2019-01-15 Nr. AB-1316-3-62-3-01521-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-831-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01521-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 5–23).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui gyvenamojo ploto trūkumas buvo iki 1 kv. m ir daugiau, jį mažino asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje (nebuvo džiovyklos), pertekliniai gultai, kiti baldai, nebuvo poilsio kambario, patalpos maisto produktams susidėti, buvo per maža virtuvėlės patalpa, šaldytuvų laikymas gyvenamojoje patalpoje. Drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje didino kameros drėgmės lygį, o vėdinimas per langus buvo nepakankamas. Pareiškėjo teigimu, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš gyvenamųjų patalpų ploto. Pažymėjo, kad nuo 2015 m. gegužės 10 d. iki 2015 m. gegužės 11 d. jis dvi paras buvo laikomas 2-ojo sektoriaus karantino patalpų teritorijoje, kur miegoti buvo priverstas karantino kiemelyje lauke ant suoliuko, nes visos miegamosios vietos patalpoje buvo užimtos. Teigė, kad buvo per mažos sanitarinių mazgų patalpos, trūko prausyklų, tualetų, 5 būryje dušo sietelių, todėl susidarydavo grūstys, kildavo tarpusavio konfliktai. Pasinaudoti dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę. Gyvenamuosiuose pastatuose šiferiniuose stogo lakštuose buvo uždraustos medžiagos – asbesto. Teigė, kad atsakovas suteikė pasenusį, netvarkingą, metalinį dvivietį gultą, neatitinkantį teisės aktuose nustatyto naudojimo laiko ir konstrukcijos. Nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių, nebuvo įrengti papildomi evakavimo išėjimai. Pareiškėjo sveikatai ir gyvybei kėlė pavojų pasenusi elektros instaliacija, o kilęs gaisras užblokuotų pagrindinius išėjimus, kadangi langai su grotomis, kito kelio išeiti nėra. Pareiškėjo nuomone, atsakovas kišosi į jo asmeninį gyvenimą, nesuteikė ir nevedė jokios socialinės reabilitacijos programos. Paminėjo, kad atsakovas kategoriškai atsisakydavo suteikti valymo priemones, todėl jas teko pirkti iš asmeninių lėšų. Dėl dviaukščių gultų buvo smarkiai apribotas šviesos laidumas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmės, blogai miegojo, dažnai skaudėjo galvą, atsirado dirglumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 58–66) prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos. Be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos. Nurodė, kad kiekvieno būrio brigadoje yra pastatyti šaldytuvai, kiekvieno būrio patalpose įrengtos virtuvėlės. Pažymėjo, kad valymo priemonės nuteistiesiems buvo visada išduodamos, kadangi jie privalėjo patalpas valyti patys. Teigė, kad 2-ojo sektoriaus būrių patalpos yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, 2-ame ir 3-ame sektoriuose poilsio kambariai nėra įrengti, įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma, o pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos leidimas-higienos pasas patvirtina, kad įstaigos patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyrių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Jo asmens sveikatos istorijoje duomenų, kad jis būtų kreipęsis į medikus dėl gyvenamojo ploto trūkumo ar higienos normų reikalavimų nesilaikymo, nėra. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais padarė nuteistajam žalą, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, iš ko susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 192–201).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2016 m. gegužės 27 d.) gyveno bendrabučio tipo 5-o būrio 2-oje brigadoje (išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. birželio 15 d., kai pareiškėjas jam paskirtą nuobaudą atliko 3-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpoje). Teismas pritarė pareiškėjo argumentui dėl miegamųjų vietų skaičiaus ir laikė, kad gyvenamųjų patalpų plotui esant 66,49 kv. m ir jose laikant 28 nuteistuosius, vienam asmeniui teko 2,37 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas darė išvadą, kad 1 metus 9 mėnesius 24 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinama Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma ir pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeista. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. gyveno bendrabučio tipo 3-o būrio 2-oje brigadoje. Teismas konstatavo, kad gyvenamųjų patalpų plotui esant 66,56 kv. m ir jose laikant 21 nuteistąjį, vienam asmeniui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. buvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 15 parų buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3-o sektoriaus kameroje Nr. 12, kurioje buvo gyvenamojo ploto trūkumas. Pravieniškių PN-AK duomenų, kiek asmenų šioje kameroje buvo kalinama kartu su pareiškėju, nepateikė, todėl teismas vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte reglamentuota minimalaus gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius, nuteistųjų reikmenys dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

7. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad prieš perkeliant jį į 3-ą sektorių, jis dvi paras buvo laikomas 2-o sektoriaus karantino patalpų teritorijoje, kur miegoti teko karantino kiemelyje lauke ant suoliuko, taip pat ir pats pareiškėjas nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl šio pažeidimo buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, o administracija į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusi, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikyti nepagrįstais ir atmesti.

8. Pravieniškių PN-AK 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. 7-1281, 2017 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 77-1668 patvirtino aplinkybę, kad 2-ame lokaliniame sektoriuje, kuriame yra 5 būrys ir 3 būrys, poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, todėl šis pažeidimas pripažintas nustatytu. Pareiškėjas pripažino, kad asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, todėl šiuo aspektu teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių ar virtuvėlių patalpų plotų. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad klozetų, pisuarų, praustuvių, dušo sietelių (5 būrys) skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, patvirtintų Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) reikalavimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti, virtuvėlių plotų trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su nustatytu gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

9. Atsakovas patvirtino aplinkybę, kad Pravieniškių PN-AK 2-e sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę. 3, 4 būrio prausykloje yra sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji gali skalbtis patys. Būrių kiemuose yra įrengtos stacionarios džiovyklos. Iš į bylą pateikto 2013 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ matyti, kad yra numatyta galimybė nuteistiesiems gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas. Teismas pareiškėjo teiginius dėl nesudarytų sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius atmetė.

10. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 7-1281, adresuotame pareiškėjui, atsakovas nurodė, kad pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Pravieniškių PN-AK 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašte pateikta informacija leido daryti išvadą, kad priešgaisrinių taisyklių įstaigoje yra laikomasi, todėl pareiškėjo argumentai dėl jų nesilaikymo atmesti kaip nepagrįsti.

11. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė, jog Pravieniškių PN-AK pastatai neatitinka taikomo teisinio reglamentavimo, elektros instaliacija yra pasenusi, tačiau iš atsakovo pateiktų į bylą dokumentų, t. y. Statinių techninių pasų, matyti, kad pastatai yra tinkami naudojimui. Kadangi minėtuose dokumentuose įrašų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, nebuvo, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikyti neįrodytais ir atmesti kaip nepagrįsti.

12. Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovo į bylą pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. birželio 7 d. pažymoje Nr. 77-1668 nurodoma, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos jo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

13. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, kadangi buvo džiovinami viršutiniai ir apatiniai drabužiai. Atsakovas patvirtino aplinkybę, kad Pravieniškių PN-AK 2-e sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Be to, būrių kiemuose yra įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, todėl teismo vertinimu, išplautus drabužius džiovinti gyvenamojoje patalpoje nebuvo jokios būtinybės. Pravieniškių PN-AK 2017 m. birželio 7 d. pažymoje Nr. 77-1668 nurodyta, kad 2-o sektoriaus būrių patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Teisės aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi prižiūrėti (tvarkyti bei vėdinti) ten apgyvendinti nuteistieji. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad gyvenamojoje patalpoje, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, buvo drėgna dar ir dėl to, kad joje gyvenę nuteistieji (taip pat ir pareiškėjas) tinkamai neatliko savo pareigų. Todėl pareiškėjo argumentai dėl patalpose buvusios drėgmės atmesti kaip nepagrįsti.

14. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Iš į bylą pateiktos Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 77-1668 nustatė, kad įstaigoje nuteistieji gali vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu pagal patvirtintą ir visuose stenduose viešai paskelbtą naudojimosi dušu grafiką. Taip pat 2017 m. rugpjūčio 16 d. pažyma Nr. 77-2588 patvirtino, kad Pravieniškių PN-AK siekdama pagerinti nuteistųjų laikymo sąlygas 2-o sektoriaus visų būrių prausyklose įrengė vandens šildytuvus, todėl teismo nuomone, pareiškėjas galėjo pasinaudoti karštu vandeniu ir dažniau. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu tik vieną kartą per savaitę atmesti kaip nepagrįsti.

15. Pareiškėjas skundėsi ir tuo, kad lovos buvo netinkamos naudoti, pasenusios ir netvarkingos, tačiau nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog būtent tinkamo inventoriaus nebuvimas sukėlė jam didelių nepatogumų bei pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestas.

16. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo argumentai dėl jo nesupažindinimo su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis neatitinka tikrovės. Atsakovo teiginius patvirtino byloje esanti Pravieniškių PN-AK 2017 m. birželio 2 d. pažyma Nr. 62-2491, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis buvo supažindintas 2010 m. gruodžio 7 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 7 d. pasirašė, jog su nuteistojo Atmintine susipažino. Pravieniškių PN-AK 2017 m. birželio 2 d. pažymoje Nr. 62-2491 taip pat pažymėta, kad pareiškėjas dalyvavo visose privalomose socialinės reabilitacijos programose. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų klausimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo nesupažindinimo su laikymo pataisos namuose tvarka ir sąlygomis, nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, draudimais bei atsakomybe, taip pat dėl socialinės reabilitacijos nesuteikimu laikyti nepagrįstais.

17. Nors pareiškėjas teigė, kad atsakovas kategoriškai atsisakydavo suteikti jam valymo priemones, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovas nurodė, kad valymo priemonės yra skiriamos. Teismas netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais neturėjo pagrindo. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

18. Pareiškėjas reiškė susirūpinimą, kad ilgą laiką neturėjo galimybės pasinaudoti asmeninėmis privatumo teisėmis, t. y. 24 valandas buvo stebimas svetimų asmenų, nuolat turėjo būti su kitais asmenimis. Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentavo, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

19. Į bylą pateiktame Pravieniškių PN-AK 2017 m. rugpjūčio 1 d. medicininiame pažymėjime Nr. 81(2)-407 nurodyta, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo nulemti blogos kalinimo sąlygos. Todėl nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodytus sutrikimus (nemigą, dažną galvos skausmą) sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 1 d. pažymoje nurodoma, kad A. L. į Psichologinės tarnybos specialistus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, depresijos, streso, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos tiesiogiai darė įtaką pareiškėjo nurodytiems sveikatos sutrikimams.

20. Teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 1 metus 9 mėnesius 24 dienas bendrabučio tipo patalpose bei trumpą laiko tarpą (15 parų) kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 1 metus 9 mėnesius 24 dienas bendrabučio tipo patalpose bei 15 parų kamerų tipo patalpose, daryta išvada, kad vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Byloje nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas taip pat darė išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Todėl byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis – t. y. grubiai pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 600 Eur.

III. 21. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą (II t., b. l. 2–7).

22. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai išnagrinėjo skundą dėl atsakovo suteikto gyvenamojo ploto apskaičiavimo, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjo skaičiavimo metodiką. Pareiškėjo teigimu, inventorių ir perteklinių baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendros patalpos ploto prieš apskaičiuojant asmeniui tekusį plotą.

23. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjui suteiktą teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu kaip nepažeistą teisę. Teigia, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijų Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.4 punkte numatyta, jog atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti.

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada nenustatant pažeidimo dėl gyvenamojoje aplinkoje laisvai prieinamo civilinėje apyvartoje uždrausto asbesto buvimo. Suimtajam nėra suteikta teisė turėti asbesto ar jo gaminių, o atsakovas tokią teisę suteikia.

25. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl skundo dalies dėl nepakankamo sanitarinio inventoriaus 5 ir 3 būriuose.

26. Pareiškėjas mano, kad priteista neturtinė žala nėra adekvati pareiškėjo patirtoms kančioms ir nežmoniškoms bei orumą žeminančioms bausmės atlikimo sąlygoms.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 24–26).

28. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą kamerų tipo patalpoje Nr. 12 – 15 parų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų apie kartu kalėjusių asmenų skaičių minėtoje kamerų tipo patalpoje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas.

29. Mano, kad nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių PN-AK, kur nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose.

30. Atsakovas pažymi, jog pataisos įstaigos 2-ame ir 3-iame sektoriuose poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Taip pat nuteistieji pagal nustatytą dienotvarkę gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t.

31. Atsakovas pareiškėjo teiginį, kad jam turėjo būti taikoma 3,6 kv. m kameros ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą, norma, laiko nepagrįstu, nes tokio reikalavimo nenustatė nei vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas.

32. Atsakovas laiko, kad pareiškėjo teisės į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas A. L. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

34. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK iš viso 1 metus 9 mėnesius 24 dienas bendrabučio tipo patalpose bei 15 parų kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti, virtuvėlių plotų trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su nustatytu gyvenamojo ploto normos pažeidimu, ir priteisė pareiškėjui 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

35. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, nesutinkantis su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu, tiek atsakovas, kuris teigia, kad šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija – pažeidimo konstatavimas.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

39. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, ginčui aktualios Vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurias vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (111.1 p.) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 p.).

40. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą turėtų būti išskaičiuojamas baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas, pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą.

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. (išskyrus laikotarpį, kai pareiškėjas atliko nuobaudą jam paskirtoje kamerų tipo patalpoje Nr. 12), kai pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo 5-o būrio 2-oje brigadoje, buvo pažeista Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali 3,1 kv. m ploto norma, kadangi šioje patalpoje, kurios plotas buvo 66,49 kv. m ir joje laikomi 28 nuteistieji, asmeniui teko 2,37 kv. m gyvenamojo ploto.

42. Nors pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrinta tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas 15 parų buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3-o sektoriaus kameroje Nr. 12, šią aplinkybę vertinti pareiškėjo naudai nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo. Kaip minėta, tokio pobūdžio bylose pareiškėjas turi pareigą nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas buvo tik nurodęs, kad 15 parų nuo 2015 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. buvo kameroje Nr. 12. Tačiau pareiškėjas nebuvo nurodęs jokių konkrečių detalizuotų aplinkybių apie sąlygas šioje kameroje, kartu laikomų asmenų skaičių, kurias atsakovas galėtų paneigti. Taigi pagal bylos duomenis nustatyti ploto normos pažeidimą dėl pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 12 nebuvo pagrindo.

43. Atsižvelgdama į bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo 5-o būrio 2-oje brigadoje 1 metus 9 mėnesius ir 24 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą bendrabučio tipo patalpose.

44. Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais dėl naudojimosi dušu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Ginčui aktualiuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė ir pareiškėjas to nepaneigė, kad jis galėjo pasinaudoti karštu vandeniu ir dažniau. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

45. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su asbesto buvimu aplinkoje, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini.

46. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino skundo dalies dėl nepakankamo sanitarinio inventoriaus. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad klozetų, pisuarų, praustuvių, dušo sietelių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos reikalavimus. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ši aplinkybė yra neatsiejamai susijusi su nustatytu gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir yra šio pažeidimo dalis.

47. Dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir dydžiu, pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

48. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (1 metus 9 mėnesius ir 24 dienas pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma bei kiti su ploto normos pažeidimu susiję nepatogumai), į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

49. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

50. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

51. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

52. Šiuo atveju nustatyta, kad 1 metus 9 mėnesius 24 dienas pareiškėjui būnant Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose jam teko tik 2,37 gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytus pažeidimus, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

53. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keičiamas.

54. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. sausio 10 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl papildomų įrodymų teikimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Atsižvelgiant į tai, kad šis prašymas gautas jau po to, kai byla buvo išnagrinėta 2019 m. sausio 9 d. teismo posėdyje, pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus įrodymus atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. L. (A. L.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 4 500 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė