A-146-1624-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1624/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00161-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu skundu (t. I, b. l. 1-4) prašė:

1) panaikinti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus (toliau – Vilniaus PN, atsakovas) 2010 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 28-1063 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 28-1063) ir 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. 28-1077 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 28-1077);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, 2 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 142, 143 straipsnių ir 146 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ištyrimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartimi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 1R-215 „Dėl Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo ir teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 168 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų įstatų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1 punktu, pareiškėjo skunde nurodytą atsakovą Vilniaus 2-uosius pataisos namus pakeitė į šios įstaigos teisių ir pareigų perėmėją - Vilniaus pataisos namus (I t., b. l. 39-40).

Skunde pareiškėjas teigė, kad jis neteisėtai perkeltas į Vilniaus 2-ius PN. Skundžiamais Nutarimais Nr. 28-1063 ir Nr. 28-1077 Vilniaus 2-ųjų PN direktoriui paskiriant jam nuobaudas – uždarymą į baudos izoliatorių - buvo neteisėtai ir nepagrįstai suvaržyta jo teisinė padėtis, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią turi atlyginti atsakovas. Pasak pareiškėjo, jam nebuvo įteikti kaltinimai, buvo atimta teisė dalyvauti drausmės komisijoje, gintis pačiam ar su advokato pagalba, apklausti liudytojus. Uždarius į baudos izoliatorių iš jo buvo atimti asmeniniai daiktai (laikrodis, higienos reikmenys, skutimosi priemonės), jam buvo uždrausta gauti pasimatymus, skambinti telefonu, siųsti laiškus, pirkti parduotuvėje, disponuoti asmeniniais daiktais. Tokios sąlygos jam pritaikytos remiantis Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas Vilniaus 2-ųjų PN neteisėtus veiksmus 2010 m. gruodžio 6 d. ir 2010 m. gruodžio 9 d. skundais apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), paaiškindamas priežastis kodėl jis negali atlikti bausmę šioje įstaigoje, t.y.kad šios įstaigos nuteistieji nesutinka, jog pareiškėjas čia atliktų bausmę, nes jis skundžia valstybės įstaigas teismui; pareiškėjo šeimos nariai dėl labai didelio atstumo negalės atvykti į pasimatymus Vilniuje. Kalėjimų departamentas 2011 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 7 d. raštais pateikė į skundus, kuriais jo padėties nepakeitė.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus 2-ji pataisos namai pažeidė jo teises ir laisves, nustatytas Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 29 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnio 1,2,4,6 dalyse, 109 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 1997 m. spalio 1 d., 1998 m. gruodžio 9 d., 2007 m. kovo 20 d. ir kitais nutarimais, kuriuose pasisakyta dėl Konstitucijos viršenybės prieš kitus įstatymus, teisės aktų hierarchijos, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisinės valstybės principo, teisės į teisingą apkaltos ir teisminį procesą, teisės į tinkamą teisminį procesą, būtinumo laikytis konstitucinių žmogaus teisių apsaugos, teisingo nubaudimo principų. Teigė, kad Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalis neatima iš jo teisės spręsti, ar valstybės įstaigos pareigūno reikalavimas yra teisėtas. Konstitucija nustato privalomą teisminį procesą, o Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsniai tokio proceso nenumato. Pasak pareiškėjo, Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsniai prieštarauja Konstitucijai, nes nuobaudą gali skirti bet kas ir ją pritaikyti be teisminio proceso; skiriant nuobaudą asmuo yra antrą kartą baudžiamas už jau padarytus pažeidimus; nėra apskundimo teisės, nes numatyta, kad nuobauda vykdoma tuojau pat; nuobauda dėl vieno nusižengimo sukelia ir daugiau suvaržymų (ribojama teisė judėti, matytis su šeima, skambinti telefonu, susirašinėti ir kt.). Pareiškėjo nuomone, visa nuobaudų skyrimo tvarka, kuri reglamentuojama nurodytuose Bausmių vykdymo kodekso straipsniuose, nuobaudų rūšys, prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai, kurie atstovauja ir atsakovą Lietuvos valstybę, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 44-45) paaiškino, jog Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius Nutarimu Nr. 28-1063 paskyrė V. K. nuobaudą – uždarymą 5 paroms į baudos izoliatorių– už Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimą. Nuobauda paskirta atlikus tarnybinį tyrimą (išvados Nr. 33-235) ir nustačius, kad nuteistasis V. K. 2010 m. gruodžio 3 d. apie 11.00 val. atsisakė vykdyti teisėtus administracijos nurodymus atlikti bausmę jam paskirtame būryje. Apie 13.30 val. įstaigos pareigūnas vėl kalbėjosi su nuteistuoju ir pranešė jam, kad jis perkeltas iš 3-ojo būrio į 5-ąjį būrį, tačiau nuteistasis kategoriškai atsisakė eiti į jam paskirtą būrį. Tarnybinio tyrimo išvadoje buvo atkreiptas dėmesys į aplinkybę, kad 2010 m. lapkričio 10 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl nuteistojo V. K. atsisakymo atlikti bausmę 3-ajame būryje. Tuo metu V. K. žodžiu paaiškino, kad jam nepatinka visi Vilniaus 2-ųjų pataisos namų pareigūnai ir nuteistieji, kad jis nenori atlikti laisvės atėmimo bausmės šiuose pataisos namuose. 5-ojo būrio nuteistieji teigė, kad jie V. K. nepažįsta, konfliktų su juo neturėjo ir nežino, kodėl jis nenori atlikti bausmės 5-ajame būryje. Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai neturėjo duomenų apie tai, kad pareiškėjui 5-ajame nuteistųjų būryje grėstų pavojus, todėl nebuvo tikslinga jį izoliuoti nuo įstaigoje esančių nuteistųjų ir jis privalėjo vykdyti teisėtus administracijos nurodymus atlikti bausmę jam paskirtame būryje.

Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius Nutarimu Nr. 28-1077 paskyrė V. K. nuobaudą - uždarymą 15 parų į baudos izoliatorių – už Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimą. Nuteistajam V. K. atlikus anksčiau (Nutarimu 28-1063) paskirtą nuobaudą ir išėjus iš baudos izoliatoriaus, jam buvo nurodyta atlikti bausmę 5-ajame būryje, tačiau nuteistasis ir vėl atsisakė vykdyti teisėtus administracijos nurodymus ir atlikti bausmę paskirtame būryje. Jo elgesį svarstė Vilniaus 2-ųjų pataisos namų drausmės komisija (protokolo Nr. 41-224), kuri pažymėjo, kad nuteistajam buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, jam buvo žinoma, kad jis privalo vykdyti teisėtus administracijos nurodymus, teikiant siūlymą dėl nuobaudos paskyrimo atsižvelgta į tai, kad V. K. sistemingai pažeidinėja režimą. Abu skundžiami Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus nutarimai priimti atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, surinktą medžiagą, nuteistojo elgesį per jo laikymo įstaigoje laikotarpį. Nutarimai yra pagrįsti bei teisėti, taigi nėra pagrindo jų panaikinti.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Nurodė, kad žalai atlyginti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. V. K. nurodė, kad jam padaryta neturtinė žala, kurią įvertino 2 000 000 Lt, tačiau nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė kaip ši žala jam pasireiškė, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir pataisos namų administracijos veiksmų. Atsakovo nuomone, Pataisos namų administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam V. K. nepadarė jokios žalos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 61-62) paaiškino, kad Kalėjimų departamentas išnagrinėjo gautus pareiškėjo skundus dėl, jo manymu, nepagrįstai jam paskirtų nuobaudų, ir nustatė, kad skundžiami nutarimai yra teisėti, pagrįsti, priimti Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje nustatyta tvarka. Teigė, kad dėl pareiškėjo skundų priimti sprendimai yra teisėti. Pagrindo priteisti žalos atlyginimą nėra, nes nenustatytos CK 6.271 straipsnyje numatytos žalos atsiradimo sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 180-186) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus Nutarimų Nr. 28-1063 ir Nr. 28-1077, kuriais pareiškėjui paskirtos nuobaudos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius Nutarimu Nr. 28-1063 skyrė V. K. nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių 5 paroms už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t.y. už tai, kad nuteistasis 2010 m. gruodžio 3 d. apie 11.00 val. atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į paskirtą 5-ą būrį, atsisakė rašyti pasiaiškinimą, atsisakė šio būrio, tuo pažeisdamas Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Nutarime pateikta gydytojo išvada, kad pareiškėjas šią nuobaudą atlikti gali, taip pat pažymėta, kad nuteistasis su nutarimu supažindintas, pasirašyti kategoriškai atsisakė.

Dėl Nutarime Nr. 28-1063 nurodyto pareiškėjo atsisakymo vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į 5-ą būrį buvo atliktas tarnybinis tyrimas, 2010 m. gruodžio 3 d. surašyta išvada Nr. 33-235. Išvadoje nurodyta, pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai 2010 m. gruodžio 3 d. gavo Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo S. G. tarnybinį pranešimą Nr. 43-1607, kuriame pranešama, kad 2010 m. gruodžio 3 d. apie 11.00 val. nuteistasis V. K. atsisakė vykdyti teisėtus administracijos reikalavimus atlikti bausmę 5-ame būryje.

Tarnybinio tyrimo metu nuteistasis dėl tokio savo elgesio pasiaiškinti raštu ar žodžiu kategoriškai atsisakė. 2010 m. gruodžio 3 d. buvo gautas Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko E. Š. tarnybinis pranešimas Nr. 14-1022, kuriame pranešama, kad 2011 m. gruodžio 3 d. apie 13.30 val. buvo kalbėtasi su nuteistuoju V. K., kuriam pranešta, kad jis yra perkeltas iš 3-ojo būrio į 5-ojo būrio 309-ąją gyvenamąją patalpą ir pasiūlyta eiti į būrį. Nuteistasis kategoriškai atsisakė. Buvo nurodyta parašyti pasiaiškinimą dėl priežasčių kodėl jis negali eiti į 5-ąjį būrį, tačiau nuteistasis kategoriškai atsisakė, paaiškindamas, kad jis viską parašė šių metų liepos mėnesį.

Pažymėta, kad 2010 m. lapkričio 10 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas Nr. 33-217 dėl nuteistojo V. K. atsisakymo būti jam paskirtame 3-me būryje, kurį atliekant nuteistasis taip pat atsisakė pasiaiškinti raštu dėl tokio savo elgesio, tačiau žodžiu paaiškino, kad jam nepatinka visi Vilniaus 2-ųjų pataisos namų pareigūnai ir nuteistieji ir kad jis nenori laisvės atėmimo bausmę atlikti šiuose pataisos namuose. 5-ojo būrio nuteistieji teigė, kad jie nepažįsta V. K., konfliktų su juo nėra buvę ir jie nežino kodėl šis nuteistasis nenori būti paskirtame 5-ame nuteistųjų būryje.

Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai neturėjo duomenų apie tai, kad nuteistajam V. K. 5-ame nuteistųjų būryje grėstų pavojus. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, buvo padaryta išvada, kad V. K. atsisakymas vykdyti teisėtus administracijos reikalavimus dėl bausmės atlikimo paskirtame būryje nepagrįstas, todėl jį izoliuoti, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalimi, netikslinga. Atsisakymas vykdyti teisėtus pataisos įstaigos administracijos nurodymus, Išvadoje kvalifikuotas kaip Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimas.

Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius Nutarimu Nr. 28-1077 skyrė V. K. nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių 15 parų už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t.y. už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 8 d. apie 11.00 val. atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus eiti į paskirtą būrį, atsisakė rašyti pasiaiškinimą, tuo pažeisdamas Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Nutarime pažymėta gydytojo išvada, kad nuobaudą atlikti gali. Nuteistasis savo parašu patvirtino, kad 2010 m. gruodžio 8 d. gavo nutarimo kopiją.

Nutarimas Nr. 28-1077 priimtas 2010 m. gruodžio 8 d. gavus Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo S. S. tarnybinį pranešimą Nr. 43-1626, kuriuo prižiūrėtojas pranešė apie tai, kad 2010 m. gruodžio 8 d. apie 11.00 val. 5-ojo būrio nuteistajam V. K. atlikus nuobaudą (uždarymą į baudos izoliatorių 5 paroms), jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį. Nuteistasis nevykdė teisėto nurodymo, pažeisdamas Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Prižiūrėtojas S. S. 2010 m. gruodžio 8 d. surašė protokolą dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu, kuriame nurodė, kad nuteistasis V.

K. 2010 m. gruodžio 8 d. 11.00 val. pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus ir atsisakė pasiaiškinti raštu, žodžiu paaiškino, kad nieko nerašys, nes rašė anksčiau. Pareiškėjo atsisakymas vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą, t. y. atsisakymas eiti į paskirtą būrį, svarstytas drausmės komisijoje. Drausmės komisijos posėdžio, įvykusio 2010 m. gruodžio 8 d., protokole Nr. 41-224 išdėstytas toks Komisijos sprendimas: „Nuteistajam buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, kad atvykus atlikti bausmę pataisos namuose, jis turi vykdyti administracijos teisėtus reikalavimus ir gyventi jam paskirtame būryje.

Buvo pasiūlyta, kad jis pasirinktų būrį pats, kuriame galėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę. Jei atsisakys eiti į būrį, bus tarpininkaujama 15 p. BI“. Pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad susipažino su protokolu. Drausmės komisija 2010 m. gruodžio 8 d. surašė teikimą Nr. 40-214, kuriame nurodė, kad išnagrinėjusi būrio viršininko E. Š. pateiktą medžiagą dėl nuteistojo V. K. pražangų (dienotvarkės nesilaikymas, nurodymų nevykdymas, valstybinio turto gadinimas, alkoholinis apsvaigimas, uždrausti daiktai, pataisos įstaigos tvarkos pažeidimas), vadovaudamasi Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 7 dalimi ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 240 punktu, komisija siūlo pataisos įstaigos direktoriui nuteistajam V.

K. skirti nuobaudą - uždarymą į baudos izoliatorių 15 parų.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas šių faktinių aplinkybių neginčijo. Skunde teismui pareiškėjas neneigė 2010 m. gruodžio 3 d. ir 2010 m. gruodžio 8 d. atsisakymo vykdyti pataisos namų administracijos nurodymą bausmę atlikti paskirtame 5-ame būryje. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino liudytojais apklausti Vilniaus pataisos namų darbuotojai V. S., S. S., S. G., A. Ž., E. Š.. Šie liudytojai taip pat parodė, kad 2010 m. gruodžio 3 d. ir 2010 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas atsisakė paaiškinti savo atsisakymo bausmę atlikti jam paskirtame būryje priežastis.

Teismas nurodė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias nuteistųjų pareigas, 2 dalyje nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, o 110 straipsnio, reglamentuojančio specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigas, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Teismas konstatavo, kad rašytiniais įrodymais ir teisme apklaustų liudytojų V. S., S. S., S. G., A. Ž., E. Š. parodymais įrodyta, jog pareiškėjas atsisakė vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą atlikti paskirtą bausmę 5-me būryje, o tai yra Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimas, užtraukiantis atsakomybę – nuobaudos taikymą.

Teismas nustatė, jog nuobaudų neteisėtumą ir nepagrįstumą pareiškėjas grindė procedūriniais pažeidimais, t. y., kad buvo atimta teisė dalyvauti drausmės komisijoje, gintis pačiam ar su advokato pagalba, apklausti liudytojus, jam nebuvo įteikti kaltinimai.

Nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarka reglamentuota Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio Kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Turinčių teisę skirti nuobaudas pareigūnų sąrašą ir jų įgaliojimus nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Šių Taisyklių 202 punkte nurodyta, kad tik pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę nuteistiesiems skirti nuobaudas, nustatytas Bausmių vykdymo kodekse.

Šio Kodekso 143 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam nuteistajam. Už kelis vienu metu padarytus pažeidimus skiriama viena nuobauda. Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos.

To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad paskirta nuobauda vykdoma tuoj pat ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo. Nuobauda, kuri nebuvo pradėta vykdyti per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo dienos, nebevykdoma. Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nuobaudos – papeikimas, paskyrimas be eilės budėti pataisos įstaigos patalpose ir tvarkyti teritoriją – skiriamos žodžiu arba raštu tam įgalioto pareigūno įsakymu arba nutarimu. Kitos šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos skiriamos pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu.

Šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalyje numatytos nuobaudos skiriamos tik tais atvejais, kai yra pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas. Drausmės komisijos sudarymo tvarką ir kompetenciją nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 10 dalyje nustatyta, kad apie nuobaudos, išskyrus žodžiu skiriamą nuobaudą, paskyrimą nuteistajam paskelbiama pasirašytinai. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 205 punkte nustatyta, kad kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti.

Minėtų Taisyklių 206 punkte nustatyta, kad, jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu.

Remdamasis byloje ištirtais įrodymais teismas padarė išvadą, kad minėti nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai nagrinėjamu atveju nepažeisti. Aptariamos nuobaudos pareiškėjui skirtos pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu, t. y. nuobauda skirta tam įgalioto pareigūno ir įforminta tinkamai. Pareiškėjo atsisakymas pasiaiškinti tinkamai įformintas dėl 2010 m. gruodžio 8 d. padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo (į bylą pateiktas prižiūrėtojo S. S. surašytas 2010 m. gruodžio 8 d. protokolas dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu).

Dėl pareiškėjo atsisakymo pasiaiškinti dėl 2010 m. gruodžio 3 d. padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo nepateiktas toks protokolas, tačiau byloje esančioje 2010 m. gruodžio 3 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-235 pažymėta, kad nuteistasis V. K. dėl savo elgesio atsisakė pasiaiškinti raštu, tą patvirtino ir teisme apklausti liudytojai A. Ž., S. G., E. Š.. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat neneigė, jog jis atsisakė pasiaiškinti, todėl tai, kad dėl jo atsisakymo pasiaiškinti dėl 2010 m. gruodžio 3 d. padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo nesurašytas protokolas, nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, darančiu neteisėtu nutarimą skirti nuobaudą.

Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus, esą jam nebuvo sudaryta galimybių gintis, atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas Nutarimus Nr. 28-1063 ir Nr. 28-1077 skirti jam nuobaudas skundė Kalėjimų departamentui, taigi jo gynybos teisės nebuvo suvaržytos. Nei Bausmių vykdymo kodekse, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenustatyta, kad sprendžiant dėl nuobaudos skyrimo už padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą turi dalyvauti ir nuteistojo advokatas. Drausmės komisija sudaroma ne visais pažeidimų atvejais (pagal Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 7 dalį, reikalingas Drausmės komisijos teikimas tik dėl 142 straipsnio 2 dalyje numatytų nuobaudų skyrimo).

Pareiškėjo atveju Drausmės komisija buvo sudaryta tik dėl pareiškėjo 2010 m. gruodžio 8 d. bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo ir jos posėdyje pareiškėjas dalyvavo, pasirašė posėdžio protokole, todėl argumentai, kad jam nesudarytos sąlygos dalyvauti Drausmės komisijoje, nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, jog skiriant nuobaudą nebuvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, kad nuobauda neatitinka padaryto pažeidimo sunkumo ir pobūdžio.Nuobauda paskirta ir įvykdyta nepažeidžiant nustatytų terminų.

Skundžiamame nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo paskyrimas į 5-jį būrį nebuvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu įstatymo nustatyta tvarka, o pats pareiškėjas negali nuspręsti, kad administracijos reikalavimas perkelti jį į 5-jį būrį yra neteisėtas, tai reiškia, kad pataisos namų administracijos nurodymai atlikti bausmę paskirtame būryje buvo teisėti, o pareiškėjo atsisakymai juos vykdyti neteisėti ir nepagrįsti (jis atsisakė paaiškinti ir nurodyti priežastis, dėl kurių negali atlikti bausmės paskirtame būryje). Nagrinėdamas bylą teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo būti paskirtas į 5-jį būrį. Iš bylos rašytinių įrodymų bei liudytojų A. Ž., E. Š. parodymų teismas nustatė, kad pataisos įstaigos administracija aiškinosi pareiškėjo atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežastis, apklausė 5-ojo būrio nuteistuosius, leido pareiškėjui pačiam pasirinkti būrį, tačiau pareiškėjas aiškino, kad jis apskritai nenori atlikti bausmės šiuose pataisos namuose, taigi administracija nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo būti paskirtas bausmę atlikti 5-me būryje.

Remdamasis išdėstytais motyvais teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė režimo reikalavimus, pažeidimas įrodytas, o procesinių pažeidimų, nulemiančių sprendimo neteisėtumą, nepadaryta, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnį ir naikinti skundžiamus nutarimus.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas suformulavo reikalavimus tik dėl Nutarimo Nr. 28-1063 ir Nutarimo Nr. 28-1077, kuriais jam skirtos nuobaudos, teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumento, esą jis į Vilniaus 2-uosius pataisos namus buvo perkeltas neteisėtai.

Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi nebuvo nenustatyta neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš civilinės deliktinės atsakomybės kilimo sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis). Taip pat nenustatyta pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam paskyrus nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių – taip pat buvo taikyti atitinkami teisių suvaržymai (paimti asmeniniai daiktai, uždrausti pasimatymai, skambinimas telefonu, laiškų siuntimas, pirkimas parduotuvėje, disponavimas asmeniniais daiktais), teismas pažymėjo, kad paminėti draudimai įteisinti teisės normose ir yra paskirtos nuobaudos - uždarymo į baudos izoliatorių - pasekmė (BVK 146 straipsnis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 210 punktas), t.y. šie apribojimai teisėti.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsnių ir 146 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijai, nes teismui nekilo abejonių dėl nurodytų teisės normų atitikimo Konstitucijai. Teismas nurodė, jog teisės aktai užtikrina asmenims, esantiems tokiose įstaigose, teisę gintis dėl kaltinimų padarius drausmės pažeidimą, atitinkamais atvejais garantuojama teisė dalyvauti svarstant nuobaudos skyrimo klausimus.

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 196) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Apelianto nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas ir antikonstitucinis.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Vilniaus 2-ųjų PN direktoriaus 2010 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 28-1063 ir 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 28-1077, kuriais jam paskirtos nuobaudos (pirmuoju paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 5 paroms, antruoju – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų) pagrįstumo bei teisėtumo. Taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 000 000 neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė visiškai. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, kad teismo sprendimas yra šališkas ir antikonstitucinis.

Teisėjų kolegija patikrino bylą, vadovaudamasi į ABTĮ 136 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, be kita ko pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.

Asmens teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas numato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnis. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla Hauschildt prieš Daniją). Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyvia prasme, t.y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.

Apeliacinio skundo teiginio, esą teismas buvo šališkas, apeliantas nepagrindė jokiais argumentais. Atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas, ar visa teisėjų kolegija, negalėjo nagrinėti bylą. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas. ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį įstatymo reikalavimą byloje įvykdė tinkamai. Teismas išreikalavo iš atsakovo visą medžiagą, kuria remiantis buvo priimti atsakovo Nutarimai Nr. 28-1063, Nr. 28-1077 dėl nuobaudų paskyrimo pareiškėjui, taip pat pareiškėjo skundų dėl šių Nutarimų nagrinėjimo Kalėjimų departamente medžiagą. Teismas posėdyje apklausė liudytojais pataisos namų pareigūnus, kurie galėjo suteikti teismui informacijos apie nuobaudų paskyrimo pareiškėjui aplinkybes.

Visa tai liudija, jog teismas ėmėsi visų procesinių priemonių bylai svarbioms aplinkybėms ištirti visapusiškai ir objektyviai. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šio įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas turi nurodyti nustatytas aplinkybes, motyvuoti savo išvadas ir teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str.4 d.).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė visus pareiškėjo skundo reikalavimus, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis. Teismo sprendime yra visi būtinieji motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.). Vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą nėra pagrindo. Proceso dalyvio, šiuo atveju apelianto, jokiais faktais nepagrįsta abejonė dėl teismo šališkumo negali būti pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas ir kad teismo priimtas sprendimas yra šališkas ar antikonstitucinis, kaip teigia apeliantas.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl Nutarimų Nr.28-1063 ir Nr.28-1077 panaikinimo pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė teisingai.

Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje, pareigos šio Kodekso 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami Bausmių kodekso skyriai. Pagal šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Aptariamo Kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str.1 d. 2 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnis). Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Bausmių vykdymo kodekse įtvirtinti pataisos įstaigų režimo reikalavimai. Šio įstatymo prasme režimas apibrėžiamas kaip diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma (BVK 112 str.1 d.). Kodekso 112 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo tikslai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios įstatymu nustatytos neteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

Vienas iš Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalyje numatytų režimo tikslų - būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra. Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas detalizuotas Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje:

1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems;

2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją;

3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą;

4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str.3 d.).

Be to, pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotai ir kitas nuteistųjų grupes (pvz., neįgalius asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius, BVK 70 str.4 d.). Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais.

Taigi Bausmių vykdymo kodeksas pataisų įstaigų administracijai ne tik leidžia, bet ir įpareigoja atitinkamai paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinami įstatyme įtvirtinti tikslai. Bausmių vykdymo kodekso normas dėl nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose detalizuoja poįstatyminiai norminiai teisės aktai: Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 194 su pakeitimais) bei Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijai (Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d.

įsakymas Nr. 4/07-68). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes, būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas turi būti atsižvelgiama į pirmiau aptartų Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikantis nuteistųjų atskiro laikymo reikalavimų, įtvirtintų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 punkte. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad atsakovas, paskirdamas jį į 5-ąjį būrį, siekė kokių nors kitų tikslų, nei numato įstatymas, t.y. neteisėtų tikslų, ar pažeidė pagrindines nuteistųjų izoliavimo taisykles, nustatytas Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš bylos įrodymų teisingai nustatė, kad pareiškėjo 2010 m. gruodžio 3 d. ir 2010 m. gruodžio 8 d. atsisakymai vykdyti pataisos namų įstaigos pareigūnų teisėtus nurodymus vykti atlikti bausmę į Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 5-ąjį būrį buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų specialiųjų pareigų nevykdymas. Nuteistasis, paskirtas į atitinkamą būrį, ar konkrečią gyvenamąją patalpą, atsiradus svarbių priežasčių, gali pateikti pataisos namų administracijai motyvuotą prašymą dėl perkėlimo ar izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str.6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūrose vienete (būryje ar pan.) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatytos nuobaudos paskyrimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad procedūrinių pažeidimų, kurie galėtų būti pagrindas panaikinti skundžiamus Nutarimus Nr. 28-1063, Nr. 28-1077, byloje nenustatyta. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 7 dalį be Drausmės komisijos teikimo negali būti skiriama šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalyje numatyta nuobauda – perkėlimas iš lengvosios į paprastą grupę arba iš paprastosios į drausmės grupę. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog Drausmės komisijai buvo pateikta medžiaga tik dėl antrojo pareiškėjo padaryto režimo pažeidimo (2010 m. gruodžio 8 d.), atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 7 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, negali būti traktuojama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas, nes pareiškėjui paskirta nuobauda numatyta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Skundžiami Nutarimai Nr. 28-1063, Nr. 28-1077 yra teisėti, o tai reiškia, kad nėra esminės viešosios atsakomybės sąlygos - valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos nuobaudos - pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymo į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų – vykdymo laikotarpiu nuteistajam galioja atitinkami įstatymu numatyti apribojimai.

Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalyse nurodyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti.

Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškindamas, kad pareiškėjo nurodyti apribojimai, kurie jam buvo taikomi paskirtų nuobaudų – uždarymo į naudos izoliatorių - vykdymo laikotarpiu, negali būti vertinami kaip neteisėti atsakovo veiksmai, nes atsakovas vykdė nuteistųjų laikymo baudos izoliatoriuose sąlygų reikalavimus (BVK 146 str. str.). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde, nenurodė kaip būtent pasireiškė neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, kurią jis prašo atlyginti.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis savo reikalavimą pagrindžia konkrečiais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju.

Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai ir teisėtai.

Proceso šalių prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą individualią bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas, tačiau teismo turi būti išspręstas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą išsprendė – jį atmetė, kadangi bylą nagrinėjusiam teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų Bausmių vykdymo kodekso normų atitikties Konstitucijai.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str.1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas