A-261-2282-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2282/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-63-3-00358-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 24.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui Rimvidui Valančiui ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. S. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, perduoti bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui spręsti klausimą dėl bylos perdavimo kitam apygardos administraciniam teismui, atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 6-7) pareiškėja paaiškino, jog 2000 metais be teismo sprendimo, be vykdomojo dokumento antstolių kontora prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo pasisavino UAB „Ridlita“ turtą, dokumentus, kasos pinigus (iš viso apie 1 200 000 litų vertės turtą). Pareiškėja tuo metu disponavo 100 proc. UAB „Ridlita“ akcijomis. Pakartotinai dokumentai, susiję su UAB „Ridlita“ ir pareiškėjos teisėmis, neteisėtai pasisavinti buvo ir 2003 bei 2004 metais. Pareiškėja dėl šių veiksmų kreipėsi į atitinkamas institucijas, prokuratūrą, tačiau jos teisės nebuvo apgintos.

2011 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog UAB „Ridlita“ atžvilgiu nebuvo teisminio ginčo bei išduoto vykdomojo dokumento, kurio pagrindu galėjo būti nusavintas šios bendrovės turtas ir dokumentai. Nustačius šį juridinį faktą, pareiškėja įgytų teisę išreikalauti neteisėtai nusavintą bendrovės turtą ir dokumentus. Taip pat kreipimesi prašė nušalinti Tarnybos direktorių R. Valančių nuo prašymo nagrinėjimo.

Skunde taip pat nurodoma, kad 2011 m. rugsėjo 22 d. Tarnyba priėmė sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, motyvuodama tuo, kad pareiškėja nepateikė pagrindinį reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, be to, pagal advokato Leonido Zubanovo pateiktą išvadą pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taip pat Tarnybos direktorius nuo sprendimo priėmimo nenusišalino, kadangi nematė tam pagrindo – pareiškėja kreipimesi nepateikė objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis turėtų nusišalinti.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 18-41) Tarnyba paaiškino, kad dėl neaiškaus pirminio pareiškėjos reikalavimo 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštu kreiptasi į pareiškėją su prašymu pateikti papildomą informaciją apie prašyme nurodytą reikalavimą, siekiant įvertinti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą. Pareiškėja 2011 m. rugsėjo 8 d. pakartotinai tik papildė savo prašymą, tačiau nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jos reikalavimą, kas lemia antrinės teisinės pagalbos suteikimo negalimumą.

Tarnyba taip pat kreipėsi į advokatą L. Zubanovą, kuris 2011 m. rugsėjo 19 d. pateikė išvadą, jog antrinė teisinė pagalba pagal pareiškėjos prašymą negali būti suteikta, kadangi prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Prašymo nepagrįstumas pasireiškė tuo, jog UAB „Ridlita“ pareiškėjai nuosavybės teise priklausyti negali, tačiau pareiškėja Tarnybai nepateikė ir dokumentų, patvirtinančių kitokį jos ryšį su bendrove ir jos turtu. Be to, 2007 metais UAB „Ridlita“ likviduota ir šiuo metu nebeegzistuoja. Pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad tiek pati bendrovė, tiek bankroto procedūros metu jos administratorė kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl bendrovės turto ir dokumentų neteisėto pasisavinimo. Kadangi pareiškėja neturi reikalavimo teisės į bendrovės turtą ir nėra duomenų, patvirtinančių, kad buvo bandyta bendrovės teises ginti kitomis priemonėmis, pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą teisme reikalaujant nustatyti juridinį faktą, kad UAB „Ridlita“ atžvilgiu nebuvo teisminio ginčo ir išduoto vykdomojo dokumento, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Remiantis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjos prašymas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu netenkintas (nepažeistas trijų darbo dienų terminas sprendimui priimti).

Spręsdamas Tarnybos direktoriaus nušalinimo prašymą, direktorius R. Valančius jį atmetė kaip nepagrįstą, kadangi prašymas buvo paremtas subjektyviu pareiškėjos vertinimu, nepateikti objektyvūs duomenys, pagrindžiantys būtinybę nušalinti Tarnybos direktorių nuo pagrindinio prašymo nagrinėjimo.

Paaiškino, jog Tarnybos funkcijas sudaro ne antrinės teisinės pagalbos suteikimas, kaip teigia pareiškėja, o jos teikimo organizavimas, sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, atsisakymo suteikti, advokato pakeitimo ir kitų priėmimas, sutarčių su advokatais sudarymas ir kita. Būtent Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 30-827) (toliau – ir VGTPĮ) numato privalomą antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindą – akivaizdų reikalavimo nepagrįstumą, suteikia Tarnybai teisę kreiptis į advokatą dėl išvados pateikimo, teisę kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijas, valstybės registrus dėl informacijos suteikimo, siekiant nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjos S. S. skundą bei netenkino prašymo dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo.

Teismas nurodė, kad remiantis VGTPĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3611/2011, 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-l082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.), net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus – atvejus, kai antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (VGTPĮ 11 str. 6 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2848/2011 ir kt.), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (VGTPĮ 9 str., 18 str. 7 d.). Vadinasi, šiuo atveju Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje.

Taip pat teismas pažymėjo, kad VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Be to, VGTPĮ 4 straipsnio 1 punktas numato asmens, besikreipiančio dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, pareigą bendradarbiauti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. VGTPĮ 4 straipsnio 2 punktas įpareigoja asmenį, besikreipiantį dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.

Taisyklės, jog pareiškėjas privalo ne tik nurodyti savo keliamus reikalavimus, bet ir juos pagrįsti, teikti įrodymus, savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2010 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3218/2011 ir kt.). Iš pareiškėjos prašyme nurodytų duomenų matyti, jog tik bendro pobūdžio teiginiais pareiškėja apibūdino teisinį ginčą, kuriam išspręsti ji siekia naudotis antrine teisine pagalba.

Papildomų dokumentų ar duomenų, iš kurių būtų galima aiškiai ir konkrečiai įvertinti teisinio ginčo (bylos), kuriame pareiškėja pageidauja naudotis antrine teisine pagalba, pobūdį, nenurodė ir prie prašymo nepridėjo. Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, jog turi subjektinę teisę kelti reikalavimus, susijusius su kito asmens – UAB „Ridlita“, turtu. Materialius reikalavimus pareiškėja galėjo reikšti UAB „Ridlita“ atžvilgiu nagrinėjamoje bankroto byloje, nes iš bylos duomenų matyti, jog įmonė po bankroto procedūros yra likviduota.

Šiuo metu juridinis asmuo UAB „Ridlita“ neegzistuoja ir turto neturi. Manydama, jog įmonės turtas nusavintas neteisėtai, pareiškėja, įrodžiusi atitinkamą teisę, turi kreiptis į teisėsaugos institucijas inicijuodama baudžiamuosius procesus dėl svetimo turto pasisavinimo. Ginčo atveju pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, t. y. nuo tokio fakto buvimo ar nebuvimo nepriklauso pareiškėjos asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.

Teismas padarė išvadą, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys dėl vilkinimo išnagrinėti jos prašymą. Ginčijamą sprendimą Tarnyba priėmė VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodytu trijų darbo dienų terminu. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba paisė teisėkūros subjektų nustatytų taisyklių bei gero administravimo principo, veikė operatyviai, taip, kaip numatė teisės aktai, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvadą apie neteisėtus Tarnybos veiksmus. Tarnyba 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštu pasiūlė pareiškėjai patikslinti prašymą (b. l. 27-28), 2011 m. rugsėjo 7 d. pareiškėja patikslino prašymą (b. l. 29-33). Tarnyba 2011 m. rugsėjo 13 d., t. y. per tris darbo dienas nuo pareiškėjos patikslinto prašymo gavimo, kreipėsi į advokatą L. Zubanovą prašydama pateikti išvadą, ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (b. l. 23). Įvertinusi teisės normomis pagrįstą advokato 2011 m. rugsėjo 19 d. išvadą, Tarnyba per tris darbo dienas priėmė ginčijamą 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo pareiškėjai nesuteikė antrinės teisinės pagalbos (b. l. 24-25, 38-40).

Teismas pareiškėjos skundo argumentą, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius nenusišalino dėl interesų konflikto ir priešiškumo, taip pat pripažino nepagrįstu. Administravimo subjekto nušalinimo ar nusišalinimo nuo administracinės procedūros tvarka ir sąlygos yra detaliai aptartos (VGTPĮ 9 str. 1 d., Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (Žin., 1997, Nr. 67-1659) 3 str. 1,2, 4 p., 11 str. 1 d., 12 str. 1 d. 3 p., 2 str. 4 d., 2 str. 2 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945) 3 str. 2 p., 25 str. 1 d. 1, 2 ir 3 p., 25 str. 2 d.).

Jeigu toks nušalinimas reiškiamas asmens, kuris kreipėsi dėl administracinės procedūros ir mano, kad tarnautojas yra šališkas, pirmiausia turi būti teikiamas prašymas, kuriame išdėstyti argumentai dėl asmens interesų konflikto ar kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl asmens šališkumo. Pareiškėja prašyme nušalinti nuo jos prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių nenurodė aplinkybių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

Prašymas nemotyvuotas, nenurodyti ir nepateikti duomenys, įrodantys Tarnybos vadovo suinteresuotumą. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. IR-105 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintus Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatus (toliau – Nuostatai) (7.3, 8, 9 p.) ir VGTPĮ, sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kompetentingas priimti yra Tarnybos vadovas. Taigi, šiame ginčo teisiniame santykyje sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmė kompetentingas pareigūnas, turintis teisę priimti sprendimą.

Tarnybos direktoriui neįžvelgus nei interesų konflikto, nei kitų aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų priimti sprendimo, pareiškėjai nepagrindus ir tinkamai nesuformulavus nušalinimo pagrindų, nebuvo kliūčių išspręsti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, todėl pareiškėjos argumentai dėl sprendimo neteisėtumo, kad jį priėmė suinteresuotas ir šališkas Tarnybos direktorius laikyti nepagrįstais. VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis numato vienintelį atvejį, kada sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje turi priimti kita tarnyba.

Taip daroma, kai ginčo dalykas yra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos. Tada sprendimą priima kita Tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Šiuo atveju ginčo dalyku nebuvo Tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, todėl pareiškėjos prašymą galėjo išnagrinėti Klaipėdos Tarnybos direktorius. Taigi, konstatuota, kad Tarnybos vadovas pagrįstai nenusišalino ir vykdydamas jo kompetencijai priskirtas pareigas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydama Tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-921/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1150/2010). Tokiu atveju pareiškėja jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjos siekio, sąžiningo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. (Pareiškėja prašė atidėti administracinės bylos nagrinėjimą arba sustabdyti bylą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta byla Nr. 1-168-162/2012, kurioje pareiškėja skundžia Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą atsisakyti suteikti jai teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje). Teisėjų kolegija konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnyje, atidėti bylos nagrinėjimą arba teisinių pagrindų, numatytų ABTĮ 98 straipsnyje, bylą sustabdyti iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. 1-168-162/2012. Nei pareiškėjos, nei jos atstovo (UAB „Liva“ direktoriaus J. S. (b. l. 13)) dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu. Proceso šalims apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta šaukimais (tinkamai) ir tai nebuvo kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 1 ir 3 d.). Kadangi pareiškėjos skundas nepatenkintas, todėl nepatenkintas ir pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

III. Pareiškėja S. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (b. l. 110) grindžiamas šiais argumentais:

1. 2011 m. spalio 21 d. pareiškėja kreipėsi su prašymu į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje byloje. Prašymo nagrinėjimas buvo vilkinamas ir iki šios datos prašymas išnagrinėtas nebuvo.

2. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui buvo teikiami prašymai ir pranešimai dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, bet teismas pareiškėjos teisę vesti bylą per atstovą ignoravo. Teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tokiu būdu teismas šiurkščiai pažeidė pareiškėjos teisę vesti bylą per advokatą. Pažeista jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, CPK, Lietuvos Respublikos teismų įstatyme bei VGTPĮ įtvirtintos asmens teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei teisė ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomus interesus atstovaujant advokatui. Teisę turėti veiksmingą teisinę gynybą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai, kuriuos yra ratifikavusi Lietuva. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta asmenų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Dokumente konstatuota, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Europos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas. Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.

3. Teismas taip pat neatskleidė bylos esmės, visapusiškai ir objektyviai bylos neišnagrinėjo.

4. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimas priimtas šališko, t. y. neteisėtos sudėties teismo. Šis procesinės teisės normų pažeidimas yra besąlyginis teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, sprendimas naikintinas.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 114-116) nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nes tiek pareiškėja ir jos atstovas UAB „Liva“ direktorius J. S., tiek kiti bylos dalyviai, būdami tinkamai informuoti apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą, į bylos nagrinėjimą neatvyko, teismas nei pareiškėjos, nei kitų bylos dalyvių dalyvavimo būtinu pripažinęs nebuvo.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kol jai bus paskirtas nagrinėjamoje byloje antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas, nes pripažino, kad toks pareiškėjos siekis gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra ydingas, pažeidžia pačios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslus ir kita. Visiškai pritariama teismo sprendime išsakytiems prašymo atmetimo argumentams ir manoma, kad pareiškėjos pasirinkta elgsena, siekiant gauti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje, kurioje ginčo dalykas yra administracinio akto dėl antrinės teisinės pagalbos neteikimo teisėtumas, siekiant atidėti bylos nagrinėjimą iki bus jai paskirtas nemokamas advokatas, yra akivaizdus piktnaudžiavimas tiek valstybės garantuojama teisine pagalba, tiek ABTĮ įtvirtintomis procesinėmis teisėmis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika administracinėse bylose Nr. A17-714/2007 ir A536-964/2010 dėl to, kad vien ta aplinkybė, jog siekdama antrinės teisinės pagalbos ginčijant Tarnybos priimtą sprendimą, pareiškėja jos kreipiasi į tą pačią Tarnybą, pripažintina piktnaudžiavimu teisėmis ir siekiu vilkinti bylos nagrinėjimą.

3. Pareiškėjos argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neva pažeidė jos teisę į teisingą teismą, veiksmingą teisinę gynybą, yra nepagrįsti. Pareiškėja ydingai suvokia valstybės garantuojamą teisinę pagalbą kaip absoliučią, jai besąlygiškai garantuotą Konstitucijos, CPK, Teismų įstatymo, VGTPĮ. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama; ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009). Nei ABTĮ, nei VGTPĮ nenumato besąlygiško, būtino advokato dalyvavimo administracinėje byloje, tuo tarpu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas.

4. Taip pat nepagrįstas pareiškėjos teiginys dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatų pažeidimo. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje numatyta teisė į gynybą įpareigoja valstybę užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Tačiau šioje byloje nėra jokių pagrindų daryti prielaidą, kad buvo pažeista minėta nuostata: pareiškėja pati ar su savo atstovo J. S. pagalba parašė ir pateikė skundą administraciniam teismui, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus dėl ginčo esmės, vėliau bylos proceso metu aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis – teikė prašymą dėl bylos perdavimo kitam administraciniam teismui, prašymus atidėti teismo posėdžius, be to, realizavo savo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą visapusiškai išnagrinėjo ir priėmė dėl jo sprendimą, o pareiškėjai pateikus apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas patikrins ir įvertins pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje pirmosios instancijos teismo įvykdytas teisingumas nebuvo „veiksmingas“, ir kad „veiksmingam teisingumui“ pasiekti buvo būtina paskirti pareiškėjai advokatą.

5. Pareiškėja apeliaciniame skunde daugiau nepateikia jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo argumentų, t. y. nenurodo, kodėl pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kokias aplinkybes ir įrodymus vertino šališkai, nepateikia jokių objektyvių duomenų dėl pirmosios instancijos teismo suinteresuotumo ir šališkumo.

6. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą, ir, atmesdamas skundą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize, savo motyvuotas išvadas pateikė dėl visų esminių pareiškėjos skundo argumentų, ir šių išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjos vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu.

7. Tarnybos pozicija dėl byloje skundžiamų Tarnybos veiksmų priėmimo pagrindų ir motyvų išsamiai išdėstyta atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šį sprendimą atsakovas grindė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, pagal kurį valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jos teisę vesti bylą per atstovą ignoravo, teismui buvo teikiami prašymai ir pranešimai dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo iki bus išspręstas antrinės teisinės pagalbos šioje byloje suteikimo pareiškėjai klausimas, tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas į tai neatsižvelgė.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 73 ir 75 straipsnių nuostatos numato, kada yra laikoma, kad proceso dalyviai ir jų atstovai yra tinkamai informuoti apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Pagal ABTĮ 73 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Administravimo subjektui pranešama į jo buveinę. Jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas gali šaukimus ir pranešimus įteikti paskelbdamas apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos. ABTĮ 75 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu pristatantis šaukimą asmuo gyvenamojoje vietoje arba darbo vietoje neranda asmens, kuriam pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje, tai šaukimas įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių kartu su juo suaugusių šeimos narių, o jeigu jų nėra, – butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui (jo pavaduotojui) ar darbovietės administracijai. Šiais atvejais priėmęs šaukimą asmuo privalo pasirašydamas, kad gavo šaukimą, nurodyti savo vardą, pavardę, taip pat savo ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs šaukimą asmuo privalo, esant galimybei, nedelsdamas įteikti jį adresatui.

ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbiant spaudoje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja bei jos atstovas J. S. apie 2012 m. vasario 7 d. pirmosios instancijos teisme vyksiančio posėdžio laiką ir vietą buvo informuoti tinkamai (b. l. 96, 97). 2012 m. vasario 7 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas atidėti administracinės bylos nagrinėjimą arba sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas antrinės teisinės pagalbos šioje administracinėje byloje suteikimo pareiškėjai klausimas (b. l. 92). Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (b. l. 101-102), pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje dalyvaujantiems asmenims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, tačiau byloje dalyvaujantys asmenys į teismo posėdį neatvyko, nutarė bylos nagrinėjimą tęsti rašytinio proceso tvarka ir nagrinėti bylą iš esmės be į teismo posėdį neatvykusių byloje dalyvaujančių asmenų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 78-80 straipsniais, neturėjo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo ir pagrįstai išnagrinėjo bylą iš esmės pareiškėjai nedalyvaujant. Šiuo atveju pagrindo konstatuoti, jog teismas tokiu būdu padarė procesinės teisės pažeidimą, nėra.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-921/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. A438-1150/2010 konstatavo, kad padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydama tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėja jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjos siekio, sąžiningo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Būtent tokia situacija susidarė ir nagrinėjamoje byloje. 2011 m. spalio 21 d. pareiškėja pateikė prašymą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje administracinėje byloje, kurioje ji skundžia tos pačios Tarnybos sprendimą atsisakyti suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Taigi, tokia situacija, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikytina ydinga ir netoleruotina bei pripažintina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėja pati bei padedama kitų asmenų pateikė skundą pirmosios instancijos teismui, vėliau bylos proceso metu aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis – teikė prašymą dėl bylos perdavimo kitam administraciniam teismui, prašymus atidėti teismo posėdžius, be to, realizavo savo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nebuvo teisinių pagrindų, numatytų ABTĮ 80 straipsnyje, atidėti bylos nagrinėjimą arba teisinių pagrindų, numatytų ABTĮ 98 straipsnyje, bylą sustabdyti iki bus išnagrinėta kita administracinė byla dėl antrinės teisinės pagalbos šioje byloje suteikimo pareiškėjai. Ji savarankiškai tinkamai realizavo teisę ginti savo pažeistas teises bei interesus, paduodama teismui atitinkamus procesinius dokumentus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino ir nei pareiškėjos, nei jos atstovo dalyvavimo teismo posėdyje nepripažino būtinu. Todėl teismui pripažinus, kad atstovo dalyvavimas byloje nėra privalomas vien tik pareiškėjos formalus siekimas gauti teisinę pagalbą nėra pateisinamas ir šia aplinkybę grindžiamas apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimas priimtas šališko, t. y. neteisėtos sudėties teismo, todėl sprendimas naikintinas.

ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Teisę pareikšti nušalinimą turi ir proceso dalyviai (ABTĮ 47 str. 5 d.). Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. (ABTĮ 47 str. 6 d.). Nušalinimo ir nusišalinimo klausimus sprendžia bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas pasitarimų kambaryje (ABTĮ 47 str. 7 d.). Teismų praktikoje yra nustatyta, jog teisėjui pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. spalio 18 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartimi (b. l. 3-4) pareiškėjos prašymas dėl administracinės bylos perdavimo kitam administraciniam teismui netenkintas, o pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl teisėjų šališkumo, 2012 vasario 7 d. nutartimi (b. l. 94-95) nenusišalino nuo administracinės bylos nagrinėjimo. Pareiškėja nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teisėjų kolegija buvo šališka, ar kitaip suinteresuota bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl teisėjų kolegijai pareikšto nušalinimo, pagrįstai konstatavo, kad įstatyme numatytų pagrindų teisėjams nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo nėra.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, visapusiškai ir objektyviai bylos neišnagrinėjo, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo argumentų, t. y. nenurodo, kodėl pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kokias aplinkybes ir įrodymus vertino šališkai ir neobjektyviai. Apeliaciniame skunde išreikštas tik abstraktus pareiškimas dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo neišsamumo bei neobjektyvumo, bendro pobūdžio teiginiai ir samprotavimai šiuo klausimu.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan