2025-08-06 Nr. AB-12414-3-61-3-02020-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2332-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02020-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), O. K. ir S. (S.) K., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą A. K. ir O. K., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietis A. K., (duomenys neskelbtini) pilietės O. K. ir S. K., atstovaujama atstovų pagal įstatymą (tėvų) A. K. ir O. K., (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 25M20418 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą̨ suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (1) jie bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes jie gali patirti politizuotą persekiojimą dėl savo veiksmų (duomenys neskelbtini) (dalyvavimo protestuose, dalijimosi medžiaga, kuri laikoma ekstremistine / draudžiama, pinigų aukojimu (duomenys neskelbtini)), ir (2) jie bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų surinkta medžiaga sudarytų pagrindą patraukti pareiškėją baudžiamojon atsakomybėn, be to, pareiškėjas bijo būti pašauktas į mobilizaciją. Pareiškėjams A. K. ir O. K. grįžus į (duomenys neskelbtini), jiems gresia sulaikymas, o pareiškėja S. K. gali būti atiduota į globos įstaigą;

2.2. atsakovas pareiškėjų pasakojimui nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos, o savo išvadas grindė prielaidomis. Atsakovas pareiškėjų pasakojimui apie įvykius, įvykusius prieš dvejus metus, kėlė per aukštą detalumo reikalavimą. Pareiškėjų pasakojimų netikslumai yra neesminiai, nulemti atminties veikimo specifikos ir patirto streso;

2.3. pareiškėjai A. K. ir O. K., pasakodami apie jų namuose atliktas kratas, nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes apie pareigūnų atvykimo laiką ir jų skaičių, pareiškėjo surakinimą antrankiais, pas juos rastas (duomenys neskelbtini) spalvos vėliavas ir kt. Pareiškėjai nurodė tas aplinkybes, kurias jie laikė esminėmis, o vien tai, kad vienas iš pareiškėjų paminėjo aplinkybes, apie kurias neužsiminė kitas pareiškėjas, arba kad pareiškėjai per antrąją apklausą nurodė papildomas detales (pvz., kad šeima gyvena per du butus / aukštus, kad pareiškėjas buvo nuvežtas ne tiesiai į skyrių, o pareigūnai buvo sustoję ir pareiškėjams priklausančiame restorane), nekeičia įvykių esmės ir eigos. Pareiškėjų pateikti duomenys patvirtina, jog jiems buvo skirtos sankcijos už ekstremistinės medžiagos platinimą, t. y. dėl „konvencinių“ priežasčių;

2.4. pareiškėjų pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pervedė platformos „YouTube“ kanalui „(duomenys neskelbtini)“ lėšas, skirtas paremti (duomenys neskelbtini). Atsakovas, vertindamas pareiškėjui galinčią kilti grėsmę (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į tai, kad per kratas buvo paimti ir patikrinti pareiškėjų telefonai, kompiuteriai ir pan., todėl (duomenys neskelbtini) pareigūnai turėjo prieigą prie informacijos apie pareiškėjo atliktus pavedimus ir paskelbtas žinutes kanale „(duomenys neskelbtini)“ ir jie gali perduoti šią informaciją (duomenys neskelbtini) pareigūnams (aptariamų valstybių bendradarbiavimą patvirtina dvišalis susitarimas ir viešai skelbiama informacija). Sprendime pateikta ir pareiškėjų papildomai surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad asmenys gali būti baudžiami dėl (duomenys neskelbtini) kariuomenės finansavimo, taip pat dėl komentarų ar kitos informacijos, priešingos ar kritikuojančios (duomenys neskelbtini) valdžią, paskelbimo;

2.5. pareiškėjas bijo būti pašauktas į mobilizaciją. Atsakovo vertinimas, kad grąžinimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjas galėtų pasinaudoti alternatyvia civiline tarnyba, yra nepagrįstas, nes, jei pareiškėjui būtų iškelta baudžiamoji byla ir jis būtų nubaustas laisvės atėmimo bausme, pareiškėjas galėtų būti verčiamas vykti į karo frontą;

2.6. jeigu pareiškėjui A. K. (duomenys neskelbtini) būtų skirta laisvės atėmimo bausmė, pareiškėjos O. K. ir S. K. negalėtų gauti leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) šeimos susijungimo pagrindu, todėl jos turėtų gyventi atskirai. Atsakovas neįvertino galimybės pareiškėjoms apsigyventi (duomenys neskelbtini), taip pat joms galinčios kilti rizikos patirti persekiojimo veiksmus, kai dėl jų šeimos nario (pareiškėjo) yra vykdomas politizuotas baudžiamasis persekiojimas;

2.7. pareiškėja O. K. bijo persekiojimo (duomenys neskelbtini), nes pareigūnai jos kompiuteryje rado nuotraukas, patvirtinančias, jog ji dalyvavo protestuose. Atsakovas nekvestionuoja aplinkybių, kad pareiškėja dalyvavo proteste prieš šalies vadovą, taip pat kad ji buvo teismo sprendimu nubausta už pokalbių programėlėje „(duomenys neskelbtini)“ paskelbtą (pasidalytą) informaciją, kuri laikoma ekstremistine. Be to, pareiškėjai bijo, kad dėl šių priežasčių iš šeimos gali būti paimta nepilnametė pareiškėja S. K.;

2.8. Sprendime nurodyta, kad, jei pareiškėjai savanoriškai neišvyks iš Lietuvos, jie bus išsiųsti priverstine tvarka: pareiškėjos O. K. ir S. K. – į (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas A. K. – į (duomenys neskelbtini), nes tikėtina, kad pareiškėjui yra uždrausta atvykti į (duomenys neskelbtini) 5 metus. Sprendimo dalyje dėl pareiškėjų išsiuntimo nėra motyvuojamas šeimos išskyrimo faktas ir nėra atsižvelgiama į tai, kad pareiškėja S. K. mokosi Lietuvoje pagal formaliojo švietimo programą, todėl ši Sprendimo dalis nepagrįsta;

2.9. Sprendime buvo uždrausta pareiškėjams O. K. ir A. K. atvykti į Lietuvą 1 metus nuo jų išsiuntimo. Šiuo atveju pareiškėjai yra įpareigoti savanoriškai išvykti iki 2025 m. balandžio 22 d., t. y. iki teismo sprendimo dėl Sprendimo priėmimo. Pareiškėjai yra prieglobsčio prašytojai, jie į Lietuvą atvyko teisėtai, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis. Sprendimas dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti yra motyvuojamas vien tuo, kad pareiškėjai nenori išvykti iš Lietuvos tol, kol jų skundas dėl Sprendimo yra nagrinėjamas teisme, todėl toks ši Sprendimo dalis yra neprotinga ir neproporcinga;

2.10. Sprendimo dalis dėl perspėjimo apie draudimą atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (SIS) nėra motyvuota, nes joje nėra nurodyta, kodėl šis atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus. Šiuo atveju nėra konstatuota, kad pareiškėjų buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar pan.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Sprendimas buvo priimtas, nustačius, kad pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų pabėgėlio statusui suteikti, taip pat papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pareiškėjų baimė būti nubaustiems dėl režimo netoleruojamos veiklos yra grindžiama subjektyviu vertinimu, todėl šiuo atveju nenustatyta visiškai pagrįsta baimė, kad kilmės valstybėse ((duomenys neskelbtini)) jiems gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, nulemtas jų turimų arba jiems priskirtų asmeninių savybių;

4.2. pareiškėjų teiginiai dėl abejonės privilegijos taikymo yra nepagrįsti. Sprendime buvo nustatyti esminiai pareiškėjų pasakojimų prieštaravimai dėl kratos. Mažai tikėtina, kad asmuo, savo baimę ir prašymą suteikti prieglobstį grindžiantis grasinimais ir su jais susijusia grėsme, negalėtų nuosekliai jų papasakoti ar pamiršti esminius momentus, įvykius ir aplinkybes;

4.3. pareiškėjų argumentai, susiję su socialinės platformos „YouTube“ kanalu „(duomenys neskelbtini)“ bei (duomenys neskelbtini) institucijų apsikeitimu informacija, yra grindžiami iš esmės hipotetiniais pasvarstymais. Mažai tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) institucijos disponuoja aptariama informacija apie pareiškėją (pvz., jo atliktus pinigų pervedimus fiziniam asmeniui, nenurodant pervedimo tikslo), o pareiškėjų nurodytas dvišalis susitarimas ir viešai skelbiama informacija (apie asmenis, kurių aplinkybės buvo kitokios nei pareiškėjų) nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) institucijos perduoda informaciją apie (duomenys neskelbtini) piliečių padarytus nusižengimus (duomenys neskelbtini) institucijoms;

4.4. pareiškėjo A. K. teiginiai dėl baimės būti priverstam kariauti yra hipotetiniai. Šiuo aspektu egzistuoja daug kintamųjų: ar pareiškėjas grįš į (duomenys neskelbtini), ar jis bus sulaikytas ir kt. Pareiškėjai taip pat nepagrindė pozicijos, kad pareiškėjos negalės gauti leidimų gyventi (duomenys neskelbtini);

4.5. pareiškėjos O. K. teiginiai apie jos veiklą (dalyvavimas proteste, dalijimasis informacija privačiame susirašinėjime) yra grindžiami selektyviais įrodymais, ignoruojant duomenų visumą. Nustatyta, kad pareiškėjai buvo skirta bauda ir ji ją sumokėjo, nuo baudos paskyrimo praėjo beveik 2 metai. Pareiškėjos profilis (neragino imtis veiksmų prieš režimą, nėra žinoma opozicijos atstovė ar žurnalistė, neorganizavo akcijų) ir individualios aplinkybės nepagrindžia realios jos persekiojimo rizikos grįžimo į kilmės valstybę atveju;

4.6. Sprendimo dalys dėl įpareigojimo išvykti, uždraudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, jei nebus įvykdytas įpareigojimas išvykti, buvo priimtos įvertinus visas su pareiškėjais susijusias aplinkybes. Jei pareiškėjai neįvykdys įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos, jie bus išsiunčiami, o tokios aplinkybes sudaro prielaidas manyti, kad pareiškėjai ateityje gali siekti pasislėpti ir neteisėtai likti gyventi Lietuvoje. Sprendimu yra siekiama aukšto lygio saugumo užtikrinimo Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje. Šiuo aspektu viskas priklauso nuo pačių pareiškėjų veiksmų.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų A. K., O. K. ir S. K. skundą, t. y. panaikino Sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta: „2. Įpareigoti asmenis savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3. Jeigu asmenys savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nustatytą terminą, išsiųsti asmenis iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (A. K. – į (duomenys neskelbtini), O. K. ir S. K. – į (duomenys neskelbtini)); 4. Uždrausti atvykti A. K. ir O. K. į Lietuvos Respubliką 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5. Įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo A. K. ir O. K. atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ar išvykimo iš kitos Šengeno acquis teritorijos“, taip pat priteisė pareiškėjams 15 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. pareiškėjai 2024 m. sausio 8 d. pateikė prašymus suteikti prieglobstį;

6.2. pareiškėjas A. K. savo prašymą grindė tuo, jog jis patyrė politinį persekiojimą (duomenys neskelbtini): pareiškėjo bute buvo atliktos kratos, jis buvo sulaikytas, prieš jį buvo naudojamas „lengvas“ fizinis smurtas, jis buvo išsiųstas į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) ir jam uždrausta 5 metus atvykti į (duomenys neskelbtini). Tokio persekiojimo priežastis – pareiškėjo veikla socialiniuose tinkluose, turimos vėliavos, skirta parama (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat bijo gyventi (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) pareigūnai gali perduoti (duomenys neskelbtini) pareigūnams minėtą informaciją apie jį;

6.3. pareiškėja O. K. savo prašymą grindė tuo, kad šeimai nėra saugu grįžti į (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjai buvo iškelta administracinė byla dėl ekstremistinės medžiagos laikymo ir platinimo, jos sutuoktinis buvo sulaikytas ir vėliau deportuotas, jų namuose buvo atlikta krata, o nepažįstami asmenys gąsdino, jog vaikas bus atiduotas į prieglaudą;

6.4. pareiškėjos S. K. prašymas grindžiamas tuo, jog ji negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten nėra saugu, jos tėvams buvo grasinama ją paimti ir atiduoti į globos įstaigą. Pareiškėja lanko vaikų darželį Vilniuje, adaptavosi ir gerai jaučiasi;

6.5. pareiškėjas A. K. per 2024 m. sausio 8 d. ir 2024 m. gruodžio 12 d. apklausas teigė, kad jis nuo 2017 metų su žmona (pareiškėja O. K.) gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino aplinkybes, įvykusias 2023 metų vasarą, kai jis buvo iškviestas į (duomenys neskelbtini) pagal gautą anoniminį skundą ir jam buvo skirtas įspėjimas, nes pareigūnai jo telefone rado draudžiamų kanalų prenumeratas (vėliau pagal tokį patį anoniminį skundą buvo iškviesta ir jo žmona), taip pat kai bute, kuriame jis gyveno su šeima, buvo atliktos dvi kratos.

Pareiškėjas tvirtino, kad per pirmąją kratą atvykę narkotikų kontrolės skyriaus pareigūnai nieko nerado. Per antrąją kratą atvyko 3 darbuotojai iš (duomenys neskelbtini) ir 5 kaukėti asmenys, kurie bute rado (duomenys neskelbtini) spalvos vėliavą, o elektroniniuose įrenginiuose – medžiagos, kuri laikoma ekstremistine (ginkluotųjų pajėgų diskreditavimas, aukojimas (duomenys neskelbtini)). Pareigūnų atvykimo priežastis buvo paspaustas mygtukas „like“ („patinka“) socialinės platformos „Facebook“ puslapyje „(duomenys neskelbtini)“ („(duomenys neskelbtini)“), kuris (duomenys neskelbtini) yra uždraustas.

Pareiškėjas buvo suimtas ir įkalintas, prieš jį buvo naudojamas „lengvas“ fizinis smurtas, teismas jam skyrė 15 dienų areštą. Pareiškėjo sutuoktinė buvo nubausta administracine tvarka ir jai skirta bauda. Likus 3 paroms iki arešto pabaigos pareiškėjas buvo iškviestas pas migracijos pareigūną, kuris nurodė, kad jis kaltinamas ne tik ekstremistinės medžiagos platinimu internete, bet ir spausdintinės ekstremistinės medžiagos platinimu. Po atliktos bausmės pareiškėjas buvo priverstas įrašyti vaizdo įrašą su atsiprašymu.

Už kaltinimą dėl spausdintinės ekstremistinės medžiagos platinimo pareiškėjui panaikintas leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) ir jis buvo deportuotas į (duomenys neskelbtini), jam buvo uždrausta 5 metus atvykti į (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjas negalėjo grįžti į (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) jam nėra saugu, jis su šeima susitiko (duomenys neskelbtini) ir jie atvyko į Lietuvą. Pareiškėjas paaiškino, jog jis iškart nesikreipė dėl prieglobsčio Lietuvoje, nes galvojo, kad informacija gali nutekėti į (duomenys neskelbtini) ir dėl to gali būti persekiojami žmonos giminaičiai.

Pareiškėjai norėjo kitaip įteisinti savo buvimą Lietuvoje, bet jiems nepavyko, todėl prašo prieglobsčio. Apklausoje dalyvavusi pareiškėjų advokatė papildomai nurodė, jog, pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini), jam galbūt būtų paskirta bausmė, o jo dukra ir žmona, perdavus informaciją iš (duomenys neskelbtini), negautų leidimų gyventi (duomenys neskelbtini), todėl jie turėtų gyventi atskirai;

6.6. pareiškėja O. K. per 2024 m. sausio 8 d. ir 2024 m. gruodžio 12 d. apklausas paaiškino aplinkybes apie tai, kad 2023 m. birželio mėn. ji buvo iškviesta į (duomenys neskelbtini) dėl anoniminio skundo ir jai buvo skirta bauda, nes pareigūnai jos telefone rado naujienų kanalo „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą, kuriuo ji pasidalijo platformoje „(duomenys neskelbtini)“, taip pat apie 2023 metų vasarą pareiškėjų gyvenamojoje vietoje atliktas dvi kratas. Per pirmąją kratą buvo ieškoma narkotikų, pornografijos, tačiau narkotikų skyriaus pareigūnai nieko nerado. Antroji krata buvo ypač traumuojanti, kadangi anksti ryte į pareiškėjos miegamąjį įsiveržė (duomenys neskelbtini) pareigūnai (kai kurie iš jų buvo kaukėti), jos vyras (pareiškėjas A. K.) buvo surakintas antrankiais, dukra (pareiškėja S. K.) dar buvo lovoje. Krata vyko kelias valandas, buvo paimti pareiškėjų telefonai, kiti įrenginiai, aptiktos 4 vėliavos. Pareigūnas sudavė pareiškėjai per pakaušį, ji buvo gąsdinama, kad vaikas bus atiduotas į prieglaudą. Pareigūnai jos vyrą išsivedė su antrankiais, nusivedė apžiūrėti šeimos automobilio, po to – miesto centre esančio jų restorano. Praėjus 10 dienų po vyro sulaikymo jai paskambino ir pranešė, kad per 3 dienas iš (duomenys neskelbtini) deportuos jos vyrą, o ji turi nupirkti bilietus ir atvežti jo daiktus. Po to, kai pareiškėjos sutuoktinis buvo išsiųstas į (duomenys neskelbtini), jie susitiko (duomenys neskelbtini) ir atvyko į Lietuvą. Pasak pareiškėjos, ją privertė įrašyti vaizdo įrašą, kuriame ji prisipažino ir gailėjosi. Pareiškėjos vyro atgailos vaizdo įrašas buvo įkeltas į platformą „YouTube“. Platformoje „YouTube“ yra vaizdo įrašas apie jų šeimą bei turėtą restoraną, šį vaizdo įrašą sukūrė specialiųjų tarnybų žurnalistai. Pareiškėja mano, jog jai nėra galimybės vykti į (duomenys neskelbtini), nes jos vyro telefone buvo rastas susirašinėjimas, diskredituojantis (duomenys neskelbtini) prezidentą, vyras yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėja taip pat negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes jai gresia sulaikymas, o vaikas gali būti paimtas į globos įstaigą. Be to, pareigūnai pareiškėjos kompiuteryje rado nuotraukų iš vieno protesto ir, nors dėl to jai nebuvo pateikti kaltinimai, pareigūnai galbūt turi šią informaciją ir už tai jai gresia iki 7 metų kalėjimo;

6.7. Departamentas 2025 m. balandžio 4 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjai savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nustatytą terminą, išsiųsti asmenis iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (A. K. – į (duomenys neskelbtini), O. K. ir S. K. – į (duomenys neskelbtini)); 4) uždrausti A. K. ir O. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo A. K. ir O. K. atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ar išvykimo iš kitos Šengeno acquis teritorijos; 6) neuždrausti S. K. atvykti į Lietuvos Respubliką.

7. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja O. K. teismo sprendimu pripažinta padariusi (duomenys neskelbtini) pažeidimą, t. y. platino ekstremistinę medžiagą, už tai jai skirta (duomenys neskelbtini) bauda, kurią ji sumokėjo. Pareiškėjas A. K. teismo sprendimu nubaustas 15 parų arešto pagal (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) demonstravimą socialiniame tinkle „Facebook“, t. y. taip pat už ekstremistinės medžiagos platinimą, jis atliko arešto bausmę. Departamentas nustatė, kad dėl pareiškėjo yra priimtas sprendimas dėl savanoriško išsiuntimo iš (duomenys neskelbtini), taip pat tikėtina, kad jam uždrausta atvykti į (duomenys neskelbtini).

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo A. K. kilmės valstybe prieglobsčio teisės prasme yra laikytina (duomenys neskelbtini), todėl jo galimas baudžiamasis persekiojimas kitoje valstybėje nesudarytų pagrindo suteikti jam prieglobstį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo statusas (duomenys neskelbtini) pasikeitė ir jam pareikšti kaltinimai, įtarimai, jo ieškoma ar jis kitaip persekiojamas. Nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta jo paieška ar kad jis patyrė grasinimų, būdamas Lietuvoje. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė aktualios informacijos apie savo, kaip asmens, kuris šaukiamas tarnauti, statusą (duomenys neskelbtini), todėl jo baimė būti pašauktam kariauti iš esmės neparemta objektyviais įrodymais. Vien fakto, kad pareiškėjas yra šaukiamo amžiaus vyras, nepakanka konstatuoti, kad jis grįžimo į kilmės valstybę atveju būtų siunčiamas dalyvauti kariniame konflikte. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl jo persekiojimo ar kitokios kylančios grėsmės.

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos O. K. kilmės valstybe prieglobsčio teisės prasme yra laikytina (duomenys neskelbtini), bet byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje buvo pareikšti kaltinimai, įtarimai, jos ieškoma ar ji kitaip persekiojama. Byloje nėra duomenų, jog (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta jos paieška ar kad ji patyrė grasinimų, būdama Lietuvoje. Teismas nurodė, kad pareiškėja baimę grįžti į (duomenys neskelbtini) ar vykti gyventi į (duomenys neskelbtini) grindžia savo vyro situacija, t. y. mano, jog (duomenys neskelbtini) teisėsauga gali perduoti (duomenys neskelbtini) valdžios institucijoms informaciją apie pareiškėjo padarytas veikas (duomenys neskelbtini), tačiau Departamentas nenustatė, kad aptariamos šalys dalijasi tokia informacija ar kad (duomenys neskelbtini) perduoda (duomenys neskelbtini) piliečius šalies teisėsaugai, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjai. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad ji negalėtų grįžti į savo kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) dėl jos persekiojimo ar kitokios kylančios grėsmės.

10. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad jiems gali grėsti pavojus dėl to, jog jie nepalaiko (duomenys neskelbtini) valdžios veiksmų ir tokias pažiūras atspindi jų veikla, nes pareiškėjai iš esmės nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, to nenustatė ir Departamentas. Pareiškėjų veikla buvo įvertinta, priimant Sprendimą, kuriame nustatyta, jog jie buvo bausti administracine tvarka už ekstremistinės medžiagos laikymą / platinimą, pareiškėja sumokėjo baudą, o pareiškėjas atliko areštą, tačiau nenustatyta aplinkybių, suponuojančių, kad pareiškėjų atitinkami veiksmai pateko į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos akiratį ar kad teisėsauga bandė imtis veiksmų dėl jų skelbiamo turinio. Be to, Departamentas nustatė, jog pareiškėjų pasidalijimai sulaukia mažai dėmesio, todėl nelaikytina, kad pareiškėjų reiškiamos pažiūros yra žinomos ar aptarinėjamos viešai.

11. Teismas pažymėjo, kad nors bendras nesaugus žmogaus teisių apsaugos kontekstas ir demokratijos suvaržymai kilmės valstybėse suponuoja tikimybę, kad pareiškėjų teisės galėtų būti pažeidžiamos, tačiau tai savaime neįrodo, jog jie pagal pačių nurodytas aplinkybes bus persekiojami dėl savo veiklos, su jais bus elgiamasi nežmoniškai ar jie bus kankinami. Be to, pareiškėjų pasakojimai buvo gan nenuoseklūs, skyrėsi esminės pasakojimų detalės, ir, kaip nustatė Departamentas, krata pareiškėjų namuose galbūt buvo atlikta ne dėl „konvencinių“ priežasčių, o dėl pareiškėjų valdomo restorano veiklos. Teismo vertinimu, atsakovas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo tyrimą, įvertino tiek tuo metu buvusią situaciją kilmės valstybėse, tiek pareiškėjų vykdomą veiklą ir jų pasakojimą. Departamento surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjams kilmės valstybėse gresia persekiojimas, kaip tai suprantama „pabėgėlio“ sąvokos kontekste, taip pat kad pareiškėjų grįžimo, atitinkamai, į (duomenys neskelbtini) atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami ar bus pažeistos jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Taigi, atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jų prašymo suteikti prieglobstį argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

12. Teismas, vertindamas Sprendimo dalis dėl įpareigojimo išvykti savanoriškai ir išsiuntimo į kilmės valstybę, apžvelgė Įstatymo, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija), 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva) ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Priskyrimo direktyva) nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką bei Jungtinių Tautų Prieglobsčio agentūros 2003 m. spalio 10 d. išvadą Nr. 96 (LIV) dėl asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimo. Teismas pažymėjo, kad sprendimas grąžinti / išsiųsti į trečiąją (ne užsieniečio kilmės) valstybę gali būti priimamas tik jei trečiosios šalies pilietis sutinka savanoriškai į ją grįžti ir tik išsiaiškinus, kad jis į šią šalį bus priimtas.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjai į Lietuvą atvyko teisėtai, turėdami galiojančias vizas, tačiau šiuo metu gyvena nelegaliai, o dėl prašymo suteikti prieglobstį kreipėsi ne iš karto, t. y. praėjus keliems mėnesiams po atvykimo. Pareiškėjas A. K. 2025 m. sausio 17 d. elektroniniu laišku informavo Departamentą, kad pareiškėjai sutiktų savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) yra viena iš valstybių, į kurias (duomenys neskelbtini) piliečiai gali vykti beviziu režimu; (duomenys neskelbtini) piliečiams taip pat leidžiama vykti į (duomenys neskelbtini) be vizų, jei buvimas šalyje neviršija 30 dienų. Departamentas nenustatė pareiškėjų ekonominių ryšių su Lietuva, jie nėra turėję leidimo čia gyventi ir jie neturi darbo santykių Lietuvoje.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai yra savanoriškai siunčiami į trečiąją valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini), kurios pilietybės neturi ir į kurią sutinka būti siunčiami. Tačiau nei byloje, nei Sprendime nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas tinkamai vertino ir išsiaiškino, ar (duomenys neskelbtini) priims iš Lietuvos išsiunčiamus pareiškėjus, turinčius (duomenys neskelbtini) pilietybes. Nesant nustatytos aplinkybės, kad trečioji valstybė priimtų ne savo piliečius, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nuspręsti siųsti pareiškėjus į šią valstybę. Taigi, Sprendimas šiuo aspektu neatitinka Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 3 punkto ir yra naikintinas. Be to, atsakovas turėjo tinkamai įvertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl jos paso galiojimo.

15. Teismas akcentavo, kad atsakovas, nuspręsdamas pareiškėjus grąžinti į skirtingas kilmės valstybes, tinkamai neįvertino fakto, jog pareiškėjų šeima tokiu atveju gyventų atskirai. Sprendime atsakovas vertino tik nepilnametės pareiškėjos S. K. pilietybės reglamentavimą ir jo galimą taikymą motinos (pareiškėjos O. K.) kilmės šalyje, tačiau neįvertino pilietybės reglamentavimo tėvo (pareiškėjo A. K.) šalyje ir su tuo susijusio klausimo, ar vaikas neįgijo abiejų tėvų kilmės šalių pilietybių, nors vaiko galimybė įgyti abi pilietybes yra neabejotinai svarbi aplinkybė, nustatant jo kilmės šalį. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra pakankamų duomenų apie negrąžinimo principo (Grąžinimo direktyvos 5 str.) reikalaujamą atsakovo atliktą vertinimą (aiškinimąsi), ar vaikui (ir jo motinai) būtų saugu tėvo kilmės šalyje. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje suponuojamus principus ir iš jų kylančius reikalavimus atsakovas tinkamai neįvertino, kurioje iš valstybių (su sąlyga, kad vaikas turi teisę į abi aptariamas pilietybes) bus geriausiai užtikrinti vaiko interesai ir palankiau gerbiamos bei įgyvendinamos jo teisės. Vien tai, kad atsakovas nusprendė netaikyti pareiškėjai S. K. draudimo atvykti į Lietuvą, negali būti vertinama kaip pakankamas atsakovo individualizuotas ir proporcingas atsižvelgimas į geriausius vaiko interesus tokiame aplinkybių kontekste, kai vaikas negali savarankiškai įgyvendinti teisės atvykti į Lietuvą be tėvų, kuriems yra pritaikytas draudimas atvykti. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas šioje dalyje naikintinas.

16. Teismas, vertindamas Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (SIS), atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas Sprendimo motyvuojamojoje dalyje „Dėl grąžinimo“, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44 punktu, nurodė, jog pareiškėjams neuždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau Sprendimo motyvuojamojoje dalyje „Dėl išsiuntimo į kilmės valstybę“, vadovaudamasis tomis pačiomis teisės normomis, pritaikė pareiškėjams A. K. ir O. K. draudimą 1 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, duomenis įrašant į Nacionalinį sąrašą, o duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.

17. Teismas pažymėjo, jog vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėjai yra išsiunčiami į kitą valstybę, nesudaro pagrindo uždrausti jiems atvykti į Lietuvą. Sprendime nėra pateikta savarankiškų argumentų, pagrindžiančių atsakovo nustatytą draudimą atvykti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai piktnaudžiavo migracijos procedūromis ar kelia grėsmę šalies saugumui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nelaikytinas proporcingu ir atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

18. Teismas, apžvelgęs 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152 (toliau – ir SIS reglamentas), Įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, konstatavo, kad teisės aktuose nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo uždrausta atvykti į Lietuvą. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kuriuo remiantis būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjų buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjai apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjų atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, dėl kurio perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Taigi, Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti nelaikytina proporcinga, todėl yra naikintina.

19. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimų, susijusių su užsieniečių grąžinimu (Grąžinimo direktyva ir kt.). Teismas nurodė, kad byloje iš esmės sprendžiamas klausimas dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo, atsakovo įgalinimus iš esmės nustato nacionaliniai teisės aktai, todėl tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Be to, nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo

20. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir nedrausti pareiškėjai S. K. atvykti į Lietuvą, tačiau, nuspręsdamas įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), o neišvykus – išsiųsti juos į kilmės valstybes (atitinkamai, (duomenys neskelbtini)) ir uždrausti pareiškėjams A. K. ir O. K. atvykti į Lietuvą bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo šiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje, atsakovas neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais veiksmais neužtikrindamas objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimo. Pastaroji Sprendimo dalis nelaikytina proporcinga, todėl ji neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio ir yra naikintina.

21. Teismas iš dalies tenkino pareiškėjų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir priteisė jiems iš atsakovo 15 Eur už sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

III. 22. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą dalyje dėl įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, draudimo ir SIS perspėjimo – atmesti pareiškėjų skundą.

23. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

23.1. teismas, vertindamas Sprendimo dalį dėl įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, draudimo ir SIS perspėjimo, padarė akivaizdžius esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis. Teismo sprendime motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes;

23.2. pareiškėjai nėra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos, o tik įpareigojami savanoriškai išvykti, t. y. jiems taikoma švelnesnė priemonė. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjų pateiktą sutikimą išvykti į (duomenys neskelbtini), surinko reikšmingą ir aktualią informaciją apie tai, ar pareiškėjai gali vykti į minėtą valstybę, tiek, kiek to reikalauja Įstatymas, t. y. atsakovas turėjo tik patikrinti, ar pareiškėjai turi teisę vykti į pasirinktą šalį. Byloje nėra paneigta, kad pareiškėjai gali vykti į (duomenys neskelbtini), jiems taikomas bevizis režimas, ir nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad pareiškėjai nebūtų įleisti į šią valstybę;

23.3. jei pareiškėjai neįvykdys įpareigojimo išvykti, jiems bus taikomas išsiuntimas, o ne grąžinimas į skirtingas kilmės valstybes. Pareiškėjai nepateikė duomenų apie tai, kad pareiškėja S. K. turi dvigubą pilietybę, o teismas nepagrindė, kad atsakovas turėjo išsiaiškinti, ar pareiškėja neįgijo abiejų tėvų kilmės valstybių pilietybių, taip pat kad tokios aplinkybės vertinimas turi įtakos sprendimui dėl pareiškėjų grąžinimo. Norint gyventi (duomenys neskelbtini), nėra būtina turėti šios šalis pilietybę, o Sprendime yra detaliai aptarta ir įvertinta galimybė šeimai gyventi (duomenys neskelbtini), pareiškėjams gaunant leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu;

23.4. Sprendime labai detaliai atliktas negrąžinimo principo vertinimas. Teismas pritarė Departamento išvadoms, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjams jų kilmės valstybėse (atitinkamai, (duomenys neskelbtini)) grįžimo atveju grėstų kankinimai, su jais būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jų orumas ar jie būtų tokiu būdu baudžiami, ir kt. Sprendime taip pat yra pakankamai išsamiai įvertinti geriausieji vaiko interesai, t. y. pareiškėjos S. K. galimybės gauti išsilavinimą, medicinines paslaugas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė atsakovo išvadas paneigiančių duomenų;

23.5. Sprendimo dėl draudimo atvykti vykdymas priklausys nuo pačių pareiškėjų veiksmų. Pareiškėjams yra suteikta galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos ir, pasinaudojus šia galimybe, jiems nebus uždrausta atvykti į Lietuvą, taip pat nebus įtrauktas įspėjimas į SIS. Jeigu pareiškėjai neįvykdys įpareigojimo savanoriškai išvykti, atsiras savarankiškas pagrindas uždrausti jiems atvykti į Lietuvą, t. y. Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 punktas. Aptariamam draudimui taikyti yra būtinos dvi aplinkybės: 1) atsisakyta suteikti prieglobstį, 2) užsienietis turi būti išsiunčiamas.

24. Pareiškėjai A. K., O. K. ir S. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo:

24.1. atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą;

24.2. sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą;

24.3. kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, prašant atsakyti į šiuos klausimus:

24.3.1. ar Grąžinimo direktyvos 5 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip draudžiantis administracinę praktiką, pagal kurią šeimos nariai išsiunčiami, kaip tai yra suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 8 straipsnio 1 ir 3 dalis, į skirtingas kilmės šalis, remiantis kiekvieno šeimos nario turima pilietybe, nepaisant to, kad šeima atvyko ir visą buvimo valstybėje narėje laiką gyveno kartu, išlaikant šeimos vientisumą;

24.3.2. kokias reikšmingas šeimos gyvenimo aplinkybes ir kokius vaiko interesų aspektus bei kokiais kriterijais remiantis privalo įvertini kompetentingos valstybės institucijos prieš priimdamos sprendimą išsiųsti, kaip tai yra suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 8 straipsnio 1 ir 3 dalis, siekdamos tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus ir šeimos gyvenimą, kaip to reikalauja Grąžinimo direktyvos 5 straipsnis, kartu taikant su Chartijos 7 ir 24 straipsniais, kai šeimos nariai turi skirtingų šalių pilietybę;

24.3.3. ar valstybė narė turi susilaikyti nuo sprendimo išsiųsti priėmimo ir vykdymo, kaip tai yra suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 8 straipsnio 1 ir 3 dalis, kai tokio sprendimo vykdymas reikštų šeimos išskyrimą išsiunčiant jos narius į skirtingas kilmės šalis;

24.4. priteisti pareiškėjams iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

25.1. bevizis režimas nereiškia besąlygiškos teisės įvažiuoti, nes kiekviena valstybę turi suverenias teises spręsti, ką įsileisti, o ką – ne. Be to, siekiant pasinaudoti (duomenys neskelbtini) taikomu beviziu režimu, turi būti laikomasi nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) piliečių buvimas šalyje negali viršyti 30 dienų, taip pat užsieniečiai turi turėti pasą, galiojantį ne mažiau nei 6 mėnesius nuo atvykimo dienos (pažymėta, kad pareiškėjos O. K. pasas galioja iki 2025 m. (duomenys neskelbtini) d., todėl, 2025 m. balandžio 4 d. priimant Sprendimą, pareiškėja neatitiko minėto reikalavimo). Teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nenustatyta, kad kita trečioji valstybė – (duomenys neskelbtini) – priimtų pareiškėjus. Be to, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad net jei pareiškėjai būtų įleisti į (duomenys neskelbtini), jie šioje valstybėje galėtų reziduoti tik 30 dienų, o po to turėtų išsiskirti ir išvykti į savo kilmės valstybes arba neteisėtai likti (duomenys neskelbtini), siekdami išsaugoti šeimos vientisumą;

25.2. atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo į skirtingas kilmės valstybes (atitinkamai, (duomenys neskelbtini)), tinkamai neįvertino fakto, kad tokiu atveju šeima būtų išskirta, taip pat neužtikrino nepilnamečio vaiko geriausių interesų (be kita ko, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja S. K. mokosi Lietuvoje pagal formaliojo švietimo programą). Terminas pareiškėjams savanoriškai išvykti šiuo atveju suėjo 2025 m. balandžio 22 d., todėl būtų vykdomas sprendimas dėl jų išsiuntimo, paraleliai įvedant draudimą atvykti į Lietuvą ir perspėjimą į SIS;

25.3. atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjų šeimos susijungimo galimybės (duomenys neskelbtini). Tai, kad pareiškėjos gali kreiptis dėl leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) išdavimo, nereiškia, kad toks leidimas joms bus išduotas. Be to, pareiškėjai pakartoja savo argumentus dėl grėsmės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) bus suimtas ir nubaustas, o tai apsunkintų galimybę pareiškėjoms apsigyventi (duomenys neskelbtini);

25.4. teismas tinkamai įvertino Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti ir perspėjimo įvedimo į SIS bei pagrįstai panaikino šias sprendimo dalis. Sprendimas dėl draudimo atvykti yra motyvuojamas vien tuo, kad pareiškėjai nenori išvykti iš Lietuvos tol, kol nėra išspręstas teisminis ginčas dėl Sprendimo teisėtumo, tačiau tai nėra pagrindas pritaikyti jiems draudimą atvykti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje teismas nusprendė panaikinti Sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta: „2. Įpareigoti asmenis savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3. Jeigu asmenys savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nustatytą terminą, išsiųsti asmenis iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (A. K. – į (duomenys neskelbtini), O. K. ir S. K. – į (duomenys neskelbtini)); 4. Uždrausti atvykti A. K. ir O. K. į Lietuvos Respubliką 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5. Įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo A. K. ir O. K. atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ar išvykimo iš kitos Šengeno acquis teritorijos“, taip pat priteisė pareiškėjams 15 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų skunde išdėstytų nusiskundimų pagrįstumo, nustatė nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atsakė į pagrindinius administracinės bylos proceso šalių argumentus. Teismas patikrino bylą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjų nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacinio skundo ribose, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas tinkamai nepagrindė Sprendimo dalių dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti, išsiuntimo, draudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (SIS), todėl šios Sprendimo dalys yra naikintinos. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, mano, kad teismas visapusiškai neišnagrinėjo šios bylos aplinkybių ir tinkamai nemotyvavo savo sprendimo. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nusprendžia papildyti tikrinamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje (Įstatymo 221 str. 1 d. 2 p.). Įstatymo 2 straipsnyje yra pateikti šiame įstatyme vartojamų pagrindinių sąvokų apibrėžimai, be kita ko, prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas (20 d.); galutinis sprendimas – šio Įstatymo nustatyta tvarka dėl užsieniečio priimtas ir per šio Įstatymo nustatytą terminą neapskųstas sprendimas arba sprendimas, dėl kurio įstatymų nustatyta tvarka išnaudotos visos galimybės jį apskųsti (64 d.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, asmeniui teismine tvarka apskundus sprendimą nesuteikti jam prieglobsčio, priimtą išnagrinėjus asmens prašymą suteikti prieglobstį ne skubos tvarka, pareiškėjui yra taikytinos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios prieglobsčio prašytojo statusą ir iš jo kylančias garantijas. Viena iš tokių garantijų yra nustatyta Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatose, kuriose, be kita ko, įtvirtinta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Tai reiškia, kad, asmeniui apskundus teismui vientisą ir nuoseklų sprendimą nesuteikti asmeniui prieglobsčio, priimtą išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį ne skubos tvarka, ir iš jo nuosekliai kylančius kitus sprendimus, sprendimo vykdymas, vadovaujantis Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, yra sustabdomas visa apimtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-785-789/2024, 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-732-629/2025).

31. Papildomai pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi tenkino pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdė Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad tikrinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti, išsiuntimo, draudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į SIS dar nėra įsiteisėjusi (ABTĮ 98 str., 132 str. 1 d.), sprendžia, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, jog terminas pareiškėjams savanoriškai išvykti jau yra suėjęs ir privalo būti vykdomas sprendimas dėl jų išsiuntimo. Taigi, šioje byloje dar vis yra aktuali Sprendimo dalies dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti teisėtumo ir pagrįstumo patikra.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, jog reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

35. Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui yra aktuali Grąžinimo direktyva, kurios 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad „grąžinimas“ – trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai – į: asmens kilmės šalį, arba tranzito šalį pagal Bendrijos ar dvišalius readmisijos susitarimus ar kitas nuostatas, arba kitą trečiąją šalį, į kurią atitinkamas trečiosios šalies pilietis savanoriškai nusprendžia grįžti ir į kurią jis būtų priimtas. Pagal šio straipsnio 4 punktą „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Pagal šio straipsnio 5 punktą, „išsiuntimas“ – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Be kita ko, Grąžinimo direktyvos preambulės dešimtojoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog kai nėra pagrindo manyti, kad tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti. Savanoriško išvykimo laikotarpis turėtų būti pratęsiamas, kai tai reikalinga dėl ypatingų individualaus atvejo aplinkybių. Siekiant skatinti savanorišką grįžimą, valstybės narės turėtų teikti didesnę su grįžimu susijusią pagalbą, konsultuoti ir tinkamiausiu būdu naudotis atitinkamomis Europos grąžinimo fondo teikiamomis finansavimo galimybėmis.

36. Grąžinimo direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (Grąžinimo direktyvos 1 str.). Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje (Grąžinimo direktyvos 2 str. 1 d.). Pagal Grąžinimo direktyvos 5 straipsnį valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.

37. Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o, pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Be to, Grąžinimo direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, jog, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, įvertinus aptartas Grąžinimo direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Grąžinimo direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos, atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ar grąžinimo, turi būti vertinamos aplinkybės, nurodytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Jei, sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-1047/2024). Be to, akcentuotina, kad valstybės narės turi leisti atitinkamiems asmenims remtis bet kokiu aplinkybių pasikeitimu, įvykusiu priėmus sprendimą grąžinti ir galinčiu turėti reikšmingą poveikį, vertinant atitinkamo trečiosios šalies piliečio padėtį, be kita ko, atsižvelgiant į Grąžinimo direktyvos 5 straipsnį (žr. ESTT 2018 m. birželio 19 d. sprendimo Gnandi, C-181/16, EU:C:2018:465, 64 p.).

40. Šiuo atveju Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsniu, pareiškėjai buvo įpareigoti savanoriškai išvykti į kitą trečiąją valstybę – (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Sprendime šiuo aspektu nustatė iš esmės tik tai, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai gali vykti į (duomenys neskelbtini) be vizų ir kad pareiškėjai sutiktų būti išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pagrįstai nurodė, kad Sprendime nėra duomenų, suponuojančių, kad Departamentas tinkamai vertino ir išsiaiškino, ar (duomenys neskelbtini) priimtų pareiškėjus, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Atsakovas apeliaciniame skunde, tvirtindamas, jog jis surinko reikšmingą ir aktualią informaciją apie tai, ar pareiškėjai gali vykti į (duomenys neskelbtini), tiek, kiek to reikalauja Įstatymas, iš esmės rėmėsi tik ta aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams yra taikomas bevizis režimas, tačiau atsakovas neatskleidė ir nepasisakė dėl pareiškėjų galimybės pasinaudoti tokiu beviziu režimu, be kita ko, dėl pareiškėjų ir pirmosios instancijos teismo akcentuotų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos O. K. paso galiojimu. Taigi, atsakovas nepagrindė, kad pareiškėjai buvo įpareigoti išvykti į kitą trečiąją valstybę, į kurią jie būtų priimti.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo dalį dėl išsiuntimo, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nėra visiško aiškumo dėl išsiunčiamos mažametės pareiškėjos S. K. pilietybės (galbūt gimimu įgytos dvigubos pilietybės), kuri yra reikšminga aplinkybė, nustatant jos kilmės šalį ir, atitinkamai, sprendžiant išsiuntimo klausimą (t. y. į kurią valstybę ir su kuriuo iš tėvų (jeigu tėvai yra siunčiami į skirtingas valstybes) pareiškėja turėtų būti išsiųsta) (šiuo aspektu plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1190-1188/2025). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas nei geriausių vaiko interesų užtikrinimo aspektu, nei negrąžinimo principo aspektu, be to, Departamentas, nuspręsdamas pareiškėjus grąžinti į skirtingas kilmės valstybes, tinkamai neįvertino fakto, kad pareiškėjų šeima tokiu atveju gyventų atskirai, kadangi motina (pareiškėja O. K.) ir dukra (pareiškėja S. K.) gyventų (duomenys neskelbtini), o tėvas (pareiškėjas A. K., kuriam, tikėtina, yra uždrausta 5 metus atvykti į (duomenys neskelbtini)) – (duomenys neskelbtini). Atsakovo apeliaciniame skunde papildomai išdėstyti argumentai, kad pareiškėjos vėliau galės pasinaudoti galimybe prašyti leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) šeimos susijungimo pagrindu, nešalina atsakovo pareigos tinkamai motyvuoti priimamą administracinį sprendimą.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl kitos Sprendimo dalies, atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Sprendimo motyvuojamoje dalyje „Dėl grąžinimo“ yra nurodyta, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuris buvo grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui; Kriterijų vertinimo tvarkos 44.1 punkte įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas, neuždraudžiama atvykti, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ar 44.4.2 punktuose; konstatuota, kad nėra aplinkybių, nurodytų Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ar 44.4.2 punktuose, todėl pareiškėjams neuždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimo motyvuojamoje dalyje „Dėl išsiuntimo į kilmės valstybę“, vadovaujantis tomis pačiomis Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis, yra padaryta tapati išvada, jog šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, nurodytų Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ar 44.4.2 punktuose, ir taip pat nurodyta, kad išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams A. K. ir O. K. nustatytinas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, duomenis įrašant į Nacionalinį sąrašą.

43. Pažymėtina, kad, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 42 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis, atsižvelgiama į: 1. priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ar jis buvo panaikintas; 2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius Lietuvos Respublikoje; 3. tai, ar užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūromis; 4. geriausius vaiko interesus.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Sprendime draudimą pareiškėjams A. K. ir O. K. atvykti į Lietuvą nustatė formaliai, neįvertindamas individualios pareiškėjų situacijos (be kita ko, Kriterijų vertinimo tvarkos 42 p. išvardytais aspektais) ir iš esmės remdamasis sąlygine aplinkybe, kad pareiškėjai galbūt ateityje neįvykdys įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad Sprendime nėra pateikta savarankiškų argumentų, pagrindžiančių nustatytą draudimą atvykti. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tik deklaratyviais teiginiais, jog Sprendimo dalies dėl draudimo atvykti vykdymas priklausys nuo pačių pareiškėjų veiksmų, t. y. jeigu pareiškėjai savanoriškai neišvyks iš Lietuvos ir turės būti išsiųsti, atsiras sąlygos jiems pritaikyti aptariamą draudimą, ir nepateikia argumentų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti yra nepagrįsta ir neproporcinga.

45. Teisėjų kolegija nurodo, kad išvada dėl Sprendimo dalies dėl draudimo atvykti neteisėtumo ir nepagrįstumo savaime sudaro prielaidas panaikinti ir Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (SIS). Pastarasis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 15 punktu ir faktine aplinkybe, kad duomenys apie pareiškėjus A. K. ir O. K. buvo įtraukti į Nacionalinį sąrašą.

46. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Sprendimo dalis dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti, išsiuntimo, draudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į SIS ir konstatavo, kad šios Sprendimo dalys neatitinka anksčiau aptartų VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Atsakovas, priimdamas sprendimus aptariamais klausimais, nenustatė ir visapusiškai, pagal užsieniečių grąžinimą ir draudimą atvykti reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei taikytinus principus neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjų (įskaitant mažametę pareiškėją S. K.) individualia situacija, todėl minėti atsakovo sprendimai ir jų proporcingumas nėra tinkamai pagrįsti (motyvuoti). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aptariamos Sprendimų dalys yra naikintinos.

47. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimų, susijusių su užsieniečių grąžinimu (Grąžinimo direktyvos taikymo ir kt.), pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

48. Paminėtos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina tam, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nebuvo ir nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo, o ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl su nagrinėjama byla susijusių klausimų (pvz., užsieniečių grąžinimo, draudimo atvykti, geriausiųjų vaiko interesų užtikrinimo, šeimos gyvenimo apsaugos, pareigos motyvuoti administracinį sprendimą) yra gausi ir vieninga, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai nusprendė panaikinti Sprendimo dalis dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti, išsiuntimo, draudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į SIS. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

51. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjams, jie įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, apskaičiavimo ir pagrindimo (ABTĮ 41 str. 1 d.), todėl pareiškėjų prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas