2016-09-12 Nr. AB-17294-3-61-3-00971-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1477-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00971-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-444(11); 3) priteisti iš atsakovo 4 287,44 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam VRM sprendimu buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri, įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo nuomone, valstybinė pensija jam buvo mažinama nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 ir 23 straipsnio nuostatas, taip pat konstitucinius teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principus. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Teigė, kad sąvoka „dideliu mastu sumažinta pensija“ turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į kiekvieno asmens individualią situaciją, todėl pareiškėjui turėtų būti priteista dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka. Dėl termino skundui paduoti pareiškėjas paaiškino, kad šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. dienos, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėjas, būdamas lojaliu Lietuvos piliečiu, tikėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas priima Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus, todėl gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją suprato, kad tai daroma dėl finansinės krizės ir toks sumažinimas bus laikinas, o susidarę praradimai kompensuoti. Tik susipažinęs su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pareiškėjas suprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas, kuris taip pat apsunkino kreipimąsi laiku į teismą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 27) atsakovas paaiškino, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo galimas. Pareiškėjas neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar galiojančius įstatymus privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (b. l. 38–42) netenkino pareiškėjo N. K. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo paduoti ir administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo N. K. skundo reikalavimo priteisti sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 gruodžio mėn. nutraukė; kitą skundo dalį atmetė.

Ištyręs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui VRM 2000 m. kovo 7 d. išvada Nr. 16134 nuo 2000 m. vasario 21 d. neterminuotai buvo paskirta 1 147,15 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 28 d. prašymu kreipėsi į VRM dėl sumažintos pensijos kompensavimo už visą laikotarpį. VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1D-444(11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas, nesutikdamas su gautu atsakymu, kreipėsi su skundu į teismą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjui priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A444-2232/2013) taip pat konstatavo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo mokama nuo 2010 metų sausio mėnesio. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams valstybinės pensijos yra išmokamos sekantį mėnesį. Vadinasi, pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 metų sausio mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2015 m. vasario 5 d., t. y. praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą trejų metų skundo padavimo teismui terminą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, taip pat į LVAT praktiką, kurioje yra ne kartą akcentuota, kad terminas skundui paduoti atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą asmeniui sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas priėjo prie išvados, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. lapkričio 7 d. LVAT formuoja praktiką, pagal kurią savo teises valstybinių pensijų gavėjai turėjo ginti per trejus metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjui išmokėta dar 2010 m. vasario mėnesį, todėl į teismą jis turėjo kreiptis iki 2013 metų vasario mėnesio. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2015 m. vasario 5 d., t. y. praleidęs nustatytą trejų metų terminą. Pareiškėjo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po to, kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, teismas laikė prieštaraujančiais nuosekliai administracinių teismų praktikai, todėl juos atmetė. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas terminą pareikšti reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo praleido ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Atsižvelgdamas į LVAT praktiką bei įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 5 d., prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjo reikalavimui dėl nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. – 2011 m. gruodžio mėn., pareikšti. Esant šioms aplinkybėms, teismas administracinę bylą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams. Pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Taigi, pareiškėjas, 2015 m. vasario 5 d. kreipdamasis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos, trejų metų termino minėtam reikalavimui pareikšti nepraleido.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. nustatyta, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas, be kita ko, ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Taigi, Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, o pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu (2012 –2013 metais) buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, negarinėjamu atveju teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-444(11), iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad VRM ginčijamame 2015 m. sausio 15 d. sprendime Nr. 1D-444(11) atsakė į pareiškėjo prašymą, kuriame nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindus, taip pat informavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas ir valstybinių pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl VRM neturėjo pagrindo nevykdyti įstatymo ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. VRM, apskaičiuodama pareiškėjo valstybinės pensijos dydį ginčijamu laikotarpiu, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl teismas vertino, kad šiuo atveju VRM veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį galėjo būti perskaičiuojama. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. 1D-444(11), kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 48–49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus, neatitinka LVAT ir Vilniaus apygardos administracinio teismo šios kategorijos bylose suformuotos praktikos. Pagal ABTĮ 34 straipsnį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatyme nustatytas valstybinės pensijos mažinimas bus laikinas. Pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl 2010 metais Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka sumažintų pensijų grąžinimo, nes manė, kad šis praradimas bus kompensuotas. Tik LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 buvo išaiškinta, nuo kurio momento turi būti skaičiuojamas 3 metų kreipimosi į teismą terminas. Be to, pagal Lietuvos respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį, yra numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo pareikšti. Pensija priskiriama prie periodinių mokėjimų, todėl turėtų būti taikomas Civiliniame kodekse nurodytas ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo N. K. skundo reikalavimo priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 gruodžio mėn. nutraukė, o kitą skundo dalį dėl pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nesivadovavo šios kategorijos administracinėse bylose suformuota teismų praktika bei nepagrįstai nutraukė bylos dalį. Pareiškėjas įsitikinęs, kad, atsižvelgus į tai, jog ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, nuostatos dėl terminų skaičiavimo nėra įtvirtintos norminiuose teisės aktuose, o teismų praktika buvo suformuota tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat atsižvelgus į pareiškėjo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikytina, kad terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas turi būti atnaujintas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą; teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Nagrinėdama šią bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija, be kita ko, vadovavosi paminėtais įstatymo reikalavimais.

Pareiškėjas 2015 m. vasario 5 d. išsiuntė teismui skundą (gautas teisme 2015 m. vasario 9 d.), kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-444(11) ir priteisti iš atsakovo 4 287,44 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nesutinka su teismo sprendimu netenkinti jo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio–2011 m. gruodžio mėn., priteisimo paduoti ir šią administracinės bylos dalį nutraukti, šiuo atveju svarbu pasisakyti dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, reglamentavusio to paties įstatymo 4 straipsnio, kurio nuostatų pagrindu buvo mažinama pareiškėjo valstybinė pensija, galiojimo terminą.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 5 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, kad trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 5 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. vasario, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Aptariamoje pareiškėjo reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai nusprendė nutraukti administracinės bylos dalį dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu.

Pareiškėjas šioje byloje taip pat kėlė ginčą ir dėl jam nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams, vadovaujantis 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92. Taigi, nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) 2015 m. vasario 5 d., todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius, priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 16184 N. K. nuo 2000 m. vasario 21 d. neterminuotai buvo paskirta 1 147,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui paskirtos ir vėliau indeksuotos valstybinės pensijos (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) dydis ginčui aktualaus laikotarpio pradžiai (2012 m. sausio 1 d.) buvo 1 616,40 Lt. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo pareiškėjui perskaičiuotą ir atitinkamai sumažintą valstybinę pensiją (1 307,99 Lt). VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1D-444(11) netenkino pareiškėjo 2014 m. lapkričio 28 d. prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustačiusio šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimų 2012–2013 metams, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y., į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Konstitucinis Tesimas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, jam paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu 2012–2013 m. m. laikotarpiu nesiekė 20 procentų (sudarė 19,08 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas. Minėta, kad pagal mintą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2012–2013 m. m. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei vertino bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Virginija Volskienė