2019-10-09 Nr. AB-19158-3-62-3-01197-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-731-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01197-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. įmonės skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajai mokesčių inspekcijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. N. įmonė (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiosios mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. gegužės 16 d. nutarimą, kuriuo Įmonei skirta 289 Eur bauda (toliau – ir Nutarimas).

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVMI specialistai 2017 m. balandžio 26 d. atliko patikrinimą Įmonės veiklos vykdymo vietoje – parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Patikrinus alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančius dokumentus, buvo nustatyta, kad parduotuvėje buvo parduodami trys vieno litro talpos aromatinio vyno gėrimo „Gluhwein Hauser“ buteliai, pardavimo kaina už vienetą 2,20 Eur, kurių įsigijimą patvirtinantys dokumentai nepateikti. Kauno AVMI 2017 m. gegužės 5 d. Įmonei surašė įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 000168 dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimo, o 2017 m. gegužės 16 d.

Nutarimu Įmonei paskirta 289 Eur bauda. Įmonės teigimu, atsakomybė pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą atsiranda tik įrodžius tyčinį pažeidėjo veikimą. Nagrinėjamu atveju 2017 m. balandžio 26 d. operatyvaus patikrinimo metu Įmonės veiklos vykdymo vietoje rasti trys vieno litro talpos aromatinio vyno gėrimo „Gluhwein Hauser“ buteliai priklausė ne Įmonei, o parduotuvės darbuotojai – pardavėjai D. K., kuri butelius prekybos vietoje laikė be Įmonės savininkės leidimo ir sutikimo. Įmonės savininkei nieko nežinant apie savavališką pardavėjos elgesį, skundžiamu Nutarimu Įmonė nepagrįstai pripažinta kalta dėl Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimo.

Įmonė veikia aktyviai ir deda visas pastangas, kad darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Pardavėja buvo supažindinta su prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklėmis, jai išaiškinta taikytina atsakomybė už jų pažeidimus. Įmonės savininkė yra neįgali, todėl negali kiekvieną dieną būti parduotuvėje ir prižiūrėti darbuotojus. Šiuo atveju nėra Įmonės kaltės, todėl jai negali kilti atsakomybė. Be to, paskirta 289 Eur sankcija yra neproporcinga padaryto pažeidimo mastui.

Įmonė įregistruota 1994 m. rugpjūčio 11 d., per visą jos veiklos laikotarpį nebuvo nustatyta šiurkščių pažeidimų, Įmonės reputacija yra nepriekaištinga. Skundžiamu Nutarimu nustatytas pažeidimas nėra sunkus ir šiurkštus, priešingai – mažareikšmis, rasti alkoholinių gėrimų buteliai buvo nedelsiant pašalinti (konfiskuoti). Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai buvo pažeisti veikiant ne Įmonės, o asmeniniais pardavėjos interesais, pažeidimas padarytas nesiekiant neteisėtos finansinės naudos Įmonei. Skunde Įmonė taip pat pažymėjo, jog tiesioginė sankcijos pasekmė yra ir Įmonei išduotos licencijos galiojimo panaikinimas.

3. Atsakovas Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Kauno AVMI atsiliepime nurodė, kad Nutarimu Įmonei buvo skirta minimali 289 Eur ekonominė sankcija, kadangi pareiškėjas pažeidimą pripažino ir gailėjosi. Pareiškėjo versija, jog vyno buteliai priklausė pardavėjai, laikytina gynybine pozicija. Šios įvykių versijos ji neišdėstė nei įstatymo pažeidimo protokole, nei Nutarimo nagrinėjimo metu. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte atsakomybė už alkoholio produktų laikymą, neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, yra nustatyta įmonei. Šis draudimas nėra siejamas su pasekmėmis ar alkoholio laikymo tikslais, motyvais bei alkoholio valdymo faktu ar laikymo trukme. Vadovaujantis teismų praktika, pakanka nustatyti minėtos normos draudimo nepaisymą, todėl Kauno AVMI priimdama skundžiamą Nutarimą pagrįstai įvertino surinktus įrodymus ir nubaudė pareiškėją tinkamai. Pareiškėjas, nesutikdamas su pateiktų įrodymų vertinimu, turėjo teisę teikti naujus įrodymus, paneigiančius Kauno AVMI padarytas išvadas, tačiau to nepadarė. Įmonės vadovė privalėjo užtikrinti, kad jos parduotuvėje visas alkoholis būtų su įsigijimo dokumentais.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad 2017 m. balandžio 26 d. Įmonės parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), patikrinus alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančius juridinę galią turinčius dokumentus, buvo nustatyta, kad parduotuvėje buvo parduodami trys aromatinio vyno gėrimo „Gluhvvein Hauser“ buteliai, kuriems įsigijimą patvirtinantys dokumentai nepateikti. Atsakovo vertinimu, tokiais veiksmais Įmonė pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, už kuriuos atsakomybė yra nustatyta šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje, todėl ginčijamu Nutarimu Įmonei skyrė 289 Eur baudą.

7. Pareiškėjo argumentus, kad rasti aromatinio vyno buteliai priklausė ne Įmonei, o pardavėjai, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog minėtos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės paties pažeidimo kvalifikavimui esminės teisinės reikšmės neturi, į tokių faktinių aplinkybių visumą gali būti atsižvelgiama sprendžiant tik dėl skirtinos sankcijos dydžio. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktu draudžiama įmonėms laikyti alkoholio produktus, neturint juridinę galią turinčių privalomų tokių produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Šis draudimas yra formalus, jis nėra siejamas su pasekmėmis ar alkoholio laikymo tikslais, motyvais bei alkoholio valdymo faktu ar laikymo trukme. Pakanka nustatyti minėtos normos dispozicijos draudimo nepaisymą.

8. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad juridinis asmuo savo teises bei pareigas įgyvendina per savo darbuotojus. Juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais. Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, taip pat užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei. Ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai. Nors pareiškėjo atstovės ir liudytoja D. K. nurodė, kad aptariami trys vyno buteliai buvo rasti ne pačioje parduotuvėje ant lentynos, o pagalbinėse patalpose, teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo traktuoti, kad šios patalpos Alkoholio kontrolės įstatymo prasme nelaikytinos prekybos vieta. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pardavėja veikė juridinio asmens naudai, kadangi vykdė veiklą, kuri neša Įmonei pelną, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Įmonės darbuotoja tyčia veikė prieš Įmonės interesus. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog alkoholinių produktų laikymo, turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose) Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl ginčo atveju atsakovas neprivalėjo nustatyti rastų prekių pardavimo fakto.

9. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, įvertinęs padaryto pažeidimo mastą, padarymo aplinkybes ir pareiškėjo paaiškinimus, pagrįstai Įmonei skyrė minimalią Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas neįvertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir skyrė per didelę baudą.

III. 10. Pareiškėjas G. N. įmonė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Įmonė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismo posėdyje liudytoja D. K. patvirtino, kad parduotuvėje rasti buteliai buvo jos, ji juos gavo kaip dovaną, buteliai buvo laikomi ne prekybos vietoje, o pagalbinėse patalpose, t. y. jie nebuvo skirti parduoti. Pasak pareiškėjo, šios aplinkybės patvirtina, kad Įmonė Nutarimu nubausta neteisingai, nes nebuvo įrodytas tyčinis jos veikimas. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad Įmonė veikia aktyviai ir deda pastangas, kad jos darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju pardavėja buvo supažindinta su prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklėmis. Į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina prastą Įmonės savininkės sveikatos būklę, t. y. kad ji yra neįgali ir negali kiekvieną dieną būti parduotuvėje bei prižiūrėti darbuotojus. Spręsdamas dėl Įmonei paskirtos sankcijos dydžio, teismas nevertino aplinkybių, kad rasti buteliai priklausė pardavėjai, nors pats teismas sprendime nurodė, jog į šias aplinkybes gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl paskirtos baudos dydžio. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai netaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatytos galimybės skirti mažesnę piniginę baudą nei nustato įstatymas. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad aplinkybę, jog rasti buteliai priklausė pardavėjai, Įmonės savininkė sužinojo ne patikrinimo dieną, o vėliau, todėl priimant skundžiamą Nutarimą šios aplinkybės nebuvo žinomos. Pareiškėjo teigimu, spręsdamas dėl paskirtos baudos dydžio, teismas neįvertino ir aplinkybių, kad Įmonės reputacija yra nepriekaištinga, pažeidimas yra mažareikšmis, taip pat kad paskirta bauda Įmonei yra nepakeliama našta.

12. Atsakovas Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir argumentus, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas šioje byloje kilo dėl Nutarimo, kuriuo Įmonei paskirta 289 Eur bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais, taip pat kad Įmonei paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.

15. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog liudytoja D. K. patvirtino, kad parduotuvėje rasti ginčo buteliai buvo jos nuosavybė ir nebuvo skirti parduoti, Įmonės direktorei apie juos nebuvo žinoma, t. y. kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas tyčinis Įmonės veikimas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad už pažeidimą paskirta bauda yra neproporcingai didelė.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.

19. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad buvo nubaustas nepagrįstai, kadangi Įmonės parduotuvėje rasti ginčo vyno buteliai nebuvo skirti parduoti, buvo pardavėjos nuosavybė, be to, Įmonės savininkė apie juos nieko nežinojo, todėl šiuo atveju nebuvo tyčinio Įmonės veikimo.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 pažymėjo, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010).

21. Be to, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Alkoholio kontrolės įstatyme ūkio subjektams nustatytas draudimo parduoti ar laikyti atitinkamų reikalavimų neatitinkančius alkoholinius gėrimus pažeidimo sudėtis yra formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Taigi alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose) Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl konkrečiu atveju nebūtina nustatyti prekių pardavimo faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007).

22. Atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pripažino, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas už pažeidimą buvo nubaustas nepagrįstai. Nagrinėjamu atveju Įmonės tyčia, taip pat pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl prastos Įmonės savininkės sveikatos Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta, ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais ir ūkio subjektas visuomet atsako už savo darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą, nustačius formalią tokio pažeidimo sudėtį. Juo labiau, kad skundžiamame Nutarime pažymėta, jog Įmonė padarytą pažeidimą pripažino.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog spręsdamas dėl Įmonei paskirtos sankcijos dydžio, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad rasti vyno buteliai priklausė pardavėjai.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Įmonė pažeidimą padarė pirmą kartą, jį pripažino ir kad pareiškėjui skirta ekonominė sankcija atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalų baudos dydį, konstatuoja, jog paskirta 289 Eur bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimui ir jos mažinti nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (žr., pvz., 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A556-572/2009), kad realiai apčiuopiamos baudos paskirtis yra ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet, visų pirma, vykdyti prevenciją: teisės subjektas, pažeidęs sąlygas, su kuriomis yra siejamas pardavimas, yra baudžiamas, idant daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Baudžiamas už tai, jog pažeidė esmines ir jam, be abejo, žinomas bei suprantamas dalyvavimo atitinkamoje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų. Paskyrus baudą, turinčią tikrai juntamas finansines pasekmes konkrečiam subjektui, atsakingam už atitinkamų taisyklių pažeidimą, kiti tos pačios rinkos dalyviai yra įspėjami, kad už identiškų taisyklių nepaisymą gali būti nubausti ne mažesne (o galbūt ir didesne) bauda. Kitaip tariant, skiriamos baudos dydis turi būti susijęs su visų nurodytų tikslų siekimu. Be to, nustatant baudos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su ekonominių sankcijų, skiriamų už Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų draudimų pažeidimą, prigimtimi, bet ir pažeistų teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-43-520/2016).

25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. N. įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius