotojų veiksmai buvo teisėti, pareiškėjai įrodymais nepagrindė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, specialiosios žemės naudojimo sąlygos nebuvo nurodytos Nekilnojamojo turto registre, prašomo priteisti žalos atlyginimo dydis yra neadekvatus, ir t. t.), teigia, kad teismas padarė proceso teisės normų, be kita ko, teisės normų, įtvirtinančių įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimą, nes neįvertino atsakovo pateiktų argumentų ir įrodymų, bylą išnagrinėjo tik iš dalies ir neatskleidė jos esmės, pažeidė įrodymų lygybės principą, sprendimą grindė byloje neištirtais įrodymais ir kt.

Teismas taip pat nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, nes neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Teismas neteisingai aiškino ir taikė prejudicinius faktus, nes Vilniaus rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nagrinėtose bylose buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad į statybą leidžiančius dokumentus (jų projektus) nebuvo įtraukti (duomenys neskelbtini) regioninio parko reglamente nustatyti statinio architektūrai keliami reikalavimai, tačiau civilinėse bylose nebuvo vertinami Savivaldybės darbuotojų veiksmai, jų veiksmų teisėtumas nebuvo įrodinėjimo dalyku, be to, šiomis nutartimis iš Administracijos nebuvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ji neįpareigota atlikti kokius nors veiksmus.

Atsakovas apžvelgia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su žalos, padarytos kelių asmenų veiksmais, atlyginimo priteisimu. Pastebi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog šiuo atveju nėra Administracijos darbuotojų kaltės. Atsakovo nuomone, ginčo žemės sklypui specialioji žemės naudojimo sąlyga – Nacionaliniai ir regioniniai parkai – nebuvo nustatyta dėl šio žemės sklypo savininkų (pareiškėjų), projektuotojų (A. Č. įmonės „Minorantė“) ir atitinkamų valstybės institucijų (Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos, (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos) darbuotojų kaltės, o Administracijos darbuotojai nevykdė žemės sklypo planavimo ir tvarkymo.

Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. spalio 29 d. rašte Nr. 1SD-(10.2)-2574 (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijai, be kita ko, nurodė, jog dėl galbūt netinkamai A. Č. įmonės „Minorantė“ atliktų kadastrinių matavimų susidariusius nuostolius žemės sklypo savininkai gali išsireikalauti iš šios įmonės civilinio proceso tvarka.

13. Pareiškėjai J. I. ir L. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Pareiškėjai pastebi, kad apeliaciniame skunde atsakovas pakartoja savo atsiliepime į skundą ir teismo posėdžių metu išsakytus argumentus, taip pat abstrakčiai nurodo bendras procesines nuostatas, kurias teismas neva pažeidė, neįvardydamas konkrečių bylos aplinkybių, kurios buvo neišnagrinėtos ir kuriomis grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas. Atsakovo teiginiai, kad Administracija negali būti įpareigota pareiškėjams atlyginti žalą, nes nebuvo nustatyta atskirų Savivaldybės darbuotojų kaltė, yra nepagrįstas, nes žala, atsiradusi dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginama nepaisant savivaldybės darbuotojų kaltės. Byloje teismui nereikėjo nustatinėti neteisėtų atsakovo veiksmų, nes jie jau buvo konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartyje, pirmosios instancijos teismas šį faktą pagrįstai laikė prejudiciniu.

Pareiškėjų nuomone, vien administracinių aktų panaikinimas teismo sprendimu yra atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimas. Jie akcentuoja, kad apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl žalos atlyginimo, kai yra skolininkų daugetas, nesusijusi su nagrinėjama byla. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 ir 32 dalimis, tvirtina, jog, kadangi neteisėtą Statybos leidimą, kurį panaikinus jie patyrė žalą, išdavė Administracija, būtent Administracija ir yra atsakinga už turtinės žalos atlyginimą, o atsakovo atsikirtimai apie kitų asmenų kaltę yra nepagrįsti.

Be to, pareiškėjai pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė, kokius teisės aktų pažeidimus padarė teismas, spręsdamas dėl priteistino turtinės žalos atlyginimo dydžio, o tik pakartoja savo abstrakčius argumentus, kad reikalaujamas žalos atlyginimo dydis yra neadekvatus, kad nepateiktas išsamus žalos apskaičiavimo mechanizmas ir t. t. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai yra pateikę aiškius rašytinius įrodymus dėl patirtos žalos dydžio. Turtinės žalos dydis apskaičiuotas paprastai, jį sudaro patirtų išlaidų suma.

Atsakovas nepateikė nė vieno argumento, kuris leistų įtarti, kad pareiškėjų pirktos statybinės prekės buvo panaudotos ne jų gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Nors atsakovas kelia abejones, ar pareiškėjai namo rekonstrukciją vykdė teisėtai, ginčo namo rekonstrukcija buvo vykdoma pagal paties atsakovo išduotą statybas leidžiantį dokumentą, o atitinkamos institucijos nenustatė, kad rekonstrukcija vykdoma netinkamai. Pareiškėjai teismui nepateikė rangos sutarčių, kitų statybos darbų vykdymo sutarčių, nes jie neprašė teismo priteisti atlyginimą už rangovo ar kitų asmenų paslaugas sumokėtas sumas.

Pareiškėjų vertinimu, teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir vadovavosi teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dėl statybą leidžiančių teisės aktų, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir buvo panaikinti teismo sprendimu, išdavimo pareiškėjams, atlyginimo priteisimo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, išnagrinėjo ne visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes ir nukrypo nuo teismų praktikos, nes laikė, kad aplinkybė, jog teismas panaikino Projektavimo sąlygų sąvadą ir Sprendimą pritarti statybos leidimo išdavimui, pripažino negaliojančiu Statybos leidimą, savaime reiškia neteisėtus Savivaldybės veiksmus, todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai apie netinkamai įvertintus įrodymus bei nesivadovavimą aktualia teismų praktika yra pagrįsti. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, su kuria apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, t. y. kad pareiškėjų nurodyti atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais ir dėl tokių veiksmų jiems kilo turtinė ir neturtinė žala, kuri privalo būti atlyginta. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams dydžio, atliko pakankamai išsamų bylos aplinkybių vertinimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio argumentais (pvz., prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis yra neadekvatus atliktam darbui), atsiliepimo į skundą motyvų atkartojimu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat nelaikydama, kad atsakovo (jo darbuotojų) veiksmų įvertinimas pagal teisėtumo kriterijų šioje nutartyje, atsižvelgiant į jau įsiteisėjusiame teismo sprendime civilinėje byloje konstatuotas aplinkybes ir išanalizuotas teisės normas bei ginčo šalių procesiniuose dokumentuose jau išdėstytą poziciją šiuo klausimu, pažeis ginčo šalių teisę į apeliaciją, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, todėl atsakovo teiginiai, kuriais imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančių statybą leidžiančių dokumentų išdavimas siejamas su kitų asmenų galbūt neatliktomis ar netinkamai atliktomis pareigomis, be kita ko, atitinkamų įrašų Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nepadarymu, pareiškėjų 2008 m. vasario 20 d. pateiktoje paraiškoje dėl namo rekonstrukcijos ir kituose dokumentuose nenurodyta aplinkybe, kad žemės sklypas, kuriame yra pareiškėjų planuojamas rekonstruoti namas, patenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną, neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant, ar savivaldybei kilo viešoji atsakomybė, o atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatinėjo Administracijos darbuotojų kaltės, yra atmetami.

19. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

20. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1292-590/2014 panaikino Projektavimo sąlygų sąvadą ir Sprendimą pritarti statybos leidimo išdavimui, pripažino negaliojančiu Statybos leidimą, o pareiškėjus įpareigojo per dvejus metus pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, perstatyti ar pertvarkyti statinį (plačiau žr. nutarties 6 p.). Pareiškėjų teigimu, vykdydami minėtą teismo sprendimą, jie patyrė 16 482,28 Eur turtinę žalą, o dėl ilgalaikio bylinėjimosi jautė įtampą, psichologinius išgyvenimus, pablogėjo pareiškėjo J. I. psichinė sveikata, t. y. jie patyrė neturinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą akcentuota, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to valstybei ar savivaldybei kyla civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-308/2013, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1554-556/2018).

22. Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius 2008 m. balandžio 4 d. pareiškėjams (statytojams) išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SA-484. Vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Statybos įstatymo nuostatomis, statinio projektavimo sąlygų sąvadas yra savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo) patvirtintas konkrečiam statiniui nustatytų projektavimo sąlygų, įvardytų šio straipsnio 32 dalyje (tarp jų – savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo) nustatomi statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistiniai reikalavimai, atitinkantys šio ir kitų įstatymų bei teritorijų planavimo dokumentų nustatytus statybos sklypo (ar teritorijos) tvarkymo ar apsaugos reikalavimus (reglamentą), atsižvelgiant į statinio paskirtį, konkrečią statybos vietą, gretimybes bei trečiųjų asmenų pagrįstų teisių apsaugą, susijusią su statinio statyba), bendrasis dokumentas (2 str. 33 d.).

Pagal to paties įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą ir:

1) duomenis apie statinį (pagal nustatytą formą); 2) žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus, taip pat žemės sklypo bendraturčių sutikimą, jei žemės sklypas priklauso jiems bendrosios nuosavybės teise. Šių dokumentų nereikia, kai statybą numatoma vykdyti savivaldybės valdomoje patikėjimo teise teritorijoje (kai statytojas yra savivaldybė arba kitas juridinis ar fizinis asmuo, kuris statybą šioje teritorijoje vykdys pagal statinio projektavimo sąlygų sąvadą). Kitus atvejus, kai nereikia šiame punkte nurodytų dokumentų, nustato Vyriausybės įgaliota institucija;

3) statinio bendrosios nuosavybės bendraturčių sutikimą, kai statinys rekonstruojamas arba kapitališkai remontuojamas, taip pat daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimą (jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip), kai rekonstruojami ar kapitališkai remontuojami daugiabučio namo bendro naudojimo objektai;

4) daugiabučio namo patalpų savininkų viešojo aptarimo protokolą, kai keičiama šio namo gyvenamųjų patalpų paskirtis;

5) projektinius pasiūlymus (jeigu jie buvo rengiami). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai anksčiau išvardytus dokumentus pateikė Administracijai ir Administracija šiuos dokumentus laikė tinkamais, taigi, remiantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) kilo pareiga per 3 dienas pateikti paraišką statinio projektavimo sąlygoms, nurodytoms Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, parengti (pagal kompetenciją) už saugomos teritorijos apsaugą atsakingai institucijai (kai projektavimo sąlygos nustatomos statinio, statomo saugomoje teritorijoje, projektui rengti), tačiau ši pareiga nebuvo įvykdyta.

Nors atsakovas minėtos pareigos neįvykdymą sieja su, be kita ko, pačių pareiškėjų bei projektuotojo A. Č. įmonės „Minorantė“ veiksmais projektavimo dokumentuose pateikiant netikslią informaciją, t. y. nenurodant, kad ginčo žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną, atsakovas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, jog jis neturėjo pareigos tikrinti jam pateiktų dokumentų teisingumą ir išsamumą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 23 d. nutartyje priėjo prie išvados, kad Projektavimo sąlygų sąvadas yra neteisėtas būtent dėl to, kad į jį nebuvo įtraukti (duomenys neskelbtini) regioninio parko reglamente nustatyti statinio architektūrai keliami reikalavimai.

Tokios aplinkybės sudaro prielaidas atsakovo (jo atstovo) veiksmus nesikreipiant į už saugomos teritorijos apsaugą atsakingą instituciją dėl statinio projektavimo sąlygų išdavimo pripažinti neteisėtais Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

23. Savivaldybės Nuolatinė statybos komisija 2010 m. gruodžio 16 d. protokolu Nr. 4-1320 įformino sprendimą pritarti statybos leidimo išdavimui pareiškėjams, o Administracijos Statybos skyrius išdavė pareiškėjams 2010 m. gruodžio 27 d. statybos leidimą Nr. 883. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 23 d. nutartyje konstatavo, kad prie statinio projekto, kurio pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas, nebuvo pridėti saugomos teritorijos direkcijos išduoti specialieji saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai, kuriais privalu vadovautis rengiant statinio projektą, o išduodant Statybos leidimą statinio techninio projekto sprendinių atitiktis nustatytiems reikalavimams nebuvo patikrinta saugomos teritorijos direkcijos, taigi, nebuvo prisilaikyta imperatyvių Statybos įstatymo 20 ir 23 straipsnio reikalavimų, o Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus panaikinti Sprendimą pritarti statybos leidimo išdavimui ir pripažinti negaliojančiu Statybos leidimą.

24. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog į Savivaldybės Nuolatinę statybos komisiją yra įtrauktas (duomenys neskelbtini) regioninio parko atstovas, tačiau dėl nežinomų priežasčių jis nedalyvavo 2010 m. gruodžio 16 d. komisijos posėdyje. Vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos nuostatais, patvirtintais Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 26 d. sprendimu Nr.T3-303, Nuolatinę statybos komisiją sudaro Savivaldybės taryba (5 p.); Komisijos narių – savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir institucijų (subjektų), parengusių (dalyvavusių parengiant) teritorijų planavimo sąlygas, įrašytas į planavimo sąlygų sąvadą, ar nustačiusių statinio projektavimo sąlygas, įrašytas į statinio projektavimo sąlygų sąvadą, įgaliotųjų atstovų dalyvavimas Komisijos darbe yra privalomas, o atstovai, negalintys dalyvauti Komisijos posėdyje, privalo iki jo pradžios raštu pareikšti nuomonę numatytu svarstyti klausimu, kuri pridedama prie Komisijos posėdžio protokolo (7 p.). Taigi tai, kad Administracija nesikreipė į (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkciją, kuri nagrinėjamu atveju yra už saugomos teritorijos apsaugą atsakingai institucija, dėl statinio projektavimo sąlygų išdavimo, tokiu būdu pažeisdama Statybos įstatymo nuostatas bei bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, lėmė, kad (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos atstovo dalyvavimas Nuolatinės statybos komisijos posėdyje nebuvo pripažintas privalomu ir, negalėdamas dalyvauti 2010 m. gruodžio 16 d. posėdyje, (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos atstovas nepareiškė savo nuomonės dėl galimumo pareiškėjams išduoti statybos leidimą.

25. Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pareiškėjai tvirtino, kad jų patirtą turtinę žalą sudaro šios išlaidos: 2 800 Eur architektui L. P. už projektavimo paslaugas, siekiant reikiamai pertvarkyti projektinę dokumentaciją, 10 265,28 Eur už statybines medžiagas ir 3 417 Eur už stogo remonto darbus, ir kartu su skundu pateikė šias sumas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, čekius, pinigų priėmimo kvitus, L. P. išrašytą sąskaitą, kasos pajamų orderį, patvirtinantį sumokėjimą D. C., D. C. verslo liudijimą ir kt.). Atsakovas nepateikė jokių konkrečių argumentų ar įrodymų, keliančių pagrįstas abejones dėl to, ar visos pareiškėjų įsigytos prekės bei paslaugos buvo panaudotos ir būtinos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutarčiai įvykdyti, taip pat dėl pareiškėjų atliktų skaičiavimų teisingumo. Atsakovo teiginiai, jog nėra aišku, ar namo rekonstrukcija buvo vykdoma teisėtai, yra deklaratyvaus pobūdžio, be to, atsakovas pats nurodo, jog 2016 m. kovo 17 d. Administracija pareiškėjai L. S. išdavė leidimą rekonstruoti statinį Nr. LNS-08-1603-17-00188 (b. l. 88–89), bet nepateikia jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ginčo pastato rekonstrukcija buvo vykdoma nukrypstant nuo šio leidimo sąlygų (pvz., išrašo iš IS „Infostatyba“). Atsakovas taip pat nekonkretizuoja savo argumento, kad prašomų atlyginti išlaidų dydis yra neadekvatus atliktam darbui. Todėl laikytina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjų teiginių apie patirtą 16 482,28 Eur turtinę žalą reikiamai pertvarkant projektinę dokumentaciją ir, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, perstatant ar pertvarkant ginčo statinį.

26. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas).

Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju dėl atsakovo priimtų dokumentų (Projektavimo sąlygų sąvado, Sprendimo pritarti statybos leidimo išdavimui ir Statybos leidimo) teisėtumo ir pagrįstumo buvo pradėta civilinė byla, kurios metu įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad šie dokumentai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

Pareiškėjai teigė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jie buvo įtraukti į ilgalaikį bylinėjimąsi, tapatinami su neteisėtas statybas įvykdžiusiais asmenimis, priversti nuolat aiškinti susiklosčiusias aplinkybes. Bylinėjimosi laikotarpiu jie nerimavo dėl ateities, patyrė neužtikrintumo jausmą, įtampą, didelius psichologinius išgyvenimus, dėl to pablogėjo pareiškėjo J. I. psichinė sveikata ir jam teko gydytis stacionariai. Pareiškėjai teismui pateikė išrašą iš Gydymo stacionare istorijos (b. l. 111–112), kuriame nurodoma, kad pareiškėjas J.

I. nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. sausio 8 d. buvo gydomas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jam suteikta būtinoji pagalba dėl (duomenys neskelbtini), jis skundėsi nerimu, nemiga, bloga nuojauta ir kt., paaiškinimuose nurodė su teisminiu procesu susijusias aplinkybes, teigė, kad santykiai šeimoje įtempti, visi pavargę, nervuoti dėl grėsmingos situacijos, nors ir pažymėjo, jog nuotaikos pablogėjimas jam prasidėjo anksčiau nei nemalonumai dėl namo statybos. Pripažintina, kad dėl įvykusio teisminio proceso pareiškėjai galėjo patirti stresą, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, neigiamą poveikį sveikatai ir savijautai, kurių nebūtų patyrę, jei atsakovo jiems išduoti statybą leidžiantys dokumentai būtų atitikę imperatyvius teisės aktų reikalavimus, t. y. pareiškėjai patyrė neturtinę žalą.

27. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – imperatyvių įstatymo nuostatų neatitinkančių statybą leidžiančių dokumentų išdavimas, žala – pareiškėjai, siekdami gauti naujus statybą leidžiančius dokumentus ir atitinkamai perstatyti (pertvarkyti) ginčo pastatą, patyrė papildomas išlaidais, o dėl įvykusio bylinėjimosi patyrė nepatogumus, psichologinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą ir kt., bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą tenkino visiškai, t. y. priteisė 16 482,28 Eur, o reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkino iš dalies, priteistiną sumą sumažindamas iki 1 000 Eur. Kaip minėta anksčiau (žr., nutarties 25 p.), atsakovas nepateikė jokių konkrečių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjams priteisto turtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis. Atsakovas nei atsiliepime į skundą, nei apeliaciniame skunde nepasisakė dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą bei dėl pirmosios instancijos teismo jiems priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Sprendžiant dėl žalos atlyginimo dydžio, atkreiptinas dėmesys į atsakovo tvirtinimą, jog pareiškėjai projektinių dokumentų teikimo metu žinojo, kad ginčo žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną, ir šią informaciją galbūt sąmoningai nuslėpė nuo Administracijos darbuotojų, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė, o 2013 m. spalio 31 d. teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-1473-723/2013 toks pareiškėjų žinojimas buvo siejamas su jau po Statybos leidimo išdavimo tarp pareiškėjų ir jų kaimynų kilusiu ginču, už maždaug šimto metrų galbūt stovinčiais ženklais. Remdamasi šiomis aplinkybėmis ir neturėdama pagrindo pripažinti, kad pareiškėjams priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjams atlygintinos žalos dydį.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vertindamas atsakovo veiksmų teisėtumą, bet teisėjų kolegija sutinka su priimtu galutiniu sprendimu ir tik pakoreguoja jo motyvus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė