2021-06-02 Nr. AB-11887-3-61-3-03806-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1603-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03806-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. T. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu skundu), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skundą (patikslintą skundą) grindė šiais argumentais:

2.1. 2019 m. rugsėjo 24 d. generaliniam prokurorui pateikė prašymą (reg. Nr. 17.13.-3573) leisti dirbti nuotoliniu būdu. Jo tiesioginis vadovas minėtą prašymą turėjo vizuoti per 3 darbo dienas, o generalinis prokuroras sprendimą turėjo priimti per 5 darbo dienas. Tačiau jo prašymą tiesioginiai vadovai Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės pavaduotojas S. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras K. Š., vizavo tik 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. pažeisdami Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. I-312 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu apraše (toliau – ir Aprašas) numatytus terminus. Po vizavimo 2019 m. spalio 4 d. pareiškėjas pateikė papildomus pastebėjimus dėl S. K. ir K. Š. pastabų, tačiau jokio atsakymo iš generalinio prokuroro nesulaukė, todėl į generalinį prokurorą kreipėsi dar kartą su 2019 m. spalio 14 d. prašymu, nurodydamas, kad buvo pažeisti terminai. Generalinis prokuroras pareiškėjui pateikė 2019 m. spalio 25 d. atsakymą (Nr. 17.9-13770), kuriame konstatavo, kad terminai nebuvo pažeisti.

2.2. Nors generalinis prokuroras teigia, kad terminai nebuvo pažeisti, nes S. K. pareiškėjo prašymą vizavo 2019 m. rugsėjo 25 d., K. Š. – 2019 m. rugsėjo 27 d., o dėl kompiuterinės dokumentų valdymo sistemos sutrikimų pareiškėjo prašymas buvo pateiktas vizuoti pakartotinai ir pakartotinis vizavimas buvo atliktas 2019 m. rugsėjo 30 d., tačiau minėtu laikotarpiu jokių kompiuterinės dokumentų valdymo sistemos sutrikimų nebuvo užfiksuota. Be to, sistemoje nėra 2019 m. rugsėjo 25 d. ir 2019 m. rugsėjo 27 d. uždėtų minėtų vadovų vizų.

2.3. Tiesioginiai vadovai jo prašymą vizavo su pastabomis, tačiau toks vizavimas neatitinka Aprašo tvarkos. Pagal šią tvarką turi būti uždedama viza: sutinkama arba nesutinkama. Tiek S. K., tiek K. Š. su pareiškėjo prašymu sutiko ir jį vizavo teigiamai (žalia varnelė grafoje „veiksmas“), tačiau tuo pačiu nurodė ir pastabas, kurios, pareiškėjo nuomone, gali būti laikomos kaip papildoma informacija. Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad generalinis prokuroras jo pateiktus pastebėjimus įvertino kaip naują prašymą, nors tai turėjo būti papildoma informacija. Pareiškėjas pateikė tik savo nuomonę dėl vizų.

2.4. Net vertinant, kad vizos yra netinkamos, tai neturėtų būti pagrindu neatsakyti į pareiškėjo prašymą, o jam pateiktas atsakymas – tai nėra pareiškėjo prašymo išnagrinėjimas, nes jame nėra suformuluoto konkretaus sprendimo. Pasak pareiškėjo, pagal Aprašą prokuroras privalo priimti sprendimą per 5 dienas. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas neigiamas sprendimas, vis tiek jis turėtų būti priimtas per 5 dienas, nes Aprašas jokių išimčių nenumato. Pareiškėjo manymu, jo tiesioginiams vadovams S. K. ir K. Š. buvo daromas poveikis pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procese.

2.5. Dėl tokių jo tiesioginių vadovų, o taip pat paties generalinio prokuroro veiksmų (neveikimo) jis teigė praradęs pasitikėjimą ne tik savo vadovais, tačiau ir pačia prokuratūra kaip institucija. Minėti asmenys turi būti pavyzdžiu kitiems, o ne daryti pažeidimus. Dėl tokio elgesio pareiškėjas nemiegojo naktimis, patyrė papildomą stresą darbe bei bendraudamas su kolegomis, todėl tai vertina kaip patirtą neturtinę žalą, kurią siekia prisiteisti.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjo teiginys, kad jo tiesioginiai vadovai – Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės pavaduotojas S. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras K. Š., prašymą vizavo tik 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. pažeisdami terminus, neatitinka tikrovės. Tiesioginis pareiškėjo vadovas S. K. prašymą vizavo 2019 m. rugsėjo 25 d., o apygardos vyriausiasis prokuroras K. Š. prašymą vizavo 2019 m. rugsėjo 27 d. Dėl techninių sutrikimų dokumentų valdymo sistemoje (toliau – ir DVS) tas pats prašymas buvo perduotas vizuoti pakartotinai, todėl aukštesniųjų prokurorų buvo pakartotinai vizuotas 2019 m. rugsėjo 30 d.

3.2. Nesutiko, kad pareiškėjo prašymas buvo vizuotas teigiamu atsakymu. Nei S. K., nei K. Š. savo vizose nenurodė, ar jie sutinka / ar nesutinka, kad pareiškėjas dirbtų nuotoliniu būdu. Tokiu būdu pareiškėjo prašymas neatitiko Aprašo 5 punkto reikalavimų, kad prokurorai ir prokuratūros darbuotojai, <...> norintys dirbti nuotoliniu būdu, teikia generaliniam prokurorui su tiesioginiu vadovu ir apygardos vyriausiuoju prokuroru suderintą (vizuotą) prašymą. Kadangi prašymas suderintas nebuvo, vadinasi, generalinis prokuroras negalėjo priimti sprendimo Aprašo 6 punkte nustatytais terminais. Dėl šios priežasties prašymas buvo išnagrinėtas bendra tvarka, t. y. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Prašymų ir skundų nagrinėjimo taisyklės) nustatyta tvarka.

3.3. Generalinis prokuroras neatliko jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), o nenustačius generalinio prokuroro neteisėtos veikos, nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, atitinkamai nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš atsakovo atstovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam yra padaryta neturtinė žala.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Iš byloje pateikto DVS Prašymo dokumento registracijos kortelės duomenų išrašo teismas nustatė, kad pareiškėjas Prokuratūrai 2019 m. rugsėjo 24 d. pateikė prašymą leisti dirbti nuotoliniu būdu (sukurtas dokumentas 2019 m. rugsėjo 24 d. 15:38 val., suteiktas laikinas Nr. 2108433612). S. K. 2019 m. rugsėjo 25 d. 15:35 val. minėtą dokumentą vizavo su pastaba. Tuo pačiu laiku minėtas dokumentas perduotas vizuoti K. Š., kuris dokumentą vizavo 2019 m. rugsėjo 27 d. 10:04 val. su pastaba. Po to dokumentas buvo perduotas pareiškėjui pasirašyti. Teismo vertinimu, esant tokiai faktinei situacijai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo pateiktas prašymas nebuvo vizuotas. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad jo pateiktas prašymas leisti dirbti nuotoliniu būdu buvo išnagrinėtas, pažeidžiant Aprašo 51 punkte numatytą 3 darbo dienų terminą, nes bylos duomenys akivaizdžiai įrodo, kad pareiškėjo prašymas buvo vizuotas S. K. 2019 m. rugsėjo 25 d., t. y. kitą dieną po jo pateikimo, o K. Š. – 2019 m. rugsėjo 27 d. (t. y. trečią dieną po jo pateikimo). Taip pat teismas nustatė, kad minėti S. K. ir K. Š. pakartotinai vizavo pareiškėjo prašymą 2019 m. rugsėjo 30 d. Pasak atsakovo atstovo, toks pakartotinis vizavimas įvyko dėl techninių sistemos sutrikimų. Teismas sutiko su atsakovo atstovu, kad nepaisant to, jog pareiškėjo prašymas buvo vizuotas pakartotinai, pirminis dokumento vizavimas buvo atliktas 2019 m. rugsėjo 25 d. ir 2019 m. rusėjo 27 d., nepažeidžiant Aprašo 51 punkte numatyto termino.

6. Įvertinęs S. K. ir K. Š. pastabų turinį, teismas sprendė, kad jos vertintinos labiau kaip neigiamas atsakymas nei sutikimas leisti dirbti nuotoliniu būdu. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, kad jo prašymas buvo vizuotas teigiamai, t. y. prašymas patenkintas, neatitinka tikrovės, paremtas labiau pareiškėjo suvokimu ir yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog pareiškėjo tiesioginiams vadovams S. K. ir K. Š. buvo daromas poveikis, vizuojant ir nagrinėjant pareiškėjo prašymą leisti dirbti nuotoliniu būdu. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių konkrečių įrodymų, todėl teismas tai vertino kaip subjektyvią pareiškėjo nuomonę, nes buvo priimtas pareiškėjui nepalankus prašymo nagrinėjimo rezultatas.

7. Įvertinęs Aprašo 5–51 punktų nuostatas, teismas nurodė, kad tiesioginių vadovų vizavimas yra svarbus sprendžiant dėl leidimo dirbti nuotoliniu būdu, t. y. jų sutikimas arba nesutikimas turi būti išreikštas, ir generaliniam prokurorui pateiktas su tiesioginiu vadovu ir apygardos vyriausiuoju prokuroru suderintas (vizuotas) ir dokumentų valdymo sistemoje užregistruotas prašymas leisti dirbti nuotoliniu būdu. Nagrinėjamu atveju tiesioginių vadovų pateiktos pastabos buvo orientuotos į Aprašo 6 punkto turinį, t. y. atskleidžiančios pareiškėjo funkcijų pobūdį, technines ir finansines galimybes. Iš pastabų turinio akivaizdu, kad pareiškėjas prašyme nurodytomis dienomis funkcijų negali atlikti nuotoliniu būdu, taigi jo prašymas negali būti tenkinamas. Aprašo 6 punktas įpareigoja generalinį prokurorą parašant rezoliuciją išspręsti dėl pateikto prašymo leisti dirbti nuotoliniu būdu per 5 darbo dienas. Šiuo atveju to nebuvo padaryta (šios aplinkybės neneigia ir atsakovo atstovas). Pagal Aprašo nuostatas šioje situacijoje generalinis prokuroras privalėjo priimti sprendimą Aprašo 6 punkte nustatytais terminais, atsižvelgdamas į pareiškėjo tiesioginių vadovų pateiktas pastabas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad Prokuratūra nesilaikė Apraše numatytos tvarkos dėl generalinio prokuroro rezoliucijos, sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl leidimo dirbti nuotoliniu būdu.

8. Teismas aptartą pažeidimą vertino kaip procedūrinį, dėl jo pareiškėjo teisinė padėtis iš esmės nepasikeitė, net ir nesant generalinio prokuroro rezoliucijai, iš anksčiau aptartų pastabų pareiškėjui turėjo būti aišku, kad jo prašymas negali būti tenkinamas. Pareiškėjui nebuvo ribojama galimybė kreiptis su nauju prašymu. Iš bylos duomenų teismas nenustatė, kad dėl anksčiau aptartų aplinkybių pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje tokių duomenų nepateikta (pareiškėjas skunde tik nurodė, kad nemiega naktimis, prarado pasitikėjimą Prokuratūra kaip institucija ir patiria papildomą stresą darbe, tačiau konkrečių įrodymų byloje nėra). Teismo vertinimu, aptartas pažeidimas nėra tokio sunkumo pobūdžio ir intensyvumo, kad galėtų sukelti reikšmingas neigiamo pobūdžio emocijas. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai vertintini kaip abstraktūs, pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta žala, o neįrodžius vienos iš būtinų sąlygų (žalos kilimo) valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis, taip pažeisdamas lygiateisiškumo principą, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Jis kartu su skundu buvo pateikęs prašymo vizų lapą, iš kurio akivaizdžiai matyti, kad atsakovo argumentus pagrindžiančių duomenų nėra, yra tik 2019 m. rugsėjo 30 d. vizos. Teismas nesiaiškino, neanalizavo ir nevertino, kodėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo pateikti duomenys nesutampa. Pareiškėjo manymu, atsakovo atstovas tikėtina suklastojo vizavimo duomenis, siekdamas pateisinti savo aplaidumą. Visiškai neaišku, kodėl nebuvo remiamasi vizavimo lapu, kuris ir yra pagrindinis dokumentas bei informacijos šaltinis. Jis kiekvieną dieną naudojasi DVS ir apie jokį registracijos kortelės duomenų išrašą nieko nėra girdėjęs. Sprendimai fiksuojami ir atsispindi būtent vizų lape, o ne papildomame išraše. Jei atsakovo atstovo duomenys būtų teisingi, jis neišvengiamai juos būtų matęs ir pats, todėl dėl to nebūtų rašęs skundo.

10.2. Teismo sprendimo 8 punkte išdėstyti argumentai nėra tiesiogiai susiję su konkrečiai šios bylos dalyku, nes šioje byloje reikalavimas buvo tik dėl nesavalaikio prašymo vizavimo ir nagrinėjimo, o ne dėl motyvų, todėl teismas išėjo už skundo ribų. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad yra dar viena byla Nr. I3-1401-595/2020, kurioje būtent ir nagrinėjami motyvai. Toje byloje yra gauti duomenys apie visus prokuratūros sistemoje gautus prašymus ir visus priimtus sprendimus dėl darbuotojų nuotolinio darbo. Iš 33 patenkintų prašymų, net 7 buvo su vienokiomis ar kitokiomis vadovų pastabomis, bet nei vienu atveju dėl to prašymas nebuvo atmestas. Toje byloje nagrinėjami ir argumentai dėl S. K. ir K. Š. daryto poveikio, todėl teismo išvada, kad tai „subjektyvi pareiškėjo nuomonė“, yra įžeidžianti ir neetiška, nes pats teismas negali analizuoti ir daryti išvadų dėl to, dėl ko nėra reikalavimo. Atitinkamai todėl teismui nebuvo pateikta ir daugiau argumentų bei faktų.

10.3. Nesutinka su teismo išvada, kad pažeidimas laiku neišnagrinėjus jo prašymo yra tik procedūrinis ir kad pareiškėjui turėjo būti aišku, kad jo prašymas negali būti patenkinamas. Pareiškėjas pažymi, kad, kaip minėta aukščiau, prokuratūros sistemoje (duomenys byloje Nr. I3-1401-595/2020) iš 33 patenkintų prašymų, net 7 atvejais prašymai buvo vizuoti su pastabomis, tačiau jie vis tiek buvo patenkinti. Todėl pareiškėjui neaišku, kodėl būtent jis turėjo suprasti, kad jo atveju bus kitaip. Priešingai, kaip nurodė skunde, pastabos nėra sprendimas, jos tik papildoma informacija padedanti priimti sprendimą, jos neįpareigoja generalinio prokuroro. Iš minėtų 33 patenkintų prašymų, net 25 atvejais sprendimai buvo priimti, nesilaikant Apraše numatytų terminų. Dažniausiai terminai buvo pažeisti savaitėmis ar net mėnesiu. Būtent dėl to, kad jis parašė skundą, ir buvo sugalvoti tie motyvai, siekiant jį „nubausti“. Jis neneigia, kad gali kreiptis su prašymais pakartotinai (tą ir padarė), tačiau būtent šis atvejis, pirmasis jo skundas dėl jau nusistovėjusios Aprašą pažeidžiančios tvarkos, ir buvo ta priežastis, kuri visiems laikams jam užkirto kelią gauti leidimą dirbti nuotoliniu būdu.

10.4. Jam neaišku, kaip būtų galima įrodyti patirtą žalą ir kokius įrodymus reikėtų pateikti. Vien faktas, kad jis kreipėsi į teismą, jau parodo, kad tai nėra eilinė ir įprasta situacija. Stresas, išgyvenimai ir neigiamos emocijos yra subjektyvios aplinkybės ir tokiais atvejais rašytinių ar daiktinių įrodymų nėra ir net negali būti (gydymasis psichiatrinėse ligoninėse jau yra ypatingas kraštutinumas).

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, naujų argumentų nepateikia, o apeliacinio skundo juridinio pagrindo iš viso nenurodo. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaiškiu atsakovo pateiktu registravimo kortelės duomenų išrašu, yra nepagrįsti. Dokumento registracijos kortelės sąvoka yra paminėta Aprašo 3.14, 42, 51, 55, 57, 58, 83, 88, 94, 123, 124, 135 punktuose. Pareiškėjas remiasi kitos administracinės bylos Nr. I3-1401-595/2020 duomenimis, tačiau ši administracine byla nėra susijusi su nagrinėjama byla, nes skiriasi nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas subjektyviai ir klaidingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo 10 punktą. Šiame punkte teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai vertintini kaip abstraktūs, ir dėl to darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala. Pareiškėjas neįrodė nė vienos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymo leisti dirbti nuotoliniu būdu nagrinėjimo, pažeidžiant Aprašo nuostatas (pažeisti vizavimo ir nagrinėjimo terminai), atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu E. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir pripažinęs, kad Prokuratūra tinkamai, nepažeisdama Apraše numatytų terminų, veikė vizuodama pareiškėjo prašymą, tačiau Prokuratūra nepagrįstai nepriėmė per Aprašo 6 punkte numatytą terminą sprendimo dėl pareiškėjo prašymo leisti dirbti nuotoliniu būdu, nenustatė, kad pareiškėjui būtų kilusi žala ir nepataisomos pasekmės, todėl neįrodžius vienos iš būtinų sąlygų (žalos kilimo) valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundo netenkino.

14. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį pakeisti ir priteisti jam iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus dėl jo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymo vizavimo, taip pat dėl to patyrė atitinkamus išgyvenimus.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Ginčo teisinius santykiams reguliuoja Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. I-312 patvirtinto Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašo nuostatos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai aptarė aktualias minėto teisės akto normas, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

17. Pirmuoju apeliacinio skundo argumentu pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, t. y. jo pateikto prašymo vizavimo datomis. Įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčo santykių teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atmestinas pareiškėjo teiginys, kad jo pateiktas prašymas leisti dirbti nuotoliniu būdu buvo išnagrinėtas pažeidžiant Aprašo 51 punkte numatytą 3 darbo dienų terminą, nes bylos duomenys rodo, kad pareiškėjo prašymas buvo vizuotas S. K. 2019 m. rugsėjo 25 d., t. y. kitą dieną po jo pateikimo, o K. Š. – 2019 m. rugsėjo 27 d. (t. y. trečią dieną po jo pateikimo). Sutiktina su teismo pozicija ir dėl pakartotinio vizavimo bei Aprašo 6 punkte nustatyto termino pažeidimu.

18. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

19. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

20. Vertinant E. T. nurodytą patirtą neturtinę žalą atsižvelgtina į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, taip pat į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, jog jam būtų kilusi reali žala ar kokios nors nepataisomos pasekmės. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog sprendimo dėl darbo nuotoliniu būdu priėmimo uždelsimas (beveik apie mėnesį) nesukėlė pareiškėjui neigiamų pasekmių, numatytų CK 6.250 straipsnyje. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo išgyvenimai nepasiekė tokio masto ir intensyvumo, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, t. y. nebuvo padaryta žala CK 6.271 straipsnio prasme.

21. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui), o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas, nes šioje byloje reikalavimas buvo reiškiamas tik dėl nesavalaikio prašymo vizavimo. Visumoje vertindamas pasekmes teismas tik pažymėjo, kad iš S. K. ir K. Š. neigiamų pastabų pareiškėjas negalėjo tikėtis, jog generalinis prokuroras priims teigiamą sprendimą, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, ribų peržengimo.

23. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodyta neturinė žala nagrinėjamoje byloje nenustatyta, o kaip jau buvo minėta, nenustačius vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino teisingai bei priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais teisinio pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė