2016-11-21 Nr. AB-21860-3-61-3-05761-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1856-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05761-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo G. G. ir trečiojo suinteresuoto asmens A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. L., G. G., T. V., M. N., A. N. ir P. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S., M. G. (M. G.), Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notarų biuro notarei I. N., Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarei R. J. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su 2014 m. gruodžio 30 d. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 2.9-86-10100 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. G.“; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 2.9-86-10101 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) G. G.“; 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 2.9-86-12277 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) mirusiam M. G.“; 4) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S45-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. G.“; 5) pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 2 d. dovanojimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. G. (V. G.) padovanojo L. L. 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 6) pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria G. G. ir T. V. paveldėjo 4,41 ha ir 0,47 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); 7) pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria V. G. ir P. G. M. N. bendrosios nuosavybės teise pardavė 0,42 ha ir 0,18 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); 8) pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo akto dalį, kuria V. G. ir P. G. M. N. perdavė 0,42 ha ir 0,18 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); 9) taikyti restituciją ir Lietuvos valstybei grąžinti iš atsakovų G. G. ir T. V. 4,41 ha ir 0,47 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); 10) taikyti restituciją ir grąžinti Lietuvos valstybei atsakovės L. L. 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 11) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti Lietuvos valstybei iš P. G. 28 274 Lt (8 188,72 Eur), kuriuos V. G. ir P. G. gavo pagal 2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiškėjas taip pat prašė jam iš atsakovų priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2014 m. rugsėjo 8 d. buvo gautas J. A. P. prašymas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo. Atlikus patikrinimą, nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10100 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. G.“ atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,34 ha žemės ir 0,54 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini), grąžinant V.

G. natūra 4,46 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir 0,42 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (gyvenamosios teritorijos – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai). Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10101 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) G. G.“ atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,33 ha žemės ir 0,55 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini), grąžinant G.

G. natūra 4,41 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir 0,47 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (gyvenamosios teritorijos – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai). Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.9-86-12277 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui mirusiam M. G.“ atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,90 ha žemės, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 2,65 ha žemės sklypus žemės ūkio paskirčiai bei 0,78 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (gyvenamosios teritorijos – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai), esančius (duomenys neskelbtini).

NŽT 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. S45-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. G.“ atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,90 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,81 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre minėtų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų pagrindu įregistruotos V. G., G. G., M. G. nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisės į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą visų pirma atkuriamos turto savininkui. Kitų asmenų, nurodytų minėtame straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teises yra išvestinė iš savininko teisės. Visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Minėtuose sprendimuose nurodyta, kad atkuriamos nuosavybės teisės į A. (A.), A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę ir mišką, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių giminystės ryšį įrodančių dokumentų bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo duomenimis, V. G., M. G. yra M. G., mirusio (duomenys neskelbtini), sūnūs, o G. G. – M. G. sūnaus A., mirusio (duomenys neskelbtini), žmona. Taigi, V. G., M. G. ir G. G. galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.

Sprendimai atkurti nuosavybės teises V. G., M. G. ir G. G. buvo priimti remiantis 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Joniškio valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašais bei 1940 m. M. T. parduotų žemės sklypų sąrašais. M. G. ir A. G. (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą), valdė bendro 7,0258 ha ploto žemės sklypus Nr. 19 ir Nr. 20. Kadangi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, pagal galiojusius (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies (toliau – ir Sąvadas) 543 straipsnis) bei dabar galiojančius civilinius įstatymus preziumuojama, kad jų dalys yra lygios, todėl V. G., M. G. ir G. G. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (3,5129 ha žemės). Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių duomenų matyti, kad S. K. (nurodyta pavardė K. laikytina rašymo apsirikimu) 1997 m. lapkričio 25 d. atsisakė jai priklausiusios iš tėvo A. G. paveldėtos žemės tėvo brolio M. G. vaikų naudai. Tokius pareiškimus 1997 m. lapkričio 25 d. ir 1997 m. spalio 8 d. atitinkamai surašė ir A. G. anūkai S. M. (S. M.), K. S. ir L. G.. Minėtų asmenų parašus patvirtino Molėtų rajono Joniškio seniūnijos bei Pabradės miesto seniūnai.

Atkūrimo įstatyme aktualiu laikotarpiu imperatyviai buvo numatytas asmenų, kuriems gali būti perleista turima teisė, sąrašas bei įtvirtintas reikalavimas dėl sandorio (sutarties) formos. Todėl S. K., S. M., K. S. ir L. G. atsisakymas teisės atkurti nuosavybės teises kitų asmenų, nenurodytų įstatyme, naudai, ir notariškai nepatvirtinta sutartimi, neatitinka įstatymo reikalavimų, negalioja ir nesukuria jokių teisinių padarinių. Molėtų rajono Joniškio seniūnijos bei Pabradės miesto seniūnai patvirtino tik parašo dokumente tikrumą ir netvirtino dokumente išdėstytų faktų, nenustatė, ar perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą priklauso jos perleidėjui.

Pareiškėjas nurodė, kad nei nuosavybės teisių atkūrimo bylose, nei Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra dokumentų, įrodančių, kas nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė A. G. priklausiusį žemės sklypą. Jo sūnūs A. ir M. G. nuosavybės teise valdė du pirktus bendro 7,0258 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi, M. G. paveldėtojai galėjo pretenduoti tik į jų tėvui galėjusią tekti 1,75 dešimtinės žemės.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-1885 nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše įrašytas ir (duomenys neskelbtini) gyventojas G. A., gimęs (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčo žemės savininkas buvo būtent G. A., G. sūnus (g. (duomenys neskelbtini)), miręs (duomenys neskelbtini). Taigi, V. G., M. G. ir G. G. nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, t. y. atkurtos nuosavybės teisės į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui M. G.. Atitinkamai Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais V. G., G. G. ir M. G. atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkantį buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą bei NŽT 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. S45-59, kuriuo M. G. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl turi būti panaikinti. Panaikinus minėtus aktus, turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės.

Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo duomenimis, 2007 m. liepos 2 d. dovanojimo sutartimi (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtinta Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notaro biuro notarės I. N., V. G. dukrai L. L. padovanojo 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). L. L. nuosavybės teisė į ginčo sklypą registruota nuo 2007 m. liepos 25 d. 2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, patvirtinta Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės R. J. (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), V. G. ir P. G.

M. N. bendrosios jungtinės nuosavybės teise pardavė 0,42 ha žemės sklypą su pastatais ir 0,18 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), už atitinkamai 130 000 Lt ir 20 000 Lt. Šalys 2006 m. kovo 23 d. pasirašė minėto turto priėmimo–perdavimo aktą. M. N. ir A. N. nuosavybės teisė į žemės sklypus registruota 2006 m. balandžio 11 d. Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notaro biuro notarė I. N. 2009 m. birželio 9 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo patvirtino, kad G.

G., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą po 1/2 dalį paveldėjo sūnus G. G. ir dukra T. V.. Jų nuosavybės teisės į ginčo sklypus atitinkamai buvo įregistruotos 2009 m. liepos 16 d. ir 2009 m. liepos 7 d. Švenčionių rajono 1-ojo notaro biuro notarė M. M. 2006 m. birželio 27 d. išdavė nuosavybės teisės liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo patvirtino, kad M. G., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldėjo žmona M. G.. Vilniaus miesto 35-ojo notaro biuro notarė A. P. 2009 m. spalio 15 d. išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (reg.

Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo patvirtino, kad M. G., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą po 1/2 dalį paveldėjo sūnus M. G. ir dukra A. S.. Nekilnojamojo turto registre M. G. ir A. S. daiktinės teisės į ginčo žemės sklypus nėra registruotos. Pažymėjo, kad pripažinus negaliojančiais minėtus administracinius aktus ir juos panaikinus, V. G., M. G. ir G. G. nelaikytini teisėtais ginčo žemės sklypų įgijėjais bei savininkais. Taigi, G. G. ir T. V. negalėjo paveldėti turto, kurio teisėtu savininku nebuvo G. G., o V. G. negalėjo padovanoti L.

L. bei parduoti M. N. neteisėtai įgyto turto. Taigi, dokumentai, kuriais tai buvo padaryta, yra niekiniai ir negaliojantys, o žemės sklypai turi būti grąžinami valstybės nuosavybėn bei taikoma restitucija piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš P. G. valstybės naudai visą tai, ką V. G. ir ji pati yra gavę už perleistus sklypus.

Pareiškėjas tvirtino, kad nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu į didesnę žemės dalį, nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam savininkui, vertintinas kaip viešasis interesas. Pažymėjo, kad pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius sužinojo, kai 2014 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Šeštasis skyrius jam pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti J. A. P. pareiškimą dėl įstatymų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo srityje, tačiau iš pateiktų duomenų nebuvo gali spręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas. Nuosavybės teisių V. G., M. G. ir G. G. atkūrimo bylų dokumentai bei NŽT paaiškinimai dėl nustatytų įstatymų pažeidimų prokuratūrai buvo pateikti tik 2014 m. lapkričio 17 d., tačiau ir iš jų nebuvo galima visapusiškai išnagrinėti teisinei situacijai reikšmingų aplinkybių, o Lietuvos valstybės istorijos archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti reikšmingi dokumentai buvo gauti tik 2014 m. gruodžio 1 d. ir 2014 m. gruodžio 10 d., taigi, terminas prokurorui kreiptis į teismą nebuvo praleistas.

Teismo posėdyje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, palaikė pareiškimą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti iš esmės Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškime nurodytais argumentais.

Nurodė, kad V. G., M. G. ir G. G. galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Teigė, kad V. G., M. G. ir G. G. nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, t. y. atkurtos į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui – M. G., todėl ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai bei NŽT sprendimas turi būti panaikinti.

Atsakovai L. L., G. G., T. V. ir P. G. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, praleido terminą paduoti pareiškimą teismui. Be to, yra praėjęs pakankamai ilgas terminas nuo administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo.

Teismo posėdyje atsakovų atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Atsakovai M. N. ir A. N. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškimą atsakovai nurodė, kad nėra nustatyta, jog V. G., G. G. ir M. G., siekdami atkurti teises į žemę kaimo vietovėje, būtų elgęsi nesąžiningai. Šie asmenys valstybinėms institucijoms pateikė visus reikalautus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl valstybinėms institucijoms įvertinus visus turimus įrodymus ir priėmus sprendimą tenkinti minėtų asmenų prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, V. G., G. G. ir M. G. negalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą yra atkurtos neteisėtai, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procese jie neturėjo kompetencijos priimti sprendimų dėl grąžintinos žemės dalies nustatymo, be to nenustatyta, kad jie būtų darę kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams. Atsakovai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškime nurodyti tariami pažeidimai atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą yra susiję išimtinai tik su valstybės institucijų atliktais veiksmais priimant atitinkamus sprendimus, todėl remiantis teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principais, valstybė privalo prisiimti su valstybės institucijų veiksmais susijusius neigiamus padarinius.

V. G. ir G. G. nuosavybės teisės į ginčo objektus buvo atkurtos dar 2005 m. Vilniaus apskrities viršininko priimtais sprendimais, o M. G. – 2010 m. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu, t. y., iš esmės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nekilnojamąjį turtą atkurtos beveik prieš 10 metų. Nenustatyta aplinkybių, kad nuosavybės teises siekta atkurti į valstybei išimtine nuosavybe priklausantį turtą. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas teismine tvarka ginti viešąjį interesą bei naikinti valstybės institucijų priimtus administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus sandorius.

Pažymėjo, kad 2006 m. kovo 20 d. V. G. ir atsakovė P. G. su M. N. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo su pastatais įsigijimo, kurią patvirtino Vilniaus 32-ojo notarų biuro notarė R. J.. Nuosavybės teisės į minėtoje sutartyje nurodytą turtą atsakovams buvo perduotos 2006 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo aktu. Notarinės sutarties sudarymo metu nustatyta, jog sutartimi perleidžiamas turtas nuosavybes teise priklausė V. G.. Sutarties sudarymo dieną nenustatyta jokių ginčų ar apribojimų V. G. disponuoti joje nurodytu turtu. Taigi, atsakovai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigiję minėtoje sutartyje nurodytą turtą, laikytini sąžiningais jo įgijėjais, todėl neegzistuojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams, nekilnojamas daiktas iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas, atitinkamai nėra jokio pagrindo pripažinti sutartį ir turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriais V. G. ir P. G. perdavė jiems priklausantį turtą, negaliojančiais.

Teismo posėdyje atsakovų atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. S. ir M. G. pateiktame atsiliepime su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad viešas interesas nebuvo pažeistas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nors tinkamas įstatymų taikymas yra vienas iš teisinės visuomenės interesų, tačiau šio intereso pažeidimas, pasireiškęs vien nustatytų procedūrų pažeidimu, nepadariusio įtakos priimto administracinio akto teisėtumui ir pagrįstumui, negali būti ginamas teisminiu būdu. Byloje esančios archyvinės pažymos įrodo, kad iki nacionalizacijos A. G. nuosavybės teise valdė 7,6475 ha žemės sklypą, kuriame buvo 1,0925 ha miško. Byloje esančios archyvinės pažymos taip pat įrodo, kad A. G. yra M. ir A. G. tėvas. Kadangi A. G. mirė (duomenys neskelbtini), remiantis tuo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 1127 straipsniu, teisėti vaikai yra pirmos eilės įpėdiniai, o pagal Sąvado 1261 straipsnį, palikimas galėjo būti įgyjamas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kai įstatyminiai paveldėtojai po turto savininko mirties liko ir gyveno mirusiojo ūkyje, reiškia, jog jie naudojosi tuo turtu ir savo veiksmais priėmė palikimą. Po A. G. mirties jo ūkyje liko gyventi sūnūs M. ir A. G., kitas sūnus – J. – tuo metu gyveno užsienyje, o dukra S. ištekėjo. M. ir A. G. papildomai nupirko dar 7,0258 ha žemės, taigi iki nacionalizacijos jie abu nuosavybės teise valdė iš viso 14,66 ha žemės sklypus, į kuriuos ir buvo atkurtos nuosavybės teisės.

Tai, kad pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą dėl teisės aktų neišmanymo, garbingo amžiaus ar galimai suklaidinti žemėtvarkos pareigūnų pasirinko kitą atkuriamos nuosavybės pasidalinimo būdą nei numatė tuo metu galiojantys teisės aktai, viešo intereso nepažeidžia. Be to, pretendentai neturėjo kompetencijos ar įgaliojimų vertinti, ar byloje yra pateikti visi tinkami dokumentai. Akivaizdu, kad jei A. G. ir / arba M. G. įpėdiniai būtų tinkamai ir laiku informuoti žemėtvarkos pareigūnų, kad seniūno patvirtintas atsisakymas M. G. įpėdinių naudai yra netinkamos formos, būtų ėmęsi kitų veiksmų nuosavybės teisei atkurti, nes ginčo tarp įpėdinių dėl nuosavybės teisės atkūrimo nėra. Pažymėjo, kad Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių pažymos ir išvados buvo parengtos galiojant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies redakcijai, kuri nustatė, jog piliečiai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims, taigi pareiškimo argumentas, kad teisės galėjo būti perleistos tik vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Seniūno patvirtintas dokumentas yra rašytinis, o remiantis tuo metu galiojusiu įstatymu „Dėl notarinių veiksmų atlikimo kaimo vietovėse“, seniūno patvirtintas dokumentas prilyginamas notaro patvirtintam dokumentui. Nurodė, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustatė galimybę atsisakyti palikimo kitų asmenų naudai. Mano, kad patenkinus pareiškimą, bus pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, o sprendimų panaikinimas nebus proporcingas procedūriniams pažeidimams, kurie buvo padaryti ne dėl atsakovų kaltės, o dėl galimai neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Kadangi įpėdiniai, atsakovai ir tretieji asmenis veikė sąžiningai, teikė žemėtvarkai visus reikalaujamus dokumentus, naudojosi žeme, mokėjo mokesčius, o viešojo administravimo subjektas restitucijos proceso metu neveikė operatyviai (nuo prašymo atkurti nuosavybės teises iki sprendimo jas atkurti praėjo 19 metų (1991 m.–2010 m.)), nuo skundžiamų sprendimų priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos yra praėję 5–10 metų, turint omenyje nekilnojamojo turto materialinę išraišką, ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, bei tai, kad patenkinus prokuroro pareiškimą būtų paveiktos ir konstitucinės vertybės: teisingumo principas, reikalavimai užtikrinti teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, būtinumą užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų pasitikėjimą valstybe ir teise, prašė pareiškimo netenkinti. Be to, manė, kad pareiškėjas praleido terminą pareiškimui teismui paduoti, o nuo prašomų panaikinti aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento praėjo nepateisinamai ilgas laiko tarpas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įvertinus tai, jog subjektams nuosavybės teisės buvo atkurtos prieš daugiau nei dešimt metų, kad bylose nebuvo pateikta duomenų dėl subjektų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės, nesąžiningumo, nebuvo nustatyta duomenų, jog žemės sklypai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, priskirti rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei, nėra pagrindo ginti viešąjį interesą.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose, tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo, būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Šiuo atveju ginčijamų sprendimų priėmimą lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o atsakovai, pasitikėdami valstybės institucijų kompetencija, nebūdami profesionalūs žemėtvarkininkai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų neatliko veiksmų, kurie būtų darę įtaką valstybės institucijų suklydimui nustatant grąžintinos žemės plotus. Pretendentai nebuvo informuoti, kad trūksta giminystės ryšį įrodančių dokumentų, todėl negalėjo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nes įstatymas suteikė papildomą terminą trūkstamiems dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Teismo posėdyje tretieji suinteresuoti asmenys su pareiškimu nesutiko ir remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais, prašė jį atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notarų biuro notarė I. N. ir Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė R. J. pateiktuose atsiliepimuose į pareiškimą pažymėjo, kad tiek tvirtinant žemės sklypo dovanojimo sutartį, tiek žemės sklypų pardavimo sandorių sudarymo momentu jos vadovavosi Nekilnojamojo turto registre įrašytais duomenimis apie nuosavybės teises į ginčo sklypus. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo momento laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Sutartys sudarytos ir notariniai veiksmai atlikti įstatymuose nustatyta tvarka, jokie teisės aktai atliekant notarinius veiksmus nebuvo pažeisti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10100 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į V. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,34 ha žemės ir 0,54 ha miško, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant V. G. bendrą 4,46 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 0,42 ha žemės sklypą kitai paskirčiai. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10101 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į G. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,33 ha žemės ir 0,55 ha miško, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant G. G. bendrą 4,41 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 0,47 ha žemės sklypą kitai paskirčiai.

Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.9-86-12277 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui mirusiam M. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į M. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,43 ha žemės, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn du žemės sklypus (2,32 ha ir 0,33 ha) žemės ūkio paskirčiai bei 0,78 ha žemės sklypą kitai paskirčiai, esančius (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančio 1,47 ha miško bus atkurtos vėliau. NŽT 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. S45-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į M. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,47 ha miško – ir vietoj turėto 1,47 ha miško perduodant neatlygintinai nuosavybėn bendrą 0,81 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini).

Nekilnojamojo turto registre 2006 m. kovo 3 d., remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10100, buvo įregistruota V. G. nuosavybės teisė į 4,28 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 0,42 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos paskirties ir 0,18 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre 2009 balandžio 14 d. ir 2009 m. liepos 7 d., remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10101, buvo įregistruota G. G. nuosavybės teisė į 0,47 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos paskirties ir 4,41 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre 2011 m. vasario 22 d., remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.9-86-12277, įregistruota M. G. nuosavybės teisė į 0,33 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 0,81 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini).

V. G. 2007 m. liepos 2 d. sudaryta žemės sklypo dovanojimo sutartimi, patvirtinta Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notarų biuro notarės I. N., padovanojo savo dukrai L. L. 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). V. G. ir P. G., atstovaujami L. L., 2006 m. kovo 20 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, patvirtinta Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės R. J., M. N. pardavė 0,42 ha žemės sklypą su pastatais ir 0,18 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), bei 2006 m. kovo 23 d. pasirašė priėmimo–perdavimo aktą.

Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notarų biuro notarė I. N. 2009 m. birželio 9 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, kuriame patvirtino, kad G. G., mirusios (duomenys neskelbtini), turto įpėdiniai lygiomis dalimis yra vaikai T. V. ir G. G..

Švenčionių rajono 1-ojo notarų biuro notarė M. M. 2006 m. birželio 27 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriame patvirtino, kad M. G., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldi jo sutuoktinė M. G.. Vilniaus miesto 35-ojo notarų biuro notarė A. P. 2009 m. spalio 15 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriame patvirtino, kad M. G., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą po1/2 dalį paveldi sūnus M. G. ir dukra A. S..

Vilniaus apygardos prokuratūroje 2014 m. rugsėjo 8 d. buvo gautas J. A. P. prašymas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo. Vilniaus apygardos prokuratūra 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2S-(206)-52838 kreipėsi į NŽT ir prašė pateikti argumentuotą poziciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. G. bei nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, teigimu, minėtiems asmenims buvo nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į didesnę žemės dalį, nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam savininkui. Teismas pažymėjo, kad prokuroro teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme, taip pat ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje. Įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne. Nuosavybės teisių atkūrimas asmenims, pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, yra prioritetinis viešasis interesas nagrinėjamoje byloje, kitaip valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams ir vertintinas viešuoju interesu, todėl teismas padarė išvadą, kad prokuroras į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą.

Ginčijamuose sprendimuose nuosavybės teisės V. G., M. G. ir G. G. atkurtos į nuosavybės teisėmis A. (A.), A. ir M. G. valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę ir mišką. V. G. ir M. G. yra M. G. sūnūs, o G. G. – M. G. sūnaus A. G. žmona.

Teismas nustatė, kad M. G. tuometės Švenčionių rajono Pabradės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko M. G., A. sūnaus, iki nacionalizacijos valdytą 23,66 ha žemės plotą, pagal administracinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. esantį (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)). Prašyme nurodyti įpėdiniai ir jų giminystės ryšiai su buvusiu savininku – sutuoktinė P. G., vaikai M. G., V. G., J. L. ir L. L.-N.. K. S. tuometės Švenčionių rajono Pabradės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. G. iki nacionalizacijos valdytą 3,5 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodyti įpėdiniai ir jų giminystės ryšiai su buvusiu savininku – sutuoktinė J. G., sūnus T. G., anūkai K. S., L. G., S. M. (nurodyta pavardė M. laikytina rašymo apsirikimu), S. K.. Su prašymais buvo pateikti ir nuosavybės teises į šių savininkų iki nacionalizacijos valdytą žemę ir mišką patvirtinantys dokumentai, t. y. 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Pabradės valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašas, kuriame nurodyta, kad A. G. (A. G.) (duomenys neskelbtini), yra 7 dešimtinių (7,6475 ha) žemės sklypo, kuriame yra 1 dešimtinė (1,0925 ha) miško, savininkas, ir M. T. parduotų žemės sklypų sąrašą, kuriame nurodyta, kad A. ir M. G. iš M. T. pirko bendro 7,0258 ha ploto žemės sklypus Nr. 19 ir Nr. 20. Švenčionių rajono Pabradės apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisija dokumentams, įrodantiems žemės nuosavybės teisę, nagrinėti, 1996 m. vasario 22 d. įvertinusi minėtus dokumentus nustatė, kad 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Pabradės valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų sąrašo ir M. T. parduotų žemės sklypų sąrašo pakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusio savininko A. G. 14,15 ha žemės ir 1,09 ha miško plotą, turėtą (duomenys neskelbtini), ir pasiūlė atkurti nuosavybės teises į 14,15 ha žemės ir 1,09 ha miško plotą.

Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymas pagal 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Joniškio valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašus, M. T. parduotų žemės sklypų sąrašą bei rajono ekspertų komisijos 1996 m. vasario 22 d. išvadas, kuriose nurodė, kad V. G., G. G. ir M. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini), 13,57 ha žemės ir 1,09 ha miško, atitinkamai: V. G. į 4,34 ha žemės ir 0,54 ha miško, G. G. –į 4,33 ha žemės ir 0,55 ha miško, o M. G. – į 4,90 ha žemės.

K. S. ir L. G. 1997 m. spalio 8 d. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė dokumentą, įvardytą atsisakymu, patvirtintą Pabradės miesto seniūno, kuriame nurodė, kad atsisako atkurti nuosavybės teises į jų senelio A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 3,51 ha žemės plotą senelio brolio M. G. vaikų naudai. S. K. ir S. M. 1997 m. lapkričio 25 d. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė analogišką atsisakymą, patvirtintą Joniškio seniūnijos seniūno, kuriame nurodė, kad atsisako atkurti nuosavybės teises į A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 3,51 ha žemės plotą jo brolio M. G. vaikų naudai.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2014 m. gruodžio 5 d. pažymoje Nr. R4-1885 „Apie G. nekilnojamąjį turtą ir šeimos sudėtis“ nurodė, kad Žemės reformos departamento archyviniame fonde, M. T. turto nusavinimo 1940 m. byloje yra „parduotų žemių“ sąrašas (be datos), kuriame įrašyti (duomenys neskelbtini) 7,0258 ha ploto sklypų Nr. 19 ir 20 pirkėjai G. A. ir M.. Kadangi bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, bendroji nuosavybės teisė (taigi ir valdymo teisė) laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Atitinkamai A. ir M. G. privačios nuosavybės teise valdė po 3,5129 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos buvęs savininkas A. G. (duomenys neskelbtini) privačios nuosavybės teisėmis valdė 7,6475 ha ploto žemės sklypą, kuriame yra 1,0925 ha miško.

NŽT 2014 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. 1SD-(7.3)-3706 taip pat nurodyta, kad K. S., L. G., S. M. ir S. K. nepateikė dokumentų, įrodančių giminystės ryšį su iki nacionalizacijos buvusiu savininku A., A. ir M. G., o pagal pateiktus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nenustatyta, kad iki nacionalizacijos buvę savininkai A., A. ir M. G. būtų buvę tarpusavyje susieti giminystės ryšiu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad minėti asmenys Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme negali būti laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 3,5129 ha žemės plotą, atitinkamai jie neturėjo ir teisės perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą V., M. ir G. G., kadangi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. K. S., L. G., S. M. ir S. K. atsisakymai teisės atkurti nuosavybės teises asmenų, nenurodytų įstatyme, naudai, taip pat notariškai nepatvirtintomis sutartimis negali būti pripažinti galiojančiais.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. gruodžio 5 d. pažymoje Nr. R4-1885 nurodyta, jog Rytų Lenkijos ir vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini), sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) gyventojas G. A., turėjęs 7 dešimtines žemės. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. (P1-7926)P2-9587 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mirė 92 metų amžiaus našlys A.

G., G. sūnus, ir paliko sūnus A., M., J. bei dukrą S.. Taigi, A. G. nebuvo žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininku jos nacionalizavimo metu, o V., M. ir G. G. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui M. G. ir pažeidžiant minėtas Atkūrimo įstatymo nuostatas, todėl ginčijami Vilniaus apskrities viršininko ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimai turi būti panaikinti. Panaikinus administracinius aktus, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl naikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija.

Atsižvelgiant į tai, kad panaikinus ginčijamus sprendimus, kuriais V. G., M. G. ir G. G. nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, minėti asmenys negali būti laikomi ginčo žemės sklypų savininkais, atitinkamai V. G. negalėjo L. L. padovanoti ir M. N. parduoti žemės sklypų, o G. G. ir T. V. negalėjo paveldėti žemės sklypų, kurių savininke nebuvo G. G., todėl 2007 liepos 2 d. dovanojimo sutartis, kuria V. G. padovanojo L. L. 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2009 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalis, kuria G.

G. ir T. V. paveldėjo 4,41 ha ir 0,47 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), 2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis, kuria V. G. ir P. G. M. N. bendrosios nuosavybės teise pardavė 0,42 ha ir 0,18 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei 2006 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo akto dalis, kuria V. G. ir P. G. perdavė, o M. N. priėmė 0,42 ha ir 0,18 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), turi būti panaikinti. Pripažinus dovanojimo sutartį bei paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį dėl ginčo žemės sklypų paveldėjimo negaliojančiais ir naikintinais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalimi, ginčo žemės sklypai turi būti grąžinti Lietuvos valstybei.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybių, kurių atveju iš sąžiningo turto įgijėjo – šiuo atveju M. N., būtų galima išreikalauti turtą, nenustatyta, ginčo žemės sklypai pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti sąžiningiems įgijėjams, šių sklypų pirkimo–pardavimo sutarties dalį pripažinus negaliojančia ir panaikinus, taikoma restitucija piniginiu ekvivalentu, t. y. iš P. G. valstybės naudai priteisiant tai, ką V. G. ir P. G. yra gavę už parduotus sklypus. Nustatyta, kad V. G. ir P. G. už M. N. parduotą 0,18 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra gavę 20 000 Lt, o 0,42 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo kaina nėra išskirta (nurodyta bendra žemės sklypo ir jame esančių pastatų kaina), tačiau Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad vidutinė 0,42 ha žemės sklypo rinkos vertė nustatymo dieną – 2006 m. kovo 16 d. – buvo 8 274 Lt, taigi iš viso už parduotus minėtus sklypus asmenys yra gavę 28 274 Lt, kurie teismo buvo priteisti iš P. G. valstybės naudai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad atsakovų argumentai, jog prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą, yra nepagrįsti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo nurodyta, kad termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Teismo vertinimu, ginčo aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, pareiškimui paduoti reikalingus dokumentus surinko per protingą ir pakankamai trumpą laiko tarpą, atliko tik būtinus su pareiškimo padavimu susijusius veiksmus, o pareiškimą teismui padavė nepraleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti taikomas taip, kad nebūtų ginamos konstitucinės vertybės. Todėl nagrinėjamu atveju šis principas negali būti taikomas ir remiantis juo pareiškėjo reikalavimai negali būti atmesti.

III. Atsakovas G. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada ir teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant pagrindiniam atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl kurios galimai neteisėtų veiksmų buvo priimti ginčijami sprendimai. Be to, teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčijami sprendimai pažeidė viešąjį interesą – nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į A. ir M. G. iki nacionalizacijos turėtą žemę, svetimi ar valstybiniai žemės sklypai nebuvo užgrobti, o šių sklypų padalijimas tarp A. ir M.

G. įpėdinių yra jų tarpusavio santykiai, ir ginčų dėl šių sklypų padalijimo nėra. A. G. įpėdiniai niekada savo atsisakymų neginčijo, atkūrimo proceso savo vardu nebetęsė, nes buvo įsitikinę, kad tinkamai perleido savo teises. Kadangi K. S., L. G., S. K. ir S. M. yra mirę, panaikinus ginčijamus sprendimus, būtų pažeisti ir jų interesai – laiku sužinoję, kad jų atsisakymai nėra tinkami, šie asmenys būtų atkūrę nuosavybės teise savo vardu, nes įstatymas suteikė papildomą terminą trūkstamiems dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Kadangi šiuo metu to padaryti nebeįmanoma, panaikinus sprendimus, būtų padaryta neproporcinga žala ne tik apelianto, bet ir kitų asmenų vienai iš pagrindinių žmogaus teisių – konstitucinei nuosavybės teisei. Atsakovo nuomone, palikus galioti teismo sprendimą, bus pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, taip pat sprendimų panaikinimas nebus proporcingas procedūriniams pažeidimams, kurie buvo padaryti ne dėl atsakovų kaltės, o dėl netinkamų valstybės institucijų funkcijų atlikimo nuosavybės teisių atkūrimo procese.

G. G. teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, piliečiai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams iki 2001 m. gruodžio 31 d., nes Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos ir išvados buvo parengtos galiojant Atkūrimo įstatymo redakcijai, kuri nustatė, jog piliečiai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims.

Be to, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos ir asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) ar sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu). Pažymėjo, kad seniūno patvirtintas dokumentas yra rašytinis ir, remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, jis buvo prilyginamas notaro patvirtintam dokumentui. Teisės atkurti nuosavybės teisės perleidimas vienašaliu pareiškimu, o ne sandoriu tuo metu buvo paplitęs ir žemėtvarkos pareigūnų toleruojamas, todėl panaikinus ginčijamus sprendimus dėl formalių procedūrinių pažeidimų, būtų suformuota ydinga praktika, dėl kurios neteisėtais reiktų laikyti daugelį sprendimų nuosavybės atkūrimo bylose.

Atsakovas teigia, kad iki Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimo gavimo dienos nežinojo, jog žemės grąžinimo byloje trūksta A. G., K. S., L. G., S. K. ir S. M. giminystės ryšį įrodančių dokumentų. Atsakovo nuomone, prokuroras, gindamas tariamai viešą interesą, nesiėmė visų nuo jo priklausiusių veiksmų, kad galėtų tinkamai apginti visų proceso šalių interesus, nepateikė archyvui prašymo pateikti trūkstamus giminystės ryšį įrodančius dokumentus, nebuvo vienodai teisingas visų proceso šalių atžvilgiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

A. S. paaiškina, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog pagal pateiktus giminystės ryšį nustatančius dokumentus nenustatyta, kad buvę savininkai A., A. ir M. G. yra susiję giminystės ryšiais. Byloje esanti Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma patvirtina, kad A. ir M. G. yra A. G. vaikai (t. y. yra broliai), o pateikti gimimo, santuokos ir mirties liudijimai įrodo, kad T. G., V. M. ir S. K. yra A. G. vaikai, K. S. ir L. G. yra T. G. (A. sūnaus) dukros, S. M. yra V. M. (A. dukros) sūnus t. y. jie yra A. G. vaikaičiai. Todėl pagal Atkūrimo įstatymą jie buvo laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises.

K. S. pateikė prašymą Švenčionių rajono Pabradės apylinkės agrarinės reformos tarnybai kartu su visais tuo metu reikalaujamais dokumentais. Nuo 1992 m. kovo 4 d. atsirado reikalavimas pateikti giminystės ryšį įrodančius dokumentus, jeigu apylinkės agrarinės reformos tarnybos negali kitaip nustatyti asmens tapatumo, tačiau agrarinės reformos tarnybai nekilo klausimų dėl giminystės. Tik 1997 m. liepos 1 d. priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, buvo nustatytas reikalavimas pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, o 2003 m. birželio 19 d. 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. IX-1634, tokių dokumentų pateikimo terminas buvo pratęstas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pretendentai iki prokuroro pareiškimo gavimo nebuvo informuoti, kad trūksta giminystės ryšį įrodančių dokumentų, todėl nebūdami profesionalūs žemėtvarkininkai, atsižvelgiant į jų amžių ir sveikatos būklę, per įstatymų numatytus terminus objektyviai negalėjo pateikti trūkstamų dokumentų. Byloje esančios archyvinės pažymos įrodo, kad iki nacionalizacijos A. G. nuosavybės teise valdė 7,6475 ha žemės sklypą, kuriame buvo 1,0925 ha miško. Byloje esančios archyvinės pažymos taip pat įrodo, kad A. G. yra M. ir A. G. tėvas. Kadangi A. G. mirė (duomenys neskelbtini), remiantis tuo metu galiojusio Sąvado nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kai įstatyminiai paveldėtojai po turto savininko mirties liko ir gyveno mirusiojo ūkyje, reiškia, kad jie naudojosi tuo turtu ir savo veiksmais priėmė palikimą. Po A. G. mirties jo ūkyje liko gyventi sūnūs M. ir A. G., kitas sūnus J. tuo metu gyveno užsienyje, o dukra S. ištekėjo. M. ir A. G. papildomai nupirko dar 7,0258 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taigi iki nacionalizacijos jie abu nuosavybės teise valdė iš viso 14,66 ha žemės sklypus, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės.

A. S. teigimu, NŽT atsiliepime į pareiškimą ir 2014 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. 1SD-(7.3)-3706 klaidingai nurodė nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2001 m. balandžio 1 d. galiojusią Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies redakciją, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi neaktualia šio įstatymo redakcija. Nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. sausio 18 d. galiojusi šio straipsnio redakcija leido perleisti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims. Kadangi Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos parengtos 2000 m. sausio 4 d., išvados parengtos 2001 m. gegužės 10 d., galiojant būtent šiai įstatymo redakcijai, žemėtvarkos skyriaus pažymos ir išvados yra galiojančios ir remiantis jomis priimti sprendimai negali būti naikinami vien dėl to, kad po jų priėmimo įstatyme numatyta galimybė perleisti teises kitiems asmenis buvo panaikinta, nes šis įstatymas neturi grįžtamosios galios. Pažymi, kad seniūno patvirtintas dokumentas yra rašytinis ir, remiantis tuo metu galiojusiu įstatymu, jis prilyginamas notaro patvirtintam dokumentui. Seniūnas turėjo teisę tvirtinti visus sandorius, išskyrus sutartis dėl nekilnojamojo turto perleidimo. Kadangi A. G. įpėdiniai niekada savo atsisakymų neginčijo, atkūrimo proceso savo vardu nebetęsė, sprendimo panaikinimas dėl formalių pažeidimų nebūtų proporcingas procedūriniams pažeidimams, kurie buvo padaryti ne dėl atsakovų kaltės.

Trečiojo asmens teigimu, šioje byloje viešas interesas nebuvo pažeistas, nuosavybės teisės buvo atkurtos į M. ir A. G. nuosavybės teise valdytus žemės sklypus, priimti sprendimai nepažeidžia jokių trečiųjų asmenų teisių, šie sklypai neturi išskirtinės svarbos visuomenei, ginčų tarp pretendentų dėl sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės nėra, pažeidimai susiję su atkūrimo procedūra yra formalūs ir susiję išimtinai tik su valstybės institucijų veiksmais, priimant jų kompetencijai priskiriamus sprendimus, atsakovai neatliko jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, todėl remiantis teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, prokuroro pareiškimas turėtų būti atmestas.

Pareiškėjas, Vilniaus apygardos prokuratūra, gindamas viešąjį interesą, atsiliepimuose į atsakovo G. G. ir trečiojo suinteresuoto asmens A. S. apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas paaiškina, kad priešingai, nei nurodo apeliantai, teismas nustatė, jog V. G., M. G. ir G. G. nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, t. y. atkurtos į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui M. G.. Pažymi, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir vertintinas viešuoju interesu.

Atkreipia dėmesį, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais. Nuo 2005 m. gruodžio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos nustatė, kad piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams, tėvams, sutuoktiniui bei vaikaičiams. Taigi, ginčijamų sprendimų priėmimo metu įstatyme imperatyviai buvo numatytas asmenų, kuriems gali būti perleista turima teisė, sąrašas bei įtvirtintas reikalavimas dėl sandorio (sutarties) formos, todėl S. K., S. M., K. S. ir L. G. atsisakymas atkurti nuosavybės teises kitų asmenų, nenurodytų įstatyme, naudai, ir, be to, notariškai nepatvirtinta sutartimi, neatitinka įstatymo reikalavimų, negalioja ir nesukuria jokių teisinių padarinių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teisė nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą perleisti kitiems asmenims nebuvo numatyta ir pareiškimų (1997 m. liepos 9 d. – 1999 m. birželio 2 d.), kuriais minėti asmenys atsisakė teisės atkurti nuosavybės teises, surašymo metu. Kita vertus, seniūno patvirtintas dokumentas, kaip teigia apeliantai, negali būti prilyginamas notaro patvirtintam dokumentui. Molėtų rajono Joniškio seniūnijos bei Pabradės miesto seniūnai patvirtino tik parašo dokumente tikrumą ir netvirtino dokumente išdėstytų faktų, nenustatė, ar perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą priklauso jos perleidėjui.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos ir nuostatos, įtvirtintos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Bylos duomenimis, S. K., S. M., K. S. ir L. G. nebuvo nusavinto nekilnojamojo turto savininkai, taip pat nebuvo įgiję ir teisės pretenduoti į A. G. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, nes nebuvo tinkamai išreiškę valios atkurti nuosavybės teises į A. G. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, t. y. įgaliotai valstybės institucijai nebuvo pateikę įstatymo nustatytų dokumentų (prašymų atkurti nuosavybės teises, giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų). Bet kuriuo atveju, S. K., S. M., K. S. ir L. G. ir įgiję subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, galėjo perleisti tik šią teisę įstatymo numatyta tvarka, o ne nuosavybės teisę, kaip tokią.

Teismas nurodė, kad M. G. ir A. G. (duomenys neskelbtini) valdė bendro 7,0258 ha ploto žemės sklypus Nr. 19 ir Nr. 20, t. y. privačios nuosavybės teise valdė po 3,5129 ha žemės. Įrodymų, kad M. G. ir A. G. tėvas A. G. iki mirties ((duomenys neskelbtini)) valdė ir A. G. bei M. G. po jo mirties paveldėjo bei nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė dar 7 dešimtines žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nėra. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad Rytų Lenkijos ir vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini), sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) gyventojas G. A., turėjęs 7 dešimtines žemės; tėvo vardas ir gimimo metai nenurodyti. Kaip minėta, 92 metų amžiaus A. G., G. sūnus, mirė (duomenys neskelbtini), o Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-1885 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše įrašytas ir (duomenys neskelbtini) gyventojas G. A., gimęs (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog ginčo žemės savininkas buvo būtent A. G., G. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini). Taigi, V. G., M. G. ir G. G. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,5129 ha žemės, kiekvienam po 1,1709 ha.

Prašomame panaikinti sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės V. G., M. G. ir G. G. ginčijamais administraciniais aktais atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, t. y. nustačius, kad nuosavybės teisės įgytos neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgytos nuosavybės atveju. Neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe, toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pareiškėjas pažymi, kad įstatymo leidėjas poreikį užtikrinti teisinių santykių stabilumą sieja su ieškinio senaties terminu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalis nustato bendrąjį ieškinio senaties terminą – dešimt metų, tačiau toks laiko tarpas šioje byloje nėra praėjęs. Kita vertus, nepaisant praėjusio laikotarpio nuo ginčijamų aktų priėmimo ginama vertybė įgalina teikti prioritetą ne civilinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui, o pažeistų valstybės interesų gynimui. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Pažymi, kad likus galioti ginčijamiems aktams, bus paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsiras teisė. Pareiškėjas neabejoja, kad panaikinus minėtus administracinius aktus, šalių interesų pusiausvyra nebus neproporcingai pažeista vienos šalies naudai, nes turtas buvo įgytas nuosavybėn be teisėto pagrindo, be to, neatlygintinai.

Pareiškėjos nuomone, apelianto prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl to, kad byla išnagrinėta nedalyvaujant atsakovui NŽT, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju šiam atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta nustatyta tvarka, todėl atsakovo atstovo neatvykimas į teismo posėdį nebuvo kliūtis nagrinėti bylą ir priimti sprendimą. Be to, byloje nėra nustatyta ir to nenurodė apeliantas, kad ši aplinkybė sukliudė teismui teisingai išspręsti bylą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į G. G. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo G. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. NŽT sutinka su pareiškėjo pareiškime išdėstytais argumentais ir teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus bei priėmė pagrįstą sprendimą.

Atsakovė L. L. atsiliepime sutinka su G. G. bei A. S. apeliaciniais skundais ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – prokuroro pareiškimą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. G. atsiliepime sutinka su G. G. apeliaciniu skundu ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčo esmė

Pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą nagrinėjamos administracinėje bylos dalyką sudaro sprendimų, kuriais V. G., M. G. ir G. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. (A.), A. ir M. G. valdytą nekilnojamąjį turtą, teisėtumas ir pagrįstumas. Prokuroro skunde teigiama, kad nuosavybės teisės atkurtos į didesnę turto dalį, negu galėjo būti pretenduojama pagal Atkūrimo įstatymą.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 2.9-86-10100 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. G.“, kuriuo buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į V. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,34 ha žemės ir 0,54 ha miško, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant V. G. bendrą 4,46 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 0,42 ha žemės sklypą kitai paskirčiai;

Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 2.9-86-10101 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) G. G.“, kuriuo buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į G. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,33 ha žemės ir 0,55 ha miško, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant G. G. bendrą 4,41 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 0,47 ha žemės sklypą kitai paskirčiai;

Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 2.9-86-12277 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) mirusiam M. G.“ buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į M. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,43 ha žemės, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn du žemės sklypus (2,32 ha ir 0,33 ha) žemės ūkio paskirčiai bei 0,78 ha žemės sklypą kitai paskirčiai, esančius (duomenys neskelbtini);

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S45-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. G.“, kuriuo buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į M. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,47 ha miško – ir vietoj turėto 1,47 ha miško perduodant neatlygintinai nuosavybėn bendrą 0,81 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, visa apimtimi panaikino sprendimus atkurti nuosavybės teises bei vėliau sudarytus sandorius, kuriais buvo perleistos teisės į dalį atkurtos nuosavybės – 2007 m. liepos 2 d. dovanojimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V.G. L. L. padovanojo 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2009 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria G. G. ir T. V. paveldėjo 4,41 ha ir 0,47 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), 2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria V. G. ir P. G. M. N. bendrosios nuosavybės teise pardavė 0,42 ha ir 0,18 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), 2006 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo akto dalį, kuria V. G. ir P. G. M. N. perdavė 0,42 ha ir 0,18 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei taikė restituciją ir Lietuvos valstybei grąžino iš atsakovų G. G. ir T. V. 4,41 ha ir 0,47 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), iš L. L. – 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taikė restituciją piniginiu ekvivalentu ir Lietuvos valstybei iš P. G. priteisė 28 274 Lt (8 188,72 Eur), kuriuos V. G. ir P. G. gavo pagal 2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. G., M. G. ir G. G. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui M. G., nurodė, kad pagal pateiktus giminystės ryšį nustatančius dokumentus, nėra pagrindo teigti, jog buvę savininkai A., A. ir M. G. yra susiję giminystės ryšiais, todėl atkurti nuosavybės teises į A. G. ir A. G. nuosavybės teise valdytą žemę nebuvo pagrindo.

Faktinės nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės

Remiantis NŽT pateikta informacija, M. G. Švenčionių rajono Pabradės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko M. G., A. sūnaus, iki nacionalizacijos valdytą 23,66 ha žemės plotą pagal administracinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. esantį (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)). Prašyme buvo nurodyti įpėdiniai ir jų giminystės ryšiai su buvusiu savininku – sutuoktinė P. G., vaikai – M. G., V. G., J. L. ir L. L.-N.. K. S. tuometės Švenčionių rajono Pabradės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą (prašyme data nenurodyta) atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. G. iki nacionalizacijos valdytą 3,5 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodyti įpėdiniai ir jų giminystės ryšiai su buvusiu savininku – sutuoktinė J. G., sūnus – T. G., anūkai – K. S., L. G., S. M. ir S. K..

Kartu su prašymais buvo pateikti 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Pabradės valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašas, kuriame nurodyta, kad A. G. (duomenys neskelbtini) yra 7 dešimtinių (7,6475 ha) žemės sklypo, kuriame yra 1 dešimtinė (1,0925 ha) miško, savininkas, ir M. T. parduotų žemės sklypų sąrašas, kuriame nurodyta, kad A. ir M. G. iš M. T. pirko bendro 7,0258 ha ploto žemės sklypus Nr. 19 ir Nr. 20.

Švenčionių rajono Pabradės apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisija dokumentams, įrodantiems žemės nuosavybės teisę, nagrinėti, 1996 m. vasario 22 d. nustatė, kad 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Pabradės valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų sąrašo ir M. T. parduotų žemės sklypų sąrašo pakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusio savininko A. G. 14,15 ha žemės ir 1,09 ha miško plotą, turėtą (duomenys neskelbtini), ir pasiūlė atkurti nuosavybės teises į 14,15 ha žemės ir 1,09 ha miško plotą (I t., b. l. 75–88).

S. K., S. M., K. S. ir L. G. 1997 m. atsisakė jiems priklausiusios žemės M. G. pretendentų naudai (I t., b. l. 43, 44, 45).

Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. sausio 4 d. parengė pažymas pagal 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Joniškio valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašus, M. T. parduotų žemės sklypų sąrašą bei rajono ekspertų komisijos 1996 m. vasario 22 d. išvadas, kuriose nurodė, kad V. G., G. G. ir M. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 13,57 ha žemės ir 1,09 ha miško, atitinkamai: V. G. į 4,34 ha žemės ir 0,54 ha miško, G. G. į 4,33 ha žemės ir 0,55 ha miško, o M. G. į 4,90 ha žemės (I t., b. l. 38–40).

Teismui pateiktoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. gruodžio 5 d. pažymoje Nr. R4-1885 „Apie G. nekilnojamąjį turtą ir šeimos sudėtis“ nurodyta, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini), sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) gyventojas G. A., turėjęs 7 dešimtines žemės (3 dešimtinės ariamos, 2 dešimtinės pievų, 1 dešimtinė ganyklų ir 1 dešimtinė miško); kad Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše įrašyti (duomenys neskelbtini) gyventojai: G. A., g. (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo, G. M., gimęs (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo 1909 m., G. P., gimusi (duomenys neskelbtini), namų šeimininkė, rinkimų apylinkėje gyvenusi nuo gimimo, G. A., gimęs (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo, G. A., gimęs (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo; kad Žemės reformos departamento archyviniame fonde, M. T. turto nusavinimo 1940 m. byloje yra „parduotų žemių“ sąrašas (be datos), kuriame įrašyti Pabradės (duomenys neskelbtini) 7,0258 ha ploto sklypų Nr. 19 ir 20 pirkėjai G. A. ir M..

Ta pati pažyma patvirtina, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojo G. M. buto–ūkio lape įrašyta: G. M., gimęs (duomenys neskelbtini), šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių; žmona G. P., gimusi (duomenys neskelbtini), išlaikoma vyro; vaikai: G. A., gimęs (duomenys neskelbtini); G. M., gimęs (duomenys neskelbtini), G. J., gimusi (duomenys neskelbtini), G. V., gimęs (duomenys neskelbtini). Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos tarybų socialistinės respublikos Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1944–1948 m. byloje, (duomenys neskelbtini) naujakurių sąraše įrašyti (duomenys neskelbtini) gyventojai: G. A., skiltyse „Gavo žemės ha/Bežemis“ ir „Iš viso turi žemės ha“ įrašyta „5,20“, skiltyje „Turėjo žemės ha“ padėtas brūkšnys, o skiltyje „Turėjo trobesių“ įrašyta „3“; G. M., skiltyse „Turėjo žemės ha“, „Gavo žemės ha/Mažažemis“ ir „Iš viso turi žemės ha“ atitinkamai įrašyta „5“, „4“ ir „9“, o skiltyje „Turėjo trobesių“ įrašyta „4“ (I t., b. l. 41–42).

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. (P1-7926)P2-9587 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mirė 92 metų amžiaus našlys A. G., G. sūnus, ir paliko sūnus: A., M., J. bei dukrą S. (I t., b. l. 46).

Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. vasario 24 d. raštą Nr. R4-236, patvirtinantį, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) byloje asmenų, gyvenusių ir turėjusių nuosavybę (duomenys neskelbtini), sąraše, nurodyta, jog M. G., gyvenęs vienkiemyje adresu: (duomenys neskelbtini), iš viso valdė 25 dešimtines žemės (II t., b. l. 75, 77).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. gruodžio 5 d. pažymoje Nr. R4-1885 „Apie G. nekilnojamąjį turtą ir šeimos sudėtis“ nurodytus duomenis, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini), sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) gyventojas G. A., turėjęs 7 dešimtines žemės, bei kad Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše įrašyti (duomenys neskelbtini) gyventojai: G. A., g. (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo, padarė išvadą, kad G. A. nėra giminystės ryšiais susijęs su A. ir M. G., todėl nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams į A. G. nuosavybės teisėmis valdytą žemę nėra galimas. Be to, pirmosios instancijos teismas S. K., S. M., K. S. ir L. G. 1997 m. sudarytus vienašalius sandorius, kuriais jie perleido savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į A. G. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą M. G. pretendentų naudai, pripažino niekiniais, todėl nuosavybės teisių atkūrimą į A. G. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą pripažino neteisėtu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šias išvadas pripažįsta pagrįstomis tik iš dalies, nes jos buvo padarytos netinkamai išnagrinėjus bylą, nepašalinus prieštaravimų, susijusių su bylai reikšmingų faktų nustatymu, be to, nepagrįstai tenkinus skundą visa apimtimi, nes ginčo dėl teisės atkurti nuosavybės teises pretendentams į M. G. nuosavybės teise valdytą žemę nėra.

Dėl esminių proceso pažeidimų

Minėta, kad K. S. tuometės Švenčionių rajono Pabradės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą (prašyme data nenurodyta) atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. G. iki nacionalizacijos valdytą 3,5 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Vėliau – 1997 m. spalio 8 d., 1997 m. lapkričio 25 d., K. S. ir kiti jos prašyme nurodyti giminystės ryšiais susiję asmenys S. K., S. M. ir L. G. atsisakė jiems priklausiusios žemės M. G. pretendentų naudai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 1999 m. birželio 2 d., konstatavo, kad piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, savo teisę galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Tuo tarpu teisės į A. G. nuosavybės teise valdyto turto atkūrimą buvo perleisto su pretendentais įstatyme numatytais ryšiais susijusiems asmenims, todėl neatitiko imperatyvių įstatymo reikalavimų ir sudaryti sandoriai pripažinti niekiniais.

Teisėjų kolegija su šių sandorių vertinimu kaip prieštaraujančiu jų sudarymo momentu galiojusio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reikalavimams iš esmės sutinka, tačiau atkreipia dėmesį, kad šių sandorių pasakoje kilo reikšmingos pasekmes juos sudariusiems asmenims. K. S., S. K., S. M. ir L. G. šiais sandoriais pareiškė valią, kuri nulėmė tolesnį jų apsisprendimą nedalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimą įgaliotos vykdyti institucijos šią valią akceptavo kaip neprieštaraujančią įstatymų reikalavimams ir tolesniame procese Švenčionių rajono ekspertų komisija 1996 m. vasario 22 d. parengė išvadas, kuriose nurodė, kad V.

G., G. G. ir M. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 13,57 ha žemės ir 1,09 ha miško, ir Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. sausio 4 d. parengė atitinkamas pažymas. K. S., S. K., S. M. ir L. G. nėra atsisakę savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą apskritai, tačiau yra perdavę savo teises kitiems asmenims, todėl, nustačius sandorio ydingumą ir konstatavus, kad jis negalioja nuo sudarymo momento, byloje yra išspręsta ir dėl šių asmenų (ar jų teisių perėmėjų) teisių.

Tokiu atveju, jei kompetentingos institucijos būtų atsisakiusios realizuoti šių asmenų pareikštą valią perleisti teises atkurti nuosavybės teises kitiems asmenims, šie asmenys būtų patys galėję pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, nes terminai pateikti prašymas ir dokumentams pateikti nebūtų praleisti. Nuosavybės teisės visų pirma turi būti atkuriamos savininkams, ir jei nagrinėjamu atveju institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese suklaidino kitus pretendentus tiek dėl turto savininko jo nacionalizacijos metu, tiek dėl jų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą tinkamo įgyvendinimo, tai galėtų būti priežastimi svarstyti jiems termino prašymui pateikti atkurti nuosavybės teises atnaujinimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-304-492/2016).

Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad K. S., S. K., S. M. ir L. G. sudaryti sandoriai pripažintini niekiniais teismo sprendimu, galėtų būti pagrindu jiems (jų teisių perėmėjams) atnaujinti praleistus terminus prašymams ir dokumentams pateikti nuosavybės teisėms atkurti į A. G. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą.

Tuo pačiu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo yra išspręsta dėl asmenų, neįtrauktų dalyvauti byloje teisių, yra naikintinas dėl esminių proceso įstatymo reikalavimų pažeidimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Aptardama argumentus dėl į bylos nagrinėjimą įtrauktinų trečiųjų suinteresuotųjų asmenų, teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinės instancijos teismui pateikto Jono A. P. tokio prašymo pagrįstumo. Paprastai tretieji suinteresuotieji asmenys į bylos nagrinėjimą gali būti įtraukiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kai nustatoma, kad sprendimo priėmimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalis). Taigi tokio prašymo apeliacinės instancijos teismas nesprendžia, be to, nagrinėjamoje byloje nagrinėjami klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra sietini su J. A. P. teisėmis ar teisėtais interesais, nes jis nėra pretendentas į ginčo nuosavybės teisių atkūrimą.

Dėl byloje nustatytinų aplinkybių

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. gruodžio 5 d. pažymoje Nr. R4-1885 „Apie G. nekilnojamąjį turtą ir šeimos sudėtis“ nurodytus duomenis, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini), sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) gyventojas G. A., turėjęs 7 dešimtines žemės, bei kad Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše įrašyti (duomenys neskelbtini) gyventojai: G. A., g. (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo, padarė išvadą, kad G. A. nėra giminystės ryšiais susijęs su A. ir M. G., todėl nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams į A. G. nuosavybės teisėmis valdytą žemę nėra galimas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiai išvadai pagrįsti duomenų byloje nepakanka, o esantys duomenys yra prieštaringi.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. (P1-7926)P2-9587 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mirė 92 metų amžiaus našlys A. G., G. sūnus, ir paliko sūnus: A., M., J. bei dukrą S.. Ši pažyma neginčijamai patvirtina, kad A. ir M. G. buvo A. G., G. sūnaus, vaikai. Abejonių, kad G. A., turėjęs 7 dešimtines žemės, yra susijęs giminystės ryšiais su A. ir M. G., neturėjo ir Švenčionių rajono ekspertų komisija, kuri 1996 m. vasario 22 d. parengė išvadas, kad duomenų pakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusio savininko A. G. 14,15 ha žemės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuojant įrodomąją reikšmę turinčius faktus, turi būti argumentuotai šalinami byloje esančiuose duomenyse užfiksuoti prieštaravimai ir nustatytos visos aplinkybės, patvirtinančios ir / ar paneigiančios pretendentų teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Tais atvejais, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su jos taikymu susijusius neigiamus padarinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3023/2012). Pareiškėjas, ginantis viešąjį interesą, turi siekti ne formaliais pagrindais panaikinti administracinius aktus ir nutraukti jų pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius, bet apginti jį realiai, tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas turi būti paneigtas tik tokia apimtimi, kokia šio proceso metu be teisėto pagrindo asmenys įgijo materialiąsias teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-304-492/2016). Kvestionuojamu atveju nuosavybės teisės yra atkurtos turto savininko, mirusio iki nacionalizacijos, įpėdiniams, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti patikrintos visos aplinkybės ir nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, patvirtinantys, kas nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė ginčo žemės sklypą. Duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius tokius faktus, turi pateikti pareiškėjas, priešingu atveju bylos procesas neatitiktų Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinto operatyvumo principo, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas, pradėtas dar 1991 m. lapkričio 21 d. I. P. pateikus prašymą, iš esmės tęstųsi nepateisinamai ilgą laiką, nes turėtų būti pradėtas iš naujo. Tokie patys kriterijai dėl aktyvaus aplinkybių įrodinėjimo byloje taikytini ir institucijai, kuriai įstatymų leidėjas pavedė įgyvendinti nuosavybės atkūrimo procesą – t. y. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-304-492/2016).

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi išreikalauti nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir išnagrinėti aplinkybes, kokių duomenų pagrindu buvo parengta Švenčionių rajono ekspertų komisijos kuri 1996 m. vasario 22 d. išvada, kad pakanka duomenų nuosavybės teisėms atkurti į buvusio savininko A. G. 14,15 ha žemės. Esant pagrįstų abejonių dėl 1923 m. užfiksuotų duomenų kaip patvirtinančių A. ir M. G. tėvo A. G. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, pareiškėjui turi būti pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, kad sąraše nurodytą žemės sklypą valdė kitas asmuo, nesusijęs giminystės ryšiais su A. ir M. G.. Be to, jei būtų nustatyta aplinkybė, kad A. ir M. G. tėvo A. G. nuosavybės teise iki 1933 m. valdė 7 dešimtinių dydžio žemės sklypą, turėtų būti nustatytas jo įpėdinių ratas ir kiekvienam tenkanti paveldėti dalis pagal to meto toje teritorijoje galiojusius teisės aktus. Byloje nėra ginčijama, kad M. G. nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė 3,5129 ha dydžio žemės sklypą, todėl nuosavybės teisių atkūrimas šia apimtimi laikytinas teisėtu, tačiau turi būti įvertinta, kurie asmenys ir į kokią nuosavybės atkūrimo dalį gali pretenduoti, nes byloje yra duomenų, kad jis turėjo ir dukterį L. L.-N.. Taip pat turi būti atsižvelgiama ir į apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, patvirtinančius, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) byloje asmenų, gyvenusių ir turėjusių nuosavybę (duomenys neskelbtini), sąraše, nurodyta, jog M. G., gyvenęs vienkiemyje adresu: (duomenys neskelbtini), iš viso valdė 25 dešimtines žemės. Tik tiksliai nustačius asmenis, kurie valdė turtą nacionalizacijos metu, grąžintino turto kiekį, konkrečias pretendentams tenkančias atkuriamo turto dalis, gali būti sprendžiama dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į itin ilgai besitęsiantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos iki sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nereikalaudamos papildomų duomenų apie turto savininką nacionalizacijos metu galėjo suklaidinti pretendentus, pripažįsta, kad ginant viešą interesą neturėtų būti nepagrįstai suvaržytos dabartinių turto savininkų bei jų teisių perėmėjų teisės didesne apimti, negu buvo priimti nepagrįsti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tai reiškia, kad ginčijami administraciniai aktai ir jų pasekoje sudaryti sandoriai naikintini tik tokia dalimi, kokia nepagrįstai buvo atkurtos bei perleistos nuosavybės teisės.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viešojo intereso gynimo priemonės taikytinos tik nustačius jo pažeidimus ir būtinybę jį apginti tam tikru būdu, parinktos viešojo intereso gynimo priemonės turi būti proporcingos siekiama tikslui. Taigi, atsižvelgiant į aplinkybę, jog nėra ginčijamas faktas, kad M. G. nuosavybės teise valdė 3,5129 ha dydžio žemės sklypą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti didesne apimtimi tiek sprendimus atkurti nuosavybės teises, tiek vėliau sudarytus grąžinto turto perleidimo sandorius bei taikyti restituciją. Viešasis interesas nuosavybės teisių atkūrimo procese neturi būti suprantamas kaip prioriteto suteikimas itin formaliems kriterijams vertinant prieš ilgą laiko tarpą priimtus sprendimus. Svarbu įvertinti, kad vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procesui, ne tik kito teisinis reglamentavimas, bet vystėsi ir teismų praktika, todėl šiuo metu suformuoti ir visiems suprantamai kriterijai negali būti beatodairiškai taikomi procesams, vykusiems prieš 20 ir daugiau metų, nes tai gali sukelti neproporcingas pasekmes asmenims, kuriems jau yra atkurtos nuosavybės teisės, būtina atsižvelgti, kad jų teisių ir teisėtų interesų (tiek į patį nuosavybės teisių atkūrimą, tiek į teisėtus lūkesčius atitinkantį procesą) apsauga taip pat yra viešasis interesas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuodama būtinumą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad įvertinus papildomai gautus dokumentus, aplinkybę, kad panaikinus administracinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, procedūra dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti pradėta iš naujo, tikslinga pasiūlyti bylos šalims ginčą užbaigti taikiu susitarimu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo G. G. ir trečiojo suinteresuoto asmens A. S. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė