2018-12-12 Nr. BB-7201-1-01-2-00044-2015-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-270-719/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00044-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2; 1.2.23.2.2.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 265 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant per bausmės laiką dirbti, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, neatlygintinai išeiginių ir švenčių dienomis išdirbti 200 (du šimtus) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės laiką dirbti, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, neatlygintinai išeiginių ir švenčių dienomis išdirbti 200 (du šimtus) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Taip pat skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 2 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistojo M. P. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu pagal BK 265 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 265 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai augino didelį kiekį kanapių (antžeminių dalių) ir neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, būtent: ne vėliau kaip nuo 2015 m. birželio mėn. Širvintų r., (duomenys neskelbtini) miško teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupe su D. K. (D. K.) ir T. D., nuo 2015 m. liepos mėn. prie jų prisijungusiu G. K. (šiems asmenims priimtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis), susitarė užauginti didelį kiekį kanapių (antžeminių dalių), neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu šių narkotinių medžiagų ir iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. bendrininkų pastatytame šiltnamyje kartu su bendrininkais laistė, tręšė, prižiūrėjo, saugojo auginamas kanapes – antžemines dalis; taip pažeisdami nustatytą tvarką, įtvirtintą 2013 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatyme, užaugino didelį kiekį, t. y. 256 vienetus, kanapių (antžeminių dalių) augalų. Tęsdami nusikalstamas veikas, 2015 m. rugpjūčio 18 d., po to, kai G. K. atvežė M. P., D. K. ir T. D. prie kanapių auginimo vietos, esančios Širvintų r., (duomenys neskelbtini) miške, tą pačią dieną, apie 23 val., M. P., D. K. ir T. D. neteisėtai gamino, įgijo ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, t. y. nurodytame šiltnamyje nupjovė užaugintas kanapes (antžemines dalis), kurių bendras svoris išdžiovinus – 3395,59 g, ir dalį šios narkotinės medžiagos – 3305 g kanapių (antžeminių dalių) (išdžiovintų svoris) nešė link G. K. gyvenamosios vietos, esančios Širvintų r., (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kur nusikalstamą veiką bendrininkų sulaikymo metu nutraukė teisėsaugos pareigūnai.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. P. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs M. P. veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai jam paskyrė realią ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

2.2. Skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nenustatyta jokių M. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta tik sunkinanti (veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe), be to, po nusikaltimo padarymo ilgą laiką (beveik metus) slapstėsi žinodamas, kad yra paskelbta jo paieška, kaltės nepripažino. Tačiau teismas neatsižvelgė į aplinkybes, rodančias mažesnį M. P. padarytos veikos, jo asmenybės pavojingumą ir leidžiančias, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Visų pirma, M. P. disponavo augalinės kilmės narkotinėmis medžiagomis, kurios tam tikrose šalyse yra legalios. Be to, kanapių, kuriomis buvo disponuojama, kiekis nežymiai viršijo labai didelio kiekio ribą (3395,59 g). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip precedentą sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą skiriant bausmę už nusikaltimų, nurodytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą nurodė baudžiamąją bylą Nr. 2K-249-895/2017, tačiau joje buvo disponuojama 14 855,36 g kanapių dervos, tuo tarpu labai dideliu kiekiu šios medžiagos laikoma 125 g. Kanapėse buvo nedidelis veikliosios medžiagos kiekis – 2015 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad trijuose polietileniniuose maišuose buvusiose kanapėse A9-tetrahidrokanabinolio kiekis svyruoja nuo 2,7 iki 3,1 proc., o apklausta specialistė N. K. paaiškino, kad kanapės dar nebuvo didelės, atrodė nelabai užaugusios, gal per anksti nuimtos, nežydėjusios. Atkreiptinas dėmesys, kad M. P. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nes taip jam patarė gynėjas, tačiau kai jis kreipėsi į kitą gynėją, iš karto atvyko į ikiteisminio tyrimo įstaigą.

2.3. Skiriant bausmę turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, M. P. anksčiau neteistas, turi nuolatinį darbą, šeimą, išlaiko mažametį vaiką, charakterizuojamas teigiamai. Po nusikaltimų padarymo jokių administracinių nusižengimų ir nusikalstamų veikų nepadarė, o jo pasirinkta gynybos pozicija neprisipažinti padarius nusikalstamų veikų negali daryti įtakos skiriamai bausmei ir jos dydžiui. M. P. nebuvo inkriminuojamų veikų organizatorius, sumanytojas ir aktyvus vykdytojas; pranešti pareigūnams ar sunaikinti augalus jis bijojo, nes T. D. jį įbaugino. Šios aplinkybės rodo mažesnį M. P. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, o realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas itin neigiamai paveiktų jo asmenybės formavimąsi ir socialinius ryšius.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo keletą svarbių aplinkybių, rodančių mažesnį nuteistojo M. P. ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, yra nepagrįsti. Viena iš tokių aplinkybių nurodoma ta, kad augalinės kilmės narkotinė medžiaga, kuria disponavo M. P., kai kuriose civilizuotose šalyse yra legali, tačiau tai, jog narkotinė medžiaga – kanapės yra legali tam tikrose užsienio valstybėse, neturi jokios teisinės reikšmės vertinant nuteistojo neteisėtus veiksmus bei jam paskirtą bausmę. Nuteistasis suvokė, kad šios narkotinės medžiagos apyvarta Lietuvos Respublikoje yra draudžiama, ir suprato, jog nusikalstamus veiksmus atlieka Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vien tai, kad šios medžiagos yra legalios keliose užsienio valstybėse, nesudaro pagrindo teigti, jog jos yra mažiau pavojingos, tol, kol Lietuvos Respublikoje jos yra draudžiamos naudoti net ir su sveikatos priežiūros tikslais susijusiam vartojimui.

3.2. Kasatoriaus teiginys, kad labai didelis kiekis buvo viršijamas nežymiai, visiškai neatitinka tikrovės, todėl nemažina padarytos veikos pavojingumo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ patvirtintose Lietuvos Respublikoje narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodyta, kad kanapių (antžeminių dalių) kiekis yra pripažįstamas kaip labai didelis, kai jis viršija 2500 g. Nuteistasis disponavo 3395,59 g kanapių (antžeminių dalių), taigi šis kiekis 895,59 g viršijo minimalią įstatyme nurodytą labai didelio kiekio ribą.

3.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, taikydama BK 54 straipsnio 3 dalį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017, kurioje buvo disponuojama 14 855,36 g kanapių dervos kiekiu, tokiu būdu daug reikšmingiau viršijant įstatyme nurodytą labai didelį kiekį (125 g). Nėra visiškai aišku, kodėl kasatorius nesutinka su šio precedento taikymu, nes minėta nutartimi skundžiamame nuosprendyje buvo remtasi tik pasisakant, kad „sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę“. Teismas šiuo atveju vertino galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai skiriama bausmė už nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą; jos buvo taikomos nuteistajam pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Negana to, tai, kad šioje baudžiamojoje byloje disponuotas narkotinių medžiagų kiekis mažiau kartų viršijo teisės aktais nurodytą minimalią labai didelio kiekio ribą negu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017, neleidžia teigti, kad ši nusikalstama veika buvo mažiau pavojinga. Taigi šis kasatoriaus argumentas yra visiškai nepagrįstas.

3.4. Nepagrįstas nuteistojo gynėjo argumentas, kad pagal 2015 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadą matyti, jog kanapėse A9-tetrahidrokanabinolio kiekis svyruoja nuo 2,7 iki 3,1 proc., taigi veikliosios medžiagos kiekis buvo nedidelis. Pagal Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalis pluoštinėse kanapėse (kurių auginimas griežtai reglamentuotas įstatymų) leistinas A9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 0,2 proc. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo veiksmai turi būti vertinami kaip mažiau pavojingi ir jam turi būti skiriama švelnesnė bausmė.

3.5. Nuteistasis M. P. trukdė ikiteisminiam tyrimui ne tik slapstydamasis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, bet ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose. Tai, kad jis klaidino ikiteisminio tyrimo institucijas, prokurorą ir teismą, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, patvirtina jo paties iniciatyva ir prašymu atliktas psichofiziologinis tyrimas. Be to, nors pas teisėsaugos pareigūnus jis atvyko pats, tačiau tai padarė po nuosprendžio kitiems kartu su juo nusikalstamas veikas dariusiems asmenims, kurie siekdami išvengti atsakomybės paaiškino, jog nusikalstamas veikas vykdė tik M. P. paprašyti. Todėl jo veiksmai baudžiamojo proceso metu negali būti pripažįstami nuoširdžiais, jis trukdė tyrimui ne tik slapstydamasis, bet ir viso proceso metu, net ir kreipęsis į kitą gynėją (tai patvirtina J. P. ir V. K. parodymai).

3.6. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visas BK 54 straipsnyje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir skirdamas bausmę priėmė argumentuotą sprendimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl paskirtos bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

5. Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl pernelyg griežtos bausmės, nors nuteistajam buvo paskirta švelnesnė, negu sankcijoje nurodyta, bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

6. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį gali sušvelninti paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai, ar bausmė savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per švelni ar griežta, tikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Todėl šioje byloje nuteistajam M. P. paskirtos bausmės teisingumo klausimas nagrinėtinas tiek, kiek tai susiję su BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, taikymu. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas apie paskirtos bausmės teisingumą sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

7. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos. Už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių bei dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma.

9. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taigi, individualizuojant bausmę, svarbu ne tik atsižvelgti į sankcijoje nurodytų bausmių dydžius bei rūšis, tačiau ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų teismui suteikiamas galimybes parinkti bausmės rūšį bei dydį, taip pat ir aplinkybes, į kurias, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti teismas: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

10. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-449-942/2016 ir kt.).

11. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.

12. Bausmė yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013 ir kt.). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas nustato išimtis iš bendros taisyklės, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis.

13. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasis nuostatos, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė (rūšimi ar dydžiu), nei įtvirtinta sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei skirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-209-222/2018). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018, 2K-209-222/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Taigi, švelnesnės bausmės paskyrimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu iš esmės yra išimtinis.

14. Nagrinėjamoje byloje M. P. nuteistas už dviejų nusikaltimų, labai sunkaus (BK 22 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnio 3 dalis) ir apysunkio (BK 265 straipsnio 1 dalis), padarymą. Nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį lengvinančių aplinkybių, o nustatyta tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nurodyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte (veikas padarė bendrininkų grupė). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias ir kitas bylos aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimais bei taikydamas šio straipsnio 3 dalį, nuteistajam M. P. už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė laisvės apribojimą dvejiems metams. Tokiu būdu buvo parinkta švelnesnė bausmės rūšis, nei nurodyta sankcijoje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokios rūšies ir trukmės bausmės pasieks BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus. Už BK 265 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką paskyrė sankcijoje nustatytą bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams. Subendrinęs šias bausmes apėmimo būdu, pirmosios instancijos teismas M. P. paskyrė galutinę bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams, skiriant įpareigojimus.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, patikrino nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo klausimą ir, iš dalies tenkindamas skundą, M. P. už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams. Spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau kartu pažymėjo ir tai, jog teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Teisėjų kolegija, nekartodama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų detalių ir argumentuotų išvadų dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, atkreipia dėmesį į tai, kad konkretus teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien, kaip nurodoma kasaciniame skunde, iš kaltininko pozicijų, bet atsižvelgiant ir į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės, kuri yra valstybės prievartos priemonė, paskirties.

16. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kodėl nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnės rūšies bausmę. Be kita ko, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis ilgą laiką slapstėsi, žinodamas, jog yra paskelbta jo paieška, savo kaltės niekada nepripažino, tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis nuoširdžiai apgailestauja ir dėl savo elgesio padarė tinkamas išvadas. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad skiriant bausmę visos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos ir į jas visas atsižvelgta. Todėl teigti, kad už labai sunkaus nusikaltimo padarymą nustatant gerokai mažesnį laisvės atėmimo bausmės dydį, negu sankcijoje nustatytas minimalus, ši bausmė yra aiškiai per griežta, nėra jokio pagrindo.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, apibūdinančias M. P. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės nustatant ne tik bausmės rūšį, bet ir jos dydį, nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, nuostatas, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nepažeidė, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskyrė švelnesnę bausmę, todėl BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisingumo principas, reiškiantis teisingos bausmės paskyrimą, nebuvo pažeistas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas