2021-02-24 Nr. AB-3893-3-61-3-02442-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-190-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02442-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN); toliau – ir pataisos įstaiga) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. birželio 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 206 buvo purvina, nebuvo sudaryta galimybė atidaryti langą, kadangi jo nebuvo įmanoma pasiekti. Kamerose Nr. 206, Nr. 265, Nr. 267, Nr. 271, Nr. 295, Nr. 375 ir Nr. 380 sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamojo ploto, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis juo. Be to, sanitariniai mazgai neturėjo atskiros vėdinimo sistemos.

3. M. L. akcentavo, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, nepagrįstai nebuvo tenkinami pareiškėjo prašymai išrašyti jam vaistų. M. L. nuomone, jo perkėlimas į Vilniaus PN parodo siekį pažeminti pareiškėjo orumą ir garbę bei tyčinį siekį pažeminti jį. Nurodė, kad Lukiškių TI-K taikomi bausmės vykdymo priemonės ir metodai yra pasenę. Pareiškėjas teigė, kad buvusios kalinimo sąlygos jį paveikė psichologiškai ir dvasiškai, M. L. tapo pažeidžiamas, dirglus, padidėjo jo nepilnavertiškumo kompleksas bei baimės jausmas. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas buvo paskelbęs bado akciją, kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Lukiškių TI-K administraciją ir psichologę.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Vilniaus PN paaiškino, kad M. L. ginčo laikotarpiu buvo laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiose kamerose. Nurodė, kad sanitarinis mazgas gyvenamosiose patalpose buvo įrengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktų reikalavimais ir jų nepažeidė. Kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus, patalpos buvo pritaikytos jas vėdinti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad laikantis nustatytų reikalavimų, langų angoje yra įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu.

6. Vilniaus PN teigė, kad pareiškėjo skundas yra grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus, o jo pretenzijos yra bendro pobūdžio, jose nėra konkretumo dėl tariamai padarytos žalos. M. L. nekonkretizavo, kuo konkrečiai jam kilusi žala pasireiškė, nepateikė jokių faktinių aplinkybių ir neįrodė skunde nurodytos prašomos priteisti sumos dydžio. Pareiškėjas taip pat nepagrindė priežastinio ryšio tarp pataisos įstatigos pareigūnų veiksmų ir jam kilusios žalos. Atsakovo atstovo nuomone, nesant būtinų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, M. L. skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlygini. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

8. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei atsižvelgęs į administracinės bylos proceso šalių procesiniuose dokumentuose bei kituose rašytiniuose įrodymuose nurodytą ginčo laikotarpį, teismas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme pagal M. L. skundo argumentus vertino laikotarpį nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. birželio 25 d.

9. Teismas akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje yra nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, turi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą; tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime yra nurodyta, jog gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 kv. m. Įvertinęs Vilniaus PN pateiktus duomenis apie M. L. judėjimą, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos pagal nacionalinę teisę ir jam teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (atėmus sanitarinį mazgą). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos prasme nebuvo nustatytas pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų faktas.

10. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą bei įvertinęs Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime nurodytą informaciją, kad ginčo laikotarpiu nebuvo techninių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, su atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie M. L. judėjimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, t. y. 135 paras, buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atskirta 1,5 m aukščio pertvara ir kuriose buvo įrengtos užuolaidos. Vadovaudamasis tokio pobūdžio bylose suformuota teismų praktika, teismas konstatavo, kad nors kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele nepažeidžia nustatytų reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Teismo nuomone, įrengtos užuolaidos nepaneigia, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina pareiškėjo privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, ypač įvertinus aplinkybę, kad suimtieji ir nuteistieji yra nuolat stebimi pro duryse įrengtą stebėjimo akutę ar langelį. Tai atsiliepime patvirtino ir Vilniaus PN. Teismas sprendė, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas nurodytu laikotarpiu nacionalinės teisės reikalavimų nepažeidė, tačiau M. L. teisė į privatumą nurodytais laikotarpiais, kai jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atskirta 1,5 m aukščio pertvara ir buvo įrengtos užuolaidos, buvo pažeista. Teismas konstatavo, kad pataisos įstaigos darbuotojai iš viso 135 paras neužtikrino pareiškėjo privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu.

11. Aptaręs su patalpų vėdinimu susijusį teisinį reguliavimą bei Vilniaus PN atsiliepime nurodytą informaciją, teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių atsakymų į M. L. skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas įkalinimo įstaigos administracijai būtų skundęsis dėl to, kad 2019 m. vasario 12 d. jam esant kameroje Nr. 206, tol, kol tą pačią dieną jis nebuvo perkeltas į kitą kamerą, nebuvo sudaryta galimybė vėdinti kameros. Teismas pažymėjo, kad pateikti Nacionalinio visuomenės centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktai nėra aktualūs, kadangi patikrinimai buvo atlikti kitose kamerose ir patalpose, o ne Lukiškių TI-K kameroje Nr. 206. Atsižvelgęs į tai, kad M. L. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 206 buvo laikomas ne visą parą ir kad nebuvo kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją dėl nesudarytos galimybės išvėdinti kamerą, nors, kaip rodo bylos medžiaga, yra linkęs su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į pataisos įstaigos administraciją, teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu pareiškėjo skundo argumentai dėl nesudarytos galimybės išvėdinti kamerą Nr. 206 yra deklaratyvūs ir abstraktūs, o atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Taip pat teismas vertino ir pareiškėjo argumentą, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 206 buvo purvina.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys dėl M. L. perkėlimų į Vilniaus PN patvirtina, jog pareiškėjas į kitą įkalinimo įstaigą buvo perkeltas esant teisiniam pagrindui, o jo skundo argumentas, kad taip buvo siekiama tyčia M. L. žeminti, buvo įvertintas kaip abstraktus ir deklaratyvus, o tokie veiksmai nebuvo nustatyti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vaistų. M. L. skunde nedetalizavo, kada lankėsi pas gydytoją, kam jam reikėjo vaistų ir kiek kartų kreipėsi su tokiu prašymu. Byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, taip pat nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas M. L. argumentus dėl vaistų neišdavimo laikė abstrakčiais ir deklaratyviais, o pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų faktas nebuvo nustatytas. Teismo nuomone, skundo argumentai, kad bausmės vykdymo priemonės ir metodai yra pasenę, niekaip nepagrindžia, kokios pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir kaip toks pažeidimas jam pasireiškė. Atsižvelgus į tai, šie M. L. skundo argumentai buvo laikomi abstrakčiais ir deklaratyviais.

13. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos įstaigoje buvo laikomas 135 paras, ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, jog 135 paras M. L. buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, teismas padarė išvadą, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktuose garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Teismas nurodė, kad sunkią pareiškėjo emocinę būseną patvirtina ir Vilniaus PN pažyma, iš kurios matosi, jog M. L. nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 9 d. septynis kartus konsultavosi su psichologu. Teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, todėl turi būti sprendžiama dėl neturtinės žalos dydžio.

14. Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bet ir į tai, kad dalį ginčo laikotarpio M. L. kameroje buvo laikomas vienas. Įvertinęs tai, ką išdėstė, ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei jų trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia suformuota praktika tokio pobūdžio bylose bei protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui turi būti priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju M. L. prašoma priteisti 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

III. 15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Vilniaus PN paaiškina, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K buvo reorganizuota, ją prijungiant prie reorganizavime dalyvaujančios ir po reorganizavimo veikiančios biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.

17. Aptaręs su neturinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas M. L. priteisti neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo nuomone, pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka. Vilniaus PN pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Vilniaus PN akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus ir dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis bei objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, turi būti atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, atsakovo atstovas daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo teismui pateikti kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais nurodytais objektyviais kriterijais.

18. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų M. L. pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o M. L. nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti. Atsižvelgęs į tai, atsakovo atstovas teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

19. Remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Vilniaus PN teigia, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka. Vilniaus PN nuomone, atsižvelgus į teismą praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, byloje nustatyti pažeidimai neturėtų būti laikomi intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nėra pagrindo M. L. priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo M. L. prašymo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

21. Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K (Lukiškių skg. 6, Vilnius), o nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad visą ginčo laikotarpį M. L. buvo laikomas Lukiškių TI-K patalpose, tačiau reorganizavus Lukiškių TI-K, patalpos buvo prijungtos prie Vilniaus PN. Taigi, dėl tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui užtikrinimo iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo tiesiogiai atsakingas Lukiškių TI-K, o vėliau – Vilniaus PN, kuriems perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.

22. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pataisos įstaiga iš viso 135 paras neužtikrino pareiškėjo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, jam iš atsakovo atstovo Vilniaus PN priteisė 300 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus PN su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka. Teismas taip pat išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų M. L. pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o M. L. nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti. Vilniaus PN nuomone, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

24. Atsakovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jis iš esmės argumentuoja tik pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei priteistos sumos jai atlyginti nepagrindimu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

26. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. L. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytų institucijų – Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde M. L. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: tinkamo kameros ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą, atskiros vėdinimo sistemos sanitariniame mazge nebuvimą, purviną Lukiškių TI-K kamerą Nr. 206, galimybės atsidarytą langą neužtikrinimą, vaistų nedavimą bei netinkamus pataisos įstaigoje taikomus bausmės vykdymo priemones ir metodus. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną pareiškėjo nurodytą galbūt padarytą kalinimo sąlygų pažeidimą, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl tinkamo sanitarinio mazgo neįrengimo. Pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Visos kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti pataisos įstaigos darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti.

28. Atsižvelgęs į konstatuotus neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus, t. y. privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o M. L. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pataisos įstaigos pareigūnų veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą.

29. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad M. L. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, neužtikrinus privatumo naudojantis tualetu, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pataisos įstaigos darbuotojų padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto pataisos įstaigos darbuotojų pažeidimo ir M. L. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

31. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

32. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

33. Svarbu pažymėti, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Nors tam tikrais laikotarpiais M. L. kamerose buvo laikomas vienas, tačiau tai nereiškia, kad naudodamasis sanitariniu mazgu, jis negalėjo būti matomas kitų asmenų – prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Šia aplinkybę akcentavo ir pats pareiškėjas, o atsakovo atstovas jos nepaneigė.

34. Įvertinęs nustatytą pataisos įstaigos pažeidimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustačius, kad neįrengus privatumą užtikrinančio sanitarinio mazgo, buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis, ši aplinkybė neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju M. L. pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka.

35. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (pareiškėjo privatumas pataisos įstaigos kamerose naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 134 dienas, iš jų 50 dienų M. L. buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu, o tai suponuoja intensyvesnį jo teisių pažeidimą), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. L. pirmosios instancijos teismo priteista 300 suma neturtinei žalai atlyginti yra proporcinga pataisos įstaigos darbuotojų padarytiems pažeidimams, o atsakovo atstovo siekis pareiškėjui iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pataisos įstaigos darbuotojų padarytą pažeidimą, tinkamai jį įvertino ir pagrįstai M. L. priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šis neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius