2021-04-28 Nr. AB-8990-3-65-3-00039-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-552-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00039-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos pareiškimą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaiga (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) ištirti, ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 29 sprendimu Nr. 1-427 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą taikymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22 punktas, numatantis, jog „gyvenamosios paskirties pastatai (individualūs namai, kurie naudojasi individualiais konteineriais, minimalus išvežamų atliekų kiekis turi būti ne mažesnis nei 70 proc. mišrių komunalinių atliekų metinės susikaupimo normos“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytiems komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principams: „teršėjas moka“ ir proporcingumo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui; 2) Ištirti, ar Aprašas dalimi, nenumatančia galimybės gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų), kurie naudojasi individualiais konteineriais savininkams (ar jų įgaliotiems asmenims) deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytam komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principui „teršėjas moka“; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytam objektyvumo principui; 3) pripažinus, kad prašomo ištirti norminio administracinio akto 22 punktas prieštarauja aukščiau nurodytų aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, jį panaikinti; 4) pripažinti, jog Aprašas dalimi, nenumatančia galimybės gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų), kurie naudojasi individualiais konteineriais savininkams (ar jų įgaliotiems asmenims) deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Aprašo (aktualios redakcijos) 22 punkte nustatyta, jog gyvenamosios paskirties pastatai (individualūs namai), kurie naudojasi individualiais konteineriais, minimalus išvežamų atliekų kiekis turi būti ne mažesnis nei 70 proc. mišrių komunalinių atliekų metinės susikaupimo normos. Pareiškėjo nuomone, toks 22 punktu numatytas teisinis reguliavimas pažeidžia Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytuosius proporcingumo ir „teršėjas moka“ komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principus, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, nes toks privalomai nustatytas dydis, remiantis Aprašo 23 punktu, suponuoja pareigą komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą (toliau – ir DVĮ) kintamąją dalį skaičiuoti ir teikti apmokėjimui 22 punkte numatytiems atliekų turėtojams, ją siejant su privalomai savivaldybės tarybos nustatytuoju mišrių komunalinių atliekų kiekiu.

3. Pareiškėjo teigimu, Aprašas dalimi, nenumatančia galimybės gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų), kurie naudojasi individualiais konteineriais, savininkams (ar jų įgaliotiems asmenims) skaičiuoti kintamąją DVĮ dalį priklausomai nuo deklaruojamo komunalinių atliekų kiekio, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytam objektyvumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytam komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principui „teršėjas moka“.

Nors Panevėžio miesto savivaldybės taryba turi diskrecijos teisę nustatyti DVĮ taikymo Aprašą, ši teisė yra saistoma teisės aktų ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Šiuo principu pagrįstos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 28 punkte nurodyta, jog kintamoji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas. Taisyklių sisteminė analizė leidžia teigti, jog jose kintamoji įmokos dedamoji aiškiai siejama su konteinerių naudojimo faktu, todėl bendrąja prasme manytina, jog komunalinių atliekų turėtojai privalo naudotis arba kolektyviniais mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir šalinimo konteineriais, arba individualiais.

Aprašo 22 punktu savivaldybės taryba tam tiktai asmenų grupei (gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų), kurie naudojasi individualiais konteineriais savininkams (ar jų įgaliotiems asmenims) nustato teorinį, su deklaruojamu (faktiniu) komunalinių atliekų kiekiu nesiejamą dydį, kuris yra privalomai taikomas šios atliekų turėtojų grupės DVĮ kintamosios dalies skaičiavimui, kuris gali reikšmingai neatitikti faktiškai perduoto tvarkyti atliekų kiekio bei paslaugos tiekėjo faktiškai patirtų sąnaudų. Nėra jokių objektyvių duomenų teigti, jog tikslaus komunalinių atliekų, susidarančių Aprašo 22 punkte nustatyto DVĮ mokėtojo veikloje, kiekį yra techniškai sunku ir (ar) brangu identifikuoti.

Toks teisinis reglamentavimas lemia, jog atliekų turėtojas galbūt padengs išlaidas, kurių atliekų tvarkytojas nepatirs tvarkydamas realiai mažesnį nei numatytasis atliekų kiekį.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-425 patvirtintos Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 52 punktas numato, jog individualių konteinerių ištuštinimo dažnis per metus numatomas atsižvelgiant į deklaruojamą atliekų kiekį [...], t. y. nustato galimybę visiems individualių konteinerių naudotojams deklaruoti galintį susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tačiau Apraše, skirtame praktiniam Metodikos taikymui, konstatuotinas teisinio reguliavimo trūkumas – gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų), kurie naudojasi individualiais konteineriais savininkams (ar jų įgaliotiems asmenims) iš viso nėra nustatyta juridinių nuostatų atliekų kiekio deklaravimo galimybei įgyvendinti, kai juridiniams asmenims, naudojantiems individualius konteinerius, tokia galimybė nustatyta (Aprašo 24.1 p.). Toks skirtingas teisinis reguliavimas (jo trūkumas) negali būti laikomas pateisinamu ir pagrįstu jokiais objektyviais komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemos tikslais. Todėl galimybės deklaruoti susidarantį atliekų kiekį neįtvirtinimas Apraše pažeidžia Aprašo 22 punkte nurodytų atliekų turėtojų teisę į gerą viešąjį administravimą, grindžiamą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais, nagrinėjamu atveju – objektyvumo.

5. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba (toliau – ir atsakovas, Taryba) atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.

6. Taryba nurodė, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio nuostatas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti tvarkant komunalines atliekas, taip pat mažinti aplinkos taršą. Savivaldybės, nustatydamos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą įmokos (toliau – ir įmoka) dydžius, vadovaujasi Taisyklėmis, kurios numato dvinarį rinkliavos apskaičiavimo būdą.

Taisyklių 20 punktu savivaldybėms rekomenduojama nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas (toliau – ir atliekų susikaupimo norma), o pagal nustatytas atliekų susikaupimo normas, savivaldybės kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui gali nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtį. Nustatant įmokos dydį, pagal kiekvienos rūšies ir kategorijos nekilnojamojo turto objektus atskirai įvertinama, kiek gali susidaryti atliekų, o įmokos dydis turi būti toks, kad padengtų visas būtinąsias sąnaudas.

Nagrinėjamojoje byloje aktualus yra kintamosios dedamosios nustatymas. Taisyklių 31 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas savivaldybių taryboms suteikia diskrecijos teisę pasirinkti, kokias kintamąsias pasirinkti, nustatant įmokos dydį, bei nuspręsti, ar bus nustatyta mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo norma. Taryba patvirtino Metodiką (pakeista Tarybos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 1-383, Metodikos 1 priedą išdėstant nauja redakcija). DVĮ dydis Panevėžio miesto savivaldybėje apskaičiuojamas, pagal Metodiką nustačius atliekų surinkimo ir tvarkymo būtinąsias sąnaudas.

Metodikos 52 punkte įtvirtinta, į ką bus atsižvelgiama, nustatant individualių konteinerių ištuštinimo dažnį per metus. Metodikos 53 punkte nustatytas minimalus konteinerių ištuštinimo dažnis (ne mažesnis nei 70 procentų numatyto bazinio konteinerių ištuštinimo dažnio, kai bazinis konteinerių ištuštinimo dažnis nustatomas atsižvelgiant į mišrių komunalinių atliekų susikaupimo normas ir naudojamų individualių konteinerių dydį / tūrį). Taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. vasario 20 d.

įsakymu Nr. D1-150 patvirtintu Nekilnojamųjų turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąrašu, 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr.1-425 nekilnojamojo turto objektus suskirstė į 19 kategorijų, pirmajai kategorijai priskyrė gyvenamosios paskirties pastatus, išskiriant individualius namus, kurie naudojasi individualiais konteineriais arba kolektyviniais konteineriais ir butus, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais.

Taryba patvirtino Aprašą, nauja redakcija išdėstytą 2018 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimu Nr. 1-384, įsigaliojusia nuo 2019 m. sausio 1 d. Aprašas reglamentuoja praktinį Metodikos taikymą. Aprašo 22 punkte nustatyta, jog gyvenamosios paskirties pastatams (individualiems namams), kurie naudojasi individualiais konteineriais, minimalus išvežamų atliekų kiekis turi būti ne mažesnis nei 70 procentų mišrių komunalinių atliekų metinės susikaupimo normos. Taigi, DVĮ kintamoji dedamoji individualiems namams, naudojantiems individualius konteinerius, nustatyta taip: konteinerių skaičius, tūris ir ištuštinimo dažnis bei minimalus konteinerių ištuštinimo dažnis, kuris pagal Metodikos 53 punktą negali būti mažesnis nei 70 procentų numatyto bazinio konteinerių ištuštinimo dažnio, kai bazinis konteinerių ištuštinimo dažnis nustatomas atsižvelgiant į mišrių komunalinių atliekų susikaupimo normas.

Gyvenamosios paskirties individualiems namams, kurie naudojasi individualiais konteineriais, minimali komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų apimtis buvo nustatyta, vadovaujantis Metodikos 52 punkte įtvirtinta pasirinkimo galimybe, Taisyklių 20 punktu„ Metodikos 53 punktu. Tos pačios nekilnojamojo turto objektų kategorijos objektams (tiek individualiems namams, tiek butams) taikomi tie patys kainodaros principai, t. y. kintamoji dalis nustatoma pagal patvirtintą komunalinių atliekų susikaupimo normą. Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymas įpareigoja vienodus rinkliavos ar kitos įmokos nustatymo ir apskaičiavimo metodus, tvarką ir dydžius taikyti tik tos pačios kategorijos komunalinių atliekų turėtojams, o Taisyklės nustato nevienodą teisinį reglamentavimą tam tikrų asmenų kategorijai, nėra pagrindo teigti, kad Aprašu pažeidžiamas Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje įtvirtinti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principai:

„teršėjas moka“ ir proporcingumo bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

7. Taryba nurodė, kad vertinant galimybę individualių gyvenamųjų namų savininkams įvesti atliekų deklaravimo sistemą, gali atsirasti piktnaudžiavimo galimybė (atliekas talpinant į atviras prie daugiabučių namų įrengtas atliekų priėmimo aikšteles, paliekant atliekas kiemuose, gamtoje ar pan.), kas savivaldybės jau buvo nustatyta, įrengus stebėjimo kameras. Galimybė juridiniams asmenims DVĮ skaičiuoti pagal deklaruojamą atliekų kiekį nustatyta, atsižvelgus į tai, kad didžioji dalis juridinių asmenų vykdo susidarančių komunalinių atliekų apskaitą, jas registruoja informacinėje sistemoje, be to, iš juridinių asmenų išvežamų komunalinių atliekų faktiniai duomenys rodo, kad pas juos susikaupiančių komunalinių atliekų pokytis yra labai nedidelis, todėl kontrolei užtikrinti nebūtina diegti brangiai kainuojančių kontrolės priemonių.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu pripažino, kad Aprašo 22 punktas yra teisėtas ir neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytiems komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principams: „teršėjas moka“ ir proporcingumo, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui; pripažino, kad Aprašas dalimi, nenumatančia galimybės gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų), kurie naudojasi individualiais konteineriais savininkams (ar jų įgaliotiems asmenims) deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, yra teisėtas ir neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytam komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principui „teršėjas moka“, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytam objektyvumo principui.

9. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 29 sprendimu Nr.1-427 patvirtino Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tvarkos aprašą, kuris nauja redakcija buvo išdėstytas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gruodžio 20 sprendimu Nr.1-384, įsigaliojusia nuo 2019 m. sausio 1 d. Aprašo 1 punkte įtvirtinta, jog Apraše numatyta Dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėtojų registro sudarymas ir administravimas, DVĮ apskaičiavimas, mokėjimas ir išieškojimas. Aprašo 3 punkte įtvirtinta, kad Aprašas reglamentuoja Panevėžio miesto savivaldybės Dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo metodikos praktinį taikymą. Aprašo 22 punktas nustato, kad gyvenamosios paskirties pastatai (individualūs namai), kurie naudojasi individualiais konteineriais, minimalus išvežamų atliekų kiekis turi būti ne mažesnis nei 70 procentų mišrių komunalinių atliekų metinės susikaupimo normos (toliau – ir Minimalus dydis) (kaip nurodyta Metodikos 53 p.). Pagal Aprašo 23 punktą, gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų) savininkams arba jų įgaliotiems asmenims pateikiant sąskaitas už ataskaitinį laikotarpį, DVĮ kintamąją dedamąją sudarys suma už Aprašo 22 punkte nurodyto minimalaus dydžio metinį vidurkį; jeigu faktinis konteinerių ištuštinimo dažnis bus didesnis nei nustatytas Minimalus dydis, sąskaita bus pateikiama pagal faktiškai ištuštintų individualių konteinerių skaičių. Pareiškėjas savo abejones dėl paminėtų Aprašo dalių teisėtumo iš esmės grindžia tuo argumentu, kad savivaldybės taryba Aprašo 22 punktu nustato tam tikrai atliekų turėtojų grupei (individualių namų savininkams) teorinį, su deklaruojamu (faktiniu) komunalinių atliekų kiekiu nesiejamą dydį, kuris yra privalomai taikomas (Aprašo 23 p.) šios atliekų grupės DVĮ kintamosios dalies skaičiavimui, ir kuris gali reikšmingai neatitikti faktiškai perduoto tvarkyti atliekų kiekio bei paslaugos tiekėjo faktiškai patirtų sąnaudų, kas lemtų, jog nustatyta tvarka negali užtikrinti pakankamai tikslaus ir objektyvaus atliekų tvarkymo išlaidų apskaičiavimo atliekų turėtojams.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija Aprašo nuostatų, susijusių su įmokos pastoviosios dedamosios apskaičiavimu, teisėtumo, savo pareiškimu kelia abejones tik dėl Aprašo nuostatų, susijusių su įmokos kintamosios dedamosios apskaičiavimu, teisėtumo. 2015 m. kovo 26 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-1590 2 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016 m. liepos 1 d. nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius. Minėtu įstatymu buvo pakeista Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalis, įtvirtinant imperatyvų reikalavimą nustatant rinkliavos ar įmokos dydį vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.

11. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (ginčui aktuali 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 23 d.) bendrųjų nuostatų matyti, kad jų tikslas – nustatyti bendruosius vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo reikalavimus, kuriais savivaldybės vadovaujasi, tvirtindamos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius (1 p.). Pagal Taisyklių 21 punktą, įmokos dydis turi būti toks, kad iš nekilnojamojo turto objektų savininkų arba jų įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios sąnaudos. Taisyklių 4 punkte apibrėžta, kad būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos – tiesiogiai su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios pagrįstos sąnaudos, reikalingos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugai suteikti, ilgalaikiam komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimui, jos atnaujinimui užtikrinti ir priimtinoms komunalinių atliekų turėtojams sąlygoms dalyvauti tvarkant komunalines atliekas sudaryti, taip pat aplinkos taršai mažinti. Taisyklių 6 punkte įtvirtinta, kokios sąnaudos sudaro būtinąsias sąnaudas, o Taisyklių 11 punkte įtvirtinta būtinųjų sąnaudų apskaičiavimo formulė, pagal kurią minėtos sąnaudos apskaičiuojamos naudojant dydžius: atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos pastoviosios bei kintamosios sąnaudos. Taisyklių 22 punktas nustato, jog taikoma dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamųjų dalių. Pagal Taisyklių 23, 24 punktus pastovioji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas ir ją moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys.

12. Taisyklių 28, 29 punktuose įtvirtinta, kad kintamoji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas ir ją moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga (faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas) ir atliekų tvarkymo paslauga. Taisyklių 31 punktas numato, kad kintamoji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš šių kintamųjų pasirinktinai: naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) (31.1 p.); naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) ir ištuštinimo dažnis (31.2 p.); atiduodamų komunalinių atliekų svoris (31.3 p.). Pagal Taisyklių 32 punktą, savivaldybės kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektams gali pasirinkti tik vieną Taisyklių 31 punkte nurodytą kintamąją įmokos dedamąją.

13. Teismas pažymėjo, kad Aprašas reglamentuoja Metodikos praktinį taikymą, todėl Aprašo nuostatos vertintinos kartu su Metodikos normomis, nustatančiomis būtinųjų sąnaudų bei jų pagrindu – DVĮ dydžio apskaičiavimo principus ir tvarką. Metodikos 1 priede nurodytos nekilnojamojo turto objektų kategorijos atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D1-150 patvirtintame Nekilnojamųjų turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąraše nurodytas nekilnojamojo turto objektų kategorijas.

Metodikos 1 priede gyvenamosios paskirties objektai išskirti į butus ir individualius namus, individualių namų savininkams, naudojantiems individualius konteinerius, pasirinktas Taisyklių 31.2 numatytas DVĮ kintamosios dedamosios nustatymo parametras su nuoroda į Metodikos 53 punktą (Metodikos 49 p.). Metodikos 52 punkte nustatyta, kad individualių konteinerių ištuštinimo dažnis per metus numatomas atsižvelgiant į patvirtintas kiekvienos nekilnojamojo turto objektų kategorijos susikaupiančių mišrių komunalinių atliekų normas.

Metodikos 53 punkte įtvirtinta, kad minimalus individualių konteinerių ištuštinimo dažnis negali būti mažesnis nei 70 procentų numatyto bazinio konteinerių ištuštinimo dažnio; bazinis konteinerių ištuštinimo dažnis nustatomas atsižvelgiant į mišrių komunalinių atliekų susikaupimo normas (naudojamos Metodikos 57 punkte) ir naudojamų individualių konteinerių dydį / tūrį. Komunalinių atliekų susikaupimo norma atliekų turėtojų grupei – individualių namų gyventojams, patvirtinta Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-354 (Tarybos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 1-385 redakcija).

Aprašo 22 punktas, individualių namų, besinaudojančių individualiais konteineriais, savininkams nustatantis minimalų išvežamų atliekų kiekį (taip kaip nurodyta Metodikos 53 punkte), kartu su Aprašo 23 punktu, įtvirtina taisyklę, jog minėtos kategorijos nekilnojamojo turto objektams DVĮ kintamoji dedamoji už ataskaitinį laikotarpį apskaičiuojama pagal Aprašo 22 punkte nurodyto minimalaus dydžio metinį vidurkį, neatsižvelgiant į tai, kad individualaus gyvenamojo namo faktinis konteinerių ištuštinimo dažnis per ataskaitinį laikotarpį gali būti mažesnis nei šiame Aprašo punkte nustatytas minimalus dydis.

Pareiškėjas teigia, jog tokiu reglamentavimu gali būti pažeisti Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principai: „teršėjas moka“ ir proporcingumo.

14. Teismas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais principais. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalį komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“.

15. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Remiantis šio įstatymo 2 straipsniu atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis, o atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų.

16. Teismas pažymėjo, kad principas „teršėjas moka“ įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas, o šio principo pagrindu iš atliekų turėtojų surinktos lėšos turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Vietos savivaldybės tarybos nustatomas įmokos dydis bei jos apskaičiavimo atliekų turėtojams tvarka neturi viršyti to, kas yra būtina siekiant minėtų finansavimo tikslų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, vadovaujantis Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.).

Todėl, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai.

Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, savaime nedraudžia nustatyti įmoką, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį (administracinė byla Nr. A525-471/2010).

17. Teismas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuoroda savivaldybėms, nustatant įmokos dydį, vadovautis Taisyklėmis. Taisyklių 20 punkte įtvirtinta galimybė savivaldybėms kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų apimtį pagal rekomenduojamas nustatyti atliekų susikaupimo normas, atsižvelgiant į atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo sąnaudas. Įgyvendindama šią Taisyklių 20 punkte įtvirtintą savivaldybės diskrecijos teisę, Metodikos 53 punktu savivaldybė patvirtino minimalų individualių konteinerių ištuštinimo dažnį. Aprašo 22 punkte įtvirtintas ribojimas pagrįstas Taisyklių 20 punktu, Metodikos 53 punktu bei Metodikos 52 punktu, nustatančiu, jog individualių konteinerių ištuštinimo dažnis per metus numatomas atsižvelgiant į patvirtintas kiekvienos nekilnojamojo turto objektų kategorijos susikaupiančių mišrių komunalinių atliekų normas, kai komunalinių atliekų susikaupimo normos patvirtintos Tarybos 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr.1-354 (Tarybos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr.1-385 redakcija). Teismas sprendė, kad Aprašo 22 punktas neprieštarauja principui „teršėjas moka“.

18. Teismas pažymėjo, kad Atliekų tvarkymo 302 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog proporcingumo principo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydis neviršytų to, kiek yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos finansavimo tikslui pasiekti; šis principas reikalauja, kad komunalinių atliekų turėtojams nustatyta rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą būtų proporcinga galinčiam susidaryti ar susidarančiam komunalinių atliekų kiekiui dėl atliekų turėtojų nekilnojamojo turto ir jo panaudojimo paskirties ir (ar) veiklos. Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti komunalinių atliekų tvarkyme, taip pat mažinti aplinkos taršą. Toks Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalies 3 punkte pateiktas proporcingumo principo aiškinimas lemia, jog įmokos dydis gali būti nustatomas (būti proporcingas), ne vien privalomai remiantis faktiškai susidarančiu komunalinių atliekų kiekiui, bet gali būti nustatytas, remiantis ir galinčiu susidaryti komunalinių atliekų kiekiu. Taisyklių 19 punkte taip pat įtvirtinta, jog įmokos dydis nustatomas įvertinus galinčių susidaryti atliekų kiekį. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal aukščiau aptartas teisės normas įmokos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas atsižvelgiant į jų turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, veiklą ir dėl šios veiklos galintį susidaryti atliekų kiekį, sprendė, jog Aprašo 22 punkte įtvirtintas įmokos dydžio apskaičiavimo modelis iš esmės yra proporcingas ir tinkamas siekiamam tikslui – principui „teršėjas moka“ užtikrinimui – įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje eA-1893-415/2019).

19. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, tarp jų – savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas (6 d.), nustatantis kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendė, kad byloje nenustačius, jog Aprašo 22 punkte įtvirtintas reglamentavimas prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytiems komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principams: „teršėjas moka“ ir proporcingumo, nėra pagrindo konstatuoti ir jo prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam vietos savivaldos principui.

20. Teismas, nagrinėdamas prašymą ištirti, ar Aprašas ta dalimi, kuria nenustatyta galimybė gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų), kurie naudojasi individualiais konteineriais, savininkams (ar jų įgaliotiems asmenims) deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytam komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principui „teršėjas moka“; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytam objektyvumo principui vertino, kad abejonę tiriamo administracinio akto teisėtumu pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Aprašo 24.1 įtvirtinta, jog nekilnojamojo turto objektams, kurie nuosavybės teise ar kita teise priklauso juridiniams asmenims ir atliekų surinkimui naudoja individualius konteinerius, DVĮ kintamoji skaičiuojama pagal deklaruojamą atliekų kiekį, kai Aprašo 22 punktas nustato, jog gyvenamosios paskirties pastatams (individualūs namai), kurie naudojasi individualiais konteineriais, yra nustatytas minimalus išvežamų atliekų kiekis.

21. Taisyklių normos, reglamentuojančios įmokos dydžio nustatymą, nurodo, kad nekilnojamojo turto objektai suskirstomi į kategorijas savivaldybių sprendimu pasirinktinai pagal nekilnojamojo turto objektų rūšis ir (ar) jų paskirtį ar kitus kriterijus, vadovaujantis nekilnojamojo turto objektų rūšių sąrašu, kurį pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalį nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (18 p.), nustatant įmokos dydį, pagal kiekvienos rūšies ir kategorijos nekilnojamojo turto objektus atskirai vertinama, kiek gali susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų.

Iš Metodikos 44–49 punktų matyti, kad nustatant pastoviąją DVĮ dedamąją, pastoviosios sąnaudos gyventojų naudojamiems ir juridinių asmenų naudojamiems nekilnojamojo turto objektams padalijamos pagal skirtingas formules, o pastoviąsias sąnaudas priskyrus kiekvienai nekilnojamojo turto objektų kategorijai, apskaičiuojamas DVĮ pastoviosios dedamosios parametras, kuris naudojamas paskaičiuojant kiekvienam nekilnojamojo turto objektui tenkančias sąnaudas; DVĮ pastoviosios dedamosios parametro dydis gyvenamosios paskirties objektams ir juridinių asmenų naudojamiems nekilnojamojo turto objektams apskaičiuojamas pagal skirtingas formules.

Įvertinus nurodytąjį reglamentavimą, darytina išvada, jog gyvenamosios paskirties pastatų (tarp jų – ir individualių namų) savininkams ir juridinių asmenų naudojamoms patalpoms dalį įmokos (jos pastoviąją dalį) nustatant pagal skirtingus kriterijus, jau vien ši aplinkybė paneigia teiginį, jog juridiniai asmenys bei individualių gyvenamųjų namų savininkai gali būti traktuojami kaip vienodoje padėtyje esantys subjektai (įmokų už atliekų tvarkymą mokėjimo prasme), kuriems turėtų būti taikomi tie patys įmokos kintamosios dedamosios apskaičiavimo principai.

Šie subjektai skiriasi savo teisiniu status, veiklos forma, atitinkamai jų veikloje galinčių susidaryti atliekų rūšimis bei kiekiu, skiriasi ir atsakomybės atliekų tvarkymo aspektu prasme. Taisyklių 19 punkte įtvirtinta norma, kad nustatant įmokos dydį pagal kiekvienos rūšies ir kategorijos nekilnojamojo turto objektus atskirai vertinama, kiek gali susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų, Taisyklių 20 punkte įtvirtinta galimybė savivaldybėms kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų apimtį pagal rekomenduojamas nustatyti atliekų susikaupimo normas.

Taisyklių 32 punkte įtvirtinta norma, jog savivaldybės skirtingos kategorijos nekilnojamojo turto objektams gali pasirinkti skirtingą Taisyklių 31 punkte nurodytą kintamąją įmokos dedamąją, turi būti suprantamos kaip suteikiančios diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti įmokų apskaičiavimo tvarką atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo įstatyme bei Taisyklėse nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto kategorijas, jų paskirtį. Todėl teismas sprendė, jog Apraše nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

22. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 23 punktą gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų) savininkams yra numatyta galimybė įmoką skaičiuoti pagal faktiškai ištuštinamų individualių konteinerių kiekį tuo atveju, jeigu faktinis konteinerių ištuštinimų dažnis bus didesnis nei nustatytas minimalus dydis. Todėl spręstina, jog pareiškėjas savo pareiškimu kelia abejonę dėl Aprašu nenustatyto reglamentavimo tik tuo aspektu, kiek jame nenumatyta galimybė nurodytai nekilnojamojo turto objektų kategorijai deklaruoti komunalinių atliekų kiekį tuo atveju, jeigu faktiškai ištuštinamų individualių konteinerių kiekis yra mažesnis už Aprašo 22 punkte nurodyto minimalaus metinio dydžio metinis vidurkis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, savaime nedraudžia nustatyti įmoką, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį. Taisyklių 20 punkte įtvirtinta galimybė savivaldybėms kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų apimtį. Atsakovas Aprašo 22 punktu pasirinko taikyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų apimtį konkrečiam nekilnojamojo turto objektui – gyvenamosios paskirties individualiems namams, naudojantiems individualius konteinerius), pasinaudojusi Taisyklių 20 punkte įtvirtinta diskrecija. Todėl teismas konstatavo, kad Aprašu nustatytas reglamentavimas, jame neįtvirtinant kitokių normų, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytam komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principui „teršėjas moka“.

23. Teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiame straipsnyje įtvirtintais principais, tarp jų – ir objektyvumo (1 d. 2 p.). Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas objektyvumo principas yra vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų. Laikantis objektyvumo principo, viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Aprašu nustatytas reglamentavimas yra pagrįstas Atliekų tvarkymo įstatymo, Taisyklių nuostatomis, Metodika, faktinės aplinkybės įvertintos ir pagrįstos Metodikoje pateikiamais skaičiavimų parametrais. Todėl teismas sprendė, jog Aprašu įtvirtintas reglamentavimas pareiškėjo nurodytu aspektu neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytam objektyvumo principui.

III. 24. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaiga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

25. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialiosios teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 str.), tik iš dalies ir paviršutiniškai įvertinus pareiškėjo argumentus, neatsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

26. Pareiškėjas teigia, kad Aprašo 22 punktu nustačius privalomą minimalų išvežamų atliekų kiekį nurodytiems atliekų turėtojams, principas „teršėjas moka“ būtų pažeidžiamas, nes esant galimybei apskaityti individualiais konteineriais besinaudojančių atliekų turėtojų faktiškai susidarantį komunalinių atliekų kiekį, Aprašo 23 punkto pagrindu reikalaujama mokėti DVĮ kintamąją dalį proporcingai ne susidarančiam, bet Aprašo 22 punkte numatytam (galinčiam susidaryti) atliekų kiekiui. Toks teisinis reglamentavimas lemia, jog atliekų turėtojas galbūt padengs išlaidas, kurių atliekų tvarkytojas nepatirs tvarkydamas realiai mažesnį nei numatytasis teorinis minimalus atliekų kiekis. Proporcingumo principas principo „teršėjas moka“ kontekste reikalauja, kad nustatyta įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemtų, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, neproporcingas jų veikloje galinčiam susidaryti atliekų kiekiui.

27. Pareiškėjas nurodo, kad Panevėžio miesto savivaldybė turi teisę Apraše nustatyta tvarka įtvirtinti DVĮ taikymą neatsižvelgiant į faktiškai susidarančių atliekų kiekį, tačiau tik tokiais atvejais, jei būtų objektyviai pagrįsta, jog tai atlikti yra techniškai sunku ar patiriamos nepagrįstai ekonomiškai didelės sąnaudos nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Aprašo 22 punktas leidžia identifikuoti konkrečią komunalinių atliekų turėtojų grupę, kuri naudojasi individualiais konteineriais, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų teigti, jog tikslų komunalinių atliekų, susidarančių Aprašo 22 punkte nustatyto DVĮ mokėtojo veikloje, kiekį yra techniškai sunku ir (ar) brangu identifikuoti. Tai patvirtinančiu faktu laikytina ir Aprašo 24.1 punkto nuostata, nustatanti konkrečiai identifikuojamai DVĮ mokėtojų grupei (juridinių asmenų), taip pat naudojančiai individualius konteinerius, kintamąją DVĮ dedamąją apskaičiuoti pagal deklaruojamą (faktinį) atliekų kiekį, kai remiantis Aprašo 22 punkto nuostatomis, dalis atliekų turėtojų galės tik deklaruoti atliekų kiekį jei jis viršys nustatytąjį teorinį dydį. Tokiu būdu Taryba skirtingoms atliekų turėtojų grupėms, naudojančioms individualius konteinerius, kuriais galima apskaityti faktiškai perduodamų tvarkyti mišrių komunalinių atliekų kiekį, nustato reikšmingai skirtingą galimybę jas apskaityti ir atsiskaityti už turimas mišrias komunalines atliekas.

28. Pareiškėjo nuomone, teismas neanalizavo aplinkybės, jog gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų, kurie naudojasi individualiais konteineriais) naudotojams galima apskaityti faktiškai susidarantį komunalinių atliekų kiekį, nevertino ar tai lemia kokios nors aplinkybės (pvz. techninės priežastys, nepagrįstai didelės sąnaudos ar kitos priežastys). Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais, jog savivaldybei tokiu atveju būtų sunku (brangu, techniškai sudėtinga) įvertinti realiai perduodamų atliekų kiekius, nes nebuvo pateikiami jokie konkretūs skaičiavimai ar argumentai, pagrindžiantys tokius teiginius. Daliai individualių konteinerių naudotojų tokia galimybe yra nustatyta. Manytina, jog savivaldybė gauna duomenis apie veikiančių juridinių asmenų faktiškai sukaupiamus ir tvarkyti perduodamus atliekų kiekius, todėl ir tais atvejais, kai „gyvenamosios paskirties pastatų“ kategorijos nekilnojamojo turto objektų savininkai naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekį yra nesunku nustatyti tiksliai. Pasitelkus Aprašo 22 punkto nuostatas ir skaičiuojant DVĮ tampa nesvarbu, ar apskaičiuota DVĮ įmoka padengia atliekų tvarkymo išlaidas, ar ne (nes paslaugos teikėjas gali reikalauti atlyginti jo teoriškai apskaičiuotas didesnes išlaidas, kai faktiškai surinktų atliekų kiekis yra mažesnis nei paslaugos teikėjo patirtos realios išlaidos). Tokiu atveju lieka neįgyvendinta įstatymu atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji yra verta, o atliekų tvarkytojas įgyja pranašumą reikalauti, jog atliekų turėtojas padengtų didesnes, nei jo patirtos atliekų tvarkymo išlaidos. Tokiu būdu Aprašo 22 punkte įtvirtintas įmokos dydžio apskaičiavimo modelis neleidžia užtikrinti, jog gautos pajamos neviršytų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudų, kas pažeidžia proporcingumo principą „teršėjas moka“ principo kontekste.

29. Pareiškėjas teigia, kad Metodikos 52 punktas nustato galimybę visiems individualių konteinerių naudotojams deklaruoti galintį susidaryti komunalinių atliekų kiekį, kas suponuoja individualių konteinerių naudotojams turėti teisėtus lūkesčius į teisingą mišrių komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo apmokėjimą – proporcingai jų turimam atliekų kiekiui, kadangi nėra jokių pagrįstų duomenų, kad tokia galimybė yra per brangi ar per sunki. Būtent tokia galimybė nekilnojamojo turto objektų, kurie nuosavybės ar kita teise priklauso juridiniams asmenims ir naudoja individualius konteinerius savininkams yra numatyta Apraše. Nors šie subjektai skiriasi savo teisiniu statusu, veiklos forma, pareiškėjas nesutinka su teismo požiūriu, jog šie subjektai skiriasi ir jų veikloje galinčių susidaryti atliekų rūšimis, kiekiu ar atsakomybės atliekų tvarkymo aspektu prasme. Atliekų turėtojų atsakomybė yra vienoda, skirtinga veikla savaime nepadaro komunalinių atliekų kiekio deklaravimo (apskaitos) sudėtingesnio ar brangesnio komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo procese.

30. Pareiškėjas pažymi, kad Aprašo nuostatos yra skirtos Metodikos detalizavimui, todėl jei savivaldybė nustatė galimybę visiems individualių konteinerių naudotojams deklaruoti atliekų kiekį, tokia galimybė Apraše turėtų būti suteikta ir nekilnojamojo turto objektų, kurie nuosavybės ar kita teise priklauso fiziniams asmenims bei naudoja individualius konteinerius visa apimtimi, o ne tik tuo atveju, jei faktinis konteinerių ištuštinimo dažnis bus didesnis, nei nustatytas teorinis dydis. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A602-1280/2013), kurioje pasisakyta, kad nenumatymas galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniam asmeniui, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą (tūrį) ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

31. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovas nurodo, kad teisinis reglamentavimas suteikia savivaldybei teisę nustatyti skirtingus įmokos ir jos paskirstymo kriterijus skirtingoms nekilnojamojo turto objektų kategorijoms, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti įmoką t. y. gali nustatyti skirtingus pastoviosios ir kintamosios įmokos dydžius bei jų nustatymo kriterijus ir šiuo atveju neturi būti ribojama savivaldybės laisvė ir savarankiškumas. Galimybė savivaldybei pasirinkti reglamentuota aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis: Atliekų tvarkymo įstatymu, Taisyklėmis ir Nekilnojamojo turto objektų rūšių sąrašu. Tiek individualūs namai, tiek daugiabučiai namai priklauso tai pačiai nekilnojamojo turto objektų kategorijai, todėl tiek individualių namų gyventojams tiek daugiabučių namų gyventojams taikomi tie patys kainodaros principai, t. y. kintamoji dalis nustatoma pagal patvirtintą komunalinių atliekų susikaupimo normą. Būtent tokius kainodaros principus numato 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 384 patvirtintos Taisyklių nuostatos. Nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijai nustato 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Taisyklės, bei Aplinkos ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D1-150 patvirtintas Nekilnojamojo turto objektų rūšių sąrašas, kuriuo nekilnojamo turto objektai suskirstyti pagal jų paskirtį. Minimas sąrašas išskiria nekilnojamojo turto objektų kategorijas, o įstatymas įpareigoja tos pačios kategorijos komunalinių atliekų turėtojams, taikyti vienodus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir apskaičiavimo metodus, tvarką ir dydžius. Taigi įstatymas leidžia nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą skirtingoms nekilnojamojo turto objektų kategorijoms.

33. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika remtis šioje byloje nėra pagrindo, nes ji suformuota pagal iki 2013 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, sprendžiant ginčus susijusius su vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o ne su dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

34. Atsakovas teigia, kad iš juridinių asmenų išvežamų komunalinių atliekų faktiniai duomenys rodo, kad pas juos susikaupiančių komunalinių atliekų pokytis yra nedidelis, todėl siekiant kontroliuoti, ar deklaruojamas teisingas susidarančių atliekų kiekis, nebūtina diegti kontrolės priemonių, dėl kurių būtų patiriamos ekonomiškai didelės sąnaudos. Šiuo atveju Panevėžio mieste siekta efektyviai ir tinkamai įgyvendinti diferencijuoto apmokestinimo (dvinarių įmokų) būdą bei išvengti problemų, susijusių su neteisėtu atlieku šalinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Pareiškėjas ginčija Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą, kuriuo pripažinta, kad Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą taikymo tvarkos aprašo 22 punktas yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytiems komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principams: „teršėjas moka“ ir proporcingumo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui bei pripažinta, kad Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą taikymo tvarkos aprašas dalimi, nenumatančia galimybės gyvenamosios paskirties pastatų (individualių namų), kurie naudojasi individualiais konteineriais savininkams (ar jų įgaliotiems asmenims) deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytam komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principui „teršėjas moka“, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytam objektyvumo principui. Apeliantas teigia, kad netinkamai taikytos ir aiškintos materialiosios teisės normos, tik iš dalies ir paviršutiniškai įvertinti pareiškėjo argumentai, neatsižvelgta į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pareiškimu teismui keliamos abejonės tik dėl Aprašo nuostatų, susijusių su įmokos kintamosios dedamosios apskaičiavimu, teisėtumo. 2015 m. kovo 26 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-1590 2 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016 m. liepos 1 d. nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius. Minėtu įstatymu buvo pakeista Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalis, įtvirtinant imperatyvų reikalavimą nustatant rinkliavos ar įmokos dydį vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.

38. Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (ginčui aktuali 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 23 d.) bendrosios nuostatos leidžia spręsti, kad jų tikslas – nustatyti bendruosius vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo reikalavimus, kuriais savivaldybės vadovaujasi, tvirtindamos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius (1 p.).

Pagal Taisyklių 21 punktą, įmokos dydis turi būti toks, kad iš nekilnojamojo turto objektų savininkų arba jų įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios sąnaudos. Taisyklių 4 punkte apibrėžta, kad būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos – tiesiogiai su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios pagrįstos sąnaudos, reikalingos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugai suteikti, ilgalaikiam komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimui, jos atnaujinimui užtikrinti ir priimtinoms komunalinių atliekų turėtojams sąlygoms dalyvauti tvarkant komunalines atliekas sudaryti, taip pat aplinkos taršai mažinti.

Taisyklių 6 punkte įtvirtinta, kokios sąnaudos sudaro būtinąsias sąnaudas, o Taisyklių 11 punkte įtvirtinta būtinųjų sąnaudų apskaičiavimo formulė, pagal kurią minėtos sąnaudos apskaičiuojamos naudojant dydžius: atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos pastoviosios bei kintamosios sąnaudos. Taisyklių 22 punktas nustato, jog taikoma dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamųjų dalių. Pagal Taisyklių 23, 24 punktus pastovioji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas ir ją moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys.

Taisyklių 28, 29 punktuose įtvirtinta, kad kintamoji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas ir ją moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga (faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas) ir atliekų tvarkymo paslauga. Taisyklių 31 punktas numato, kad kintamoji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš šių kintamųjų pasirinktinai: naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) (31.1); naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) ir ištuštinimo dažnis (31.2); atiduodamų komunalinių atliekų svoris (31.3 p.).

Pagal Taisyklių 32 punktą, savivaldybės kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektams gali pasirinkti tik vieną Taisyklių 31 punkte nurodytą kintamąją įmokos dedamąją.

39. Nežiūrint reguliavimo nagrinėjamu klausimu pasikeitimų, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalį komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatoma be kitų vadovaujantis ir proporcingumo principu bei atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“. Pastarojo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydis neviršytų to, kiek yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos finansavimo tikslui pasiekti. Šis principas reikalauja, kad komunalinių atliekų turėtojams nustatyta rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą būtų proporcinga galinčiam susidaryti ar susidarančiam komunalinių atliekų kiekiui dėl atliekų turėtojų nekilnojamojo turto ir jo panaudojimo paskirties ir (ar) veiklos (1 dalies 2 punktas). Todėl privalu laikytis šių principų aiškinimo ir taikymo praktikos.

40. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

41. Bendrosios taisyklės dėl aptariamos pareigos paisyti proporcingumo principo, kiek tai susiję su principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu, priimant sprendimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A858-2235/2012), plačiai atskleistos ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (šiuo klausimu, žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.), kurios saisto teismą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.) ir nuo kurių nukrypti nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo.

42. Primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492‑2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283; 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013; 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-181/2013; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1280/2013; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 ir kt.).

43. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, jog atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti (pagrįsti), kad individualiu konteineriu besinaudojančio atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal iš jo surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į konteinerio talpą (tūrį) ir jo ištuštinimo periodiškumą, įgyvendinimas savivaldybėje yra neįmanomas ir (ar) reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus, o pirmosios instancijos teismas procesiškai nepadėjo to įgyvendinti ir neištyrė reikšmingų bylai aplinkybių (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad Aprašo 23 punkte numatoma galimybė aptariamą rinkliavą mokėti pagal iš esmės faktinį komunalinių atliekų turėtojo (vietinės rinkliavos mokėtojo) perduodamų tvarkyti šių atliekų kiekį, tačiau tik tuo atveju jei faktinis konteinerių ištuštinimo dažnis bus didesnis nei nustatytas minimalus. Iš tiesų turinio prasme, kiek tai susiję su aptariamais vietinės rinkliavos mokėtojais ir galimybe nustatyti šių asmenų perduodamų komunalinių atliekų kiekį, Aprašo 22 ir 23 punktų hipotezėse numatytos situacijos iš esmės yra identiškos. Tačiau pirmuoju atveju vietinės rinkliavos mokėtojo mokėtinos rinkliavos dydis apskaičiuojamas pagal galintį susidaryti, o antruoju – iš esmės pagal (faktiškai) perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį.

44. Dėl paminėto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti. Bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramutė Ruškytė Virginija Volskienė