2020-12-02 Nr. AB-22768-3-62-3-00352-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2018-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00352-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (V. D.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 550 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. iki 2011 m. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus miegamojoje patalpoje, kurioje buvo nuo 18 iki 22 nuteistųjų, pastatas buvo prastos būklės, jame buvo asbesto, miegamieji kambariai buvo įrengti virš gamybinių patalpų. Nuo 2015 iki 2017 metų pareiškėjas atliko bausmę 2, 18, 9, 17 būriuose, kur jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, be to vienu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 3 klozetai ir 4 pisuarai, naudojosi 60 nuteistųjų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinių ir psichologinių išgyvenimų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. spalio 20 d. pareiškėjas atliko bausmę 13 būryje (7 lokalinis sektorius), kuriame nebuvo pažeista minimalaus ploto norma. Įstaigos 22 būryje vienam nuteistajam mažiausias tekęs plotas buvo nuo 2,53 kv. m iki 2,71 kv. m, tačiau šiame būryje, už pataisos įtaigos esančiame bendrabutyje, buvo apgyvendinti nuteistieji, kuriems suteikta teisė vykti be sargybos arba be palydos. Prie bendrabučio buvo du kiemai, kuriuose pareiškėjas galėjo laisvai judėti. Nuteistieji galėjo naudotis sporto sale, lauke buvo įrengtas lauko sporto inventorius. Nuteistieji taip pat galėjo dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Nuteistųjų skirstymo komisiją dėl perkėlimo į pageidaujamą būrį ar lokalinį sektorių, jei jo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Alytaus PN bendrabučio, kuriame gyveno pareiškėjas, stogas dengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus PN nėra. Asbestas Alytaus PN pastatų konstrukcijose, šiluminėse trasose ar elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra. Sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, įstaigos 6, 8 ir 13 būriuose (7 lokalinis sektorius) įrengtos 9 prausyklos, penki tualetai ir pisuaras, 22 būryje įrengti 4 sanitariniai mazgai, juose – 10 praustuvių, 5 dušo kabinos, 1 vonia, 6 unitazai.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2016 m. vasario 17 d., atsakovo atstovo prašymu, pritaikė ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas byloje vertino Alytaus PN veiksmų teisėtumą 2016 m. vasario 18 d. – 2016 m. spalio 20 d. laikotarpiu.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. spalio 20 d. pareiškėjui Alytaus PN 22 būryje nebuvo užtikrinta teisės aktuose įtvirtinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Kitus pareiškėjo šiuo laikotarpiu patirtus (nurodytus) nepatogumus (sanitarinių įrenginių trūkumas ir pan.) pirmosios instancijos teismas vertino kaip neatsiejamus nuo nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo ir laikė šio pažeidimo dalimi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Alytaus PN nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. gegužės 12 d., pareiškėjui gyvenant 13 būryje, trūko sanitarinių įrenginių.

8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią pirmosios instancijos teismas vertino 1 000 Eur suma, kurią pareiškėjui priteisė iš atsakovo.

III. 9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

10. Alytaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino į bylą pateiktų duomenų. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta (ne)turtinė žala, nenurodė, kuo grindžia žalos dydį ir kaip konkrečiai ši žala pasireiškė, jo teiginiai apie žalą nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad gyvenamojo ploto trūkumas buvo nežymus, todėl pripažinimas, kad pareiškėjo teisė buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gyveno už pataisos įstaigos esančiame bendrabutyje, kuriame buvo apgyvendinti nuteistieji, kuriems suteikta teisė vykti be sargybos arba be palydos, didelė jų dauguma buvo dirbantys ir į gyvenamąsias patalpas grįždavo tik pernakvoti. Be to, prie bendrabučio buvo du kiemai, kuriuose pareiškėjas galėjo laisvai judėti, taip pat galėjo naudotis sporto sale. Atsakovo atstovo teigimu, asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose nuolat keičiasi. Alytaus PN taip pat pažymi, jog neturi duomenų apie tai, kad 22 būrio 7 lokalinio sektoriaus nuteistieji nebūtų turėję galimybės laiku pasinaudoti sanitariniais mazgais ir praustuvėmis. Be to, dirbantys nuteistieji galėjo naudotis darbo vietose įrengtais sanitariniais mazgais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 11. Byloje ginčas kilo dėl 550 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. D. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN.

12. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2016 m. vasario 17 d. (įskaitytinai), šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, susidariusios 2016 m. vasario 18 d. – 2016 m. spalio 20 d. laikotarpiu, atlyginimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. spalio 20 d. Alytaus PN neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, taip pat kad nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjui trūko sanitarinių įrenginių, priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

13. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, prašo ją panaikinti. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi pažeistos pareiškėjo teisės konstatavimas laikytinas pakankama ir proporcinga pareiškėjo teisių gynimo priemone.

14. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

16. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

17. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo atstovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

18. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) ginčo laikotarpiu pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Alytaus PN.

20. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), kad tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į bendrabučio, kuriame buvo kalinamas pareiškėjas, pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019; kt.).

21. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, nustatė (ir atsakovo atstovas šios aplinkybės neginčija), kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą (3,1 kv. m) nebuvo užtikrinta 2016 m. gegužės 12 d. – 2016 m. spalio 20 d. laikotarpiu (pareiškėjui teko nuo 2,53 iki 2,71 kv. m ploto). Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovo atstovas, aptariamas pažeidimas, atsižvelgiant į jo trukmę ir intensyvumą, nelaikytinas nežymiu.

22. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus tuo aspektu, kad 2016 m. vasario 18 d. – 2016 m. gegužės 12 d. laikotarpiu Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 13 būryje nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinių įrenginių kiekis.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

24. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygas tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Alytaus PN nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma 7 lokalinio sektoriaus būriuose, taip pat nenurodžius šios informacijos nepateikimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo 13 būryje 2016 m. vasario 18 d. – 2016 m. gegužės 12 d. laikotarpiu. Šios išvados nepaneigia atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai, esą įstaigos administracija neturėjo duomenų apie sanitarinių įrenginių 7 lokaliniame sektoriuje trūkumą. Apeliaciniame skunde atsakovo nurodyta aplinkybė, kad nuteistieji galėjo naudotis darbovietėje įrengtais sanitariniais mazgais, neatleidžia Alytaus PN nuo pareigos užtikrinti teisės aktuose nustatytą sanitarinių įrenginių kiekį.

25. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

27. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto ir sanitarinių įrenginių trūkumas), atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

29. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų, kurie, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, nelaikytini mažareikšmiais, ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

30. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė