2022-04-13 Nr. AB-8943-3-62-3-03156-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2000-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03156-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių A. A. A. A., N. H. M. H. , A. A. O. O., Z. A. O., atstovaujamų pagal įstatymą A. A. A. A. ir N. H. M. H. , apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. A. A., N. H. M. H. , A. A. O. O., Z. A. O., atstovaujamų pagal įstatymą A. A. A. A. ir N. H. M. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai A. A. A. A., N. H. M. H. ir jų nepilnamečiai vaikai A. A. O. O. ir Z. A. O., atstovaujami pagal įstatymą A. A. A. A. ir N. H. M. H. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21M37296 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 6K-1854 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), gyvenę (duomenys neskelbtini), išvyko dėl (duomenys neskelbtini) ir kyla reali grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjai teigė, kad Komisija, nagrinėdama skundą, nepasisakė dėl jų argumentų dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę bei uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką. Komisija nepagrįstai sprendė, kad atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjų paaiškinimus, ir, atsižvelgdamas į juos, surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę.

3. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo 176 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18 straipsnį, 29 straipsnį, 31 straipsnį ir teisinės valstybės principą.

4. Pareiškėjai prašė sustabdyti administracinę bylą, iki bus išnagrinėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjama administracinė byla Nr. A-1091-822/2022, kurioje užsienio pilietis į Lietuvos Respubliką pateko neteisėtai, galiojantis nacionalinis reguliavimas, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, nenustato teisinio pagrindo priimti prieglobsčio prašymą, ir nustato, kad net ir prieglobsčio prašytojas gali būti laikomas neteisėtai į valstybę patekusiu ir dėl to sulaikomas. Šioje byloje teismas nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydamas išaiškinti Direktyvos 2013/32/ES 7 straipsnio 1 dalies, siejant ją su Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 1 dalimi, ir Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas pateiktą prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, gali pasakyti apie teisinį reglamentavimą, kuris turės įtakos ir pareiškėjų teisiniam statusui, gali būti pasisakyta dėl pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų teisinio statuso ir jo vertinimo, kitų norminių teisės aktų reikalavimų ir pan.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjams gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl Sprendime konstatuota, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas teigė, kad nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią ir su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgęs į tai, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Pareiškėjai jokios informacijos ir duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė. Surinkta pakankama kilmės valstybės informacija, atsižvelgiant į pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvus.

7. Atsakovas teigė, kad priimant Sprendimą, buvo konstatuota, kad pareiškėjų istorijos kelia tam tikrų abejonių dėl pačių pareiškėjų patikimumo ir galėtų būti paaiškintos bandymu „priderinti“ savo pasakojimus prie „tinkamų“ pagrindų prieglobsčiui gauti. Pareiškėjų istorija apie (duomenys neskelbtini) savaime nelemia pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Tariamas persekiojimas nėra nulemtas prieglobsčio prašytojų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas. Duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjai nepateikė. Pareiškėjų pasakojimas apie persekiojimą ir grasinimus nėra informatyvus, nuoseklus, tikslus. Įvertinus pareiškėjų pasakojimus kilmės valstybės informacijos kontekste ir atsižvelgiant į pasakojimų trūkumus, jų pasakojimai nelaikytini patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jiems tariamai kilusios rizikos realumą, t. y. nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams atsiradimo jų kilmės valstybėje tikimybės. Pareiškėjų pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjams yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmenims A. A. A. A., N. H. M. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti asmenis: A. A. A. A., N. H. M. H. į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2021 m. spalio 26 d. Migracijos departamente buvo atlikta apklausa, kurios metu pareiškėjas A. A. A. A. nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja N. H. M. H. 2021 m. spalio 26 d. apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

11. Teismas, aptaręs Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei teismų praktiką, pažymėjo, jog tiek pareiškėjo A. A. A. A., tiek pareiškėjos N. H. M. H. pasakojimai apie (duomenys neskelbtini) savaime nelemia pabėgėlio statuso jų šeimai suteikimo, kadangi apklausų metu nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, jog įvykiai yra susiję su (duomenys neskelbtini).

12. Teismo vertinimu, pareiškėjo A. A. A. A. pasakojimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) yra abstraktus, neinformatyvus ir nedetalus. Nors pareiškėjai nurodo, kad yra įsitikinę, jog (duomenys neskelbtini), tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, t. y. nėra jokių realių įrodymų dėl (duomenys neskelbtini), ir tai patvirtino pareiškėjas A. A. A. A. teismo posėdyje. Taip pat pareiškėjai nei apklausų metu, nei teismo posėdyje neįvardijo, kas konkrečiai pareiškėjui A. A. A. A. (duomenys neskelbtini), nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip visa tai vyko. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad (duomenys neskelbtini). Tikėtino motyvo ir (duomenys neskelbtini) nenustatyta, pareiškėjų pateiktas pasakojimas nepaaiškina ((duomenys neskelbtini)) motyvų ir tikslų, t. y. (duomenys neskelbtini).

13. Teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, atsižvelgdamas į prieglobsčio prašymo motyvus ((duomenys neskelbtini)), remdamasis (duomenys neskelbtini), nustatė, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas taip pat nustatė, kad prieglobsčio prašytojai visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra, yra darbingo amžiaus asmenys. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvus, surinko pakankamai informacijos apie kilmės valstybę.

14. Teismo vertinimu, Migracijos departamento pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausos metu siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateiktų prašymų suteikti jiems prieglobstį. Tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų nurodytas sritis, kur jie minėjo gyvenę. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija Sprendimo priėmimo metu gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos, kad Sprendimo priėmimo metu jų kilmės šalyje būtų buvę kitaip, pareiškėjai nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo atsakovo surinktą informaciją vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

15. Teismo vertinimu, pagal byloje surinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu egzistuoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjams gresia kankinimas, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami (1 p.). Nėra duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė. Pateiktas į bylą pareiškėjui A. A. A. A. priimtas (duomenys neskelbtini) savaime nepatvirtina realios ir individualios grėsmės pareiškėjui ir nesutrukdė (duomenys neskelbtini) gauti vizą išvykti (2 p.). Taip pat nenustatyta, kad šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai ir būtų rimta ir asmeninė grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 p.). Teismo vertinimu, atsakovo išvados dėl negalimumo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą yra pagrįstos ir teisėtos.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl to, kad jų vaikai apklausų metu nebuvo apklausti, taip pat nevertinta jų teisinė padėtis, sveikatos, pavojingumo kriterijai, jiems kylanti rizika, rėmėsi 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu 4 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 38 straipsnio 4 dalimi. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju turi būti vertinama ne tik, ar tėvams buvo sudaryta pakankamai galimybių dalyvauti Sprendimo priėmimo procese, ar patiems vaikams buvo sudaryta galimybė išreikšti savo nuomonę, bet ir tai, ar buvo užtikrintas tinkamas tėvų teisinis atstovavimas. Pareiškėjų A. A. A. A., N. H. M. H. 2021 m. spalio 26 d. apklausos transkripcija patvirtina, kad pareiškėjams buvo nurodyta, jog jie gali pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, tačiau jie tokio pageidavimo neišreiškė. Taip pat nustatyta, kad valstybės garantuojama teisine pagalba pareiškėjai naudojosi kreipdamiesi su šiuo skundu į teismą. Vėliau pareiškėjai atsisakė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kreipėsi į advokatą K. R., kuris šioje byloje ir atstovauja pareiškėjams, t. y. pareiškėjams buvo užtikrintas tinkamas teisinis atstovavimas.

17. Teismas, vadovaudamasis CPK 38 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgęs į vaikų amžių ((duomenys neskelbtini)), jų interesus, jog tokio amžiaus vaikai yra labiausiai pažeidžiami, nelaikė, kad nagrinėjamu atveju vaikų apklausa buvo būtina. Teismas nurodė, kad tėvai apklausų metu galėjo nurodyti visas aktualias aplinkybes, susijusias su vaikais, tačiau individuali grėsmė, vaikams kylanti rizika apklausų metu nebuvo įvardyta. Teisme posėdis vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), todėl pareiškėjai turėjo dar vieną galimybę visus savo argumentus dėl vaikų tiesiogiai išsakyti teismui, tačiau ir teismo posėdyje šia galimybe nepasinaudojo.

18. Teismas sprendė, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų reikalingas. Tokių aplinkybių neįvardijo ir patys pareiškėjai. Pareiškėjai nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją jie galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jų skundas būtų nagrinėtas žodžiu. Be to, teisme posėdis vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), t. y. pareiškėjai turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui ir jų teisė būti išklausytiems buvo užtikrinta, jie ja pasinaudojo.

19. Teismas, aptaręs 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas bei byloje nustatytas aplinkybes sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė juos išsiųsti būtent į šią šalį.

20. Teismas, įvertinęs Įstatymo, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija), (toliau – ir Tvarka) nuostatas, byloje nustatytas aplinkybes, nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjams A. A. A. A., N. H. M. H. pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Teismas sprendė, kad yra pagrindas pakeisti Sprendimą ir nustatyti, jog pareiškėjams A. A. A. A. ir N. H. M. H. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas). Teismas sprendė, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjams A. A. A. A., N. H. M. H. taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šių asmenų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

22. Teismas taip pat sumažino terminą įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. A. A. A., N. H. M. H. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį iki 2 metų nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojantys Įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimas nekelia abejonių dėl atitikimo Konstitucijai, todėl netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas vertino, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. A-1091-822/2022 ir nagrinėjama byla nėra susijusios ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje priimtas sprendimas neturės tiesioginės įtakos nagrinėjant šią administracinę bylą. Todėl teismas netenkino prašymo dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo.

III. 24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja su ginču susijusias aplinkybes ir nurodo viešai skelbiamą informaciją, kuria remdamiesi teigia, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugi šalis, į ją nerekomenduojama vykti, joje vykdomi išpuoliai bei nužudymai, nėra paisoma demokratijos principų.

26. Pareiškėjai teigia, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjams, ribojo pareiškėjų galimybes grįsti savo reikalavimus, neatliko išsamaus ir pagrįsto įrodymų tyrimo bei vertinimo. Teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, tinkamai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas nepasisakė nei apie tai, kad tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjų saldainių parduotuvė buvo sudeginta, nei apie byloje esantį arešto orderį ir kt. Pareiškėjų paaiškinimai ir rašytiniai duomenys atmesti nepagrįstai, nenurodant, kodėl jie vertinami kritiškai, palaikoma atsakovo pozicija.

27. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovo Sprendimas prieštaringas, nes nors pats atsakovas nurodo, kad vietoje, kurioje gyvena pareiškėjai, yra aukštesnis beatodairiško smurto lygis, taip pat pastebimas neįprastai didelis persikėlimas iš šios vietovės, tačiau šie duomenys nėra vertinami kaip rizikos veiksnys. Regiono smurto lygis yra aukštesnis nei pačioje kilmės šalyje, o tai jau savaime reiškia, jog regionas yra nesaugus, tačiau sprendimuose šios aplinkybės nėra objektyviai įvertinamos. Teismas pareiškėjų situaciją vertino formaliai ir šabloniškai.

28. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas ir teismas netinkamai įvertino kylančius rizikos veiksnius dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos atgal į jų kilmės šalį, todėl buvo nepagrįstai atsisakyta suteikti jiems prieglobstį. Buvo tik deklaratyviai konstatuota, jog pareiškėjai turi glaudžius ryšius kilmės šalyje, gali dirbti, žino papročius ir pan. Teismas įrodymus tyrė neobjektyviai bei nevertino pareiškėjų interesų.

29. Pareiškėjai nurodo, kad skundžiamais atsakovo sprendimais buvo pažeisti tarptautiniai teisės aktai, kurie reglamentuoja vaikų teises bei interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija). Nepilnamečiai vaikai net nebuvo apklausti, o jų teisinė padėtis, interesai, sveikatos ir nepavojingos aplinkos kriterijus net nebuvo vertinamas, tiriamas ar nustatinėjamas. Apie du pareiškėjus, kurie yra mažamečiai vaikai, skundžiamuose sprendimuose iš esmės yra nepasisakoma, jų interesai nėra akcentuojami ar nagrinėjami, t. y. iš esmės paneigti, nors šioje byloje jie yra esminiai. Byloje objektyviai nėra nustatyti nepilnamečių vaikų poreikiai, jiems kylanti rizika, t. y. ar jų grąžinimas į kilmės valstybę nesukels jų sveikatai ir gyvybei rizikos, ar jie galės saugiai ir ramiai gyventi bei vystytis. Nepilnamečių interesų ir jų apsauga byloje neapsiriboja tik jų apklausa, o teismas pasisakė tik tiek, jog nepilnamečių vaikų interesai nebuvo pažeisti, nes jų apklausa nebuvo reikalinga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 21M37296, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiams A. A. A. A., N. H. M. H. ir jų nepilnamečiams vaikams A. A. O. O. ir Z. A. O. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams A. A. A. A., N. H. M. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo A. A. A. A., N. H. M. H. atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausti A. A. O. O., Z. A. O. atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 6K-1854 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams A. A. A. A. ir N. H. M. H. nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjams A. A. A. A. ir N. H. M. H. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams A. A. A. A. ir N. H. M. H. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo Sprendimu bei pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydami, kad padaryta nepagrįsta išvada, jog jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir jie neatitinka sąlygų pabėgėlių statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas tyrimą atliko neišsamiai, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė formalų ir šališką sprendimą, nebuvo vertinamos rizikos, kurias pareiškėjai patirs grįžę į kilmės šalį. Pareiškėjai teigia, kad Sprendime dėl pareiškėjų nepilnamečių vaikų iš esmės nepasisakyta, visiškai neįvertinti jų interesai ir jiems kylanti rizika grįžus į kilmės valstybę, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šių aspektų (pasisakė tik nepilnamečių apklausos klausimu).

33. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

34. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

35. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

36. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

38. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

39. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

40. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

41. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad pareiškėjas A. A. A. A. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai akcentuoja, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjų nepilnamečių vaikų interesų ir jiems kylančių rizikų nesuteikus prieglobsčio grąžinimo į kilmės valstybę atveju.

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjų argumentų, pažymi, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. kovo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022 ir kt.).

44. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

45. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

46. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

47. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento bei Komisijos sprendimų turinį, sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad juose nėra vertinamos jokios aplinkybės dėl nepilnamečių pareiškėjų vaikų interesų apsaugos, iš esmės nevertinta, kad prieglobsčio prašytojai yra nepilnamečiai vaikai kartu su savo tėvais. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą, nieko nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.

49. Migracijos departamentas Sprendime apsiribojo teiginiu, kad nenustatytos individualios aplinkybės, didinančios riziką pareiškėjams patirti persekiojimą dėl savo individualių savybių, tačiau toks vertinimas pernelyg abstraktus. Konstatuotina, kad atsakovo Sprendime tinkamai neįvertinta, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi pareiškėjų nepilnamečių vaikų interesai.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

51. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

52. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., ESTT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

53. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant klausimą, turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Pažymėtina, kad tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (žr., pvz., 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1621-602/2022 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas atsakovo Sprendimo šiuo aspektu iš esmės nevertino.

54. Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis nustato, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio (1 d.); todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka (2 d.). Pagal šios konvencijos 22 straipsnį valstybės dalyvės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų vaikui, norinčiam gauti pabėgėlio statusą arba laikomam pabėgėliu pagal taikytiną tarptautinę arba vidaus teisę ir nustatytą tvarką, nepriklausomai nuo to, ar jį lydi, ar nelydi jo tėvai ar koks nors kitas asmuo, deramą apsaugą ir humanitarinę pagalbą naudodamosios taikytinomis teisėmis, išdėstytomis šioje konvencijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių arba humanitariniuose dokumentuose, kurių dalyvės yra nurodytos valstybės (1 d.); šio tikslo siekdamos valstybės dalyvės remia, jeigu joms atrodo, kad tai reikalinga, Jungtinių Tautų ir kitų kompetentingų tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų, bendradarbiaujančių su Jungtinėmis Tautomis, pastangas ginti tokį vaiką, teikti jam paramą ir ieškoti kiekvieno vaiko bėglio tėvų arba kitų šeimos narių, gauti iš jų reikalingą informaciją, kad būtų galima grąžinti vaiką į šeimą. Jei tėvų ar kitų šeimos narių negalima surasti, tokiam vaikui teikiama tokia pat apsauga, kaip ir bet kuriam kitam vaikui, dėl kokios nors priežasties visam laikui ar laikinai netekusiam savo šeimos aplinkos, kaip tai numato ši konvencija (2 d.).

55. Tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kad nepilnamečio prieglobsčio prašytojo, išskyrus nelydimus nepilnamečius prieglobsčio prašytojus, apklausa atliekama, jeigu yra pagrindas manyti, kad jo pasakojimas gali turėti įtakos vertinant kartu į Lietuvos Respubliką atvykusių ir prašymus suteikti prieglobstį pateikusių pilnamečių tokio prieglobsčio prašytojo šeimos narių apklausos metu pateiktus duomenis arba, kad nepilnametis prieglobsčio prašytojas gali pateikti duomenų apie jam asmeniškai gresiantį persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Tokio nepilnamečio prieglobsčio prašytojo apklausa atliekama dalyvaujant bent vienam iš jo tėvų (įtėvių) arba kitam teisėtam atstovui, su kuriuo nepilnametis prieglobsčio prašytojas atvyko į Lietuvos Respubliką, išskyrus atvejus, kai pagrįstai manoma, kad šių asmenų dalyvavimas apklausoje gali trukdyti nepilnamečiam prieglobsčio prašytojui pateikti duomenų apie jo patirtą ar jam gresiantį persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

56. Nagrinėjamu atveju nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai gimę (duomenys neskelbtini), jų tėvas 2021 m. spalio 26 d. apklausoje teigė, kad (duomenys neskelbtini), pareiškėja 2021 m. spalio 26 d. apklausoje taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad atsakovas turėjo spręsti dėl šių nepilnamečių prieglobsčio prašytojų apklausos.

57. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.). Atitinkamai naikintinas ir Komisijos sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestas. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo išvadoms, sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

58. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas tenkinamas, t. y. atsakovo Sprendimas naikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

59. Atsakovas Migracijos departamentas 2022 m. balandžio 12 d. 16.48 val. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atnaujinti terminą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį praleido dėl padidėjusio darbo krūvio.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas negalėjimas laiku pateikti atsiliepimo į apeliacinį skundą, tai, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą teikiamas prieš pat paskirtą teismo posėdį, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti terminą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Dėl to atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisakytina priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 66 str. 2 d., 137 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių A. A. A. A., N. H. M. H. , A. A. O. O. ir Z. A. O., atstovaujamų pagal įstatymą A. A. A. A. ir N. H. M. H. , apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21M37296 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 6K-1854 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių A. A. A. A., N. H. M. H. , A. A. O. O. ir Z. A. O., atsovaujamų pagal įstatymą A. A. A. A. ir N. H. M. H. , prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Atsisakyti priimti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė