2016-05-31 Nr. AB-11685-3-61-3-05429-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-562-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05429-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 773,31 Eur (2 670,09 Lt) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. balandžio 15 d. dekretu Nr. 1K-662 nuo 2011 m. balandžio 15 d. buvo paskirta Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja. Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. P-68 jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki 2015 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tapo akivaizdu, kad nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio ir švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai.

Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas sekmadieniais, švenčių dienomis bei kitais būtinais atvejais atliko visi teismo teisėjai pagal patvirtintą grafiką. Budėjimo trukmė – 8 darbo valandos. 2011-2012 m. ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas jai buvo pavesta atlikti pagal grafikus šiomis poilsio dienomis: 2011 m. rugsėjo 11 d., 2011 m. spalio 2 d., 2011 m. gruodžio 18 d., 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. gegužės 20 d., 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. spalio 7 d. Šiais laikotarpiais 2011 m. rugsėjo 11 d., 2011 m. spalio 2 d., 2011 m. gruodžio 18 d., 2012 m. gegužės 20 d., 2012 m. spalio 7 d. budėjo namuose, o 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. rugsėjo 9 d. iškilus būtinumui atlikti konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, budėjo teisme. Manė, kad turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 155, 193, 194 straipsnių nuostatas. Už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis papildomas poilsio laikas jai suteiktas nebuvo, todėl jai už budėjimą šventinę dieną (2012 m. sausio 1 d.) turi būti sumokėtas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis, o už likusias dienas – ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, iš viso 2 670,09 Lt.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti (b. l. 31–32).

Nurodė, kad pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu teisėja būtų atlikusi konkrečias funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai ir pažymos dėl pareiškėjos ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigų atlikimo nepatvirtina, kad ji realiai vykdė šias funkcijas.

Vilniaus rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą (b. l. 42–43) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad pareiškėja 2011-2012 m. budėjo išeiginėmis ir švenčių dienomis 2011 m. rugsėjo 11 d., 2011 m. spalio 2 d., 2011 m. gruodžio 18 d., 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. gegužės 20 d., 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. spalio 7 d. Faktiškai nebuvo reikalaujama, kad nesant iškvietimų atlikti konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, būtų budima darbo vietoje. Pareiškėja 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. rugsėjo 9 d. buvo atvykusi į darbo vietą atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, o kitomis dienomis budėjo namuose. Už šias budėjimo dienas su pareiškėja nebuvo atsiskaityta ir nebuvo kompensuota kitais būdais. Vienkartinės priemokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas 2011-2012 m. nebuvo galimos dėl nepakankamų biudžeto Vilniaus rajono apylinkės teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Sutiko su pareiškėjos argumentu dėl Darbo kodekso nuostatų taikymo nagrinėjamu atveju, tačiau dėl to, kad darbo užmokestis už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai buvo neišmokėtas ne dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo kaltės, nesutiko, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas byloje yra atsakovas. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjai 2011 m. gruodžio 30 d., 2012 m. sausio 30 d., 2012 m. rusėjo 3 d., 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo suteiktos poilsio dienos pagal DK 214 straipsnį (papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus), todėl jos budėjimų 2011 m. spalio 2 d., 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. rugsėjo 9 d. metu nebuvo viršyta savaitės darbo laiko trukmė, kitų budėjimų metu buvo viršyta darbo laiko trukmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu (b. l. 116-120) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 698,84 Eur nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. balandžio 15 d. dekretu Nr. 1K-662 nuo 2011 m. balandžio 15 d. pareiškėja buvo paskirta Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja (b. l. 5). Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. P-68 jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. kovo 25 d. įskaitytinai (b. l. 6). 2011-2012 m. ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas pareiškėjai buvo pavesta atlikti pagal grafikus šiomis poilsio ir švenčių dienomis: 2011 m. rugsėjo 11 d., 2011 m. spalio 2 d., 2011 m. gruodžio 18 d., 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. gegužės 20 d., 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. spalio 7 d., iš kurių 2011 m. rugsėjo 11 d., 2011 m. spalio 2 d., 2011 m. gruodžio 18 d., 2012 m. gegužės 20 d., 2012 m. spalio 7 d. ji budėjo namuose, o 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. rugsėjo 9 d. iškilus būtinumui atlikti konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, budėjo teisme (b. l. 13–20, 27, 49–84, 85–97, 99–103).

Remdamasis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata, bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktu išaiškinimu dėl šios nuostatos konstitucingumo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>„ konstituciniam teisinės valstybės principui, bei tuo, kad po minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, teismas sprendė, jog teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nenustatymas laikytinas teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles – taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas (142 str., 143 str. 1 d. 1 p., 155 str. 1, 2, 3 d., 193 str., 194 str. 2 d.).

Taip pat teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pateiktu išaiškinimu, kad teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą, todėl įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.

Taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio dienomis mokama ne mažiau kaip dvigubai tik tuo atveju, kai darbas poilsio dienomis nenumatytas pagal grafiką, o dirbant poilsio dienomis pagal darbo grafiką dvigubas apmokėjimas už darbą negali būti taikomas.

Teismas pažymėjo, jog byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2011-2012 m. budėjo poilsio dienomis – 2011 m. rugsėjo 11 d., 2011 m. spalio 2 d., 2011 m. gruodžio 18 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. gegužės 20 d., 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. spalio 7 d. ir švenčių dieną – 2012 m. sausio 1 d. (b. l. 13–20, 27, 49–84, 85–97, 99–103), tačiau už tai jai nebuvo kompensuota. Dėl budėjimo pagal grafiką 1 šventinę dieną teisme (2012 m. sausio 1 d.) (b. l. 27, 49–84) jai nebuvo apmokėta, todėl jai turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalis, 194 straipsnio 2 dalis. Dėl budėjimo pagal grafiką 8 poilsio dienomis (2011 m. rugsėjo 11 d. namuose, 2011 m. spalio 2 d. namuose, 2011 m. gruodžio 18 d. namuose, 2012 m. vasario 5 d. teisme, 2012 m. balandžio 29 d. teisme, 2012 m. gegužės 20 d. namuose, 2012 m. rugsėjo 9 d. teisme, 2012 m. spalio 7 d. namuose) (b. l. 27, 49–84) jai nebuvo apmokėta, todėl turi būti taikoma Darbo kodekso 155 straipsnio 2 ir 3 dalys, 193 straipsnis.

Iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad apmokėjimo už budėjimą dydžiui nustatyti turi įtakos darbo laiko trukmės viršijimo faktas. Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškino, kad nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2011 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. gruodžio 30 d., 2012 m. sausio 30 d., 2012 m. rugsėjo 3 d. buvo suteiktos poilsio dienos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 214 straipsnį (papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus) (b. l. 49–84), todėl jos budėjimų 2011 m. spalio 2 d., 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. rugsėjo 9 d. metu nebuvo viršyta savaitės darbo laiko trukmė, kitų budėjimų metu (2011 m. rugsėjo 11 d., 2011 m. gruodžio 18 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. gegužės 20 d., 2012 m. spalio 7 d.) buvo viršyta darbo laiko trukmė.

Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą už budėjimą pagal grafiką vieną šventinę dieną 2012 m. sausio 1 d. teisme neviršijant darbo laiko trukmės pareiškėjai turi būti priteisiama suma pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį, 194 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. pažyma Nr. R3-161 (b. l. 27) – 524,96 Lt (2×262,48 Lt), tai yra 152,04 Eur. Už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis 2010 m. rugsėjo 11 d. namuose viršijant darbo laiko trukmę, 2011 m. spalio 2 d. namuose neviršijant darbo laiko trukmės, 2011 m. gruodžio 18 d. namuose viršijant darbo laiko trukmę, 2012 m. vasario 5 d. teisme neviršijant darbo laiko trukmės, 2012 m. balandžio 29 d. teisme viršijant darbo laiko trukmę, 2012 m. balandžio 29 d. teisme viršijant darbo laiko trukmę, 2012 m. gegužės 20 d. namuose viršijant darbo laiko trukmę, 2012 m. rugsėjo 9 d. teisme neviršijant darbo laiko trukmės ir 2012 m. spalio 7 d. namuose viršijant darbo laiko trukmę pareiškėjai turi būti priteisiama suma pagal Darbo kodekso 155 straipsnio 2 ir 3 dalis, 193 straipsnį, vadovaujantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. pažyma Nr. R3-161 (b. l. 27) – atitinkamai už 2011 m. rugsėjo 11 d. – 198,24 Lt (1,5 × (264,32 Lt ÷ 2)), tai yra 57,41 Eur; už 2011 m. spalio 2 d. – 194,62 Lt (1,5 × (259,49 Lt ÷ 2)), tai yra 56,37 Eur; už 2011 m. gruodžio 18 d. – 193,79 Lt (1,5 × (258,38 Lt ÷ 2)), tai yra 56,13 Eur; už 2012 m. vasario 5 d. – 254,40 Lt, tai yra 73,68 Eur; už 2012 m. balandžio 29 d. – 387,57 Lt (258,38 Lt × 1,5), tai yra 112,25 Eur; už 2012 m. gegužės 20 d. – 200,03 Lt (1,5 × (266,71 Lt ÷ 2)), tai yra 57,93 Eur; už 2012 m. rugsėjo 9 d. – 259,90 Lt, tai yra 75,27 Eur; už 2012 m. spalio 7 d. – 199,43 Lt (1,5 × (265,90 Lt ÷ 2)), tai yra 57,76 Eur. Taigi, iš viso pareiškėjai priteistina 698,84 Eur.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, teismas sprendė, kad pareiškėjai 698,84 Eur darbo užmokesčio dalis už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteistina iš Lietuvos valstybės.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą ir sumažinti pareiškėjai priteistą sumą iki 585,06 Eur.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties. Teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos bylas yra ne kartą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 ir kt.) nurodyta, kad nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas minėtas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.

2. Kadangi pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 16 d., taigi, griežtai laikantis nustatyto trijų metų ieškinio senaties termino, teismas privalėjo atmesti reikalavimus iki 2011 m. gruodžio 16 d. Iš teismo sprendimo matyti, jog pareiškėjai už budėjimą 2011 m. rugsėjo 11 d. buvo priteista 57,41 Eur, o už 2011 m. spalio 2 d. – 56,37 Eur. Taigi, pritaikius ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismo priteista suma mažintina 113,78 Eur ir turėtų sudaryti 585,06 Eur.

Pareiškėja I. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 131-132) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas, kuris nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereikalavo taikyti ieškininio senaties, netenka teisės pareikšti tokį atsikirtimą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1178/2001).

2. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos nagrinėjimo metu taikyti ieškinio senaties terminą neprašė, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tikrinti, ar pateiktiems reikalavimams nėra praleistas ieškinio senaties terminas. Taigi, konstatuoti, kad teismas, netaikydamas ieškinio senaties daliai reikalavimų priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo teismo sprendimo motyvus.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo taikyti trejų metų ieškininės senaties terminą, nustatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, ir šiuo pagrindu sumažinti priteistą darbo užmokestį.

Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o šio straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

Ieškinio senatis taikoma tik tuo atveju, jei yra ginčo šalies reikalavimas ir nustatyto ieškinio senaties termino pasibaigimo iki reikalavimo pareiškimo yra pagrindas atmesti skundą. Kai nėra ginčo šalies prašymo, teismas ieškinio senaties savo iniciatyva netaiko (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 str. 2 d.), todėl tokiu atveju teismas neprivalo nustatinėti pareikšto reikalavimo apimties laike.

Atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neprašė taikyti ieškinio senatį, todėl jis tokios teisės neteko apeliacinėje teismo instancijoje, nes pagal ABTĮ 130 straipsnio 5 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Prašymas taikyti ieškinio senaties terminą yra reikalavimas taikyti materialiosios teisės normą, kuri yra savarankiškas pagrindas atmesti skundą, todėl toks reikalavimas pripažintinas nauju.

Taigi, teismas sutinka su pareiškėjos atsiliepimo į skundą argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neturi nagrinėti atsakovo prašymo dėl ieškininės senaties taikymo.

Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos tesimo sprendimo nėra pagrindo. Todėl, remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė