2019-01-03 Nr. AB-207-3-61-3-00422-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1881-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00422-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. vasario 8 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir atsakovas) 2017 m. sausio 20 d. sprendimą „Dėl pateiktų raštų/skundų“ Nr. (1.1.4)S-609.

2. Pareiškėjos nuomone, VĮ Registrų centras, klaidingai vertindamas Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-36-804/2014, A. O. įregistravo nuosavybes teises tik į 19/36 dalis ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, 1972 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-17711, ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 4-25175 pagrindu A. O. įgijo atitinkamai 1/2 ir 1/6 dalis (iš viso 21/36 dalys) ginčo pastato. Minėtame teismo sprendime nėra nuspręsta, jog A. O. priklauso tik 19/36 dalys ginčo pastato. Priešingai, Trakų rajono apylinkės teismas šiame sprendime nurodė, jog A. O. 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo atitinkamai 1/2 ir 1/6 dalis ginčo pastato. Taigi, VĮ Registrų centras ginčijamame 2017 m. sausio 20 d. sprendime Nr. (1.1.4)S-609 nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. raštus, kuriuose ji nesutiko su Nekilnojamojo turto registre nurodytais duomenimis.

3. Pareiškėja taip pat nesutiko su ginčijamame sprendime pateiktu teiginiu, kad A. O. nuosavybės teisės į 19/36 dalis ginčo pastato buvo įregistruotos 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2-437/2016. Pareiškėja tvirtino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šiame sprendime nustatė, jog A. O. nuosavybės teisę į dalį ginčo pastato įgijo 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, o ne Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovas netinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, A. O. nuosavybės teisę įregistruodamas tik į 19/36 dalis ginčo pastato.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėja (jos atstovė) papildomai nurodė, kad 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. pareiškėja kreipėsi tiek į teritorinį registratorių, tiek į VĮ Registrų centrą. Atsakymą pareiškėja gavo tik iš VĮ Registrų centro. Teritorinio registratoriaus neveikimo nagrinėjant jos prašymus pareiškėja neginčijo. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju ji neturėjo laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos. Ginčijamame sprendime atsakovas atsakė į visus pareiškėjos prašymuose iškeltus klausimus, nurodė priežastis, kodėl nėra registruojamos A. O. nuosavybės teisės į 21/36 dalis ginčo pastato. Taip pat nurodė, kad šiuo metu Trakų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl R. M. nuosavybės teise priklausančių dalių ginčo pastate. Išsprendus šį ginčą, paaiškės, kokių veiksmų turės imtis pareiškėja, siekdama įteisinti A. O. nuosavybės teisę į 21/36 dalis ginčo pastato.

5. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas yra priimtas laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepareiškė aiškaus reikalavimo išnagrinėti išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka konkretų teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas teritorinio registratoriaus atliktų registravimo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2-437/2016, nevertino ir atitinkamai nepriėmė nė vieno sprendimo iš numatytųjų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 32 straipsnio 4 dalyje.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjos A. A. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro vadovą ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo direktorių dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2-437/2016 ir 2016 m. spalio 4 d. nutarties vykdymo. Kreipimesi pareiškėja reiškė nesutikimą su Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus nurodytais duomenimis, pagal kuriuos A. O. vardu įregistruotos nuosavybės teisės į 19/36 dalis nekilnojamojo turto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja nurodė, kad, remiantis 1972 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio reg. Nr. 2-17711) ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio reg. Nr. 4-25175), A. O. įgijo nuosavybėn iš viso 21/36 dalis ūkio pastato su stogu, esančio (duomenys neskelbtini).

9. Pareiškėja 2017 m. sausio 3 d. dar kartą kreipėsi į VĮ Registrų centro vadovą ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo direktorių dėl ginčo pastato, teisėtų 1/2 ir 1/6 dalių įregistravimo A. O. vardu. Šiame rašte pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad A. O. iš A. G. 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimis įsigijo 1/2 ir 1/6 dalis ginčo pastato. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu įpareigojo šių dokumentų pagrindu įregistruoti nuosavybės teises į minėtą turtą A. O. vardu, tačiau Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų arba jie neteisėtai panaikinti apie tai, kad A. O. nuosavybės teise priklauso 1/6 dalis ginčo pastato, kurią jis įsigijo 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėja prašė teisingai, kaip yra nurodyta pirminiuose pirkimo-pardavimo dokumentuose, įregistruoti 1/2 ir 1/6 dalis ginčo pastato A. O. vardu.

10. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. prašymus, ginčijamame 2017 m. sausio 20 d. rašte Nr. (1.1.4)s-609 nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. sausio 9 d. duomenimis, ginčo pastatas yra įregistruotas bendrosios dalinės nuosavybės teise. A. O. įregistruota į šio pastato 19/36 dalis 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d.; pareiškėjai – į 5/36 dalis, remiantis 2011 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutartimi Nr. JK-226; R. M. – į 1/3 dalį, pagal 1985 m. spalio 22 . paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 3011. Tokie duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisės įregistruotos į visą ūkio pastatą, kas sudaro šimtą procentų. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė dokumento, kuris būtų Registro įstatyme numatytas teisinis pagrindas įregistruotos nuosavybės teisės dalies pakeitimui. Be to, Registro įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinta teisinės registracijos įrašų teisingumo prezumpcija, nurodanti, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir priėjo išvadą, jog asmuo, manydamas, kad Nekilnojamojo turto registre buvo įrašyti klaidingi duomenys, turi teisę kreiptis į teritorinį registratorių juos ištaisyti. Tuo atveju, jeigu teritorinis registratorius priima sprendimą netenkinti prašymo ištaisyti duomenis, toks sprendimas gali būti skundžiamas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, o nesutinkant ir su pastarosios išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimu – administraciniam teismui. Teismas, įvertinęs pareiškėjos atstovės paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažino, kad, nesant teritorinio registratoriaus sprendimo atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą dėl neteisingų Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymo, Centrinis registratorius pareiškėjos prašymus pagrįstai nagrinėjo ne Registro įstatymo 32 straipsnyje, o Viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka. Be to, ir pareiškėjos atstovė teismo posėdyje pripažino, kad į VĮ Registrų centrą pareiškėja kreipėsi ne kaip į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

12. Teismas akcentavo, kad teisę pakeisti, tikslinti Nekilnojamojo turto registro duomenis pagal Registro įstatymą turi teritorinis registratorius. Atsakovas šiuo atveju nerevizavo teritorinio registratoriaus veiksmų dėl duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą ir jokio valinio sprendimo dėl pareiškėjos prašymuose nurodytų reikalavimų nepriėmė, o tik išaiškino pareiškėjai Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų keitimo tvarką. Teismo vertinimu, ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, jis pateiktas laikantis šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytų terminų. Teismas nenustatė teisinio pagrindo naikinti šį atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjos skundas buvo atmestas, o jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – netenkintas.

III. 13. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Pareiškėja pažymi, kad Registro įstatymo 33 straipsnis, kuriuo rėmėsi teismas, nurodydamas, jog asmuo, manydamas, kad Nekilnojamojo turto registre buvo įrašyti klaidingi duomenys, turi teisę kreiptis į teritorinį registratorių su prašymu juos ištaisyti, reglamentuoja techninių klaidų taisymą. Tačiau ginčijamame sprendime atsakovas teigė, kad nuosavybės teisės įregistruotos į visą ginčo pastatą, kas sudaro šimtą procentų. Taigi, jeigu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, A. O. nuosavybės teisę įregistruotų į didesnę dalį nei 19/36 dalys ginčo pastato, Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės būtų įregistruotos į daugiau nei šimtą procentų šio pastato – tai nėra tiesiog techninė klaida. Pareiškėjos nuomone, tai patvirtina, kad teismas Registro įstatymo 33 straipsniu vadovavosi nepagrįstai.

15. Pareiškėja teigia, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas per Registro įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 5 darbo dienų terminą atsakymo į jos 2017 m. sausio 3 d. prašymą nepateikė. Nors pareiškėja atsakymą į 2017 m. sausio 3 d. prašymą gavo ne iš teritorinio, o iš centrinio registratoriaus, VĮ Registrų centras ginčijamame 2017 m. sausio 20 d. sprendime išdėstė savo poziciją, kodėl Nekilnojamojo turto registre A. O. nuosavybės teisė yra įregistruota tik į 19/36 dalis ginčo pastato. Vadovaudamasi Registro įstatymo 7 straipsniu, pareiškėja tvirtina, kad VĮ Registrų centras yra galutinė institucija, kuri išreiškia apibendrintą savo teisinę valią ir sprendimo galią dėl skundžiamų teritorinių registratorių priimtų sprendimų. Bet koks VĮ Registrų centro sprendimas sukuria teisines pasekmes visos šios įmonės vardu. Pareiškėja paaiškina, kad, gavusi Centrinio registratoriaus atsakymą (ginčijamą sprendimą), ji pakartotinai į teritorinį registratorių nebesikreipė.

16. Pareiškėja akcentuoja, kad nei VĮ Registrų centras, nei VĮ Registrų centro Vilniaus filialas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo neskundė, tokiu būdu su juo sutikdami, tačiau dabar jie atsisako šį teismo sprendimą tinkamai įgyvendinti. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 straipsnyje įtvirtintą galimybę skirti baudas už antstolio reikalavimo nevykdymą ar kitokį trukdymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus apie teismo sprendimo vykdymo svarbą.

17. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėja tvirtinta teismui nurodžiusi, jog ji Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1298-804/2017 siekia panaikinti teisinę registraciją R. M. vardu į 2/36 dalis ginčo pastato iš 1/3 dalių ir 1/2 dalį kiemo statinių (šulinį). Tarp naginėjamos administracinės bylos ir minėtos civilinės bylos egzistuoja prejudicinis ryšys, kadangi nuo civilinės bylos baigties priklauso ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo vertinimas. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad šios bylos tarpusavyje nėra susijusios, ir mano, kad teismas administracinėje byloje priėmė skubotą ir neteisėtą sprendimą.

18. Pareiškėja 2018 m. gruodžio 3 d. teismui pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus. Pareiškėja nurodo, kad ji yra viena iš A. O. paveldėtojų (jo duktė), apžvelgia jau 10 metų vykstančio konflikto dėl A. O. nuosavybės teisės į ginčo pastatą aplinkybes (be kita ko, kad A. O. nuosavybės teisės į ginčo pastatą apimtis pasikeitė dėl savavališkai, be leidimo ir be A. O. sutikimo, atliktos ginčo pastato renovacijos ir pertvarkymo). Pareiškėjos nuomone, VĮ Registrų centras savo veiksmais ir elgesiu sąmoningai kelia konfliktą, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis atliekant viešojo administravimo funkcijas, dėl ko yra varžomi kitų asmenų interesai, teisė ir laisvė laisvai valdyti, naudotis ir disponuoti turimu turtu – ginčo pasatu. Pareiškėja prašo teisingumo dėl VĮ Registrų centro atsakomybės ir atliktų veiksmų, akcentuoja lygiateisiškumo principo svarbą.

19. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas dėl valstybės įmonės Registrų centro 2017 m. sausio 20 d. sprendimo „Dėl pateiktų raštų/skundų“ Nr. (1.1.4)S-609, kuriuo pareiškėjai atsakyta į jos 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. pareiškimus atsakovui. Pažymėtina, jog ginčo ribos apibrėžtos Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2017 m. vasario 13 d. nutartimi priėmus nagrinėti tik šį reikalavimą.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Aptartais 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. raštais atsakovui pareiškėja išreiškė nesutikimą su Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus nurodytais duomenimis dėl 19/36 nuosavybės teisės į ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravimo A. O. vardu. Ginčijamu atsakymu pareiškėjai atsakovas nurodė, kad ūkio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas bendrosios dalinės nuosavybės teise trims bendrasavininkiams, A. O. įregistruota šio pastato 19/36 dalis vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, o pareiškėja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui dokumento, kuris būtų įstatyme numatytas teisinis pagrindas įregistruotos nuosavybės teisės dalies pakeitimui, nėra pateikusi.

24. Centrinis registratorius kompetentingas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka spręsti skundus dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų pagal prašymus įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus (Registro įstatymo 30 straipsnis), patikslinti ir ištaisyti netikslius ir klaidingus duomenis arba neišsamius papildyti (Registro įstatymo 33 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad atsakovui pareiškėja teikė aptarto pobūdžio skundus.

25. Taigi atsakovas nenagrinėjo administracinio ginčo kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, o ginčijamu raštu išdėstė faktinę situaciją dėl registro duomenų ir paaiškino pareiškėjai jos siekio pakeisti Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis tvarką. Tokį atsakymą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad šalys pripažįsta, jog pareiškėjos netenkinantys registro duomenys atsirado vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2-437/2016. Pareiškėjai dar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią administracinę bylą, buvo nurodyta, kad teismo sprendimai vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis) ir savarankiški administraciniai ginčai dėl to negalimi.

27. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė