2013-07-18 Nr. AB-3721-3-64-3-00485-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A662-1450/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00485-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinių nuobaudų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 40-TE-126 dėl tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo paskyrimo L. U. kaip neteisėtą ir nepagrįstą, taip pat panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-133 dalį dėl tarnybinės nuobaudos – pastabos paskyrimo L. U. (įsakymo 1-asis punktas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK, atsakovas) Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-39 (toliau – ir Išvada Nr. 40-IS-39) nustatyta, jog Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – ir VPS) Operatyvaus valdymo grupės (toliau – ir OVG) specialistas L. U. netinkamai, aplaidžiai 2012 m. vasario 18 d. atliko savo tarnybines pareigas dėl R. K. kreipimosi į policiją fakto – nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nesuteikė nukentėjusiam pagalbos, nesiėmė visų reikalingų procesinių veiksmų nusikalstamai veikai ištirti bei kt. Nustatyti šie pažeidimai: Šiaulių apskrities VPK viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 40-V-273 patvirtinto Šiaulių apskrities VPK darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) (nauja redakcija) 123 punktas, Šiaulių apskrities VPK viršininko 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 40-V-489 patvirtintų Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato VPS OVG specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.1, 7.2.1, 7.8.1, 7.13, 7.14 punktai, Lietuvos Respublikos policijos veiklos statymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 4 straipsnio 1 ir 2 punktai, 5 straipsnio 2 punktas, 3 punktas ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnis. Paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-42 (toliau – ir Išvada Nr. 40-IS-42) nustatyta, jog Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato VPS OVG specialistas L. U. tyčia netinkamai atliko savo tarnybines pareigas reaguodamas į 2012 m. sausio 9 d. įvykį Pušyno gatvėje, Kuršėnų miestelyje, Šiaulių rajone. Nustatyti Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Pareigybės aprašymo 7.2.2 punkto pažeidimai. Paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Dėstydamas argumentus dėl Šiaulių apskrities VPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-126 neteisėtumo ir nepagrįstumo pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimais, pateiktais tarnybinio patikrinimo išvadoje, kadangi Išvadoje Nr. 40-IS-39 yra nurodytos aplinkybės, kurios visiškai neatitinka tikrovės, be to, atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje padarė išvadas, kurios yra grindžiamos tik spėlionėmis ir prielaidomis, taip pat atsakovas netinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, kuriomis grindžiama tarnybinio patikrinimo išvada.

Nurodo Pareigybės aprašymo 7.1 punktą ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju R. K. kreipėsi į policijos įstaigą, pranešdamas apie jo sužalojimą bei galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Kreipimosi į policiją momentu nukentėjęs asmuo negalėjo aiškiai papasakoti įvykio, sunkiai dėliojo savo mintis, nebuvo galima suprasti, kas jam nutiko. R. K. buvo labai susijaudinęs dėl jo sumušimo, taip pat dėl to, jog jį sumušė pažįstamas asmuo, todėl negalėjo apsispręsti, kaip elgtis toliau, ar rašyti pareiškimą, ar ne. L. U. paaiškino nukentėjusiam asmeniui, jog tokiu atveju reikia rašyti pareiškimą, kuriame nurodytos aplinkybės bus tikslinamos, bus atliktas tyrimas ir nustačius kaltus asmenis, pastarieji sulauks atitinkamos atsakomybės. Policijos pareigūnas įvertinęs tai, kad R.

K. negali apsispręsti dėl pareiškimo rašymo, paaiškino jam, jog pats įvykis visais atvejais jau yra fiksuojamas policijos įstaigoje, o kadangi dėl įvykio jis yra labai susijaudinęs, negali apsispręsti, ar rašys pareiškimą, jis gali tai padaryti vėliau, kreipdamasis į policijos įstaigą ar apylinkės inspektorių. R. K. sunkią emocinę būklę po įvykio rodo tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos aplinkybės, jog pastarasis net nežinojo, kaip po įvykio paskambinti policijai – nežinojo telefono numerio. Tai tik pagrindžia, jog pastarasis tikrai buvo labai susijaudinęs ir pasimetęs, šio fakto neneigė ir pats R.

K., jo emocinė būklė nėra ginčijama ir tarnybinio patikrinimo išvadoje. Darė išvadą, jog L. U. nepažeidė Pareigybės aprašymo 7.1 punkto, kadangi pareiškimui priimti, visų pirma, reikia jį gauti iš nukentėjusio asmens ir kad šis asmuo sutiktų šį pareiškimą rašyti. L. U. tinkamai įvykdė Pareigybės aprašymo 7.1 punktą, nes šio punkto dispozicijoje yra nurodytos ir kitos policijos pareigūno funkcijos – priima pranešimus. Nukentėjusio asmens pranešimas buvo priimtas ir užfiksuotas, kaip numato Policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr. 5-V-553 pavirtinta Policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Tai atsispindi ir tarnybinio patikrinimo išvadoje, kurioje nurodyta, jog specialistas L. U. policijos registruojamų įvykių registre, grafoje „papildoma informacija apie patikrinimą“ įrašė, kad pareiškėjas apsisprendęs kreipsis pas apylinkės inspektorių, automobilis nepastebėtas – registravo patį įvykį. Pažymėjo, jog pareiškimo rašymas policijai yra ne kas kita, kaip paties nukentėjusiojo asmens laisvas apsisprendimas, kurio policijos pareigūnas negali ir neturi teisės lemti.

Policijos pareigūnui netrukdo atlikti savo tarnybines pareigas tas faktas, jog nukentėjęs asmuo nėra apsisprendęs rašyti pareiškimą ir abejoja dėl savo apsisprendimu sukeliamų tolimesnių teisinių pasekmių. Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, jog R. K. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kuriame nurodė, jog įvykis buvo apie 20:00 valandą (išvados 1 lapas), vėliau apklausiamas nurodė, jog įvykis buvo apie 22:00 val. (išvados 2 lapas). Akivaizdžiai matyti, jog pastarasis net pateikdamas policijai pareiškimą sunkiai orientavosi laike ir painioja įvykio aplinkybes.

Tai tik patvirtina faktą, jog jis po įvykio buvo pasimetęs, negalėjo nieko tiksliai pasakyti, pats abejojo dėl nurodytų įvykio aplinkybių, kas lėmė jo apsisprendimą į policiją su pareiškimu kreiptis vėliau, kad išvengtų neteisingos informacijos pateikimo.

Nurodo, jog pareigūnui pavyko išsiaiškinti nukentėjusiojo asmenybę, įvykio vietą, aplinkybes, jog nukentėjusiam asmeniui smūgiavo žmogus, kuris šlapinosi. Taip pat pavyko išsiaiškinti, jog nukentėjęs asmuo pats pradėjo konfliktą suduodamas besišlapinančiam asmeniui, kuris trenkė atgal. Konflikte dalyvavo nukentėjusiam pažįstamas asmuo. Atkreipia dėmesį į tai, jog po įvykio R. K. nenurodė aplinkybių, jog besišlapinantis asmuo rodė nukentėjusiam ir jo šeimos nariams savo lytinius organus. Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, jog R.

K. savo 2012 m. vasario 20 d. pareiškime policijai, pagal kurį pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat nenurodė šio fakto (tarnybinio patikrinimo 1 lapas). Šias aplinkybes nukentėjęs asmuo nurodė tik apklausoje, atliekant šį tarnybinį patikrinimą (tarnybinio patikrinimo 2 lapas). L. U. žinant šias aplinkybes tuoj po įvykio, pastarasis būtų priėmęs kitokius procesinius sprendimus (dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo). Taigi pagal 2012 m. vasario 18 d. išsiaiškintas įvykio aplinkybes, nukentėjusiam asmeniui atsisakius rašyti pareiškimą policijai, L.

U. tinkamai priėmė pranešimą apie įvykį ir jį užregistravo. Pareiškėjas toliau vykdė jam priskirtas funkcijas – nuėjo į įvykio vietą, kuri buvo tinkamai apžiūrėta. Pažymėjo, jog įvykio vieta yra visiškai šalia policijos įstaigos. Įvykio vietoje nebuvo automobilio, kurį nurodė nukentėjęs asmuo. Tai yra suprantama, nes kaip dabar yra aišku, po įvykio nukentėjęs asmuo į policijos įstaigą kreipėsi panašiai po 40 minučių, todėl asmenys su automobiliu iš įvykio vietos jau buvo pasišalinę. Įvykio vietoje nebuvo palikta jokių pėdsakų, susijusių su įvykiu, kuriuos galima būtų fiksuoti ir paimti.

Įvykio vietoje nepavyko nustatyti ir liudytojų, mačiusių šį įvykį. Jau buvo apie 23:00 valanda. Vėliau patruliuojant, nurodyto automobilio surasti nepavyko. Nėra suprantama, kuo remiantis atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje net keliose vietose konstatavo, jog policijos pareigūnai nebuvo įvykio vietoje ir neatliko reikalingų veiksmų. Teigė, jog atsakovas padarė neleistinas prielaidas ir savo spėliones, jog L. U. nebuvo įvykio vietoje. Policijos pareigūnas buvo įvykio vietoje, kurioje jau nebuvo automobilio ir asmenų, kurie sumušė R.

K.. Pareigybės aprašymo 7.2.1 punktas nurodo tik privalomą išvykimą į įvykio vietą gavus pranešimą, kai būtina surasti ir sulaikyti asmenis, padariusius nusikaltimą ar įtariamus nusikalstamos veikos padarymu, bei palaikyti viešąją tvarką ar suteikti pagalbą nukentėjusiems. Daugiau šio punkto dispozicijoje nėra nurodyta jokių kitų privalomų policijos pareigūno funkcijų. Dėl šios priežasties atsakovas, nurodydamas Pareigybes aprašymo 7.2.1 punkto pažeidimą, kurį grindžia BPK procesinių veiksmų neatlikimu, netinkamai išaiškino ir taikė šią normą, kas lėmė neteisingos išvados padarymą.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, jog L. U. pažeidė Pareigybės aprašymo 7.8.1 punktą. Atsakovas padarė savo išvadas, jog L. U. priverstinai privalėjo kviesti medikus nukentėjusiam asmeniui, nors tokia pareiga (be asmens sutikimo) kviesti medikus, kyla policijos pareigūnams, jei akivaizdžiai matyti, jog asmuo elgiasi neadekvačiai ir savo veiksmais gali pasidaryti žalos sau ar aplinkiniams. Kitu atveju policijos pareigūnas negali savivaliauti ir veikti prieš nukentėjusio asmens interesus. Policijos įstaigoje L. U. buvo dėmesingas nukentėjusiam asmeniui ir užjaučiantis, parodė jam visą pagarbą ir užuojautą, taip pat siūlė kviesti medikus, tačiau gerbė ir nukentėjusio asmens apsisprendimą – medikų atsisakymą. Darė išvadą, jog L. U. nepažeidė Pareigybės aprašymo 7.8.1 punkto, nes šiuo klausimu savo pareigas atliko tinkamai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė Pareigybės aprašymo 7.13 punkto pažeidimą, nedetalizuodamas šio pažeidimo bei nenurodydamas jokių savo teisinių argumentų dėl šio įvykdyto pažeidimo. L. U. vykdydamas savo pareigas nepažeidė minėtos teisės normos, nes savo funkcijas atliko tinkamai. Dėl Pareigybės aprašymo 7.14 punkto pažeidimo pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas iškart po įvykio, remiantis BPK 168 straipsnio 1 dalimi dėl pranešime nurodytų duomenų tikslinimo. L. U., neturėdamas visos reikalingos informacijos, reikalingos ikiteisminio tyrimo pradėjimui, neatmetė galimybės, jog įvykdyta nusikalstama veika gali atitikti ir BK 140 straipsnį, pagal kurį ikiteisminis tyrimas pradedamas tik gavus nukentėjusiojo skundą. Kitus reikalingus proceso veiksmus L. U. atliko tinkamai, todėl savo veiksmais niekaip negalėjo pažeisti Pareigybės aprašymo 7.14 punkto. Kadangi pareiškėjas L. U. jokių pažeidimų nepadarė, tai negali būti kalbos ir apie policijos veiklos principų pažeidimą.

Dėl Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo išdėstė, jog ši teisės norma nurodo policijos pareigūno privalomą elgesį dviem atvejais – gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą bei pačiam tapus įvykio liudytoju. Nagrinėjamu atveju nukentėjęs asmuo kreipėsi į policijos įstaigą po nusikalstamos veikos padarymo (maždaug po 40 min.), todėl ši teisės norma negali būti taikoma nagrinėjamu atveju ir jos L. U. niekaip negalėjo pažeisti. Dėl Darbo reglamento 123 punkto pažeidimo pažymi, kad ši norma taikoma tik asmenims, kurie turi įgalinimus nagrinėti asmenų prašymus, skundus ir pranešimus. L. U. pareigybės aprašymas nenumato tokių funkcijų atlikimo, todėl pastarasis niekaip negalėjo pažeisti Darbo reglamento 123 punkto. Dėl BPK 2 straipsnio pažeidimo nurodo, jog L. U. atliko savo pareigas tinkamai, tinkamai vadovavosi BPK 168 straipsniu ir tikslino pranešime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes. L. U. pagal savo kompetenciją atliko visas jam priskirtas funkcijas ir įdėjo visas galimas pastangas, jog ši nusikalstama veika būtų atskleista per trumpiausią laiko tarpą, todėl niekaip negalėjo pažeisti BPK 2 straipsnio, kuris numato pareigą atskleisti nusikalstamas veikas. Šios teisės normos pažeidimas galimas tik baudžiamajame procese – atliekant ikiteisminį tyrimą.

Teigė, jog nėra nei vieno tarnybinio nusižengimo sudėties elemento – nėra pažeidimo fakto, neteisėtos veikos ir pareigūno kaltės. Joks pažeidimas nebuvo padarytas. Darant prielaidą, jog L. U. kažkur suklydo vertindamas situaciją, šio pareigūno kaltės forma, kuri pasireiškia per jos elementus (intelektualinį ir valinį), akivaizdžiai yra tik netyčinė kaltė. Tokiu atveju atlikdamas savo pareigas pastarasis nesuvokė, jog daro pažeidimą bei nenumatė, jog dėl atliekamų pareigų bus pažeistos teisės normos, reguliuojančios jo tarnybinių pareigų atlikimą, taip pat nenorėjo, jog šių teisės normų pažeidimas įvyktų. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodytos teisės normos nebuvo pažeistos, nes pareiškėjas tinkamai atliko savo tarnybines pareigas, todėl skundžiamas įsakymas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl Šiaulių apskrities VPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-133 neteisėtumo ir nepagrįstumo išdėstė, jog nėra ginčo, kad L. U. operatyviai reagavo ir per 2 minutes atvyko į įvykio vietą. Darant išvadą, jog L. U. operatyviai reagavo į pranešimą ir neturi teisės valdyti policijos pajėgų ir koordinuoti jų darbo įvykio vietoje, pastarasis niekaip negalėjo pažeisti (nevykdyti) Instrukcijos 5.1 punkto. Apskrities VPK operatyvaus valdymo padaliniui yra priskirta funkcija ir pareiga valdyti policijos pajėgas ir koordinuoti jų darbą įvykio vietoje. Atsakovas netinkamai išaiškino ir taikė Instrukcijos 5.2 punktą, kurio L. U. nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Nėra aišku, kodėl šis policijos pareigūnas yra kaltinamas Pareigybės aprašymo 7.2.2 punkto pažeidimu, kuriame numatyta pareiga organizuoti neatidėliotinas paieškos priemones sulaikyti asmenis. Darė išvadą, jog atsakovas netinkamai išaiškino ir taikė Pareigybės aprašymo 7.2.2 punktą, kurio L. U. nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Nesutinka, jog pareiškėjas pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir išdėsto tai pagrindžiančius argumentus. Pareiškėjo nuomone, tarnybiniai patikrinimai atlikti tam, kad būtų pakenkta pareiškėjui dėl jam nežinomų priežasčių. Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl Kuršėnų nuovados viršininko tarnybinio pranešimo, skundo to asmens, kuris pats tingėjo atsikelti iš lovos ir padėti policijos pareigūnams, grasino budėtojui, nesuteikė jokių duomenų apie pažeidėjus, neatliko savo pareigų, kaip numato Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnis. Išvada Nr. 40-IS-42 yra atlikta šališkai, taikant bet kokias teisės normas ir bet kaip. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-678/2004.

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVPK viršininko įsakymai yra pagrįsti. Pirmu atveju tarnybinė nuobauda L. U. buvo skirta dėl to, kad jis sulaikytų asmenų nepristatė į policijos įstaigą, tik užsirašė duomenis. Atstovo nuomone, pareiškėjas nesiėmė visų priemonių, kad teisės pažeidimas būtų išaiškintas. Pareiškėjas deklaruoja, kad ėmėsi visų priemonių, siekiant išvengti sunkesnių padarinių, t. y. ieškojo agresyvios grupės, kuri galėjo padaryti pažeidimą. Tačiau tie paieškos veiksmai buvo vykdomi tik 8 min. Tie asmenys, kurie nebuvo pristatyti į policijos įstaigą, toliau vykdė teisės pažeidimus. Tai įrodo R. Š. papildomas skambutis į policiją. Pareiškėjas nevykdė savo funkcijų, pažeidėjų veiksmai buvo vykdomi toliau.

Atsakovo nuomone, nuobauda dėl R. K. atvejo pareiškėjui skirta taip pat pagrįstai, tarnybinė išvada surašyta tinkamai, į įvykio vietą nebuvo nuvykta, ji nebuvo apžiūrėta, įvykio vietoje protokolas surašytas nebuvo. Nereikėjo R. K. pranešimo, kad būtų pradėta teisena pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį, nes iš K. paaiškinimų visi nusikalstamos veikos požymiai buvo – užpuolę R. K. asmenys grasino, kad pakas, nužudys. Pareiškėjas kaip pareigūnas nematė priežasčių apklausti K. K. namuose, pabendrauti su vaiku, atlikti vietos apžiūrą, apklausti liudytojus. Jis to nepadarė ir tuo pažeidė tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas teisės normas. Pagal R. K. parodymus, pareigūnai turėjo pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti visus procesinius veiksmus, išrašyti siuntimą dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo. Pažymėjo, jog R. K. nurodė, kad norėjo rašyti pareiškimą, tačiau nežinojo, kaip tas procesas vykdomas, ir jis vadovavosi pareigūnų paaiškinimais, manydamas, kad jie kompetentingi spręsti tokio pobūdžio problemą, tačiau, kaip matyti iš bylos aplinkybių, žmogus buvo suklaidintas, nors jis iš karto norėjo rašyti pareiškimą, ir tai įrodo faktas, kad jis atvyko pirmadienį tik prasidėjus nuovados darbo laikui rašyti pareiškimą. Nurodė, kad skiriant abi tarnybines nuobaudas, nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis buvo baustas, konstatuota, kad pažeidimų padarymo metu galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo L. U. skundą tenkino iš dalies: panaikino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-133 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui L. U., vyresniajam inspektoriui T. D. ir inspektoriui L. V.“ dalį dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo vyresniajam inspektoriui L. U. (įsakymo 1-asis punktas), pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-126 „Dėl tarnybinės nuobaudos (griežto papeikimo) skyrimo vyresniajam inspektoriui L. U.“ panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas dėl Šiaulių apskrities VPK 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 40-TE-133 skirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos – pažymėjo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę nustato Vidaus tarnybos statutas, o tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), kurio 3 punktą nurodė.

Rėmėsi Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Pareigybės aprašymo 7.2.2 punktu. Įvertinus Išvados Nr. 40-IS-42 turinį, buvo matyti, jog atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinami pareiškėjo veiksmai šiam pagal gautą pranešimą, kad keliamas triukšmas viešoje vietoje bei spardoma pašto dėžutė, išvykus į įvykio vietą. Byloje nekyla jokio ginčo ir tai yra taip pat nustatyta Išvadoje Nr. 40-IS-42, kad pareiškėjas L. U. ir vyresnysis postinis B. S. 2012 m. sausio 9 d. 23.27 val. gavę pranešimą apie teisės pažeidimą Pušyno gatvėje, Kuršėnuose, Šiaulių r., nuvyko į įvykio vietą. Nuvykę į Pušyno gatvę, Kuršėnuose, Šiaulių r. pastebėjo du jaunuolius, kurie pareigūnų akivaizdoje tuo metu nevykdė jokio teisės pažeidimo. Pareigūnai su jais pabendravę nustatė jų asmenybes, patikrino policijos duomenų bazėje, ar jie nėra policijos ieškomi. Šių asmenų duomenis užsirašė. Be to, pagal tą patį pranešimą apie galimą teisės pažeidimą Pušyno gatvėje, Kuršėnuose, Šiaulių r. sureagavo dar vienas policijos patrulio ekipažas – „Alksna-54“, kuris radęs dar du asmenis atliko analogiškus veiksmus, kaip ir specialistas L. U. ir vyresnysis postinis B. S.. Išvadoje Nr. 40-IS-42 taip pat yra nustatyta, kad pareiškėjo L. U. ir vyresniojo postinio B. S. automobilis į įvykio vietą atvyko labai greitai – vos už 2 minučių.

Pirmosios instancijos teismas aptarė Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato VPS OVG specialisto L. U. 2012 m. sausio 9 d. tarnybiniame pranešime nurodomas aplinkybes. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato VPS OVG vyresniojo postinio B. S. paaiškinimas iš esmės patvirtino L. U. paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas aptarė perklausius Šiaulių apskrities VPK OVS telefoninius ir radijo ryšiu perduodamos informacijos pokalbių įrašus nustatytas aplinkybes. Atkreiptas dėmesys, kad Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato VPS Prevencinio poskyrio Kuršėnų policijos nuovados viršininkas R. Š. savo paaiškinimais tyrimo metu nurodė aplinkybes, kurios ne visiškai atitinka nustatytas faktines aplinkybes. R. Š. savo 2012 m. sausio 19 d. tarnybiniame pranešime bei 2012 m. vasario 6 d. paaiškinime nurodė, kad į policiją dėl keliamo triukšmo telefoniniu pranešimu jis kreipėsi 22.17 val. Po pranešimo į policiją triukšmas tęsėsi dar apie 1,5 val. 23.52 val. jis vėl paskambino budėtojui ir pasiteiravo, kodėl nebuvo sureaguota į jo pranešimą. Šias aplinkybes iš esmės jis patvirtino ir teismo posėdžio metu, o perklausius Šiaulių apskrities VPK OVS telefoninius ir radijo ryšiu perduodamos informacijos pokalbių įrašus nustatyta, kad 2012 m. sausio 9 d. Šiaulių apskrities VPK telefoninis pranešimas pirmą kartą buvo gautas 23.25 val., o antrą kartą – 23.53 val., t. y. po 28 minučių.

Pažymėta, kad Išvada Nr. 40-IS-42 bei Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2012 m. vasario 2 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr. PR3-5 L. U. (toliau – ir Pranešimas) savo turiniu iš esmės skiriasi. Pranešime pateikti duomenys, galimai padarius tarnybinį nusižengimą, nurodyti veiksmai bei nurodyti pažeisti teisės aktai nėra įvardyti Išvadoje Nr. 40-IS-42. Pavyzdžiui, Pranešime yra įvardytas galimai pažeistas Pareigybės aprašymo 7.2.1 punktas (kuris Išvadoje vėliau nekonstatuojamas), o Išvadoje Nr. 40-IS-42 nurodytas pažeistas Pareigybės aprašymo 7.2.2 punktas Pranešime nėra paminėtas.

Teismui įvertinus tarnybinio patikrinimo medžiagą, 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS-42, laikyta, kad minėta išvada (tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo L. U. tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimu) neatitinka Tvarkos 20 punkte įtvirtintų reikalavimų, tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo atliktas neišsamiai, neįvertintos visos tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingos aplinkybės. Analizuojant Išvados Nr. 40-IS-42 turinį matyti, kad, apibrėžiant pareiškėjo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo objektyviąją pusę, iš esmės vadovautasi vien tik abstrakčiais argumentais, kad pareiškėjas elgėsi neprofesionaliai, nerūpestingai, nekompetentingai, nepasinaudojo įstatymo suteiktais įgaliojimais, tačiau nedetalizuota, kokius būtent veiksmus šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas turėjo atlikti kaip Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato VPS OVG vyresnysis specialistas, tačiau jų neatliko, pažeisdamas Pareigybės aprašymo 7.2.2 punkto reikalavimus, t. y. neaišku, kaip nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė pareiškėjo neveikimas. Nepateikti jokie motyvai dėl pareiškėjo tariamo neveikimo nustatytų faktinių aplinkybių kontekste bei įrodymai, kurių pagrindu daroma atitinkama išvada dėl pareiškėjo veiksmų neteisėtumo tarnybinės atsakomybės taikymo aspektu. Pažymėta, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nepakanka vien tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, jog jį padarė konkretus pareigūnas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant visas Tvarkos 20 punkte įtvirtintas aplinkybes.

Teismas nurodė Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalį ir Tvarkos 3 punktą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Išvadą Nr. 40-IS-42, nebuvo matyti, kad pareiškėjo kaltė buvo tirta, nes šiuo klausimu jokie argumentai neišdėstyti. Padaryta išvada, jog tokiu būdu negalėjo būti konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Pareigybės aprašymo 7.2.2 punkto reikalavimus. Nurodytų faktų ir argumentų pagrindu teismas pripažino, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta neteisėtai ir turi būti panaikinta.

Dėl Šiaulių apskrities VPK 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 40-TE-126 skirtos tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo – teismas nurodė Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pareigybės aprašymo 7.1, 7.2.1, 7.8.1, 7.13 ir 7.14 punktai numato šiai valstybės tarnautojo pareigybei priskirtas funkcijas, t. y. kad priima pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus, daromus ar padarytus nusikaltimus, teisės pažeidimus bei įvykius; organizuoja operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą, reikalui esant, gavęs pranešimą apie nusikalstamą veiką bei kitus teisės pažeidimus, kai reikia imtis neatidėliotinų veiksmų, surasti ir sulaikyti asmenis, padariusius nusikaltimą ar įtariamus nusikalstamos veikos padarymu, viešajai tvarkai palaikyti, suteikti pagalbą nukentėjusiems, pats išvyksta į įvykio vietą vykdyti paieškos priemonių, teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo teisės pažeidimų ir esantiems bejėgiškos būklės, užtikrina jų teises ir teisėtus interesus; vykdydamas pareigas besąlygiškai garantuoja teisės aktuose įtvirtintas žmogaus teises ir nesitaiksto su bet kokiais įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimais; nustatyta tvarka pradeda ikiteisminį tyrimą. Darbo reglamento 123 punktas numato, kad Šiaulių apskrities VPK struktūrinių padalinių darbuotojai, nagrinėdami asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, privalo vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, teisėtumo, sąžiningumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, nešališkumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo ir „vieno langelio“ principais.

Išvadoje Nr. 40-IS-39 nustatyta, kad 2012 m. vasario 18 d. 22 val. 37 min. į Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato Kuršėnų policijos nuovadą kreipėsi R. K., kuris pranešė, kad jam Šiaulių r., Kuršėnų m., (duomenys neskelbtini) namo kieme į veidą sudavė galimai pažįstamas vyriškis, kuris galėjo važiuoti automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šį R. K. pranešimą, policijos pajėgos į įvykio vietą nebuvo išsiųstos, pranešimą registravęs Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato VPS OVG specialistas L. U. policijos registruojamų įvykių registre grafoje „papildoma informacija apie patikrinimą“ įrašė, kad „pareiškėjas apsisprendęs kreipsis pas apylinkės inspektorių, automobilis nepastebėtas“. Toliau Išvadoje Nr. 40-IS-39 nustatyta, kad 2012 m. vasario 20 d. R. K. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariatą pranešdamas, kad 2012 m. vasario 18 d. apie 20.00 val. kartu su žmona ir sūnumi važiavo namo adresu Kuršėnai, (duomenys neskelbtini). Įvažiavus į namo kiemą pastebėjo automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šalia jo stovintį vyriškį, kuris šlapinosi viešoje vietoje. Automobilyje už vairo sėdėjo moteris, o gale – vyriškis. Kadangi minėtas automobilis trukdė įvažiuoti į namo kiemą, jis paprašė patraukti automobilį, o asmeniui, kuris šlapinosi, pasakė, kad jis turėtų susirasti tualetą. Kadangi minėti asmenys į jo pastabas nereagavo, jis išlipo iš automobilio ir priėjęs prie vyriškio, kuris šlapinosi, jį pastūmė į šalį. Vyriškis nieko jam nesakęs trenkė jam į galvos sritį, nuo to pareiškėjas prarado sąmonę. Atgavęs sąmonę pamatė, kad žmona skambina policijai, netrukus prie jų priėjo dar vienas vyriškis, kuris jo žmonai pasakė, kad jei jie skųsis policijai, jie juos nuveš į mišką ir užkas. Nustačius, kad R. K. pareiškime yra nusikalstamos veikos požymiai, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, šiuo metu ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas) yra baigtas ir baudžiamoji byla Nr. 1-183-641/2013 (byloje nukentėjusiuoju pripažintas R. K.) nagrinėjama Šiaulių apylinkės teisme. Išvadoje Nr. 40-IS-39 taip pat nustatyta, kad policijos pareigūnai gavę pranešimą apie padarytą teisės pažeidimą netinkamai ir ne laiku į jį sureagavo, nebuvo nuvykę į įvykio vietą, nesiėmė priemonių nustatyti automobiliu „Chrysler Voyager“ važiavusių ir K. sumušusių asmenų, iš karto nepriėmė iš pranešėjo pareiškimo, nesprendė klausimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir nesustačius įvykio aplinkybių pasunkėjo šio nusikaltimo tyrimas. Dėl galimai padarytų pažeidimų ir netinkamo pareigų atlikimo Šiaulių apskrities VPK Šiaulių KPS viršininkas tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK viršininką prašydamas spręsti klausimą dėl tarnybinio patikrinimo.

Pareiškėjas L. U. nesutinka su tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytomis aplinkybėmis. Teismo posėdžio metu apklaustas R. K. iš esmės patvirtino Išvadoje Nr. 40-IS-39 nustatytas faktines aplinkybes. Teismas išdėstė R. K. pateiktus argumentus. Šiuos R. K. parodymus iš esmės atitiko ir tarnybinio patikrinimo metu duoti R. K. paaiškinimai (t. I, b. l. 136-137). R. K. parodymus dėl paties incidento aplinkybių įvykio vietoje visiškai patvirtino ir jo žmonos K. K. paaiškinimas (t. I, b. l. 138-139). Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių abejoti R. K. ir jo žmonos K. K. parodymais bei paaiškinimais.

Teismas nesutiko su pareiškėjo L. U. teisiniais argumentais bei vertinimais, taip pat kritiškai vertino pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, kurios prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams ir patys savaime nebuvo nuoseklūs. Teismas sutiko su Išvados Nr. 40-IS-39 konstatavimu, kad L. U. nepriimdamas pareiškimo iš R. K. ir nedelsiant nesiėmęs veiksmų teisės pažeidimą padariusių asmenų nustatymui pažeidė Pareigybės aprašymo atitinkamus reikalavimus, nepaisant tolimesnio įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Akivaizdu, kad visi kaltininko veiksmai bei nusikalstama veika buvo įvykdyti trečiųjų asmenų, o taip pat ir mažamečio vaiko akivaizdoje, pareigūnas L. U. nepriėmė nukentėjusio asmens pareiškimo, neapklausė nei jo paties, nei kitų liudytojų, neapžiūrėjo įvykio vietos ir šio veiksmo neįformino procesiniu dokumentu – įvykio vietos apžiūros protokolu, nedavė nukentėjusiam asmeniui siuntimo dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo, neatliko visų pirminių neatidėliotinų procesinių veiksmų. Pagrįstai buvo padaryta išvada, kad pareigūnas, atlikdamas Pareigybės aprašyme keliamus specialiuosius reikalavimus, turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą, nustatęs viešoje vietoje nukentėjusiojo patirtus kūno sužalojimus (sumušimo žymės, sąmonės netekimas), jo emocinę būklę, pasielgė neatsakingai, neprofesionaliai, nekvalifikuotai ir aplaidžiai.

Teismas, sutikdamas su tarnybinės išvados medžiaga, konstatavo, jog pareiškėjas L. U. netinkamai atliko savo pareigas. Atsakovas šiuos pareiškėjo veiksmus išvadoje pagrįstai kvalifikavo kaip tarnybinį nusižengimą, ištyrė ir nustatė jo kaltę (aplaidumas), nustatė, kokias būtent teisės aktų normas pareiškėjas pažeidė. Tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nepažeista. Teismo nustatytas Išvados Nr. 40-IS-39 tvirtinimo procedūrinis neatitikimas (dėl išvados surašymo bei tvirtinimo datų) nėra esminis ir neduoda pagrindo jos laikyti neteisėta bei nepagrįsta. Nurodė Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalį. Teismui konstatavus, jog pareiškėjas L. U. neatlikdamas anksčiau paminėtų veiksmų pažeidė Pareigybės aprašymo reikalavimus, atsižvelgiant į tarnybinės nuobaudos pasirinkimo kriterijus, padaryta išvada, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui. Įvertinus tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, kaltės laipsnį, pasirinktą pareiškėjo elgesio modelį bei aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui L. U. paskirta nuobauda laikytina teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjo L. U. reikalavimas dėl Šiaulių apskrities VPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-126 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui L. U.“ panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjo L. U. pateiktas teismui prašymas yra be išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, tai pareiškėjo reikalavimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų buvo nespręstas, paliekant galimybę tai išspręsti atskiro proceso metu.

III. Pareiškėjas L. U. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1-8), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria jo skundo dalis atmesta, ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pažymi, kad nagrinėjamu byloje atveju Išvada Nr. 40-IS-39 buvo surašyta ir baigta 2012 m. kovo 21 d. Šiaulių apskrities VPK viršininkas E. L. ją patvirtino 2012 m. kovo 20 d. Iš šios tarnybinio patikrinimo išvados paskutinio lapo matyti, jog ji buvo 2012 m. kovo 20 d. suderinta ir su Šiaulių rajono policijos komisariato viršininku R. Š.. Daro išvadą, jog ši tarnybinio patikrinimo išvada buvo patvirtinta dar jos nepabaigus. Tvarkos 21 punktas imperatyviai nurodo gautos medžiagos ir išvados įvertinimą, tik po to priimamas atitinkamas sprendimas. Šiuo atveju tarnybinio patikrinimo išvada buvo įvertinta dar jos nebaigus, todėl ši administracinė procedūra buvo atlikta neteisėtai – pažeidžiant imperatyvią teisės normą, įpareigojančią vertinti tik užbaigtą tyrimą. Esant tokiam grubiam ir esminiam procedūriniam pažeidimui, jo seka – priimtas įsakymas yra neteisėtas, todėl naikintinas. Teismas posėdžio metu aiškinosi šias aplinkybes, dėl kurių atsakovas negalėjo pateikti jokių savo paaiškinimų. Pareiškėjo atstovas šiuos pažeidimus nurodė per teisminius ginčus, prašė juos vertinti pareiškėjo naudai, tačiau teismas savo sprendime nusprendė, jog tai nėra esminis procedūros pažeidimas, tačiau savo tokios nuomonės nepagrindė.

Pareiškėjo manymu, skundžiamas Šiaulių apskrities VPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. 40-TE-126 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui L. U.“ naikintinas ir todėl, kad atsakovas grubiai pažeidė tarnybinių patikrinimų atlikimą bei tarnybinių nuobaudų skyrimą reglamentuojančios tvarkos pagrindinius principus bei tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūros procesinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas vertindamas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, susijusias su tarnybinio patikrinimo procedūromis, privalėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką šiuo klausimu (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al4-736/2004; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).

Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad 2012 m. vasario 29 d. parengtas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo buvo įteiktas pareiškėjui 2012 m. vasario 29 d. Šiame pranešime nurodoma, jog policijos pareigūnai gavę pranešimą apie padarytą teisės pažeidimą netinkamai ir ne laiku sureagavo į jį, nebuvo nuvykę į įvykio vietą, nesiėmė priemonių nustatyti R. K. sumušusių asmenų, iš karto nepriėmė iš pranešėjo pareiškimo, nesprendė klausimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir tokiais veiksmais pažeidė BPK 2 straipsnį ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d.

įsakymu Nr. 1-110 patvirtintos rekomendacijos „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos reikalavimų“ 2.1 punktą, 45 punktą, Šiaulių apskrities VPK viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 40-V-873. Pranešime dėl tarnybinio pažeidimo buvo nurodyta, kad paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo pareiškėjas gali pateikti iki 2012 m. kovo 5 d. Paaiškinimas buvo pateiktas iki nurodyto termino. 2012 m. kovo 21 d. tarnybinis patikrinimas buvo baigtas, dėl ko buvo surašyta Išvada Nr. 40-IS-39.

Šioje išvadoje žymiai išsiplėtė nustatytų pažeidimų apimtis, dėl kurių jo neprašė ir nereikalavo jokio paaiškinimo. Tarnybinio patikrinimo išvadoje jau nurodoma, jog jis pažeidė Darbo reglamento (nauja redakcija) 123 punktą, Pareigybės aprašymo 7.1, 7.2.1, 7.8.1, 7.13, 7.14 punktus, Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktus, 5 straipsnio 2 ir 3 punktus ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei BPK 2 straipsnį. Sulyginus pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo ir tarnybinio patikrinimo išvadą, yra tapatus tik nurodytas vienas pažeidimas – BPK 2 straipsnis.

Daro išvadą, jog nuodyti pažeidimai nėra formalūs, o esminiai tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimai. Šiais pažeidimais buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, kadangi jam nebuvo žinoma, jog jam bus paskirta tarnybinė nuobauda už Darbo reglamento (nauja redakcija) 123 punkto, Pareigybės aprašymo 7.1, 7.2.1, 7.8.1, 7.13, 7.14 punktų, Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktų, 5 straipsnio 2 ir 3 punktų ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus. Dėl šių pažeidimų buvo užkirstas kelias objektyviam ir visapusiškam faktinių aplinkybių visumos ištyrimui, įvertinimui ir sprendimo priėmimui.

Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu ištyrė visus įrodymus, tačiau ne visus juos vertino priimdamas sprendimą. Teismo posėdžio metu buvo apklaustas liudytojas – policijos pareigūnas M. P., kuris nurodė svarbias šiai bylai aplinkybes. Šis pareigūnas dirbo su pareiškėju, kai į policijos įstaigą kreipėsi R. K.. Šio liudytojo parodymai kardinaliai skiriasi nuo R. K. duotų parodymų. M. P. patvirtino, jog R. K. buvo siūloma iškviesti medikus, tačiau R. K. to atsisakė. Taip pat patvirtino, jog kartu su pareiškėju buvo įvykio vietoje, kuri yra visiškai šalia policijos įstaigos bei patvirtino aplinkybes, jog visais būdais bandė nustatyti pažeidėjus patruliuodami Kuršėnų miestelyje.

Šiuos jo parodymus, kaip ir pareiškėjo, patvirtina tai, jog po trumpo laiko po R. K. pranešimo, jie sulaikė girtą vairuotoją, kuris yra patrauktas administracinėn atsakomybėn. M. P. taip pat patvirtino, jog R. K. negalėjo apsispręsti, ar rašyti pareiškimą policijai, nes pastarasis galvojo, jog tarp asmenų, kurie jį sumušė, buvo jo pažįstamas. Patvirtino, jog siūlė jam rašyti pareiškimą, tačiau pastarasis atsisakė, dėl ko buvo užregistruotas jo pranešimas. Šio liudytojo parodymais nėra pagrindo abejoti, nes jo parodymai sutampa su pareiškėjo duotais parodymais, kuriuos patvirtina byloje kiti surinkti įrodymai.

Priešingai, liudytojo R. K. duoti parodymai teisme bei duoti parodymai atliekant tarnybinį patikrinimą turėjo teismui sukelti abejones. Iš tarnybinio patikrinimo išvados 1 lapo matyti, jog R. K. kreipėsi į policiją su 2012 m. vasario 20 d. pareiškimu, kuriame nurodė, jog automobilis jam trukdė įvažiuoti, todėl jis paprašė jį patraukti bei susirasti tualetą. Vyriškiui nereaguojant į tai, R. K. išlipo iš automobilio, pastūmė besišlapinantį vyriškį, kuris jam sudavė smūgį ir R. K. prarado sąmonę, po to atsigavęs pamatė, jog žmona bando paskambinti policijai.

R. K. vėliau atvykus į policijos įstaigą, pastarasis taip pat mums sakė „aš jį, kad stūmiau...“. Toliau iš tarnybinio patikrinimo išvados 2 lapo matyti, jog R. K. buvo apklaustas pareigūno, kuris atliko šį tarnybinį patikrinimą (2012 m. kovo 13 d.). R. K. duoti parodymai dėl įvykio aplinkybių pasikeitė, jog jo parodymai kuo mažiau pakenktų jam pačiam ir pasunkintų jį sumušusių asmenų padėtį. R. K. nurodė, jog negalėjo pravažiuoti, dėl ko apšvietė šį automobilį ilgosiomis savo automobilio šviesomis bei signalizavo.

Čia jau nurodė, jog besišlapinantis vyriškis atsisuko į R. K. ir jo šeimos pusę bei demonstratyviai šlapinosi toliau. R. K. nurodė, jog jis, neapsikentęs tokio vulgaraus elgesio, išlipo, priėjo prie to vyriškio, pasakė, kad tai ne vieta šlapintis, ir pasuko jį taip, kad šio vyro lytiniai organai nebūtų demonstruojami jo šeimos nariams. Matyti, jog šis liudytojas savo ar policijos pareigūnų iniciatyva keičia parodymus dėl buvusio įvykio aplinkybių. Vėliau atėjęs į policijos įstaigą, R. K. net neužsiminė, jog lytiniai organai buvo demonstruojami jam ir jo šeimos nariams.

Visais atvejais matyti, jog šio liudytojo parodymai skiriasi, dėl ko jie yra abejotini, nes liudytojas tvirtina tokias aplinkybes, kurios jam palankesnės. Teisme šis liudytojas vėl tvirtino, jog stūmė. R. K. parodymai teisme nesutampa su duotais parodymais atliekant tarnybinį patikrinimą. Teisme jis nurodė, kad išėjęs iš policijos įstaigos, jis tiesiai nuėjo į ligoninę, nes pareigūnai nekvietė jam greitosios pagalbos, o atliekant tarnybinį patikrinimą, jis teigė, kad išėjęs iš policijos įstaigos, jis grįžo namo ir tik vėliau nesibaigiant galvos skausmui kreipėsi į ligoninę.

R. K. nepaneigė pareiškėjo ir M. P. parodymų, jog jam siūlė rašyti pareiškimą. Tai, jog pats R. K. atsisakė rašyti pareiškimą, iš dalies patvirtina aplinkybės, jog jis manė, kad tarp sumušusių asmenų buvo jo pažįstamas. Jis tai patvirtino per apklausą atliekant tarnybinį patikrinimą, kurioje nurodė, jog policijos įstaigoje bandė paskambinti šiam pažįstamam asmeniui, tačiau jis nekėlė telefono. Patvirtina ir tai, jog jis šioje apklausoje toliau nurodė, kad 23:00 valandą prisiskambino šiam pažįstamam asmeniui, iš kurio paaiškėjo, jog pastarasis nedalyvavo konflikte.

Akivaizdu, jog R. K. siekė išsiaiškinti dėl šio pažįstamo asmens, ar jis buvo įvykio vietoje, iš ko matyti, jog jis nenorėjo šiam pažįstamam asmeniui pakenkti, dėl ko jis būdamas policijos įstaigoje ir atsisakė rašyti pareiškimą. Teismo posėdžio metu R. K. papildomai nurodė aplinkybes, apie kurias net neužsiminė rašydamas pareiškimą policijai bei per apklausą atliekant tarnybinį patikrinimą. Jis nurodė, kad prašė pareiškėjų peržiūrėti miesto filmavimo kameras, siekiant nustatyti automobilį, tačiau to nebuvo.

Nebuvo ir to, kad jis atėjęs į policijos įstaigą pasakė, jog besišlapinantis vyras akivaizdžiai demonstravo savo lytinius organus. Teismas turėjo kritiškai vertinti R. K. parodymus bei įvertinti byloje esančių įrodymų visumą.

Mano, kad skundžiama sprendimo dalis nėra tinkamai motyvuota. Teismas savo sprendime nurodė, jog pritaria tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytiems pažeidimams, nukreipia į byloje nustatytas aplinkybes, tačiau sprendime nepasisakė dėl įrodymų vertinimo, kokie įrodymai laikomi atmestini ir kokias įrodymais teismas remiasi priimdamas tokį sprendimą. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje peržengė skundo nagrinėjimo ribas, grįsdamas savo sprendimo teisėtumą tuo, jog pareiškėjas neapklausė nukentėjusio asmens, neapklausė kitų liudytojų, neapžiūrėjo įvykio vietos ir šio veiksmo neįformino procesiniu dokumentu – įvykio vietos apžiūros protokolu, nedavė siuntimo nukentėjusiam asmeniui dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo, neatliko visų pirminių neatidėliotinų procesinių veiksmų. Šiais teismo nurodytais pažeidimais jis nebuvo kaltinamas nei 2012 m. vasario 29 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, nei išvadoje Nr. 40-IS-39. Teismas nustatinėjo ne tas aplinkybes ir nevisapusiškai išnagrinėjo pačią bylą.

Teismas savo sprendime visiškai nevertino tarnybinio patikrinimo išvadoje jam nustatytų pažeidimų, dėl kurių buvo priimtas skundžiamas viršininko įsakymas. Teismas net nevertino jo skunde pateiktų teisinių argumentų dėl kiekvieno nustatyto pažeidimo atskirai, neteisingai taikė materialines įstatymo normas. Išdėsto argumentus, pateiktus skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui. Dėl Pareigybės aprašymo 7.2.1 punkto pažeidimo pabrėžia, jog šio punkto pažeidimo nustatymą apsunkino pats atsakovas, kuris neprofesionaliai atliko tarnybinį patikrinimą. Policijos įstaigos įėjimas ir išėjimas yra filmuojami, todėl atsakovui būtų pakakę peržiūrėti ir įvertinti šią filmuotą medžiagą bei įsitikinti, jog jie buvo įvykio vietoje, nes po R. K. išėjimo pareigūnai nuėjo į įvykio vietą, kuri yra visiškai šalia policijos įstaigos. Iš teismo sprendimo ir atsakovo pateiktų paaiškinimų galima suprasti, jog pastarieji šios teisės normos pažeidimą nepagrįstai sieja su tuo, jog nebuvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas. Įvykio vietos apžiūra ir protokolo užpildymas yra BPK numatyti procesiniai veiksmai, dėl kurių pareiškėjas nebuvo kaltinamas ir dėl kurių nėra nustatyti pažeidimai. Pareigybės aprašymo 7.2.1 punktas numato reikalavimą išvykti į įvykio vietą, siekiant vykdyti paieškos priemones. Kartu dirbęs M. P. patvirtino, jog jie buvo įvykio vietoje bei paskui ieškojo pažeidėjo automobilio patruliuodami Kuršėnų miestelyje. Byloje išvis nėra jokių duomenų ir įrodymų, jog jie nevyko į įvykio vietą.

Dėl Pareigybės aprašymo 7.8.1 punkto pažeidimo nurodo, kad R. K. buvo siūloma iškviesti greitąją pagalbą, tačiau pastarasis atsisakė. Dėl Pareigybės aprašymo 7.13 punkto, kuriame nurodyta, jog pareigūnas vykdydamas pareigas besąlygiškai garantuoja teisės aktuose įtvirtintas žmogaus teises ir nesitaiksto su bet kokiais įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimais, pažymi, kad teismas dėl šio galimo pažeidimo visiškai nepasisakė. Iš minėtos normos dispozicijos matyti, jog ši norma yra blanketinė, tačiau atsakovas nurodė Pareigybės aprašymo 7.13 punkto pažeidimą, nedetalizuodamas šio pažeidimo bei nenurodydamas jokių savo teisinių argumentų. Dėl Pareigybės aprašymo 7.14 punkto pažeidimo nurodo, jog tam, kad būtų pažeistas šis punktas, visų pirma, reikia priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ir tik nusprendus jį pradėti, galimas šio punkto pažeidimas. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarką galima pažeisti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir nesilaikant BPK nustatytos šios tvarkos. Nagrinėjamu atveju jis sprendė galimybę pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau priėmė sprendimą jo nepradėti, vadovavosi BPK 168 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad teismas neaptarė ir kitų pareiškėjo Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodytų pažeidimų.

Teismas nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl išlaidų priteisimo, nurodydamas, jog prašyme nėra išlaidų paskaičiavimo ir jų pagrindimo. Nurodo, kad 2012 m. birželio 18 d. jis pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė priteisti patirtas išlaidas. Prašyme nurodė, jog patirtų išlaidų dydį pagrindžiantys dokumentai yra pridedami. Prie prašymo pridėjo sąskaitą faktūrą ir pinigų priėmimo kvitus. Sąskaitoje yra nurodyta, jog mokama už skundo paruošimą bei atstovavimą pirmosios instancijos teisme, nurodyta 2 500 Lt suma. Pridėti pinigų priėmimo kvitai įrodo patirtas šias išlaidas. Mano, jog pridėti dokumentai prie prašymo pagrindžia išlaidų paskaičiavimą ir jų pagrindimą, todėl teismas turėjo išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Taip pat pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (t. II, b. l. 10), kuriuo už apeliacinio skundo surašymą prašo priteisti 500 Lt.

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 17-22) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Išvada Nr. 40-IS-39 buvo Šiaulių apskrities VPK viršininko įvertinta dar jos nepabaigus. Atsakovo atstovas nurodė, kad jokių procedūrinių pažeidimų surašant ginčijamą tarnybinio patikrinimo išvadą bei ją tvirtinant padaryta nebuvo, kad tai tik techninė klaida, kurią patvirtina ir Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato viršininko R. Š. rezoliucijos data „2012 m. kovo 20 d.“. Ši rezoliucijos data patvirtina, kad išvada buvo surašyta ir baigta būtent 2012 m. kovo 20 d., kaip tik tą pačią datą, kai ji buvo ir Šiaulių apskrities VPK viršininko patvirtinta. Ginčijamos tarnybinio patikrinimo išvados registracijos data „2012 m. kovo 21 d.“ patvirtina tik tai, kad ši tarnybinio patikrinimo išvada buvo registruota ta data, tačiau nepatvirtina jos užbaigimo momento, kuris šiuo atveju buvo užfiksuotas viena diena anksčiau, tai yra 2012 m. kovo 20 d. Mano, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas teisingai įvertino tarnybinio patikrinimo išvados tvirtinimo procedūrinį neatitikimą kaip neesminį, neduodantį pagrindo šios išvados laikyti neteisėta bei ją naikinti.

Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, 2006 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-2202/2006). Nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl jo teisių pažeidimo. Mano, kad aiškinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostatą tikrinamojo pareigūno teisių apsaugos klausimais, reikia nustatyti ne formalius ar teorinius teisės aktų pažeidimo atvejus, bet faktinius, kurie realiai vienaip ar kitaip suvaržė tikrinamojo pareigūno teises. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas aktyviai ėmėsi ginti savo teises pats asmeniškai bei per atstovą, gavo visų prašomų dokumentų kopijas, taip pat ir ginčijamo tarnybinio patikrinimo išvados kopiją, kurioje buvo nurodytos ir tos teisės normos, dėl kurių kelia ginčą pareiškėjas. Taip pat pagal teisės aktų reikalavimus pareiškėjas laiku buvo supažindintas su ginčijamu Šiaulių apskrities VPK įsakymu, savo skunde bei patikslintame skunde išdėstė motyvus bei argumentus ir dėl tų teisės aktų normų, kurios, jo teigimu, nebuvo įrašytos į jam įteikto 2012 m. vasario 29 d. pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo turinį. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjo teisės suvaržytos nebuvo ir šiomis teisėmis pareiškėjas naudojosi be jokių kliūčių.

Pažymi, kad nei pareiškėjas, nei pareiškėjo atstovas pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo turinyje nurodytų teisės normų apimties neatitikimo su tarnybinio patikrinimo išvados rezoliucinėje dalyje nurodytų teisės normų apimtimi pirmosios instancijos teisme neginčijo, dėl šių tariamų teisės normų, užfiksuotų skirtingose procesiniuose dokumentuose, neatitikimų savo argumentų neišsakė ir jų nemotyvavo, todėl pirmosios instancijos teismas dėl šių neatitikimų ir nepasisakė. Kitą vertus, teismas visiškai teisingai sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neapklausė nukentėjusiojo asmens, neapklausė kitų liudytojų, neapžiūrėjo įvykio vietos, nedavė siuntimo nukentėjusiajam asmeniui dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo, neatliko visų pirminių neatidėliotinų procesinių veiksmų.

Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. K. 2012 m. vasario 29 d. surašytame Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 40-96-PR3-2 yra nurodyta L. U. pateiktų kaltinimų dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo apimtis ir nurodyta, kad pareigūnai gavę pranešimą apie padarytą teisės pažeidimą netinkamai ir ne laiku sureagavo į jį, nebuvo nuvykę į įvykio vietą, nesiėmė priemonių nustatyti R. K. sumušusių asmenų, iš karto nepriėmė iš pranešėjo pareiškimo, nesprendė klausimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Taip pat nurodyti teisės aktai, kuriuos galimai pažeidė L. U.. Išvados Nr. 40-IS-39 rezoliucinėje dalyje, kaip nurodo pareiškėjas, tikrintojas nurodo daugiau siūlomos tarnybinės atsakomybės teisinių pagrindų: papildomai nurodomos Policijos veiklos įstatymo normos bei Pareigybės aprašymo nuostatos, tačiau taip pat pakartojamos tos pačios normos, kurios buvo nurodytos Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo (Darbo reglamento 123 p., BPK 2 str.). Analizuojant Darbo reglamento 123 punkto ir BPK 2 straipsnio turinį, prieinama išvados, kad visa tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta kaltinimų apimtis atitinka BPK 2 straipsnio turinį, o kiti teisės pagrindai tikrintojo pasirinkti kaip fakultatyvūs ir papildantys BPK 2 straipsnyje numatytą normą.

Šie teisės pagrindai yra specialieji, reglamentuojantys tik policijos pareigūno darbą bei padedantys atkleisti pažeistos BPK 2 straipsnyje numatytos normos objektyviąją pusę. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apskrities VPK nuomone, pranešime dėl tarnybinio nusižengimo suformuluotos kaltinimo ribos surašant tarnybinio patikrinimo išvadą bei priimant sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui peržengtos nebuvo, taigi nebuvo pažeistos ir pareiškėjo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

Mano, kad teismas įvertino ir pareiškėjo kolegos M. P., kurio teismo posėdžio metu liudijimas dėl byloje reikšmingų faktinių aplinkybių buvo nenuoseklus, ir pareiškėjo parodymus, kurie prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams, taip pat ir R. K. parodymus, kurie buvo nuoseklūs ir sutapo su tarnybinio patikrinimo metu tikrintojui duotais parodymais. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad dėl Pareigybės aprašymo 7.1 punkto pažeidimo ginčo nėra. Pareigūnui neužtenka vien formaliai atlikti pavestas funkcijas, pareigūnas privalo šias funkcijas atlikti teisingai ir teisėtai. Šiuo atveju, atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei turimą informaciją, vien formalaus R. K. pranešimo apie teisės pažeidimą registravimo nepakako, L. U. neatliko šios funkcijos tinkamai.

R. K. 2012 m. vasario 20 d. parašydamas pareiškimą, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 96-1-0112-12, nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios lemtų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimą. Ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo pradedamas nepriklausomai nuo to, ar buvo gautas pareiškimas, ar ne. Pareiškėjas iš jam R. K. suteiktos informacijos apie įvykio aplinkybes turėjo visas galimybes tinkamai kvalifikuoti veiką bei pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, kas teisingai konstatuota ir Išvadoje Nr. 40-IS-39, konstatuojant ir tarnybinio nusižengimo dėl Pareigybės aprašymo 7.14 punkto pažeidimo sudėtį. Be to, L. U. nesiėmė fiksuoti ir teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje (šlapinimasis viešoje vietoje), apie kurį gavo informacijos iš R. K..

Išvadoje Nr. 40-IS-39 teisingai konstatuota, kad L. U. savo pareigų neatliko, t. y. neapžiūrėjo įvykio vietos, neiškvietė medicinos pagalbos nukentėjusiajam. Nors pareiškėjas ir teigia, kad įvykio vietoje jis buvo ir ją apžiūrėjo, tačiau šie jo teiginiai yra nepagrįsti. Įvykio vieta buvo apžiūrėta pareigūnų tik 2012 m. vasario 20 d., kai buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas. Atsižvelgiant į tai, tarnybinio patikrinimo išvadoje teisingai konstatuota, kad L. U. įvykio vietos apžiūros neatliko. Kitą vertus, darant prielaidą, kad L. U. įvykio vietoje ir buvo bei ją apžiūrėjo, tai jis turėjo pastebėti kraujo pėdsakus įvykio vietoje (nukentėjusysis buvo sužalotas, buvo kraujosruva), tačiau jų nepastebėjo ir nefiksavo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad į įvykio vietą jis nuėjo, o jau teismo posėdžio metu tvirtino, kad į įvykio vietą, kuri buvo visai šalia policijos įstaigos, jis nuvažiavo tarnybine transporto priemone. Šie neatitikimai tarp pareiškėjo parodymų sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjo parodymai yra nenuoseklūs ir vertintini kritiškai.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Pareigybės aprašymo 7.2.1 punktas nebuvo pažeistas. Išvadoje Nr. 40-IS-39 teisingai konstatuota, kad R. K. savo rašytame paaiškinime nurodė, jog vienas iš pareigūnų pasakė, kad jį reikia siųsti į medicininę ekspertizę, o kitas pasakė, kad R. K. su teisės pažeidėju susitars, o jei nesusitars, tai pirmadienį, 2012 m. vasario 20 d., nuovadoje parašys pareiškimą. Taigi iš R. K. paaiškinimo ir duotų teismo posėdžio metu parodymų galima daryti pagrįstas išvadas, kad jam nebuvo siūlyta iškviesti medicinos pagalbą. Kaip pats L. U. savo skunde teigia, R. K. kalbėjo nerišliai, R. K. nurodė, kad jam labai skaudėjo galvą. Tai galėjo būti galvos smegenų sutrenkimo traumą patyrusio asmens požymiai, tačiau L. U. įvertinęs R. K. sveikatos būklę išoriškai nustatė, kad jam medicinos pagalbos nereikia. L. U. nurodė, kad R. K. matėsi kraujosruva, jis nebuvo bejėgiškos būklės. Pažymėtina, kad L. U. nėra medicinos specialistas ir tikrai negalėjo vertinti pranešėjo sveikatos būklės bei spręsti, ar pranešėjui reikia medicinos pagalbos, ar ne.

Teigia, jog Pareigybės aprašymo 7.13 punktas tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno buvo pritaikytas kompleksiškai, atsižvelgiant į tai, kad L. U. iš tiesų negarantavo R. K. teisių ir nesiėmė jam deleguotų funkcijų. Šios teisės normos pažeidimo sudėtis tyrimą atlikusio pareigūno atskleidžiama per kitų L. U. padarytų teisės pažeidimų turinį. Jei L. U. vis dėlto manė, kad veika, apie kurią pranešė R. K., galimai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnyje, požymius, jis privalėjo gautą pranešimą fiksuoti savo tarnybiniame pranešime bei atlikti įvykio tyrimo pirminius veiksmus – įvykio vietos apžiūrą, surašant įvykio vietos apžiūros protokolą, liudytojų apklausą (apklausiant K. K., jos vaiką) bei surinktą medžiagą pateikti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą priimančiam pareigūnui, kaip tai numatyta Rekomendacijose. Iš tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų bei tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad L. U. šių veiksmų neatliko, o apsiribojo tik formaliu pranešimo fiksavimu Policijos registruojamų įvykių registre. Mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-126 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui L. U.“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-133 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui L. U., vyresniajam inspektoriui T. D. ir inspektoriui L. V.“, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Įsakymais tarnybinės nuobaudos pareiškėjui paskirtos atsižvelgiant į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS-39, kurioje konstatuota, kad Šiaulių r. PK VPS OVG specialistas L. U. aplaidžiai ir netinkamai vykdė Šiaulių apskrities VPK Šiaulių r. PK VPS OVG specialisto pareigybės aprašymo reikalavimus, netinkamai organizavo darbą, nesiėmė visų galimų veiksmų įvykiui objektyviai išnagrinėti ir priimti atitinkamus sprendimus, netikslino aplinkybių ir nesilaikė procesinių reikalavimų, taip pat į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS-42, kurioje nurodyta, jog L. U. pažeidė teisės aktų reikalavimus (nevykdė Instrukcijos 5.1 ir 5.2 punktų, Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Šiaulių apskrities VPK Šiaulių r. PK VPS OVG vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo 7.2.2 punkto), t. y. aplaidžiai atliko tarnybines pareigas.

Vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka.

Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad tarnybinis nusižengimas yra šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Už tarnybinius nusižengimus yra skiriama tarnybinė nuobauda, atsižvelgiant į jų pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes (Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnis).

Tvarkos 20 punkte nurodyta, kad „tarnybinis patikrinimas baigiamas, surašant tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas <…>. Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo pasekmės, duomenys apie ankstesnę pareigūno tarnybą (tarnybinė charakteristika, paskatinimai ir apdovanojimai bei galiojančios nuobaudos) ir pasiūlymas dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, taip pat prireikus pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis“. Taigi, tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas (Tvarkos 21, 25 punktai). Vadovui patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto, dalimi.

Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pirmosios instancijos teismas visų pirma turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-133 teisėtumo. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė detaliai išanalizavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą bei pateikęs visapusišką teisinio reguliavimo vertinimą, su kuriuo nesutikti konkrečiu atveju nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, jog šioje dalyje teismo sprendimo neskundžia ir atsakovas, todėl nėra pagrindo tirti šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą bei plačiau dėl jos nepasisakytina.

Kitą pareiškėjo skundo dalį dėl ginčijamo atsakovo 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-126, kuriuo paskirta L. U. tarnybinė nuobauda (griežtas papeikimas), panaikinimo pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą. Tiek Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-39, tiek ir teismo sprendime konstatuota, kad L. U., nepriimdamas pareiškimo iš R. K. ir nedelsiant nesiėmęs veiksmų teisės pažeidimą padariusių asmenų nustatymui pažeidė pareigybės aprašymo atitinkamus reikalavimus, taip pat neapklausė nukentėjusiojo, nei kitų liudytojų, neapžiūrėjo įvykio vietos ir šio veiksmo neįformino procesiniu dokumentu – įvykio vietos apžiūros protokolu, nedavė nukentėjusiajam asmeniui siuntimo dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo, neatliko visų pirminių neatidėliotinų procesinių veiksmų.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir tarnybinio patikrinimo išvada. Pažymėtina, jog pareiškėjo patikslintame skunde ypatingai išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl ginčijamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina L. U. skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Kaip matyti iš tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 40-IS-39, L. U. pirmiausia kaltinamas tuo, kad nepriėmė iš nukentėjusio asmens pareiškimo dėl nusikalstamos veikos padarymo. R. K. 2012 m. kovo 13 d. paaiškinime nurodė, jog pareigūnams paaiškino situaciją, pasakė, kad vieną konflikte dalyvavusį asmenį pažįsta (nors nėra tikras), pareigūnai jam pasiūlė su juo tartis, vienas pareigūnas norėjo siųsti į medicininę ekspertizę, o kitas pasakė, kad gal susitars, o jei ne, pirmadienį nuovadoje parašys pareiškimą. Panašias aplinkybes R. K. nurodė ir kaip liudytojas apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Įvertinus šias aplinkybes negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas atsisakė priimti nukentėjusiojo R. K. pareiškimą. Ištirtos aplinkybės leidžia teigti, kad ir pats nukentėjusysis nebuvo akivaizdžiai tvirtai apsisprendęs kaip jam pasielgti šioje situacijoje, t. y. rašyti pareiškimą ar ne. Šio bylos apsekto pirmosios instancijos teismas netyrė ir dėl jo nepasisakė.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat nurodoma, kad pareiškėjas turėjo pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. apklausti nukentėjusįjį asmenį, atlikti paieškos priemones asmens sumušusio R. K., taip pat surasti kitus įvykį mačiusius liudytojus ir juos apklausti, apžiūrėti įvykio vietą. Tokią išvadą atsakovas daro remdamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija) 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu (gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai). Pastebėtina, kad iš tarnybinio patikrinimo išvados turinio visiškai neaišku, kokiu pagrindu – vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ar Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis – privaloma buvo atlikti anksčiau nurodytus veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo situacijos ir galimybės pagal R. K. pateiktą informaciją vertinti nukentėjusiojo atžvilgiu atliktus veiksmus kaip nusikalstamą veiką, kvalifikuotiną (kokio straipsnio sudėties požymius atitinka) pagal tam tikrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius (ar pagal 140 straipsnį ar pagal 284 straipsnio 1 dalį).

Tiek atlikto tarnybinio patikrinimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nepašalinti visi bylos prieštaravimai. L. U. 2012 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime teigia, kad 2012 m. vasario 22 d. pradėdamas tarnybą sužinojo, kad dėl minėto įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, o R. K. pateikęs daug išsamesnius ir aiškesnius parodymus, dėl kurių ir veikos kvalifikacija akivaizdžiai skiriasi, taip pat paaiškėjo, kad sudavęs asmuo nepažįstamas, kad automobilyje buvo ne Ratkai, įvykio laikas 20.00 val., skiriasi paties incidento aplinkybės ir pobūdis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tarnybinio patikrinimo metu (2012-03-13) ir teismo posėdyje pateikti paaiškinimai kardinaliai skiriasi. Šiems prieštaravimams pašalinti būtina rinkti papildomus įrodymus (prisijungti ikiteisminio tyrimo medžiagą (baudžiamąją bylą) arba atitinkamus procesinius dokumentus (nukentėjusiojo pareiškimą ir apklausos protokolą, liudytojų apklausos protokolus ir pan.).

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą šioje dalyje negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla šioje dalyje grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl išlaidų priteisimo, nurodydamas, jog jo prašyme nėra išlaidų paskaičiavimo ir jų pagrindimo. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis nustato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Čia iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–34/2011). Kai prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pateikiamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, yra užtikrinamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo operatyvumas įgyvendinant įtvirtintą teismo pareigą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas galutiniame sprendime dėl bylos esmės (ABTĮ 87 str. 5 d. 2 p.). Tačiau reikia pastebėti, kad šiuo atveju prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas yra sąlygotas būtinumu asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtu. Tokiu atveju asmeniui dar lieka galimybė pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo (2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-599/2009). Teismo išlaidų klausimą išsprendus teismo sprendimu, asmuo, nesutinkantis su tokiu patvarkymu, gali jį skųsti apeliaciniu skundu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų klausimo nesprendė, suteikdamas galimybę pareiškėjui ištaisyti trūkumus ir pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-133 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui L. U., vyresniajam inspektoriui T. D. ir inspektoriui L. V.“ dalis dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo vyresniajam inspektoriui L. U. (įsakymo 1-asis punktas), palikti nepakeistą.

Likusią šio teismo sprendimo dalį panaikinti ir administracinę bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas