2013-03-04 Nr. AB-544-3-61-3-00982-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-285/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00982-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Finiens“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) 2012 m. balandžio 4 d. teismui padavė skundą, kuriame buvo reiškiami du alternatyvūs reikalavimai:

1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus VMI, Inspekcija, atsakovas) 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-6620 įformintą atsisakymą atleisti UAB „Finiens“ nuo 41000 Lt PVM baudos ir priimti naują sprendimą – atleisti UAB „Finiens“ nuo 41000 Lt PVM baudos; įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti neteisėtai išieškotą 41000 Lt PVM baudą ir sumokėti palūkanas, lygias delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui, už laikotarpį nuo 41000 Lt PVM baudos išieškojimo iki nepagrįstai išieškotos sumos grąžinimo;

2) tuo atveju, jei teismas manytų, kad skundžiamu sprendimu nebuvo išnagrinėtas prašymas dėl atleidimo nuo 41000 Lt PVM baudos, panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-6620 įformintą atsisakymą nagrinėti UAB „Finiens“ prašymą dėl atleidimo nuo 41000 Lt PVM baudos; įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją išnagrinėti UAB „Finiens“ prašymą dėl atleidimo nuo 41000 Lt PVM baudos; įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti neteisėtai išieškotą 41000 Lt PVM baudą ir sumokėti palūkanas, lygias delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui, už laikotarpį nuo 41000 Lt PVM baudos išieškojimo iki nepagrįstai išieškotos sumos grąžinimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi skundas priimtas dalyje dėl reikalavimų:

1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-6620 įformintą atsisakymą nagrinėti UAB „Finiens“ prašymą dėl atleidimo nuo 41000 Lt PVM baudos;

2) įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją išnagrinėti UAB „Finiens“ prašymą dėl atleidimo nuo 41000 Lt PVM baudos.

Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu atsisakyti nagrinėti iš esmės pareiškėjo prašymą atleisti bendrovę nuo baudos. Nurodė, kad į mokesčių administratorių kreipėsi, siekdamas realizuoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą galimybę pradėti naują mokesčių administravimo procedūrą, taikomą visiems mokesčių mokėtojams be išimčių. Atleidimo nuo baudų tvarka numato du atvejus – 25 punktą ir 27 punktą, kada prašymas gali būti paliktas nenagrinėtu, tačiau šiuo atveju nei faktinė situacija, nei teisinis ginčijamo sprendimo pagrindas neatitiko minėtų punktų. Be to, toks prašymas negali būti paliktas nenagrinėtu ir kitų teisės aktų pagrindu. Dėl to, pareiškėjo nuomone, atsakovo sprendimas neteisėtas, nes priimtas viršijant kompetenciją ir nesilaikant teisės aktų nuostatų.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas ir Inspekcija pasirašė susitarimą, tokiu būdu pareiškėjas prarado teisę ginčyti mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio apskaičiavimo teisingumą ir prisiėmė iš susitarimo kylančias pareigas. Susitarimo sudarymo metu jau buvo atsižvelgta į visas aplinkybes, turinčias įtakos sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos kaltės, turėtas ar turimas mokesčių permokas ar skirtumus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją išnagrinėti UAB „Finiens“ prašymą dėl atleidimo nuo 41000 Lt PVM baudos, o kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius nesprendė prašymo iš esmės, konstatavęs, kad pareiškėjas yra sudaręs susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Teismo vertinimu, pagal MAĮ 71 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Analogišką nuostatą įtvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-210 patvirtintos Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 punktas.

Teismas pažymėjo, kad, mokesčių mokėtojui pagal MAĮ 71 straipsnio 1 dalį sudarius susitarimą teisminio proceso metu, vertinama, jog mokesčių mokėtojas minėtame susitarime išreiškė valią dėl skundo atsisakymo, ir byla nutraukiama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A438-2837/2011, 2012 m. sausio 4 d. nutartis adm. byloje Nr. A438-56/2012). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, darytina išvada, jog MAĮ 71 straipsnio 1 dalies pagrindu sudarytas susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio vienareikšmiai užkerta kelią bet kokiems tolesniems ginčams tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus. Teismas pažymėjo ir tai, jog bendrąja tvarka, vadovaujantis MAĮ 67 straipsniu, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismo manymu, MAĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės įtvirtina bendros taisyklės išlygą, leidžiant mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui susitarti, tačiau kartu nustatoma, kad ginčai dėl tokio susitarimo ir juo apibrėžtų prievolių nebegali kilti.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog remiantis oficialiai skelbiamu MAĮ komentaru, net ir sudarius atitinkamą susitarimą, mokesčių mokėtojui išlieka teisė kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo, dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių esant MAĮ numatytiems pagrindams, taip pat naudotis kitomis MAĮ nustatytomis teisėmis. Teismas pažymėjo, kad toks aiškinimas atitinka MAĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatas, draudžiančias ginčus dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas nagrinėjamu atveju ne ginčija mokestinės prievolės, nustatytos susitarimu, dydžio ar jos teisingumo, o prašo išspręsti klausimą dėl galimybės taikyti atleidimo nuo baudos institutą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tai, ar egzistuoja atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindai, mokesčių administratorius turėtų vertinti nagrinėdamas pareiškėjos prašymą iš esmės. Dėl to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Inspekcija įpareigotina teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti UAB „Finiens“ prašymą dėl atleidimo nuo 41000 Lt PVM baudos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 90 str.). Teismas inter alia pažymėjo, kad pareiškėjas, formuluodamas skundo dalyką, neteisingai nurodė, kad skundžiamas atsakovo raštas yra administracinis sprendimas, ir prašė jį panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog ABTĮ nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.). ABTĮ 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo prašomu panaikinti skundžiamu raštu pareiškėjai nėra nustatomos teisės ar pareigos, juo atsisakoma atlikti tam tikrus veiksmus. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Bylos priskirtinumas administraciniam teismui klausimas sprendžiamas vadovaujantis administracinio sprendimo bei skundžiamų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar atsisakymo atlikti tokius veiksmus priskyrimo nurodytoms kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 1999 m. sausio 14 d. įstatymą Nr. VIII-1029, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 1999 m. birželio 17 d. įstatymą Nr. VIII-1234, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, atitinkamos srities specialius įstatymus bei juos įgyvendinančius teisės aktus. Pirmosios instancijis teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčijamame rašte buvo nurodyta informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir taikydamas atitinkamų teisės aktų nuostatas, netinkamai išaiškino MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą ir nepagrįstai pripažino, kad net ir susidarius situacijai, kai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčio mokėtojo yra sudarytas susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, kuriame mokesčių mokėtojas įsipareigoja sumokėti į biudžetą mokesčio ir su juo susijusios baudos sumą, mokesčių administratorius privalo spręsti mokesčių mokėtojo prašymą dėl atleidimo nuo baudos iš esmės ir įvertinti, ar egzistuoja atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindai, bei neteisėtai įpareigojo atsakovą išnagrinėti apelianto prašymą dėl atleidimo nuo PVM baudos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 13 d. rašto Nr. (12.14-30-8)-46-6620, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti UAB „Finiens“ prašymą dėl atleidimo nuo 41000 Lt PVM baudos.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ginčijamo akto pobūdį ir pareiškėjo argumentus, vertino, kad šiuo atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsisakymo atlikti veiksmus ir tenkino pareiškėjo skundą iš dalies bei įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo baudos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ginčo pobūdžio ir jų nekartoja.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose numatyti pagrindai, kuriems esant mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudų – ) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Atsakovas skunde ir apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog jis neturėjo pareigos nagrinėti pareiškėjo skundo, kadangi tarp pareiškėjo ir atsakovo 2011 m. gruodžio 28 d. buvo sudarytas MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytas susitarimas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas praranda teisę ginčyti PVM ir PVM baudos apskaičiavimo teisingumą MAĮ nustatyta tvarka už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. ir įsipareigoja sumokėti į biudžetą 600000 Lt PVM ir 41000 Lt PVM baudos, o atsakovas praranda teisę dėl Susitarime nurodytų aplinkybių ir faktų apskaičiuoti didesnes PVM ir PVM baudos sumas, negu numatytos susitarime. Apelianto teigimu, dėl atleidimo nuo baudos MAĮ nustatyta tvarka sprendžiama tik tuo atveju, jeigu nėra sudaryto susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pateiktu MAĮ 71 straipsnio 1 dalies, 139 ir 140 straipsnių aiškinimu.

MAĮ 71 straipsnio „Susitarimas dėl mokesčio dydžio“ 1 dalyje nustatyta, kad Mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.

Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamų mokesčių srityje pasiūlymo dėl pastarojo mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) susitarimo pasirašymo pateikimo, informavimo apie priimtą sprendimą dėl pasiūlymo pasirašyti susitarimą ir susitarimo pasirašymo tvarką nustato Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-210.

Aiškindamas MAĮ 71 straipsnį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti, nenustato imperatyvios pareigos mokesčių administratoriui pasirašyti su mokesčių mokėtoju susitarimą kiekvienu atveju, o tik suteikia teisę susitarti dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Teisiškai reikšminga bei pakankama aplinkybė, kuri gali sudaryti prielaidas bei sąlygas pasirašyti arba nepasirašyti minėtą susitarimą, yra faktinės aplinkybės, jog „nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti“ konstatavimas. Tačiau įrodymų pakankamumas ar jų nepakankamumas yra vertinamojo pobūdžio ir gali būti nulemtas kiekvieno individualaus atvejo, konkrečių aplinkybių bei kiekvienos iš šalių subjektyvaus vertinimo. Todėl tais atvejais, kai mokesčių administratorius turi pagrįstą pagrindą manyti bei teigti, kad mokestinei nepriemokai pagrįsti jis turi pakankamai įrodymų, neatsiranda prielaidos bei sąlygos realizuoti Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio nuostatas. Savo ruožtu, kai mokesčių administratoriaus vertinimu, įrodymų mokestinei nepriemokai pagrįsti pakanka ir šia aplinkybe jis grindžia savo atsisakymą sudaryti susitarimą su mokesčių mokėtoju, yra įvykdomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-37/2010, pasirašydamas susitarimą su mokesčių administratoriumi, inter alia atimantį teisę ginčyti mokesčių dydžius.

MAĮ 71 straipsnio 1 dalies turinys ir sisteminis aiškinimas patvirtina, kad šis susitarimas yra siejamas su tinkamu mokėtinų sumų apskaičiavimu, kai nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo skaičiavimams pagrįsti sudarius jame nurodytą susitarimą mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti būtent mokesčio apskaičiavimo teisingumą t. y. apskaičiuotų sumų dydžius. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs ne dėl mokesčio apskaičiavimo, o būtent dėl atleidimo nuo baudos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apelianto teiginiai, kad šiuo atveju sudarius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio mokesčio mokėtojas prarado teisę kreiptis dėl atleidimo nuo baudos MAĮ 141 straipsnio tvarka. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad MAĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės įtvirtina bendros taisyklės išlygą, leidžiant mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui susitarti, tačiau kartu nustatoma, kad ginčai dėl tokio susitarimo ir juo apibrėžtų prievolių nebegali kilti. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigia apeliantas, sudarant Susitarimą ir skiriant baudą, pareiškėjas atsisakė ateityje pasinaudoti savo teise kreiptis į mokesčių administratorių dėl atleidimo nuo PVM baudos. Akcentuotina, jog MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytas susitarimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į mokesčių administratorių dėl atleidimo nuo baudos, o mokesčių administratorius, gavęs tokį kreipimąsi privalo jį išnagrinėti MAĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą atleisti nuo baudos, jo iš esmės neišnagrinėjo ir sprendimo nepriėmė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, ar egzistuoja atleidimo nuo baudos pagrindai, mokesčių administratorius turėtų vertinti nagrinėdamas pareiškėjo prašymą iš esmės ir sprendimu įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo PVM baudos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas