2019-07-17 Nr. AB-14403-3-61-3-04230-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1381-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04230-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą (pareiškėjas – A. J.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. S-241 (7-206/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria panaikinta VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-355 (toliau – ir VMI sprendimas) dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 26 546,57 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) ir su šiuo mokesčiu susijusias apskaičiuotų delspinigių bei skirtos baudos sumas.

2. VMI paaiškino, jog ginčas tarp pareiškėjo ir VMI kilęs dėl vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (toliau – ir Deklaracija) pareiškėjo deklaruotų 914 000 Lt piniginių lėšų ne banko įstaigoje.

3. Atlikus pareiškėjo GPM už 2011–2014 m. laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, nustatyta, jog pareiškėjo 2014 metais patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 607 020,38 Lt. Todėl VMI laikėsi pozicijos, kad išlaidų sumai padengti pareiškėjas naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI išvadomis, pateikė iš VMI archyvo gautą Deklaracijos, kurioje deklaravo gautas lėšas už akcijų pardavimą, nurodydamas 914 000 Lt piniginių lėšų, laikomų ne banke, sumą, kopiją. Deklaracijos originalą pareiškėjas parodė Komisijos nariams Komisijos posėdžio metu. Atsakovas pažymėjo, jog VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas Deklaracijos neteikė ir atkreipė dėmesį į tai, kad VMI 2017 m. gegužės 15 d. rašte Nr. (17.23-40-4) RES-65523 buvo padaryta faktinė duomenų klaida, išduodant prie 2017 m. gegužės 11 d. pareiškėjo prašymo pridėtos Deklaracijos pirmo lapo patvirtintą kopiją, nes pareiškėjo Deklaracijos originalo VMI neturi, pagal VMI informacinėse sistemose esančią informaciją Deklaracija VMI nepateikta.

4. Pareiškėjas, grįsdamas tikrintu laikotarpiu patirtas išlaidas, nurodė, kad jis uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Seva Deva“ 2014 m. suteikė paskolą iš iki santuokos gautų lėšų, 2002 m. gruodžio 31 d. trims Baltarusijos piliečiams S. P., N. U. ir A. S. pardavęs 969 000 vnt. (kiekvienam po lygiai) akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Elnias“ akcijų už bendrą 969 000 Lt sumą, kurią deklaravo 2002 m. gyventojo turto ir pajamų deklaracijos II skyriuje. VMI iš surinktos, iš Baltarusijos mokesčių administratoriaus gautos informacijos darė išvadą, kad pareiškėjas faktiškai už AB „Elnias“ akcijų pardavimą negavo 969 000 Lt pajamų, nes kad minėti trys Baltarusijos asmenys pareiškėjo nepažįsta, jokių sutarčių nepasirašė, pinigų už akcijas pareiškėjui neperdavė, 2002–2004 metais nekirto Lietuvos sienos, pareiškėjas nepateikė jokių atsiskaitymus patvirtinančių dokumentų. Šios aplinkybės VMI teigimu, paneigė Deklaracijoje deklaruotų turto pardavimo pajamų gavimo faktą.

5. Pareiškėjas patikrinimo metu pateikė AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių su minėtais Baltarusijos piliečiais kopijas, taip pat AB „Elnias“ 2002 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią jis iš Romano K. P. už 40 000 Lt nusipirko 969 000 vnt. minėtų akcijų, kopiją bei išrašo iš vertybinių popierių sąskaitos, iš kurios matyti, kad į jo asmeninę vertybinių popierių sąskaitą 2002 m. gruodžio 30 d. įrašyta 969 000 vnt. AB „Elnias“ akcijų, kopiją. Šias kopijas patvirtino UAB FMĮ „Kapitalo srautai“ vyr. finansininkas V. V.. Tačiau VMI pateikus paklausimą UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, pastaroji atsakė, kad pareiškėjas piniginių operacijų per šią įmonę nevykdė.

6. VMI, įvertinusi tai, kad akcijos buvo įsigytos 2002 m. gruodžio 30 d. už 40 000 Lt, o sekančią dieną, t. y. 2002 m. gruodžio 31 d., parduotos už daugiau nei 24 kartus didesnę kainą, t. y. 969 000 Lt, darė išvadą, jog akcijos buvo įsigytos formaliai, iš anksto suplanavus jas iš karto parduoti už daug didesnę kainą, tokiu būdu siekiant „užsideklaruoti realiai nesančias pajamas“. Tariami pirkėjai buvo iš Baltarusijos, jie turėjo atvykti į Lietuvą iš kitos valstybės, o iki jų atvykimo, tikėtina, turėjo vykti derybos dėl akcijų įsigijimo už 969 000 Lt, kam, manytina, viena diena yra per trumpas laiko tarpas. AB „Elnias“ 1996 m. pabaigoje paskelbtas bankrotas, AB „Elnias“ fabrikas uždarytas 1998 m., 2003 m. spalio 16 d. įmonė likviduota bankrutavus ir išregistruota, o Komisijos posėdžio metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti jokių aplinkybių apie Bendrovės įsipareigojimų kreditoriams vykdymą, kodėl pareiškėjas pirko AB „Elnias“ akcijas ir kitą dieną pardavė.

7. VMI kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad už AB „Elnias“ akcijų pardavimą grynaisiais pinigais gautas lėšas jis laikė namuose (ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą Rusijoje), vėliau šių ketinimų atsisakė ir pagrindinę lėšų dalį laikė Estijoje pas privatų asmenį seife ir 2014 m. 595 000 Lt paskolino UAB „Seva Deva“. VMI pažymėjo, kad pareiškėjas 2005 m. paėmė paskolą butui pirkti, nepateikė jokių duomenų, kad minėtus pinigus naudojo investicijoms Rusijoje, taip pat jokių dokumentų apie realų šių pinigų disponavimo faktą. VMI kaip reikšmingą aplinkybę nurodė tai, kad 2002 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėjas pardavė AB „Elnias“ akcijas už 969 000 Lt, buvo paskutinioji lengvatos dėl pajamų, gautų iš vertybinių popierių pardavimo, neapmokestinimo galiojimo diena, o kitą dieną įsigaliojo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – ir GPMĮ), kuris tokios lengvatos nenumatė.

8. Šios išdėstytos aplinkybės leido teigti, jog AB „Elnias“ akcijų įsigijimas 2002 m. gruodžio 30 d. už 40 000 Lt ir jų pardavimas 2002 m. gruodžio 31 d. (paskutinę minėtos lengvatos galiojimo dieną) už daugiau nei 24 kartus didesnę kainą (969 000 Lt) buvo tik formalus, formaliai užfiksuojant pirkimo - pardavimo sutartyse ir užregistruojant akcijų pirkimą bei pardavimą, nesant realių piniginių atsiskaitymo operacijų už šias akcijas, tokiu būdu „legalizuojant“ realiai nesančias pajamas. Nors pareiškėjas patį minėto turto pardavimo pajamų deklaravimo faktą atliko, tačiau šis deklaravimas buvo tik formalus, Deklaracijoje deklaravus realiai nesančias pajamas.

9. VMI nurodė, kad Komisija, nagrinėdama mokestinį ginčą, netinkamai interpretavo Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Deklaravimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į VMI nustatytas faktines aplinkybes. Komisija atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pagal kurią mokesčių mokėtojo vienkartinėje 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruoti duomenys įgyja teisinį stabilumą, ir ja vadovautis, t. y. mokesčių administratorius, 2016 m. pradėjęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, pareiškėjo Deklaracijoje nurodytų duomenų apie turėtą 914 000 Lt grynųjų pinigų sumą kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2011–2014 metais turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo.

10. Atsakovas tvirtino, kad toks Komisijos atliktas vertinimas itin formalus, aptartoje situacijoje negalima tik formaliai pripažinti Deklaracijoje nurodyto 914 000 Lt grynųjų pinigų sumos likučio, nes visos faktinės aplinkybės akivaizdžiai pagrindžia, jog šios realiai nesančios pajamos buvo deklaruotos tik formaliai. MAĮ 8 straipsnyje nustatytas teisingumo ir visuotinio privalomumo principas įpareigoja mokesčių administratorių, administruojantį mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Atsakovo nevaržė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas senaties terminas, kuris sietinas su mokestinės prievolės apskaičiavimu arba perskaičiavimu, o ne su tikrinamojo laikotarpio pradžioje realiai turimo mokesčių mokėtojo pajamų likučio įvertinimu.

11. Dėl teismų praktikos, kuria vadovavosi Komisija, VMI atkreipė dėmesį į LVAT 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-556/2017, kurioje teigiama, kad būtų tikslinga papildyti principinę LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuotą nuostatą dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo bei galbūt paneigimo laike, kai yra nustatomi akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ar yra kitų išskirtinių aplinkybių, leidžiančių nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike. O būtent, kaip matyti iš aptartų aplinkybių, šioje situacijoje nustatyti akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ir yra kitų išskirtinių aplinkybių (prieštaravimas kitiems konstituciniams principams, pavyzdžiui, teisingumo, leidžiančių nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike.

12. Apibendrindamas savo argumentus, atsakovas pabrėžė, jog Komisijos sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo pateiktoje Deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. turėta 914 000 Lt grynųjų pinigų suma, įgijo teisinį stabilumą, yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir neatitinka teisės taikymo pagrindų. Komisija turėjo teisinį pagrindą patvirtinti VMI sprendimo dalį, kuria mokesčių administratorius nepripažino Deklaracijoje formaliai nurodyto 914 000 Lt piniginių lėšų, laikomų ne banke, likučio.

13. Pareiškėjas A. J. atsiliepime į VMI prašymą prašė jį atmesti.

14. Pareiškėjas nesutiko su VMI išvada, kad pinigai pagal AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo gauti, todėl šiomis pajamomis negali būti grindžiamos vėlesniais metais patirtos išlaidos, teigdamas, jog mokesčių administratorius, darydamas tokią išvadą, vadovavosi prielaidomis, o ne pagrįsta ir išsamia įrodymų analize. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė Deklaraciją, kurioje deklaravo už akcijų pardavimą gautas lėšas, nurodydamas 940 000 Lt piniginių lėšų, laikomų ne banke, sumą. Deklaracijoje yra Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos spaudas „GAUTA“ su gavimo data. Pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad spaude nėra kitų rekvizitų, pavyzdžiui, darbuotojo vardo, pavardės, parašo, nes šiuos rekvizitus turėjo nurodyti VMI darbuotojas, o ne pareiškėjas VMI teiginys, kad pareiškėjas nepateikė Deklaracijos, yra nepagrįstas.

15. Pareiškėjas nurodė, jog iš akcijų pardavimo gautų lėšų dalį laikė Vilniuje saugioje vietoje. Turimas lėšas ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą Rusijoje, šias aplinkybes patvirtina pareiškėjo vizos į Rusiją, susitarimai su Rusijos įmonėmis dėl nekilnojamojo turto paieškos. Vėliau ketinimų dėl investicijų į nekilnojamąjį turtą Rusijoje atsisakė ir pagrindinę lėšų dalį laikė Estijoje, Taline, pas privatų asmenį seife, nes planavo investicijas Estijoje dėl šioje valstybėje taikomo palankesnio mokestinio režimo ir įstatymų investicijoms ir veiklai.

16. Pareiškėjas tvirtino, kad AB „Elnias“ 2002 m. gruodžio 31 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su Baltarusijos piliečiais S. P., N. U. ir A. S. pasirašė Lietuvoje, sandorio sudarymo dieną šie asmenys buvo Lietuvoje ir tai gali patvirtinti Muitinės departamentas bei Baltarusijos piliečių vizos. Remdamasis Baltarusijos valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymu, pažymėjo, jog to, kad sandorio sudarymo dieną buvo Lietuvoje, nepaneigė nė vienas iš minėtų Baltarusijos piliečių. Priešingai, A. S. paaiškinime patvirtino, kad 2002 m. gruodžio mėn. buvo atvykęs į Lietuvą, N. U. patvirtino, kad parašas ant 2002 m. gruodžio 31 d. AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties yra jos. Pareiškėjo teigimu, Baltarusijos piliečiai galėjo turėti savo interesų, neigiant sutarčių sudarymą ir atsiskaitymą, nes lėšos į Lietuvos teritoriją buvo įvežtos galbūt jų nedeklaravus. Baltarusijos piliečiui S. P. pareiškėjas buvo daręs asmeninį kvietimą atvykti į Lietuvos Respubliką 2002 m. lapkričio–gruodžio mėn.

17. Pareiškėjas nurodė, kad akcijų pardavimo sandorių realumą pagrindžia ir UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, kuri pateikė 2002 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir minėtų Baltarusijos piliečių vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarčių patvirtintas kopijas bei išrašą iš pareiškėjo vertybinių popierių sąskaitos, iš kurios matyti, jog iš jo asmeninės vertybinių popierių sąskaitos 2002 m. gruodžio 31 d. nurašyta tris kartus po 323 000 vnt. AB „Elnias“ akcijų. AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pareiškėjas ir minėti Baltarusijos piliečiai pasirašė UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, šių sutarčių pasirašymas patvirtintas UAB FMĮ „Kapitalo srautai“ antspaudu ir atstovaujamo asmens V. V. (UAB FMĮ „Kapitalo srautai“ vyr. finansininkas) parašu. Pareiškėjas jo vykdomo mokestinio patikrinimo metu, siekdamas patvirtinti sandorių realumą, kreipėsi į UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, kuri patvirtino, kad minėti Baltarusijos piliečiai sandorių sudarymo metu fiziškai buvo Lietuvoje ir patys asmeniškai pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, atlikdama savo pagrindinę funkciją, apskaitė ir patvirtino tiek pareiškėjo AB „Elnias“ akcijų įsigijimo, tiek šių akcijų pardavimo sandorius, kas patvirtina sandorių realumą, be to, dalyvavo sutarčių šalims jas pasirašant.

18. Dėl akcijų pardavimo kainos, pareiškėjas teigė, jog ji buvo reali ir atitiko tuo laikotarpiu buvusias rinkos kainas. Šiuo atveju mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 68 straipsniu, turėjo pakankamai laiko – net iki 2009 m. pradžios patikrinti Deklaracijoje deklaruotų duomenų teisingumą, tačiau to nepadarė ir, praėjus daugiau kaip 10 metų bando nustatyti, buvo ar nebuvo parduotos AB „Elnias“ akcijos.

19. Patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės neįrodo sandorių fiktyvumo ir nepaneigia atsiskaitymo už akcijas fakto. Analogiška situacija dėl AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorių buvo išnagrinėta ir palankus sprendimas mokesčių mokėtojo naudai priimtas LVAT 2006 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A15-1108/2006, t. y. LVAT patvirtino AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorių realumą ir pajamų pagrįstumą.

20. Pareiškėjas nesutiko su VMI atliktu tikrinamojo laikotarpio pradžioje galimų turėti piniginių lėšų bei 2011–2014 m. gautų pajamų apskaičiavimu, teigdamas, kad neturi seno laikotarpio banko sąskaitų išrašų ir neturi galimybės jų gauti, nes bankai tokių senų laikotarpių išrašų klientams neteikia, be to, tam tikri bankai (pvz., Sampo bankas) yra nebeveikiantys (likviduoti). Patikrinimo metu pareiškėjui detalus 2011–2014 metais gautų pajamų ir patirtų išlaidų balanso apskaičiavimas nebuvo pateiktas ir prie patikrinimo akto nepridėtas. VMI pareiškėjo patirtas išlaidas tikrintu laikotarpiu neadekvačiai padidino, o tai tiesiogiai turi įtakos GPM apskaičiavimui, nes VMI apskaičiuota trūkstama pajamų suma atitinkamais laikotarpiais tampa daug didesnė.

21. Atsižvelgdamas į Deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir MAĮ 68 straipsnio nuostatas bei į teisinio stabilumo ir tikrumo principų reikšmę mokestiniuose teisiniuose santykiuose, pareiškėjas sutiko su Komisijos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. S-241 (7-206/2017) išvada, kad pareiškėjo pateiktoje Deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. turėta 914 000 Lt grynųjų pinigų suma, įgijo teisinį stabilumą, o mokesčių administratorius, 2016 metais pradėjęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2011–2014 m. turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos prašymą atmetė.

23. Teismas iš bylos ir mokestinio patikrinimo medžiagos nustatė ir detaliai aprašė faktines aplinkybes, susijusias su atliktu mokestiniu tyrimu, pareiškėjo gautų pajamų ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo mokestiniu patikrinimu už 2011–2014 metus. Buvo nustatyta, kad mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo 2011–2014 metais gautas pajamas ir patirtas išlaidas, sumokėtus mokesčius, apmokestinamąsias pajamas mažinančias išlaidas, apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną 28 190,74 Eur GPM, nes apskaičiavo, kad pareiškėjo 2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 607 020,38 Lt ir išlaidų sumai padengti pareiškėjas naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. VMI sprendimu patvirtino patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotą 28 190,74 Eur GPM, apskaičiavo 6 571,92 Eur GPM delspinigius ir skyrė 5 638,14 GPM baudą; taip pat nustačiusi, jog pareiškėjas 2011–2014 metais, nemokėdamas palūkanų už gautą 60 000 Eur paskolą iš E. K., gavo 43 063 Lt pajamas natūra, priskirtinas apmokestinamoms pajamoms, už 2011–2014 metus apskaičiavo 1 644,17 Eur GPM ir su juo susijusias sumas.

24. VMI nepripažino, kad 2014 metų 607 020,38 Lt išlaidas grynaisiais pinigais, pareiškėjas galėjo padengti iš pajamų (969 000 Lt), gautų pardavus AB „Elnias“ akcijas Baltarusijos Respublikos piliečiams pagal 2002 m. gruodžio 31 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, nes: 1) Baltarusijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje nurodyta, kad Baltarusijos piliečiai pareiškėjo nepažįsta, sutarčių nepasirašė, pinigų už akcijas neperdavė; 2) pareiškėjas dokumentų, įrodančių realų pinigų gavimo faktą už parduotas akcijas, nepateikė; 3) AB „Elnias“ likviduota bankrutavus ir išregistruota 2003 m. spalio 16 d., 1996 m. buvo paskelbtas AB „Elnias“ bankrotas, fabrikas uždarytas 1998 m.; 4) pareiškėjo pajamos iš darbo užmokesčio 2011–2014 m. sudarė 18 029,87 Lt, o mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buvo įsigijęs vertybinių popierių, suteikęs paskolų bei pirkęs nekilnojamąjį turtą, iš viso už 821 272,80 Lt; 5) pareiškėjo 2011–2014 m. gautos su darbo santykiais susijusios pajamos (18 029,87 Lt) nėra pakankamos padengti paties pareiškėjo nurodytas vartojimo išlaidas (63 531,52 Lt); 6) pareiškėjas už 2006 m. išmokėtą kreditą (iš viso 247 353,79 Lt) būstui įsigyti ir įsirengti 2011–2014 m. sumokėjo 13 273,29 Lt palūkanų, tuo tarpu, pareiškėjo teigimu, AB „Elnias“ akcijų pardavimo lėšas, gautas grynaisiais, jis laikė namuose, vėliau Estijoje, Taline, pas privatų asmenį seife, 2014 m. 595 000 Lt paskolino UAB „Seva Deva“; ekonominiu požiūriu vertinant, yra nelogiška naudotis kreditu, už kurį mokamos palūkanos, jeigu, kaip teigiama, realiai turima didelė piniginių lėšų suma laikoma namų seife 12 metų; 7) pareiškėjas nepateikė kitų juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių 2014 m. gautų 607 020,38 Lt pajamų ar kitų lėšų, kuriomis disponavo tais metais, šaltinius.

25. Teismas nustatė, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, ginčo dalyje dėl pareiškėjo gautų 43 063 Lt pajamų natūra, konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjui apskaičiuotą 1 644,17 Eur GPM ir su juo susijusias sumas, Tačiau įvertinusi pareiškėjo 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos Deklaracijos duomenis, vadovaudamasi Įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi ir šias normas aiškinančia LVAT praktika, konstatavo, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktoje Deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. 2003 m. gruodžio 31 d. turėta 914 000 Lt grynųjų pinigų suma, įgijo teisinį stabilumą, todėl mokesčių administratorius, 2016 m. pradėjęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2014 m. turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo. Komisija sprendė, kad VMI, neatsižvelgusi į pareiškėjo deklaruotą 914 000 Lt grynųjų pinigų sumą, neteisingai nustatė pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, atitinkamai neteisingai apskaičiavo mokestines prievoles Kadangi pagal Deklaracijos duomenis pareiškėjui pakako lėšų (914 000 Lt) pagrįsti 2014 m. turėtas 607 020,38 Lt išlaidas, Komisija konstatavo, jog ginčijamas VMI sprendimo dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 26 546,57 Eur GPM ir su juo susijusias sumas naikintinas.

26. Įvertinęs VMI skundo teismui motyvus, teismas sprendė, kad ginčas nagrinėjamame kilo dėl skirtingo VMI ir Komisijos ginčo teisinių santykių kvalifikavimui aktualių teisės normų – Deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir MAĮ 68 straipsnio 1 dalies aiškinimo (sprendžiamas tik ginčas dėl teisės).

27. Teismas pažymėjo, kad Komisija panaikindama dalį VMI sprendimo dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 26 546,57 Eur GPM ir su juo susijusias sumas, pareiškėjo skundo tenkinimo pagrindu įvardijo LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kurioje buvo atliktas Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies bei 9 straipsnio 3 dalies ir MAĮ 68 straipsnio 1 dalies aiškinimas, suponavęs nuostatą, kad mokesčių administratorius yra ribojamas laike (penkeri metai, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama / perskaičiuojama / tikrinama), siekiant paneigti / kvestionuoti iki 2005 m. gegužės 1 d. atliktą gyventojo turto deklaravimą pagal Deklaravimo įstatymą).

28. Teismas vertino, kad nagrinėjama administracinė byla iš esmės yra analogiška administracinei bylai Nr. A-2667-438/2015, kurioje LVAT priėmė 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, ir administracinei bylai Nr. eA-3938-438/2016, kurioje LVAT priėmė 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį. Analogiškos pozicijos LVAT laikėsi ir 2017 m. išnagrinėtose administracinėse bylose: Nr. A-1125-556/2017 (2017 m. liepos 4 d. nutartis), Nr. A-1118-438/2017 (2017 m. spalio 25 d. nutartis), Nr. A-4957-438/2017 (2017 m. lapkričio 2 d. sprendimas), sutikdamas, kad Deklaravimo įstatymo pagrindu užpildytoje bei mokesčių administratoriui pateiktoje gyventojo turto deklaracijoje nurodyti duomenys negali būti kvestionuojami neapibrėžtą laiko tarpą, turi egzistuoti teisių ir pareigų vienovė. LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime apibrėžtą laiko tarpą (MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą), per kurį gali būti patikrinta ir galbūt paneigta gyventojų turto deklaracija pagal Deklaravimo įstatymą, laikė teisiškai pagrįstu, teigdamas, kad tik taip gali būti išsaugotas teisinių santykių stabilumas.

29. Kadangi teismas saistomas aukštesnės instancijos teismo sprendimų – precedentų tokios pat, kaip nagrinėjama, kategorijos bylose, todėl darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. pateikta Deklaracija ir joje nurodyti duomenys apie ne banke turėtas 914 000 Lt pinigines lėšas įgijo teisinį stabilumą, o mokesčių administratorius, 2016 m. pradėjęs pareiškėjo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, Deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionuoti negalėjo. Mokesčių administratoriaus teisė reikalauti pareiškėją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta Deklaracija, sausio 1 d., buvo pasibaigusi.

30. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažino, kad ginčijamame Komisijos sprendime padaryta išvada, jog VMI nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas negalėjo 2014 m. patirtų 607 020,38 Lt išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos Deklaracijos duomenimis, yra teisinga. Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai sprendė, jog VMI, nepripažinusi Deklaracijoje deklaruotų 914 000 Lt piniginių lėšų, neteisingai nustatė pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, dėl ko pareiškėjui neteisingai apskaičiavo mokestines prievoles bei su jomis susijusias sumas. Todėl nėra pagrindo ginčijamą Komisijos sprendimo dalį, kurioje Komisija konstatavo, jog VMI sprendimo dalis dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 26 546,57 Eur GPM ir su juo susijusias sumas naikintina, panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

31. Dėl VMI argumentų, kad yra nustatytos išskirtinės aplinkybės, leidžiančios nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike, teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje, tiek ir minėtose analogiško pobūdžio LVAT bylose mokesčių administratorius neigė gyventojo turto deklaracijoje deklaruotus duomenis, atliktų kontrolės veiksmų metu nustatęs, kad mokesčių mokėtojas deklaruotų piniginių lėšų nepagrindė konkrečiais dokumentais apie piniginių lėšų gavimą, taip pat keldamas abejones dėl ekonomine logika nepagrįstų veiksmų atlikimo (pvz., administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017). Todėl šioje byloje VMI nurodytos aplinkybes vertintinos kaip neišskirtinės.

32. Įvertinęs ginčo šalių argumentus dėl Deklaracijos pateikimo fakto, teismas pažymėjo, kad ant Deklaracijos yra Vilniaus AVMI spaudas su gavimo data – 2005 m. balandžio 29 d., be to, byloje nustatyta, jog Deklaracijoje pareiškėjo deklaruota ne banke 2003 m. gruodžio 31 d. turima 914 000 Lt grynųjų piniginių lėšų suma, kurią pareiškėjas grindžia pajamomis, gautomis 2002 m. gruodžio 31 d. už AB „Elnias“ akcijas, iš esmės atitiko pareiškėjo turto ir pajamų deklaracijoje už 2002 metus deklaruotai turimai sumai – 969 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad pastarojoje deklaracijoje pareiškėjas deklaravo ir akcijų įsigijimą ir jų vertę, ir akcijų pardavimą ir jų vertę, tačiau mokesčių administratoriui 2003 m. gegužės 2 d. priėmus šią deklaraciją, jokių abejonių dėl akcijų įsigijimo ir pardavimo sandorių nekilo.

33. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog Komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, Komisijos sprendimas ginčijamoje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti, remiantis VMI prašyme nurodytais motyvais, nebuvo teisinio pagrindo.

III. 34. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – VMI prašymą tenkinti.

35. VMI apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė prašyme pirmosios instancijos teismui ir pabrėžia, kad teismas, skundžiamu sprendimu palikęs galioti Komisijos sprendimo ginčytą dalį, neatsižvelgė į aptartą aktualią teismų praktiką, nevertino VMI prašyme nurodytų motyvų, jog byloje yra nustatyti akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ir yra kitų išskirtinių aplinkybių (prieštaravimas kitiems konstituciniams principams, pavyzdžiui, teisingumo, leidžiančių nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike).

36. Pareiškėjas A. J. atsiliepime į VMI apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos sprendimo dalies, kuria panaikinta VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-355 dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 26 546,57 Eur GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jo 2014 m. išlaidos viršijo gautas pajamas 607 020,38 Lt.

38. Byloje tarp šalių iš esmės yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo 2005 m. balandžio 29 d. deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593; toliau -Deklaracija) piniginių lėšų - 914 000 Lt , laikomų ne banke, vertinimo ir jų reikšmės, apmokestinant pareiškėjo 2014 m. gautas pajamas.

39. Pažymėtina, kad ankstesnėje teismų praktikoje (pvz., Administracinės bylos Nr. A-2667-438/2015; Nr. eA-3938-438/2016,: Nr. A-1125-556/2017; Nr. A-1118-438/2017; Nr. A-4957-438/2017), yra konstatuota, jog teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis mokesčių mokėtojo pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenys, suėjus Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytiems terminams, įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, pasibaigus šiems terminams, atlikdamas mokesčių mokėtojo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad mokesčių mokėtojas pagrįstų deklaruotų pajamų teisėtumą, nebegali.

40. Šiuo metu egzistuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši teismų praktika yra teisinga bei nekeistina, tačiau kartu konstatuota, jog nagrinėjant kitas bylas, kylančias iš mokestinių teisinių santykių, kuriose mokesčių mokėtojai vėlesnes išlaidas, patirtas po Deklaracijos pateikimo (po 2003 12 31), grindžia šių Deklaracijų duomenimis, būtina atsižvelgti bei įvertinti aplinkybes, kurios atsirado laikotarpyje nuo Deklaracijos pateikimo iki buvo patirtos išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019).

41. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad „Pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikęs deklaraciją, joje deklaravo duomenis apie turtą, kurį jis turėjo 2003 m. gruodžio 31 d., kuriuo galėjo grįsti vėlesnius kito turto įsigijimus. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan.. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.).

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius bei jų teisėtumą. Šia prasme, Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenys apie asmens turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas, yra tik tas įrodymas, kuris patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog asmuo 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo atitinkamą turtą (lėšas).

Tačiau jis pats savaime neįrodo fakto, kad turtas, kuris yra įsigytas po 2003 m. gruodžio 31 d., yra įgytas už šias lėšas. Toks Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenų pobūdis lemia, kad asmuo po 2003 m. gruodžio 31 d. už šias lėšas įsigydamas kitą turtą, turi turėti aptartus pirminius ir leistinus įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog turtas yra įgytas iš lėšų, deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593).

Ir priešingai, jei asmuo tokių įrodymų neturi ir/ar neteikia, įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka neįrodo aptartos aplinkybės. Tačiau, tais atvejais, kai šio teisinio santykio šalys tokių pirminių ir leistinų įrodymų neturi, šalys teisiškai reikšmingas aplinkybes gali įrodinėti bei paneigti visomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, už kokias lėšas asmuo įgijo turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009;

Administracinė byla Nr. A-438-721/2010 ir kt.). Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis, įsigydamas turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., tebeturėjo pakankamai lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti; kad šį turtą įsigijo būtent už šias lėšas ir pan.. Mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo turtą įsigijo už kitas lėšas; kad lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti nebeturėjo ir pan..“

42. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo išlaidoms, patirtoms 2014 m. pateisinti, yra pakankamas lėšų - 914 000 Lt, laikomų ne banke, deklaravimo 2005 m. balandžio 29 d. faktas, yra neatitinkanti minėto teisinio reglamentavimo, o tuo pačiu ir neteisinga. Atitinkamai ir mokesčių administratoriaus argumentai, kuriais ginčijami Deklaracijos duomenys, taip pat negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes jiems nuginčyti, yra praleisti terminai, numatyti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje.

43. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtas išlaidas ir gautas pajamas už 2014 m., neatsižvelgė į pareiškėjo lėšas - 914 000 Lt, kurias jis deklaravo Deklaracijoje bei nustatė, jog pareiškėjas 2014 metais gavo 607 020,38 Lt pajamų, nepagrįstų jų gavimo šaltiniais. Šią išvadą mokesčių administratorius grindė tuo, kad pareiškėjas 2014 metų išlaidas (paskolos - 595000 Lt, suteikimas UAB „Seva Deva“, nekilnojamojo turto už 100500 Lt įsigijimas) vykdė pajamomis, nepagrįstomis juridinę galią turinčiais dokumentais ir atitinkamais sandoriais, nuo kurių ir apskaičiavo į biudžetą mokėtinus mokesčius.

44. Pareiškėjas šią mokesčių administratoriaus išvadą iš esmės ginčija tik vienu aspektu, jog apskaičiuojant jo pajamas ir išlaidas turėjo būti atsižvelgta į lėšas, kurias jis 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Deklaracijoje.

45. Iš mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2006 m. iš banko gavo kreditą – 247353, 79 Lt nekilnojamajam turtui įsigyti, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. iš fizinio asmens, E. K., taip pat gavo 60000 Eur paskolą.

46. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas savo poreikiams tenkinti naudojo lėšas gaunamas iš kitų asmenų, mokėdamas atitinkamas banko palūkanas - 54018,61 Lt, t. y., patirdamas papildomas išlaidas.

47. Pareiškėjas savo teiginių, kad 2014 m. išlaidas - 695500 Lt (595000 Lt paskolos suteikimas UAB „Seva Deva“ ir nekilnojamojo turto už 100500 Lt įsigijimas) patyrė iš lėšų (914 000 Lt) deklaruotų Deklaracijoje nepagrindžia jokias įrodymais, t. y., neteikia nei pirminių nei kito pobūdžio įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, jog šių išlaidų metu realiai turėjo minėtas lėšas ar jų dalį.

48. Visa tai apibendrinus bei atsižvelgus į tai, kad aptariamas lėšas pareiškėjas galėjo turėti 2003 m. gruodžio 31 d., o minėtas išlaidas patyrė ženkliai vėliau 2014 m., darytina išvada, kad įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjo teiginiai apie išlaidų vykdymą iš 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų 914 000 Lt, yra grindžiami tik prielaida, jog jis galėjo minėtas išlaidas vykdyti iš šių lėšų.

49. Tačiau anksčiau aptarti įrodymai šias aplinkybes paneigia. Iš šių įrodymų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2014 m. skolinosi ženklias pinigų sumas iš kitų asmenų ir kredito įstaigų. Ši aplinkybė patvirtina atsakovo išvadą, kad pareiškėjas 2014 m., kai patyrė 695500 Lt išlaidas, nedisponavo lėšomis, kurias jis buvo deklaravęs Deklaracijoje.

50. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė savo teiginių pagrįstumo, o atsakovo surinkti šiuo klausimu įrodymai, juos paneigia bei patvirtina atsakovo išvadas, jog pareiškėjas 2014 m. išlaidas vykdė kitomis pajamomis, kurios nėra pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais.

51. Dėl šių priežasčių Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai naikinami, priimant naują sprendimą, nes Komisija ir teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas bei netinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus, priėmė nepagrįstus ir neteisingus sprendimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

Atsakovo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos, skundą patenkinti ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. S-241 (7-206/2017) dalį, kuria buvo panaikinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-355 dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 26 546,57 Eur gyventojų pajamų mokestį ir su šiuo mokesčiu susijusias apskaičiuotų delspinigių bei skirtos baudos sumas, paliekant galioti šioje dalyje minėtą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius