2016-10-28 Nr. AB-21169-3-64-3-01372-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1622-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01372-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–8), kurį papildė (b. l. 64–65), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2012 metų buvo laikomas Šiaulių TI sąlygomis, kurios prilysta kankinimui ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui , Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas kamerose, kurių plotai maždaug nuo 2 iki 7 kv. m (neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo), kamerose būdavo laikoma nuo 2 iki 8 žmonių. Dėl kameros ploto trūkumo pareiškėjas negalėjo judėti ir sportuoti, teko nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir tai pakenkė pareiškėjo regėjimui. Nebuvo sudarytos sąlygos į privatumą naudojantis tualetu. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Atvykstant į įstaigą ar išvykstant asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, nešvaru). Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, prasidėjo depresija, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurios atlyginimui prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (Civilinio kodekso 6.271 ir 6.250 straipsniai). Pareiškėjas prašė netaikyti jo skundui ieškinio senaties termino, pažymėdamas, kad Konvencija to nenumato.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 53–61) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2012 m. gegužės 25 d.iki 2012 m. balandžio 4 d. atitinkamais periodais, į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš suėmimo sąlygų, kreipėsi tik 2015 m. balandžio 28 d., t.y.praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti skundą.

Be to, atsakovo atstovas pateikė argumentus dėl ginčo esmės, teigdamas, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 73–75) pareiškėjo O. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) atlyginimo nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl kalinimo nuo 2010 m. gegužės 25 d.iki 2012 m. Šiaulių TI sąlygų, o atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį.

Iš Šiaulių TI pateiktos pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. balandžio 4 d.

Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šio reikalavimo pagrįstumą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas senaties terminą yra praleidęs, nes kreipėsi teismą tik 2015 m. balandžio 28 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 9). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė taikyti trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, o pareiškėjo prašymą netaikyti senaties termino atmetė.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl nusprendė ieškinio senaties termino neatnaujinti.

III. Pareiškėjas O. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 77) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir jo skundą išnagrinėti iš esmės.

Apelianto teigimu, teismas neįsigilino į jo skundo esmę, sprendimą motyvavo tik senaties termino praleidimu. Pasak apelianto Konvencija nenumato senaties termino jis savo skundą teismui grindė Konvencijos 3 straipsniu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 81–82) atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, pagrįstas, teisėtas ir jį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 28 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui datą ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 straipsniai), teigdamas, kad laikotarpio nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2012 metų atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šio reikalavimo pagrįstumą. Nustatęs, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 28 d. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo Šiaulių TĮ netinkamas sąlygas laikotarpiu 2010 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. padavė praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, o atnaujinti šį terminą nėra pagrindo, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes to esą nenumato Konvencija, o pareiškėjas skundą teismui grindė Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl šio apeliacinio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas netinkamai interpretuoja Konvencijos paskirtį ir jos nuostatas.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, jog Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.) taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr. A146-134/2014 ir kt.).

Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 3-8 dalys). Aptariamo straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. pareikšti kreipėsi į teismą 2015 m. balandžio 28 d., prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.).

Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingas asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir konkrečioje paskirtoje gyventi tos įstaigos gyvenamojoje patalpoje laikomas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų 2010 m. gegužės 25 d. – 2012 m. balandžio 4 d. laikotarpiu grindžiami tais pačiais galimais neigiamais asmeniui veiksniais (kameros buvo perpildytos, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tamsu, drėgna, šalta, nebuvo tinkamo vėdinimo, todėl trūko oro), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tokie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš jo nurodytų netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų atitinkamais 2010 m. gegužės 25 d. – 2012 m. balandžio 4 d. laikotarpio periodais, kreipėsi į teismą 2015 m. balandžio 28 d., t.y. praėjus daugiau nei 3 metams.

Iš Šiaulių TI pažymos (b. l. 26–28) apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI nustatyta, kad laikotarpio nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. atitinkamais periodais pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 100 (20,14 kv. m), Nr. 102 (16,63 kv. m), Nr. 47 (18,74 kv. m), Nr. 90 (19,95 kv.m) su 1-7 asmenimis. Pareiškėjo laikymas Šiaulių TI nebuvo vientisas, susidėjo iš 7 atitinkamos trukmės periodų, tarp kurių yra 6 intervalai, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs iš Šiaulių TI. Taigi, po kiekvieno pareiškėjo laikymo periodo Šiaulių TI, jam išvykus iš šios įstaigos, nurodytų veiksnių tiesioginis poveikis pasibaigdavo. Paskutinis pareiškėjo laikymo Šiaulių TI periodas yra ilgiausias (nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2012 m. balandžio 4 d.), paskutinė diena, kuria pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI – 2012 m. balandžio 4 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas pagal tokio pobūdžio vienarūšius nusiskundimus dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų, kuriuos nurodė savo 2015 m. balandžio 28 d. skunde teismui, netinkamų laikymo sąlygų (jei tokios sąlygos iš tiesų buvo) neigiamo poveikio, negalėjo nejausti kiekvieną laikymo atitinkamoje kameroje dieną, skundą dėl žalos atlyginimo teismui turėjo paduoti ne vėliau kaip per tris metus, skaičiuojant nuo 2012 m. balandžio 4 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjo 2015 m. balandžio 28 d. skundas teismui skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo paduotas praleidus sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. LAT 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (žr. LAT 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-543/2004; 2004 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įstatymų leidėjui teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustačius kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ši sąvoka yra vertinamoji, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar jos sudaro pagrindą atnaujinti šį terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui nagrinėjamu atveju ex officio patikrinus, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, nebuvo pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, nes byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui buvo kokių nors svarbių priežasčių dėl kurių jis iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas.

CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (LAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014, 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų pagrįstumas, tik kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., LAT 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., LAT 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai nustatė, kad nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pagrįstai nustatęs, kad atsakovo reikalavimas taikyti pareiškėjo skundo reikalavimui pareikšti dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2010 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. laikotarpį taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis) yra pagrįstas, bei nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą vien CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t.y. nenagrinėdamas pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų, pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas