2017-11-22 Nr. AB-21648-3-61-3-03444-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2290-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03444-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. F. (A. F.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. F. (A. F.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo laikomasi apšvietimo, vėdinimo, temperatūros ir drėgmės reikalavimų. Kameros buvo nešvarios, jose buvo pelėsio bei buitinių kenkėjų. Kameros nebuvo tinkamai aprūpintos baldais, o jose įrengtas tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas tik sienele, todėl neužtikrino privatumo. Buvimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas buvo nuolat perkeliamas į kitas kameras, tai jam sukėlė nepatogumų. Pareiškėjas pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1 val. per dieną, o nusiprausti po šiltu dušu buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę, tačiau Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl šia teise pareiškėjas taip pat ne visada galėjo pasinaudoti. Pareiškėjo teigimu, maistas Lukiškių TI-K buvo neskanus ir nekaloringas, jo trūko. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi žeminamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, sutriko jo miegas, atsirado depresija.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–29) prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad už kamerų tvarką ir valymą atsakingi patys jose laikomi asmenys, reikalingas valymo inventorius ir priemonės išduodami į kameras. Dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo ir patalpų profilaktinės priežiūros Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su kompetentinga įmone. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas valstybės biudžeto lėšas. Kameros kietuoju inventoriumi aprūpinamos pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatytas normas, visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros vėdinamos per langus ir atitinka higienos reikalavimus. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į 1 val. pasivaikščiojimą kiemelyje. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims maitinimas yra užtikrinamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintas normas bei valgiaraščius. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tačiau būtina nustatyti, kad toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 147–156) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 467,5 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas 973 dienas, iš kurių 607,5 dienos Lukiškių TI-K kamerose jis praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

7. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui periodiškai būnant perpildytoje kameroje jam ne visada užtekdavo kameroje esančio inventoriaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl kėdžių trūkumo vertintini jo naudai. Be to, byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, kuri akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą ir dėl to pareiškėjas taip pat įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

8. Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui nebūtų užtikrinta teisė nusiprausti vieną kartą per savaitę po šiltu dušu. Teikdamas teismui skundą, pareiškėjas šio jo nurodyto pažeidimo nedetalizavo, nenurodė, ar dėl to buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, taigi šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėti veiksmai.

9. Dėl pasivaikščiojimo kiemelyje teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tuo tarpu Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ataskaitoje nurodytos 8 val. taikytinos kalinamų asmenų buvimui ne kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų buvimo kamerose, teismas nurodė, kad atsakovės atstovas prie atsiliepimo pridėjo su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ sudarytą 2013 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. VLN-P-2013/255, pagal kurią UAB „Dezinfa“, be kita ko, įsipareigojo du kartus per mėnesį atlikti pelių, žiurkių, tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą. 2015 m. sausio 2 d. Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18-21, pagal kurią atliekami kenkėjų naikinimo darbai. 2015 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18-298, pagal kurią atliekami kenkėjų naikino darbai. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų atmestini kaip nepagrįsti. Byloje duomenų apie tai, kad minėtos sutartys būtų netinkamai vykdomos nėra, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K būtų reiškęs pretenzijas dėl tarakonų.

11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo atmetė kaip nepagrįstus, nurodydamas, jog šiuos jo teiginius pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, o iš atsakovo atstovo pateikto Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Tyrimų protokolo Nr. 9749Ch matyti, kad 2014 m. sausio 13 d. atlikus nedirbančių vyrų paros maisto davinio tyrimus nustatyta, kad jo vertė 2 856 kcal.

12. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų neatitikimų Lukiškių TI-K kamerose pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, tačiau iš šių aktų matyti, kad patikrinimai buvo atlikti ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas atitinkamose kamerose. Kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės, ventiliacijos, oro judėjimo greičio, temperatūros, apšvietimo nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas su panašaus pobūdžio skundais būtų kreipęsis į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą ar Lukiškių TI-K administraciją. Skunde teismui pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, susijusių su minėtais nusiskundimais, kada šie pažeidimai buvo padaryti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl drėgmės, ventiliacijos, oro judėjimo greičio, temperatūros, apšvietimo atmetė kaip nepagrįstus.

13. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas 607,5 dienos buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, kad jam teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, dėl ko pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje 9 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (žr. 2015 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 5 467,50 Eur.

III. 14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 164–167), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. gegužės 19 d.) 607,5 dienos nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tinkamas aprūpinimas kietuoju inventoriumi bei privatumas naudojantis tualetu, priteisė jam 5 467,50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

19. Lukiškių TI-K nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau apeliacinį skundą iš esmės grindžia tik aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovo atstovas nereiškia. Pareiškėjas apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo nepateikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ir dėl to priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

20. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 607,5 dienos buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros normos, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

23. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

24. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 5 467,50 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys