2023-03-08 Nr. AB-5386-3-61-3-05160-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-661-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05160-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Š. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. S-164(7-163/2021) (toliau – ir 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimas), kuriuo buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2021 m. spalio 8 d. sprendimas grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. 331-1324080 (toliau – ir 2021 m. spalio 8 d. sprendimas); 2) panaikinti VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimą; 3) įpareigoti VMI leisti patikslinti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaraciją už 2008 m., kad pareiškėjas galėtų nurodyti teisingus GPM duomenis už tikslinamą laikotarpį.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tiek Komisija, tiek VMI klaidingai aiškino įsiteisėjusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-684/2016 (toliau – ir LAT nutartis) ir tai, jog joje konstatuotos aplinkybės neturi jokios įtakos pareiškėjo 2008 m. GPM prievolės pagrįstumui bei nepagrindžia GPM permokos sudarymo fakto.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog šiuo atveju buvo sudaromi du sandoriai, t. y. akcijų pardavimo tarp pareiškėjo ir akcijų pirkėjo (T. Ž.) (toliau – ir Akcijų sandoris) ir paskolos suteikimas iš įmonės lėšų, kuriuo pareiškėjas, būdamas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Skanvolvita“ vadovu, suteikė akcijų pirkėjui (T. Ž.) paskolą tam, jog akcijų pirkėjas galėtų atsiskaityti su pareiškėju už perkamas akcijas (toliau – ir Paskolos sandoris). LAT nutartyje konstatuota, jog Akcijų sandoris buvo teisėtas, nurodyta, jog pareiškėjas, sudarydamas Paskolos sandorį, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas neginčijo, kad Akcijų sandoris yra teisėtas, o Paskolos sandoris neteisėtas, dėl ko pareiškėjui kilo civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nesutiko, jog teismo sprendimu priteista žala nėra vienašalė restitucija, grąžinant už parduotas akcijas gautas pajamas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad BUAB „Skanvolvita“ akcininkai – pareiškėjas ir T. Ž., turintys po 50 proc. akcijų, 2008 m. vasario 1 d. akcininkų susirinkime nusprendė, kad pareiškėjas savo akcijas parduoda trečiajam asmeniui (T. Ž.) už 373 609,82 Eur (1 290 000 Lt), o BUAB „Skanvolvita“ šioms akcijoms apmokėti suteikia trečiajam asmeniui 373 609,82 Eur (1 290 000 Lt) paskolą. Trečiasis asmuo gautą paskolą, kaip atsiskaitymą už įgytas akcijas, pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą. Šiuo atveju juridinio asmens dalyvis (akcininkas) ir vienasmenis valdymo organas – vadovas sutapo, taip pat sutapo akcijų pirkėjas ir kitas BUAB „Skanvolvita“ akcininkas. Tokiu būdu, nors sandoriai buvo du, tačiau formaliai vertinti ir nagrinėti šių sandorių atsietai vieno nuo kito negalima, kadangi be Paskolos sandorio nebūtų įvykęs Akcijų sandoris ir atvirkščiai. Apie sandorių visumą buvo informuotas bankas, kuris sutiko duoti 1,3 mln. Lt paskolą būtent BUAB „Skanvolvita“ akcijoms įsigyti ir tvirtino pavedimą iš T. Ž. į pareiškėjo sąskaitą, kurio paskirtyje buvo nurodyta – akcijoms įsigyti. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad sudarė neteisėtą Paskolos sandorį iš BUAB „Skanvolvita“ lėšų, tam, kad galėtų įvykdyti Akcijų sandorį ir paskolinti lėšas pirkėjui T. Ž.. Visgi, kad toks sandoris įvyktų, jį turėjo patvirtinti pareiškėjas kaip akcininkas, t. y. pareiškėjas sandorį atliko kaip akcininkas, kuris siekė parduoti įmonės akcijas ir apie tokį sandorį žinojo.

5. Pareiškėjas sutiko su Komisijos vertinimu, jog teismai sprendė pareiškėjo, kaip BUAB „Skanvolvita“ vadovo, civilinės atsakomybės klausimus, be to, Komisija teisingai atskyrė įmonės vadovą – pareiškėją nuo įmonės akcininko – pareiškėjo. Tačiau Komisija šį atskyrimą vertino formaliai ir fragmentiškai. Šiuo atveju įmonės vadovas ir įmonės akcininkas nesutapo. Neteisėtais įmonės vadovo veiksmais pareiškėjas sukėlė žalą ne tik įmonei, bet tuo pačiu ir įmonės akcininkui, kadangi įmonės vadovui atlyginant įmonei sukeltą žalą ir grąžinant įmonei lėšas už akcijų pardavimą, įmonės akcininkas, kuris dėl sutapties yra tas pats asmuo, neteko piniginių lėšų, gautų už BUAB „Skanvolvita“ akcijų pardavimą. Pareiškėjas niekada neatgavo parduotų akcijų, tačiau neteko sandorio pagrindu gautų piniginių lėšų. Jeigu akcininkas ir įmonės vadovas nebūtų sutapę, šio ginčo nebūtų, kadangi vadovui atlyginus žalą, akcininkas ir toliau disponuotu piniginėmis lėšomis, gautomis už parduotas akcijas. Galiausiai pareiškėjas neteko viso savo turto, nes turėjo parduoti jį varžytinėse krizės laikotarpiu. Pareiškėjas papildomai sumokėjo GPM už parduotas akcijas, nors gautas lėšas už akcijas iš pareiškėjo paėmė bankroto administratorius ir antstoliai. Pareiškėjas nesutiko nei su Komisijos, nei su VMI išaiškinimais, jog pareiškėjas, kaip akcininkas, padarė viską teisėtai – pardavęs akcijas sumokėjo mokesčius, tačiau nevertinant kitos dalies, jog dėl to, kad akcininkas ir vadovas sutapo, iš vadovo priteisus piniginę žalą BUAB „Skanvolvita“ ir įmonės vadovui ją atlyginus, įmonės akcininkui, kuris sudarė teisėtą Akcijų sandorį šių lėšų grąžinimas ir buvo vienašalė restitucija, kadangi akcininkas neteko būtent tų lėšų, kurias gavo už parduotas akcijas.

6. Pareiškėjas sutiko su Komisijos išvada, jog vadovui atlyginant neteisėtais veiksmais padarytą žalą nėra taikoma vienašalė restitucija, tačiau dėl akcininko, kuris perleido akcijas, ir vadovo sutapimo vienašalė restitucija susiklostė įmonės akcininkui, kuris neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pardavęs akcijas, kadangi sutampant vadovui ir akcininkui, ir vadovui atlyginus žalą, akcininkas neteko lėšų gautų už parduotas akcijas. Šiuo atveju valstybė neteisėtai, nesutikdama leisti pareiškėjui patikslinti GPM mokesčio deklaracijos ir nurodyti teisingus duomenis, praturtėja pareiškėjo sąskaita, o tai kertasi su teisingumo ir teisinės valstybės principais. Pareiškėjas vertino, kad jam turėjo būti leista patikslinti GPM deklaraciją ir leisti susigrąžinti GPM permoką. Objektyviais ir abejonių nekeliančiais duomenimis šiuo atveju įrodyta, jog pareiškėjo sumokėtas GPM už gautas pajamas pardavus akcijas, neturi jokio teisinio pagrindo, todėl mokesčių administratoriui atsiranda pareiga susigrąžinti permoką.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į VMI su prašymu grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas, tačiau VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimu nusprendė negrąžinti pareiškėjui 56 014,35 Eur GPM permokos, motyvuodama tuo, kad nėra apskaitos kortelėje permokos. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimu, kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu patvirtino VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimą. Sprendžiant dėl pareiškėjo paduoto skundo pagrįstumo, nagrinėtina, ar yra susidariusi GPM permoka, t. y. ar pareiškėjo nuo akcijų pardavimo pajamų sumokėta GPM suma laikytina mokesčio permoka, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 12 dalį.

9. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo 2009 m. balandžio 24 d. pateiktoje 2008 m. Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (GPM305 forma) (toliau – ir Deklaracija) deklaruota bendra 1 329 135,20 Lt (384 944,16 Eur) suma, iš jų: 37 401,15 Lt (10 832,11 Eur) – neapmokestinamosios pajamos (palūkanos iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Swedbank“, banko „Snoras“ ir pajamos už netauriųjų metalų laužo pardavimą iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Resota“), 6 030,14 Lt (1 746,45 Eur su darbo santykiais susijusios pajamos iš BUAB „Skanvolvita“, nuo kurių išskaičiuotas 1 286 Lt (372,45 Eur) GPM, 1 320 704 Lt (382 502,31 Eur) už parduotus vertybinius popierius. Taip pat deklaruotos UAB „BMS Megapolis“ 2 464,08 Lt (713,65 Eur) išlaidos už įsigytą kompiuterį su programine įranga. Deklaracijoje 192 966 Lt (55 886,82 Eur) į biudžetą mokėtina (įskaitant išskaičiuotą) GPM suma apskaičiuota nuo pareiškėjo 2008 m. pajamų, perskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 16 straipsnio nuostatas, t. y. iš bendros metinių pajamų sumos atėmus neapmokestinamąsias pajamas, iš su darbo santykiais susijusių pajamų atėmus metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį, iš turto pardavimo pajamų – jo įsigijimo kainą ir su perleidimu susijusias išlaidas, o kompiuterio įsigijimo išlaidas atėmus iš ne individualios veiklos turto pardavimo pajamų ir su darbo santykiais susijusių pajamų. Taigi, GPM nuo 2008 m. pareiškėjo gautų pajamų buvo apskaičiuotas, atsižvelgus į pajamų gavimo metu mokesčių mokėtojui tenkančias mokestines prievoles. Pareiškėjas pagrįstai deklaravo 2008 m. pajamas už parduotas akcijas ir nuo deklaruotų pajamų sumokėjo tokią GPM sumą, kokia turėjo būti sumokėta pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas. Todėl nėra nei objektyvių priežasčių tikslinti Deklaraciją, nei GPM permoką.

10. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas nepagrįstai tapatina žalą (nuostolius) ir restituciją, kadangi tai yra skirtingi civilinės teisės institutai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Restitucija – tai sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinys, įtvirtintas CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1083-123/2013 iš pareiškėjo priteisė žalos (nuostolių) atlyginimą. Tarp pareiškėjo ir T. Ž. sudarytas akcijų pirkimo-pardavimo sandoris, kurio pagrindu pareiškėjas gavo 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) pajamas, nebuvo pripažintas negaliojančiu bei restitucija nebuvo taikyta. Tai reiškia, kad buvusi akcijų pirkėjo pareiga sumokėti sutartą pinigų sumą pareiškėjui neišnyko.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo Š. Š. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 16 d. pateikė VMI prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas, kuriuo prašė grąžinti jam 56 014,35 Eur GPM permoką, susidariusią nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimu nusprendė negrąžinti pareiškėjui 56 014,35 Eur GPM permokos, motyvuodama tuo, jog nėra apskaitos kortelėje permokos. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimu, padavė skundą Komisijai, kuri 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu patvirtino VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimą.

13. Teismas vadovavosi GPMĮ 3 straipsniu, 8 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 32 straipsnio 4 dalimi, MAĮ 2 straipsnio 12 dalimi ir priėjo prie išvados, kad teisė mokesčių mokėtojui susigrąžinti pajamų mokesčio permoką atsiranda tada, kai yra per daug sumokama pajamų mokesčio. Pajamų mokesčio permokos grąžinimo teisės atsiradimo prielaida – mokesčių mokėtojo pajamų gavimas ir tų pajamų apmokestinimas.

14. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2009 m. balandžio 24 d. VMI pateikė Deklaraciją, kurioje buvo deklaruota bendra 1 329 135,20 Lt (384 944,16 Eur) suma, iš kurių: 37 401,15 Lt (10 832,11 Eur) – neapmokestinamosios pajamos (palūkanos iš AB „Swedbank“, banko „Snoras“ ir pajamos už netauriųjų metalų laužo pardavimą iš UAB „Resota“), 6 030,14 Lt (1 746,45 Eur su darbo santykiais susijusių pajamos iš UAB „Skanvolvita“, nuo kurių išskaičiuotas 1 286 Lt (372,45 Eur) GPM, 1 320 704 Lt (382 502,31 Eur) už parduotus vertybinius popierius. Taip pat pareiškėjas deklaravo UAB „BMS Megapolis“ 2 464,08 Lt (713,65 Eur) išlaidas už įsigytą kompiuterį su programine įranga. VMI, įvertinusi pareiškėjo Deklaraciją, apskaičiavo 192 966 Lt (55 886,82 Eur) į biudžetą mokėtiną (įskaitant išskaičiuotą) GPM sumą, kuri buvo apskaičiuota nuo pareiškėjo 2008 m. pajamų, perskaičiuotų pagal GPMĮ 16 straipsnio nuostatas, t. y. iš bendros metinių pajamų sumos atėmus neapmokestinamąsias pajamas, iš su darbo santykiais susijusių pajamų atėmus metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį, iš turto pardavimo pajamų – jo įsigijimo kainą ir su perleidimu susijusias išlaidas, o kompiuterio įsigijimo išlaidas atėmus iš ne individualios veiklos turto pardavimo pajamų ir su darbo santykiais susijusių pajamų. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas tinkamai įvykdė savo GPM prievolę už 2008 m. mokestinį laikotarpį.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas BUAB „Skanvolvita“ direktoriaus pareigas vykdė nuo 2003 m. sausio 30 d. iki 2008 m. vasario 14 d., o kartu su trečiuoju asmeniu T. Ž. valdė po 50 procentų (50 vnt.) šios įmonės akcijų. Tarp UAB „Skanvolvita“ ir UAB „Hansa lizingas“ buvo sudarytos 2008 m. sausio 23 d. lizingo ir išperkamosios nuomos sutartys, dvi 2008 m. sausio 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys, kurių pagrindu įmonei 2008 m. vasario 1 d. buvo pervesta 1 298 772,24 Lt. Tarp įmonės ir lizingo bendrovės buvo sudarytos grįžtamojo pobūdžio lizingo sutartys, kurių pagrindu lizingo gavėjui (įmonei) lizingo davėjas suteikė reikalingas lėšas. Abu įmonės akcininkai – pareiškėjas ir trečiasis asmuo T. Ž., 2008 m. vasario 1 d. akcininkų susirinkime nutarė suteikti T. Ž. 1 290 000 Lt paskolą iš vienintelių įmonės turimų lėšų, gautų pardavus turtą lizingo bendrovei, kuria šis turėjo apmokėti už pareiškėjo jam parduodamų akcijų – 50 procentų, dalį, ir tuo tikslu sudarė 2008 m. vasario 1 d. paskolos sutartį. Pareiškėjas 2008 m. vasario 1 d. sudarė 50 procentų bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1, kurios pagrindu trečiasis asmuo T. Ž. tapo vieninteliu akcininku, o tą pačią dieną – 2008 m. vasario 1 d., gavęs iš įmonės 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) paskolą, 2008 m. vasario 1 d. iš savo sąskaitos sumokėjo visą nurodytą sumą pareiškėjui – įmonės vadovui už minėtą akcijų dalį, pinigus pervesdamas į jo sąskaitą.

16. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1083-123/2013 buvo konstatuota, jog pareiškėjas, sudarydamas Paskolos sutartį, atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, t. y. nustatė, kad 2008 m. vasario 1 d. UAB „Hansa lizingas“ į BUAB „Skanvolvita“ sąskaitą pervedus pinigus įmonei, jos buvo atgal pervestos į pareiškėjo asmeninę sąskaitą, kaip atsiskaitymas už jam priklausiusių 50 paprastųjų vardinių BUAB „Skanvolvita“ akcijų pardavimą trečiajam asmeniui T. Ž., kas lėmė BUAB „Skanvolvita“ lėšų netekimą. Teismas nustatė, kad 2008 m. įmonė jau buvo nemoki, jog už parduotą įmonės turtą gautos lėšos buvo panaudotos ne įmonės veiklai, bet akcijų pirkimo–pardavimo sandoriui ir tokiu būdu sukurtos sąlygos Š. Š. (įmonės vadovui ir akcininkui) perimti įmonės lėšas. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad Š. Š. elgėsi nesąžiningai, nes tą pačią dieną gavęs pinigus iš lizingo bendrovės už parduotą turtą, kaip akcininkas priėmė sprendimą parduoti savo akcijas, suteikti paskolą, o trečiasis asmuo (T. Ž.), gavęs įmonės paskolą, jam pervedė tas pačias lėšas. Klaipėdos apygardos teismas sprendė, kad šie Š. Š. neteisėti veiksmai lėmė įmonės nuostolius, kuriuos jis privalo atlyginti, nes įmonė neužsiėmė paskolų teikimu, kitų lėšų neturėjo ir neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolą. Klaipėdos apygardos teismas ieškovo BUAB „Skanvolvita“ (bankroto administratoriaus) ieškinį patenkino ir priteisė iš Š. Š. (šioje byloje pareiškėjo) 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-696-157/2015 Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-684/2016 buvo nutarta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį taip pat palikti nepakeistą.

17. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nesutikimą su Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu ir VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimu, grindžia tuo, jog pagal LAT nutartį, pagal kurią pareiškėjas turėjo grąžinti BUAB „Skanvolvita“ gautas lėšas, kurias trečiasis asmuo (T. Ž.) pagal Paskolos sandorį gautais pinigais sumokėjo pareiškėjui, pareiškėjas negavo už akcijų pardavimą pajamų. Pareiškėjas teigė, jog, įvykdžius vienašalę restituciją ir realiai grąžinus už parduotas akcijas gautas pajamas, neliko ir GPM objekto (pajamų), todėl pareiškėjas įgijo teisę susigrąžinti už 2008 m. mokestinį laikotarpį sumokėtą GPM.

18. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika mokesčių teisės sąsajų su civiline teisė aspektais ir, įvertinęs pareiškėjo skunde bei atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus, byloje esančius duomenis, sutiko su VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimu ir jį patvirtinusio Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu, jog nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju realiai yra susidariusi pajamų mokesčio permoka.

19. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pagrįstai deklaravo 2008 m. pajamas už parduotas BUAB „Skanvolvita“ akcijas ir nuo deklaruotų pajamų sumokėjo tokią GPM sumą, kokia turėjo būti sumokėta pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas. Byloje nėra ginčo dėl 2008 m. metinės pajamų deklaracijos. Teismas vertino, jog VMI pagrįstai 2021 m. spalio 8 d. sprendimu nesutiko leisti pareiškėjui patikslinti 2008 m. mokestinio laikotarpio metinės pajamų deklaracijos, kadangi jokios permokos nebuvo susidariusios, nes pajamas už parduotas BUAB „Skanvolvita“ akcijas pareiškėjas gavęs, todėl jos pagrįstai buvo apmokestintos GPMĮ nustatyta tvarka. Teismas nurodė, jog LAT nutartis, kuria pareiškėjas turėjo atlyginti žalą dėl neteisėtų veiksmų, neturi įtakos šiame mokestiniame ginče. LAT nutartyje buvo konstatuota, jog, nors tarp pareiškėjo ir T. Ž. sudarytas Paskolos sandorio sudarymas interesų konflikto situacijoje nepatvirtino žalos BUAB „Skanvolvita“ padarymo, tačiau, atsižvelgiant į šio sandorio sudarymo aplinkybes, buvo konstatuota, jog sandoris ne tik buvo BUAB „Skanvolvita“ nuostolingas, bet ir buvo sudarytas pažeidžiant įmonės vadovo fiduciarines pareigas bei akivaizdžiai peržengiant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas. LAT nutartyje taip pat konstatavo, jog nereiškia, kad tokie Š. Š. neteisėti veiksmai lėmė BUAB „Skanvolvita“ nemokumą, tačiau tokie veiksmai laikytini tiesiogine BUAB „Skanvolvita“ padarytos žalos priežastimi.

20. Teismas laikė svarbiu paminėti LAT nutarties 35 punktą, kuriame konstatuota, jog bylą nagrinėję teismai, nustatydami BUAB „Skanvolvita“ padarytos žalos dydį, neatsižvelgė į tai, kad 192 966 Lt (55 886,8 Eur) Š. Š., pardavęs akcijas, sumokėjo VMI, todėl tokia BUAB „Skanvolvita“ žalos dalis yra pas šį asmenį. LAT nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad neteisėti veiksmai, dėl kurių BUAB „Skanvolvita“ patyrė žalą, yra ne Š. Š. akcijų pardavimas, o paskolos iš įmonės lėšų suteikimas trečiajam asmeniui. Tokiu būdu VMI turėjo pagrindą apskaičiuoti ir gauti GPM nuo atsakovo gautų pajamų, pardavus jo valdytas įmonės akcijas, o tai, kad Š. Š. dėl sumokėto mokesčio gavo mažesnę naudą, nei padaryta ieškovei žala, nėra pagrindas mažinti žalos dydį nagrinėjamoje byloje dėl tuo momentu privalomos mokestinės prievolės įvykdymo. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog valstybė, nesutikdama leisti pareiškėjui patikslinti GPM mokesčio deklaracijos, praturtėja jo sąskaita, kadangi pareiškėjas pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas turėjo pareigą už parduotas akcijas ir nuo deklaruotų pajamų sumokėti susidariusią GPM sumą. Teismas pažymėjo, kad LAT nutartyje nebuvo konstatuota, jog tarp pareiškėjo ir T. Ž. sudarytas Akcijų sandoris yra negaliojantis. Jei LAT būtų pripažinęs minėtą sandorį negaliojančiu, pritaikius restituciją, šiuo pagrindu pareiškėjas būtų įgijęs teisę į sumokėto pajamų mokesčio susigrąžinimą (įskaitymą).

21. Teismas nusprendė, jog atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis mokesčių teisinius santykius reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis, pagrįstai nusprendė negrąžinti pareiškėjui prašomos grąžinti mokesčio permokos, todėl atmetė pareiškėjo skundą, nes nėra teisinio pagrindo panaikinti VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 56 014,35 Eur mokesčio permokos, ir jį patvirtinusį Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo panaikinti skundžiamus VMI ir Komisijos sprendimus, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI leisti patikslinti GPM deklaraciją už 2008 m.

22. Teismas nepasisakė dėl kitų proceso dalyvių argumentų, nes pripažino juos neesminiais sprendžiant šią administracinę bylą.

III. 23. Pareiškėjas Š. Š. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas suklydo vertindamas bylai svarbias faktines aplinkybes, bylai išspręsti taikė netinkamas materialiosios teisės normas, selektyviai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003), nepaaiškindamas ir neargumentuodamas, kaip faktinė situacija minimoje byloje atspindi nagrinėjamą bylą ir kodėl reikia daryti tokias pat išvadas ir remtis tais pačiais argumentais, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai faktinė situacija minėtoje byloje panaši tik tiek, kad abiem atvejais kilo mokestinis ginčas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje ginčą sprendė plenarinė sesija, kas reiškia, jog byloje keliami klausimai yra sudėtingi ir į juos turi būti įsigilinama.

25. Pareiškėjas teigia, jog teismas bylą išsprendė formaliai, nesigilindamas į susiklosčiusių santykių specifiką, tiesiog perrašė Komisijos sprendimą, nepasisakydamas ir neatsakydamas į pagrindinį ir esminį bylos klausimą – kodėl pareiškėjui grąžinus pinigus už gautas akcijas, jam vis tiek liko tas pats mokėtinas GPM, nors pareiškėjas neteko gautų pajamų už akcijas. Pareiškėjas akcentuoja, kad paskola, kurią LAT vėliau pripažino neteisėta, buvo naudojama tikslingai, t. y. pareiškėjo parduodamoms akcijoms apmokėti, teismas šios aplinkybės visiškai nevertino, nors žinoma, kad paskolos lėšos buvo panaudotos akcijoms apmokėti, atitinkamai paskolą, už kurią buvo apmokėtos akcijos, grąžinus neliko GPM objekto.

26. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė teisingą prielaidą, jog santykiai neprivalo būti vertinami nenukrypstamai nuo susiklosčiusių civilinių teisinių santykių vertinimo, tačiau iš teisingos prielaidos padarė klaidingą išvadą ir paskolos lėšų grąžinimą civilinių santykių prasme vertino kaip žalos įmonei atlyginimą. Nors mokestinių santykių prasme buvo grąžintos tos pačios lėšos už akcijų įsigijimą, dėl ko byloje nėra ginčo, nes paskola buvo skirta akcijoms įsigyti. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra gavęs pajamas už akcijų pardavimą. Pareiškėjas nurodo, kad nėra svarbu, kokiu pagrindu buvo grąžintos lėšos už įsigytas akcijas. Mokesčių apskaičiavimo kontekste teisiškai reikšminga aplinkybė, jog buvo grąžintos būtent tos lėšos, už kurias buvo apmokėtos akcijos, kadangi jos buvo grąžintos, todėl, nelikus GPM objekto, turėjo būti patikslinta pirminė GPM deklaracija.

27. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas skundžiamu sprendimu formuoja ydingą praktiką, kadangi įrodžius, jog gautas pajamas, nuo kurių buvo sumokėtas GPM, grąžinus, negalima tikslinti GPM deklaracijas, išnykus GPM objektui, nurodant teisingus duomenis. Teismas, viena vertus sutinka, kad paskola buvo skirta akcijoms įsigyti, tačiau nemotyvavo ir nepasisakė, kodėl pareiškėjo grąžintos lėšos, kurios buvo priteistos kaip žala, t. y. neteisėtas paimtos paskolos iš įmonės grąžinimas, mokestine prasme nelaikomos lėšomis, kurios buvo gautos už akcijų pardavimą (nors paskola buvo paimta akcijoms) ir, kodėl yra laikoma, jog pareiškėjas vis dar gavęs pajamas už akcijas.

28. Pareiškėjas kvestionuoja teismo cituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nurodo, kad, jo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje egzistuoja viešosios teisės reglamentavimo spraga, kuri leidžia atsirasti tokioms situacijoms, kai valstybė praturtėja savo piliečių sąskaita. Pareiškėjas akcentuoja, kad LAT nutartyje nustatė, kad Paskolos sandoris buvo neteisėtas, todėl ir bylą nagrinėjantys administraciniai teismai negali šio sandorio vertinti kitaip negu neteisėto. Kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai, šioje situacijoje administraciniam teismui nereikia spręsti dėl sandorio galiojimo, tik mokestine prasme reikia atsakyti į klausimą, ar lėšų, kurios buvo pervestos pareiškėjui už akcijų įsigijimą grąžinimas nėra grąžinimas pajamų, dėl kurių buvo apskaičiuotas ir sumokėtas GPM. Pagal konkrečias faktines aplinkybes įmonė, kurios akcijos buvo perkamos, bankrutavo, tačiau jei įmonė nebūtų bankrutavusi, išeitų, jog tuo atveju, jei už akcijas būtų sumokėta antrą kartą, nes pirmas mokėjimas buvo grąžintas, tai GPM būtų apskaičiuotas ir antrą kartą, kas dar kartą įrodo, kad neleidimas patikslinti GPM deklaracijos ir nurodyti teisingus duomenis nėra nei teisinga, nei sąžininga.

29. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylos faktines aplinkybes, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl to paties lygio mokesčių teisės ir civilinės teisės (žr., pvz., plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003), sandorių, kaip civilinės teisės reguliavimo dalyko (žr., pvz., 2005 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-587/2005), dėl nesančios galimybės mokesčių administratoriui kištis į privačius sandorio šalių santykius (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) ir akcentuoja, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., 2010 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-735/2010; ir kt.).

31. Atsakovas nurodo, kad, sprendžiant dėl paduoto apeliacinio skundo pagrįstumo, nagrinėtina, ar yra susidariusi GPM permoka, t. y. ar pareiškėjo nuo akcijų pardavimo pajamų sumokėta GPM suma laikytina mokesčio permoka, kaip ji suprantama pagal MAĮ 2 straipsnio 12 dalį. GPM nuo 2008 m. pareiškėjo gautų pajamų buvo apskaičiuotas, atsižvelgus į pajamų gavimo metu mokesčių mokėtojui tenkančias mokestines prievoles, todėl pareiškėjas pagrįstai deklaravo 2008 m. pajamas už parduotas akcijas ir nuo deklaruotų pajamų sumokėjo tokią GPM sumą, kokia turėjo būti sumokėta pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas. Todėl nėra nei objektyvių priežasčių tikslinti 2008 m. pajamų deklaraciją, nei GPM permokos.

32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog teismas padarė teisingą prielaidą, jog santykiai neprivalo būti vertinami nenukrypstamai nuo susiklosčiusių civilinių santykių vertinimo, tačiau iš teisingos prielaidos padarė klaidingą išvadą, atsakovas akcentuoja, kad žala (nuostoliai) (CK 6.249 str. 1 d.) ir restitucija (CK 1.80 str. 2 d.) yra skirtingi civilinės teisės institutai. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1083-123/2013 iš pareiškėjo priteisė žalos (nuostolių) atlyginimą. Tuo tarpu tarp pareiškėjo ir T. Ž. sudarytas Akcijų sandoris, kurio pagrindu pareiškėjas gavo 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) pajamas, nebuvo pripažintas negaliojančiu bei restitucija nebuvo taikyta. Tai reiškia, kad neišnyko buvusi akcijų pirkėjo pareiga sumokėti sutartą pinigų sumą pareiškėjui. VMI, atsižvelgdama į tai, vertina, kad žalos (nuostolių) atlyginimo priteisimas iš pareiškėjo, pažeidusio fiduciarines įmonės vadovo pareigas, negali turėti įtakos jo mokestinei prievolei, atsiradusiai susiklosčiusio civilinio pobūdžio teisinio santykio, akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, pagrindu.

33. Atsakovas akcentuoja, kad LAT nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad neteisėti veiksmai, dėl kurių įmonė patyrė žalą, yra ne pareiškėjo akcijų pardavimas, o paskolos iš įmonės lėšų suteikimas T. Ž.; tokiu būdu VMI turėjo pagrindą apskaičiuoti ir gauti GPM nuo pareiškėjo gautų pajamų pardavus jo valdytas įmonės akcijas, o tai, kad pareiškėjas dėl sumokėto mokesčio gavo mažesnę naudą, nei padaryta žala, nėra pagrindas mažinti žalos dydį dėl tuo momentu privalomos mokestinės prievolės įvykdymo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2021 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 331-1324080, kuriuo pareiškėjui Š. Š. nuspręsta negrąžinti 56 014,35 Eur permokos, o taip pat dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą priimto Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. S-164(7-163/2021) pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas pagrįstai deklaravo 2008 m. pajamas už parduotas BUAB „Skanvolvita“ akcijas ir nuo deklaruotų pajamų sumokėjo tokią GPM sumą, kokia turėjo būti sumokėta pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas, jo apskaitos kortelėje nebuvo prašomos grąžinti mokesčio permokos, todėl mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė grąžinti jo prašomą 56 014,35 Eur mokesčio permoką.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, jog teismas bylą išsprendė formaliai, nesigilindamas į susiklosčiusių santykių specifiką, tiesiog perrašė Komisijos sprendimą, nepasisakydamas ir neatsakydamas į pagrindinį ir esminį bylos klausimą – kodėl pareiškėjui grąžinus pinigus už gautas akcijas, jam vis tiek liko tas pats mokėtinas GPM, nors pareiškėjas neteko gautų pajamų už akcijas.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 7 d.). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi pagrįsti savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus pareiškėjui, nesant teisinių pagrindų kitaip jų įvertinti, nėra pagrindas pripažinti, kad nebuvo paisoma pareiškėjo argumentų, o taip pat konstatuoti, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti. Pareiškėjo argumentai, kad teismas bylą išsprendė formaliai, nesigilindamas į susiklosčiusių santykių specifiką, tiesiog perrašė Komisijos sprendimą, nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (pažymėtina, kad Mokestinių ginčų komisijos byloje esantys dokumentai buvo pateikti į bylą kartu su atsiliepimu, todėl pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti), pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų ir juos įvertino, o tai, kad teismas pritarė atsakovo pozicijai, savaime nereiškia, kad tokie teismo motyvai yra atmestini. Pirmosios instancijos teismas tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus, Komisijos sprendimo motyvus įvertino vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 7 d.).

40. Teisė į mokesčio permoką atsiranda tada, kai mokesčių mokėtojas sumoka per didelę mokesčio sumą (MAĮ 2 str. 12 d.).

41. Gyventojų pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas (GPMĮ 3 str.). Pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (GPMĮ 8 str. 1 d.). GPMĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos.

42. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl 2008 m. metinės pajamų deklaracijos, pareiškėjas pagrįstai deklaravo 2008 m. pajamas už parduotas BUAB „Skanvolvita“ akcijas ir nuo deklaruotų pajamų sumokėjo tokią GPM sumą, kokia turėjo būti sumokėta pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, nėra jokio pagrindo kvestionuoti, kad pareiškėjas yra gavęs pajamas už akcijų pardavimą.

43. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad byloje liko neatsakytas esminis klausimas, kodėl pareiškėjui grąžinus pinigus už gautas akcijas, jam vis tiek liko tas pats mokėtinas GPM, nors pareiškėjas neteko gautų pajamų už akcijas, teisėjų kolegija pažymi, kad LAT nutartyje nebuvo konstatuota, jog tarp pareiškėjo ir T. Ž. sudarytas Akcijų sandoris yra negaliojantis, todėl nebuvo taikyta restitucija, t. y. neišnyko buvusi akcijų pirkėjo (T. Ž.) pareiga sumokėti sutartą pinigų sumą pareiškėjui, o pastarajam, gavusiam pajamas už parduotas BUAB „Skanvolvita“ akcijas – sumokėti susidariusią GPM sumą už gautas pajamas pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas. Dėl šių priežasčių tiek vertinami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, tiek jo subjektyvus įsitikinimas, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti patikslinta pirminė GPM deklaracija, yra nepagrįsti ir neteisingi. Žalos (nuostolių) atlyginimo priteisimas iš pareiškėjo, sudariusio paskolos iš įmonės lėšų suteikimo trečiajam asmeniui sandorį ir tokiu būdu pažeidusio fiduciarines įmonės vadovo pareigas, negali turėti įtakos jo mokestinei prievolei, atsiradusiai akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo pagrindu. Akcentuotina, jog LAT nutartyje aiškiai konstatuota, jog pareiškėjo neteisėti veiksmai, dėl kurių BUAB „Skanvolvita“ patyrė žalą ir kilo pareiškėjo civilinė atsakomybė, buvo pripažinti ne iš akcijų pirkimo–pardavimo sandorio, o dėl jo sudaryto sandorio dėl paskolos iš įmonės lėšų suteikimo trečiajam asmeniui. Tokiu būdu VMI turėjo pagrindą apskaičiuoti ir gauti GPM nuo atsakovo (šioje byloje – pareiškėjo) gautų pajamų, pardavus jo valdytas įmonės akcijas, o tai, kad Š. Š. dėl sumokėto mokesčio gavo mažesnę naudą, nei padaryta ieškovei žala, nėra pagrindas mažinti žalos dydį nagrinėjamoje byloje dėl tuo momentu privalomos mokestinės prievolės įvykdymo.

44. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga, todėl kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (pvz., dėl egzistuojančios viešosios teisės reglamentavimo spragos) yra nepagrįsti, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai ir visapusiškai išanalizavo pareiškėjo skundo argumentus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas, kurių naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, arba nekeičia byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo (pvz., dėl paskolos lėšų panaudojimo), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė