2017-10-31 Nr. AB-19644-3-62-3-00355-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1655-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00355-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 35 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. balandžio 26 d. buvo kalinamas Marijampolės PN 3 būryje netinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, kurioje jis buvo laikomas, plotas 50 kv. m, joje įrengta 16 gultų ir visos vietos buvo užimtos, todėl patalpa buvo perpildyta, joje buvo nuolatinis triukšmas, nes kaliniai trankė durimis, trypė kojomis, buvo įjungti televizoriai (10 vnt.). Gultai buvo sustumti prie langų, o gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (kitokio vėdinimo nėra), dėl ko pareiškėjui kilo grėsmė susirgti. Sanitariniame mazge pisuarų ir klozetų skaičius neatitiko nustatytų reikalavimų, būrio nuteistiesiems teko tik po tris įrenginius, kojų prausykla viena. Tualetas įrengtas netinkamai, kadangi patalpa maža, dušo kabina viena, tiekiamas tik šaltas vanduo, klozetus skiria vos 1 metro aukščio pertvaros, priešais klozetus įrengtos praustuvės, tokios sąlygos žemino orumą, pažeidė privatumą. Pataisos namuose nebuvo rūkymo patalpos, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario muzikiniams instrumentams ir fotolaboratorijai. Taip pat pataisos namuose nebuvo gesintuvų ar kitų įrenginių apsaugai nuo gaisro, avarinio išėjimo, telefono pagalbai išsikviesti, radijo taško, televizoriaus, muzikinio grotuvo, muzikos ir fotolaboratorijos instrumentų. Koridoriuje nebuvo langų, vėdinimo ir šildymo sistemos. Prausykloje taip pat nebuvo langų, šildymo, todėl buvo šalta. Pasivaikščiojimų kiemelis mažas, jame nebuvo erdvės sportuoti, o į sporto aikštyną buvo išleidžiama tik du kartus per savaitę. Be to, pareiškėjo teigimu, pataisos namų pareigūnai netinkamai elgėsi – draskė užuolaidas nuo gultų, vertė gulėti dvigulėje lovoje, čiupinėjo kūno dalis, draudė pornografinius leidinius ir pan. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad Marijampolės PN nėra pastato, skirto apgyvendinti nuteistuosius, kuriems atliekamos kratos, todėl kratų metu nuteistieji laikomi valgykloje, dėl ko kratos metu nebuvo galimybės gauti maistą laiku. Pataisos namai iki šiol ignoruoja pareiškėją, nesuteikdami maitinimo pagal jo religinius įsitikinimus, jam taip pat nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus su žmona. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymėjo, kad minėtos sąlygos žemino jo orumą, pažeidė privatumą, sukėlė jam nepatogumus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Marijampolės PN nurodė, jog pareiškėjas į 3 būrį buvo paskirtas nuo 2015 m. gruodžio 9 d., jam skirta 2 gyvenamoji patalpa, kurioje įrengta 15 miegamųjų vietų, patalpos plotas 50,81 kv. m. Būrys susideda iš eilės patalpų ir 350 kv. m erdvaus kiemo, kur nuteistieji turi teisę vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laiką. Patalpų atitikimas higienos normų reikalavimams yra periodiškai tikrinamas valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Marijampolės PN bausmę atliekančių nuteistųjų gyvenimo sąlygas sistemingai tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai.

Marijampolės PN patalpos nuolat remontuojamos pagal nustatytą grafiką. Gyvenamosios patalpos pataisos namuose yra vėdinamos per atvirus langus. Sanitariniai mazgai yra įrengti kiekvienam būriui atskirose patalpose. Teisės aktai nenumato sanitarinių mazgų plotų ir konstrukcinių ypatumų, nėra reikalavimo karštą vandenį tiekti į kiekvieną būrį atskirai. Pasivaikščiojimų kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, taip pat įrengtos džiovyklos drabužių džiovinimui, nuteistiesiems yra išduodamas skalbiamasis muilas.

Kratos pataisos namuose atliekamos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Nors pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, konkrečių pažeidimų aplinkybių nedetalizuoja, nenurodo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu. Pareiškėjui ilgalaikis pasimatymas paskutinį kartą buvo suteiktas 2015 m. rugsėjo 28 d. su tėvu, motina, broliu. Su savo sutuoktine paskutinį kartą pareiškėjas matėsi 2013 m. kovo 23 d. Tuo tarpu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas bausmę atliko drausmės grupėje, kurioje pasimatymai draudžiami.

Nuteistiesiems draudžiama gauti, įsigyti, laikyti prenumeruoti arba platinti pornografinius leidinius. Pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pataisos namų duomenimis, pareiškėjas į kompetentingas institucijas dėl higienos ir sanitarinių sąlygų neatitikties nesikreipė. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos dėl laikymo sąlygų pažeidimo į Psichologinę tarnybą pareiškėjas taip pat nesikreipė.

Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis, Marijampolės PN teigė, kad veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu (b. l. 62–70) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 35 000 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Marijampolės PN 3 būrį buvo paskirtas nuo 2015 m. gruodžio 9 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-511. Pareiškėjui buvo skirta 2 gyvenamoji patalpa, kurios plotas 50,81 kv. m, joje įrengta 15 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,39 kv. m ploto. Nuo 2016 m. kovo 3 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 5 patalpą, kurios plotas 33,69 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,37 kv. m ploto. Tačiau pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo įrengta ne 15 miegamųjų vietų, kaip nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime, o 16. Šią aplinkybę patvirtina Marijampolės PN 2016 m. sausio 19 d. raštas Nr. 20/07-75. Taigi, teismas pažymėjo, kad byloje duomenys apie miegamųjų vietų skaičių 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje yra prieštaringi. Esant šioms aplinkybėms, teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, jog gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, ir šias aplinkybes byloje laikė nustatytomis. Kita vertus, teismas akcentavo, kad net ir konstatavus, jog ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, nėra pagrindo teigti, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista, kadangi pareiškėjui tokiu atveju teko 3,18 kv. m ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint 3 būryje ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma. Šiame kontekste teismas kartu pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai, jog perpildytoje patalpoje buvo nuolatinis triukšmas, įvertinus tai, jog šiuo atveju minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, atmestini.

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimas per atveriamus langus atitinka nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Be to, teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje, o pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, kaip tai yra numatyta Taisyklių 258 punkte, todėl teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti šiltu vandeniu.

8. Kita vertus, teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nenurodė, kiek konkrečiai pisuarų ir klozetų yra įrengta 3 būrio sanitariniame mazge. Tuo tarpu iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų fotonuotraukų teismas sprendė, kad sanitariniame mazge yra trys klozetai, atskirti pertvaromis, trys pisuarai, penkios praustuvės, dušo kabina. Atsižvelgęs į tai, kad 2016 m. I ketvirtį 3 būryje buvo laikomi 62 nuteistieji, teismas sprendė, jog sanitarinių įrenginių (praustuvių, klozetų, pisuarų) skaičius nevisiškai atitiko Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintus Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų <...> materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Be to, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių paaiškinimų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, o iš į bylą pateiktų 3 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl teismas vertino, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas, ir konstatavo jo teisės į privatumą pažeidimą.

9. Iš bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad 3 būrio pasivaikščiojimo kiemelio plotas 350 kv. m, nuteistieji jame gali sportuoti, pasivaikščioti gryname ore ar kitaip leisti laisvalaikį. Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namuose yra futbolo stadionas, krepšinio aikštelė, treniruoklių salė, o sporto užsiėmimai vyksta pagal patvirtintą grafiką, 3 būrio nuteistieji aikštyne sportuoja šeštadieniais ir sekmadieniais jiems skirtu laiku, jei nuteistieji nori sužaisti rungtynes kitu nei grafike jiems nustatytu laiku, turi iš anksto kreiptis į būrio viršininką. Prašyme nurodoma, koks žaidimas bus žaidžiamas, žaidimo data, laikas, žaidėjų sąrašas. Taigi, nuteistiesiems yra suteikiama galimybė sportuoti papildomai, t. y. dažniau nei nustatyta grafike. Atitinkamai iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas yra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl laiko sportavimui prailginimo, tačiau pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, kadangi pareiškėjo nurodytu laiku sportuoja kitų būrių nuteistieji. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant jam galimybę sportuoti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

10. Teismas kartu nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog džiovyklos įrengtos pasivaikščiojimo kieme, o teisės aktai nenumato kambario muzikiniams instrumentams, fotolaboratorijos, taip pat vėdinimo, šildymo sistemų bei langų įrengimo koridoriuose, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šioje dalyje negali būti konstatuoti. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namuose rūkantiems asmenims yra įrengtos rūkymo vietos. Minėtą aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad pataisos namų kiemelyje yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Tuo tarpu savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl patalpų rūkymui neįrengimo atmetė kaip neįrodytus.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamojoje patalpoje gultai (lovos) buvo sustumti prie lango, padarytos dvigulės lovos, teismas pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimų lovų konstrukcijoms ir inventoriaus patalpose išdėstymui. Tačiau iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad gyvenamosiose patalpose lovos nėra sustumtos prie langų, o išdėstytos lygiagrečiai po visą gyvenamąją patalpą.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nebuvo televizoriaus, radijo imtuvo, muzikos grotuvo, muzikos instrumentų, fotolaboratorijos instrumentų, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas pats sau prieštarauja, nurodydamas, kad gyvenamojoje patalpoje yra 10 televizorių, dėl ko kyla didelis triukšmas, tačiau kartu skunde nurodydamas, kad nėra televizoriaus, muzikinio grotuvo, radijo taško ir pan. Be to, televizoriaus, radijo imtuvo, muzikos grotuvo, muzikos ir fotolaboratorijos instrumentų bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje teisės aktai nenumato. Televizorius turi būti įrengtas laisvalaikio patalpoje, o tuo atveju, jei pareiškėjas pageidavo turėti asmeninį televizorių, radijo imtuvą, muzikos instrumentą ir pan., jis galėjo naudotis artimųjų perduotais daiktais, kaip tai numatyta Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) 173 punkte.

13. Teismas kartu akcentavo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardinti galbūt neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai dėl netinkamo kratų atlikimo nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir neturtinę žalą. Juolab kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo kratų atlikimo. Tuo tarpu, nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kratų atlikimo atmestini kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, pareiškėjas taip pat neįrodė kitų reiškiamų pretenzijų dėl pareigūnų netinkamo elgesio, t. y., kad pareigūnai draskė užuolaidas nuo gultų, vertė nuteistuosius gulėti dvigulėje lovoje ir pan., kadangi nenurodė konkrečių pažeidimo aplinkybių, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė šie pažeidimai jo atžvilgiu, todėl ir šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

14. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnio 3 dalį, nuteistiesiems draudžiama gauti, įsigyti, laikyti, platinti arba prenumeruoti smurtą ar žiaurumą propaguojančius leidinius, taip pat pornografinius leidinius.

15. Teismas nurodė, kad iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. vasario 29 d. rašto matyti, jog pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su prašymu skirti vegetarinį maitinimą ir pareiškėjo prašymas buvo patenkintas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų maitinamas netinkamai. Taigi, nenustatęs atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentus dėl atsisakymo teikti jam maitinimą atsižvelgiant į religinius įsitikinimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Marijampolės PN nebuvo įrengtos patalpos nuteistiesiems, kuriems yra atliekamos kratos, nebuvo avarinio išėjimo, gaisro gesinimo sistemos, telefono paskambinti pareigūnams ir pan., teismas atkreipė dėmesį į tai, jog galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Tuo tarpu pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovas pažeidė nuteistųjų teises, tačiau neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai lėmė bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus šioje dalyje teismas vertino kaip nepagrįstus.

17. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas su savo sutuoktine paskutinį kartą matėsi 2013 m. kovo 23 d. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat paaiškino, kad su sutuoktine yra išsiskyręs. Be to, teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo buvusia žmona. To, kad būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią dėl ilgalaikių pasimatymų, savo skunde konkrečiai ir vienareikšmiškai nenurodė ir pats pareiškėjas. Todėl, atsižvelgęs į tai, jog nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, o laisvės atėmimo įstaiga neprivalo organizuoti šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, teismas sprendė, kad šiuo aspektu negalėjo kilti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti.

18. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas vertino kaip perteklinius, neturinčius juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

19. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d., neužtikrino pareiškėjui minimalaus būtino privatumo sanitariniame mazge, taip pat sanitarinių įrenginių skaičius ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, todėl konstatavo, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Kita vertus, teismui nekilo abejonių, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Tačiau teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

20. Taigi, įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, nenustatęs, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilę ypatingai neigiamos pasekmės – išgyvenimai, sukrėtimai, sveikatos sužalojimai, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą, atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 35 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 21. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo skundo visa apimtimi, ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundo reikalavimus visa apimtimi. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisės priimtinumo principams, nustatytiems bendroje Europos Sąjungos praktinės vykdomosios koncepcijos dalyje. Mano, jog dėl byloje nustatytų pažeidimų jam turi būti atlyginta padaryta neturtinė žala.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės PN 3 būryje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. balandžio 26 d., atlyginimo priteisimo.

25. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

26. Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde iš esmės nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar būtų netinkamai įvertinęs pirmosios instancijos teismas, o tik deklaratyviai reikalauja panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo skundo visa apimtimi, t. y. atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 35 000 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, ir priimti naują sprendimą, pilnai tenkinant jo skundo reikalavimus, nurodydamas, jog dėl byloje nustatytų pažeidimų jam turi būti atlyginta padaryta neturtinė žala. Taigi, apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. mano, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Marijampolės PN, apeliacinio skundo nepateikė.

27. Taigi, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

28. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju šioje konkrečioje byloje buvo konstatuotas tik pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas, taip pat nustatyta, jog sanitarinių įrenginių skaičius ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, kiti pažeidimai nebuvo nustatyti. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Be to, byloje nėra duomenų, kad būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar, esant poreikiui, pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai, iš byloje esančių Marijampolės PN Psichologinės tarnybos bei Sveikatos priežiūros tarnybos pažymų matyti, jog pareiškėjas dėl psichologinių ar kitų sveikatos problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, į Psichologinę tarnybą ir į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė (b. l. 53, 54).

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurių, kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas iš esmės neginčija, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

29. Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Tuo tarpu apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan