2017-06-27 Nr. AB-12817-3-62-3-01399-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1945-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01399-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.1.1; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 5–10), prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 20/07-487; 2) panaikinti Marijampolės PN 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 20/07-486; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 25-3037; 4) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Marijampolės PN, nustatyti pareiškėjui didesnės mitybos normos maitinimą pagal valgiaraštį, skirtą dirbantiems vyrams; 5) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Marijampolės PN, išduoti leidimą pareiškėjui išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Marijampolės PN 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 20/07-487 buvo atsisakyta skirti jam didesnę mitybos normą pagal valgiaraštį, skirtą dirbantiems vyrams, o 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 20/07-486 buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą išduoti leidimą išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje. Minėtus sprendimus pareiškėjas buvo apskundęs Departamentui, kuris 2015 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 2S-3037 pareiškėjo skundus atmetė. Pareiškėjas teigė, jog minėti sprendimai yra neteisėti.

Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, jog yra neįgalus, ligonis. Tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 5 dalimi, neįgaliesiems, taip pat ligoniams nustatomos didesnės mitybos normos pagal valgiaraštį, skirtą dirbantiems vyrams. Minėta nuostata nenumato sąlygų, kad neįgaliesiems, kuriems dietinis maitinimas nepaskirtas, būtų skiriama nedirbančių norma, t. y. didesnė mitybos norma būtų nenustatyta. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad 2013 m. liepos 30 d. pareiškėjui išduotas leidimas išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje, nebuvo pratęstas.

Dėl to pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 1 d. su skundu kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, kuris 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 20/07-531 atsisakė pratęsti minėto leidimo terminą. Šį atsisakymą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau jo skundai buvo atmesti, todėl pareiškėjas kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-202-644/2014, 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo, 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą taip pat atmetė ir paliko Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą nepakeistą.

Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, kad minėtas atsisakymas dėl leidimo pratęsimo buvo grindžiamas Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo odontologo-protezuotojo 2013 m. rugpjūčio 23 d. įrašu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, jog pagamintos dantų plokštelės yra kokybiškos, atitinka visus reikalavimus, gerai prisisiurbia prie gleivinės. Tačiau iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gydytojo odontologo 2014 m. kovo 10 d. apžiūros metu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje padaryto įrašo matyti, kad apžiūrint išsižiojus viršutinis protezas nesilaiko.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam Sveikatos priežiūros tarnybos buvo paskirti medikamentai – priešuždegiminiai vaistai, kurie yra išduodami valgykloje. Tačiau pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės nespėja per nustatytą laiką pasiimti medikamentų ir pavalgyti, todėl su prašymu kreipėsi į Marijampolės PN dėl galimybės išduoti leidimą išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje. Tačiau šis pareiškėjo prašymas taip pat nebuvo patenkintas, todėl nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas negali gauti valgykloje medikamentų – nuskausminamųjų.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl minėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. pablogėjo jo sveikata, jis tapo dirglus, negali maitintis kaip visavertis žmogus, jaučia padidėjusią baimę, stresą, sumažėjo bendravimas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 72–73) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės PN nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Departamento direktoriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymai Nr. V-101 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo, pakeitimo“ ir Nr. V-100 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo, pakeitimo“. Be to, Departamente 2015 m. kovo 25 d. įvyko Sveikatos priežiūros skyriaus įstaigų, Sveikatos priežiūros tarnybų viršininkų ir kitų atsakingų Departamento darbuotojų pasitarimas, kurio metu buvo gautas atsakymas, kad neįgaliesiems dietinis maitinimas gali būti skiriamas atsižvelgiant į ligas.

Tuo tarpu pareiškėjui, atsižvelgiant į medicinines indikacijas, joks dietinis maitinimas nepriklauso, o neįgaliesiems, kuriems dietinis maitinimas nepriklauso, nuo 2015 m. balandžio 1 d. privalo būti skiriama nedirbančiųjų norma. Tai ir buvo išaiškinta 2015 m. gegužės 11 d. atsakyme Nr. 20/07-487 į pareiškėjo skundą. Šiame kontekste Marijampolės PN pažymėjo, kad BVK 173 straipsnio 5 dalyje nėra nurodyta, jog neįgaliesiems turi būti skiriama didesnė mitybos norma pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, kaip to pageidauja pareiškėjas.

Dirbančiųjų norma yra skiriama tik darbo dienomis dirbantiems asmenims, kad būtų patenkinti jų mitybos poreikiai. Dėl medikamentų išdavimo pabrėžė, kad jie nuteistiesiems išduodami remiantis Marijampolės PN direktoriaus 2006 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4/07-34 „Dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarkos nuteistiesiems ir areštuotiesiems“, pagal kurį nuteistieji gydytojų paskirtą dienos medikamentų normą pasiima iš nuteistųjų valgykloje esančio Sveikatos priežiūros tarnybos posto, jame medikamentus išduoda slaugytoja.

Marijampolės PN atkreipė dėmesį, kad tai patogu nuteistiesiems, kuriems nereikia atskirai vaikščioti į Sveikatos priežiūros tarnybą, taip pat tokiu būdu sumažinamas nereikalingas nuteistųjų judėjimas pataisos namuose, nesimaišo nuteistųjų srautai, o medikamentų pasiėmimas užtrunka 1–2 minutes ir jokiose eilėse laukti nereikia. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. negauna reikalingo gydymo, Marijampolės PN pažymėjo, kad pareiškėjas pats nesiregistruoja ir neina pas Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus.

Nors 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. pareiškėjas buvo pas Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoją, jam buvo paskirti medikamentai, jis pasirašė, kad sutinka juos vartoti, tačiau medikamentų neėmė. Marijampolės PN kartu akcentavo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja leidimų išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei numatyta grafike, išdavimo, todėl išduoti tokį leidimą pareiškėjui nėra jokio pagrindo. Apibendrinant, Marijampolės PN pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju veikė tinkamai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu (I t., b. l. 161–168) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose:

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.). Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai:

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės bei nagrinėjamam atvejui aktualios Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Marijampolės PN direktoriaus 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 4/07-6. Nuteistųjų maitinimas Marijampolės PN vyksta pagal Nuteistųjų maitinimo grafiką, patvirtintą Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 4/07-47, pagal kurį pusryčiams ir vakarinei skirta 15 minučių, pietums – 20 minučių.

Įvertinęs minėtus teisės aktus, teismas padarė išvadą, jog nei viename iš jų leidimų nuteistiesiems išeiti į valgyklą anksčiau, nei dienotvarkėje nustatytu laiku, išdavimo ar pratęsimo tvarka nėra reglamentuota. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog kilęs ginčas spręstinas vadovaujantis bendraisiais įstatymo pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-827-442/2015).

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčijamame Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 20/07-486 „Dėl medikamentų išdavimo“ yra aiškiai įvardinti atsisakymo pratęsti minėtą leidimą išeiti į valgyklą anksčiau, nei dienotvarkėje nustatytu laiku, motyvai. Teismas akcentavo, kad šio sprendimo turinys patvirtina, jog pareiškėjas 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką dėl medikamentų skyrimo, abu kartus pasirašė, jog suprato, kaip vartoti vaistus, jam buvo išaiškinta, kur juos pasiimti, tačiau paskirtų medikamentų abu kartus pareiškėjas neėmė ir jų nevartojo.

Sprendime taip pat nurodyta, kad, vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2006 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 4/04-34 „Dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarkos nuteistiesiems ir areštuotiesiems“, gydytojo paskirti medikamentai pagal receptus išduodami valgykloje, pietų metu, prie Sveikatos priežiūros tarnybos langelio, medikamentų pasiėmimas užtrunka 1–2 minutes, todėl medikamentų išdavimo išimtys pareiškėjui nebus daromos, nes tam nėra jokių indikacijų. Atitinkamai buvo nuspręsta pareiškėjui neišduoti leidimo 15 minučių anksčiau išeiti į valgyklą, kadangi tokio leidimo išdavimas nereglamentuotas jokiame teisės akte ir jam išduoti nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad esant šioms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui Marijampolės PN administracija objektyviai įvertino pareiškėjo situaciją dėl medikamentų jam išdavimo ir pareiškėjo atsisakymo juos vartoti bei būtinybę anksčiau eiti į valgyklą, ir remdamasi nustatytomis aplinkybėmis pagrįstai bei motyvuotai atsisakė pratęsti leidimą pareiškėjui ateiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei numatyta dienotvarkėje. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis dėl sveikatos būklės (neįgalumo ar kitų konkrečių susirgimų) gydytojo paskirtų medikamentų, kurie išduodami valgykloje, pietų metu, prie Sveikatos priežiūros tarnybos langelio, nesuspėja pasiimti ar nepakanka pusryčiams ir vakarinei skirtų 15 minučių, pietums – 20 minučių, ir tuo pačiu metu pasiimti vaistus, todėl jam būtinas leidimas 15 minučių anksčiau išeiti į valgyklą.

Be to, teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl minėtų argumentų nėra pagrindo ir įpareigoti Marijampolės PN atlikti veiksmus – pratęsti leidimą pareiškėjui išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta dienotvarkėje.

Pasisakydamas dėl pareiškėjui nustatytos mitybos normos, teismas akcentavo, kad ginčijamame Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 20/07-487 „Dėl dirbančiųjų maisto normos“ yra aiškiai įvardinti atsisakymo skirti pareiškėjui dirbančių nuteistųjų maisto normą motyvai. Teismas nurodė, kad iš minėto sprendimo turinio matyti, jog nuo 2015 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymams Nr. V-101 ir Nr. V-100 neįgaliesiems, kurių atžvilgiu nėra jokių medicininių indikacijų, skirti padidinto kaloringumo maisto davinį ar dietinį maistą (maitinimą) nėra teisinio pagrindo, kadangi neįgaliesiems dietinis maitinimas gali būti skiriamas atsižvelgiant į ligas, o tiems neįgaliesiems, kuriems dietinis maitinimas nepriklauso, nuo 2015 m. balandžio 1 d. turi būti skiriama nedirbančiųjų norma.

Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodyta BVK 173 straipsnio 5 dalis numato, jog nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms pagal gydytojų komisijos išvadą leidžiama gauti pašto ar perduodamų maisto produktų siuntinių. Jų svorį ir periodiškumą nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Tuo tarpu BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Atitinkamai Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, BVK.

Taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Remiantis Taisyklių 7 punktu (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 (nuo 2015 m. balandžio 1 d.) redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (rėmėsi LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, 2015 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba iki 2015 m. balandžio 12 d. (pareiškėjo skundo teikimo pataisos namų administracijai) būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicinines indikacijas), o byloje esantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2015 m. rugpjūčio 24 d. medicininis pažymėjimas Nr. 56-959, kuriame nurodyta, jog, įvertinus G.

K. sveikatos būklę (lėt. Gastritas, lėt. Hepatitas), rekomenduojamas dietinis maitinimas, patvirtina tai, jog toks maitinimas pareiškėjui rekomenduotas būtent nuo 2015 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d., t. y. vėliau, nei pareiškėjas pateikė skundą pataisos namų administracijai. Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog Marijampolės PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes Taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų.

Taigi, šiuo aspektu teismas taip pat nenustatė, kad Marijampolės PN administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Nors pareiškėjas skundėsi prasta sveikatos būkle, teismas iš bylos duomenų nenustatė, kad pareiškėją gydantis gydytojas būtų paskyręs ar rekomendavęs jam kitą maitinimą, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas maitinamas netinkamai. Teismo vertinimu, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, Marijampolės PN administracija objektyviai įvertino pareiškėjo situaciją dėl dirbančių nuteistųjų maisto normos ir pagrįstai bei motyvuotai atsisakė skirti pareiškėjui maitinimą pagal valgiaraštį, skirtą dirbantiems vyrams, o skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius, kad Marijampolės PN administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, susijusių su pataisos namuose laikomų asmenų maitinimu, nėra pagrindo ir įpareigoti Marijampolės PN atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti nustatyti pareiškėjui didesnės mitybos normos maitinimą pagal valgiaraštį, skirtą dirbantiems vyrams.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami Marijampolės PN 2015 m. gegužės 11 d. sprendimai Nr. 20/07-487 ir Nr. 20/07-486 bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 25-3037 yra pagrįsti ir teisėti. Šiame kontekste, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Tačiau teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios atsakomybės atlyginti neturtinę žalą sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu, nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 177–181), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Marijampolės PN 2015 m. gegužės 11 d. sprendimus Nr. 20/07-486 ir Nr. 20/07-487 bei Departamento 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 25-3037, įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Marijampolės PN, nustatyti pareiškėjui didesnės mitybos normos maitinimą pagal valgiaraštį, skirtą dirbantiems vyrams ir išduoti leidimą pareiškėjui išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neįvertino, netinkamai taikė teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad ginčui aktuli iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi BVK 173 straipsnio 5 dalies redakcija numatė, jog neįgaliesiems, taip pat ligoniams nustatomos didesnės mitybos normos. Be to, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl dantų protezų nesilaikymo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodine tvarka jam dalyvaujant, kadangi paaiškėjo naujos aplinkybės, dėl kurių jis norėtų duoti paaiškinimus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3–5) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą nepakeistą. Departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodine tvarka jam dalyvaujant, kadangi paaiškėjo naujos aplinkybės, dėl kurių jis norėtų duoti paaiškinimus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (I t., b. l. 94–97, 155–157). Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, visapusiškai įvertinęs bylą ir patikrinęs, kaip pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys (I t., b. l. 26–68, 74–75, 110–130, 135–146, 152–154; pareiškėjo asmens sveikatos istorija), kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o jo apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo abejoti minėtomis teismo išvadomis ir jų nepaneigia.

Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad nors ginčui aktuli iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi BVK 173 straipsnio 5 dalies redakcija numatė, jog nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos ir nustatomos didesnės mitybos normos, pagal ginčui aktualios redakcijos BVK 173 straipsnio 8 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtino fiziologines mitybos normas, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose asmenims pagal jų maitinimo grupes, t. y. dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims, nepilnamečiams (toliau – ir Fiziologinės mitybos normos). Šio nutarimo 2.1 punkte nustatyta, kad ligonių, taip pat nėščių moterų ir žindyvių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas.

Minėtu nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat įgaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją tvirtinti suderintą su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija skiriamų maisto produktų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo kamerose ir laisvės atėmimo vietose, vidutinį paros kiekį. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, vykdydamas šį Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimą, 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, suderintu su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes: vienam dirbančiam ir vienam nedirbančiam vyrui; vienai dirbančiai ir vienai nedirbančiai moteriai; vienam nepilnamečiui; vienai nėščiai moteriai; vienai krūtimi maitinančiai motinai; vienam asmeniui, vežamam iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos (nuo 2006 m. gegužės 1 d. galioja 2006 m. balandžio 26 d.

įsakymo Nr. 1R-144 redakcija). Teisingumo ministras šiuo įsakymu pavedė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtinti asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis BVK, Fiziologinėmis mitybos normomis, taip pat nurodyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d.

įsakymo Nr. 1R-144 nuostatomis. Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punkte (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 1 d.) įtvirtinta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ir kitų byloje esančių duomenų nenustatyta, jog nagrinėjamam ginčui aktualiu metu (pareiškėjo kreipimosi į Marijampolės PN administraciją su prašymu nustatyti didesnės mitybos normos maitinimą pagal valgiaraštį, skirtą dirbantiems vyrams, ir ginčijamo Marijampolės PN 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 20/07-487, kuriuo atsisakyta tenkinti šį pareiškėjo prašymą, priėmimo metu) pareiškėjui kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, buvo paskyręs pareiškėjui dietinį maitinimą, ar kad tuo metu buvo medicininės indikacijos skirti pareiškėjui padidinto kaloringumo maisto davinį. Priešingai, iš byloje esančio Marijampolės PN 2015 m. birželio 5 d. rašto Nr. 20/07-551 (I t., b. l. 34) matyti, kad pareiškėjas neserga ligomis, kurios būtų indikacija skirti dietinį maitinimą, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2015 m. rugpjūčio 24 d. medicininis pažymėjimas Nr. 56-959 patvirtina tik tai, jog pareiškėjui dietinis maitinimas buvo rekomenduotas nuo 2015 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d., t. y. vėliau, nei ginčui aktualus laikotarpis. Aplinkybė, jog Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) pareiškėjui maitinimas buvo tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams (I t., b. l. 35–38, 152–153), minėtų teismo išvadų nepaneigia, kadangi taip pat neapima ginčui aktualaus laikotarpio. Taigi, byloje nesant duomenų, kad būtent nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. pareiškėjo kreipimosi į Marijampolės PN administraciją su prašymu nustatyti didesnės mitybos normos maitinimą ir ginčijamo Marijampolės PN 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 20/07-487 priėmimo metu, pareiškėjui buvo paskirtas dietinis maitinimas ar tuo metu buvo medicininės indikacijos skirti pareiškėjui padidinto kaloringumo maisto davinį, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti ginčijamą Marijampolės PN 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 20/07-487.

Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių dėl leidimo išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje, teisėjų kolegija pažymi, kad leidimo anksčiau, nei dienotvarkėje nustatytu laiku, išeiti į valgyklą nereglamentuoja galiojantys teisės aktai, todėl šiuo aspektu kilęs ginčas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, spręstinas vadovaujantis bendraisiais įstatymo pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiame kontekste akcentuotina, kad iš byloje esančių ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (administracinė byla Nr. A-827-442/2015) nustatyta, jog pareiškėjui anksčiau iš humaniškumo, įvertinus jo sveikatos būklę, t. y. esant diagnozuotai adentijai, neturint dantų protezų, o vėliau, juos pagaminus – tikslu leisti pareiškėjui priprasti prie svetimkūnio burnoje, buvo išduotas ir kelis kartus pratęstas leidimas 15 minučių anksčiau, nei nustatyta dienotvarkėje, išeiti į valgyklą, tačiau jo galiojimas 2013 m. liepos 30 d. baigėsi ir nurodytoje byloje teismas konstatavo, kad šis leidimas pagrįstai bei teisėtai nebuvo pratęstas, kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjui pagamintos dantų plokštelės yra kokybiškos, atitinka visus reikalavimus, gerai prisisiurbia prie gleivinės, todėl pareiškėjas turėjo realias galimybes tinkamai maitintis Marijampolės PN nuteistųjų maitinimo grafike nustatytu laiku.

Minėta išvada, be kita ko, buvo grindžiama Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo odontologo-protezuotojo 2013 m. rugpjūčio 23 d. įrašu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas vėliau ne kartą kreipėsi į odontologus, skųsdamasis, kad nesilaiko dantų protezai (plokštelės), tačiau ne visada juos atsinešdavo į apžiūrą (pareiškėjo asmens sveikatos istorijos 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. gruodžio 23 d., 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. vasario 27 d., 2014 m. birželio 5 d., 2014 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. spalio 16 d., 2014 m. lapkričio 20 d.

įrašai), ir nors 2014 m. kovo 10 d. apžiūros metu buvo nustatyta, jog viršutinis protezas išsižiojus nesilaiko, todėl pareiškėjui rekomenduota naudoti specialią pastą dantų protezų laikymuisi pagerinti, vėlesnių apžiūrų metu (2014 m. birželio 5 d., 2014 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. spalio 16 d., 2014 m. lapkričio 20 d. įrašai), kai pareiškėjas atsinešdavo protezus, nenustatyta, jog plokštelės būtų netinkamos ir nesilaikytų, o priešingai – buvo nustatyta, jog bendraujant, kalbant plokštelės nekrenta. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjui ne kartą buvo išaiškinta dėl protezų laikymosi kreiptis į gydytoją odontologą-ortopedą, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų į jį kreipęsis ir gydytojas odontologas-ortopedas būtų nustatęs, kad protezai netinkami.

Byloje taip pat nustatyta, kad, vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2006 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 4/04-34 patvirtinta Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka nuteistiesiems ir areštuotiesiems, gydytojo paskirti medikamentai pagal receptus išduodami valgykloje, pietų metu, prie Sveikatos priežiūros tarnybos langelio, medikamentų pasiėmimas užtrunka 1–2 minutes, pareiškėjas 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką dėl medikamentų skyrimo, abu kartus pasirašė, jog suprato kaip vartoti vaistus, pareiškėjui buvo išaiškinta, kur juos pasiimti, tačiau paskirtų medikamentų abu kartus pareiškėjas neėmė ir jų nevartojo (b. l. 27, 75–76, pareiškėjo asmens sveikatos istorija).

Taigi, atsižvelgusi į minėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Marijampolės PN 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 20/07-486 pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje, kadangi byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės nesuspėja dienotvarkėje numatytu metu pavalgyti ir pietų metu pasiimti valgykloje išduodamus gydytojo paskirtus medikamentus.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ginčijami Marijampolės PN sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra ir pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus įpareigoti Marijampolės PN atlikti jo prašomus veiksmus. Be to, byloje nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, kadangi reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Atsižvelgiant į tai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė