Legislator Case Law & Legislation
49a78ca5-b1f2-4872-b8b4-7fa674e1c4d8 AI generated

49a78ca5-b1f2-4872-b8b4-7fa674e1c4d8 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 49a78ca5-b1f2-4872-b8b4-7fa674e1c4d8
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

ieÅ¡kinį atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, ieÅ¡kovo pusėje – V. M.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas J. M. (toliau – ir ieÅ¡kovas) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir patikslintu ieÅ¡kiniu (1 t., e. b. l. 6-7; 2 t., e. b. l. 1-7) praÅ¡ydamas priteisti jam iÅ¡ atsakovo ADB „Gjensidige“ (toliau – ir atsakovas) draudimo iÅ¡mokÄ â€“ 56 444,58 Eur, netesybas (delspinigius) – 2 032 Eur, ekspertui sumokėtÄ užmokestį – 1 210 Eur, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Legislator headnote

AI generated

49a78ca5-b1f2-4872-b8b4-7fa674e1c4d8 · Lietuvos apeliacinis teismas: c) CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 14 punktas: verslininkui (draudikui) suteikiama iÅ¡imtinė teisė aiÅ¡kinti sutartį (iÅ¡ Taisyklių 135.9 punkto nuostatų galima spręsti, kad draudėjas privalo įrodyti draudikui, kad atstatys draudžiamojo įvykio metu sunaikintus pastatus, o draudikas turi iÅ¡imtinę teisę nuspręsti, ar Å¡ių įrodymų pakanka). Atsižvelgdamas į Å¡ias nuostatas bei į CK 6.2284 straipsnio 9 dalį pagal kuriÄ teismas turi pareigÄ vartojimo sutarčių sÄ lygas sÄ Å¾iningumo aspektu vertinti ex officio (savo iniciatyva), teismas minėtÄ Taisyklių 135.9 punkto sÄ lygÄ pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Civilinė byla Nr. e2A-99-1120/2021 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01255-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.39.2.5.1.3; 2.8.2.1 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. vasario 18 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės, Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės ir Agnės TikniÅ«tės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo J.

M. ieÅ¡kinį atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, ieÅ¡kovo pusėje – V. M.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas J. M. (toliau – ir ieÅ¡kovas) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir patikslintu ieÅ¡kiniu (1 t., e. b. l. 6-7; 2 t., e. b. l. 1-7) praÅ¡ydamas priteisti jam iÅ¡ atsakovo ADB „Gjensidige“ (toliau – ir atsakovas) draudimo iÅ¡mokÄ â€“ 56 444,58 Eur, netesybas (delspinigius) – 2 032 Eur, ekspertui sumokėtÄ užmokestį – 1 210 Eur, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. ieÅ¡kovas ir atsakovas ADB „Gjensidige“ sudarė gyventojų turto draudimo sutartį Nr. GJELT 2536230 (liudijimo ID 1533324077; toliau – ir turto draudimo sutartis), pagal kuriÄ ieÅ¡kovas apdraudė jam ir jo sutuoktinei V. M. nuosavybės teise priklausančius pastatus: gyvenamÄ jį namÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Å«kinį pastatÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamÄ jį namÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garaÅ¾Ä , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius PlėniÅ¡kės k., Ignalinos rajone.

Visi pastatai, iÅ¡skyrus gyvenamÄ jį namÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausti nauja verte. Turtas buvo apdraustas nuo ugnies ir kitų gamtinių jėgų, vandens, vagystės, trečiųjų asmenų veiksmų, elektros prietaisų gedimo ir kitų rizikų. 3. 2018 m. gegužės 15 d. įvyko gaisras, kurio metu visiÅ¡kai sudegė 6 (Å¡eÅ¡i) pastatai. 2018 m. rugsėjo 28 d. raÅ¡tu Nr. S04-778385 atsakovas informavo, kad atlikęs tyrimÄ ir nuostolio dydžio įvertinimÄ , apskaičiavo 80 769 Eur dydžio draudimo iÅ¡mokÄ už 6 sudegusius pastatus.

IeÅ¡kovas vertino, kad draudimo iÅ¡moka yra per maža, apskaičiuota netiksliai. 2018 m. lapkričio 21 d. ieÅ¡kovas pareikalavo iÅ¡mokėti neginčijamÄ draudimo sumÄ ir kartu pateikė pasiÅ«lymÄ pagal Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 060 (toliau – ir Taisyklės) 132 punkto nuostatas abiejų Å¡alių sutarimu paskirti nepriklausomÄ ekspertÄ turto atstatymo iÅ¡laidoms nustatyti.

4. Bendru Å¡alių sutarimu buvo pasirinktas ekspertas D. K., su kuriuo 2019 m. sausio 31 d. buvo sudaryta sutartis ir jam pavesta atsakyti į Å¡alių užduotus klausimus dėl turto atstatymo iÅ¡laidų dydžio. Å alys susitarė, kad pusę eksperto paslaugų kainos tuo atveju, jei iÅ¡vados nebus palankios atsakovui, apmokės atsakovas. Pagal nepriklausomo eksperto atliktus skaičiavimus visų sudegusių pastatų atstatymo kaÅ¡tai be PVM ir kitų iÅ¡laidų sudaro 137 213,58 Eur sumÄ , o draudimo kompanijos iÅ¡mokėta suma yra 80 769 Eur, taigi skirtumas yra 56 444,58 Eur.

IeÅ¡kovas prašė priteisti šį skirtumÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 25 d. sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį dėl draudimo iÅ¡mokos, delspinigių, dalies užmokesčio ekspertui, 5 procentų dydžio metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo tenkino visiÅ¡kai; ex officio pripažino atsakovo ADB „Gjensidige“ Gyventojų turto draudimo taisyklių 135.9 punktÄ nesÄ Å¾ininga sutarties sÄ lyga ir negaliojančia nuo ieÅ¡kovo ir atsakovo 2017 m. rugsėjo 16 d. gyventojų turto draudimo sutarties Nr. GJELT 2536230 sudarymo.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieÅ¡kovo ir atsakovo 2017 m. rugsėjo 19 d. sudaryta gyventojų turto draudimo sutartis Nr. GJELT 2536230 priskirtina vartojimo sutartims, kadangi ieÅ¡kovas jÄ sudarė, apdrausdamas savo poreikiams naudojamÄ asmeninį turtÄ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281 straipsnis).

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, siekdamas sumažinti ieÅ¡kovui mokėtinos draudimo iÅ¡mokos dydį, remiasi Taisyklių 135.9 punkto nuostata pagal kuriÄ , jeigu draudėjas neatstato (nors tai įmanoma) ir/ar neįrodo, kad atstatys sunaikintus, sugadintus butus, pastatus, pagalbinius pastatus, kiemo statinius, bendro naudojimo patalpas / pastatų dalis, kai Å¡is turtas buvo apdraustas nauja verte, draudimo iÅ¡moka apskaičiuojama ir iÅ¡mokama likutine verte. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Å¡i Taisyklių nuostata pagal CK 6.2284 straipsnio nuostatas pripažintina nesÄ Å¾ininga ir negaliojančia, kadangi iÅ¡ vartotojo reikalaujama įrodyti aplinkybę, kuri įvyks ateityje. Pateikti įrodymus, kad ateityje tikrai įvyks tam tikras įvykis, yra sunku, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma: ateities įvykiai priklauso nuo daugelio vertinimo metu nežinomų aplinkybių.

8. Papildomai, teismo nuomone, Taisyklių 135.9 punkto sÄ lyga atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateikto nesÄ Å¾iningų vartojimo sutarčių sÄ lygų sÄ raÅ¡o nesÄ Å¾iningumo kriterijus:

a) CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 3 punktas: numatoma, kad vartotojas (draudėjas) privalo vykdyti sutarties sÄ lygas (dar negavęs draudimo iÅ¡mokos, atkurti sunaikintÄ turtÄ , arba įrodyti, kad šį turtÄ atkurs ateityje), o verslininko (draudiko) pareiga vykdyti Å¡iÄ sutartį priklauso tik nuo verslininko valios (jei draudikas nuspręs, kad draudėjas įrodė, jog ateityje atkurs sunaikintÄ turtÄ );

b) CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 11 punktas: verslininkui (draudikui) suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienaÅ¡aliÅ¡kai (nusprendus, kad pagal Taisyklių 135.9 punkto nuostatas pateiktinų įrodymų nepakanka) pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes (vietoj draudimo iÅ¡mokos, apskaičiuotos pagal sunaikinto turto naujÄ vertę, mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ pagal sunaikinto turto likutinę vertę);

c) CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 14 punktas: verslininkui (draudikui) suteikiama iÅ¡imtinė teisė aiÅ¡kinti sutartį (iÅ¡ Taisyklių 135.9 punkto nuostatų galima spręsti, kad draudėjas privalo įrodyti draudikui, kad atstatys draudžiamojo įvykio metu sunaikintus pastatus, o draudikas turi iÅ¡imtinę teisę nuspręsti, ar Å¡ių įrodymų pakanka). Atsižvelgdamas į Å¡ias nuostatas bei į CK 6.2284 straipsnio 9 dalį pagal kuriÄ teismas turi pareigÄ vartojimo sutarčių sÄ lygas sÄ Å¾iningumo aspektu vertinti ex officio (savo iniciatyva), teismas minėtÄ Taisyklių 135.9 punkto sÄ lygÄ pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.

9. Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovo patikslintame ieÅ¡kinyje nurodytos priteistinos draudimo atlyginimo sumos už kiekvienÄ draudžiamojo įvykio metu sunaikintÄ pastatÄ atitinka eksperto apskaičiuotas atstatymo iÅ¡laidas (nauja verte apdrausto turto) ir pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atstatymo iÅ¡laidas, atmetus likutinę vertę, nusidėvėjimÄ (Å¡is pastatas buvo apdraustas likutine verte). Atsakovas, atsiliepime į ieÅ¡kinį tvirtindamas, kad ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje pateikti reikalaujamos priteisti draudimo iÅ¡mokos dalies skaičiavimai netikslÅ«s ar neteisingi, Å¡ių aplinkybių neįrodė, teisingų, atsakovo vertinimu, skaičiavimų nepateikė.

Be to, ieÅ¡kovas, apskaičiuodamas reikalaujamos priteisti draudimo iÅ¡mokos dydį, rėmėsi eksperto, dėl kurio kandidatÅ«ros sutarė abi Å¡alys, vertinimo akto duomenimis. Nustatęs Å¡ias aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos dydžio priėmė atsižvelgdamas į ieÅ¡kovo patikslintame ieÅ¡kinyje pateiktus skaičiavimus.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Taisyklių 135.6 punkto nuostatas draudikas įsipareigojo mokėti draudėjui 0,02 proc. neiÅ¡mokėtos draudimo sumos dydžio delspinigius už kiekvienÄ neiÅ¡mokėjimo dienÄ . Draudimo iÅ¡mokos dydis turėjo paaiÅ¡kėti gavus eksperto D. K. ataskaitÄ â€“ 2019 m. rugpjūčio 6 d. IeÅ¡kovo reikalaujama draudimo iÅ¡mokos dalis jam nėra sumokėta ir teismo sprendimo priėmimo metu. Dėl to ieÅ¡kovas turi teisę gauti ieÅ¡kinyje reikalaujamus delspinigius – 2 032 Eur, kurių dydį jis teisingai apskaičiavo patikslintame ieÅ¡kinyje (2 t., e. b. l. 5, 6) ir pats apribojo CK 1.125 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu sutrumpintu 6 mėnesių (180 dienų) ieÅ¡kinio senaties terminu.

11. Be to, šalys, susirašinėdamos elektroniniais laiškais, buvo sutarusios, kad jei ekspertas nepatvirtins atsakovo apskaičiuotos draudimo išmokos dydžio, atsakovas sumokės dalį užmokesčio ekspertui (1 t., e. b. l. 44). Kadangi ekspertas patvirtino, jog draudimo išmoka turėtų būti didesnė, negu buvo sutikęs sumokėti atsakovas, ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo ½ dalį ekspertui D. Kalibatui sumokėto užmokesčio – 1 210 Eur (žr. 1 t., e. b. l. 46), yra pagrįstas.

12. Teismas taip pat sprendė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo priteisti 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ â€“ 59 686,58 Eur nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 13. Apeliaciniame skunde atsakovas ADB „Gjesidige“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 13.1.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Taisyklių 135.9 punkto nuostatÄ nesÄ Å¾ininga ir negaliojančia. Taisyklių 135.9 punkto paskirtis – atstatyti draudėjÄ Ä¯ padėtį buvusiÄ iki draudiminio įvykio. Jeigu nėra jokių įrodymų apie tai, kad draudėjas ketintų sunaikintÄ turtÄ atkurti į padėtį, buvusiÄ iki įvykio – tai draudėjo praradimai lygÅ«s iki įvykio buvusiai (likutinei) sunaikinto turto vertei. PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas reikÅ¡tų, kad draudėjas nepagrįstai praturtėtų draudimo iÅ¡mokos sÄ skaita, atsidurtų geresnėje padėtyje, negu buvo iki įvykio. 13.2.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 6.2284 straipsnio 2 dalies 3 punkto kriterijumi ir neįvertino, kad ieÅ¡kovui jau buvo iÅ¡mokėta 80 769 Eur dydžio draudimo iÅ¡moka. Vartotojas turėjo visas galimybes pradėti atstatinėti sunaikintÄ turtÄ , jei tokių ketinimų turėjo. Be to, pažymėtina, kad Taisyklių 135.9 punkte nėra numatyta draudiko teisė per se (savaime) nemokėti draudimo iÅ¡mokos, kadangi jos mokėjimas ar nemokėjimas yra siejamas su draudikui pateiktų įrodymų faktu ir jų pakankamumu. 13.3.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 6.2284 straipsnio 2 dalies 11 punkto kriterijų. Gyventojų turto draudimo produktas nebuvo keičiamas – jau sudarant ginčo draudimo sutartį su ieškovu buvo susitarta dėl draudimo apsaugos apimties ir draudimo išmokų apskaičiavimo taisyklių, vėliau šios draudimo produkto savybės nebuvo keičiamos. 13.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Taisyklių 135.9 punktas atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 14 punkto kriterijų.

Taisyklių 135.9 punkte nėra nuostatų, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų spręsti, kad atsakovui suteikiama iÅ¡imtinė teisė aiÅ¡kinti draudimo sutartį. 13.5. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas draudimo iÅ¡mokÄ nauja verte sudarė prielaidas ieÅ¡kovo nepagrįstam praturtėjimui. Skaičiuojant draudimo iÅ¡mokÄ bet kuriuo Taisyklėse numatytu bÅ«du, draudėjas, kurio turtas buvo senas/prastos bÅ«klės, gauna daugiau naudos, nei faktiÅ¡kai patyrė žalos. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas sudegusį turtÄ Ä¯sigijo už ~30 000 Eur, jis buvo nusidėvėjęs, įvykio metu nebetiekta elektra; prieÅ¡ įvykį ieÅ¡kovas pardavinėjo turtÄ už ženkliai mažesnę nei įsigijimo kainÄ (17 000 Eur), o rinkoje už 30 000 Eur buvo galima įsigyti kur kas geresnės bÅ«klės, patrauklesnėje vietoje esantį turtÄ .

Nepaisant to, kad draudimo iÅ¡mokos buvo skaičiuotos ir mokėtos likutine verte, iÅ¡mokėta ~80 000 Eur suma daugiau nei dvigubai virÅ¡ija sudegusio turto rinkos kainÄ , taigi visiÅ¡kai kompensuoja ieÅ¡kovo nuostolius. 13.6. Atsakovas triplike nurodė, kad už gautÄ 80 769,00 Eur draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovas gali įsigyti net kelias akivaizdžiai geresnės bÅ«klės ir greta vandens telkinių esančias sodybas, tad iÅ¡mokėta iÅ¡moka visiÅ¡kai padengia ieÅ¡kovo nuostolius. Dėl Å¡ių atsakovo argumentų pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jų nevertino. 13.7.

Teismas nesivadovavo Taisyklių nuostatomis, draudimo iÅ¡mokÄ priteisė su papildomais mokesčiais ir pridėtinėmis iÅ¡laidomis taip nukrypdamas nuo Taisyklių 135.15 punkto. Be to, specialistas D. K. nusidėvėjimÄ apskaičiavo ne pagal draudimo sutarties nuostatas, o remdamasis Registrų centro duomenimis ir Statinių ir jų dalių gyvavimo skaičiuojamosios trukmės įvertinimo rekomendacijomis R 27-01. Eksperto D. K. vertinimo akto 43 psl. nurodytas trumpas namų ir Å«kinių pastatų apraÅ¡ymas yra sudarytas tik iÅ¡ ieÅ¡kovo (ar jo sutuoktinės) žodžių, kurie nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis.

14. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas J. M. praÅ¡o skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: 14.1. Ginčijama Taisyklių 135.9 punkto sÄ lyga nėra suderinama su tų pačių Taisyklių 132.2 punkto sÄ lyga, t. y. Taisyklių 135.9 punkto sÄ lyga suteikia teisę verslininkui – draudimo bendrovei, mažinti pagal Taisyklių 133.2 punktÄ apskaičiuotÄ nuostolio sumÄ , vartotojui nepateikus įrodymų, kad jis sunaikintÄ turtÄ atstatys, taip pat suteikia teisę draudikui vienaÅ¡aliÅ¡kai nuspręsti dėl turto atstatymo galimumo ir pateiktų įrodymų tinkamumo.

Taisyklėse nėra aiÅ¡kiai apibrėžta, kÄ reiÅ¡kia įrodyti, kad bus atstatyti sunaikinti pastatai, kaip tai reikėtų įrodyti, todėl tokia sÄ lyga suteikia galimybę jÄ aiÅ¡kinti tik verslininkui, tik jam nuspręsti, ar turtÄ Ä¯manoma atstatyti, ir kokie įrodymai laikytini pagrindžiančiais, kad sunaikintas turtas bus atstatytas. 14.2. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino CK 6.2284 2 dalies 11 punkto kriterijų. Nors pastatai (iÅ¡skyrus vienÄ ) buvo apdrausti nauja verte (kas yra daugiau, negu likutinė vertė), tačiau vartotojui neįrodžius, kad jis atstatys turtÄ , draudikas gali iÅ¡mokėti draudimo sumÄ lygiÄ likutinei vertei, t. y. mažesnės vertės sumÄ .

Tai iÅ¡ esmės reiÅ¡kia draudimo apimties pakeitimÄ , dėl ko nukenčia vartotojas – ieÅ¡kovas. 14.3. Visi su tariamu nepagrįstu ieÅ¡kovo praturtėjimu susiję atsakovo argumentai yra paremti tik prielaidomis, samprotavimais apie kitų analogiÅ¡kų sodybų kainas. Nepagrįstas praturtėjimas – tai be pagrindo gautos lėšos. Å iuo atveju, ieÅ¡kovo reikalavimai yra kildinami iÅ¡ draudimo sutarties sÄ lygų, nevirÅ¡ija sutarto masto, todėl nėra jokio pagrindo ieÅ¡kovo reikalavimÄ vertinti kaip nepagrįstÄ praturtėjimÄ .

Maksimali draudimo suma, kuriÄ ieÅ¡kovas galėjo gauti pagal sutartį (draudimo liudijimÄ ), buvo 183 000 Eur, o atėmus besÄ lygines iÅ¡skaitas – 182 600 Eur. IeÅ¡kovas iÅ¡ atsakovo yra gavęs 80 769 Eur sumÄ , pareiÅ¡kęs reikalavimÄ dėl papildomos 56 444,58 Eur sumos priteisimo, kas sudaro 137 213,58 Eur sumÄ . Taigi jokio praturtėjimo nėra. 14.4. Jei turtas sunaikintas, jo atstatyti neįmanoma, nauja verte apdraustų pastatų draudimo iÅ¡moka paskaičiuojama pagal naujÄ vertę, o ne pagal likutinę (Taisyklių 133.2 punktas).

Atsakovas 135.9 punkto sÄ lygÄ aiÅ¡kina atskirai nuo kitų Taisyklių sÄ lygų (133.2 punkto), vartotojo nenaudai. 14.5. PrieÅ¡ingai nei nurodo atsakovas, ieÅ¡kinyje ieÅ¡kovas jokių papildomų iÅ¡laidų ir PVM mokesčio priteisti nereikalavo. IeÅ¡kovo reikalavimas buvo grindžiamas pagal eksperto D. K. 2019 m. rugpjūčio 6 d. vertinimo akte pateiktus skaičiavimus. Skirtumas tarp atsakovo ir eksperto pateiktų skaičiavimų didžiÄ jÄ dalimi ir susidarė dėl to, kad atsakovas visiems pastatams pritaikė nusidėvėjimÄ , skaičiavo likutinę jų vertę.

Be to, palyginus eksperto ir atsakovo lokalinėse sÄ matose pateiktas pozicijas, matosi, kad atsakovas į savo skaičiavimus nebuvo įtraukęs tam tikrų darbų, kuriuos bÅ«tinais laiko ekspertas, arba nurodęs per mažus jų kiekius. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės 16. Nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. ieÅ¡kovas ir atsakovas sudarė turto draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti ieÅ¡kovui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausantys pastatai (1 t., b. l. 10-11).

Turtas buvo apdraustas nuo įvairių rizikų, įskaitant ugnies rizikÄ . Turto draudimo liudijime nustatyta, kad visi pastatai yra draudžiami nauja verte, iÅ¡skyrus pastatÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas likutine verte.

17. Turto draudimo liudijime taip pat buvo nurodyta, kad draudimo sutartį be kita ko sudaro ir Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060 (patvirtintos 2017 m. kovo 15 d. valdybos posėdyje, įsigaliojo nuo 2017 m. kovo 21 d.) bei Bendrosios draudimo sÄ lygos (patvirtintos 2016 m. vasario 18 d. valdybos posėdyje, įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1 d.).

18. Taisyklėse nustatyta draudimo iÅ¡mokos, įvykus draudžiamajam įvykiui, apskaičiavimo ir iÅ¡mokėjimo tvarka. 19. 2018 m. gegužės 15 d. įvyko draudžiamasis įvykis (gaisras), kurio metu buvo sunaikinti 6 turto draudimo sutartimi apdrausti pastatai. Kaip minėta, visi sudegę pastatai, iÅ¡skyrus vienÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausti nauja verte. 2018 m. gruodžio 4 d. ieÅ¡kovui buvo iÅ¡mokėta neginčijama draudimo iÅ¡mokos dalis – 80 769 Eur.

20. Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovas draudžiamojo įvykio metu sunaikintÄ turtÄ buvo įgijęs už apytikslę 30 000 Eur kainÄ . PrieÅ¡ įvykstant draudžiamajam įvykiui, ieÅ¡kovas šį turtÄ pardavinėjo už 17 000 Eur (1 t., b. l. 170). Fakto, kad ketina sunaikintÄ turtÄ atkurti, ieÅ¡kovas neįrodinėja, duomenų apie pradėtus turto atstatymo darbus byloje nėra.

21. Taisyklių 133.2 punktas nustatė, kad kai pastatai, butai, namų turtas apdraustas nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikinti ar prarasti, nuostoliu laikoma analogiÅ¡ko turto įsigijimo, pagaminimo, pastatymo toje vietovėje kaina, įtraukiant projektavimo, montavimo, statymo iÅ¡laidas nuostolio skaičiavimo dienÄ . Turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remontas negalimas dėl techninių priežasčių arba ekonominiu požiÅ«riu nėra tikslingas. Turtas laikomas prarastu, jei po draudžiamojo įvykio nėra iÅ¡likę turto liekanų.

22. Taisyklių 135.1 punktas nustatė, kad draudimo iÅ¡moka yra nuostolio, apskaičiuoto Å¡iose taisyklėse ar draudimo liudijime nurodyta tvarka, suma, atsižvelgiant į bet kokį dvigubÄ draudimÄ , draudimÄ didesnėmis sumomis ir/ar nevisiÅ¡kÄ draudimÄ bei kitus draudimo iÅ¡mokos mažinimo pagrindus, nustatytus Å¡iose taisyklėse ir (ar) draudimo liudijime, bei atėmus iÅ¡skaitÄ .

23. Taisyklėse taip pat numatyta, kad pastatams, butams, pagalbiniams pastatams, kiemo statiniams, bendro naudojimo patalpoms / pastatų dalims pirmiausiai, nepriklausomai nuo to ar turtas bus atstatomas / remontuojamas ar ne, yra iÅ¡mokama draudimo iÅ¡moka, apskaičiuota vadovaujantis turto likutine arba rinkos verte, taikant mažesniÄ jÄ iÅ¡ verčių (Taisyklių 135.7 punktas). Skirtumas tarp apskaičiuotos iÅ¡mokos sumos ir sumos, apskaičiuotos ir iÅ¡mokėtos vadovaujantis turto likutine arba rinkos verte (pagal 135.7 punktÄ ) yra mokamas tik tuo atveju, jeigu trijų metų laikotarpyje:

a) tos pačios rūšies, paskirties ir savybių pastatas, butas, pagalbinis pastatas, kiemo statiniai, bendro naudojimo patalpos / pastatų dalys yra atstatomas arba suremontuojamas toje pačioje vietoje, o jeigu tai yra neįmanoma, atstatomas arba įsigyjamas kitoje vietoje Lietuvos teritorijoje;

b) draudikui raštu pritarus, įsigyjamas kitos rūšies ar kokybės turtas vietoj sugadinto ar sunaikinto;

c) teisę į skirtumÄ turi tik draudėjas arba naudos gavėjas. Perduoti Å¡iÄ teisę kitiems asmenims negalima (Taisyklių 135.8 punktas).

24. Be kita ko, Taisyklių 135.9 punkte nustatyta, kad jei draudėjas neatstato (nors tai įmanoma) ir / ar neįrodo, kad atstatys sunaikintus, sugadintus butus pastatus, pagalbinius pastatus, kiemo statinius, bendro naudojimo patalpas / pastatų dalis, kai šis turtas apdraustas nauja verte, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama likutine verte.

25. Papildomai Taisyklių 135.12 punktas numatė, kad draudėjas ar naudos gavėjas privalo suderinti su draudiku, kokia įmonė ar organizacija vykdys sunaikinto, sugadinto, prarasto turto, už kurį bus mokama iÅ¡moka, projektavimo, statybos, remonto, gaminimo darbus arba suderinti projektavimo bei turto atstatymo darbų sÄ matas. Draudikas turi teisę nemokėti tos iÅ¡mokos dalies, kuria padidėja nuostolis dėl Å¡ios sÄ lygos nesilaikymo. Pagal Taisyklių 135.13 punktÄ draudėjo pageidavimu draudimo iÅ¡moka gali bÅ«ti mokama tiesiogiai raÅ¡tu sutartai apdrausto ir dėl draudžiamojo įvykio sugadinto ar sunaikinto turto remonto darbus ar statybos darbus atliekančiai įmonei pagal tos įmonės pateiktas pagrįstas sÄ skaitas.

PrieÅ¡ apmokėdamas sÄ skaitas draudikas turi teisę įsitikinti, kad darbai yra atlikti ir sÄ skaitos yra pagrįstos. Dėl turto draudimo sutarčių aiÅ¡kinimo, kai turto draudimo sutartis yra sudaroma su vartotoju 26. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar galioja draudimo sutarties sÄ lyga, nustatanti, kad draudėjas (vartotojas) gali reikalauti atlyginti apdrausto turto kainÄ atstatomÄ ja verte tik tuo atveju, kai įrodo, jog atkurs sunaikintÄ turtÄ .

27. CK 6.987 straipsnis nustato, kad draudimo sutartimi viena Å¡alis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytÄ draudimo įmokÄ (premijÄ ) sumokėti kitai Å¡aliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytÄ draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ Ä¯statyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

28. Pagal Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 91 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant į draudimo iÅ¡mokos pobÅ«dį, draudimo sutartys yra dviejų rūšių – nuostolių draudimo ir sumų draudimo sutartys. Sumų draudimo sutartys yra gyvybės draudimo sutartys, taip pat ir sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , lygiÄ draudimo sumai ar jos daliai (3 dalis). Nuostolių draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , lygiÄ patirtiems nuostoliams (4 dalis).

29. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 dalyje nurodyta, kad turto draudimas priskirtinas nuostolių draudimui – tai yra asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo iÅ¡mokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų iÅ¡laidų dydžio, tačiau nevirÅ¡ija draudimo sumos. Taigi iÅ¡ esmės apsidraudęs turto draudimu draudėjas įgyja lÅ«kestį, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjui draudimo iÅ¡mokos forma bus atlyginami dėl draudžiamojo įvykio patirti nuostoliai. AnalogiÅ¡kÄ vertinimÄ yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad turto draudimo sutartis savo prigimtimi yra kompensacinio pobÅ«džio – už vienÄ draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo iÅ¡mokos negu faktiÅ¡kai jo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014).

30. Be kita ko, draudimo sutartis paprastai yra sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių pagrindu prisijungimo bÅ«du, tad draudikas privalo užtikrinti draudimo sutarties sÄ lygų teisinį apibrėžtumÄ ir jų suderinamumÄ , taisyklėse pateiktos sÄ vokos turi bÅ«ti kiek įmanoma aiÅ¡kiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytÄ draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, Å¡ias sÄ lygas individualizuojant draudimo polise.

Dėl to sprendžiant klausimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi bÅ«ti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sÄ lygose. Jeigu sutarties sÄ lygos suformuluojamos nepakankamai aiÅ¡kiai, teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ dėl sutarties sÄ lygų vykdymo, jas aiÅ¡kina, vadovaudamasis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014).

31. Be to, kaip vienas iÅ¡ esminių draudimo teisinių santykių ypatumų iÅ¡skirtinas Å¡alių bendradarbiavimo draudimo teisiniuose santykiuose principas. Pažymėtina, kad Å¡io principo laikymasis svarbus ne tik draudimo ikisutartinių santykių stadijoje, tačiau ir draudimo sutarties galiojimo metu. Pavyzdžiui, draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu draudėjui gali bÅ«ti nustatyta pareiga laikytis tam tikrų atsargumo priemonių, praneÅ¡ti draudikui apie aplinkybes, kurios gali lemti draudimo rizikos padidėjimÄ , taip pat draudėjas privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informacijÄ apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, bÅ«tinus nustatant draudimo iÅ¡mokos dydį (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 1 dalis). Remdamasis draudėjo pateiktais duomenimis, iÅ¡tyręs įvykio aplinkybes draudikas apskaičiuoja draudimo iÅ¡mokÄ (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis).

32. Pažymėtina, kad turto draudimo sutartys, jei sudaromos su vartotoju, yra pripažįstamos vartojimo sutartimis, todėl sprendžiant ginčus tarp vartotojo ir draudiko, taikomos ne tik draudimo sutartis reglamentuojančios nuostatos (CK 6.987 – CK 6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymas), tačiau taip pat ir nuostatos, reglamentuojančios vartojimo sutartis (CK 6.2281 – CK 6.22816 straipsniai). Aiškinant su vartotojais sudarytų turto draudimo sutarčių nuostatas turi būti siekiama teisinio rezultato, kai tokių sutarčių aiškinimas atitiktų tiek vartojimo sutartis reglamentuojančias nuostatas, jų tikslus bei uždavinius (CK 6.2281 – CK 6.22816 straipsniai), tiek draudimo sutartis reguliuojančias nuostatas, jų tikslus bei uždavinius (CK 6.987 – CK 6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymas) (CK 1.9 straipsnis).

Taigi nors vartojimo sutarčių nuostatomis yra siekiama apginti silpnesniosios sandorio Å¡alies – vartotojo interesus, tačiau vartojimo sutarties sÄ lygos negali bÅ«ti aiÅ¡kinamos atsietai nuo draudimo teisinių santykių esmės bei paskirties.

33. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad Å¡alių sudaryta turto draudimo sutartis priskirtina vartojimo sutarčių kategorijai, nėra. Pagal kasacinio teismo praktikÄ teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesÄ Å¾iningų sÄ lygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje iÅ¡dėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).

34. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį galima tik tokių sÄ lygų sÄ Å¾iningumo kontrolė, kurios nebuvo individualiai aptartos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad Taisykles bendram nevienkartiniam naudojimui iÅ¡ anksto parengė draudikas, nederindamas jų su vartotoju, nėra, todėl teismas, atsižvelgdamas į aukščiau pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus, atlieka Taisyklėse įtvirtintų nuostatų sÄ Å¾iningumo kontrolę.

Dėl Taisyklių vertinimo sÄ Å¾iningumo aspektu 35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡skyręs du nesÄ Å¾iningų sutarčių sÄ lygų arba sÄ Å¾iningumo kontrolės aspektus: procedÅ«rinį (t. y. sÄ lygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė). ProcedÅ«rinis sÄ Å¾iningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-7-4-611/2020).

36. ProcedÅ«rinis nesÄ Å¾iningų sutarties sÄ lygų kontrolės kriterijus įtvirtintas CK 6.2284 straipsnio 4 dalyje, kuri nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties raÅ¡ytinė sÄ lyga turi bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡ta aiÅ¡kiai ir suprantamai. Skaidrumo reikalavimas turi bÅ«ti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieÅ¡ sudarant sutartį jam bÅ«tų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sÄ lygų, bet ir aiÅ¡kiai bei suprantamai iÅ¡dėstytos sutarties sÄ lygos tam, kad vartotojas remdamasis aiÅ¡kiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iÅ¡ anksto jo suformuluotas sÄ lygas.

KlausimÄ , ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sÄ lygÄ , teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iÅ¡ vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Nr. C-143/13 Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieÅ¡ SC Volksbank Romania SA; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Nr. C-96/14 Jean-Claude Van Hove prieÅ¡ CNP Assurances SA; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

37. Materialinis sÄ Å¾iningumo kriterijus apima sutarties sÄ lygos vertinimÄ pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ preziumuojamų nesÄ Å¾iningų sÄ lygų sÄ raÅ¡Ä . Å is sÄ raÅ¡as nėra baigtinio pobÅ«džio, jame esančios preziumuojamos nesÄ Å¾iningos sutarčių sÄ lygos nebÅ«tinai teismo bus pripažintos nesÄ Å¾iningomis ir atvirkščiai – sÄ lyga, kurios nėra Å¡iame sÄ raÅ¡e, gali bÅ«ti pripažinta nesÄ Å¾ininga. Tuo atveju, jei sutarties sÄ lyga neatitinka nė vieno iÅ¡ Å¡iame sÄ raÅ¡e nurodytų kriterijų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sÄ lygas pagal bendrÄ jį sÄ Å¾iningumo kriterijų, nustatytÄ CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis).

38. Sutarčių sÄ lygos pagal bendrÄ jį sÄ Å¾iningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sutarties sÄ lyga iÅ¡ esmės pažeidžia Å¡alių teisių ir pareigų pusiausvyrÄ vartotojo nenaudai. Siekiant nustatyti, ar dėl sÄ lygos atsiranda „ryÅ¡kus“ iÅ¡ sutarties kylančių Å¡alių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, jei nebÅ«tų susitarimo tarp Å¡alių. BÅ«tent atlikdamas tokiÄ lyginamÄ jÄ analizę teismas gali įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytÄ ja galiojančioje teisėje (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Nr. C-415/11 Mohamed Aziz prieÅ¡ Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

39. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sÄ lyga yra nesÄ Å¾ininga, turi bÅ«ti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes.. Sutarties sÄ lyga gali bÅ«ti pripažinta nesÄ Å¾ininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sÄ lygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sÄ lyga, vertinama atskirai, gali bÅ«ti pripažinta sÄ Å¾ininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sÄ lygomis, ji gali bÅ«ti pripažinta nesÄ Å¾ininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

40. Atsižvelgdamas į pacituotÄ teisinį reguliavimÄ bei kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, apeliacinės instancijos teismas, toliau vertina Taisyklių nuostatas procedÅ«riniu ir materialiniu sÄ Å¾iningumo aspektais, įvertindamas turto draudimo sutarties prigimtį bei visų sutarties sÄ lygų tarpusavio ryšį.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Taisyklių nuostatos, įtvirtinančios draudimo iÅ¡mokos apskaičiavimo ir iÅ¡mokėjimo tvarkÄ yra suformuluotos pakankamai aiÅ¡kiai ir suprantamai (skaidriai), tad vidutiniam vartotojui pagal ginčo Taisyklių nuostatas gali bÅ«ti suprantami sutartimi jam tenkantys ekonominiai padariniai. Minėta, kad turto draudimo sutartimi turtas buvo apdraustas nauja verte. Taisyklių 135.7 punktas nustatė, kad nepriklausomai nuo to, ar sunaikintas / sugadintas turtas bus atstatomas, ar ne, visų pirma yra iÅ¡mokama draudimo iÅ¡mokos dalis, apskaičiuota turto likutine ar rinkos verte.

Taisyklių 135.8 punktas numatė, kad skirtumas tarp apskaičiuotos draudimo iÅ¡mokos ir iÅ¡mokos, iÅ¡mokėtos vadovaujantis turto likutine ar rinkos verte, yra mokamas tik tuo atveju, jeigu 3 metų laikotarpyje tos pačios rūšies, paskirties ir savybių pastatas yra atstatomas arba suremontuojamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutiniÅ¡kai apdairus vartotojas, pagal jam pateiktas Taisyklių nuostatas, gali suprasti tokias sutarties sÄ lygas ir įvertinti, kad įvykus draudžiamajam įvykiui jis pirmiausia įgis teisę į draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ pagal likutinę ar turto rinkos vertę, o į likusiÄ draudimo iÅ¡mokos dalį, apskaičiuotÄ nauja verte, – tik tada, kai sunaikintas turtas bus faktiÅ¡kai atstatytas ar pradėtas atstatyti.

Taisyklių 135.9 punkte pakartota mintis, kad turto faktiÅ¡kai neatstačius draudimo iÅ¡moka yra apskaičiuojama ir iÅ¡mokama likutine verte. Pagal minėtÄ punktÄ , draudėjui yra paliekama teisė įrodinėti, kad nors turtas faktiÅ¡kai dar nėra atstatytas, tačiau jis bus atstatomas ateityje ir gauti draudimo iÅ¡mokos sumÄ , apskaičiuotÄ nauja verte. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors minėtoje normoje ir nėra nurodyti konkretÅ«s bÅ«dai ir kriterijai, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis draudėjas galėtų įrodinėti ateityje bÅ«simÄ turto atstatymÄ , tačiau iÅ¡ esmės Å¡i nuostata yra aiÅ¡ki ir suprantama, kaip suteikianti teisę draudėjui gauti visÄ draudimo iÅ¡mokÄ faktiÅ¡kai turto dar neatstačius, tačiau įrodžius, kad atstatymas įvyks ateityje.

Be kita ko, Taisyklių 135.12 punkte ir 135.13 punkte nurodyta, kad draudėjas privalo su draudiku suderinti turto atstatymo darbų sÄ matas, taip pat gali susitarti, kad draudimo iÅ¡moka bus mokama draudėjo ir draudiko raÅ¡tu sutartai atstatymo darbus atliekančiai įmonei pagal jos pateiktas sÄ skaitas. Taigi iÅ¡ esmės, nors ir ne toje pačioje Taisyklių nuostatoje (135.9 punkte), tačiau kitose Taisyklių sÄ lygose yra įvardijami kriterijai, pagal kurios draudikas sprendžia, ar turtas ateityje bus atstatomas, t. y. tikrinama ir derinama darbų atstatymo sÄ mata, derinamas subjektas, atliksiantis turto atstatymo darbus, susitariama dėl apmokėjimo už atliekamus darbus tvarkos ir kt.

Be to, Taisyklių 135.13 punkte įtvirtinta galimybė susitarti, kad draudimo iÅ¡moka bus iÅ¡mokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei, leidžia draudėjui turtÄ atstatyti net ir tais atvejais, kai draudėjas neturi galimybės turto atstatymo darbus atlikti iÅ¡ savo lėšų.

42. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklių nuostatos, nustatančios draudimo iÅ¡mokos apskaičiavimo ir iÅ¡mokėjimo tvarkÄ , procedÅ«riniu (skaidrumo) aspektu atitinka sÄ Å¾iningumo reikalavimus, yra aiÅ¡kios ir suprantamos vidutiniÅ¡kai apdairiam vartotojui.

43. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Taisyklių 135.9 punkto nuostata pažeidžia materialinį sutarties sÄ Å¾iningumo kriterijų ir pripažino minėtÄ Taisyklių nuostatÄ negaliojančia nuo turto draudimo sutarties sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Å¡i Taisyklių nuostata atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 3, 11 ir 14 punktų kriterijus ir yra nesÄ Å¾ininga.

44. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuotas taisykles dėl materialinio sutarčių sÄ lygų sÄ Å¾iningumo aspekto, visų pirma pasisako dėl CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateiktų nesÄ Å¾iningų sutarčių sÄ lygų prezumpcijų, o vėliau įvertina Taisyklių nuostatas pagal bendrÄ jį sÄ Å¾iningumo kriterijų, nustatytÄ CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje. 45. 6.2284 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad sutarties sÄ lygos nesÄ Å¾iningumas preziumuojamas, kai numatoma, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sÄ lygas, o verslininko pareiga vykdyti Å¡iÄ sutartį priklauso nuo kitų sÄ lygų, kurių įvykdymas priklauso tik nuo verslininko valios.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Taisyklių 135.9 punkto nuostata, numatanti, kad turto neatstačius ir (ar) neįrodžius, kad jis bus atstatomas, draudimo iÅ¡moka iÅ¡mokama pagal likutinę vertę, reiÅ¡kia, kad draudėjas turi vykdyti sutartį dar negavęs draudimo iÅ¡mokos (atstatyti turtÄ ), o verslininko (draudiko) pareiga vykdyti sutartį priklauso iÅ¡imtinai nuo jo valios, t. y. jei draudikas nuspręs, kad draudėjas įrodė, jog ateityje atkurs sunaikintÄ turtÄ . Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutiktina.

46. Kaip minėta, tiek pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ sutarties sÄ lygos sÄ Å¾iningumas negali bÅ«ti įvertintas atsietai nuo bylos faktinių aplinkybių bei kitų sutarties sÄ lygų, turto draudimo sutarties esmės, nes ta pati sÄ lyga, vertinama atskirai nuo sutarties turinio, gali bÅ«ti pripažįstama kaip nesÄ Å¾ininga, tačiau atsižvelgiant į jos ryšį su kitomis sutarties sÄ lygomis – kaip sÄ Å¾ininga.

47. Atsižvelgiant į Taisyklių nuostatų tarpusavio ryšį, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad draudėjas sutartį privalo vykdyti dar negavęs draudimo iÅ¡mokos – kaip minėta, draudėjas, remdamasis Taisyklių 135.7 punktu, visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui turi teisę gauti draudimo iÅ¡mokos dalį, lygiÄ turto likutinei ar rinkos vertei. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovui buvo iÅ¡mokėta 80 769 Eur draudimo iÅ¡mokos dalis, tad draudėjas objektyviai galėjo pradėti turto atstatymo darbus ir įrodyti, kad turtas bus atstatinėjamas.

Be to, remdamasis Taisyklių 135.13 punktu draudėjas gali negavęs draudimo iÅ¡mokos susitarti dėl turto atstatymo darbų atlikimo ir reikalauti, kad draudimo iÅ¡moka bÅ«tų mokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei. Kitaip tariant, draudėjui suteikiama galimybė turtÄ atstatyti net ir neturint tam lėšų, tačiau sutarus, kad apmokėjimÄ už atliktus darbus atlieka draudikas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka, kad pagal Taisyklių 135.9 punktÄ verslininko pareiga vykdyti sutartį priklauso iÅ¡imtinai nuo jo valios.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių 135.7 punktas numato, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, bet kokiu atveju turi iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokos dalį, lygiÄ likutinei ar turto rinkos vertei, t. y. Å¡ios draudiko pareigos vykdymas priklauso nuo objektyvių aplinkybių – įvykusio draudžiamojo įvykio. Taisyklių 135.12 punktas nustatantis, kad turto atstatymo darbų sÄ mata privalo bÅ«ti derinama su draudiku, Taisyklių 135.13 punktas numatantis, kad draudimo iÅ¡moka gali bÅ«ti mokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei patvirtina, kad draudiko pareiga vykdyti sutartį priklauso ne iÅ¡imtinai nuo jo valios, o nuo jam pateiktų objektyvių duomenų – draudėjui pateikus ir su draudiku suderinus turto atstatymo sÄ matÄ , nurodžius subjektÄ , atliksiantį turto atstatymo darbus, draudikas neturi teisės atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ nauja verte.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos Taisyklių nuostatos iÅ¡reiÅ¡kia Å¡alių bendradarbiavimo draudimo teisiniuose santykiuose principÄ â€“ visų pirma draudikas privalo iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokos dalį, lygiÄ turto likutinei ar rinkos vertei, o draudėjui įgyvendinant savo teisę atstatyti turtÄ , suderinus Å¡ios teisės įgyvendinimo sÄ lygas su draudiku, draudikas privalo iÅ¡mokėti likusiÄ draudimo iÅ¡mokos dalį, apskaičiuotÄ nauja verte. 48. 6.2284 straipsnio 2 dalies 11 punktas nustato, kad sutarties sÄ lygos nesÄ Å¾iningumas preziumuojamas, kai verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienaÅ¡aliÅ¡kai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, draudikas pagal Taisyklių 135.9 punktÄ , įvertinęs, kad draudėjas neįrodė, jog sunaikintas turtas bus atstatomas, gali vienaÅ¡aliÅ¡kai pakeisti draudimo produktÄ â€“ mokėti draudimo iÅ¡mokÄ likutine, o ne nauja verte. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

49. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į turto draudimo paskirtį ir tikslus (nutarties 26-30 pastraipos) – kaip minėta, turto draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, kurios tikslas – kompensuoti draudėjo dėl draudžiamojo įvykio patirtus nuostolius ar jų dalį. Atitinkamai, abiejų sutarties Å¡alių pagrįstas lÅ«kestis dėl sutarties vykdymo įvykus draudžiamajam įvykiui yra susietas su nuostolių atlyginimu, t. y. draudėjas turi pagrįstÄ lÅ«kestį, kad dėl draudžiamojo įvykio patirtas nuostolis bus atlygintas, tačiau negali tikėtis, kad draudimo iÅ¡moka ženkliai virÅ¡ys patirtÄ nuostolio sumÄ ir (ar) sudarys prielaidas atsidurti geresnėje padėtyje negu draudėjas buvo iki draudžiamojo įvykio; draudikas, kita vertus, turi pagrįstÄ lÅ«kestį, kad mokėtina draudimo iÅ¡moka atitiks draudėjo realiai patirtÄ nuostolio sumÄ ir Å¡ios ženkliai nevirÅ¡ys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, turto draudimo sutartimi buvo susitarta būtent dėl tokios draudimo apsaugos.

50. Nors draudimo liudijime ir nurodyta, kad turtas draudžiamas nauja verte, tačiau, atsižvelgiant į turto draudimo sutarties kaip nuostolių, o ne sumų draudimo, esmę, negalimas toks aiÅ¡kinimas, jog visais atvejais, nepriklausomai nuo realiai patirto nuostolio, draudėjas įgyja teisę į draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ nauja verte. Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių nuostatos pakankamai aiÅ¡kiai ir suprantamai nustatė tai, kad draudimo iÅ¡moka, apskaičiuota nauja verte, draudėjui mokama tik tada, kai toks nuostolis yra realiai patirtas – pastatai yra faktiÅ¡kai atstatomi ar įrodoma, kad bus atstatinėjami.

Kitais atvejais draudėjui yra mokama draudimo iÅ¡moka lygi turto likutinei vertei, nes bÅ«tent Å¡i suma atitinka realiai draudėjo patirtÄ nuostolį. Kitaip tariant, pagrindas mokėti nauja verte apskaičiuotÄ draudimo iÅ¡mokÄ yra nulemtas draudėjo pasirinkimo – Å¡iam nesiekiant turto atkurti, draudėjas gauna iÅ¡mokÄ , lygiÄ turto likutinei vertei, buvusiai draudžiamojo įvykio metu, ir yra laikoma, kad draudėjo patirtas nuostolis buvo atlygintas draudimo iÅ¡mokos, apskaičiuotos likutine verte, forma.

Tai, kad draudikui paliekama teisė mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ pagal turto likutinę vertę, kai turtas nėra atstatinėjamas, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiÅ¡kia draudiko teisės be pakankamo pagrindo vienaÅ¡aliÅ¡kai keisti draudimo sutarties sÄ lygas, o užtikrina nuostolių kompensavimo principo įgyvendinimÄ . 51. 6.2284 straipsnio 2 dalies 14 punktas nustato, kad sutarties sÄ lygos nesÄ Å¾iningumas preziumuojamas, kai verslininkui suteikiama iÅ¡imtinė teisė aiÅ¡kinti sutartį.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Taisyklių 135.9 punktas suteikia teisę draudikui nuspręsti, ar draudėjas įrodė, kad draudžiamojo įvykio metu sunaikintus pastatus atstatys, o tai reiškia, kad sutarties aiškinimo teisė suteikiama išimtinai draudikui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

52. Kaip jau minėta, Taisyklių nuostatos numato, kad norint gauti draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ nauja verte, sunaikintÄ turtÄ reikia faktiÅ¡kai atstatyti arba pateikti įrodymus, kad tai bus daroma ateityje. TurtÄ faktiÅ¡kai atstačius, draudikui nepaliekama teisė turto atstatymo faktÄ aiÅ¡kinti kaip nepakankamÄ draudimo iÅ¡mokai, apskaičiuotai nauja verte, gauti. Taisyklių 135.9 punkto nuostata dėl draudėjo ketinimo ateityje atstatyti sunaikintÄ turtÄ turi bÅ«ti aiÅ¡kinama kartu su kitomis Taisyklių sÄ lygomis (Taisyklių 135.12 ir 135.13 punktai).

Atsižvelgiant į Å¡ių sÄ lygų tarpusavio ryšį, darytina iÅ¡vada, kad draudikas, vertindamas, ar turtas ateityje bus atstatomas, nėra laisvas draudėjo pateiktus įrodymus interpretuoti kaip nepakankamus draudimo iÅ¡mokai, apskaičiuotai nauja verte gauti, kai draudėjas pateikia objektyvius duomenis apie planuojamÄ turto atstatymÄ , pavyzdžiui, draudikui pateikia ir suderina numatomų atstatymo darbų sÄ matÄ , sutartį su įmone, kuri atliks turto atstatymo darbus, realiai pradeda atstatymo darbus ir pan.

Be kita ko, jei draudikas be pagrindo atsisako pripažinti numatomų turto atstatymo darbų faktÄ ir mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ nauja verte, draudėjui paliekama teisė gauti visÄ draudimo iÅ¡mokÄ pastatus realiai atstačius arba ginčyti tokias, draudėjo vertinimu, nepagrįstas draudiko iÅ¡vadas teisme. Taigi, nors draudikui ir suteikiama teisė įvertinti, ar turtas yra atstatytas ir (ar) jis bus atstatomas ateityje, tačiau toks vertinimas atliekamas ne vienasmeniÅ¡kai draudiko, be jokių kriterijų, tačiau pagal objektyvius Taisyklėse įvardintus duomenis, pateiktus draudėjo.

53. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl Taisyklių 135.9 punkto atitikimo CK 6.2284 straipsnio 2 dalies sÄ raÅ¡e pateiktiems sutarčių nesÄ Å¾iningų sÄ lygų kriterijams, yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad Taisyklių nuostatos atitiktų CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateiktus nesÄ Å¾iningų sutarčių sÄ lygų pavyzdinius kriterijus, todėl toliau atlieka Taisyklių vertinimÄ pagal bendrÄ jį sÄ Å¾iningumo kriterijų.

54. Kaip minėta, vertinant sutarčių sÄ lygas pagal bendrÄ jį sÄ Å¾iningumo kriterijų, visų pirma turi bÅ«ti nustatyta, ar sutarties sÄ lygos iÅ¡ esmės pažeidžia Å¡alių teisių ir pareigų pusiausvyrÄ vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sÄ lygas su įstatyme nustatyta padėtimi. Jeigu sutartyje nustatytomis sÄ lygomis iÅ¡ esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sÄ lygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį Å¡alių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimÄ vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, bÅ«tina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas bÅ«tų sutikęs su tokia sÄ lyga, jei dėl jos bÅ«tų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti iÅ¡vados, kad vartotojas bÅ«tų su tokia sÄ lyga sutikęs, konstatuojamas sÄ lygos nesÄ Å¾iningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

55. Kaip jau ne kartÄ minėta, kad turto draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, kurios tikslas – kompensuoti draudėjo dėl draudžiamojo įvykio patirtus nuostolius, kas reiÅ¡kia, kad už draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo iÅ¡mokos negu faktiÅ¡kai jo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014). Ä®statymas nustato, kad draudėjas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra vartotojas, ar ne, gali tikėtis, jog dėl draudžiamojo įvykio patirtas nuostolis jam bus kompensuotas draudimo iÅ¡mokos forma, tačiau negali tikėtis atsidurti ženkliai geresnėje padėtyje negu buvo prieÅ¡ įvykstant draudžiamajam įvykiui.

Nutartyje taip pat ne kartÄ minėta, kad Taisyklės nustatė, jog draudimo iÅ¡moka, apskaičiuota nauja verte, mokama tik tada, kai turtas yra realiai atstatomas ir (ar) įrodoma, kad bus atstatomas ateityje, t. y. draudėjas patiria realias turto atkÅ«rimo iÅ¡laidas arba įrodoma, kad jos bus patiriamos ateityje (Taisyklių 135.13 punktas). Lygindama įstatyminį reguliavimÄ ir Taisyklių nuostatas teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad Taisyklėmis yra iÅ¡kreipiama Å¡alių teisių ir interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai, kadangi tiek Taisyklės, tiek įstatymas numato draudėjo teisę gauti draudimo iÅ¡mokÄ , kompensuojančiÄ draudėjo realiai patirtÄ nuostolį.

Dėl iÅ¡vardintų priežasčių, teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklių nuostatos atitinka ir bendrÄ jį sÄ Å¾iningumo kriterijų.

56. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl Taisyklių 135.9 punkto nesÄ Å¾iningumo, atitinkamai, nepagrįstai pripažino Å¡iÄ sÄ lygÄ negaliojančia. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei teisėjų kolegijos pateikti iÅ¡aiÅ¡kinimai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindžia, kad ieÅ¡kovas neįgijo teisės į draudimo iÅ¡mokos, apskaičiuotos nauja verte, iÅ¡mokėjimÄ . Kita vertus, pagal Taisyklių 135.9 punktÄ draudėjas turi teisę į draudimo iÅ¡mokos, apskaičiuotos turto likutine verte, iÅ¡mokėjimÄ .

Dėl draudimo iÅ¡mokos dydžio 57. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieÅ¡kovas turi teisę į draudimo iÅ¡mokos, apskaičiuotos likutine verte, iÅ¡mokėjimÄ , atsižvelgdama į tai, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip vieÅ¡asis interesas, reikÅ¡mingas ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, papildomai patikrina byloje esančius duomenis dėl draudimo iÅ¡mokos dydžio, apskaičiuoto likutine verte, pagrįstumo.

58. IeÅ¡kovas patikslintame ieÅ¡kinyje nurodo, kad pagal Å¡alių paskirto eksperto skaičiavimus pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris buvo apdraustas likutine verte), atstatymas Å«kio bÅ«du į buvusiÄ padėtį (atsižvelgiant į jo likutinę vertę, nusidėvėjimÄ ), neskaičiuojant pridėtinių iÅ¡laidų ir mokesčių, kainuotų 18 652,29 Eur, o atsakovo pateiktoje sÄ matoje buvo apskaičiuota mažesnė suma – 15 749,15 Eur, taigi skirtumÄ sudaro 2 903,14 Eur, kurį ieÅ¡kovas prašė priteisti.

AnalogiÅ¡ku bÅ«du, palygindama draudiko ir nepriklausomo eksperto pateiktas lokalines sÄ matas, teisėjų kolegija patikrina visų pastatų atstatymo likutine verte Å«kio bÅ«du kainÄ (įvertinus nusidėvėjimÄ ), siekiant nustatyti, ar draudiko iÅ¡mokėta iÅ¡moka nepažeidžia vartotojo teisių ir yra pakankama. Lentelėje pateikiami duomenys apibendrina atliktos analizės rezultatus: Pastatas, unikalus Nr. Draudiko apskaičiuota turto atstatymo kaina (1 t., b. l. 29-36) Eksperto D. K. apskaičiuota turto atstatymo kaina (2 t., b. l. 38-48) Nr. (duomenys neskelbtini) 15 749,15 Eur (1 t., b. l. 29-30) 18 652,29 Eur (2 t., b. l. 42-44) Nr. (duomenys neskelbtini) 11 471,22 Eur (1 t., b. l. 31) 9 170,40 Eur (2 t., b. l. 38-39) Nr. (duomenys neskelbtini) 6 384,62 Eur (1 t., b. l. 32) 8 187,67 Eur (2 t., b. l. 45-46) Nr. (duomenys neskelbtini) 5 794,14 Eur (1 t., b. l. 33) 5 209,08 Eur (2 t., b. l. 47-48) Nr. (duomenys neskelbtini) 36 856,56 Eur (1 t., b. l. 34-35) 21 484,13 Eur (2 t., b. l. 35-37) Nr. (duomenys neskelbtini) 4 573,34 Eur (1 t., b. l. 36) 3 966,40 Eur (2 t., b. l. 40-41) IÅ¡ viso: 80 829,03 Eur 66 669,97 Eur 59.

Taigi matyti, kad nors ieÅ¡kovas ir nurodo, jog vieno pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), likutinė vertė pagal eksperto skaičiavimus yra didesnė nei draudiko apskaičiuota ir iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡mokos dalis, tačiau, šį neatitikimÄ kompensuoja draudimo iÅ¡mokos dalys, iÅ¡mokėtos už kitus pastatus. Pastebėtina, kad pagal Å¡alių paskirto nepriklausomo eksperto vertinimÄ bendra visų pastatų likutinė vertė, neskaičiuojant PVM ir kitų papildomų iÅ¡laidų darbams atlikti, yra lygi 66 669,97 Eur.

Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovui buvo iÅ¡mokėta 80 769 Eur draudimo iÅ¡moka. Nustačiusi Å¡ias aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad draudėjas pagal Taisyklių 135.9 punktÄ Ä¯gijo teisę į draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ likutine verte, teisėjų kolegija neturi pagrindo priteisti draudėjui papildomÄ draudimo iÅ¡mokos dalį. Konstatuotina, kad draudiko iÅ¡mokėta 80 769 Eur dalis, atitinka turto likutinę vertę ir visiÅ¡kai kompensuoja draudėjo dėl draudžiamojo įvykio patirtÄ nuostolį.

Dėl procesinės bylos baigties 60. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija keičia pirmosios instancijos teismo sprendimÄ dalyje dėl draudimo iÅ¡mokos ir delspinigių ieÅ¡kovui priteisimo. Konstatuotina, kad ieÅ¡kovas neįgijo teisės į didesnę draudimo iÅ¡mokos dalį negu ieÅ¡kovui iÅ¡mokėta. Atitinkamai, ieÅ¡kovo reikalavimas dėl 56 444,58 Eur draudimo iÅ¡mokos ir 2 032 Eur delspinigių priteisimo yra atmetamas.

61. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl užmokesčio ekspertui priteisimo atsakovo nebuvo skundžiama, ji paliekama nepakeista. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo 62. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Pagal minėto straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iÅ¡ naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimÄ arba priima naujÄ sprendimÄ , jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymÄ .

63. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieÅ¡kovas neįgijo teisės į didesnę draudimo iÅ¡mokos dalį, nei jam iÅ¡mokėtoji, ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ieÅ¡kovo nenaudai, perskirstomos Å¡alių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos.

64. Pažymėtina, kad ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovas reiÅ¡kė reikalavimÄ dėl 56 444,58 Eur dydžio draudimo iÅ¡mokos priteisimo, papildomai prašė priteisti 2 032 Eur delspinigius ir Å¡alių pasirinktam nepriklausomam ekspertui sumokėtÄ 1 210 Eur atlyginimÄ . Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ liko patenkinta ieÅ¡kovo reikalavimų dalis, sudaranti 2 proc. nuo ieÅ¡kinio sumos (1 210 Eur), todėl ieÅ¡kovui priteisiama 2 proc. proporcijÄ atitinkanti bylinėjimosi iÅ¡laidų dalis.

65. Už patikslintÄ ieÅ¡kinį mokėtinas žyminis mokestis sudarė 1 120 Eur, todėl ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo priteisiama 22,40 Eur žyminio mokesčio dalis. Taip pat ieÅ¡kovui grÄ Å¾intina 250 Eur žyminio mokesčio permoka, susidariusi ieÅ¡kovui patikslintu ieÅ¡kiniu sumažinus ieÅ¡kinio sumÄ . IeÅ¡kovas taip pat pateikė įrodymus apie patirtas 2 420 Eur iÅ¡laidas už advokato teisinę pagalbÄ pirmosios instancijos teisme. Å ios iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) nustatytų maksimalaus dydžio ribų, todėl yra nemažinamos ir ieÅ¡kovui priteisiama 48,40 Eur iÅ¡laidų, patirtų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti. IÅ¡ viso ieÅ¡kovui priteisiama 70,80 Eur suma.

66. Atsakovas duomenų apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas nepateikė, todėl Å¡ios jam nėra priteisiamos. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo 67. Bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi iÅ¡laidoms, patirtoms bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis).

68. Atsakovo apeliacinį skundÄ tenkinus visiÅ¡kai, atsakovas įgyja teisę į bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimÄ . Už apeliacinį skundÄ atsakovas sumokėjo 1 120 Eur. Å i suma priteistina atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovo. Duomenų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas iÅ¡laidas atsakovas nepateikė, todėl jos nėra priteisiamos. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimÄ pakeisti ir jo rezoliucinę dalį iÅ¡dėstyti taip: „IeÅ¡kovo J. M. ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti ieÅ¡kovui J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovo ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, dalį ekspertui sumokėto užmokesčio – 1 210 Eur (vienÄ tÅ«kstantį du Å¡imtus deÅ¡imt eurų). Priteisti ieÅ¡kovui J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovo ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 70,80 Eur (septyniasdeÅ¡imties eurų 80 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

GrÄ Å¾inti ieÅ¡kovui 2019 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 78 sumokėtÄ 250 Eur (dviejų Å¡imtų penkiasdeÅ¡imt eurų) žyminio mokesčio dalį. IÅ¡aiÅ¡kinti, kad žyminį mokestį grÄ Å¾ina Valstybinė mokesčių inspekcija.“ Priteisti atsakovui ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, iÅ¡ ieÅ¡kovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 120 Eur (tÅ«kstančio Å¡imto dvideÅ¡imt eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimÄ .

Teisėjos Rasa Gudžiūnienė Egidija Tamošiūnienė Agnė Tikniūtė