2013-04-10 Nr. AB-1143-3-61-3-01166-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-546/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01166-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) ir atsakovų Lietuvos valstybės bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, valstybinės pensijos dalies priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-23) ir patikslintu skundu (b. l. 32-50) prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2556(11) ir 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1D-1775(11);

2) įpareigoti VRM nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėti paskirtą 2 247,83 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją;

3) priteisti iš VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės), atstovaujamos VRM, neturtinę žalą 20 000 Lt;

5) priteisti iš VRM palūkanas, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas.

Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI- 1821 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas paaiškino, kad VRM nuo 2010 m. sausio 1 d. jam moka sumažintą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją – 730 Lt. 2009 m. jam buvo mokama paskirto dydžio - 2 247,83 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (toliau – ir pensija). Pareiškėjo teigimu, pensija buvo sumažinta neteisėtai taikant Laikinojo įstatymo 2 priedo formulę, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Atsakovas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 1D-2556(11) ir 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1D-1775(11) informavo apie tai, kad dalis pensijos nemokama taikant Laikinąjį įstatymą.

Pareiškėjas teigė, kad jo, dirbančio pensininko, teisės yra pažeidžiamos. 2009 m. priimtame Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, kad teisinis reguliavimas taikomas laikinai, vėliau buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas abejoja Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimo pratęsimo nuo 2012 sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atitiktimi Konstitucijai, kadangi pagal šio įstatymo nuostatas paskirtų valstybinių pensijų sumažinimas, nenumatant patirtų praradimų kompensavimo, diskriminuoja dirbančius pensininkus. Pareiškėjas buvo priverstas rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir gauti valstybinę pensiją, kuri mokama ir kitiems nedirbantiems šių pensijų gavėjams.

Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, nesirėmė lygiateisiškumo principu, dėl ko pareiškėjas buvo diskriminuojamas ir patyrė neturtinę žalą (CK 6.271 str., 6.250 str.). Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 2 d. nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. lapkričio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, atitinkamai išlieka prieštaravimas ir 2010 m. vasario 11 d. redakcijoje. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek nėra siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės principui. Šis nutarimas įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. Nuo to laiko minėtas teisinis reguliavimas panaikintas ir negali būti taikomas, tačiau vis tiek buvo taikomas pareiškėjui, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu. Pratęsiant Laikinojo įstatymo nuostatas dar vieneriems metams, buvo pažeisti tarptautiniai įsipareigojimai, susiję su socialinėmis žmogaus teisėmis.

Pareiškėjas teigė, kad dėl Laikinuoju įstatymu nustatyton teisinio reguliavimo valstybei kyla ir civilinė atsakomybė. Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo nuo 2012 m. sausio 1 d., nes dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ir jo pratęsimo patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, neturi pinigų išlaikyti šeimą, tenka skolintis ir dirbti. Neteisėti veiksmai buvo intensyvūs ir ilgalaikiai. Pareiškėjas stengėsi ginčą spręsti neteismine tvarka, tačiau atsakovas nesistengė tinkamai atsakyti į pareiškėjo prašymus. Patirtus dvasinius išgyvenimus pareiškėjas vertina 20 000 Lt ir patirtos žalos atlyginimą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 66–68) paaiškino, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, suteikta Konstituciniam Teismui ir, nesant atitinkamam šio teismo sprendimui, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų išmokėti pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo, neįrodo, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu (b. l. 84–92) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui S. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 8 164,84 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d; įpareigojo VRM nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant S. G. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo; priteisė pareiškėjui iš VRM 400 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjui. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija iki 2010 m. sausio mėn. sudarė 2 247,83 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant pensiją buvo taikytas Laikinasis įstatymas ir pradėta mokėti sumažinta pensija. 2010 m. kovo 1 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, nurodydamas, kad 2010 m. vasario 26 d. gavo 755 Lt dydžio pensiją, prašė sumokėti nepriemoką ir mokėti 2 247,83 Lt pensiją. VRM 2010 m. kovo 26 d. raštu Nr.1D-2254-(2) pareiškėjui atsakė, kad perskaičiuotos pensijos dydis, pritaikius Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę, yra 1 798,24 Lt; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikoma minėto įstatymo 2 priedo formulė ir pareiškėjui mokėtina pensijos dalis už 2010 m. sausio mėn. yra 755,27 Lt (b.l. 27,30-31). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima pareigūnų ir karių valstybines pensijas, taip pat pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas 2012 m. vasario 21 d. kreipėsi skundu į VRM dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. VRM 2012 m. kovo 13 d. VRM raštu Nr. 1D-1775(11) informavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimtas nutarimas įsigalios 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl VRM neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip ir mokėti pareiškėjui 2 247,83 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką (b.l. 25). 2012 m. kovo 23 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM su skundu, nurodydamas, kad jam 2012 m. ir toliau mokama sumažinta valstybinė pensija, nors Laikinojo įstatymo galiojimas pasibaigė 2011 m. gruodžio 31 d. VRM 2012 m. balandžio 11 d. atsakyme Nr. 1D-2556(11) nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas pagal Laikinąjį įstatymą pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (b.l.24).

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisėtumo. Be to, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurį grindžia iš esmės tuo, kad taikant teisės normas, kurios prieštarauja Konstitucijai, jam nepagrįstai mokama mažesnio dydžio pensija.

Išanalizavęs teisinį reguliavimą teismas nustatė, kad 1994 m. gruodžio 13 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr.I-693 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija <...>. 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr.i-730 3 straipsnio 3 dalyje (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.

Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 straipsniu buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. 2011 m. gruodžio 20 d. priimtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, įsigaliojęs 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo nustatyta, kad asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

2011 m.gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį nuo 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis:1) šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.;2) šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms,4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonominės krizės nulemtą valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; nustatė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis šia apimtimi neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1,2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 29 d.

Teismas rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, pabrėždamas, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą ar jo dalį antikonstitucine, tai reiškia, jog tokie aktai (jų dalys) pašalinami iš Lietuvos teisės sistemos visam laikui.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos dalies priteisimą. 2010 m. sausio mėnesį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2 247,83 Lt buvo sumažintas iki 1 798,24 Lt (2247,83 Lt x 0,8 k). Nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. išmokėta 6 221,08 Lt valstybinės pensijos (b. l. 30, 80). Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal kurį valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis neturėjo dėl to būti mažinamas, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2012 m. sausio iki rugsėjo mėn. susidarė 8 164,84 Lt dydžio pensijos nepriemoka (1798,24 Lt x 8 mėn. – 6221,08 Lt). Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teisėjams neišmokėtų valstybinių pensijų dalių priteisimo (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar panašiai, todėl jos negali būti priteisiamos.

Teismas įpareigojo VRM apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti VRM 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2556(11) ir 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1D-1775(11) teismas nurodė, kad VRM, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad šių sprendimų priėmimo metu atsakovui nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl šių sprendimų panaikinimo.

Dėl pareiškėjo prašymo atlyginti 20 000 Lt neturtinę žalą teismas konstatavo, kad ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šiam ginčui spręsti taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas jau yra išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino nuo 800 Lt iki 400 Lt.

III. Pareiškėjas S. G. padavė apeliacinį skundą (b. l. 94–113), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde pakartojami argumentai, kurie buvo nurodyti patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo formaliai, jo teises ir interesus gynė neveiksmingai.

2. Pasisakydamas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir pažymėjęs, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas, teismas nepatikslino Laikinojo įstatymo nuostatų redakcijų. Pareiškėjo nuomone, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-1821 redakcijos Konstitucinis Teismas nenagrinėjo. Teigia, kad ši nuostata (jos galiojimo pratęsimas) diskriminuoja vieną socialinę grupę – pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus, palyginus su senatvės pensijas gaunančiais asmenimis. Apelianto nuomone, atsižvelgiant Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimus Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas priimant 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-1821 redakcijos 15 straipsnio pakeitimą prieštarauja Konstitucijai.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė įstatymo normų, numatančių civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareigūnų ir karių pensija jam buvo perskaičiuota ir išmokama sumažinta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurias rengė ir teikė atsakovai, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir VRM veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai – neteisėtų įstatymų nuostatų priėmimas (Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies) sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui, todėl atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė). Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir toliau negauna visų pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pareiškėjo nuomone, tai reiškia, jog atsižvelgiant į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio l dalį neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė ir iki šiol patiria nuostolius, kurių dydis yra lygus neišmokėtai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos daliai.

Pareiškėjas nurodo, kad jis siekia neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės nuo 2012 m. sausio 1 d., nes dėl minėtų teisės aktų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. patyrė šoką, dvasiškai išgyveno, realiai pajuto emocinę depresiją, pažeminimus, susirgo, sutriko miegas, atsirado nepatogumai sumažėjo bendravimo galimybė su giminėms, draugais, jo reputacija pablogėjo ir apribojo savo ir šeimos poreikius, teko skolintis pinigus ir dirbti. Dvasinė skriauda nevienkartinio pobūdžio, valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai yra itin intensyvūs ir ilgalaikiai. Tokiu būdu, buvo pažemintas jo kaip Lietuvos Respublikos piliečio orumas, garbė, buvo priverstas jaustis nereikalingu savo valstybėje. Be to, pareiškėjas nurodo, kad žalą kildina ir iš VRM, kuri priėmė 2012 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. kovo 13 d. sprendimus Nr. 1D-1775(11), Nr. 1D-2556(11) dėl jo pareigūnų ir karių pensijos sumažinimo, veiksmų. Pareiškėjo teigimu, VRM, turėdama Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo projektą dėl jo galiojimo pratęsimo nepasisakė prieš jo teikimą Vyriausybei. Vyriausybėje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras balsavo už projekto priėmimą Seime, nors žinojo, kad bus diskriminuojama viena pensijų gavėjų grupė ir todėl dėl atsakovo kaltės, neteisėtų veiksmų, Seime buvo priimtas šis Laikinojo įstatymo pakeitimas. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, nepagrįstai atmetė reikalavimus dėl VRM 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-2556(11) ir 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-1775(11) panaikinimo.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) kontekste, savo teisių diskriminavimą ir nemokėjimą pensijos dalies, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 108 Lt), jam padarytą neturtinę žalą įvertino 20 000 Lt. Mano, jog šiuo atveju nereikia įrodinėti priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir jo patirtų nepatogumų ar dvasinių išgyvenimų.

4. Pareiškėjas teigia, kad jam nesuprantamas pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti VRM jam nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo, nes teismas nenurodė įstatymo redakcijos, o Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

5. Nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo. Pareiškėjo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnį, teismas turėjo vadovautis Europos Sąjungos teisės aktais ir Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Teigia, kad sumažinus jam paskirtą pensiją, nebuvo išmokėta pensijos dalis – 8 164,84 Lt ir buvo nemokamos palūkanos (428,48 Lt), kurios kiekvieną dieną didėja. Teigia, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti atsakovus kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra atsakovų – skolininkų kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Per kreipimosi ir bylinėjimosi laiką atsakovas naudojosi jo pareigūnų ir karių pensijos dalies lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė jo interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prašo, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi priteisti iš atsakovo VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, jo naudai 5 proc. dydžio metinės palūkanas nuo 20 000 Lt sumos neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d.

Atsakovai, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos ir Vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124–126), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visa apimtimi.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kurio įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 8 164,84 Lt pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. t. y. už laikotarpį iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios 2012 m. birželio 30 d. įstatyme XI-2195, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

2. Teismo įpareigojimas VRM nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo, prieštarauja bylos medžiagai ir teisiniam reglamentavimui, yra nepagrįstas ir nebūtinas. Įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas valstybinės pensijos ribojimas nebuvo taikomas. Be to, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2196, įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d., pakeitė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą nustatydamas, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Taigi Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., neteko galios iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos.

3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, todėl, atsižvelgiant į iš dalies tenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų turinį, mano, kad visa nurodyta bylinėjimosi išlaidų suma skundžiamu teismo sprendimu priteista tik iš VRM nepagrįstai.

Pareiškėjas S. G. pateiktame atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 132–151) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM ir VRM, atsiliepime į pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą (b. l. 152–153).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo taikant Laikinąjį įstatymą. Prašė priteisti iš atsakovo nesumokėtą pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei įpareigoti atsakovą nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėti paskirto dydžio pensiją – 2247,83 Lt. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 8 164,84 Lt dydžio pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir įpareigojo atsakovą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant S. G. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Pareiškėjas dėl priteistos sumos sutinka, tačiau teigia, kad jam neaiški teismo sprendimo dalis, kuria nustatytas įpareigojimas atsakovui pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Atsakovas su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka visiškai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu nepripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pensiją, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis (2247,83 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę (2247,83 x 0,8) ir tokiu būdu nustatyta pensijos dydis – 1798,24 Lt. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Pirmosios instancijos teismas 8 164,84 Lt dydžio pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui priteisė pagrįstai. Ši pensijos nepriemoka (1798,24 Lt x 8 mėn. – 6221,08 Lt = 8 164,84 Lt) susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms. Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr.XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis bei 2 priedas buvo pripažinti netekusiais galios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pensijos nepriemoką iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos Laikinojo įstatymo nuostatos, numačiusios valstybinių pensijų dydžio mažinimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo buvo ir yra nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, gimęs 1952 metais, be pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, gauna kokią nors kitą pensiją ir kad jo gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo mažintas taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl teismo įpareigojimas atsakovui netaikyti pareiškėjo atžvilgiu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo, yra nepagrįstas ir naikintinas, o pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėti paskirtą 2247,83 Lt pensiją, atmestinas, kadangi pareiškėjo pažeistos teisės už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. apgintos pirmosios instancijos teismui priteisus pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumento, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A552-519/2013 dėl teismų praktikos formavimo bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalies neišmokėjimo taikant Laikinąjį įstatymą. Šioje nutartyje sprendžiant dėl pensijos nepriemokos priteisimo, be kita ko, atsižvelgta į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtį: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Taip pat pažymėta, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą. Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. sudarant įstatymų leidėjui tam tikrą laiką pašalinti teisinį neapibrėžtumą Konstituciniam Teismui pripažinus, kad atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo teisių pažeidimas už pareiškėjo iškeltam ginčui aktualų laikotarpį, kaip jau buvo minėta, atsirado dėl valstybinės pensijos dydžio apribojimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, Konstitucijai prieštaraujančiu būdu. Dėl pensijos sumažinimo pareiškėjas kreipėsi į atsakovą tiek iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d nutarimo priėmimo, tiek jį priėmus, o gavęs neigiamą atsakymą, dėl pažeistos teisės gynimo kreipėsi į teismą nepraleidęs trejų metų termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), taigi sprendimas pareiškėjo atžvilgiu dėl pensijos sumažinimo nėra įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. iki 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2195 įsigaliojimo dienos, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis bei 2 priedas buvo pripažinti netekusiais galios.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo atmetė pagrįstai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, be kita ko, išaiškino, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai ir teisingai nurodė, kad pareiškėjo pažeistos teisės dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo apgintos pirmiau minėtu būdu, t. y. įpareigojant atsakovą išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.

Dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti VRM 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2556(11) ir 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1D-1775(11) pirmiausia pažymėtina, kad skiriasi šių aktų priėmimo paskirtis. 2012 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 2D-2556(11) pareiškėjui atsakyta į jo 2012 m. kovo 23 d. skundą, kuriame pareiškėjas skundėsi, kad VRM netinkamai išnagrinėjo jo ankstesnį, t.y. 2012 m. vasario 1 d. skundą dėl kurio priėmė 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2556(11). Atsakovas 2012 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 2D-2556(11) paaiškino pareiškėjui, kad jis 2012 m. kovo 23 d. skunde nenurodė naujų aplinkybių dėl pensijos nemokėjimo bei priminė ankstesnius atsakymus dėl pensijos mokėjimo pagal Laikinąjį įstatymą. Naikinti atsakovo 2012 m. balandžio 11 d. raštą Nr. 2D-2556(11), atsižvelgiant į jo priėmimo paskirtį, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. VRM 2012 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 1D-1775(11), kaip matyti iš jo turinio, buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl to, kad nemokama visa paskirto dydžio pensija. Šiame sprendime atsakovas pateikė pareiškėjui informaciją apie teisinį reguliavimą, kuriuo turi vadovautis mokėdamas pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be kita ko, atkreipdamas dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo datą. Iš VRM 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-1775(11) turinio matyti, kad šis sprendimas iš esmės reiškia ir atsisakymą mokant pareiškėjui pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, nors šio individualaus administracinio akto priėmimo metu atsakovui buvo žinoma, kad ši įstatymo nuostata prieštarauja aukščiausiajai teisei – Konstitucijai. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl VRM 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-1775(11) panaikinimo keistina, panaikinant VRM 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-1775(11) dalį ta apimtimi, kuria nuspręsta pareiškėjo atžvilgiu ir toliau taikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, kadangi teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymo normų atitikties Konstitucijai nekilo.

Apibendrinant išdėstytus argumentus pareiškėjo ir atsakovų apeliacinius skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas išdėstant šio sprendimo rezoliucinę dalį nauja redakcija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. G. (S. G.) ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą patenkinti iš dalies. Priteisti S. G. (S. G.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 8164,84 Lt (aštuoni tūkstančiai vienas šimtas šešiasdešimt keturi litai ir aštuoniasdešimt keturi centai) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-1775(11) dalį ta apimtimi, kuria nuspręsta pareiškėjo atžvilgiu taikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti“.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kuria išspręsta dėl teismo išlaidų priteisimo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis