2022-01-05 Nr. AB-588-3-61-3-02572-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2500-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02572-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr.49SF-255-(14.49.19) (toliau – ir 2020 m. vasario 26 d. Sprendimas); 2) panaikinti NŽT 2020 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 1SS-1270-(5.59E) (toliau – ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įvykdyti pareiškėjo K. M. 2019 m. balandžio 5 d. prašymą (atsakovo gautą 2019 m. balandžio 10 d., reg. GF-1472).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra V. J., pretendentės į buvusios savininkės E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytą žemę, teisių perėmėjas. V. J., mirusi (duomenys neskelbtini), yra pretendentė į buvusios savininkės E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pagal Centrinio archyvo 2017 m. balandžio 5 d. pažymą iš E. D. buvo nacionalizuota Švenčionėlių apskrityje 269,23 ha (duomenys neskelbtini) vietovėje ir 130 ha Ignalinos mieste (iš viso 399,23 ha). E. D. taip pat priklausė žemė Vilniaus mieste po pastatais ir kt., dėl kurios atskiras nacionalizacijos aktas nebuvo surašytas. Kiek tiksliai žemės E. D. turėjo nacionalizacijos metu nežinoma, tačiau, kaip nurodė pareiškėjas, tikrai daugiau nei 1922-1940 metų žemės reformos nustatyta 150 ha riba, pagal kurią yra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas. Taip yra dėl to, jog dalis turėtos žemės, šiuo metu esančios Lietuvos Respublikos teritorijoje, 1939 m. buvo Lenkijos Respublikos teritorijoje. Prasidėjus sovietinei okupacijai E. D. kartu su sutuoktiniu ir dalimi vaikų pasitraukė į vakarų Europą, mirė (duomenys neskelbtini) Austrijoje, dar anksčiau mirė jos sutuoktinis J. D. Vienintelė šeimos narė, likusi okupuotoje Lietuvoje, buvo V. J., kuri, būdama Lietuvos Respublikos piliete ir mirusios turto savininkės dukra, padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. D. iki nacionalizacijos turėtą turtą.

3. Pretendentė V. J. pagal 1993 m. kovo 5 d. patvirtintą testamentą ½ dalį viso savo turto paliko pareiškėjui. Vilniaus miesto 6-ojo notaro biuro notarė 1999 m. sausio 12 d. patvirtino paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą pagal kurį pareiškėjas yra ½ dalies V. J. priklausiusio turto paveldėtojas. Įvairios nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos skirtingu laiku priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas į E. D. Vilniaus ir Ignalinos mieste turėtą žemę iki šiol nėra užbaigtas. Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. sausio 11 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 21 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1925, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d., gali pakeisti savo valią dėl būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę ar jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų.

4. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 5 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu už E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o nuosavybės teises į likusią E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytą žemę atkurti natūra. Atsakovas 2019 m. balandžio 29 d. raštu nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra V. J. į buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus mieste turėtą žemę yra sustabdyta. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įsiteisėjusiu 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.eI-4562-821/2019, panaikino NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. balandžio 29 d. raštą ir NŽT 2019 m. birželio 21 d. raštą bei įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių ir naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. balandžio 10 d. prašymą.

5. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. vasario 26 d. Sprendime atsisakė vykdyti pareiškėjo prašymą, nurodęs, kad negali tenkinti prašymo parengti išvadą lygiaverčiam miško sklypui gauti Ignalinos rajone (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. NŽT 2020 m. birželio 2 d. raštu informavo, kad skundo nagrinėjimo terminą pratęsia 10 darbo dienų. NŽT 2020 m. liepos 9 d. Sprendime atkartojami nepagrįsti NŽT Vilniaus miesto skyriaus teiginiai, o pareiškėjo skundo argumentai ir teisės normos neanalizuojamos.

6. 2020 m. vasario 26 d. Sprendime NŽT Vilniaus miesto skyrius nurodė, kad, remiantis 1939 m. birželio 7 d. testamentu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, V. J. nuosavybės teisės gali būti atkurtos į mamos H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ¼ dalį, t. y. į 35 ha plotą. NŽT 2020 m. liepos 9 d. Sprendime perrašomi „Darbo grupės“ teiginiai, susiję su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. R2-44 „Apie E. (H.) D. (D., D.) nekilnojamąjį turtą“ pateiktų dokumentų vertinimu.

7. Skunde nurodė, kad nėra ginčo, jog nacionalizacijos metu turto savininkas buvo E. (H.) D., kuri mirė (duomenys neskelbtini), Austrijoje, t. y. iki įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų priėmimo“. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas rėmėsi tik surastu 1937 m. buvusios savininkės testamentu, ignoruodamas, kad jis buvo sudarytas ne tik iki visuotinės žemės nacionalizacijos, bet ir iki Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai, o jame valia išreikšta pagal turtą, įvardijant jo vietą Lenkijos Respubliką ir Lietuvos Respubliką. Atsakovas taip pat ignoravo akivaizdų faktą, kad mirus E. (H.) D. Austrijoje, jos ten turėto turto paveldėjimas nevyko pagal atsakovo minimą testamentą. Pagal 1937 m. testamentą ½ turto įpėdiniu turėjęs būti sutuoktinis J. D. (V. J. tėvas) jau buvo miręs, todėl jokio E. (H.) D. turto jis negalėjo paveldėti. Nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino, kad V. J. galėjo pretenduoti tik į ¼ dalį buvusios savininkės turėtos žemės, kuri atsakovo skaičiavimu sudaro apie 99 ha. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje net nėra duomenų, kiek tiksliai žemės E. D. turėjo jos nacionalizacijos metu, ir dalina konkretų testamente nurodytą žemės plotą. Paveldėjimas pagal tą testamentą nevyko, nes jis liko okupuotoje Lietuvoje, visa testamente nuosavybė buvo nacionalizuota, o testatorė po daugiau kaip 20 metų mirė Austrijoje, kur galbūt buvo sudariusi visą eilę kitų testamentų. V. J. yra vienintelė J. D. dukra (vaikas), kuri atitinkamai turėtų teisę į J. D. tenkančios buvusios savininkės E. D. turėtos žemės dalies nuosavybės teisių atkūrimą.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) H. D. sudarytas testamentas neturi jokios reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo santykiams. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, kurios galiojo V. J. prašymo padavimo metu, įstatyme nebuvo galimybės atkurti nuosavybės teisių „testamentiniams įpėdiniams“ ir atitinkamai atkuriant nuosavybės teises vadovautis buvusio turto savininko, kuris mirė jau po turto nacionalizacijos, sudarytais testamentais.

9. 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr.VIII-359 buvo išplėstas asmenų, turinčių teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašas: nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Nagrinėjamu atveju V. J. yra vienintelė įstatyme numatyta pretendentė, kuri nustatyta tvarka kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo mamos turėtą turtą, ir nuosavybės teisės turi būti atkuriamos į visą buvusios savininkės turėtą turtą.

10. Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2000 m. spalio 25 d.) 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo nuostatos suteikė mirusio pretendento įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymų nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Manė, kad pareiškėjas turi teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

11. Atsakovas pakartotinai nurodė argumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros sustabdymo, kurie jau buvo išsakyti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. balandžio 29 d. rašte bei pripažinti nepagrįstais įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kadangi tai yra antroji administracinė byla, susijusi su pareiškėjo prašymo vykdymu, pareiškėjas teismo prašė įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įvykdyti pareiškėjo 2019 m. balandžio 5 d. prašymą.

12. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius ir NŽT atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsiliepime pažymėjo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. R2-44 „Apie E.(H.) D. (D., D.) nekilnojamąjį turtą“, pateiktas 1939 m. birželio 7 d. testamentas, saugojamas Vilniaus apygardos teismo notarų archyviniame fonde, Vilniaus notaro J. B. (B.) notarinių aktų 1939 m. knygoje (LVCA F., ap. 2, b. 25, l. 317-318 a. P.), iš kurio matyti, kad H. D. testamentu savo turtą padalijo taip – visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, paliko dukrai A. J., visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kuris mirties dieną bus Lenkijos Respublikos teritorijoje, palieka bendrai nuosavybei: dukrai A. J. vieną ketvirtadalį, dukrai – V. J. vieną ketvirtadalį ir vyrui J. D. likusius du ketvirtadalius. Pagal Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos Nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste atstatymo klausimams nagrinėti ekspertų komisijos 1996 m. rugpjūčio 16 d. pasiūlymą – išvadą V. J. yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į 10,00 ha ploto buvusios savininkės H. (E.) D. iki 1940 m. nacionalizacijos buv. K. i Z. (dabar šalia (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, valdytą žemę.

14. V. J. Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 29 d. potvarkiu Nr. 701V buvo suteiktas neatlygintinai nuosavybėn 0,1780 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o už 0,0220 ha žemės išduotos vienkartinės išmokos.

15. NŽT 2017 m. sudaryta komisija 2017 m. gruodžio 27 d. išvadoje konstatavo, jog nesant dokumentų, įrodančių, kad H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta žemė 130,0 ha (jos dalis) buvo naudojama kitai paskirčiai, bei į tai, kad netinkamai pritaikytos Lygiavertiškumo metodikos nuostatos, NŽT 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 39S-326-(14.39.3) V. J. nuosavybės teises atkuriant už 40,0 ha žemę, valdytą Ignalinos mieste, atlyginant pinigais būtent tokia verte, kokia nurodyta sprendime – 347544,00 Eur, indeksuota koeficientu 1,6 – 556070,40 Eur, yra neteisėtas (pagal Darbo grupės atliktus skaičiavimus vertė turi būti 72288,00 Eur. Iš to seka, kad V. J. NŽT 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais 7,69 karto daugiau, nei priklausytų, be to į 70,00 ha žemės plotą V. J. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės anksčiau Utenos apskrities viršininko administracijos 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 31468-45-3140.

16. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2018 m. sausio 29 d. įsakymu buvo sustabdyta V. J. nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini).), turėtą žemę atkūrimo procedūra iki kol pasibaigs teisminiai ginčai dėl administracinių aktų ir vėlesnių sandorių panaikinimo. Vilniaus miesto skyriuje 2019 m. balandžio 10 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo pareiškėjas pageidavo už E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą Vilniaus miesto skyrius 2019 m. balandžio 29 d. raštu pakartotinai informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra V. J. į buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus miete turėtą žemę yra sustabdyta. NŽT 2019 m. birželio 21 d. raštu pareiškėjo skundo nagrinėjimą nutraukė. Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. eI-4562-821/2019 tenkino pareiškėjo skundo dalį ir įpareigojo NŽT išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

17. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. vasario 26 d. Sprendimu informavo pareiškėją, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę bei į tai, kad V. J. nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos už buvusios savininkės H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę pagal testamentą tik į ¼ dalį, t. y. į 35 ha žemės plotą, o Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 31468-45-3140 V. J. vardu nuosavybės teisės atkurtos į 70 ha žemės plotą Ignalinos mieste, atlyginant vertybiniais popieriais, t. y. į didesnį žemės plotą, Vilniaus miesto skyrius negali tenkinti pareiškėjo prašymo parengti išvadą lygiaverčiam miško sklypui gauti. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. liepos 9 d. Sprendimu paliko galioti Vilniaus miesto skyriaus sprendimą.

18. Atsiliepime pažymėjo, kad institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis atkūrimo metu galiojančiais teisės aktais. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, atsižvelgiant į tai, kad pilietė V. J. (mirė (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas jos vardu.

19. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog atkuriant nuosavybės teises negalima vadovautis buvusio turto savininko, kuris mirė jau po turto nacionalizacijos, sudarytais testamentais. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 12 punkte nurodyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Įstatymo leidėjas aiškiai įtvirtina, jos nurodytų dokumentų pagrindu yra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko žemėvaldą. Pažymėjo, kad 1939 m. H. (E.) D. testamentas yra laikytinas dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises, kuriuo NŽT ne tik turi teisę, bet ir pareigą remtis, siekdamas priimti teisėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nagrinėjimas yra viena iš administracinės procedūros sudėtinių dalių, kurios metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms, šios aplinkybės turi būti išnagrinėtos.

20. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad V. J. pirminio prašymo pateikimo metu galiojusio Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos nenumatė testamentinių įpėdinių sąvokos, negali būti pagrįsta, nes nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis, tęstinis procesas, kurio metu, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, šiuo atveju gavus H. (E.) D. (duomenys neskelbtini) testamentą, kuris dalinai paneigia V. J. teisę atkurti nuosavybės teises į visą buvusios savininkės valdytą žemę, jos turi būti įvertintas, o priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali prieštarauti galiojantiems teisės aktų reikalavimams, įskaitant ir šiuo metu galiojančioms Atkūrimo įstatymo nuostatoms.

21. Atsiliepime pažymėjo, kad, priešingai nei nurodė pareiškėjas, yra žinoma, kiek buvusi savininkė H. (E.) D. valdė nuosavybės teise žemės iki 1940 m. nacionalizacijos. Pagal Žemės Tvarkytojo 1940 m. kovo 13 d. pranešimą H. D. iki žemės paėmimo buvusi savininkė iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 396 ha žemės plotą, iš kurio 130 ha valdė Ignalinos mieste, 140 ha Švenčionėlių apskrityje, Ignalinos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) dvare, 116 ha (duomenys neskelbtini), 10 ha (duomenys neskelbtini) prie Vilniaus miesto. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5079 esančius duomenis, atsakovas priėjo prie išvados, kad V. J. nuosavybės teisės gali būti atkuriamos į buvusios savininkės H. (E.) D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos 396 ha žemės dalį – 150 ha žemės plotą.

22. Įvertinęs (duomenys neskelbtini) sudarytą iki nacionalizacijos buvusios savininkės H. (E.) D. testamentą, atsakovas nurodė, kad V. J. turi teisę pretenduoti į ¼ dalį iki 1940 metų nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto, t. y. ¼ dalį valdyto žemės ploto Ignalinos mieste, į ¼ dalį valdyto 140 ha ploto Švenčionėlių apskrityje, Ignalinos valsčiuje, (duomenys neskelbtini), į ¼ dalį valdyto 116 ha ploto (duomenys neskelbtini) ir į ¼ dalį valdyto 10 ha ploto Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini).

23. V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 99 ha bendro ploto buvusios savininkės H. (E.) D. valdytos žemės. V. J. nuosavybės teisės į buvusios savininkės H. (E.) D. žemę atkurtos iš viso į 142,88 ha ploto. Nuosavybės teisės atkurtos į didesnį žemės plotą nei ši pilietė turi teisę.

II. 24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. vasario 26 d. Sprendimą ir NŽT 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą bei įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 10 d. prašymą (reg. Nr. 49GF-1472), o kitą skundo dalį atmetė. Teismas taip pat tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo NŽT Vilniaus miesto skyriaus 1208,3 Eur bylinėjimosi išlaidų.

25. Teismas nustatė, kad:

25.1. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 5 d. prašymu (gautu 2019 m. balandžio 10 d., reg. Nr. 49GF-1472) kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių ir prašė už E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o nuosavybės teises į likusią E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytą žemę atkurti natūra.

25.2. NŽT Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą parengti išvadą, 2019 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 49SF-1028-(14.49.104) nurodė, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 27 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra V. J. į buvusios žemės savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus mieste, turėtą žemę yra sustabdyta, NŽT Vilniaus miesto skyrius nevykdys jokių veiksmų ir pareiškėjo klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo spręs pagal teismų priimtus sprendimus. Atsakovas rašte pažymėjo, jog Vilniaus miesto skyrius, vykdydamas NŽT 2018 m. sausio 8 d. pavedimą Nr. 1PAV-3-(1.8E.), Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2018 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-123-(14.49.2) nusprendė sustabdyti V. J. nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) g. (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniaus mieste, turėtą žemę procedūrą, iki kol pasibaigs teisminiai ginčai dėl administracinių aktų ir kitų sandorių panaikinimo. Taip pat pareiškėjui priminė, jog apie tai, kad jis buvo informuotas atskiru Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. sausio 31 d. raštu Nr.49SF-177-(14.49.104.).

25.3. Pareiškėjo skundą išnagrinėjusi NŽT 2019 m. birželio 21 d. rašte Nr.1SS-1194(7.5) nurodė, jog vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgusi į tai, kad Įsakymas bei Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. balandžio 29 d. raštas Nr.49SF-1028-(14.49.104) yra priimtas dėl tos pačios žemės, t. y. dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių, NŽT pareiškėjo skundo dėl minėto rašto panaikinimo nagrinėjimą nutraukė.

25.4. Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.eI-4562-821/2019, iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, pripažino, kad NŽT, priimdama 2019 m. birželio 21 d. sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi, panaikino Vilniaus skyriaus 2019 m. balandžio 29 d. raštą Nr. 49SF-1028-(14.49.104) ir NŽT 2019 m. birželio 21 d. raštą Nr.1SS-1194(7.5) bei NŽT Vilniaus miesto skyrių įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 10 d. prašymą (reg. Nr.49GF-1472).

25.5. Pareiškėjas prašė panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. balandžio 29 d. raštą Nr. 49SF-1028-(14.49.104) ir NŽT 2019 m. birželio 21 d. raštą Nr. 1SS-1194(7.5) bei įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 10 d. prašymą (reg. Nr.49GF-1472).

25.6. Pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, NŽT Vilniaus miesto skyrius byloje ginčijamu 2020 m. vasario 26 d. Sprendimu prašymo parengti išvadą lygiaverčiam miško sklypui gauti, netenkino.

25.7. Pareiškėjo skundą ikiteismine ginčų sprendimo tvarka išnagrinėjusi NŽT 2020 m. liepos 9 d. Sprendime taip pat nurodė, jog NŽT neturi teisinio pagrindo V. J. vardu rengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už buvusios savininkės H. D. valdytą žemę pagal 2019 m. balandžio 5 d. prašymą.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, teismui pateiktame skunde teigė, kad (duomenys neskelbtini) H. D. sudarytas testamentas neturi jokios reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo santykiams ir nėra pagrindo atkuriant nuosavybės teises vadovautis buvusio turto savininko, kuris mirė jau po turto nacionalizacijos, sudarytais testamentais.

27. Teismas akcentavo, kad byloje nustatyta ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra, jog 1940 metų nacionalizacijos metu turto savininke buvo H. (E.) D. Buvusios savininkės duktė V. J., būdama Lietuvos Respublikos piliete, pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į H. (E.) D. iki nacionalizacijos turėtą turtą.

28. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, valstybės institucijos privalo vadovautis atkūrimo metu galiojančiais teisės aktais, šiuo metu Atkūrimo įstatymo, Tvarkos nuostatomis, o taip pat ir Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, numatančiomis, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.

29. Atsakovas sprendė, kad (duomenys neskelbtini) m. H. (E.) D. testamentas yra laikytinas dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises, kuriuo NŽT ne tik turi teisę, bet ir pareigą remtis, siekdama priimti teisėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pažymėjo, kad tiek testamentas, tiek ir Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje bei Tvarkos 12 punkte nurodyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra reikšmingi tiek, kiek jie leidžia nustatyti, kas 1940 metų nacionalizacijos metu buvo nacionalizuoto turto savininku ir kokio dydžio turtą asmuo valdė nacionalizacijos metu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog 1940 m. nacionalizacijos metu turto savininkė H. (E.) D. buvo gyva (mirė (duomenys neskelbtini), Austrijoje), o paveldėjimo santykiai pagal šį testamentą nebuvo atsiradę.

30. Taip pat atsakovas nustatė, jog pagal Žemės Tvarkytojo 1940 m. kovo 13 d. pranešimą H. D. iki žemės paėmimo buvusi savininkė iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 396 ha žemės plotą, iš kurio 130 ha valdė Ignalinos mieste, 140 ha Švenčionėlių apskrityje, Ignalinos valsčiuje, (duomenys neskelbtini), 116 ha (duomenys neskelbtini), 10 ha (duomenys neskelbtini) prie Vilniaus miesto.

31. Įvertinęs (duomenys neskelbtini) sudarytą iki nacionalizacijos buvusios savininkės H. (E.) D. testamentą ir vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakovas nusprendė, jog V. J. turi teisę pretenduoti tik į ¼ dalį iki 1940 metų nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto, nes testamentu kita dalis turto (¼ turto buvusi savininkė (duomenys neskelbtini) testamentu paliko dukrai A. J., o 2/4 vyrui J. D.). Teismas dėl šių atsakovo argumentų pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A2-38-2001).

32. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog be V. J. kiti asmenys būtų pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. (E.) D. iki nacionalizacijos valdytą turtą ar savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms būtų išreiškę kitais būdais. Kaip nurodė pareiškėjas, H. (E.) D. sutuoktinis mirė anksčiau, nei buvusi savininkė. Kiti asmenys prašymų ar giminystės ryšį ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų nėra pateikę.

33. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos į buvusio savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Taigi, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atsakovas turi vertinti, į kokią ploto žemę nuosavybės teisės pretendentei V. J. jau yra atkurtos.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad NŽT Vilniaus skyrius ir NŽT, priimdami 2020 m. vasario 26 d. ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimus, nepagrįstai nusprendė, jog V. J. turi teisę pretenduoti tik į ¼ dalį iki 1940 metų nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto, todėl teismas NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. vasario 26 d. Sprendimą ir NŽT 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą panaikino bei įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 10 d. prašymą (reg. Nr.49GF-1472).

35. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo prašymo, gauto NŽT 2019 m. balandžio 10 d. (reg. Nr. 49GF-1472), pareiškėjas NŽT Vilniaus miesto skyriaus prašė parengti išvadą už E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Pareiškėjų prašymo pateikto NŽT dalykas – reikalavimas parengti išvadą už E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu, tačiau teismas šio reikalavimo netenkino. Akcentavo, kad teismas negali visiškai pakeisti NŽT teritorinio skyriaus ir už jį vertinti pareiškėjo prašymo dėl kurio skyrius savo vertinimo nėra pateikęs. Įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatavo, kad administracinė pareiškėjo prašymo dėl išvados parengimo procedūra lieka nepabaigta. Atsižvelgiant į tai, NŽT Vilniaus miesto skyrius teismo įpareigotinas šią administracinę procedūrą užbaigti, t. y. priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo parengti išvadą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

36. Teismas taip pat pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino ir pareiškėjui K. M. iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus priteisė 1208,3 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.

III. 37. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

38. Atsakovas pažymi, kad teismas, motyvuodamas priimtą sprendimą, iš esmės rėmėsi tik vienu argumentu, kuris kyla iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A2-38/2001. Teismas sprendime nurodė, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal pirmosios instancijos teismą, nesant duomenų, jog be V. J. kiti asmenys būtų pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. (E.) D. iki nacionalizacijos valdytą turtą ar savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms būtų išreiškę kitais būdais, todėl V. J. turi teisė pretenduoti į didesnį plotą nei ¼ dalis. Atsakovas pažymi, kad teismas nevertino nuosavybės teisę įrodančio dokumento – testamento reikšmės. Akcentuoja, kad 1939 m. H. (E.) D. testamentas yra laikytinas dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises, kuriuo NŽT ne tik turi teisę, bet ir pareigą remtis, siekdama priimti tesėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismo išvada, kad testamentas NŽT gali saistyti tik tiek, kiek jis nurodo informacijos apie buvusį savininką, ir kiek jis valdė nacionalizacijos metu žemės, yra klaidinga.

39. Įvertinęs (duomenys neskelbtini) sudarytą iki nacionalizacijos buvusios savininkės H. (E.) D. testamentą, atsakovas daro išvadą, kad pagal šį testamentą V. J. turi teisę pretenduoti į ¼ dalį iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto, t. y. į ¼ dalį valdyto 130 ha ploto Ignalinos mieste, į ¼ dalį valdyto 140 ha ploto (duomenys neskelbtini) ir į ¼ dalį valdyto 10 ha ploto Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas neargumentuoja, kodėl testatoriaus valia gali būti aiškinama plečiamai, NŽT vertinimu, 1939 m. birželio 7 d. H. (E.) D. testamentas NŽT įpareigoja vykdyti atkūrimą laikantis griežtai jame išreikštos valios, – dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

40. Vilniaus miesto skyriaus vertinimu, jei būtų ignoruojamas faktas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes, sąlygojančias nuosavybės teisių apimtį, t. y. nepaisoma (duomenys neskelbtini) H. (E.) D. testamentu išreikštos valios, susiklostytų situacija, jog NŽT, atkurdama nuosavybės teises veikia priešingai teisei – asmenims sukuria daugiau teisių nei jie jų turi, o tai ne tik prieštarauja viešojo administravimo subjekto veiklos principams, bet ir bendriesiems teisės principams – iš ne teisės negali atsirasti teisė.

41. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas administracinius aktus, netinkamai aiškino faktines aplinkybes, rėmėsi tik vienu argumentu, plačiau nepasisakė dėl NŽT pateiktų argumentų, dėl to teismo sprendimas yra stokojantis motyvacijos ir yra nepagrįstas.

42. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 677,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

43. Pareiškėjas paaiškina, kad V. J. buvo ir yra vienintelė įstatyme numatyta pretendentė, kuri nustatyta tvarka kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo mamos turėtą turtą, nuosavybės teisės jai turi būti atkuriamos į visą buvusios savininkės turėtą turtą, o skundžiami atsakovo sprendimai ir pats apeliacinio skundo padavimo faktais bei jo turinys yra bandymas pakeisti ne tik galiojantį teisinį reguliavimą, teismų ir nuosavybės teisių sprendimų praktiką, bet ir visiems puikiai žinomas istorines aplinkybes bei pamatinius teisės principus. Tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymų leidėjo atsakovui suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais ir piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, reiškiant akivaizdžiai nepagrįstą apeliacinį skundą, siekiant vilkinti šios bylos išnagrinėjimą ir atitinkamai nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo pakeitimo.

45. Pareiškėjas siekia pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašo už valstybės išperkamą žemę, priskirtą miestams, už kurią nėra atlyginta, atlygint lygiaverčiu miško plotu.

46. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIII-1925 tokią galimybę numatė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, tik esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms.

47. Atsakovai, atsisakydami tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodė, kad pareiškėjui nuosavybės teisės jau yra atkurtos į didesnį žemės plotą nei jis paveldėjo, todėl prašymo tenkinti nėra pagrindo.

48. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

49. Atsakovai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas administracinius aktus, netinkamai aiškino faktines aplinkybes, nepasisakė dėl NŽT pateiktų argumentų, dėl to teismo sprendimas yra stokojantis motyvacijos ir yra nepagrįstas.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pateikto apeliacinio skundo ribose patikrinusi nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nėra, todėl nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas nėra pagrindo.

51. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik patikslina ir papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

52. Pareiškėjo teisė į nuosavybės atkūrimą yra išvestinė iš V. J., pretendentės į buvusios savininkės E. D. iki žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytą žemę, kadangi pagal paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą pareiškėjas yra ½ dalies V. J. priklausiusio turto paveldėtojas.

53. Nuosavybės teisių atkūrimas pradėtas ir vykdomas V. J., mirusios (duomenys neskelbtini), vardu (žr. nutarties 27 dalį), todėl pagal jos prašyme pareikštą valią nuosavybės teisės jai gali būti atkurtos tik į E. D. iki nacionalizacijos jai tenkančią valdytos žemės dalį ir atitinkamai pareiškėjui tenkančią dalį po V. J. mirties.

54. Byloje yra nustatyta, kad V. J. paveldėjo E. D. skirtingus pagal lokalizaciją žemės sklypus, tame tarpe ir dalį Vilniaus miestui priskirtos žemės, kurie pagal tai skiriasi savo verte.

55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens K. M. (šioje byloje-pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 6 d. sprendimo, yra konstatavęs, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas, bei šį įstatymą lydintys poįstatyminiai teisės aktai, atsižvelgiant į tai, ar žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, patenka į miesto ar kaimo ribas, aiškiai išskiria ir nustato skirtingus nuosavybės teisių atkūrimo būdus bei tvarką, o kompensuojant už tokią žemę, nustato skirtingas miesto ir kaimo žemės kompensacijų vertes. Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę režimas taip pat skiriasi priklausomai nuo to, kada žemė pateko į miesto administracines ribas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 16 straipsnio 9 dalies 6 punktas). Todėl konstatuotina, jog buvusios žemės lokalizacija, jos ribų kartografavimas yra esminiai aspektai, kurie apsprendžia tiek nuosavybės teisių atkūrimo galimus būdus, tiek kompensacijų už nacionalizuotą (valstybės išperkamą) žemę dydžius (žr. 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1427-525/2020).

56. Šios nuostatos reiškia, kad kiekvieno žemės sklypo vertė turi būti skaičiuojama individualiai ir nuo to priklauso kompensacijos dydis už valstybės išperkamą žemę.

57. Šio ginčo atveju atsakovas nurodė, kad V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 142,88 ha žemės, nors V. J. turėjo teisę į 99 ha žemės ir pareiškėjas nebegali pretenduoti į didesnį žemės plotą.

58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1427-525/2020 taip pat nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 39S-326-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“, kuriuo V. J. nuosavybės teisės buvo atkurtos už buvusios savininkės H. D. Ignalinos mieste valdytos žemės 40 ha ploto dalį, išmokant 347 544 Eur (indeksu 1,6 indeksuota suma – 556 070,40 Eur), panaikintas teisėtai.

59. Po minėto teismo sprendimo žemės plotas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės V. J., sumažėjo 40 ha ir nors atsakovo nurodytas 99 ha žemės plotas į kurį galėjo pretenduoti V. J. nesumažėjo, tačiau atsakovas, nagrinėdamas iš naujo pareiškėjo 2019 m. balandžio 10 d. gautą prašymą, privalo įvertinti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies sąlygas ir pagrįsti savo sprendimą žemės vertės skaičiavimais, patvirtinančiais ar paneigiančiais pareiškėjo teisę į lygiavertį miško plotą už mieste V. J. valdytą žemę.

60. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus aktus ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

61. Priėmus palankų pareiškėjui teismo sprendimą, atsakovas privalo atlyginti patirtas pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

62. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

63. Pareiškėjas pateikė į bylą bylinėjimosi išlaidas (677,60 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) pagrindžiančius dokumentus, t. y. 2021 m. vasario 8 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaitą-faktūrą ir 2021 m. lapkričio 25 d. sąskaitą už apmokėtas teisines paslaugas byloje Nr. eA-2500-261/2021. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apskaičiuojamas taikant 1,3 koeficientą. Ši paslauga buvo apmokėta 2021 m. IV ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2021 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 566,4 Eur, o maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 2036,32 (1566,4 x 1,3). Kadangi pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija maksimalios sumos, ji priteistina pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui K. M. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 677,60 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt septynis eurus ir 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius