2016-01-06 Nr. AB-493-3-61-3-02975-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-260-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02975-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-364 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir atitinkamai dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą turi būti priimtas atsižvelgiant į kiekvieno atvejo konkrečias aplinkybes, proporcingas ir būtinas, objektyviai pagrįstas. Todėl turėtų būti įvertinta tai, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas remiantis prielaida, jog asmens atvykimo į Lietuvą tikslai yra galimai kiti, o ne vykdyti verslą, o šią prielaidą akivaizdžiai paneigia aplinkybės, jog pareiškėjas dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo nuolat keliavo po įvairias šalis be jokių apribojimų. Pareiškėjo nuomone, 3 metų draudimas, užkertantis kelią vykti ir į kitas Šengeno valstybes yra neproporcingas pareiškėjo teisių ribojimas, atsižvelgiant į tai, kad pateikdamas dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jis nesiekė nurodyti jokių klaidingų duomenų ar pateikti tikrovės neatitinkančios informacijos, o situacija susidariusi dėl adresų, kuriais registruota daugiau juridinių asmenų ir daugiau gyventojų, buvo sąlygota netinkamų paslaugų suteikimo. Dėl to pareiškėjas jau ir taip patyrė neigiamas pasekmes, kai buvo priimtas sprendimas neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje, todėl dar ir sankcijos – 3 metų draudimo pritaikymas, kuri apriboja pareiškėjo galimybes keliauti, turi ypač neigiamas pasekmes ir yra visiškai neproporcinga, suvaržanti pareiškėjo teises labiau nei būtina. Tokio draudimo neproporcingumą patvirtina ir tai, kad iki šiol pareiškėjas daugelį metų keliavo po įvairias pasaulio valstybes ir nebuvo padaręs jokių migracinių pažeidimų.

Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčo sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1762 (00312) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A.“. Perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C. SIS) įvestas vadovaujantis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Sąrašo sudarymo taisyklės). Kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas įtvirtina taip pat ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Vertinimo tvarka). Vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pareiškėjo pateikti ir departamento surinkti duomenys patvirtina, kad jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėjas yra įmonės „Bindia“ savininkas, duomenų apie šios įmonės realią veiklą ar planus nėra pateikta. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 156–161) pareiškėjo M. A. B. skundą tenkino: panaikino Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-364.

Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas nustatė, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 31-1762 (00312) atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstatuota, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Padaryta išvada, kad pagrindinis užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, o tik legalizuoti savo buvimą šalyje. (b. l. 76–78). Migracijos departamento Užsienio reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Sąrašo sudarymo taisyklių 4, 5, 6 111, 113 ir 12 punktais, Reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3K-6, 7.14, 7.15, 7.16 ir 11.5 punktais, Vertinimo tvarka bei atsižvelgęs į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1762 (00312), 2014 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-364, kuriame nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 29 d. Šiame sprendime taip pat nuspręsta į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo M. A. B. iki 2017 m. gruodžio 29 d. atvykti bei apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį (b. l. 82–83).

Teismas, spręsdamas kilusį ginčą, rėmėsi Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Vertinimo tvarkos II skirsnio nuostatomis (12 p., 5 p.), Sąrašo sudarymo taisyklių 4, 6 ir 111 punktais, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-364 buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1762 (00312). Vadinasi ginčijamo sprendimo pagrindas iš esmės yra tai, kad pagrindinis pareiškėjo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, o tik legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje; konstatuota, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Sprendimas nebuvo apskųstas.

Remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, teismas pažymėjo, kad Europos Sąjungos teisė leidžia priimti administracinį sprendimą, kurio pagrindu įvedamas perspėjimas dėl draudimo atvykti, kai asmeniui atsisakoma išduoti leidimą gyventi. Atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, aiškinant Įstatymo 133 straipsnio ir Reglamento 24 straipsnio nuostatas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame sprendime nėra atliktas taikytinos priemonės uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 29 d. ir atitinkamai įvesti perspėjimą apie šį draudimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, proporcingumo vertinimas, nėra pateikti jo priėmimą pagrindžiantys motyvai ir tikslai.

Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė įvairių valstybių išduotų Šengeno zonos ir kitų valstybių vizų kopijas (b. l. 99–136). Migracijos departamentas teigia, kad ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas yra iš esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje iš esmės nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, kodėl yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės. Šios aplinkybės nebuvo įvertintos ginčijamu sprendimu. Migracijos departamento nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka gali kreiptis su prašymu dėl jo duomenų išbraukimo, yra nereikšminga, kadangi vertinamas yra ginčijamas sprendimas, o ne galimi vėlesni pareiškėjo ir atsakovo veiksmai. Aplinkybė, kad pareiškėjas gali paprašyti jį išbraukti iš sąrašo neatleidžia atsakovo nuo pareigos vertinti taikomų priemonių proporcingumo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, aktualią teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-364 nelaikytinas proporcingu, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl naikintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pabrėžtina, kad prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas yra sąlygotas būtinumu asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtu. Bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas byloje nepateiktas. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo (LVAT 2015 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2561-552/2015).

III. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 163–166) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčo sprendimas buvo priimtas įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo vertinti pareiškėjo pateikti dokumentai, apklausos metu pateikti duomenys, pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose įmonės tikslai, veiklos pobūdis apibūdinti formaliai, abstrakčiai ir nekonkrečiai. Pateikti duomenys nepatvirtino įmonės veiklos realumo, įmonė nebuvo pasirašiusi jokių sutarčių, nepateikė jokių dokumentų, kad turi realias galimybes vykdyti veiklą. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiu, kad pareiškėjas praeityje nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje tvarkos, nes Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas galioja ir nėra nuginčytas. Be to, nagrinėjamu atveju teismas turėjo vertinti tik pareiškėjo pateiktus įrodymus apie išduotas vizas į Šengeno šalis, o ne apie pareiškėjui išduotas vizas, skirtas kelionei į kitas, ne Šengeno erdvės, šalis. Ginčijamas sprendimas proporcingas ir teisingas.

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. gruodžio 11 d. buvo gautas pareiškėjo M. A. B., atstovaujamo advokato L. B., prašymas administracinėje byloje Nr. A-260-756/2016 patvirtinti 2015 m. gruodžio 11 d. taikos sutartį ir bylą nutraukti. Analogišką prašymą ir taikos sutarties originalą 2015 m. gruodžio 14 d. teismui pateikė ir atsakovas Migracijos departamentas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 521 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai).“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. A. B., atstovaujamas advokato L. B., bei atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė administracinėje byloje Nr. A-260-756/2016 2015 m. gruodžio 11 d. sudarytą taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis), kurią prašo patvirtinti ir administracinę bylą nutraukti.

Iš Taikos sutarties turinio matyti, kad ja šalys siekia taikiai išspręsti byloje kilusį ginčą. Tuo tikslu pareiškėjas atsisako nuo savo paduoto prašymo (reikalavimų), o atsakovas – nuo apeliacinio skundo.

Byloje duomenų, kad Taikos sutarties sąlygos gali prieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir/ar viešajam interesui, nenustatyta. Nėra duomenų ir apie tai, kad ši sutartis gali pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ar teisėtus interesus.

Iš Taikos sutarties, taip pat iš pareiškėjo bei atsakovo kartu su Taikos sutartimi pateiktų lydraščių, matyti, kad šalims yra žinomos taikos sutarties sukeliamos teisinės pasekmės, numatytos ABTĮ 102 straipsnyje. Taikos sutartyje papildomai pažymėta, kad šalims yra žinoma ir suprantama, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, ir kad teismo patvirtinta sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas; kad sudaryta taikos sutartis ir jos turinys neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, bei nepažeidžia kieno nors teisių ir/ar įstatymo saugomų interesų. Be to, Taikos sutartyje (8 p.) nurodyta, kad šalys pareiškia, jog turi įgaliojimus pasirašyti sudaromą taikos sutartį, o šalys, pasirašiusios šią sutartį, patvirtina, kad sutarties sąlygų turinys joms yra suprantamas, aiškus ir atitinka šalių išreikštą valią (10 p.).

Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad egzistuoja teisinės sąlygos, leidžiančios šioje byloje patvirtinti šalių pateiktą Taikos sutartį bei nutraukti bylą (ABTĮ 101 str. 4 p.).

Teismo nutartyje, tvirtinant taikos sutartį, nurodytinos Taikos sutartyje šalių aptartos sąlygos, kurios susijusios su šioje byloje kilusio ginčo dalyko išsprendimu (ABTĮ 521 str. 2 d.). Nutraukus bylą, naikintinas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas (ABTĮ 25 str. 28 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 101 straipsnio 4 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Patvirtinti pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. B. (Pareiškėjas), ir atsakovo, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Atsakovas), 2015 m. gruodžio 11 d. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią šalys susitarė, kad:

1. Atsakovas paliks galioti Pareiškėjui taikomą draudimą iki 2017 d. gruodžio 29 d. atvykti į Lietuvos Respubliką;

2. Atsakovas atšauks įspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą;

3. Pareiškėjas nereikalaus iš Atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme;

4. Atsakovas įsipareigoja 2 punkte nurodytą įsipareigojimą įvykdyti per 7 dienas nuo nutarties, kuria bus patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos;

5. Šalys susitaria, kad visos bylinėjimosi išlaidos, tame tarpe ir šios sutarties parengimo, tenka tas išlaidas patyrusiai Šaliai.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą, o administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė