A-143-1345-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1345/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01238-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. O. komercinės firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. O. komercinės firmos skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. O. komercinė firma (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 22–24), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. S-116(7-87/2011); 2) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-109; 3) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (LM34)-RŽ211-18 ir 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (LM34)-RŽ211-19; 4) priimti naują sprendimą – atleisti jį nuo muito ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) delspinigių arba įpareigoti atsakovą teisingai perskaičiuoti priklausančius sumokėti delspinigius. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija atmetė jo skundą dėl Muitinės departamento 2011 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-109 ir patvirtino šį sprendimą. Muitinės departamentas ginčijamu sprendimu patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (LM34)-RŽ211-737 ir 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (LM34)-RŽ211-753, kuriais nuspręsta neatleisti jo nuo apskaičiuotų 21 403 Lt muito delspinigių ir 42 672 Lt PVM delspinigių. Pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnis įpareigoja mokesčių administratorių pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Sprendimas yra individualus teisės aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatyti reikalavimai – sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-930/2008), priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio yra priimamas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006).

Skundžiamas Muitinės departamento sprendimas neatitinka šių reikalavimų. Teigė, jog Muitinės departamentas skundžiamame sprendime nurodė, kad 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), nenumato galimybės atleisti nuo muito delspinigių, kai nepadaryta žala biudžetui. Tačiau pats Muitinės departamentas skundžiamame sprendime nurodė, kokiais pagrindais skolininkas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies 1 punktą, muitinė turi teisę neskaičiuoti delspinigių, jeigu atsižvelgiant į skolininko padėtį, tai galėtų jam sukelti rimtų ekonominių ir socialinių sunkumų.

Pareiškėjas pažymėjo, jog pasibaigus mokestiniam ginčui, kuris tęsėsi labai ilgai ne dėl jo kaltės, o dėl teismų, nagrinėjančių bylas, užimtumo, ir teismui priėmus galutinius sprendimus, kuriais patvirtinti muitinės sprendimai, juos įvykdė geranoriškai ir per trumpiausius terminus. Vykdydamas teismo sprendimus, per trumpą laikotarpį sumokėjo dideles teismo priteistas pinigų sumas, ir tai sąlygojo sumažėjusias finansines galimybes. Todėl, Muitinės departamentui neatleidus nuo muito delspinigių, tai pareikalaus iš įmonės ieškoti papildomų finansinių resursų, galbūt sukels jai ekonominių ir socialinių sunkumų.

Dėl šiuo metu Lietuvoje esančios sunkios finansinės padėties naudotų automobilių pardavimo rinkoje apskaičiuota delspinigių bendra suma (64 075 Lt) yra labai didelė ir jos mokėjimas sukels ekonominių bei socialinių sunkumų. Todėl, neatleidus nuo muito delspinigių, juos privalės mokėti, tačiau tai gali sąlygoti kitų įmonės įsipareigojimų valstybės biudžetui neįvykdymą, o tai vėl lemtų papildomų prievolių – delspinigių – atsiradimą mokesčių inspekcijai. Šiuo metu įmonėje dirba 20 darbuotojų, kuriems laiku yra mokamas darbo užmokestis bei privalomi mokesčiai valstybei.

Todėl priverstinis muito delspinigių išieškojimas taip pat apsunkins atsiskaitymą su darbuotojais, didins įmonės įsipareigojimus jų atžvilgiu bei sukels kitų socialinių sunkumų. Pareiškėjas akcentavo, kad mokestinius ginčus pradėjo turėdamas teisėtus lūkesčius ir tikėdamas palankia bylų baigtimi, kadangi buvo importavęs net vizualiai apgadintus automobilius, kuriuos buvo įsigijęs iš pardavėjo už pirkimo–pardavimo dokumentuose nurodytas vertes, ir būtent šias vertes deklaravo kaip muitinę vertę, nuo kurios skaičiavo visus mokėtinus mokesčius.

Jis nesiekė slėpti ar sumažinti mokesčių mokėjimą, o tik naudojosi teise apginti savo interesus, todėl po ilgo bylinėjimosi teismui priėmus galutinį sprendimą jį įvykdė per trumpiausią laikotarpį, mokesčių administratoriui net nepradėjus priverstinio išieškojimo veiksmų. Pareiškėjas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, prašė teismo panaikinti skundžiamus sprendimus ir priimti sprendimą – atleisti jį nuo muito delspinigių. Teismui nusprendus neatleisti nuo muito delspinigių, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, prašė grąžinti Muitinės departamentui perskaičiuoti muito delspinigius už trumpiausią laikotarpį, už kurį skaičiuojami delspinigiai, ir/arba nustatyti mažiausią mokėtinų delspinigių sumą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija ir Muitinės departamentas atsisakė atleisti jį nuo PVM delspinigių. Muitinės departamentas nurodė, kad, nagrinėdama skundą, Klaipėdos teritorinė muitinė kreipėsi į Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl įmonės turėtos PVM permokos. Klaipėdos teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas priėmė sprendimą, atsižvelgdami į Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus duomenis, ir konstatavo, kad tikrinamu laikotarpiu įmonės nepriemoka buvo didesnė negu permoka.

Muitinės departamentas išsiaiškino apie įmonės turėtas permokas ir nepriemokas paminėtu laikotarpiu. Ši informacija, kaip galima suprasti iš Muitinės departamento sprendimo, buvo pagrindas Klaipėdos teritorinei muitinei surašyti (priimti) sprendimus, kuriuos Muitinės departamentas patvirtino skundžiamu sprendimu. Tačiau Mokestinių ginčų komisija nusprendė nepatenkinti prašymo atleisti nuo PVM delspinigių, nes atitinkamu laikotarpiu įmonės nepriemoka buvo didesnė negu permoka. Pareiškėjo nuomone, vien nustačius, jog tikrinamu laikotarpiu buvo nors dalis permokos, sudaro pagrindą, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsnių nuostatomis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 7 d.

įsakymu Nr. 1B-481 patvirtintomis Atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių taisyklėmis (toliau – Taisyklės), atleisti nuo apskaičiuotų PVM delspinigių arba atitinkamai juos sumažinti. Delspinigių funkcija, įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatyme, yra ne kaip sankcija, bet laikoma vienu iš būdų užtikrinti mokestinę prievolę. Todėl mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą atleisti nuo delspinigių mokėjimo, gali atsižvelgti į grėsmę kilti neigiamoms socialinėms, ekonominėms pasekmėms konkrečiam mokesčių mokėtojui.

Delspinigiai skaičiuojami už laikotarpį, kol vyko mokestinis ginčas, tačiau mokesčių mokėtojų teisių gynimas negali turėti neigiamų pasekmių, nes ilgas bylinėjimasis truko ne dėl įmonės kaltės, o dėl didelio teismų darbo krūvio.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 39–40) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 5 punkto nuostatas, pareiškėjui tenka pareiga pateikti jo prašymą pagrindžiančius dokumentus ir įrodymus. Mokestinių ginčų komisija, nustačiusi, kad pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo muito delspinigių nepagrįstas įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo muito delspinigių. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kuriais prašoma atleisti nuo PVM delspinigių, yra abstraktūs, nenurodomi jokie apskaičiavimai, kuriuose būtų įvertinta pareiškėjo turėta mokesčių permoka ir mokesčių nepriemoka. Muitinės departamentas skundžiamu sprendimu neatsisakė atleisti nuo PVM delspinigių (kaip skunde teigė pareiškėjas), bet pavedė Klaipėdos teritorinei muitinei iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus ir priimti sprendimą, įvertinant, kokia mokestinė nepriemoka buvo tikrinamu laikotarpiu (atskirai pagal kiekvieną bendrąjį administracinį dokumentą (toliau – BAD)).

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 41) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad sprendimą atleisti nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų delspinigių už nesumokėtus arba pavėluotai sumokėtus muitus teritorinė muitinė gali priimti tik esant Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalyje numatytiems pagrindams. Priimant 2011 m. sausio 7 d. sprendimus Nr. (LM34)-RŽ211-18 ir Nr. (LM34)-RŽ211-19 dėl neatleidimo nuo muito delspinigių pagrįstai buvo taikytos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Žala valstybės biudžetui padaroma atitinkamų mokesčių nesumokėjus teisės aktų nustatytais terminais. Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo PVM delspinigių, kai savo atskira veikla pažeidžia mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau realios žalos biudžetui nepadaro. Pareiškėjas, nesutikdamas su teritorinės muitinės sprendimu, apskundė jį Muitinės departamentui, kuris 2011 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-109 nusprendė pavesti teritorinei muitinei iš naujo išnagrinėti prašymus ir priimti naujus sprendimus. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Mokestinių ginčų komisijai, kuri patvirtino Muitinės departamento 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-109. Mokestinių ginčų komisija, atmesdama pareiškėjo skundą bei patvirtindama Muitinės departamento 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-109, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 56–60) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 10 d. pateikė Klaipėdos teritorinei muitinei šiuos prašymus:

1) atleisti nuo Klaipėdos teritorinės muitinės 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. (LM34)-RŽ211-737 apskaičiuotų 10 114 Lt muito delspinigių ir 20 113 PVM delspinigių;

2) atleisti nuo Klaipėdos teritorinės muitinės 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (LM34)-RŽ211-753 apskaičiuotų 11 289 Lt muito delspinigių ir 22 559 PVM delspinigių. Klaipėdos teritorinės muitinės 2011 m. sausio 7 d. sprendimais Nr. (LM34)-RŽ211-18 ir Nr. (LM34)-RŽ211-19 dėl pareiškėjo 2011 m. gruodžio 10 d. prašymų buvo nuspręsta neatleisti nuo priskaičiuotų delspinigių. Muitinės departamento 2011 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-109 Klaipėdos teritorinei muitinei buvo pavesta iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. gruodžio 10 d. prašymus bei priimti naujus sprendimus.

Mokestinių ginčų komisija 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-109. Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2011 m. sausio 7 d. sprendimus, Muitinės departamento 2011 m. kovo 29 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atleisti pareiškėją nuo muito ir PVM delspinigių arba įpareigoti atsakovą teisingai perskaičiuoti priklausančius susimokėti delspinigius – pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas, spręsdamas dėl Muitinės departamento 2011 m. kovo 29 d. sprendimo ir Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, vadovavosi Taisyklių 10 punktu, Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, kad Muitinės departamentui pateiktame skunde pareiškėjas prašė nuo apskaičiuotų muito delspinigių atleisti remiantis Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies 1 punktu (muitų išieškojimas sukels rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų). Tačiau pareiškėjas nei Muitinės departamentui, nei Mokestinių ginčų komisijai, ikiteismine tvarka nagrinėjusiems kilusį mokestinį ginčą, nepateikė jokių įrodymų, kuriuos vertinant galima būtų spręsti apie jo ekonominę padėtį ar dėl delspinigių sumokėjimo galbūt kilsiančius socialinius sunkumus.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Muitinės departamentas ir Mokestinių ginčų komisija ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų muito mokesčių delspinigių nėra pagrindo. Teismas taip pat vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog, esant vieno mokesčio permokai, Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta galimybė šią permoką įskaityti kito mokesčio mokestinei nepriemokai padengti, taip nepadarant žalos biudžetui.

Tačiau tokiu atveju būtina tiksliai nustatyti, kokia mokestinė nepriemoka ir kito mokesčio permoka buvo konkrečiu laikotarpiu. Remdamasis pareiškėjo 2010 m. gruodžio 10 d. prašymais Klaipėdos teritorinei muitinei, teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė mokesčių administratoriaus įvertinti tai, jog jam delspinigiai apskaičiuoti už laikotarpius, kuriais buvo susidariusi mokesčių permoka, ir atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Klaipėdos teritorinė muitinė 2011 m. sausio 7 d. sprendimais Nr. (LM34)-RŽ211-18 ir Nr. (LM34)-RŽ211-19 pareiškėjo prašymus atmetė ir nurodė, kad nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2010 m. spalio 20 d., net ir atlikus permokėtų mokesčių įskaitymus, pareiškėjo mokestinė nepriemoka buvo didesnė negu permoka, o už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. mokesčių inspekcijai informacija apie turėtas mokesčių permokas nebuvo pateikta.

Teismo nuomone, atsižvelgus į tai, jog Klaipėdos teritorinė muitinė paminėtų sprendimų nepagrindė skaičiavimais (nenurodė, kokia mokestinė nepriemoka ir mokesčių permoka tikrinamu laikotarpiu buvo fiksuota atskirai pagal kiekvieną BAD), Muitinės departamento 2011 m. kovo 29 d. sprendime ir Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 24 d. sprendime pagrįstai konstatuota, jog, nesant tikslių duomenų apie mokesčių nepriemokas ir permokas, negalima spręsti, ar yra pagrindas taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punktu, teismas pažymėjo, jog, Muitinės departamentui pripažinus, kad Klaipėdos teritorinės muitinės 2011 m. sausio 7 d. sprendimai Nr. (LM34)-RŽ211-18 ir Nr. (LM34)-RŽ211-19 nėra pagrįsti, kaip nurodyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, mokėtini delspinigiai turi būti apskaičiuoti atliekant pakartotinį patikrinimą bei priimant sprendimą, pagrįstą objektyviais duomenimis, ir tai atlikti pagrįstai įpareigota Klaipėdos teritorinė muitinė.

Teismas padarė išvadą, kad, esant tokioms aplinkybėms, Muitinės departamentas 2011 m. kovo 29 d. sprendime ir Mokestinių ginčų komisija 2011 m. gegužės 24 d. sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, priimti sprendimai, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, yra pagrįsti, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Teismas, spręsdamas dėl skundo reikalavimų priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjas būtų atleistas nuo muito ir PVM delspinigių, ar įpareigoti Muitinės departamentą teisingai perskaičiuoti delspinigius pagrįstumo bei teisėtumo, pabrėžė, jog teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo paskirtis yra spręsti socialinius konfliktus, o ne vykdyti viešojo administravimo funkcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-668/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-357/2009 ir kt.).

Muitinės departamentui 2011 m. kovo 29 d. sprendimu pavedus Klaipėdos teritorinei muitinei iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. gruodžio 10 d. prašymus, atleidimo nuo delspinigių sprendimo priėmimo procedūra nebuvo užbaigta. Vadovaujantis Muitinės įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1B-294 patvirtintų Klaipėdos teritorinės muitinės nuostatų 8.9 punktu, muitų teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas, muitų ir kitų muitinės administruojamų mokesčių sumokėjimo kontrolė yra Klaipėdos teritorinei muitinei priskirtinos funkcijos.

Taigi pareiga tiksliai ir teisingai apskaičiuoti mokėtinus delspinigius ar teisės aktuose nurodytais pagrindais atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo priskirtina muitinei, o ne teismui. Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, skundo reikalavimo priimti sprendimą atleisti pareiškėją nuo muito ir PVM delspinigių patenkinti nėra pagrindo. Klaipėdos teritorinės muitinės 2011 m. sausio 7 d. sprendimai Nr. (LM34)-RŽ211-18 ir Nr. (LM34)-RŽ211-19 buvo pripažinti nepagrįstais pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo 2010 m. gruodžio 10 d. prašymus dėl atleidimo nuo delspinigių, turi būti analizuojami bei vertinami nauji įrodymai, atliekami detalūs delspinigių apskaičiavimai, ir tai atlikti privalo Klaipėdos teritorinė muitinė, o ne Muitinės departamentas. Taigi nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Muitinės departamentą perskaičiuoti mokėtinus delspinigius. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini, nepriteistinos ir jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 63–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atleisti jį nuo muito ir PVM delspinigių arba įpareigoti Muitinės departamentą teisingai perskaičiuoti priklausančius sumokėti delspinigius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo muito delspinigių. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies 1 punktą, muitinė turi teisę neskaičiuoti delspinigių, jeigu atsižvelgiant į skolininko padėtį, tai galėtų jam sukelti rimtų ekonominių ir socialinių sunkumų. Teismų priimti galutiniai sprendimai, kuriais buvo patvirtinti muitinės sprendimai, yra įmonės įvykdyti geranoriškai ir per trumpiausią laikotarpį, o papildomai apskaičiuotų muito delspinigių išieškojimas įmonei sukels rimtų ekonominių ir socialinių sunkumų. Nepagrįsti teismo argumentai, kad neprašė neskaičiuoti delspinigių vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis. Teismui nusprendus neatleisti nuo muito delspinigių, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktais, prašo grąžinti atsakovui, kad muito delspinigiai būtų apskaičiuoti už trumpiausią laikotarpį, už kurį skaičiuojami delspinigiai, ir/arba nustatyti mažiausią mokėtinų delspinigių sumą.

2. Teismas nepatenkino prašymo atleisti nuo PVM delspinigių, nes atitinkamu laikotarpiu įmonės nepriemoka buvo didesnė negu permoka. Tačiau vien nustačius, kad tikrinamu laikotarpiu buvo nors dalis permokos, sudaro pagrindą, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100, 141 straipsnių, Taisyklių nuostatomis, atleisti nuo apskaičiuotų PVM delspinigių arba atitinkamai juos sumažinti. Teismas visiškai nepasisakė dėl delspinigių atliekamų funkcijų, dėl mokesčių administratoriaus diskrecijos priimant sprendimus atleisti nuo delspinigių, nesivadovavo protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principais, o tik formaliai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas. Šias nuostatas pritaikė netinkamai, nes, spręsdamas dėl atleidimo tiek nuo PVM delspinigių, tiek nuo muito delspinigių, taikė Mokesčių administravimo įstatymo, o ne Bendrijos muitinės kodekso nuostatas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71–72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuo muito delspinigių gali būti atleidžiama, atsižvelgiant į skolininko padėtį, jei tai sukeltų rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 5 punkto nuostatas, pareiškėjui tenka pareiga pateikti jo prašymą pagrindžiančius dokumentus ir įrodymus. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kuriais grįstų savo prašymą dėl atleidimo nuo muito delspinigių, todėl šis prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Pareiškėjo reikalavimai dėl muito delspinigių dydžio apskaičiavimo pagrįstumo yra nenagrinėtini, kadangi ginčas vyksta dėl muitinės sprendimo, kuriuo buvo išspręstas pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo muito delspinigių. Klaipėdos teritorinės muitinės 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. (LM34)-RŽ211-737 ir 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. (LM34)-RŽ211-753, kuriais buvo apskaičiuoti muito delspinigiai, apskųsti nebuvo ir jie yra įsiteisėję. Taigi perskaičiuoti ir pakeisti apskaičiuotų muito delspinigių dydį nėra teisinio pagrindo.

2. Muitinės departamentas skundžiamu sprendimu neatsisakė atleisti nuo PVM delspinigių (kaip skunde teigė pareiškėjas), bet pavedė Klaipėdos teritorinei muitinei iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus ir priimti sprendimą, įvertinant, kokia mokestinė nepriemoka buvo tikrinamu laikotarpiu (atskirai pagal kiekvieną BAD) ir kokią mokesčių permoką tuo metu turėjo pareiškėjas, ir tai nurodyti sprendime. Pareiškėjo skundo argumentai, kuriais prašoma atleisti nuo PVM delspinigių, yra abstraktūs ir nenurodoma, kuriuo iš Mokesčių administravimo įstatymo numatytų atleidimo pagrindų jis grindžia prašymą dėl atleidimo nuo PVM delspinigių. Atleisti nuo PVM delspinigių galima tik remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsniuose nustatytais pagrindais, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad, spręsdamas atleidimo nuo PVM delspinigių klausimą, mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti ir į kitas aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 69–70) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl patenkinti pareiškėjo skundo nėra pagrindo. Pažymi, kad pritaria atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl muitinės atsisakymo patenkinti pareiškėjo teritorinei muitinei paduotus 2010 m. gruodžio 10 d. prašymus atleisti jį nuo Klaipėdos teritorinės muitinės 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. (LM34)-RŽ211-737 ir 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (LM34)-RŽ211-753 apskaičiuotų muito delspinigių (21 403 Lt) ir PVM delspinigių (42 672 Lt). Pažymėtina, kad pats nurodytų delspinigių apskaičiavimas (šio apskaičiavimo teisingumas) šioje administracinėje byloje nekvestionuojamas.

Iš paminėtų pareiškėjo 2010 m. gruodžio 10 d. prašymų (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 18) matyti, kad jie yra grindžiami tik aplinkybe, jog nurodytų delspinigių skaičiavimo metu pareiškėjas turėjo mokesčių permoką, todėl (pareiškėjo teigimu) dėl nesumokėtų PVM ir muito biudžetas žalos nepatyrė. Pažymėtina, kad šiuose prašymuose nėra nuorodų į materialinės teisės normas, kurios galėtų būti teisiniu pagrindu spręsti prašymų pagrįstumo klausimą, kaip to reikalauja Taisyklių 5 punktas.

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo šioje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad teisiniai santykiai dėl atleidimo nuo muito delspinigių išimtinai reglamentuojami Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies. Toks išimtinumas nustatytas Mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje bei Taisyklių 10 punkte. Todėl pareiškėjo prašymų dalis dėl atleidimo nuo muito delspinigių turi būti vertinama tik Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ir, atitinkamai, negali būti vertinama nacionalinės teisės taikymo požiūriu. Teisiniai santykiai dėl atleidimo nuo kitų (šiuo atveju PVM) delspinigių reglamentuojami Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies a punktą, muitinė turi teisę neskaičiuoti delspinigių, jeigu atsižvelgiant į skolininko padėtį tai galėtų jam sukelti rimtų ekonominių ir socialinių sunkumų. Šioje teisės normoje, kaip ir kituose Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies punktuose, reglamentuojančiuose teisinius santykius dėl atleidimo nuo muito delspinigių, nėra numatyta galimybė tai padaryti, atsižvelgiant į paminėtas pareiškėjo prašymuose nurodytas aplinkybes. Faktinių aplinkybių, su kuriomis yra siejama galimybė taikyti Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas nenurodė. Todėl šį pareiškėjo prašymą nagrinėjusios muitinės įstaigos neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindų visiškai arba iš dalies atleisti pareiškėjo nuo muito delspinigių.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis prašo atleisti jį nuo PVM delspinigių, kolegija pirmiausia pažymi, kad šis klausimas muitinės iš esmės nėra išspręstas, nes ši pareiškėjo skundo dalis grąžinta teritorinei muitinei nagrinėti iš naujo. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo spręsti šios pareiškėjo materialinės teisės (teisės būti atleistam nuo PVM delspinigių) pažeidimo. Pats perdavimas nagrinėti iš naujo aptariamą klausimą (tai buvo padaryta pareiškėjo taip pat skundžiamu atsakovo 2011-03-29 sprendimu), kolegijos manymu, yra pagrįstas, nes aukščiau paminėtuose prašymuose dėl atleidimo nuo PVM delspinigių pareiškėjas nenurodė, nuo kokios permoką atitinkančios sumos mokėjimo jis prašė būti atleistas. Tuo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neįvykdė Taisyklių 5 punkte ir Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje mokesčių mokėtojui nustatytų reikalavimų pagrįsti savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus padarytais apskaičiavimais.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas