2019-02-27 Nr. AB-5568-3-61-3-02635-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1259-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02635-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN patalpose, kurių plotas buvo per mažas – vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. ploto. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, žiemą pasidengdavo ledu, kurio niekas nevalydavo, todėl buvo sunku vaikščioti. Pataisos namų sporto salė buvo per maža, joje telpa 3-4 asmenys, todėl pareiškėjui buvo atimta galimybė sportuoti. Sanitarinis mazgas buvo pasenęs, nebuvo įrengtų unitazų, todėl sklido nemalonus kvapas, pareiškėjas, pasinaudojęs juo, negalėdavo grįžti į gyvenamąją patalpą dėl įsigėrusio nemalonaus kvapo į drabužius. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų teigė patyręs didelį stresą, prarado pasitikėjimą savimi, sutriko bendravimas, nusilpo fiziškai.

2. Atsakovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

2.1. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2017 m. vasario 17 d., buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 109, kurioje gyveno iki 2017 m. vasario 22 d. Šios kameros plotas 19,78 kv. m, įrengtos trys dviaukštės lovos, t. y. šešios miegamosios vietos. Asmenų skaičius tokio tipo patalpose nuolat kinta, jose asmenys laikomi trumpą laiką. Pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,3 kv. m ploto, jis turėjo galimybę judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Likusį laiką – iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306, jam skirta miegamoji vieta Nr. 10.

2.2. Atsakovas nurodė, jog Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, jų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, įskaitant penktąjį būrį, kuriame buvo pareiškėjas, įrengtas erdvus pasivaikščiojimo kiemas, kuriame yra krepšinio aikštelė, sporto inventorius.

2.3. Atsakovas paaiškino, kad teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemų ploto normatyvų. Nuteistieji turi pareigą patys tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją, darbo ir pasivaikščiojimo vietas. Vilniaus PN nėra įrengtos sporto salės, teisės aktai tokios prievolės nenumato. I-ojo gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengta patalpa, kurioje yra sporto inventorius. I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (nuo 40 iki 50 asmenų). Trečiame aukšte, kuriame gyveno pareiškėjas, įrengti du sanitariniai mazgai, kiekviename po penkias tualeto vietas, keturi pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausykles. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 22 d. buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m., joje įrengtos šešios miegamosios vietos, nesant duomenų, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, teismas sprendė, kad kameroje buvo užimtos visos lovos, tuomet pareiškėjui kameroje teko ne mažiau kaip 3,33 kv. m. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo sąlygos karantino patalpoje nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 22 d. atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą, t. y. jam tenkantis plotas buvo didesnis, nei nustatytas minimalus 3,1 kv. m plotas. Teismas įvertinęs, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306 metu nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. ir jam teko apie 3,35 kv. m ploto (patalpos plotas 33,46 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų), konstatavo, kad tai taip pat atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimus. Atitinkamai teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto nepagrįsti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gyveno patalpoje, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas nebuvo, jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje, pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, jis turėjo teisę dienos metu laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Todėl teismas konstatavo, kad jis neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, suponuojančiomis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją.

7. Teismas iš byloje esančių Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų nustatęs, kad pasivaikščiojimo kiemas erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė, atsižvelgęs į Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktą, kuris įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, slidūs ar nevalyti.

8. Teismas įvertinęs sporto salės patalpos fotonuotraukas nustatė, kad patalpa yra pakankamai erdvi, su dviem atidaromais langais, veidrodžiu, joje įrengti įvairūs treniruokliai, yra svarmenų, daug kitokio sportinio inventoriaus, todėl pareiškėjo teiginius šiuo skundo aspektu atmetė kaip neįrodytus. Be to, Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukos patvirtino tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė sportuoti ir naudotis pasivaikščiojimo kieme įrengtu sporto inventoriumi.

9. Iš byloje esančių I-ojo gyvenamojo korpuso 5 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų teismas nustatė, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, prausyklės. Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, nuo gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, jį skiria koridorius. Teismas konstatavo, kad jis neturi pagrindo pripažinti, kad sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai bei juose buvo nesilaikoma higienos normų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala.

10. Teismas ištyręs pareiškėjo skundo argumentus ir įvertinęs byloje esančia medžiagą, bei nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d sprendimą ir pareiškėjui priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes, kurias nurodė ir pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Jis negyveno 109 kameroje, nes priklauso nuskriaustųjų kastai. Jo kamera buvo įrengta priešais 109 kamerą, jos numeris buvo 108 ar 110, tiksliai nepamena. Kameroje kurioje gyveno buvo įrengtos dvi dviaukštės lovos, t. y. keturios gyvenamosios vietos, o kameros dydis dvigubai mažesnis nei kameros Nr. 109. Pareiškėjas teigia, kad jis negalėjo laisvai judėti po karantino patalpų teritoriją, nes visą laiką būdavo laikomas užrakintas, jį išleisdavo tik tuomet kai reikėdavo kažkur eiti, patikrai, paskambinti ir pan.

11.2. Pareiškėjas nesutiko, kad patys nuteistieji turi tvarkyti sanitarinius mazgus, teigia, kad jie yra netvarkingi, juose sklinda nemalonus kvapas. Pareiškėjo netenkino tupimas tualetas, pareiškėjas nurodo, kad jis serga hemorojumi dėl to, toks tualeto įrengimas jam sukėlė nepatogumus.

11.3. Pareiškėjas teigia, kad vietos sportuoti visiems vienu metu Vilniaus PN tikrai neužteko, kaip ir lauko kiemelyje sportuoti ar tiesiog pasivaikščioti dėl per didelio nuteistųjų kiekio.

11.4. Pareiškėjas prašo teismą įpareigoti kontrolierių atlikti neplaninį patikrinimą Vilniaus PN, teigia, kad tokiu būdu būtų galima nustatyti jo nurodomas aplinkybes.

12. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12.1. Atsakovo vertinimu pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Pareiškėjas nenurodo, jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

14. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri jam kilo Vilniaus PN dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pasisakydamas, kad pareiškėjui buvo užtikrintos gyvenimo sąlygos numatytos teisės aktuose ir pareiškėjas dėl jų negalėjo patirti neturtinės žalos.

16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Pareiškėjas teigia, kad jis negyveno 109 kameroje, nes jo kameros numeris buvo 108 ar 110 ir ji buvo įrengta priešais 109 kamerą. Kameroje kurioje jis gyveno buvo įrengtos dvi dviaukštės lovos, t. y. keturios gyvenamosios vietos, o kameros dydis dvigubai mažesnis nei kameros Nr. 109. Pareiškėjas teigia, kad jis negalėjo laisvai judėti po karantino patalpų teritoriją, nes visą laiką būdavo laikomas užrakintas, jį išleisdavo tik tuomet kai reikėdavo kažkur eiti, patikrai, paskambinti ir pan. Pareiškėjas taip pat kėlė klausimą, kas yra atsakingas už sanitariniuose mazguose buvusią tvarką, nesutiko, kad patys nuteistieji yra už ją atsakingi, nes tam yra tvarkiniai. Neturtinę žalą taip pat kildino dėl unitazų nebuvimo sanitariniuose mazguose.

17. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

19. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

21. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam asmeniui.

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

23. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 22 d. buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m., joje buvo įrengtos šešios miegamosios vietos. Atsakovas į bylą nepateikė jokio dokumento, kuriame būtų užfiksuota, kokioje konkrečioje kameroje buvo laikomas pareiškėjas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jis nebuvo laikomas kameroje Nr. 109, jis gyveno kameroje Nr. 108 arba 110, kuri buvo įrengta priešais kamerą Nr. 109. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi atsiliepime nurodytais paaiškinimais, o ne įrodymais, kurie būtų pateikti į bylą. Todėl, pareiškėjui pateikus prieštaraujančią poziciją, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertintinas kaip teisingas, nes teismas priimdamas sprendimą vadovavosi ne įrodymais, o atsakovo pateikta pozicija atsiliepime. Taip pat, teismas sprendime neatsakė į pareiškėjo skundo argumentus, kad sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti klozetai, kaip ir nevertino, kas yra atsakingas už esančią švarą juose.

24. Byloje nesant pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokioje kameroje buvo laikomas pareiškėjas ir koks kameros plotas jam joje teko, nenustačius, ar buvo įrengti klozetai sanitariniuose mazguose, kas yra atsakingas už sanitariniuose mazguose palaikomą švarą yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas neištyrė visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, o vertindamas pareiškėjui tekusį plotą karantino patalpose rėmėsi atsiliepime esančiais duomenimis, o ne įrodymais.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo buvimo Vilniaus PN visų jo nurodytų sąlygų neįvertino, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas (ABTĮ 80 str. 1 d.), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. Šių aplinkybių nustatymui byloje turi būti renkami nauji įrodymai (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p.). Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas byloje negali priimti galutinio sprendimo.

26. Pabrėžtina, jog apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti.

27. Taip pat pabrėžtina, kad vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

28. Todėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė