2017-01-18 Nr. AB-1531-3-61-3-05458-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2471-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05458-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 53.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. J. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. jis LAVL buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. LAVL neužtikrino, kad jam tektų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 kv. m ploto, nes apie 7,5 kv. m kameros ploto užima joje esantys daiktai (lovos, stalai, taburetės, spintelės ar sieninės lentynos). Taip pat kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo viso teisės aktuose nustatyto inventoriaus, t. y. kiekvienas nuteistasis neturėdavo asmeninių spintelių maistui, rūbams bei higienos reikmenims susidėti. Dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis jis patyrė nepatogumų, kameroje negalėjo normaliai judėti. LAVL administracija netinkamas sąlygas sudarė sąmoningai, žinodama, apie tai, kad kamerų plotas ir joje esantis inventorius neatitinka teisės aktų reikalavimų. LAVL administracija nesistengė šių trūkumų pašalinti, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų sumažinta jam daroma žala – nesudarė galimybės ilgiau pasivaikščioti gryname ore ir pan.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 6–8) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. buvo gydomas LAVL Chirurgijos skyriaus 23 (8,80 kv. m, 4 lovos) kameros tipo palatoje. Duomenų, koks ligonių skaičius su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali, kadangi statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL neveda. Galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis nuteistųjų ir (arba) suimtųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems, be to LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat pacientų, sergančių užkrečiamomis ligomis, izoliavimo reikalavimus. LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 nuostatomis, kuriose nėra nustatyta, kokie baldai turi būti įrengti pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir (arba) keičiamas. Visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl nuteistųjų ir (arba) suimtųjų veiksmų gadinant ir laužant LAVL turtą šalinami minimaliais terminais. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, įrodantį, kad LAVL patalpos atitinka higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas įrodymais, tariamai padaryta žala pareiškėjo apibūdinama apsiribojant bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindžiant priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 39–44) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė M. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš tinkamų sąlygų LAVL neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 9 d.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siejo su tuo, kad bausmės atlikimo metu LAVL kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl ko jis patyrė judėjimo suvaržymus. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) (toliau – ir Taisyklės), 111.4 punktas, kuris numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

LAVL nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų šiuo atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės. Tačiau iš LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. buvo gydomas LAVL Chirurgijos skyriaus 23 kameros tipo palatoje, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos normos (palatos plotas – 8,80 kv. m, joje yra 4 lovos, pagal esantį lovų skaičių vienam asmeniui teko 2,2 kv. m).

Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į teismų praktikoje egzistuojančią nuostatą, kad jei atsakovo atstovas nepateikia įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, susijusius su ploto trūkumu, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A-322-858/2015 ir kt.). Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjui bausmės atlikimo LAVL metu visą ginčo laikotarpį (7 paras) buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į 5,1 kv. m minimalų gyvenamąjį plotą.

Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog yra pagrindas šiuo aspektu konstatuoti LAVL neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad LAVL administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis nuteistųjų ir (arba) suimtųjų asmenų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovės deliktinės atsakomybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos jam atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., 2009 m. sausio23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-122/2010).

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė ir tuo, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo viso teisės aktuose nustatyto inventoriaus, t. y. kiekvienas nuteistasis neturėdavo asmeninių spintelių maistui, rūbams bei higienos reikmenims susidėti.

Kaip teisingai atsakovo atstovas nurodė atsiliepime, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo tiesyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo tiesyklėse (2011 m. birželio 14 d. akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) nėra reglamentuota, kiek ir kokių baldų turi būti pataisos įstaigos patalpose, skirtose nuteistiesiems gyventi. Tačiau nagrinėjamu atveju taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. V-737. Šios higienos normos 21 punkte (2013 m. kovo 21 d. akto reakcija, galiojanti nuo 2013 m. kovo 31 d.) nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir (arba) keičiamas. Byloje pateiktos 23 palatos fotonuotraukos patvirtina atsakovo atstovo teiginį, kad ši palata yra minimaliai aprūpinta baldais.

Tačiau šiose fotonuotraukose užfiksuoti duomenys nepaneigia pareiškėjo argumento dėl jo bausmės atlikimo metu LAVL neįvykdytos pareigos aprūpinti 23 palatos, kurioje ginčo laikotarpiu buvo gydomas ir pareiškėjas, pakankamu skaičiumi spintelių asmeniniams pacientų daiktams laikyti, kad kiekvienam pacientui tektų po spintelę. Kaip jau minėta, šioje palatoje yra 4 lovos, todėl, teismo vertinimu, atsakovo atstovas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius apie 4 spintelių įrengimą šioje palatoje. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodomų teiginių šiuo aspektu.

Tačiau nagrinėjamu atveju aktuali LVAT suformuota teisminė praktika, kurioje yra nurodyta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo30 d. nutartį adm. byloje Nr. A-444-669/2011).

Pareiškėjas nedetalizavo, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių jis patyrė, kokias jo teises pažeidė, sukeldamas jam neturtinę žalą, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis ir pareiškėjas laikytinas neįvykdžiusiu pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis adm. byloje Nr. AS-602-84/2013).

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė bausmės atlikimo LAVL metu būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančio ploto palatoje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs į LVAT formuojamą praktiką, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m.gruodžio2 d. nutartis adm. byloje Nr. A-442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A-756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-822-68/2014). Pažymėtina, jog ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi EŽTT 2010 m.balandžio1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją suformuluotomis nuostatomis, anot kurių, tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas kalinimo vietų sąlygas vertinat, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Be to, vertindamas šio nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo daromo poveikio intensyvumą, teismas vadovaujasi EŽTT suformuota praktika, t. y. kad EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m.gruodžio16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m.rugsėjo15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją), o sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, EŽTT nurodė, jog turi būti vertinama, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m.balandžio2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į LVAT praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio16 d. nutartis adm. byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m.gruodžio4 d. nutartis adm. byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo LAVL sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (nors pareiškėjui trūko 2,9 kv. m ploto, tačiau pažeidimas truko trumpą laiko tarpą (7 paras), pažeidimas yra vienkartinis), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų LAVL neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad LAVL administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 60 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. Pareiškėjas M. J. apeliaciniu skundu (b. l. 47) prašo priteisti visą skunde prašomą neturtinės žalos sumą – 1 000 Eur.

Pareiškėjo teigimu, teismas pripažino jo teisių pažeidimą, taigi turėjo priteisti visą prašytą neturtinės žalos sumą.

2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo M. J. prašymas (išsiųstas paštu 2016 m. gruodžio 8 d., b. l. 52, 53), kuriame pareiškėjas prašo nutraukti administracinę bylą pagal jo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo. Pareiškėjas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir nenori toliau bylinėtis. Prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad niekam jokių pretenzijų neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš pareiškėjo M. J. 2016 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto prašymo akivaizdu, kad jis nori nutraukti apeliacinį procesą pagal jo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo panaikinimo. Minėtame prašyme pareiškėjas nurodė, kad su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir savo apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teisme gauto 2016 m. 2016 m. lapkričio 2 d. (b. l. 47), atsisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ 136 straipsnis įvirtina, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka (1 dalis). Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia; apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis). Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. gruodžio 8 d. pateikto pareiškėjo M. J. pareiškimo (b. l. 52) matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo M. J. pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 136 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Priimti pareiškėjo M. J. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė