Legislator Case Law & Legislation
4a2f4f45-cbbd-4f70-b26f-be457ba32751 AI generated

4a2f4f45-cbbd-4f70-b26f-be457ba32751 · Kauno apygardos teismas

Case Number 4a2f4f45-cbbd-4f70-b26f-be457ba32751
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

ginant save, kitÄ asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; sulaikant teisės pažeidimÄ padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo ir kitais atvejais. Policijos AreÅ¡tinių apsaugos ir priežiÅ«ros instrukcijos, 2012-10-10 Nr. 5-V-677 patvirtintos LR Generalinio komisaro 161 p. numatyta, kad Policijos areÅ¡tinės apsaugÄ užtikrinantis policijos pareigÅ«nas turi teisę naudoti prievartos priemones tik esant tarnybiniam bÅ«tinumui ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai įtikinimo priemonės buvo neveiksmingos arba negalimos.

Legislator headnote

AI generated

4a2f4f45-cbbd-4f70-b26f-be457ba32751 · Kauno apygardos teismas: Tačiau, apylinkės teismas Å¡io E. J. judesio iÅ¡ viso nematė ir nevertino, nurodydamas, kad panaÅ¡iu laiku, t.y. 06-53-04 E. J. stovi prie sienos, atsisukęs į pareigÅ«nÄ . Prokurorės teigimu, Å¡is E. J. judesys, atliktas po pareigÅ«no atlikto veiksmo jo atžvilgiu (smÅ«gio sudavimo) iÅ¡ esmės patvirtina pastarojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis pakeitė iÅ¡ esmės. Atkreipiamas aukÅ¡tesniojo teismo dėmesys ir į tai kad, remiantis filmuota medžiaga, kuriÄ pirmosios instancijos teismas laikė objektyviausiu ir patikimiausiu įrodymu, matyti, kad A.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Teisėja Vaidutė Stangvilienė                                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-449-594/2015Pranešėjas Albinas Antanaitis                                                 Proceso Nr. 1-20-9-01118-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.19.4.; 2.4.6.; 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                               2015 m. gegužės 20 d.                                                                         Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Štreimikytei, išteisintojo A.

K. gynėjai advokatei Onai Klinavičienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės JÅ«ratės Å treimikytės apeliacinį skundÄ dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. (toliau – A. K.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d. iÅ¡teisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė :

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 18 d. 18.53 val. Alytuje, Jotvingių g. 8A Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areÅ¡tinės trečiojo aukÅ¡to koridoriuje, bÅ«damas valstybės tarnautoju - eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, prieÅ¡ais kamerÄ Nr. 9 kitų asmenų akivaizdoje E. J. atžvilgiu panaudojo fizinę prievartÄ : deÅ¡inės rankos kumščiu sudavė du smÅ«gius į nugaros sritį ir taip virÅ¡ijo įgaliojimus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, kuriame numatyta, kad „Žmogaus asmuo neliečiamas.

Žmogaus orumÄ gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumÄ , žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes“; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 1, 2, 4 ir 8 p., kuriame numatyti valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, pavyzdingumo, 15 str. 1 d. 1 p., 3 p., 5 p., 6 p. nustatytas valstybės tarnautojo prievoles: „Laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų“, „Gerbti žmogaus teises ir laisves“, „Laikytis Å¡iame Ä®statyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių <...> nepiktnaudžiauti tarnyba“, „Laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“;

Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1 ir 3 p., kuriuose numatyta, kad pareigÅ«nas privalo „Gerbti ir ginti žmogaus orumÄ , užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves“, „Užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigÄ asmens teises ir teisėtus interesus <...>“ Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigÅ«nų etikos kodekso 3 p., kuriame numatyta, kad „Tarnyba policijoje grindžiama Å¡iais profesinės etikos principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sÄ Å¾iningumo, nesavanaudiÅ¡kumo, padorumo, neÅ¡aliÅ¡kumo, atsakomybės, vieÅ¡umo, pavyzdingumo“, o 4.1 p. įpareigoja pareigÅ«nus tarnybinėje veikloje „Gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumÄ bei pagrindines teises ir laisves“; 4.2 p. - „Užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugÄ , o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam bÅ«tų suteikta medicinos ar kita bÅ«tina pagalba“; 4.3 p. - neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniÅ¡ko ar žeminančio orumÄ elgesio aktų“; 4.4 p. - „Naudoti jėgÄ tik tuo atveju, kai tai neiÅ¡vengiamai bÅ«tina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti“; 4. 6 p. - „Saugoti profesinę garbę, savo gerÄ vardÄ ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigÅ«no vardo“, ir dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, kadangi buvo sumenkintas policijos autoritetas, sumažintas pasitikėjimas policija bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas bei nukentėjusysis E. J., kadangi buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata dėl nugaros sumuÅ¡imo.

Tokiais savo veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 228 str. 1 d. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros prokurorė praÅ¡o panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendį ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį: pripažinti A. K. kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 228 str. 1 d., ir skirti jam 60 MGL dydžio, t. y. 2259,60 eurų, baudÄ . Vadovaujantis BK 682 str., atimti teisę dirbti teisėsaugos institucijose 2 (dvejų) metų laikotarpiui.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neanalizavo ir nevertino kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumo, nors dalis jų parodymus iÅ¡ esmės keitė, dalį bylos įrodymų įvertino iÅ¡kreipdamas jų esmę ir pasinaudodamas tik jų dalimi, neteisingai įvertino įrodymų visumÄ bei jų tarpusavio sÄ sajÄ .

Padarė visiÅ¡kai nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad A. K. fizinę prievartÄ panaudojo savo reikalavimo įvykdymui, nors, vertinant įrodymų visetÄ , fizinės prievartos panaudojimui sÄ lygų ir pagrindų iÅ¡ viso nebuvo. E. J. policijos pareigÅ«no reikalavimui stoti veidu į sienÄ , pakluso. Prokurorės teigimu, nors pirmosios instancijos teismas ir padarė iÅ¡vadÄ , kad A. K. E. J. atžvilgiu panaudojo fizinę prievartÄ , tačiau, kokius konkrečiai A. K. veiksmus (suėmimÄ už drabužių, E. J. pasukimÄ , pastÅ«mimÄ , smÅ«gių kumščiu sudavimÄ ), pripažino fizine prievarta, nėra aiÅ¡ku.

Pažymima, jog tarnybos įgaliojimų virÅ¡ijimo objektyvioji pusė pasireiÅ¡kia veika - tarnybos įgaliojimų virÅ¡ijimu, dėl to sukelta didele žala, taip pat priežastiniu ryÅ¡iu tarp įgaliojimų virÅ¡ijimo ir padarinių - didelės žalos. Ä®galiojimų virÅ¡ijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Tarnybos įgaliojimai virÅ¡ijami tik aktyviais neteisėtais veiksmais, todėl bÅ«tina nustatyti, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko A. K., tuo tarpu apylinkės teismas nenustatytus veiksmus įvertino kaip fizinę prievartÄ , tuo neatskleisdamas vieno bÅ«tino nusikalstamos veikos sudėties elemento - objektyviosios nusikalstamos veikos pusės.Prokurorės vertinimu, Alytaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai neanalizavo A.

K. parodymų, nevertindamas jų patikimumo ir atitikimo kitiems bylos duomenims. Šiuo aspektu pažymima, kad A. K. parodymai viso proceso metu buvo keičiami, derinami prie nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Be to, apylinkės teismas visiškai neanalizavo ir nukentėjusiojo E. J. parodymų, nors jie iš esmės buvo keičiami, teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis neigė net akivaizdžius faktus, į pateiktus klausimus neatsakinėjo, vengė tiksliau paaiškinti, kokius konkrečiai veiksmus jo atžvilgiu atliko A.

K. ir kodėl jis pakeitė parodymus. Ä®vardindama Å¡ias skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio procesines klaidas prokurorė aptaria visų byloje apklaustų liudytojų parodymus bei teisiamojo posėdžio metu surinktus ir iÅ¡tirtus įrodymus.Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pagal Lietuvos teismo ekspertizių centro Skaitmeninės informacijos eksperto iÅ¡vadÄ , pateiktas tyrimui vaizdo įraÅ¡as, užfiksuotas 2013-11-18 Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areÅ¡tinėje, yra iÅ¡tisinis.

IÅ¡skaidyti kadrai ir suraÅ¡yti A. K. ir E. J. veiksmai, iÅ¡raÅ¡o dalis laikotarpiu nuo 06-51-25 iki 06-53-50. Policijos pareigÅ«no A. K. ir E. J. veiksmai: 06-52-58 A. K. iÅ¡eina iÅ¡ kameros Nr. 9; 06-53-00 atsistoja prieÅ¡ais asmenį su gobtuvu - E. J.; 06-53-02 E. J. nusisuka veidu į sienÄ ; 06-53-03 A. K. atlieka staigų judesį - nenustatytÄ veiksmÄ - deÅ¡ine ranka/objektu, laikomu deÅ¡inėje rankoje; 06-53-04 A. K. stovi prie asmens su gobtuvu, deÅ¡inė ranka nuleista, kairės rankos nesimato, užstoja kitas asmuo, 06-53-04 E. J. stovi veidu atsisukęs į pareigÅ«nÄ .

Tačiau, prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino tik dalį skaitmeninės informacijos eksperto iÅ¡vados, nurodydamas, kad 06-53-03 val. policijos pareigÅ«nas atlieka staigų judesį – nenustatytÄ veiksmÄ â€“ deÅ¡ine ranka/objektu, laikomu deÅ¡inėje rankoje. PanaÅ¡iu laiku, 06-53-04 val., asmuo su gobtuvu stovi prie sienos veidu atsisukęs į pareigÅ«nÄ . Nors iÅ¡samiai ir sistemiÅ¡kai analizuojant ir vertinant iÅ¡vadÄ , pasak prokurorės, matyti, kad A. K. judesį (smÅ«gį) E. J. atžvilgiu atlieka 06-53-03, kai E. J. jau stovi veidu į sienÄ , kas rodo, kad policijos pareigÅ«no reikalavimui stoti veidu į sienÄ , jis pakluso, nes 06-53-02 E. J. nusisuko veidu į sienÄ .

Tačiau, apylinkės teismas Å¡io E. J. judesio iÅ¡ viso nematė ir nevertino, nurodydamas, kad panaÅ¡iu laiku, t.y. 06-53-04 E. J. stovi prie sienos, atsisukęs į pareigÅ«nÄ . Prokurorės teigimu, Å¡is E. J. judesys, atliktas po pareigÅ«no atlikto veiksmo jo atžvilgiu (smÅ«gio sudavimo) iÅ¡ esmės patvirtina pastarojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis pakeitė iÅ¡ esmės. Atkreipiamas aukÅ¡tesniojo teismo dėmesys ir į tai kad, remiantis filmuota medžiaga, kuriÄ pirmosios instancijos teismas laikė objektyviausiu ir patikimiausiu įrodymu, matyti, kad A.

K., patikrinęs E. J. kamerÄ , iÅ¡eidamas iÅ¡ jos, iÅ¡sineÅ¡a popierinį vamzdelį, kurį laiko deÅ¡inėje rankoje, tuo pačiu, kairėje rankoje laikydamas ir virvę. Popierinis vamzdelis visÄ laikÄ laikomas rankoje, net ir veiksmo E. J. atžvilgiu, atlikimo metu. VisiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kodėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K. atliktas veiksmas negalėtų bÅ«ti vertinamas kaip smÅ«gis kumščiu, nes abi pareigÅ«no rankos buvo nuleistos ir iÅ¡tiestos. Prokurorės teigimu, atliekant tiek smÅ«gį, tiek, kaip teigia A.

K., E. J. suimant už drabužių ir jį apsukant, atlikti Å¡iuos veiksmus visiÅ¡kai iÅ¡tiesta ranka, fiziÅ¡kai neįmanoma. Be to, ir vaizdo įraÅ¡e aiÅ¡kiai matyti, kad ranka lenkiama. Analizuodama filmuotÄ medžiagÄ , prokurorė apeliaciniu skundu pažymi ir tai, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, visiÅ¡kai nevertino ir aplinkybės, kad ne tik E. J. visÄ laikÄ stovėjo ne veidu į sienÄ , bendravo su pareigÅ«nais, bet tokius veiksmus atliko ir K. U.. Pastarasis taip pat visÄ laikÄ sukiojosi, net sakė, kad jis leido „šniÅ«rÄ â€œ, tačiau Å¡ios aplinkybės teismas nevertino.

Neatsižvelgė ir į tai, kad A. K. reikalavimas buvo netaikytas konkrečiam asmeniui, jis pasireiÅ¡kė abstraktaus pobÅ«džio teiginiu „veidu į sienÄ â€œ, todėl lieka visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kodėl pirmosios instancijos teismas jį vertino kaip skirtÄ E. J., nors su pareigÅ«nais bendravo į juos atsisukęs veidu ir K. U.. Atsižvelgdama į Å¡ias aplinkybes, prokurorė konstatuoja, kad apylinkės teismas, vertindamas aptartÄ filmuotÄ medžiagÄ , atsižvelgė ne į jos visumÄ , analizuodamas tik atskiras vaizdo dalis, kuriose įžvelgia vien tik E. J. veiksmus.

VisiÅ¡kai neanalizuojami kitų areÅ¡tuotųjų veiksmai ir elgesys koridoriuje, bei policijos pareigÅ«no R. D. elgesys. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamos praktikos, konstatavo, kad A. K. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala. A. K., eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, policijos komisariato areÅ¡tinėje, dviejų areÅ¡tuotųjų asmenų bei policijos pareigÅ«no akivaizdoje areÅ¡tuotojo E. J. atžvilgiu be jokios priežasties panaudojo fizinę prievartÄ , kumščiu sudavė du smÅ«gius į nugaros sritį, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos policijos veikos įstatymo reikalavimus bei kitus teisės aktus.

Policijos veiklos įstatyme įtvirtintos prievartos naudojimo sÄ lygas. Å io įstatymo 23 str. nustatyta, kad policijos pareigÅ«nas turi teisę panaudoti prievartÄ , kai bÅ«tina užkirsti keliÄ teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Tai sÄ lygos, kurioms esant, policijos pareigÅ«nas gali panaudoti prievartÄ . To paties LR Policijos veiklos įstatymo 24 str. konkretizuota, kad fizinė prievarta policijos pareigÅ«no gali bÅ«ti naudojama:

1) ginant save, kitÄ asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi;

2) sulaikant teisės pažeidimÄ padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo ir kitais atvejais. Policijos AreÅ¡tinių apsaugos ir priežiÅ«ros instrukcijos, 2012-10-10 Nr. 5-V-677 patvirtintos LR Generalinio komisaro 161 p. numatyta, kad Policijos areÅ¡tinės apsaugÄ užtikrinantis policijos pareigÅ«nas turi teisę naudoti prievartos priemones tik esant tarnybiniam bÅ«tinumui ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai įtikinimo priemonės buvo neveiksmingos arba negalimos.

Prievartos priemonės rūšį ir jos naudojimo ribas policijos pareigÅ«nas pasirenka pats, atsižvelgdamas į konkrečiÄ situacijÄ , teisės pažeidimo pobÅ«dį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartÄ policijos pareigÅ«nas privalo stengtis iÅ¡vengti sunkių padarinių žmonėms ir turtui. Panaudojęs prievartÄ , sukėlusiÄ fizinių pasekmių, policijos pareigÅ«nas privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad policijos areÅ¡tinėje saugomam asmeniui nedelsiant bÅ«tų suteikta bÅ«tinoji medicinos pagalba. 165 p. numatyta kada Policijos areÅ¡tinės apsaugÄ užtikrinantis policijos pareigÅ«nas turi teisę naudoti fizinę prievartÄ , specialiÄ sias priemones: siekdamas apsaugoti save, kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai arba iÅ¡gelbėti policijos areÅ¡tinėje laikomÄ ar kitÄ asmenį nuo sužalojimo, taip pat vaduojant įkaitus; 1.1. užtikrindamas policijos areÅ¡tinės apsaugÄ užtikrinančio policijos pareigÅ«no teisėto reikalavimo įvykdymÄ , kai policijos areÅ¡tinėje laikomas asmuo vengia jį vykdyti; 1.2. kai kėsinamasi nuginkluoti policijos areÅ¡tinės apsaugÄ užtikrinančius policijos pareigÅ«nus, užvaldyti jų ryÅ¡io ar specialiÄ sias priemones bei policijos areÅ¡tinės užpuolimo metu; 1.3 ypatingųjų situacijų policijos areÅ¡tinėje metu.Esant Å¡ioms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos aplinkybes E. J., policijos pareigÅ«nui iÅ¡reiÅ¡kus nekonkretizuotÄ reikalavimÄ - stoti veidu į sienÄ , Å¡iam reikalavimui pakluso ir užsisuko, prokurorės teigimu, jo elgesys negali bÅ«ti pripažintas kaip policijos pareigÅ«no teisėto reikalavimo nevykdymas.

Tokiu bÅ«du, fizinė prievarta E. J. atžvilgiu buvo panaudota nepagrįstai, nesant tam jokios bÅ«tinybės. A. K. paaiÅ¡kinimas teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad fizinę jėgÄ panaudojo pažeidimo užkardymui, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. VisÄ laikÄ , kol A. K. buvo kameroje Nr. 9, koridoriuje buvę E. J. ir K. U. sukiojosi, gestikuliavo rankomis, kalbėjo su kitu Å¡alia stovėjusiu policijos pareigÅ«nu R. D., kuris net nereikalavo, kad areÅ¡tuotieji stotų veidu į sienÄ , pokalbio su jais nenutraukė, jokios grėsmės, kaip pats nurodė, jie nekėlė.

Veidu į sienÄ stovėjo tik A. M., jis vienas stovėjo tylėdamas. Išėjęs iÅ¡ kameros, kurioje rado draudžiamus laikyti daiktus, A. K. neįvardindamas konkrečiai jokio asmens, iÅ¡reiÅ¡kė reikalavimÄ â€žveidu į sienÄ â€œ. Po reikalavimo E. J. užsisukus veidu j sienÄ , sudavė smÅ«gį, pastarajam iÅ¡reiÅ¡kus nepasitenkinimÄ ir pasakius „kÄ darai“, sudavė antrÄ smÅ«gį, pasakė „kÄ balsÄ keli, kÄ noriu tÄ darau“ ir iÅ¡ karto visiems liepė eiti atgal į kamerÄ .

Taigi, vertindama A. K. veiksmus ir pasakytus žodžius, prokurorė daro iÅ¡vadÄ , kad jis savo smurtiniu elgesiu siekė pademonstruoti savo, kaip pareigÅ«no, turimus valdingus įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu, taip pat siekė atkerÅ¡yti vien už tai, kad buvo padarytas pažeidimas areÅ¡tinės kameroje, per langÄ nuleistas raÅ¡telis kitiems areÅ¡tuotiems asmenims, kas visiÅ¡kai nesiderina su policijos pareigÅ«no tarnybine veikla. Tokio pobÅ«džio pažeidimas daro didelę žalÄ visos Lietuvos policijos autoritetui ir vertintinas kaip įgaliojimų virÅ¡ijimas.

A. K. be jokios priežasties sudavė du smÅ«gius E. J. į nugaros sritį ir fizinės prievartos pasėkoje E. J. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Dėl to E. J. patyrė didelės žalos, nes asmens neliečiamumÄ saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija (21 straipsnis), be to, fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas yra pavojinga veika, už kuriÄ numatyta baudžiamoji atsakomybė (LR BK 140 straipsnis). A. K. veiksmais didelė žala buvo padaryta ir valstybės interesams: buvo sumenkintas policijos autoritetas, sumažintas pasitikėjimas policija bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Vartojant fizinę prievartÄ prieÅ¡ asmenis teisės aktų nenustatytais atvejais yra pažeidžiami policijos veiklos principai, numatyti Policijos veiklos įstatyme, ir taip menkinamas policijos, kaip teisėsaugos institucijos, turinčios saugoti žmogaus teises ir laisves, užtikrinančios vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ bei visuomenės saugumÄ bei vykdančios kitus Policijos veiklos įstatyme numatytus uždavinius, prestižas.Teismo posėdyje prokurorė J. Å treimikytė prašė jos apeliacinį skundÄ tenkinti visiÅ¡kai jame iÅ¡dėstytais motyvais.IÅ¡teisintojo A.

K. gynėja advokatė O. Klinavičienė prašė prokurorės skundÄ atmesti.Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės J. Å treimikytės apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ apeliacinio skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų.

Pagrįstas - kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Ä®rodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Å io straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini. Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos.

Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Piktnaudžiavimas BK 228 str. prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų virÅ¡ijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos SÄ junga, tarptautinė vieÅ¡oji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

Pagal BK 228 str. atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Analizuojant BK 228 str. 1 d. požymius, pastebėtina, kad komentuojamame straipsnyje įtvirtinta veika gali būti padaryta alternatyviais veiksmais – piktnaudžiavimu arba įgaliojimų viršijimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams.

Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iÅ¡ tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iÅ¡kraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos, įstaigos ir pačios valstybės autoritetas. Todėl teismo pareiga visais atvejais atskleisti, kokiais įgaliojimais piktnaudžiavo valstybės tarnautojas, kodėl laikoma, kad įgaliojimai panaudoti prieÅ¡ingai tarnybos interesams, įvertinti piktnaudžiavimu padarytos žalos pobÅ«dį ir mastÄ .

Kadangi piktnaudžiavimas susijęs su valstybės tarnautojo pareiginių įgaliojimų esmės iÅ¡kreipimu ar jų virÅ¡ijimu, nuosprendyje turi bÅ«ti nurodyta, kokius teisės aktus asmuo savo veika pažeidė. Tai gali bÅ«ti bendro pobÅ«džio teisės aktai (kaip antai, Valstybės tarnybos įstatymas) arba vidiniai įstaigos aktai, apibrėžiantys konkretaus asmens pareigines funkcijas.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi prieÅ¡ingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei vieÅ¡ajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir Å¡ios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sÄ moningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–407/2009).

Å io nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikÅ¡mę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–310/2010). Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡aiÅ¡kinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekta.

Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir panaÅ¡iai (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007). Taigi, atskleidžiant piktnaudžiavimo kaltės turinį, bÅ«tina nurodyti asmens psichinį santykį tiek su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais.

Tyčinės kaltės buvimas asmens veikoje yra bÅ«tinas Å¡ios nusikalstamos veikos požymis, todėl nenustačius Å¡io požymio, asmens veika negali bÅ«ti kvalifikuojama pagal BK 228 str. 1 d. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, atsižvelgdamas į aptartų nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 228 str. 1 d., požymių visumÄ , iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog A.

K. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala asmeniui, valstybei ar institucijai, todėl jo veiksmai negali bÅ«ti vertinami kaip nusikalstami BK 228 str. 1 d. prasme. AukÅ¡tesniojo teismo įsitikinimu, A. K. nekaltumas grindžiamas teisme iÅ¡tirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų Å¡altinis, gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Å ios aplinkybės suponuoja iÅ¡vadÄ , kad sprendžiant A.

K. kaltės klausimÄ , prieÅ¡ingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikÅ¡mę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumÄ bei pagrįstumÄ , padaryta nebuvo.Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , atkreiptinas dėmesys į BK 2 str. 4 d. nuostatas, remiantis kuriomis, pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ . Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes. IÅ¡ nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima paÅ¡alinti, aiÅ¡kinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas).

Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).Kaip matyti iÅ¡ nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, A.

K. buvo kaltinamas tuo, jog jis, bÅ«damas valstybės tarnautoju, eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas areÅ¡tinėje kitų asmenų akivaizdoje E. J. atžvilgiu panaudojo fizinę prievartÄ - deÅ¡inės rankos kumščiu sudavė du smÅ«gius į nugaros sritį ir taip virÅ¡ijo įgaliojimus, dėl ko didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, kadangi buvo sumenkintas policijos autoritetas, sumažintas pasitikėjimas policija bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas bei nukentėjusysis E. J., kadangi buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata dėl nugaros sumuÅ¡imo.Ginčo dėl to, jog A.

K. analizuojamo įvykio metu E. J. atžvilgiu panaudojo fizinę jėgÄ , nėra. Å ios aplinkybės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neneigė ir pats pareigÅ«nas A. K., jÄ patvirtina tiek kitų byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir raÅ¡ytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Abejoti Å¡ių duomenų pagrįstumu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tačiau, vertinant šį faktÄ A. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kontekste, sutiktina su apylinkės teismo iÅ¡vada, kad vien tik fizinės jėgos panaudojimo faktas nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti pakankamas pagrindas A.

K. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 str. 1 d. kilti. Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , pažymėtina, kad, sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d., policijos pareigÅ«nas turi teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldÅ«s asmenys vykdytų jo teisėtus reikalavimus, o jų nevykdymo ar pasiprieÅ¡inimo atveju panaudoti prievartÄ . Kaip numato komentuojamo įstatymo 23 str. 1 d., policijos pareigÅ«nas turi teisę panaudoti prievartÄ , kai bÅ«tina užkirsti keliÄ teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus.

Prievarta, galinti sukelti kÅ«no sužalojimų ar mirtį, gali bÅ«ti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigÅ«nas, atsižvelgdamas į konkrečiÄ situacijÄ , teisės pažeidimo pobÅ«dį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartÄ , policijos pareigÅ«nai privalo stengtis iÅ¡vengti sunkių pasekmių. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad tam tikrais, įstatyme numatytais atvejais, pareigÅ«nams yra suteikiama teisė panaudoti fizinę prievartÄ pažeidėjo atžvilgiu.

Todėl nagrinėjamu atveju be A. K. panaudotos fizinės prievartos E. J. atžvilgiu fakto, iÅ¡teisintojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 228 str. 1 d. bÅ«tina nustatyti, kad jo veiksmai, (fizinės prievartos (jėgos) panaudojimas), buvo atlikti tyčia piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi arba virÅ¡ijant jam suteiktus įgaliojimus, t.y. kad tokiais savo veiksmais A. K. pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias Å¡ių veiksmų atlikimo tvarkÄ , nesilaikė iÅ¡ teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų.

A. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad įvykio metu dirbo (duomenys neskelbtini). Vakare gavo praneÅ¡imÄ , kad iÅ¡ areÅ¡tinės trečio aukÅ¡to į antrÄ aukÅ¡tÄ leidžiami „šniÅ«rai“. Užlipo į trečiÄ aukÅ¡tÄ ir atidarė kameros Nr. 9 duris. Prie kameros atėjo su trečio aukÅ¡to postiniu R. D.. Å ioje kameroje buvo trys asmenys: E. J., K. U. ir A. M.. R. D. liko stovėti prie kameros durų, o jis pats užėjo į vidų bei ten esantiems asmenims liepė iÅ¡eiti į koridorių ir atsistoti veidu į sienÄ .

E. J. koridoriuje stovėjo viduryje, tiesiai prieÅ¡ais duris ir galėjo viskÄ stebėti, kas vyksta kameros viduje, o jam iÅ¡ deÅ¡inės atsistojo K. U., iÅ¡ kairės – A. M.. E. J. buvo apsirengęs džemperiu su kapiÅ¡onu. K. U. ir A. M. stovėjo ramiai, o E. J. jau iÅ¡eidamas iÅ¡ kameros iÅ¡reiÅ¡kė priekaiÅ¡tus dėl elektros atjungimo kamerose, dėl negauto perdavimo. Perdavimas iÅ¡ tikrųjų buvo iÅ¡ jo motinos ir E. J. apie jį žinojo. Dėl to ir buvo pagrindinis jo nepasitenkinimas.

ApžiÅ«rėjęs kamerÄ ant lango kraÅ¡to pastebėjo padėtÄ vadinamÄ â€žmeÅ¡kerę“, iÅ¡ popieriaus pagamintÄ lazdelę, ant kurios galo buvo pririÅ¡tas raiÅ¡tis. Kitas raiščio galas su svareliu buvo nuleistas iki antro aukÅ¡to. Jį traukiant, nutrÅ«ko. Bet vėliau išėjęs į laukÄ tÄ galÄ rado su pririÅ¡tu muilo svareliu ir raÅ¡teliu. Po kameros apžiÅ«ros, iÅ¡eidinėjo į koridorių kairėje rankoje laikydamas iÅ¡trauktÄ susuktÄ raiÅ¡tį, o deÅ¡inėje – popierinę lazdelę.

Tiek bÅ«nant kameroje ir vykdant apžiÅ«rÄ , tiek iÅ¡eidinėjant į koridorių, E. J. pastoviai gręžiojosi ir kalbėjo. Jis (A. K.) paliepė E. J. stovėti nusisukus veidu į sienÄ , bet E. J. neklausė. Kadangi nepakluso jo nurodymams, todėl priėjęs prie E. J. deÅ¡ine ranka, tuo pat metu laikydamas joje popierinę lazdelę, suėmęs ties juosmens sritimi už vilkėto džemperio ir stipriai A. J. pasukęs į sienÄ bei priglaudęs. E. J. į tai sureagavo pasakydamas žodžius „kÄ Äia darai, ko daužaisi“.

Kaip suprato, tuo jis norėjo atkreipti kitose kamerose esančių areÅ¡tuotojų dėmesį, sukelti bruzdesį. E. J. pasukimo momentu vaizdo įraÅ¡e girdimi taukšėjimo garsai, tai galėjo bÅ«ti garsai iÅ¡ kitų kamerų. Mano, kad susidariusioje situacijoje, E. J. nepaklusus jo nurodymams, neteisėtiems veiksmams nutraukti buvo bÅ«tina panaudoti fizinę jėgÄ . Kai areÅ¡tuotuosius suleido į kamerÄ , E. J. paprašė iÅ¡kviesti budintįjį. Jo praÅ¡ymÄ Ä¯vykdė bei tuo pačiu budėtojo paprašė iÅ¡kviesti greitÄ jÄ medicinos pagalbÄ , kad užfiksuotų E. J. bÅ«klę, kad jis pats savęs nesusižalotų, o paskui neapkaltintų pareigÅ«nų, nes tokių atvejų yra buvę.

Greitoji medicinos pagalba atvažiavo per pusvalandį. IÅ¡ budėtojo sužinojo, jog medikai konstatavo E. J. nugaros sumuÅ¡imÄ , nors budėtojas D. L., nuvedęs E. J. pas medikus, sakė nieko nematęs. Po Å¡io įvykio tÄ patį vakarÄ surašęs tarnybinį praneÅ¡imÄ dėl fizinės jėgos panaudojimo fakto pažeidimui užkardinti. PraneÅ¡imÄ adresavo policijos komisariato virÅ¡ininkui. Dėl fizinės jėgos panaudojimo E. J. buvo įspėtas, kai jis (A. K.) apžiÅ«rinėjo kamerÄ . PrieÅ¡ingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, abejoti aptartų A.

K. parodymų objektyvumu ar patikimumu, nėra teisinio pagrindo. AnalogiÅ¡kas aplinkybes A. K. parodė ir savo 2013 m. lapkričio 18 d. tarnybiniame praneÅ¡ime, pažymėdamas, kad 2013 m. lapkričio 18 d., apie 18.45 val. reaguodamas į trečiojo posto postinio R. D. praneÅ¡imÄ apie įtartinÄ kameros Nr. 9 areÅ¡tuotųjų elgesį, atėjo į kamerÄ ir liepė jiems iÅ¡eiti į koridorių. Kameroje rado per lango orlaidę nuleistÄ iÅ¡ paklodžių padarytÄ virvę, ant kurios galo buvo muilo gabaliukas ir raÅ¡telis.

Koridoriuje stovėjęs E. J. atsisukinėjo į kameros pusę, garsiai reiÅ¡kė nepasitenkinimÄ dėl negauto perdavimo ir areÅ¡tinės režimo. Nurodžius neÅ¡aukti ir nusisukti veidu į sienÄ , E. J. nepakluso. Siekdamas įvykdyti savo nurodymÄ Ä¯spėjo areÅ¡tuotÄ jį, kad bus panaudota fizinė jėga, bet E. J. nepakluso, todėl suėmė už rÅ«bų nugaros srityje ir apsuko veidu į sienÄ . Tuomet E. J. ėmė Å¡aukti, jog jį sumušęs, reikalavo kviesti pamainos vyresnįjį ir iÅ¡kviesti greitÄ jÄ med. pagalbÄ (b. t. 1, b. l. 12).

Jas, tiek teisiamojo posėdžio metu, bÅ«damas supažindintas su atsakomybe už melagingų parodymų davimÄ , tiek 2013 m. lapkričio 18 d. tarnybiniu praneÅ¡imu (b. t. 1, b. l.

13) patvirtino ir įvykio metu kartu su pareigūnu A. K. buvęs pareigūnas R. D.. A. K. išdėstytoms nagrinėjamo įvykio aplinkybėms neprieštarauja ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, jas, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, betarpiškai patvirtino ir pats nukentėjusysis R. J. iš esmės pakeisdamas savo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes. Šių duomenų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad A. K. įvykio metu atliko tiesiogines savo pareigas, neabejotinai žinojo, jog įvykio vietoje yra filmuojama, be to, jis nesistengė paneigti ir E. J. atžvilgiu naudotos fizinės prievartos fakto, kas nagrinėjamu atveju yra viena labiausiai įrodinėtinų įvykio aplinkybių.

Å ių duomenų pagrindu prokurorės argumentai dėl nepatikimų ir kritiÅ¡kai vertintinų iÅ¡teisintojo parodymų, atmestini kaip nepagrįsti. IÅ¡ aukščiau aptartų A. K. parodymų analizės seka, kad jis, pareikalavęs E. J. stoti veidu į sienÄ , jam nevykdant Å¡io reikalavimo, nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo objektyviai nenustatyto pobÅ«džio fizinę jėgÄ (vaizdo medžiaga 2 smÅ«gių rankos kumÅ¡timi nukentėjusiajam į nugarÄ nepatvirtina), po ko, visi iÅ¡ areÅ¡tinės kameros iÅ¡vesti asmenys, buvo suleisti atgal į kamerÄ ir užrakinti.

Sprendžiant klausimÄ dėl Å¡ių A. K. veiksmų teisėtumo, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu „Dėl teritorinių policijos įstaigų areÅ¡tinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ Nr. Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areÅ¡tinių veiklos taisyklių 9.3 punktÄ , asmenys, laikomi policijos areÅ¡tinėje, privalo vykdyti teisėtus policijos areÅ¡tinės pareigÅ«nų nurodymus, mandagiai elgtis su policijos areÅ¡tinės pareigÅ«nais, darbuotojais ir tarpusavyje.

Komentuojamų taisyklių 10.1 punkte įtvirtintas asmenims, laikomiems policijos areštinėse, taikomas draudimas priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus. Su šiomis taisyklėmis, remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančia 2013 m. sausio 21 d. pažyma, E. J. buvo pasirašytinai supažindintas (b. t. 1, b. l. 43), todėl neabejotinai žinojo savo pareigas, tačiau jų nevykdė. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad E. J. išvestas iš kameros elgėsi destruktyviai, nevykdė pareigūno A.

K. reikalavimų, jam prieÅ¡gyniavo ir su juo atsikalbinėjo, kas pripažintina netinkamu jo kaip areÅ¡tinėje laikomo asmens pareigų, nustatytų aukščiau aptartomis Teritorinių policijos įstaigų areÅ¡tinių veiklos taisyklėmis, vykdymu. Už Å¡ių veiksmų atlikimÄ 2013 m. lapkričio 21 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areÅ¡tinės virÅ¡ininko nutarimu Nr. 20 E. J. buvo pareikÅ¡ta nuobauda – papeikimas. Su nutarimu E. J. buvo supažindintas 2013 m. lapkričio 22 d. (b. t. 1, b. l. 15).

Destruktyvų E. J. elgesį nagrinėjamo įvykio metu, jo prieÅ¡gyniavimÄ A. K. ir atsisakymÄ vykdyti jo reikalavimus, patvirtina ir paties E. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės. Jo teigimu, 2013 m. lapkričio 18 d., iÅ¡ kameros, esančios trečiame aukÅ¡te, iki antro aukÅ¡to buvo nuleista virvė su raÅ¡teliu. Tai pastebėję pareigÅ«nai priėjo prie kameros durų langelio ir kažkÄ pasakė. Ä® tai sureagavęs jis pradėjo Å¡aukti. Kadangi kameroje buvo triukÅ¡maujama, policijos pareigÅ«nai liepė apsiraminti, bet jis vis tiek nesiliovė.

Neužilgo atėjo A. K. su kitu pareigÅ«nu ir liepė iÅ¡eiti iÅ¡ kameros. Jis (E. J.) stovėjo prie sienos ties kameros durimis, todėl galėjo stebėti kaip daroma krata. Norėdamas pamatyti, kas vyksta kameroje, buvo pasisukęs į tÄ pusę. Matė, kad A. K. per langÄ iÅ¡traukė iÅ¡ paklodės padarytÄ virvę, prie kurios buvo pririÅ¡tas raÅ¡telis ir cigaretės. Taip pat rado iÅ¡ popieriaus pagamintÄ â€žstrėlę“ virvei nuleisti. Kai A. K. paklausė, kieno virvė, jis (E. J.) jį užsipuolė, nurodydamas, kad nieko nežino.

A. K. kelis kartus liepė nusisukti į sienÄ , tačiau jam nepakluso. Tada pareigÅ«nas suėmė jį už rankos ar nugaros ir pasuko, liepdamas užsisukti į sienÄ . PareigÅ«no prisilietimas jį sunervino, todėl pradėjo Å¡aukti. A. K. jam nesudavė, tik bandė pasukti į sienÄ . Å ioms aplinkybėms iÅ¡ esmės neprieÅ¡tarauja ir 2013 m. gruodžio 9 d. vaizdo įraÅ¡o apžiÅ«ros protokolo, vaizdo įraÅ¡e pavaizduoti 2013 m. lapkričio 18 d. įvykiai nuo 6.32 val. (18.32 val. pagal 24 valandų skaičiavimo sistemÄ ) iki 7 val. (19 val.).

Vaizdas ir garsas vaizduojamas areÅ¡tinės koridoriuje. Kelis kartus girdisi bildesys ir kalbėjimo garsai. Kai pasigirsta šūksniai, policijos pareigÅ«nas prieina prie kameros Nr. 9 ir pasižiÅ«ri pro stebėjimo langelį. Vėliau jis dar kartÄ prieina prie tos pačios kameros ir paklausia dėl leidžiamų „šniÅ«rų“. Prie Å¡io pareigÅ«no prieina antras pareigÅ«nas (A. K.) ir atrakina kameros duris bei nurodo visiems iÅ¡eiti. Ä® koridorių iÅ¡eina trys asmenys ir atsistoja prie sienos prieÅ¡ais kamerÄ .

Viduryje stovintis asmuo, su gobtuvu ant galvos, kažkÄ kalba su pareigÅ«nu, esančiu kameroje, petimi ramstosi į sienÄ ir žvilgčioja į kamerÄ . Tas pats asmuo kalbasi su pareigÅ«nu, stovinčiu prie durų, apie perdavimus, pasimatymus. Ir toliau tęsiasi Å¡io asmens pokalbis su pareigÅ«nu, esančiu kameroje. Jis teigia, kad nieko nežino apie leidžiamus „šniÅ«rus“. Kai pareigÅ«nas iÅ¡eina iÅ¡ kameros, Å¡is asmuo neva prisipažįsta leidęs „šniÅ«rus“, kalba atsisukęs į pareigÅ«nÄ .

PareigÅ«nas kairėje rankoje laiko kažkÄ panaÅ¡aus į virves, o deÅ¡inėje – plonÄ strypelį. Jie kalbasi kažkÄ tarpusavyje. Tuomet pareigÅ«nas jam nurodo stoti veidu į sienÄ . Pasigirsta du dunksėjimo garsai. Vaizdas susiliejęs, bet matomas pareigÅ«no judesys deÅ¡ine ranka link minėto asmens su gobtuvu. Å is asmuo paklausia „kÄ tu čia darai“ bei iÅ¡taria dar kelis neaiÅ¡kius žodžius. Jam kažkÄ atsako pareigÅ«nas ir nurodo eiti į kamerÄ . Asmuo praÅ¡o iÅ¡kviesti virÅ¡ininkÄ ir dar kažkÄ pasako.

Suėjus trims areÅ¡tuotiesiems į kamerÄ netrukus girdisi iÅ¡ kameros praÅ¡ymas iÅ¡kviesti sesutę ir virÅ¡ininkÄ (b. t. 1, b. l. 19-22). A. K. teigimu, reaguojant į tokius E. J. veiksmus, siekiant areÅ¡tinėje užtikrinti tvarkÄ , prievarta jo reikalavimui – stoti veidu į sienÄ , įvykdyti buvo bÅ«tina, nes iÅ¡ kameros buvo iÅ¡vesti trys asmenys, o pareigÅ«nai buvo tik du, E. J. elgėsi destruktyviai, prieÅ¡gyniavo, ginčijosi, sukiojosi, tokiais savo veiksmais siekdamas sukelti sumaiÅ¡tį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, iÅ¡ kameros iÅ¡vedus tris areÅ¡tuotus asmenis, A. K. pasirinko tinkamas atsargumo priemones, jo reikalavimas stovėti nusisukus veidu į sienÄ buvo teisėtas bei pagrįstas, jis atitiko ir Policijos areÅ¡tinių apsaugos ir priežiÅ«ros instrukcijų 47 punkto reikalavimus. Å ioje vietoje atmetant prokurorės apeliacinio skundo argumentus akcentuotina, kad ji savo teiginiais apie apylinkės teismo iÅ¡vadÄ , jog A. K. fizinę prievartÄ panaudojo savo reikalavimo įvykdymui iÅ¡ kerÅ¡to, iÅ¡kreipia skundžiamo nuosprendžio turinį, savaip interpretuoja jame iÅ¡dėstytus motyvus, ir jos interpretacijos visiÅ¡kai neatitinka apylinkės teismo nuosprendyje suformuotų iÅ¡vadų, abejoti kuriomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.Aukščiau aptartais duomenimis neabejotinai nustatyta, jog A.

K. nagrinėjamo įvykio metu E. J. nevykdant jo nurodymo stoti veidu į sienÄ , atliko prievartinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, jo nepaklusimui įveikti panaudodamas fizinę jėgÄ , tačiau, prieÅ¡ingai prokurorės argumentams, konkretizuoti A. K. veiksmų, atliktų E. J. atžvilgu, pobÅ«džio, t.y. ar E. J. buvo suduotas smÅ«gis (ar du) į nugaros sritį, ar padarytas sumuÅ¡imas nugaros srityje galėjo atsirasti A. K. jį suimant už drabužių ir pasukant veidu į sienÄ , teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galimybės.Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ atkreiptinas dėmesys į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto iÅ¡vadÄ Nr. G 1233/13(06).

Joje konstatuota, kad E. J. padarytas nugaros sumuÅ¡imas, galimai prie užduotyje nurodytų aplinkybių ir laiko, vieno trauminio poveikio pasėkoje, kieto ir buko daikto poveikyje ir kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. t. 1, b. l. 32). Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto iÅ¡vada Nr. 3-1233/13/14(06), tikėtina, kad nugaros sumuÅ¡imas E. J. galėjo bÅ«ti padarytas ir suduodant smÅ«gį kumščiu į nugaros sritį; mažai tikėtina, kad minėtas sužalojimas nugaros srityje galėjo atsirasti E. J. suėmus už drabužių nugaros srityje ir apsukant jį veidu į sienÄ (b. t. 1, b. l. 35).

Aptartas specialisto iÅ¡vadas pateikęs teismo medicinos ekspertas L. U., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu specialisto iÅ¡vadas surašęs pagal pateiktÄ vienintelį medicininį dokumentÄ â€“ greitosios medicinos pagalbos iÅ¡kvietimo kortelę, kurioje buvo pažymėta diagnozė – nugaros sumuÅ¡imas. Nukentėjusiojo E. J. tiesiogiai neapžiÅ«rėjęs. Vaizdo įraÅ¡ai jam taip pat nebuvo pateikti. Sužalojimo atsiradimo mechanizmÄ iÅ¡vadoje nurodė pagal pateiktas tyrėjo užduotyje įvykio aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo suimtas už drabužių nugaroje ir pasuktas.

Pagal tokias aplinkybes mažai tikėtinas nugaros sumuÅ¡imas. Daugiau tikėtina, kad tai buvo trauminis poveikis. Paraudimas ant kÅ«no gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Kadangi pats neapžiÅ«rėjęs nukentėjusiojo kÅ«no, todėl negalintis kategoriÅ¡kai atsakyti, kokie fiziniai faktoriai galėjo sukelti paraudimÄ jo nugaroje. Teisme peržiÅ«rėjus vaizdo įraÅ¡Ä nieko negalintis pasakyti apie sužalojimo atsiradimo mechanizmÄ , kai nematęs paties sužalojimo, medicininėje dokumentacijoje sužalojimas nebuvo apraÅ¡ytas.

Vaizdo medžiagoje smÅ«gio sudavimo nematantis. Matęs kaip A. K. buvo E. J. suėmęs už drabužių ir jį pasuko. Vertinant Å¡ias aplinkybes A. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kontekste, matyti, kad E. J. nustatytų sužalojimų nugaros srityje pobÅ«dį bei jų mastÄ specialistas konstatavo remdamasis vieninteliu jam pateiktu medicininiu dokumentu - greitosios medicinos pagalbos iÅ¡kvietimo kortele, kurioje buvo pažymėta diagnozė – nugaros sumuÅ¡imas. Analizuojant minėtos medicininės kortelės turinį matyti, kad 2013 m. lapkričio 18 d., 19.01 val., buvo gautas iÅ¡kvietimas į Alytaus areÅ¡tinę Jotvingių g. 8, Alytus.

Kvietimo priežastis – sumušimas. Apžiūrėtas asmuo – E. J.. Nustatytas minkštųjų audinių sumušimas, skausmas nugaroje. Diagnozė – nugaros sumušimas (b. t. 1, b. l. 38-39). Aptartus duomenis į greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelę įrašiusi Alytaus greitosios medicinos pagalbos stoties bendruomenės slaugytoja Ona B. K., apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, patvirtino, kad buvo iškvietimas dėl sumušimo. Areštinės medicinos kabinete apžiūrėtas E. J. skundėsi nugaros skausmais juosmens srityje.

Ant nugaros sumuÅ¡imo žymių nepastebėjusi. Kad tai sumuÅ¡imas, sprendė pagal E. J. nusiskundimus. Kai jam paspaudusi juosmens srityje, jis sakė, jog skauda. Jokių nubrozdinimų, mėlynių ar sumuÅ¡imo žymių nebuvo. Jos vertinimu, tai buvo nereikÅ¡mingas sumuÅ¡imas ir dėl to greitosios medicinos pagalbos kviesti nereikėjo. E. J. suleido nuskausminamųjų vaistų, nes jis to prašė. Neužtikrinta, kad E. J. skaudėjo, nes jis galėjo tik suvaidinti skausmÄ . Apibendrinant aptartus duomenis matyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto iÅ¡vados Nr. G 1233/13(06) ir Nr. 3-1233/13/14(06) nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pateiktos neapžiÅ«rėjus E. J., tik iÅ¡ greitosios medicinos pagalbos iÅ¡kvietimo kortelėje užfiksuotų duomenų, kurie, sutinkamai su A.

B. K. parodymais, buvo suraÅ¡yti iÅ¡ E. J. subjektyvių parodymų, kad paspaudus tam tikrÄ vietÄ nugaros srityje, jis jaučia skausmÄ . Tuo tarpu nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje pripažinto E. J. parodymai apie analizuojamo įvykio aplinkybes, jam suduoto smÅ«gio (smÅ«gių) pobÅ«dį, taip pat nebuvo nuoseklÅ«s. Remiantis E. J. 2013 m. lapkričio 19 d. paaiÅ¡kinimu, A. K. nagrinėjamo įvykio metu jam sudavė du smÅ«gius į nugaros sritį. PirmÄ jį - išėjęs iÅ¡ apžiÅ«rėtos kameros, kai E. J. atsakė jam nežinantis, kam priklauso kameroje rastas siÅ«las, antrÄ jį – kai atsisuko į pareigÅ«nÄ po pirmojo smÅ«gio (b. t. 1, b. l. 14).

AnalogiÅ¡kas aplinkybes E. J. nurodė ir 2013 m. gruodžio 18 d. ikiteisminio tyrimo apklausos metu (b. t. 1, b. l. 56-58). BPK 276 str. 4 d. numato, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui gali bÅ«ti perskaitomi byloje esantiems parodymams patikrinti, t.y. tokie parodymai nėra laikomi savarankiÅ¡ku įrodymų Å¡altiniu ir vien jais grįsti kaltės negalima. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui nėra savarankiÅ¡kas įrodymų Å¡altinis, tačiau Å¡iais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimÄ (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010), tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, E. J. iÅ¡ esmės paneigė ankščiau jo nurodytas aplinkybes, patvirtindamas, kad A.

K. jo nemušė, o paraudimas nugaros srityje galėjo atsirasti tuo metu, kai A. K. jėga jį pasuko veidu į sienÄ . Atsižvelgiant į faktinių bylos aplinkybių visumÄ , įvertinus tiek E. J., tiek A. K. parodymus, vertinant juos kompleksiÅ¡kai kitų byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų kontekste, galima įžvelgti tik vienÄ A. K. fizinės jėgos panaudojimo atvejį, t.y. vienÄ poveikį į E. J. nugaros sritį, arba suėmimÄ už drabužių ir E. J. prispaudimÄ veidu į sienÄ , atliktÄ vieno A.

K. trauminio poveikio pasėkoje. Å iÄ aplinkybę patvirtina, ir aukščiau aptarta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto iÅ¡vada Nr. G 1233/13 (06), kurioje konstatuota, kad E. J. nustatytas sumuÅ¡imas padarytas kieto buko daikto poveikyje vieno trauminio poveikio pasėkoje. AnalogiÅ¡ka iÅ¡vada darytina ir peržvelgus nagrinėjamo įvykio vaizdo įraÅ¡Ä , kuris patvirtina, jog policijos pareigÅ«nas, atlieka staigų judesį – nenustatytÄ veiksmÄ â€“ deÅ¡ine ranka/objektu, laikomu deÅ¡inėje rankoje (b. t. 1, b. l. 27-29).

Jokie kiti galimi smÅ«giai E. J. atžvilgiu aptartame vaizdo įraÅ¡e neužfiksuoti. Esant Å¡ioms aplinkybėms, nustatyti, kokiu konkrečiai A. K. veiksmu, t.y. smÅ«giu kumščiu ar suėmimu už drabužių ir pastÅ«mimu veidu į sienÄ , E. J. buvo padarytas sužalojimas nugaros srityje nėra galimybės, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad paties fizinės jėgos panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu A. K. neneigia, esminės reikÅ¡mės A. K. veiksmų kvalifikavimui Å¡i aplinkybė neturi.

Analizuojant BK 228 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumÄ , svarbu paminėti, kad piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad veika užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę tik dėl padarytos veikos atsiradus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobÅ«džio žalai valstybei, Europos SÄ jungai, tarptautinei vieÅ¡ajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Tuo tarpu nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas.

Ä®statymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobÅ«džio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbÄ , rezonansÄ visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtakÄ valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-98/2014, 2K-169/2014, 2K-P-1/2014). Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-98/2014).

Didelės žalos požymis, rodantis padidintÄ piktnaudžiavimo pavojingumÄ ir nustatantis takoskyrÄ tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi bÅ«ti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-125/2014).             Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto iÅ¡vada Nr. G 1233/13 (06), E. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau Å¡i iÅ¡vada, sutinkamai su aukščiau aptartais duomenimis, buvo padaryta vadovaujantis vieninteliu medicininiu dokumentu – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės įraÅ¡ais, kuriuos padariusi bendruomenės slaugytoja O.

B. K. negalėjo tiksliai patvirtinti, ar nugaros skausmÄ E. J. jautė iÅ¡ tikrųjų, ar jį tik suvaidino, o įvertinus tai, kad O. B. K., atvykusi praėjus pusvalandžiui po analizuojamo įvykio, ant R. J. nugaros sužalojimų nepastebėjo, sutiktina su apylinkės teismo iÅ¡vada, kad Å¡ioje situacijoje labiau tikėtina, jog nukentėjusiajam buvo tik sukeltas fizinis skausmas, o ne padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kÄ pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iÅ¡ esmės patvirtino ir R. J., nurodydamas, kad po A.

K. prisilietimo prie jo nugaros jokio skausmo jis nejautė. Å ių duomenų kontekste vertinant didelės žalos kriterijų BK 228 str. 1 d. prasme, neabejotinai atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiojo E. J. pozicijÄ . Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju buvo pradėtas ne nukentėjusiojo E. J. iniciatyva, jis skundo dėl pareigÅ«no veiksmų nerašė, nors tokiÄ galimybę ir turėjo, o bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu savo parodymų dėl fizinės prievartos jo atžvilgiu panaudojimo, visiÅ¡kai atsisakė, nurodydamas, kad įvykio dienÄ jis nevykdė pareigÅ«no A.

K. reikalavimų, tačiau jokio smurto jo atžvilgiu A. K. nenaudojo. Be to, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, E. J. patvirtino, kad pareigūno veiksmais jam nebuvo padaryta didelė žala. Teismo posėdžio metu jis pareiškė, kad A. K. savo elgesiu jo neįžeidė, jo veiksmų nevertinantis kaip smurtavimo, neturintis prieš jį jokių nusistatymų ar piktumo. Tai, kad į pareigūno veiksmus nebuvo atkreiptas ir kitų įvykio vietoje buvusių asmenų dėmesys, patvirtina byloje apklaustų E. J. kameroje kartu buvusių asmenų K.

U. ir A. M. parodymai. Jų teigimu, jokios nuostabos ar kitų neigiamų jausmų A. K. veiksmai jiems nesukėlė. Esant šioms aplinkybėms, prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl didelės žalos kriterijaus buvimo A. K. veiksmuose, atmestini kaip nepagrįsti.              Pažymėtina, kad A. K. buvo kaltinamas tik dėl jo veiksmų nukentėjusiojo E. J. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog pareigūnų reikalavimų nevykdė ir K.

U., o reikalavimas „veidu į sienÄ â€œ buvo abstraktus – Å¡iuo atveju akivaizdu, jog Å¡is reikalavimas buvo skirtas iÅ¡ kameros iÅ¡vestiems asmenims, todėl jį privalėjo vykdyti ir E. J..              Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iÅ¡ esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesÄ apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iÅ¡­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iÅ¡­va­dos dėl apeliacinio skun­do esmės neturi bÅ«ti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mÄ Ä¯ kiekvie­nÄ ar­gu­men­tÄ , bet turi bÅ«ti atsakyta į apeliacinio skundo praÅ¡ymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylÄ Ä¯rodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iÅ¡ naujo nekartoja. IÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti prokurorės motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų iÅ¡vadų dėl apelianto nekaltumo ir tėra prokurorės savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija.

Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimÄ nei tikėjosi valstybinį kaltinimÄ baudžiamojoje byloje palaikantis prokuroras, savaime nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo iÅ¡vados. IÅ¡ to seka, kad prokurorės apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė iÅ¡vadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikÅ¡mingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. K. veiksmuose nėra visų bÅ«tinų BK 228 str. str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pripažindamas A. K. nekaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos iÅ¡tyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu bÅ«tų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie bÅ«tų sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ .

Ä®vertinus paminėtas aplinkybes daroma iÅ¡vada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas n u t a r i a : Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės JÅ«ratės Å treimikytės apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                        Albinas Antanaitis              Teisėjai :                                                                                       Algirdas Jaliniauskas                                                                                                                                                                                                              Valdas Vitunskas