2024-09-11 Nr. AB-12879-3-61-3-01328-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-363-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01328-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui dėl neteisėto rašto ir paskirtos baudos bei žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti neteisėtus Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2024 m. kovo 29 d. raštą Nr. IS-175 „Dėl 2024 m. vasario 11 d. skundo“ (toliau – ir Raštas) ir 2024 m. kovo 4 d. protokolu ROIK 24230749202 (toliau – ir Protokolas) paskirtą 30 Eur baudą bei priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 10 000 Eur žalai atlyginti už Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio neteisėtą šantažą ir žeminimą.

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. balandžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. B. skundą ir, įsiteisėjus teismo nutarčiai, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, kuri šioje byloje nėra atsakovu, 2024 m. kovo 29 d. raštu Nr. IS-175 pareiškėjui suteikė informaciją dėl privalomosios pradinės karo tarnybos. Teismas vertino, kad šis atsakymas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nes pareiškėjui yra suteikiama informacija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, teismui patenkinus reikalavimą dėl šio atsakymo panaikinimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl minėto atsakymo negali būti nagrinėjamas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, t. y. asmuo, patrauktas administracinėn atsakomybėn, skunde kelia reikalavimą, susijusį su administracinių nusižengimų bylos nagrinėjimu, surašytu protokolu administracinių nusižengimų byloje, baudos paskyrimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK). Įvertinęs ABTĮ 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies, ANK 621 straipsnio nuostatas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad administraciniai teismai nenagrinėja skundų, kuriais siekiama teisėsaugos institucijų sprendimų dėl administracinių nusižengimų ar ikiteisminio tyrimo pradėjimo priėmimo ar ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmų teisėtumo vertinimo, o taip skundų dėl žalos atlyginimo priteisimo dėl ikiteisminio tyrimo institucijų padarytos žalos atlyginimo priteisimo. Remdamasis aptartu teisiniu reguliavimu, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, teismas priėjo prie išvados, kad šioje byloje pareiškėjo skunde keliamas reikalavimas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, kad skundai dėl administracinių nusižengimų nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.

Teismas konstatavo, kad, atsisakius priimti skundo dalį dėl ginčo, kuris nesukelia teisinių pasekmių, ir dėl ginčo, kuris neteismingas administraciniam teismui, atsisakytina priimti skundą ir dėl žalos atlyginimo, nes tai yra išvestinis reikalavimas, kadangi pareiškėjas žalą kildina iš 2024 m. kovo 29 d. rašto bei 2024 m. kovo 4 d. administracinio nusižengimo protokolo.

III. Pareiškėjas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – perduoti administracinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės. Pareiškėjas taip pat prašo, vadovaujantis ABTĮ 110 ir 111 straipsniais, priimti atskirą nutartį dėl grubių proceso ir materialinės teisės normų pažeidimo ir dėl nusikaltimo požymių pranešti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nepateikdamas motyvų nusprendė, jog Raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Teismo nutartyje nėra motyvų, į kurią instituciją kreiptis, jeigu reikalavimas dėl Rašto panaikinimo yra nenagrinėtinas administraciniame teisme, kaip nustatyta ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje. Nutartyje taip pat pažeista Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta teisė skųsti administraciniam teismui krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens veiksmus ar neveikimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad iš su skundu pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog 2024 m. vasario 13 d. skundu jis kreipėsi į krašto apsaugos ministrą su prašymu panaikinti 2024 m. kovo 4 d. karo prievolę administruojančios institucijos protokolu paskirtą baudą už neva Karo prievolės įstatymo 37 straipsnio l dalies 2 punkto pažeidimą ir dėl to neva padarytą administracinį nusižengimą. Minėtas skundas buvo persiųstas nagrinėti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, kuri Raštu atsisakė išnagrinėti skundą dėl 30 Eur baudos panaikinimo iš esmės ir vilkino panaikinti paskirtą 30 Eur baudą bei neišbraukė pareiškėjo iš karo prievolininkų sąrašo Lietuvos Respublikoje, nevykdė pagal kompetenciją savo pareigų ir nustatinėjo pareiškėjui, kaip neva karo prievolininkui, pareigas ir teises dalyvauti 2024 m. balandžio 15 d. to paties administracinio nusižengimo, už kurio pažeidimą pareiškėjui paskirta 30 Eur bauda, nagrinėjime ir kartu įpareigojo teikti duomenis bei dokumentus karo prievolę administruojančiai institucijai. Raštas, kaip individualus administracinis aktas, pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes, kai pareiškėjui buvo dar kartą už tą patį neva Karo prievolės įstatymo 37 straipsnio l dalies pažeidimą paskirta antra 60 Eur bauda už Rašte nustatytų pareigų nevykdymą, ką patvirtina pridedamas 2024 m. balandžio 15 d. nutarimas.

Pasak pareiškėjo, jis, vadovaudamasis Karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 3 dalimi, kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti Raštą ir paskirtą 30 Eur baudą bei priteisti žalos atlyginimą už atsakovo veiksmais padarytą žalą. Panaikinus Raštą, tuo pačiu bus panaikinta pareiškėjui neteisėtai paskirta 30 Eur bauda ir sukeltos teisinės pasekmės išbraukti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos karo prievolininkų sąrašo bei pagrindas panaikinti neteisėtai antrą kartą paskirtą 60 Eur baudą.

Pareiškėjas pažymi, kad pagal ABTĮ 17 straipsnio l dalies l punktą, administracinis teismas privalo nagrinėti skundus dėl valstybinio subjekto neteisėtų aktų ir veiksmų teisėtumo ar vilkinimo atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus bei dėl žalos atlyginimo padarytos neteisėtais veiksmais. Šiuo atveju ginčas yra kildinamas dėl Protokolo, priimto už neva nusižengimą, padarytą pagal Karo prievolės įstatymo 37 straipsnio 1 dalį. Ginčas dėl Protokolo, priimto Karo prievolės įstatymo pagrindu, turi būti nagrinėjamas tik Karo prievolės įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka administraciniuose teismuose. Taip pat pagal ABTĮ 17 straipsnio l dalies 3 punktą, administraciniuose teismuose turi būti išnagrinėtas žalos atlyginimo klausimas dėl neteisėtų atsakovo krašto apsaugos ministro veiksmų, kadangi žalos atlyginimas nėra išvestinis iš Protokolo ir Rašto, bet žalos atlyginimas yra kildinamas dėl Karo prievolės įstatymo taikymo ir aiškinimo Lietuvos Respublikoje dvigubą pilietybę turinčiam asmeniui ir atsakovo krašto apsaugos ministro Karo prievolės įstatymo pagrindu prievartavimo neteisėtai pažeisti Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymus, kad ateityje pareiškėjas netektų Vokietijos Federacinės Respublikose pilietybės.

Pareiškėjas, nurodydamas jo skundo persiuntimo / gavimo teisme bei skundžiamos teismo nutarties priėmimo aplinkybes, taip pat Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 18 d. rašte išdėstytą informaciją, teigia, kad skundžiamą teismo nutartį priėmė šališki Regionų administracinio teismo Vilniaus ir Klaipėdos rūmai, veikiami atsakovo krašto apsaugos ministrui pavaldžių karo tarnybą administruojančių institucijų. Krašto apsaugos ministras per karo prievolę administruojančias institucijas ir II departamentą darė įtaką skundo eigai Vilniaus ir Klaipėdos rūmuose ir ginčo nutarties turiniui. Todėl ABTĮ 110, 111 straipsnių pagrindu turi būti priimta atskiroji nutartis ir dėl nusikaltimo požymių, krašto apsaugos ministrui piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau, nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Atitinkamai teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma turi patikrinti, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas, t. y., ar nėra atsisakymo priimti skundą pagrindų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012; 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-515/2012; 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-422-146/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). Teismui nenustačius ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų skundo atsisakymo pagrindų, spręstina, ar skundas atitinka ABTĮ ar kitame įstatyme nustatytus skundo turiniui ir formai keliamus reikalavimus.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, jog skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio, ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Vis dėlto, tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriuos nustatęs administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš jų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, konstatavęs, kad: Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2024 m. kovo 29 d. raštas Nr. IS-175 „Dėl 2024 m. vasario 11 d. skundo“ pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nes pareiškėjui yra suteikiama informacija; skundai dėl administracinių nusižengimų nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose; reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra išvestinis reikalavimas, kadangi pareiškėjas žalą kildina iš 2024 m. kovo 29 d. rašto bei 2024 m. kovo 4 d. administracinio nusižengimo protokolo, todėl, atsisakius priimti skundo dalį dėl ginčo, kuris nesukelia teisinių pasekmių, ir dėl ginčo, kuris neteismingas administraciniam teismui, atsisakytina priimti skundą ir dėl žalos atlyginimo.

Įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdu, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, t. y. nesukelia jokių teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikė skundą dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų (neveikimo), todėl teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas turi teisę į teisminę viešojo administravimo subjekto veiksmų patikrą. Šiuo atveju faktas, ar pareiškėjo skundo reikalavimas sukelia teisines pasekmes, gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo skunde nurodomas teisių pažeidimas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šiuo atveju skundo priėmimo stadijoje buvo akivaizdu, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Rašto panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti 2024 m. kovo 4 d. protokolu ROIK 24230749202 paskirtą 30 Eur baudą. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, minėta bauda pareiškėjui paskirta už administracinio nusižengimo pagal ANK 560 straipsnį padarymą.

ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, administracinių nusižengimų bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti 2024 m. kovo 4 d. protokolu ROIK 24230749202 paskirtą 30 Eur baudą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį Nr. T-77/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-549-822/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017). Todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Pareiškėjas skunde taip pat reiškė reikalavimą dėl 10 000 Eur žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro.

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog reikalavimas priteisti žalą, kildinamą iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti konkretų tokio viešojo administravimo subjekto sprendimą / neveikimą, dėl kurio galbūt ir kilo žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012; 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013; 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-520/2015). Taigi, priešingai nei pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamoje nutartyje, reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra savarankiškas ir gali būti nagrinėjamas atsietai nuo pareiškėjo skundo kitų reikalavimų.

Nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, įtvirtinančiuose asmens teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, nėra nustatyta, kad asmuo kreipdamasis į teismą, privalo ginčyti viešojo administravimo subjekto neteisėtą veiksmą (neveikimą ar sprendimą), iš kurio kildinama žala. Taigi nėra pagrindo nepriimti asmens reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nors viešojo administravimo subjekto neteisėtas veiksmas ir nebuvo ar nėra ginčijamas teisme.

Specialioji teisėjų kolegija naujausiose nutartyse yra nurodžiusi, kad bylos dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos administracinio teisės nusižengimo (šiuo metu administracinio nusižengimo) teisenoje atliktais neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo turi būti nagrinėjamos administraciniame teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2014; 2014 m. gegužės 12 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-69/2014; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį teismingumo byloje T-138/2015, 2017 m. sausio 27 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-26/2017; 2019 m. sausio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2019; 2020 m. vasario 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-14/2020; 2021 m. sausio 20 d. nutartį teismingumo bylose Nr. T-11/2021 ir T-12/2021; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-14/2023).

Iš pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas patirtą žalą grindžia neteisėtais pareigūnų veiksmais, t. y. verčiant pareiškėją, Vokietijos Federacinės Respublikos pilietį, būti karo prievolininku Lietuvos Respublikoje ir vykdyti karo prievolininko pareigas bei skiriant neteisėtas baudas. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir Specialiosios teisėjų kolegijos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas administraciniame teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Apibendrindama, tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Protokolu paskirtą 30 Eur baudą, tačiau nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Rašto panaikinimo ir žalos priteisimo, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Todėl, tenkinant pareiškėjo atskirąjį skundą iš dalies, paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Protokolu paskirtos 30 Eur baudos panaikinimo, o kitos pareiškėjo skundo dalies (dėl Rašto panaikinimo ir žalos priteisimo) priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo teiginių, susijusių su teisėjos šališkumu, atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, kad Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja, priėmusi skundžiamą nutartį, galėjo būti šališka, ar buvo kitų aplinkybių, dėl kurių ji turėjo nusišalinti nuo pareiškėjo skundo priėmimo klausimo sprendimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog skundžiamą nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas.

Dėl pareiškėjo prašymo, nesusijusio su administracinės bylos procesu, pažymėtina, kad, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui (ABTĮ 111 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo taikyti minėtos procesinės priemonės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2024 m. kovo 29 d. rašto Nr. IS-175 „Dėl 2024 m. vasario 11 d. skundo“ panaikinimo, 10 000 Eur žalos priteisimo iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė