2020-08-19 Nr. AB-22355-3-61-3-01198-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-997-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01198-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2018 m. vasario 27 d. pranešime Nr. 22772 „Dėl socialinės pašalpos neskyrimo“ nurodytą 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 25994 ir 2018 m. vasario 27 d. pranešime Nr. 22776 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“ nurodytą 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 44115, bei priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų – 259 631,13 Eur. Pareiškėjas skunde taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 22 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 26 straipsnio 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. vasario 5 d. kreipėsi į Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Pilaitės poskyrį dėl piniginės socialinės paramos teikimo pratęsimo, o 2018 m. vasario 27 d. gavo pranešimą Nr. 22772 ir pranešimą Nr. 22776. Pareiškėjas nurodė, jog atsisakymas skirti piniginę paramą grindžiamas Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu – pareiškėjas nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėjas su tokiu argumentu nesutiko ir teigė, kad į visuomenei naudingą veiklą gali būti kviečiami tik asmenys, kurių teisės ir laisvės nėra pažeidžiamos. Pareiškėjas teigė, kad dėl to, jog jam nėra skiriama socialinė piniginė išmoka jo teisės yra pažeidžiamos, dėl to kaltininkams turi kilti baudžiamoji atsakomybė. Pareiškėjas vertino, kad vertimas dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje yra priverstinis darbas, būdingas despotiškų režimų valstybėms, todėl ginčijami sprendimai pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus ir elementariausią logiką. Pareiškėjas pabrėžė, kad nelogiškas yra Paramos įstatymo 23 straipsnis, nustatantis, kad socialinė parama išmokama už kiekvieną praėjusį mėnesį, todėl būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijai.

3. Pareiškėjas nurodė, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. neskirtos socialinės piniginės paramos, jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas teigė, kad skunde nurodytos problemos ir siekis jas išspręsti sukėlė intensyvius ir ilgalaikius neigiamus išgyvenimus, stresą, nemigą, galvos svaigimą, širdies skausmą, depresiją, esminį sveikatos ir savijautos pablogėjimą, pareiškėjas pasijuto žeminamas, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Pareiškėjas nurodė, kad neteisėti veiksmai yra vykdomi prieš itin pažeidžiamai socialinei grupei priklausantį žmogų, todėl priežastinis ryšys yra akivaizdus, o žalos padarymo įrodymu yra tai, jog jis buvo priverstas kreiptis į teismą. Pareiškėjas nurodė, kad turtinė ir neturtinė žala yra neatskiriamos, viena nuo kitos priklausomos, todėl nepagrįsta būtų atskirti turtinės ir neturtinės žalos dydžius. Pareiškėjas teismo prašė atlyginti jam 259 631,31 Eur žalą.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo S. F. skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių ir pateikė prašymą socialinei paramai gauti. Pareiškėjas prašė nuo 2018 m. vasario 1 d. iki balandžio 30 d. (3 mėnesiams) skirti socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas. Socialinių išmokų skyriaus specialistė, priėmusi pareiškėjo prašymą, vadovaudamasi Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktu, įteikė pareiškėjui siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą. Siuntime buvo nurodyta, kad iki 2018 m. vasario 7 d. pareiškėjas turi atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių į LPF maisto banką, Vytenio g. 54, Vilnius. Pareiškėjas pasirašytinai buvo patvirtinęs, kad jis yra informuotas apie pareigą atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, o dėl objektyvių priežasčių iki nustatytos dienos negalint atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, privalo pranešti savivaldybės administracijos padaliniu, ir ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti pateikimo dienos pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas apie neatvykimo pasekmes.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kokią žalą patyrė, kokie neteisėti veiksmai jo atžvilgiu buvo atlikti, ir koks priežastinis ryšys yra tarp neteisėtų veiksmų ir tariamos žalos atsiradimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie turtinės žalos atsiradimą, todėl jo prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo S. F. skundą tenkino iš dalies, panaikino Administracijos Socialinių išmokų skyriaus 2018 m. vasario 27 d. sprendimus Nr. 44115 ir Nr. 25994, priteisė pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, likusią skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. pateikė prašymą-paraišką Nr. 16094 piniginei socialinei paramai gauti (toliau – ir Paraiška). Be piniginės socialinės paramos Paraiškoje prašoma taip pat suteikti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (toliau – ir kompensacijos) nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Socialinių išmokų skyrius 2018 m. vasario 5 d. siuntimu Nr. 825(2.11.4.36) (toliau – ir Siuntimas), vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, pasitelkė pareiškėją visuomenei naudingai veiklai atlikti. Šiuo Siuntimu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, jog iki 2018 m. vasario 7 d. privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjui išaiškinta, kad jeigu dėl objektyvių priežasčių iki nustatytos datos negalėtų atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, privalo apie tai informuoti savivaldybės administracijos padalinį, ir nė vėliau kaip per vieną mėnesį pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją. Siuntime taip pat nurodomos neatvykimo pasekmės – socialinė pašalpa neskiriama, o kompensacijos neteikiamos arba jų teikimas nutraukiamas iki pareigos bus įvykdytos. Socialinių išmokų skyrius el. paštu (iš el. pašto adreso (duomenys neskelbtini)) buvo informuotas, jog pareiškėjas neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos. 2018 m. vasario 27 d. Socialinių išmokų skyrius priėmė ginčijamus sprendimus: Nr. 25994, kuriuo nusprendė neskirti socialinės pašalpos, ir Nr. 44115, kuriuo nusprendė, jog pareiškėjas neturi teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensacijas (toliau abu kartu – ir Sprendimai), vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, t. y. pareiškėjui nedalyvavus savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje ir (ar) parengtoje užimtumo didinimo programoje.

9. Teismas aptarė Paramos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias piniginės socialinės paramos teikimo principus (3 str.), jos teikimo tvarką (4 str. 1, 2 d.), savivaldybės administracijos teises ir pareigas (23 str. 1, 2 d.) ir darė išvadą, kad įstatymo konstrukcija suponuoja atsakovo diskrecijos teisę neskirti socialinės paramos ir kompensacijų. Tačiau teismas pažymėjo, kad ši diskrecijos teisė nėra absoliuti. Ją įgyvendindamas atsakovas privalo vadovautis Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei gero viešojo administravimo principu, kuris reiškia, kad prieš priimant nepalankų sprendimą asmeniui turi būti suteikiama galimybė pasiaiškinti.

10. Teismas nurodė, kad abu šioje byloje ginčijami atsakovo Sprendimai VAĮ bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) požiūriu yra individualūs administraciniai aktai, kuriems taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tarp jų ir tokie, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

11. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką individualių administracinių aktų vertinimo aspektu ir nurodė, kad Sprendimai yra pagrįsti išskirtinai tik Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata. Teismas nurodė, kad ši teisės norma yra blanketinė, t. y. jos taikymui reikia nustatyti ir nurodyti kitą teisės normą, kurioje nurodytos teisinio santykio dalyvių privalomo laikytis elgesio tam tikros taisyklės. Teismas nurodė, kad Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 dalyje įtvirtinta atsakovo teisė, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos. Teismas pastebėjo, kad Sprendimuose nėra nurodyta, kurio Paramos įstatymo 25 straipsnio punkto nevykdymo pasėkoje pareiškėjui buvo neskirtos socialinė pašalpa ir kompensacijos. Teismas nusprendė, kad yra svarbu pažymėti, jog Sprendimuose nėra nurodytas sprendimų terminas. Pagal Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktą sprendimai neteikti socialinės paramos ir kompensacijų ar jų nutraukimas yra apibrėžti įstatyme įtvirtintu terminu – iki pareigų įvykdymo, todėl pareiškėjo atžvilgiu priimti neterminuoti sprendimai negali būti vertinami kaip teisėti ir pagrįsti.

12. Teismas aptarė Paramos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintas piniginę socialinę paramą gaunančių nepasiturinčių gyventojų pareigas ir atkreipė dėmesį, kad Sprendimuose nurodyta aplinkybė apie pareiškėjo nedalyvavimą parengtoje užimtumo didinimo programoje nėra susieta su jokia konkrečia taikytina teisės norma – nenurodyta kieno parengtoje ir kokioje užimtumo didinimo programoje pareiškėjas nedalyvavo, koks teisės aktas įpareigojo pareiškėją joje dalyvauti ir kokią teisės normą pareiškėjas pažeidė joje nedalyvaudamas bei kokios teisės normos taikymą tai nulėmė. Teismas darė išvadą, kad ši ginčijamuose sprendimuose nurodyta aplinkybė negali būti vertinama kaip tinkamas ir pakankamas pagrindas atsisakyti teikti pareiškėjui socialinę paramą ir kompensacijas Paramos įstatymo taikymo atžvilgiu.

13. Teismas nusprendė, kad iš Sprendimų turinio, o konkrečiai nurodytų faktinių aplinkybių apie pareiškėjo nedalyvavimą savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, galima spręsti, kad atsakovas nuspręsdamas neteikti pareiškėjui socialinės paramos ir kompensacijų taikė Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punktą, nors tai Sprendimuose nėra nurodyta ir tai laikytina VAĮ 8 straipsnio 1 dalies savarankišku pažeidimu. Kita vertus, šioje teisės normoje taip pat yra nuoroda ir kitą teisės aktą – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką.

14. Teismas pažymėjo, kad įgyvendinant Paramos įstatymą Administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris nustato Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas (Aprašo II d.). Teismas nurodė, kad nei iš Sprendimų turinio, nei iš į bylą pateiktos medžiagos nėra galimybės nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistavo sąlygos pareiškėjo pasitelkimui visuomenei naudingos veiklos atlikimui (Aprašo 11–13 p.). Atsakovas neatskleidė visuomenei naudingos veiklos poreikio ir ar pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasirinkti vieną iš siūlomų veiklų (Aprašo 14 p.), ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo profesinį pasirengimą, asmeninius gebėjimus, pomėgius, į buvusią darbinę veiklą, jo deklaruotą (faktinę) gyvenamąją vietą ir į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, siekiant užtikrinti, kad asmuo patirtų minimalias susisiekimo išlaidas (Aprašo 15 p.). Taip pat iš bylos medžiagos nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas atitinka visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiamų asmenų kriterijus (Aprašo 19 p.), ar pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos Aprašo 18 punkte nustatytos sąlygos, kurioms esant asmenys negali būti telkiami visuomenei naudingai veiklai.

15. Teismas nurodė, kad adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytini esminiais trūkumais, todėl ginčijami sprendimai naikintini ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 straipsnio 1 daliai.

16. Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo teismas aptarė ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, Europos Tarybos Rekomendacijų Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principą ir nurodė, kad pareiškėjas prašydamas priteisti jam 259 631,13 Eur turtinę ir neturtinę žalą, jos nedetalizavo. Teismas aptarė CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų (įrodymų) nei apie tiesioginius, nei apie netiesioginius nuostolius, sąlygotus šioje byloje ginčijamų atsakovo sprendimų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos fakto. Teismas analizavo CK 6.250 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką neturtinės žalos atlyginimo aspektu ir nurodė, kad šiame teismo sprendime išdėstytų motyvų pagrindu pripažinus ginčijamus atsakovo sprendimus neteisėtais, privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga laikytina įrodyta. Teismas nurodė, kad atsakovo veiksmai neabejotinai sąlygojo pareiškėjo, kaip socialiai bei ekonomiškai pažeidžiamo asmens, teisėtų lūkesčių pažeidimą, pareiškėjas pagrįstai galėjo prarasti pasitikėjimą valstybės institucijomis, todėl konstatavo esant priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos. Teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Teismui nekilo abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 25 straipsnio 6 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, kitos pareiškėjo nurodytos Paramos įstatymo nuostatos (22 str. 6 d.) šioje situacijoje netaikytos, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

18. Pareiškėjas taip pat prašė nedelsiant atnaujinti nusikalstamai nutraukto elektros energijos jo gyvenamajam namui tiekimą ir pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo bei viešojo intereso gynimo. Teismas vadovavosi ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad nagrinėjant šią administracinę bylą teismas nenustatė atsakovo veikoje, priimant neteisėtus Sprendimus, t. y. netinkamai įgyvendinus diskreciją ginčo klausimu, nusikalstamos veikos požymių, todėl darė išvadą, kad kreiptis į prokurorą nėra pagrindo.

III. 19. Pareiškėjas S. F. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, pranešti prokurorui dėl bylą nagrinėjusių teisėjų įstatymo nustatytų įgaliojimų viršijimo. Pareiškėjas taip pat prašo pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo pirmininkų teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl bylą nagrinėjusių teisėjų neatidumo, nerūpestingumo, akivaizdaus įstatymų pažeidimo, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas, neteisėtas, nepagrįstas bei nemotyvuotas, išspręstas neteisėtos sudėties teismo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ši byla yra susijusi su anksčiau jau išnagrinėtomis kitomis administracinėmis bylomis, procesiniuose dokumentuose teismui buvo nurodyti visi būtini faktiniai duomenys nuo 2014 m. vasario mėn., kurie reikalingi šiai bylai teisingai išspręsti, tačiau teismas juos ignoravo, nenagrinėjo, todėl priėmė sprendimą, kuris negali būti kitoks, kaip tik niekinis ir negaliojantis. Teismas jau beveik penkerius metus nepaisė visapusiškumo ir objektyvumo, operatyvumo, ekonomiškumo ir visų kitų būtinų principų nagrinėdamas pareiškėjo skundus, dėl to tapo Administracijos nusikalstamų ir neteisėtų veikų bendrininku, o tai sudaro pagrindą pranešti prokurorui dėl viešojo intereso gynimo.

21. Pareiškėjas nurodo, kad nors skundžiamas teismo sprendimas yra logiškas bei teisingas dėl Administracijos Sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos jam priteisimo, tačiau tai nepaneigia neteisėto teismo proceso.

22. Pareiškėjas teigia, kad teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėjo būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl jam nepriteisto turtinės žalos dydžio ir nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, kad yra priverstas jau beveik penkerius metus ginti savo pažeidžiamas teises ir laisves bei teisėtus interesus, metų metais visiškai negaudamas Konstitucijos deklaruojamos valstybės socialinės piniginės paramos, kada ji labiausiai būtina ir jau treji metai yra priverstas gyventi savo nuosavame bute be nusikalstamomis veikomis nutrauktos elektros energijos tiekimo, sąlygomis, kai kiekviena diena tapo kraštutinai sudėtinga išgyvenimui.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo.

25. Atsakovas nurodo, kad Socialinių išmokų skyriaus ir pareiškėjo analogiškame teisminiame ginče dėl Administracijos Socialinių išmokų skyriaus priimtų sprendimų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. administracinėje byloje Nr. A-590-552/2018 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą dėl Socialinių išmokų skyriaus sprendimo neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos ir kompensacijų bei neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

26. Atsakovas teigia, kad teismas neteisingai sprendė, jog Socialinių išmokų skyriaus Sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra konstatuota, kad teismai privalo ad hoc įvertinti, ar bylos nagrinėjimo metu nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę individualaus administracinio akto adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas. Atsakovas, įvertinęs aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, mano, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į tai, jog Socialinių išmokų skyriaus Sprendimų turinio galimi trūkumai buvo neesminiai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio mėnesio periodiškai (kas 3 mėn.) kreipiasi į Socialinių išmokų skyrių dėl socialinės paramos gavimo, Socialinių išmokų skyrius ne kartą pareiškėjui žodžiu ir raštu informavo ir išaiškino sąlygas, kurias būtina įgyvendinti, siekiant gauti socialinę paramą, tačiau pareiškėjas sąmoningai vengia atlikti Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytą pareigą dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui neišsakė savo pozicijos, kad Socialinių išmokų skyriaus Sprendimai jam yra neaiškūs.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kategoriškai atsisako atlikti visuomenei naudingą veiklą, nes mano, kad Paramos įstatymo normos susijusios su savivaldybių administracijų teise pasitelkti socialinę paramą gaunančius asmenis atlikti visuomenei naudingą veiklą, yra prieštaraujančios Konstitucijai ir jo paties prigimtinėms teisėms ir laisvėms. Pareiškėjas puikiai supranta, kodėl socialinės pašalpos ir kompensacijos jam nebuvo skirtos, tačiau ginčija Paramos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, kurį taikydamas Socialinių išmokų skyrius priėmė Sprendimus.

28. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui apie pasekmes neatvykus atlikti visuomenei naudingos veiklos, buvo pranešta Siuntime, taigi teismas padarė klaidingą išvadą spręsdamas, kad Socialinių išmokų skyriui galimai nurodžius ne tą teisės normą, Sprendimai turi būti panaikinti. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas Sprendimus suprato ir dėl jų galimai neaiškaus turinio ginčo teisenos neinicijavo.

29. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad Sprendimuose nėra nurodytas socialinės pašalpos ir kompensacijų neskyrimo terminas bei motyvais, kad prieš priimant nepalankų sprendimą pareiškėjui, jam turėjo būti leista pasiaiškinti. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad tokia procedūra Paramos įstatyme, nei kituose teisės aktuose yra nenustatyta, pareiškėjas kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos gavimo ne pirmą kartą, pareiškėjui išduotame Siuntime pasirašytinai patvirtinta, jog pareiškėjas yra informuotas apie neatvykimo pasekmes.

30. Atsakovas akcentuoja, kad vyko žodinis teismo procesas ir teismas galėjo ir privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjas galėjo būti pasitelktas visuomenei naudingai veiklai, ar jis nėra asmuo kurio negalima pasitelkti šiai veiklai, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo profesinį pasirengimą, pomėgius, asmeninius gebėjimus, visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą ir, ar jam netaikytinos išimtys, jeigu manė, kad jos yra svarbios. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamo sprendimo motyvus grindė žodinio bylos nagrinėjimo metu ir pareiškėjo skunde nesamais teiginiais apie visuomenės naudingos veiklos procedūrų taikymą, nors pareiškėjas savo skunde minėtų klausimų nekėlė, o žodinio proceso metu teismas šių aplinkybių nesiaiškino, tokiu būdu pažeisdamas šios bylos nagrinėjimo ribas. Nei atsakovui pateikiant atsiliepimą į pareiškėjo skundą, nei bylą nagrinėjant teisme, atsakovas negalėjo numanyti ir tikėtis, kad teismas išeis iš skundo nagrinėjimo ribų ir spręs ginčą dėl Socialinių išmokų skyriaus priimtų Sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsnio nuostatomis, todėl atsakovui buvo užkirsta teisė pateikti ir paaiškinti savo poziciją dėl sprendimų atitikimų minėto įstatymo normoms, ir teismas sprendimą priėmė neišklausęs atsakovo pozicijos.

31. Pareiškėjas S. F. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, bylą grąžinti teismui nagrinėti iš naujo bei pranešti prokurorui apie nusikalstamų veikų vykdymą. Pareiškėjas reikalauja, kad jo apeliacinį skundą nagrinėtų išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija, kad būtų vykdomas teisingumas pagal Konstitucijos nuostatas ir ją atitinkančius įstatymų reikalavimus, teisėtu teismo procesu ir teisėjų sudėtimi, o tam būtina šią vieną visos bylos dalį sujungti su kitomis tiesiogiai susijusiomis jos dalimis, ir išnagrinėti jas visapusiškai ir objektyviai bei priimti teisingą sprendimą (pareiškėjo visus skundus, prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti).

32. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu dėl nagrinėjamoje byloje nepagrįstai taikyto VAĮ 8 straipsnio reikalavimais, dėl teismo peržengtų bylos nagrinėjimo ribų.

33. Atsakovas Administracija papildomai informavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-397-502/2019 analogišką ginčą išsprendė netenkindamas pareiškėjo apeliacinio skundo ir palikdamas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. vasario 28 d. nutartimi analogiškoje byloje Nr. eA-880-1062/2019 dėl Socialinių išmokų skyriaus sprendimo neskirti asmeniui piniginės socialinės paramos jam neįvykdžius visuomenei naudingos veiklos, Socialinių išmokų skyriaus sprendimo nepripažino prieštaraujančių VAĮ 8 straipsniui. Atsakovas nurodo, kad buvo atsižvelgta į tai, kad siuntime atlikti visuomenei naudingą veiklą buvo aiškiai įvardinta nedalyvavimo atliekant visuomenei naudingą veiklą pasekmė, todėl nebuvo jokių prielaidų, leidžiančių teigti, kad asmuo, būdamas darbingo amžiaus, galėjo nesuprasti Socialinių išmokų skyriaus sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Administracijos Socialinių išmokų skyriaus 2018 m. vasario 27 d. pranešimo Nr. 22772 bei 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 25994 neskirti pareiškėjui S. F. socialinės pašalpos nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. vasario 27 d. pranešimo Nr. 22776 bei 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 44115 neskirti pareiškėjui būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 259 631,13 Eur žalos atlyginimą.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad atsakovo Sprendimai yra neteisėti iš esmės, nes prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, o atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

36. Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byla išnagrinėta neteisingai, neobjektyviai, neteisėtai sudaryto teismo, jam nepagrįstai nepriteistas jo prašomas žalos dydis. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jo nurodytų teisės aktų atitikimą Konstitucijai, taikė prieštaraujančius Konstitucijai įstatymus, dėl teisėjų kolegijos neteisėtų veiksmų yra pagrindas pranešti prokurorui ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka, o Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui – kreiptis dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjų kolegijos nariams.

37. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė pareiškėjo teikto skundo ribas vertindamas Socialinių išmokų skyriaus Sprendimų atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas sąmoningai vengia atlikti pareigą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, nes mano, kad tokia veikla prieštarauja Konstitucijai ir jo prigimtinėms teisėms ir laisvėms. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas puikiai supranta, kodėl jam socialinės pašalpos ir kompensacijos nebuvo skirtos.

38. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde suformulavo ir reikalavimą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgdama į tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, į tai, kad pareiškėjas teismo posėdyje pateikęs pareiškimą savo laisva valia pasirinko išeiti iš teismo posėdžio, o apeliaciniame skunde reikšdamas prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nenurodė konkrečių aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

39. Dėl pareiškėjo prašymo, jog jo apeliacinį skundą nagrinėtų išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija, pažymėtina, jog ABTĮ 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Be kita ko, sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Atsižvelgdama į tai, kad įstatymų leidėjas išplėstinės penkių ar septynių teisėjų kolegijos sudarymo iniciatyvos teisę suteikė tik teismo pirmininkui ar kolegijos nariams ir tik sudėtingoms byloms nagrinėti, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti šio pareiškėjo prašymo.

40. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1820/2014).

42. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Paramos įstatymas ir Aprašas. Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos. Paramos įstatymo 25 straipsnis reglamentuoja piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigas. Pagal Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punktą piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai inter alia (be kita ko) privalo dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi, teisinis reguliavimas įstatyme yra labai aiškus ir vienareikšmiškas – nedalyvavus visuomenei naudingoje veikloje, socialinės pašalpos ir kompensacijos neteikiamos iki šios pareigos bus įvykdytos. Įgyvendinant Paramos įstatymą buvo patvirtintas Aprašas, kuris nustato Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas (Aprašo 2 p.).

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Paraišką piniginei socialinei paramai ir kompensacijoms gauti nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Socialinių išmokų skyrius Siuntimu pasitelkė pareiškėją visuomenei naudingai veiklai atlikti. Siuntimu pareiškėjas pasirašytinai buvo informuotas iki kada privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, taip pat išaiškinta, kad jeigu dėl objektyvių priežasčių iki nustatytos datos negalėtų atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, privalo apie tai informuoti savivaldybės administracijos padalinį, ir nė vėliau kaip per vieną mėnesį pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją. Siuntime taip pat nurodomos neatvykimo pasekmės – socialinė pašalpa neskiriama, o kompensacijos neteikiamos arba jų teikimas nutraukiamas iki pareigos bus įvykdytos. Pareiškėjas neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos (b. l. 42). Socialinių išmokų skyrius priėmė Sprendimus pareiškėjui nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. socialinės pašalpos ir kompensacijų neskirti.

44. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šia norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tais atvejais, kai tikrinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies aspektu ir kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4724-575/2017).

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo Sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Sprendimuose yra nurodyta jų priėmimo data (2018 m. vasario 27 d.), Sprendimus priėmęs subjektas (atsakovo Socialinių išmokų skyrius), aiškiai išreikšta viešojo administravimo institucijos valia (neskirti socialinės pašalpos ir kompensacijų), bendrais bruožais nurodyta jų apskundimo tvarka. Sprendimuose nurodytas teisinis pagrindas (Paramos įstatymo 23 str. 2 d. 5 p.) bei juos lėmusios objektyvios aplinkybės (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje ir (ar) parengtoje užimtumo didinimo programoje).

Pažymėtina, jog nors pareiškėjas tiek teikdamas Paraišką (11.8 p., b. l. 22), tiek pasirašytinai susipažindamas su Siuntimu (b. l. 41), kvestionavo Paramos įstatyme nustatytą pareigą socialinę paramą gaunantiems asmenims atlikti visuomenei naudingą veiklą, tačiau nei Socialinių išmokų skyriui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, kad jis neatitinka Aprašo 11 ir 19 punktuose nurodytos asmenų grupės, kuriuos (asmenis) Administracija turi teisę pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis yra priskirtinas asmenims, kurie pagal Aprašo 20 punktą negali būti pasitelkiami atlikti visuomenei naudingą veiklą.

Byloje esanti Darbo ieškančio asmens S. F. atmintinė (b. l. 24–26) patvirtina, kad pareiškėjas reguliariai registruojasi darbo biržoje kaip asmuo, ieškantis darbo, todėl darytina išvada, kad atsakovas, vadovaudamasis Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkto pagrindu, turėjo teisę reikalauti, jog pareiškėjas vykdytų įstatymu jam įtvirtintą pareigą – atlikti visuomenei naudingą veiklą. Šiuo konkrečiu atveju priežastis dėl kurios pareiškėjui nebuvo skirta socialinė pašalpa ir kompensacijos Sprendimuose buvo įvardinta.

Administracinės bylos proceso šalims nekilo abejonių dėl kokios faktinės aplinkybės kyla ginčas (dėl pareiškėjo įpareigojimo atlikti visuomenei naudingą veiklą), todėl nors ir pripažįstant, kad teisinė kvalifikacija nebuvo preciziška, tačiau iš visumos aplinkybių asmeniui besikreipusiam teisminės gynybos nekilo jokių abejonių dėl ko buvo priimti atsakovo Sprendimai – individualaus administracinio akto adresatas galėjo ir turėjo suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį. Pareiškėjas neatvykęs atlikti visuomenei naudingos veiklos pats savo veiksmais sukėlė sau neigiamas pasekmes, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neįvykdžius įstatyminės pareigos, atsakovas tinkamai taikė galiojančias teisės normas (Paramos įstatymo 23 str. 2 d. 5 p.) ir priėmė pagrįstus bei teisėtus Sprendimus.

46. Pagal CK 6.271 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą reikalavimas dėl žalos – tiek turtinės, tiek ir neturtinės – atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius visetą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju nenustačius vienos iš įvardintų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, išnyko pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą.

47. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sprendimą priėmusios teisėjų kolegijos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Paramos įstatymo konstitucingumo. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atitinkamai atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pranešti prokurorui pagal ABTĮ 111 straipsnį ir kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos veiksmų teismo proceso metu. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl pagrindo kreiptis į prokurorą nėra. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, taip pat nenurodo.

50. Teisėjų drausminės atsakomybės klausimai taip pat nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesiniai klausimai, jie nėra susiję su pareiškėjo reikalavimais ir nėra reglamentuoti administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės pačiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjams.

51. Apibendrindama šiame sprendime išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje esančių faktinių aplinkybių, todėl netinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą dėl skundžiamų atsakovo priimtų Sprendimų. Teisėjų kolegija, iš dalies tenkindama atsakovo apeliacinį skundą, atmesdama pareiškėjo apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo S. F. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius