498a085f-ea72-4173-bfd0-e497faf7d729 · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas (-a) ………………………Civilinė byla Nr. 2A-1346-259/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16009-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.8;12.4;14.1;15;121.18;121.21; (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. liepos 16 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo E. R.

Z. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2104-945/2015 pagal ieÅ¡kovo E. R. Z. ieÅ¡kinį atsakovui Seesam Insurance AS Lietuvos filialui dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas prašė panaikinti 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymÄ Nr. Ä®S-P103-2013 nuo pasiraÅ¡ymo momento, laikyti ieÅ¡kovÄ atleistu iÅ¡ darbo teismo sprendimo įvykdymo dienÄ , priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 5 mėnesių darbo užmokesčio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , vidutinį darbo užmokestį (1.548,01 Lt) už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ su 0,07% delspinigiais už laikotarpį nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, įpareigoti atsakovÄ iÅ¡leisti ieÅ¡kovÄ kasmetinių atostogų pratęsiant atleidimo iÅ¡ darbo momentÄ iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 11.240 Lt darbo vietos įsteigimo ir 26.903,40 Lt darbo vietos eksploatacijos iÅ¡laidų atlyginimo su 0,03% delspinigiais ir 5% palÅ«kanomis nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, 14.389,17 Lt už dirbtus virÅ¡valandžius bei darbÄ Å¡venčių ir poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2013 m. spalio 21 d. su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, 2.007,81 Lt nesumokėtų iÅ¡mokų už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, nesumokėtas iÅ¡mokas už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, 40,05 Lt darbo užmokesčio priedÄ už draudimo sutartį Nr. 300 0369572 su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, vidutinį darbo užmokestį (1.548,01 Lt) už neapskaitytÄ nuÅ¡alinimÄ nuo darbo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., 4% atlygio už parduotas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d., 1.500.000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ su 0,03% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, taip pat bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Ieškovas nurodė, kad 2007 m. vasario 1 d. darbo sutarties Nr. 87 (b. l. 145-147, t. 2; b.l. 86-88, t.

3) pagrindu pradėjęs dirbti draudimo atstovu. Sutartis buvo nuotolinio darbo, savo darbo funkcijas ieÅ¡kovas vykdė ne atsakovo buveinės adresu, bet dirbdamas adresu (duomenys neskelbtini). Darbo vietos įrengimui ir iÅ¡laikymui ieÅ¡kovas patyrė iÅ¡laidas, kurių atlyginimas jam priteistinas iÅ¡ atsakovo. Tokios darbo sutarties sÄ lygos buvo suderintos su atsakovo generaliniu direktoriumi I. K., susitariant, jog darbo sutartį nutraukus ieÅ¡kovui jo patirtos iÅ¡laidos bus atlygintos. Laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 23 d. buvo neteisėtai apribotos jo galimybės vykdyti darbo funkcijas atsakovui užblokavus prisijungimÄ prie programos „Saikas“, 2013 m. rugpjūčio 21 d. ieÅ¡kovas neteisėtai atleistas iÅ¡ darbo taikant jo atžvilgiu drausminę atsakomybę.

Kadangi ieÅ¡kovas dirbo savo paties iÅ¡laikomoje darbo vietoje, jo atžvilgiu nebuvo taikomos darbo tvarkos taisyklės, jam be pagrindo fiksuotos pravaikÅ¡tos už neatvykimÄ Ä¯ darbo vietÄ . IeÅ¡kovui suteikti prisijungimo prie sistemos duomenys negali bÅ«ti vertinami kaip slapta informacija, kadangi ji buvo žinoma atsakovo darbuotojams (b.l. 171, t. 1), ieÅ¡kovas nebuvo pasirašęs konfidencialumo sutarties, įpareigojančios atitinkamus duomenis laikyti paslaptyje, todėl Å¡ios informacijos atskleidimas taip pat nelaikytinas darbo drausmės pažeidimu.

IeÅ¡kovas nebuvo informuotas nei apie nuÅ¡alinimÄ nuo darbo, nei apie atleidimÄ iÅ¡ darbo. Atsakovas nebendradarbiavo su ieÅ¡kovu, nepateikė atsakymų į 2013 m. liepos 24 d., 2013 m. liepos 26 d., 2013 m. liepos 29 d., 2013 m. liepos 30 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. rugpjūčio 2 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d., 2013 m. rugpjūčio 12 d., 2013 m. rugpjūčio 14 d., 2013 m. rugpjūčio 19 d., 2013 m. rugpjūčio 20 d., 2013 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinius praneÅ¡imus (b.l. 50-58, 71-76, 157-162, t. 1; b.l. 92-100, t. 2; b.l. 33-38, t. 3; b.l. 147, t. 4).

Tokiais veiksmais buvo siekiama susidoroti su ieÅ¡kovu, perimti jo aptarnaujamÄ klientų rinkÄ . IeÅ¡kovui nepagrįstai nepaskaičiuotas užmokestis už sudarytÄ sutartį Nr. 300 0369572, kurios pagrindu iÅ¡raÅ¡ytas 2013 m. liepos 26 d. kvitas Nr. KAUSI 0003248, kurį į sistemÄ be ieÅ¡kovo sutikimo įvedė atsakovo darbuotojas V. M.. IeÅ¡kovui taip pat nebuvo mokamas darbo užmokestis už virÅ¡valandžius, darbÄ Å¡venčių ir poilsio dienomis, kÄ jis buvo susitaręs su atsakovo generaliniu direktoriumi, taip pat darbÄ kasmetinių atostogų metu.

PastarÄ jÄ aplinkybę, ieÅ¡kovo nuomone, patvirtina į bylÄ pateikti draudimo polisai, sutartys ir pinigų priėmimo kvitai, kurių iÅ¡raÅ¡ymo laikas- po darbo valandų (b.l. 89-97, 178-197, t. 1; b.l. 3-50, 83-91, t. 2; b.l. 159-164, t. 4). PraÅ¡omÄ priteisti atlygio už virÅ¡valandinį darbÄ sumÄ ieÅ¡kovas nurodo skaičiuojantis taikydamas 120 valandų per metus dydį, padaugintÄ iÅ¡ 9,90 Lt (darbo užmokestis, padaugintas iÅ¡ 1,5) ir prie Å¡ios sumos pridėdamas delspinigius už vėlavimo atsiskaityti laikÄ .

Nepaskaičiavęs atlygio už virÅ¡valandinį darbÄ , darbdavys netinkamai paskaičiavo ir atlyginimÄ už kasmetines atostogas. Be to, ieÅ¡kovui dirbus septynias darbo dienas kasmetinių atostogų laikotarpiu, jam atitinkamos trukmės atostogos turėjo bÅ«ti suteikiamos kitu laiku. Nesant ieÅ¡kovo raÅ¡ytinio sutikimo, jam nuo 2010 m. sausio 27 d. buvo neteisėtai 4% sumažintas už draudimo sutarčių sudarymÄ mokamas priedas. Už vėlavimÄ vykdyti finansinius įsipareigojimus atsakovas privalo mokėti delspinigius.

Siekdamas apginti savo teises ieÅ¡kovas 2013 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekcijÄ prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tačiau skundas buvo nepagrįstai atmestas. IeÅ¡kovo Å¡meižimas ir diskriminacija lėmė jo patirtÄ neturtinę žalÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies: pakeitė Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimÄ darbo byloje Nr. APS-36-19249/2013; priteisė ieÅ¡kovui E. R.

Z. iÅ¡ atsakovo Seesam Insurance AS Lietuvos filialo 45,33 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, Å¡iÄ sprendimo dalį leido vykdyti skubiai; priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 45,33 Eur už vėlavimo atsiskaityti laikÄ laikotarpiu nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo (2015 m. vasario 18 d.), 13,98 Eur (trylikos eurų 98 ct) vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laikÄ už kiekvienÄ darbo dienÄ esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2015 m. vasario 19 d.) iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo dienos; likusius ieÅ¡kinio reikalavimus atmetė; priteisė atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovo 186,40 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu ieÅ¡kovo atleidimÄ iÅ¡ darbo Nagrinėjamu atveju drausminės atsakomybės taikymo ieÅ¡kovo atžvilgiu procedÅ«ra inicijuota ir ginčijamas 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymas (b.l. 49-50, t. 3; b.l. 44-45, t.

4) priimtas remiantis dviem įstatyme įtvirtintais savarankiÅ¡kais Å¡iurkÅ¡taus darbo drausmės pažeidimo pagrindais: DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte apibrėžtu neatvykimu į darbÄ visÄ darbo dienÄ (pamainÄ ) ir DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu komercinės paslapties atskleidimu.Ginčydamas pirmojo iÅ¡ nurodytųjų pagrindo taikyti drausminę atsakomybę egzistavimo realumÄ ieÅ¡kovas akcentavo, jog jis su atsakovu buvo sudaręs nuotolinio darbo sutartį ir visÄ laikÄ dirbo ne bendrovės patalpose, bet savo įsirengtoje darbo vietoje. Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų, darbo sutartį (b.l. 145-147, t.

2) ieÅ¡kovas sudarė su ADB „Seesam Lietuva“, kurios teises ir pareigas nuo 2011 m. gruodžio 1 d. perėmė atsakovas (b.l. 10, 85, t. 3). Apie šį teisių perėmimÄ ieÅ¡kovas buvo tinkamai informuotas (b.l. 168-169, t. 1; 149-150, t. 2), Å¡i aplinkybė užfiksuota ir darbo sutartyje, ginčo dėl atsakovo, kaip tinkamo teisinių santykių subjekto, tarp Å¡alių nėra. Darbo sutartimi Å¡alys susitarė, jog ieÅ¡kovas dirbs vienÄ valandÄ per savaitę (nuo 2007 m. balandžio 2 d.- vienÄ valandÄ kiekvienÄ darbo dienÄ ).

Darbo sutartyje nebuvo teisės aktuose numatytos privalomos nuorodos, jog darbas bus dirbamas kitose nei darbovietė darbuotojui priimtinose vietose (nuotolinis darbas arba, pagal darbo sutarties metu galiojusį teisinį reglamentavimÄ , namudinis darbas). IeÅ¡kinyje nurodytÄ aplinkybę, jog dėl tokio pobÅ«džio darbo buvo tiesiogiai susitarta su tuometiniu atsakovo generaliniu direktoriumi I. K., pastarasis paneigė apklausiamas byloje liudytoju. I. K. ne tik nurodė dėl jokių iÅ¡skirtinių ieÅ¡kovo darbo sÄ lygų tiesiogiai nesitaręs, bet ir akcentavo, jog apie tokias sÄ lygas jam nebuvo žinoma.

Å iuo aspektu reikÅ¡minga ir tai, jog ieÅ¡kovas, ieÅ¡kinyje akcentavęs tiesioginio susitarimo su generaliniu direktoriumi faktÄ , liudytojo apklausos metu neuždavė pastarajam jokių klausimų, susijusių su tiesioginio bendravimo aplinkybėmis, prieÅ¡ingai, savo procesinę pozicijÄ pradėjo sieti su motyvu, jog generalinis direktorius negalėjo pasiraÅ¡yti sutarties nepabendravęs su ieÅ¡kovu, neįvertinęs visų darbo pobÅ«dį lemiančių aplinkybių. Akcentuotina ir tai, jog gerų santykių su ieÅ¡kovo tėvu faktÄ , o kartu ir aiÅ¡kiai neigiamÄ požiÅ«rį į atsakovÄ apklausiama liudytoja teismo posėdžio metu nurodžiusi darbo sutarties su ieÅ¡kovu sudarymo metu Kauno atstovybės vadove buvusi R.

Å . taip pat nepatvirtino susitarimo dėl iÅ¡skirtinių darbo sÄ lygų fakto. Tokio pobÅ«džio susitarimo egzistavimo galimybę paneigia ir kitos reikÅ¡mingos faktinės aplinkybės. Tiek darbo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtinti Darbo sutarties su namudininkais ypatumai, tiek ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1094 patvirtinti Nuotolinio darbo sutarties ypatumai numato bÅ«tinybę įvertinti profesinę rizikÄ faktinėje darbuotojo darbo vietoje (nuo 2010 m. liepos 21 d. nustatyta Å¡alių pareiga aiÅ¡kiai identifikuoti nuotolinio darbo vietÄ (adresÄ ), nurodant jÄ darbo sutartyje).

Nagrinėjamu atveju jokiame dokumente ieškovo nurodoma jo faktinė darbo vieta nebuvo įvardinta, profesinė rizika šioje darbo vietoje nebuvo vertinama. Be to, nurodytuose teisės aktuose akcentuojama, jog esant nuotoliniam darbui darbuotojui netaikomos įmonės darbo tvarkos taisyklės. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo supažindintas ne tik su atsakovo darbo tvarkos taisyklėmis (b.l. 181-194, t. 2; b.l. 3-4, 135-150, t. 3), bet ir su draudimo atstovo pareiginiais nuostatais (b.l. 11-14, 89-92, t. 3), kuriuose aiškiai reglamentuojama, kad draudimo atstovui privalomi vidiniai dokumentai, įskaitant nuostatus ir darbo tvarkos taisykles (1.9 p.), kad draudimo atstovas darbo funkcijoms atlikti naudojasi bendra draudimo atstovams skirta darbo vieta bei joje esančia organizacine technika ir priemonėmis (1.6, 4.1 p.), taip pat su 2005 m. liepos 13 d.

įsakymu dėl biuro užrakinimo tvarkos (b.l. 15, 93, t. 3). Kad tokios faktiÅ¡kai įrengtos darbo vietos egzistavo, patvirtina atsakovo darbo ginčų komisijai teikti duomenys (b.l. 16-17, 94-95, t. 3), taip pat liudytoja apklaustos V. A. parodymai, į bylÄ pateikti Å¡iose darbo vietose dirbančių asmenų paaiÅ¡kinimai. IeÅ¡kovo atstovo argumentas, jog darbo vietų skaičius buvo mažesnis, nei darbuotojų skaičius, iÅ¡ vienos pusės, nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais, iÅ¡ kitos pusės, įvertinus faktÄ , jog dalis darbuotojų dirbo ne visÄ darbo dienÄ (ieÅ¡kovo atveju- vienÄ valandÄ per dienÄ ), neleidžia daryti iÅ¡vados, jog ieÅ¡kovui nebuvo užtikrinta galimybė darbo funkcijas vykdyti darbdavio patalpose.

Kartu akcentuotina, jog eilės į bylÄ pateiktų dokumentų (tarp jų ir nurodytų darbo ginčų komisijai teiktų pažymų), kaip raÅ¡ytinių įrodymų civilinėje byloje, statusÄ ieÅ¡kovo atstovas E. Z. ginčijo nurodydamas, jog Å¡ie dokumentai nėra tinkamai apskaityti, jiems nesuteikti registracijos numeriai (analogiÅ¡kai buvo vertinami ir ieÅ¡kovui siųsti reikalavimai pasiaiÅ¡kinti ir kiti dokumentai). Dėmesys atkreiptinas į tai, jog su raÅ¡tvedyba susijusių taisyklių laikymasis ar nesilaikymas pats savaime negali turėti įtakos darbo teisinių santykių reglamentavimui.

Dokumento neįregistravimas vidiniuose privataus juridinio asmens registruose ar atitinkamų registrų nebuvimas nedaro atitinkamo dokumento negaliojančiu, tegali, esant ginčui ir nesant jokių kitų duomenų, bendrame visų įrodymų kontekste tapti pagrindu kelti klausimÄ dėl tokio dokumento autentiÅ¡kumo ir sudarymo aplinkybių. Vertinant darbdavio darbo ginčų komisijai teiktas pažymas akivaizdu, jog jomis tebuvo siekiama pateikti informacijÄ darbo ginÄÄ nagrinėjančiam organui, dėl Å¡ios informacijos parengimo ir įforminimo aplinkybių nekyla jokių abejonių.

Nurodytų aplinkybių visuma atskleidžia, jog bendrovėje buvo sukurta darbo santykių teisinio reglamentavimo sistema, pagal kuriÄ darbuotojui buvo numatyta darbo vieta bendrovės patalpose, suteikiamos darbo priemonės, tačiau kartu leidžiama nustatyto reglamentavimo ribose savo nuožiÅ«ra pasirinkti darbo funkcijų atlikimo tvarkÄ . Pastarosios iÅ¡vados nepaneigia ir ieÅ¡kovo atstovo į bylÄ pateiktas atsakovo darbuotojų sÄ raÅ¡as (b.l. 140-145, t. 4). IÅ¡ vienos pusės, iÅ¡ Å¡io dokumento turinio nėra aiÅ¡kus nei sÄ raÅ¡o autentiÅ¡kumas, nei Å¡io dokumento paskirtis- ar jis skirtas iÅ¡orės vartotojams, ar vidinei įmonės informacijai.

IÅ¡ kitos pusės, dokumente Å¡alia konkrečiai nurodytų Kauno skyriaus darbuotojų nurodytas įraÅ¡as „draudimo atstovams“, prie kurių priskirtinas ir ieÅ¡kovas. Be to, vien faktas, jog sÄ raÅ¡e nėra ieÅ¡kovo pavardės, negali bÅ«ti vertinamas kaip patvirtinantis, jog ieÅ¡kovas nebuvo vertinamas kaip atsakovo darbuotojas (dėl to ginčo byloje nėra), jog ieÅ¡kovas sÄ raÅ¡e nenurodytas dėl to, jog jo darbo vieta buvo kita, nei nurodytas skyriaus adresas. Tokio juodraščio formos informacinio turinio su jokiomis iÅ¡ darbo teisinių santykių susijusiomis prievolėmis nesusijusio sÄ raÅ¡o egzistavimas negali bÅ«ti vertinamas kaip paneigiantis ar koreguojantis darbuotojo teises ir pareigas, numatytas oficialiuose, juridinę galiÄ turinčiuose įmonės dokumentuose.

IeÅ¡kovo argumentas, jog jis visÄ darbo laiko laikotarpį savo funkcijas vykdė ne bendrovės patalpose, bet savo įsirengtoje darbo vietoje, tegali bÅ«ti vertinamas aiÅ¡kinantis faktiÅ¡kai, konkliudentiniais veiksmais besiklosčiusių santykių pobÅ«dį. Nei liudytojais apklausti esami ar buvę atsakovo darbuotojai V. M., V. A., R. Å ., I. B.- K., nei atsakovo atstovas negalėjo patvirtinti ar paneigti ieÅ¡kovo nurodytos aplinkybės, jog ieÅ¡kovas nesinaudojo bendrovės patalpose įrengta darbo vieta. Tik iÅ¡ paties ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimų galima spręsti, jog jis atvykdavo į bendrovės patalpas perduoti darbų ataskaitas, pasiimti darbo funkcijoms vykdyti reikalingų dokumentų (draudimo polisų ir taisyklių).

Kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovo pareigybės specifiÅ¡kumo, taip pat darbo tvarkos taisyklių (b.l. 181-194, t. 2; b.l. 135-148, t. 3) 12 punkto, pareiginių nuostatų (b.l. 11-14, 89-92, t. 3) 1.7 punkto nuostatų, esant numatytai ieÅ¡kovo teisei savo nuožiÅ«ra pasirinkti darbo laikÄ , kol neatsirado praktinio poreikio (objektyvios priežasties), ieÅ¡kovo darbo funkcijų atlikimas nebuvo kontroliuojamas, jam buvo suteikta veiksmų laisvė. Kitaip tariant, ieÅ¡kovui pateikiant duomenis apie faktinius darbo rezultatus, darbdavys neturėjo pagrindo manyti, jog ieÅ¡kovas darbo funkcijų nevykdo, tuo tarpu klausimui dėl to, kur tos funkcijos buvo vykdomos, nesant konfliktinių situacijų ar objektyvaus poreikio rasti darbuotojÄ konkrečiu laiku konkrečioje vietoje, kelti taip pat nebuvo praktinės bÅ«tinybės. IÅ¡ kitos pusės, toks vienaÅ¡alis ieÅ¡kovo pasirinkimas negali bÅ«ti vertinamas kaip pakoregavęs Å¡alis siejusio teisinio santykio pobÅ«dį.

Jis tegalėjo sukurti teisėtÄ lÅ«kestį ieÅ¡kovui tikėtis, jog jo veiksmai darbo funkcijas atliekant neatvykus į darbo vietÄ nesukurs jam neigiamų teisinių pasekmių, tačiau nepaneigė darbdavio teisės reikalauti, jog darbuotojas dirbtų laikydamasis taisyklių, reglamentuojamų Å¡alių sudarytoje darbo sutartyje ir bendrovės vidiniuose dokumentuose. Kitaip tariant, galimas sukurtų taisyklių neatitinkantis faktinio ieÅ¡kovo elgesio ilgalaikis toleravimas neatleido ieÅ¡kovo nuo pareigos laikytis darbo tvarkos taisyklių ar pareiginių nuostatų reikalavimų, tik galėjo sukurti jam teisėtÄ lÅ«kestį manyti, jog atitinkamų reikalavimų nesilaikymas nėra darbdavio vertinamas kaip pažeidimas.

Kaip matyti iÅ¡ atsakovo atstovo paaiÅ¡kinimų, aukščiau nurodytas objektyvus poreikis atsirado atsakovui, kaip ieÅ¡kovo darbdaviui, 2013 m. liepos 19 d. gavus ieÅ¡kovui įteiktinÄ Å¡aukimÄ Ä¯ teismo posėdį civilinėje byloje (b.l. 5, 190, t. 3). Vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytu teisiniu reglamentavimu, atsakovas privalėjo šį dokumentÄ nedelsdamas perduoti ieÅ¡kovui. Kaip matyti bylos medžiagos, nedelsiant buvo imtasi veiksmų, kuriais buvo siekiama surasti ieÅ¡kovÄ ir įteikti jam siųstÄ procesinių dokumentÄ .

Pastaroji aplinkybė ne tik patvirtina darbdavio iniciatyvos objektyvumÄ , bet ir paneigia ieÅ¡kovo argumentÄ , jog darbdavio veiksmai buvo dirbtiniai, jog su ieÅ¡kovu, kaip neparankiu, nereikalingu darbuotoju, buvo siekiama susidoroti. Vertinant tolesnių darbdavio veiksmų adekvatumÄ , reikÅ¡mingomis laikytinos kelios aplinkybės. Teikdamas paaiÅ¡kinimus teismo posėdžio metu ieÅ¡kovas neneigė fakto, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. (t.y. pirmos darbo dienos po teismo Å¡aukimo darbdaviui įteikimo) iki pat atleidimo iÅ¡ darbo dienos į bendrovės patalpas jis nebuvo atvykęs. Liudytoja apklausiama atsakovo personalo vadybininkė I.

B.-K. nurodė, jog su ieÅ¡kovu buvo bandoma susisiekti darbdaviui žinomu mobiliojo telefono numeriu, tačiau atsiliepė ne ieÅ¡kovas, o vyresnis asmuo, kuris, praÅ¡omas, atsisakė atvykti. Atsakovo tiesioginio vadovo bei bendradarbių paaiÅ¡kinimų ir tarnybinių praneÅ¡imų (b.l. 191-204, t. 3; b.l. 3-18, t. 4), taip pat darbdavio pateikto reikalavimo pateikti paaiÅ¡kinimÄ (b.l. 205-208, t.

3) turinys atskleidžia, jog kartu dirbę asmenys ieÅ¡kovo bendrovės patalpose nematė 2013 m. liepos 22-23 d., vėliau nurodė matę jį 2013 m. liepos 24-25 d., tačiau, darbdaviui pateikus ieÅ¡kovo nuotraukas, tvirtino, jog buvo atvykęs ne ieÅ¡kovas, o jiems žinomas vyresnio amžiaus asmuo, kuris prisistato kaip E. Z., taip pat patvirtino nematę ieÅ¡kovo ir likusias darbo dienas iki pat 2013 m. rugpjūčio 21 d., t.y. dienos, kuriÄ buvo įformintas darbo sutarties su ieÅ¡kovu nutraukimas. IeÅ¡kovo vadovas V. M. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybiniame praneÅ¡ime (b.l. 204, t.

3) papildomai nurodė 2013 m. liepos 30 d. ir rugpjūčio 1 d. susitikęs su ieÅ¡kovo tėvu, kuris patvirtino, kad prisijungimo prie sistemos duomenimis naudojasi ieÅ¡kovo Å¡eimos nariai. IeÅ¡kovo atstovo argumentas, jog nurodyti dokumentai negali bÅ«ti vertinami kaip raÅ¡ytiniai įrodymai dėl jų neapskaitymo, atmestini analogiÅ¡kais pagrindais, kaip ir aukščiau aptarti argumentai dėl darbdavio darbo ginčų komisijai teiktų dokumentų autentiÅ¡kumo ir įrodomosios galios. Papildomai akcentuotina, jog praneÅ¡imų turinio realumÄ ir jų rengimo aplinkybes patvirtino ir į bylÄ ieÅ¡kovo atstovo iniciatyva kviesti liudytojai V.

M. ir V. A., nurodydami, jog iÅ¡ jų buvo reikalauta pateikti informacijÄ , kuriÄ jie ir pateikė, nurodydami tikrovę atspindinčias aplinkybes. Å ie liudytojai nebėra susiję su atsakovu darbo santykiais, todėl abejoti jų parodymų objektyvumu nėra pagrindo. Papildomas dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog ieÅ¡kovo atstovas E. Z., bylos nagrinėjimo metu akcentavęs paaiÅ¡kinimus raÅ¡iusių ir tarnybinius praneÅ¡imus rengusių liudytojų atžvilgiu taikytÄ neteisėtÄ poveikį, V. M. atvykus liudyti į teismo posėdį jam net neuždavė su atitinkamomis aplinkybėmis susijusių klausimų, kuriuos buvo įvardijęs kaip pagrindÄ atitinkamam liudytojui iÅ¡kviesti.

Joks teisės aktas neriboja darbdavio teisės reikalauti, jog darbuotojas pateiktų jam žinomÄ su darbo santykiais susijusiÄ informacijÄ , tuo tarpu neteisėto poveikio darbuotojų atžvilgiu ar darbuotojų pateiktos informacijos neatitikimo tikrovei faktus patvirtinantys įrodymai į bylÄ nebuvo pateikti, prieÅ¡ingai, jie yra paneigti bylos medžiagos visuma. Kaip negalintis turėti įtakos pateiktų paaiÅ¡kinimų ir tarnybinių praneÅ¡imų, kaip tinkamų raÅ¡ytinių įrodymų civilinėje byloje, statusui atmestinas ir ieÅ¡kovo atstovo argumentas, jog Å¡ių dokumentų rengimÄ iniciavę (t.y. nurodymus darbuotojams davę) asmenys neturėjo tam įgaliojimų.

SistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant CK 2.133 straipsnio 6 dalies, 2.136 straipsnio nuostatas, net jeigu asmuo ir veikia neturėdamas asmens, kurio vardu veiksmai atliekami, įgaliojimo, atstovaujamasis vėliau gali tokius veiksmus patvirtinti ir jie sukuria tokias pačias teisines pasekmes, kaip ir tinkamo atstovo atlikti veiksmai. Vien pastaroji aplinkybė leidžia spręsti, jog, atsakovui neginčijant jo vardu atliktų veiksmų tinkamumo, kelti klausimÄ dėl juridinio asmens vardu veikusių fizinių asmenų veiksmų teisėtumo atstovavimo teisinių santykių aspektu nėra pagrindo.

AnalogiÅ¡kai vertintini ir ieÅ¡kovo atstovo argumentai dėl veiksmų, kuriais buvo apribotos ieÅ¡kovo prisijungimo prie duomenų bazės galimybės, ieÅ¡kovui buvo siunčiami reikalavimai pasiaiÅ¡kinti, teisėtumo. Jo vardu veikusių asmenų veiksmų atitikimÄ darbdavio valiai ir interesams patvirtino atsakovas tiek Å¡ių veiksmų pagrindu inicijuodamas drausminės atsakomybės ieÅ¡kovo atžvilgiu taikymÄ , tiek ir nuosekliai palaikydamas savo pozicijÄ viso civilinės bylos nagrinėjimo metu. Be to, nors nėra duomenų apie reikalavimų pasiaiÅ¡kinti registravimÄ , su Å¡ių dokumentų iÅ¡siuntimu susiję veiksmai patvirtina dokumentų suraÅ¡ymo momentÄ .

Darbdavio siekį, jog nekiltų jokių abejonių dėl jo atliekamų veiksmų pobÅ«džio ir darbuotojui siunčiamų dokumentų turinio, patvirtina ir faktas, jog buvo naudojamasi antstolio bei notaro paslaugomis. Kaip nurodė atsakovo atstovas, sprendimas apriboti ieÅ¡kovo prisijungimo prie duomenų bazės galimybes buvo priimtas siekiant, jog ieÅ¡kovas su darbdaviu susisiektų ir bÅ«tų galima iÅ¡siaiÅ¡kinti, kur ieÅ¡kovas yra, ir įpareigoti jį atvykti į bendrovės buveinę. Vėliau prisijungimas buvo blokuojamas kilus abejonių dėl to, ar ieÅ¡kovas savo prisijungimo duomenų neatskleidė kitiems asmenims, tuo tarpu ieÅ¡kovo ir jo atstovo elgesys tik patvirtino atsakovui kilusių abejonių realumÄ .

Bylos nagrinėjimo metu nei ieÅ¡kovas, nei ieÅ¡kovo atstovas negalėjo paaiÅ¡kinti, dėl kokių priežasčių ieÅ¡kovas tiesiogiai nesusisiekė su darbdaviu atvykdamas į bendrovės patalpas. Ä® bylÄ nėra pateikti jokie įrodymai, kurie leistų spręsti, jog ieÅ¡kovas buvo savo nurodomoje darbo vietoje ar savo gyvenamojoje vietoje, kuri, paties ieÅ¡kovo tvirtinimu, sutampa su jo gyvenamÄ ja vieta. IeÅ¡kovo vardu darbdaviui laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. rugpjūčio 25 d. tiek paÅ¡tu, tiek elektroniniu paÅ¡tu tebuvo siunčiami tarnybiniai praneÅ¡imai (b.l. 50-58, 71-76, 157-162, t. 1; b.l. 92-100, t. 2; b.l. 33-38, t. 3; b.l. 147, t. 4), kuriuose buvo reikalaujama panaikinti jo atžvilgiu taikomus apribojimus.

Vertinant elektroninių laiÅ¡kų autentiÅ¡kumÄ dėmesys atkreiptinas į tai, jog apklausiamas teismo posėdžio metu ieÅ¡kovas vengė atsakymo į klausimÄ , ar elektroninio paÅ¡to adresu, iÅ¡ kurio siųsti laiÅ¡kai, naudojasi jis vienas, ar juo tikrai nesinaudoja ieÅ¡kovo tėvas E. Z. (bÅ«tent E. Z., o ne E. R. Z., duomenys nurodyti prie automatiÅ¡kai generuojamų siunčiamų laiÅ¡kų duomenų (b.l. 92-95, t. 2)). Be to, Å¡alių atstovai patvirtino aplinkybę, jog 2013 m. rugpjūčio 6 d.

į bendrovės buveinę buvo atvykęs ir su atsakovo atstovu M. B. bendravo ieÅ¡kovo atstovu prisistatęs jo tėvas E. Z.. Å ie duomenys, kartu su darbuotojų atsakovui nurodyta aplinkybe, jog 2013 m. liepos 24-25 d. į bendrovės patalpas buvo atvykęs, 2013 m. liepos 30 d. ir 2013 m. rugpjūčio 1 d. su V. M. bendravo ne E. R. Z., bet jo tėvas E. Z., leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas dėl neaiÅ¡kių, subjektyvių priežasčių nurodytu laikotarpiu elgėsi pasyviai, jo vardu veiksmų ėmėsi jo tėvas E. Z..

Nors byloje nėra ginčo dėl to, jog E. Z. turėjo ieÅ¡kovo jam iÅ¡duotÄ Ä¯galiojimÄ veikti jo vardu, dėmesys atkreiptinas į tai, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose įtvirtintas atstovavimo institutas negali bÅ«ti visa apimtimi taikomas darbo santykiuose. DK 93 straipsnyje įtvirtintos darbuotojo pareigos dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbÄ arba eiti tam tikras pareigas paklÅ«stant darbovietėje nustatytai darbo tvarkai vertintinos kaip asmeninio pobÅ«džio, darbuotojas neturi teisės Å¡ių pareigų perduoti savo atstovams, t.y. joks darbuotojas negali atsisakyti vykdyti darbo funkcijų ar privalomų darbdavio įpareigojimų motyvuodamas tuo, kad tokius įpareigojimus atliks jo įgaliotas asmuo.

PrieÅ¡inga iÅ¡vada paneigtų darbo teisinių santykių pobÅ«dį ir esmę. Tai, jog ieÅ¡kovas ir jį atstovavęs tėvas E. Z. netinkamai suprato atstovavimo teisinių santykių pobÅ«dį ir apimtį, patvirtina ir teismui reikÅ¡tos nepagrįstos, su CPK 56-57 straipsniuose kuriamu teisiniu reglamentavimu nesuderinamos, pretenzijos (b.l. 100-101, t. 4). Kartu akcentuotina, jog ieÅ¡kovas nepriimdavo (neatsiimdavo) jo gyvenamosios vietos adresu (kuris, ieÅ¡kovo tvirtinimu, sutapo su jo darbinės veiklos adresu) siunčiamos korespondencijos- tiek darbdavio siųstų ar net per antstolį bandytų įteikti reikalavimų pasiaiÅ¡kinti, o vėliau ir ginčijamo įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo, tiek ir teismo siųstų procesinių dokumentų, kas parodo ieÅ¡kovo nesÄ Å¾iningumÄ , apribojusį darbdavio galimybes faktiÅ¡kai informuoti ieÅ¡kovÄ apie jo pareigas ir priemones, kurių jo atžvilgiu imasi darbdavys (iÅ¡ vienos pusės, darbuotojui neatsiimant korespondencijos, kuri yra siunčiama jo paties deklaruojamu darbo funkcijų vykdymo adresu, kyla pagrįstos abejonės, ar darbuotojas faktiÅ¡kai bÅ«na nurodytu adresu, iÅ¡ kitos pusės, jeigu ieÅ¡kovas nurodytu adresu faktiÅ¡kai gyveno ir vykdė darbo funkcijas, tačiau nepriėmė jam siunčiamų laiÅ¡kų, su tokiu piktybiÅ¡ku, su CK 2.17 straipsnio, CPK 121 straipsnio kuriamu reglamentavimu nesuderinamu, elgesiu susiję neigiamos pasekmės tenka bÅ«tent ieÅ¡kovui ir negali bÅ«ti vertinamos darbdavio nenaudai).

Pastaroji aplinkybė lemia, jog, nors darbdavys ir galėjo papildomai savo pozicijÄ ieÅ¡kovui pateikti atsakydamas jam į elektroninius laiÅ¡kus, tokio pobÅ«džio informavimas nelaikytinas darbdavio pareiga, nesant įrodymų, jog atitinkamu elektroninio paÅ¡to adresu naudojasi bÅ«tent ieÅ¡kovas, o, prieÅ¡ingai, matant darbuotojo vengimÄ pačiam vykdyti darbdavio nurodymus, teikiant konfliktinio pobÅ«džio reikalavimus (akcentuotina, jog tarnybinių praneÅ¡imų turinys nebuvo siejamas su noru iÅ¡siaiÅ¡kinti apribojimų priežastis, bet formuluojamas kaltinimų ir reikalavimų forma, kas leidžia spręsti, jog darbdavio iniciatyvos priežastys praneÅ¡imus rengusiam asmeniui buvo faktiÅ¡kai žinomos arba nebuvo reikÅ¡mingos, jis, tevertindamas tokias priežastis kaip nepagrįstas, teikė darbdaviui reikalavimus, grasino kelsiantis darbdavio atsakomybės klausimÄ ), siunčiant savo atstovÄ , galėtų tapti Å¡alutiniu, papildomu informacijos perdavimo Å¡altiniu, nepasinaudojimas kuriuo įvertinus į bylÄ pateiktų įrodymų visumÄ negali bÅ«ti vertinamas kaip pažeidžiantis ieÅ¡kovo teises ar lemiantis atsakovo veiksmų neteisėtumÄ .

Kaip minėta, liudytoja apklausiama I. B.- K. patvirtino nesėkmingai bandžiusi susisiekti su ieÅ¡kovu telefonu, informacijÄ perdavusi vyresniam asmeniui, kurio balsas, kaip kad patvirtino teismo posėdžio metu, jai buvo panaÅ¡us į ieÅ¡kovo atstovo E. Z. balsÄ . Jau 2013 m. liepos 24 d. tarnybiniame praneÅ¡ime darbdaviui yra aiÅ¡kiai siekiama atkreipti dėmesį į faktinę ieÅ¡kovo darbo vietÄ , kas tokio praneÅ¡imo turinį leidžia susieti su siekiu įvardinti, dėl kokios priežasties nėra atvykstama į bendrovės patalpas.

Be to, Å¡iame praneÅ¡ime taip pat užsimenama, jog ieÅ¡kovo prisijungimo prie sistemos duomenys galimai žinomi kitiems asmenims. 2013 m. rugpjūčio 1 d. darbdavys parengė ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. iÅ¡siuntė (kaip matyti iÅ¡ siuntimo duomenų, dokumentai buvo siunčiami abiem (duomenys neskelbtini) esančiais adresais, t.y. tiek ieÅ¡kovo nurodomu jo gyvenamosios vietos adresu, tiek ir adresu, kuriame gyvena ir veiklÄ vykdo jo tėvas E. Z. ir galimai savo veiklÄ vykdo ieÅ¡kovas) ieÅ¡kovui reikalavimÄ pasiaiÅ¡kinti (b.l. 21-26, t. 3; b.l. 22-27, t. 4), kuriame ne tik nurodoma, kokie ieÅ¡kovo veiksmai vertinami kaip galimas darbo drausmės pažeidimas, bet ir pasisakoma dėl 2013 m. liepos 24 d. tarnybiniame praneÅ¡ime nurodytų aplinkybių, susijusių su faktine ieÅ¡kovo darbo vieta, taip pat galimu prisijungimo duomenų saugumo pažeidimu, ieÅ¡kovas įpareigojamas atvykti pasiimti jam adresuotus procesinius dokumentus.

Nepavykus dokumentų įteikti ieÅ¡kovui, taip pat paaiÅ¡kėjus aplinkybėms, jog ieÅ¡kovas ir toliau neatvyksta į bendrovės patalpas, 2013 m. rugpjūčio 5 d. parengti ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. analogiÅ¡kais adresais iÅ¡siųsti pakartotiniai praneÅ¡imai dėl pareigos pasiaiÅ¡kinti (b.l. 27-30, t. 3; b.l. 28-31, t. 4), kuriuose papildomai nurodoma, jog ieÅ¡kovo tėvas 2013 m. liepos 26 d., 2013 m. liepos 29 d., 2013 m. liepos 30 d. bei 2013 m. rugpjūčio 1 d. pasinaudodamas bendrovės patalpose esančiu kompiuteriu bei ieÅ¡kovo prisijungimo duomenimis, nesėkmingai bandė prisijungti prie duomenų bazės, bei reikalaujama pasiaiÅ¡kinti ir dėl Å¡ios aplinkybės bei tolesnio neatvykimo į darbÄ .

Nepavykus įteikti ir Å¡ių praneÅ¡imų, 2013 m. rugpjūčio 9 d. reikalavimÄ pasiaiÅ¡kinti darbdavys nesėkmingai bandė įteikti pasitelkdamas antstolį (b.l. 45-47, t. 3; b.l. 40-42, t. 4). Pastarajame dokumente papildomai nurodoma, jog ieÅ¡kovo vardu pateiktame 2013 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniame praneÅ¡ime nurodytos aplinkybės, susiję su atsakovo atstovo M. B. su ieÅ¡kovo atstovu vykusio 2013 m. rugpjūčio 6 d. susitikimo eiga, neatitinka tikrovės, pažymima, jog ieÅ¡kovo pretenzijos dėl nereagavimo į jo siunčiamus tarnybinius praneÅ¡imus yra nepagrįstos.

Kaip matyti iÅ¡ antstolės padėjėjo 2013 m. rugpjūčio 16 d. raÅ¡to turinio (b.l. 48, t. 3; b.l. 43, t. 4), antstolės padėjėjui bandant susisiekti su ieÅ¡kovu telefono numeriu, kurį teismo posėdžio metu nurodė ir liudytoja I. B.-K., atsiliepęs asmuo pripažino esantis E. R. Z., tačiau, sužinojęs apie norimus įteikti dokumentus, atvykti į antstolio kontorÄ atsisakė, neatsakė į klausimÄ , kokiu laiku jį galima rasti įteikiamuose dokumentuose nurodytais adresais. Antstolės padėjėjui nuvykus dokumentuose nurodytais adresais 2013 m. rugpjūčio 14 d. 14 val., durų niekas neatidarė.

Atsakovas taip pat papildomai pateikė duomenis, jog 2013 m. rugpjūčio 13 d. reikalavimo pasiaiÅ¡kinti turinys buvo patvirtintas notaro (b.l. 39-44, t. 3; b.l. 34-39, t. 4). Å iuo aspektu akcentuotina, jog notaras tvirtino ne siunčiamo dokumento turinio teisėtumÄ , bet jo autentiÅ¡kumÄ . IeÅ¡kovo atstovo argumentai, jog notaras negalėjo aptartų dokumentų tvirtinti, o antstolis įteikinėti dėl to, jog dokumentai neturėjo registracijos duomenų, atmestini aukščiau nurodytais motyvais, jog tai nelemia darbdavio veiksmų neteisėtumo darbo santykių aspektu, tuo tarpu atlikdami nurodytus veiksmus antstolis ir notaras neturėjo pareigos vertinti dokumentų turinio raÅ¡tvedybÄ reglamentuojančių teisės normų aspektu.

Atsakovas į bylÄ taip pat pateikė ieÅ¡kovo atstovo E. Z. ir atsakovo atstovo M. B. 2013 m. rugpjūčio 6 d. pokalbio garso įraÅ¡Ä ir Å¡io pokalbio stenogramÄ (b.l. 96-134, t. 3). Teismas kaip nepagrįstÄ atmeta ieÅ¡kovo atstovo argumentÄ , jog į bylÄ pateiktas įraÅ¡as negali bÅ«ti vertinamas kaip tinkamas įrodymas. CPK 220 straipsnyje garso įraÅ¡as yra įvardintas kaip viena iÅ¡ įrodinėjimo priemonių. Nors CK 2.23 straipsnyje, BK 167 straipsnyje informacijos apie privatų asmens gyvenimÄ rinkimas vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovo atstovas neiniciavo atitinkamų savo teisių gynimo teisės aktuose nustatyta tvarka (Å¡ia teise pasinaudoti jam neužkirstas kelias), net ir teikdamas argumentus dėl įrodymų rinkimo priemonių netinkamumo neįvardijo, kaip buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimÄ .

IÅ¡ kitos pusės, darbdavio veiksmų objektyvumÄ patvirtina faktas, jog buvo fiksuojamas ieÅ¡kovo atstovo inicijuotas pokalbis atvykus į atsakovo buveinę, įrašų turinys apsiriboja ieÅ¡kovÄ ir atsakovÄ , kaip darbo teisinių santykių subjektus, siejančios informacijos fiksavimu, jo panaudojimas ginant savo iÅ¡ darbo santykių kylančias teises negali bÅ«ti vertinamas kaip nepagrįstas piktnaudžiavimas.Susipažinus su pokalbio turiniu ir įvertinus jį kartu su kita į bylÄ pateikta medžiaga nėra abejonės nei dėl susitikime dalyvavusių asmenų, nei dėl to, jog susitikimas vyko Vilniuje bÅ«tent 2013 m. rugpjūčio 6 d. (apie šį pokalbį minima ieÅ¡kovo vardu teiktame 2013 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniame praneÅ¡ime).

Akcentuotina ir tai, jog pokalbio metu atsakovo atstovas informavo ieÅ¡kovo atstovÄ apie tai, jog ieÅ¡kovui iÅ¡siųsti du reikalavimai pasiaiÅ¡kinti dėl darbo drausmės pažeidimų, kad yra gauti procesiniai dokumentai, kuriuos pasiimti privalo atvykti ieÅ¡kovas, kad darbdavys nesutinka su ieÅ¡kovo pozicija dėl jo darbo vietos, kad laiko reikÅ¡mingu pažeidimu prisijungimo prie duomenų bazės slaptažodžio atskleidimÄ . Nurodytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas, kurio vardu buvo parengtas 2013 m. rugpjūčio 8 d. tarnybinis praneÅ¡imas, kuriame minimas aptariamas pokalbis, arba faktiÅ¡kai žinojo darbdavio pozicijÄ ir reiÅ¡kiamus reikalavimus ieÅ¡kovo atžvilgiu, kas tik dar kartÄ parodytų jo tolimesnio elgesio neatvykstant į darbovietę nepagrįstumÄ (bÅ«tent pastaroji iÅ¡vada atitinka ieÅ¡kovo tvirtinimÄ , jog jis pats rengė ir siuntė darbdaviui tarnybinius praneÅ¡imus), arba nedalyvavo rengiant atitinkamus tarnybinius praneÅ¡imus, nes jo vardu veikė E. Z., kas paneigtų ieÅ¡kovo pozicijÄ , jog tuo metu, kai jam buvo fiksuojamos pravaikÅ¡tos, ieÅ¡kovas vykdė kokias nors darbo funkcijas.

Tokia susiklosčiusi situacija, kartu su iš antstolio padėjėjo gauta informacija, jog ieškovas slapstosi ir neketina priimti jam skirtų dokumentų, leido darbdaviui spręsti, jog ieškovas neketina vykdyti darbdavio įpareigojimų ir neturi jokių papildomų argumentų savo elgesiui pateisinti. Akcentuotina ir tai, jog nuo prisijungimo duomenų užblokavimo iki ginčijamo įsakymo priėmimo praėjo mėnuo, t.y. darbdavys suteikė pakankamai laiko ir galimybių darbuotojui pačiam atvykti ir išspręsti su prisiimtomis darbo funkcijomis susijusius įsipareigojimus.

Toks ieÅ¡kovo elgesys, net ir tuo atveju, jeigu iki 2013 m. liepos 22 d. jam ir galėjo bÅ«ti susiformavęs teisėtas lÅ«kestis, jog darbdavys jo neatvykimo į darbo vietÄ nevertins kaip darbo drausmės pažeidimo, patvirtina akivaizdų jo, kaip darbuotojo, savo pareigų ignoravimÄ . Jeigu neatvykimas į darbÄ analogiÅ¡komis aplinkybėmis vienÄ ar dvi darbo dienas ir galėtų bÅ«ti vertinamas kaip nesuteikiantis teisės darbdaviui taikyti drausminę atsakomybę, savo pareigų ignoravimas tokį ilgÄ laiko tarpÄ Å¾inant darbdavio pozicijÄ atitinkamu klausimu ar negalint jos nesuprasti parodo ieÅ¡kovo veiksmų piktybiÅ¡kumÄ .Nesutiktina ir su ieÅ¡kovo pozicija, jog drausminės nuobaudos už ieÅ¡kovo neatvykimÄ Ä¯ darbÄ skyrimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ paneigia darbdavio veiksmai pildant darbo laiko apskaitos dokumentus ir atsiskaitant su ieÅ¡kovu už 2013 m. liepos mėn. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, darbdavys parengė du skirtingo turinio atitinkamo laikotarpio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kurių viename pravaikÅ¡tos ieÅ¡kovui buvo fiksuojamos tik dvi dienas- liepos 22-23 dienomis, kitas dienas pažymint kaip darbo dienas (b.l. 171, t. 2; b.l. 158, t. 4; b.l. 37, 50, t. 5), tuo tarpu kitame pravaikÅ¡tos fiksuotos visas darbo dienas nuo 2013 m. liepos 22 d. iki pat mėnesio pabaigos (b.l. 174, t. 2; b.l. 154, t. 4; b.l. 28, 33, t. 5).

Kaip matyti iÅ¡ darbuotojų atsakovui teiktų paaiÅ¡kinimų ir tarnybinių praneÅ¡imų turinio ir iÅ¡sidėstymo laike, 2013 m. liepos 22-25 d. buvo gauta informacija (b.l. 191-200, 203, t. 3), jog ieÅ¡kovas nebuvo darbe 2013 m. liepos 23-24 d. Å ios informacijos pagrindu darbdavys atitinkamomis dienomis ieÅ¡kovui fiksavo pravaikÅ¡tas. 2013 m. liepos 25 d. atsakovas iÅ¡ darbuotojų gavo informacijÄ , kad ieÅ¡kovas pasirodė darbe 2013 m. liepos 24 d. (b.l. 201-202, t. 3). Dėl nurodytos priežasties toliau darbo laiko apskaitos dokumentuose buvo fiksuojamas darbo laikas, atsiskaitymo lapelyje nurodytos tik dvi neapmokamos darbo dienos (b.l. 172, t. 2; b.l. 40, t. 5), remiantis atitinkamais duomenimis 2013 m. liepos 31 d. ieÅ¡kovui pervestas darbo užmokestis (b.l. 173, t. 2; b.l. 41, t. 5). 2013 m. rugpjūčio 2 d.

V. M. pakartotinai informavus (b.l. 204, t. 3), jog su ieÅ¡kovu susisiekti nepavyko, jog bendrauta buvo su ieÅ¡kovo tėvu E. Z., pareikalauta, jog darbuotojai patikslintų, ar jų 2013 m. liepos 24 d. matytas asmuo atitinka E. R. Z. duomenis (pridedamos ieÅ¡kovo nuotraukos; b.l. 205-208, t. 3). TÄ pačiÄ dienÄ buvo gauta informacija, jog atvykęs buvo ne ieÅ¡kovas, o ženkliai vyresnis asmuo, kuris prisistato E. Z.. Pastaroji aplinkybė, jai paaiÅ¡kėjus (akcentuotina, kad Å¡iuo sprendimu yra konstatuojamas faktas, jog ieÅ¡kovas nebuvo atvykęs į darbovietę, jog iÅ¡ tikrųjų buvo atvykęs E. Z.), tapo pagrindu patikslinti darbo laiko apskaitos dokumentus, užfiksuojant, jog ieÅ¡kovas darbe po 2013 m. liepos 22 d. nebepasirodė (pravaikÅ¡tos atitinkamai užfiksuotos ir 2013 m. rugpjūčio mėn.; b.l. 178, t. 2; b.l. 155, t. 4; b.l. 45, t. 5).

Abejoti tokia įvykių seka, įvertinus į bylÄ pateiktų įrodymų visumÄ , kaip ir vertinti darbdavio veiksmus, susijusius su apskaitos dokumentų patikslinimu, kaip neteisėtus nėra pagrindo. Kartu akcentuotina, jog ieÅ¡kovo atstovas aptariamai aplinkybei įvertinti buvo pateikęs praÅ¡ymÄ liudytoja į teismo posėdį kviesti buvusiÄ atsakovo darbuotojÄ I. G.. Nors Å¡is ieÅ¡kovo atstovo praÅ¡ymas buvo patenkintas, liudytoja liko neapklausta, kadangi ieÅ¡kovo atstovas neįvykdė savo paties prisiimtos pareigos užtikrinti liudytojos dalyvavimÄ , tenurodė teismui jokiais įrodymais nepatvirtintÄ informacijÄ , jog liudytojos jos gyvenamosios vietos rasti nepavyko, jog liudytoja yra neribotam laikui iÅ¡vykusi į užsienį.

Vertinant kitÄ drausminės atsakomybės taikymo pagrindÄ -konfidencialios informacijos atskleidimÄ , nesutiktina su ieÅ¡kovo atstovo pozicija, jog, Å¡alims individualiai neaptarus sÄ lygų dėl informacijos neatskleidimo ir nesudarius tuo klausimu sutarties, ieÅ¡kovo atžvilgiu reikalavimai dėl informacijos neatskleidimo ir su jos atskleidimu susiję pasekmės negali bÅ«ti taikomi. Dėmesys atkreiptinas į tai, jog, vadovaujantis DK 93, 230, 232 straipsniuose kuriamu teisiniu reglamentavimu, ne visos darbo santykius reglamentuojančios taisyklės yra įtraukiamos į Å¡alių sudaromÄ darbo sutartį.

DarbuotojÄ supažindinus su darbdavio vidiniais dokumentais, reglamentuojančiais darbo funkcijas, darbuotojo pareigas ir darbo tvarkÄ , visi atitinkamuose dokumentuose įtvirtinti reikalavimai darbuotojui tampa privalomi ir už jų pažeidimÄ jo atžvilgiu gali bÅ«ti taikoma drausminė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju draudimo atstovo pareiginiuose nuostatuose, su kuriais ieÅ¡kovas supažindintas pasiraÅ¡ytinai (b.l. 11-14, 89-92, t. 3), tiesiogiai įtvirtina darbuotojo pareiga laikyti paslaptyje žinias, sudarančias bendrovės komercinę paslaptį ir nenaudoti jų asmeninei ar kitų asmenų naudai (3.10 p.).

Be to, ieÅ¡kovas buvo supažindintas ir su 2012 m. liepos 26 d. įsakymu dėl informacijos, sudarančios įmonės komercinę paslaptį, sÄ raÅ¡o patvirtinimo (b.l. 18-20, t. 3; b.l. 19-21, t. 4). Å iame įsakyme pateiktame komercinę paslaptį sudarančios informacijos sÄ raÅ¡e nurodyti prisijungimo kodai ir slaptažodžiai (1.10 p.), taip pat bet kokia duomenų bazėse saugoma informacija (1.11 p.), aiÅ¡kiai nurodoma, jog Å¡i informacija be vadovo nurodymo ar sutikimo negali bÅ«ti atskleidžiama jokiems asmenims, kurie neturi teisės su ja susipažinti (3, 6 p.), akcentuojama, jo pareigos neatskleisti informacijos nevykdymas ar netinkamas vykdymas vertinamas kaip Å¡iurkÅ¡tus darbo drausmės pažeidimas (7 p.), už kurį griežčiausia drausminė nuobauda gali bÅ«ti taikoma ir pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktÄ .

Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktų kitų draudimo bendrovių priklausomų draudimo tarpininkų sÄ rašų (b.l. 155-189, t. 3), E. Z. ir V. Z. dirba su atsakovo konkurentais. Kad Å¡ie du asmenys savo veiklÄ vykdė kartu su ieÅ¡kovu, kad ieÅ¡kovas jiems atskleidė savo prisijungimo prie atsakovo duomenų bazės duomenis, kad E. Z. faktiÅ¡kai prisijungdavo prie Å¡ios duomenų bazės, 2013 m. rugpjūčio 6 d. pokalbio su atsakovo atstovu metu patvirtino pats E. Z.. Å io pokalbio metu E. Z. taip pat patvirtino V.

M. tarnybiniame praneÅ¡ime nurodytÄ faktÄ , jog jie buvo du kartus susitikę (jau minėta, jog, kaip nurodė savo tarnybiniame praneÅ¡ime V. M. (b.l. 204, t. 3), E. Z. jam pripažino konfidencialios informacijos atskleidimo ir neteisėto naudojimosi ja faktÄ ), bei atsakovo nurodytÄ aplinkybę, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. į atsakovo patalpas Kaune buvo atvykęs ir prie kompiuterio naudodamasis ieÅ¡kovo prisijungimo duomenimis prisijungti bandė ne ieÅ¡kovas, o bÅ«tent E. Z..

Kartu E. Z. kelis kartus apie darbo santykių subjektÄ kalbėjo daugiskaita nurodydamas, kad „mes“ dirbame, „mums“ apribotos galimybės prisijungti prie duomenų bazės ir trukdoma dirbti, atsakydamas į atsakovo atstovo klausimus aiÅ¡kiai patvirtino, jog ieÅ¡kovÄ su atsakovu siejančius santykius vertina kaip jo Å¡eimos verslo sudedamÄ jÄ dalį, kuriÄ vykdydamas ieÅ¡kovas keičiasi informacija tiek su tėvu E. Z., tiek ir su seserimi V. Z. (aplinkybę, jog už ieÅ¡kovÄ jo darbo funkcijas vykdydavo ir E. Z., patvirtina ir atsakovo atstovo į bylÄ pateikta 2013 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymo kopija (b.l. 24, t. 8), kurioje pasirašęs ne ieÅ¡kovas, o „dr. E. Z.“).

Kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas, toks keitimasis konfidencialiais duomenimis vertintinas ne tik kaip grubus asmens duomenų apsaugÄ reglamentuojančių teisės normų pažeidimas, kai su darbo santykiais ar vykdoma veikla tiesiogiai susiję duomenys gali tapti prieinami su duomenų valdytoju ir tvarkytoju nesusijusiems asmenims (tokio E. Z. elgesio pavyzdys tapo akivaizdžiu ir teisminio proceso metu, kai, paprašęs liudytoja byloje kviesti buvusiÄ atsakovo darbuotojÄ V. A. ir nurodęs jos asmens duomenis, kito posėdžio metu ieÅ¡kovo atstovas nurodė, jog per klaidÄ teismui buvo pateikti ne tos V.

A. duomenys, o pasidomėjus, kaip tokia klaida įvyko, ieškovo atstovas pripažino šiuos duomenis gavęs pasinaudodamas jam prieinamais duomenimis, susijusiais su draudimo bendrovių vykdoma veikla, t.y. vedinas savanaudiškų tikslų, nesusijusių su darbine veikla, pasinaudojęs jam prieinamais nesusijusio asmens duomenimis), ne tik galimai atitinka neteisėtos komercinės veiklos, nesuderinamos su Draudimo įstatymo 5 straipsnio, IX skyriaus reikalavimais, požymius, kas gali tapti pagrindu taikyti atsakomybę remiantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsniu ar Baudžiamojo kodekso 202 straipsniu, bet ir, skirtingai nei savo baigiamojoje kalboje nurodė ieškovo atstovas advokatas J.

K., lemia tiesioginę grėsmę atsakovo interesams (žinodami konfidencialiÄ informacijÄ , susijusiÄ su draudėjų asmens duomenimis ir draudimo sÄ lygomis, įskaitant draudimo laikotarpio pabaigÄ , paÅ¡aliniai asmenys gali manipuliuodami Å¡ia informacija savo iniciatyva pasirinkti, su kuriuo draudiku (įskaitant ir atsakovo konkurentus) klientui siÅ«lyti sudaryti sutartį. Nurodytų aplinkybių visuma paneigia ieÅ¡kovo atstovo pozicijos, jog aptariama informacija negali bÅ«ti vertinama kaip konfidenciali, sudaranti komercinę paslaptį, pagrįstumÄ .

Kartu akcentuotina, jog ieÅ¡kovo atstovo nurodyta aplinkybė, jog prie duomenų bazės galėjo prisijungti kiti atsakovo darbuotojai, negali bÅ«ti vertinama kaip paneigianti ieÅ¡kovo pareigÄ neatskleisti pastarosios informacijos paÅ¡aliniams asmenims. IÅ¡ kitos pusės, kaip nurodė atsakovo atstovas, kiekvienas atsakovo darbuotojas turi savo prisijungimo prie duomenų bazės slaptažodžius, kurie turi bÅ«ti laikomi paslaptyje ir pakeičiami pirmojo prisijungimo po atitinkamo slaptažodžio suteikimo metu (apie slaptažodžio keitimÄ minima ir ieÅ¡kovo vardu pateiktame 2013 m. liepos 24 d. tarnybiniame praneÅ¡ime), todėl, galiojant pareigai neatskleisti savo prisijungimo duomenų, kaip nepagrįstas vertintinas ir ieÅ¡kovo atstovo argumentas, jog situacija, kai atitinkami prisijungimo duomenys galimai žinomi ne tik ieÅ¡kovui bet ir kitiems atsakovo darbuotojams, kas gali atsitikti tik dėl paties ieÅ¡kovo kaltės, paneigia Å¡ios informacijos, kaip komercinės paslapties, statusÄ .

Nurodytų aplinkybių visumÄ teismas vertino kaip pakankamÄ pagrindÄ darbdaviui taikyti darbuotojo, grubiai pažeidusio savo pareigas ir padariusio du savarankiÅ¡kus darbo drausmės pažeidimus, kurių kiekvienas pripažintinas Å¡iurkščiu, bei ilgÄ laikÄ ignoravusio darbdavį, atžvilgiu griežčiausiÄ drausminę nuobaudÄ atleidimÄ iÅ¡ darbo. Vertinant drausminės atsakomybės taikymo procedÅ«rų atitikimÄ teisės aktų reikalavimams dėmesys atkreiptinas į tai, jog tarp Å¡alių nekilo ginčo dėl to, jog nebuvo praleistas teisės aktuose numatytas terminas drausminei nuobaudai taikyti, įtvirtintas DK 241 straipsnyje.

Aukščiau aptartos aplinkybės, susiję su bandymais įteikti reikalavimus pasiaiÅ¡kinti, ieÅ¡kovo atstovo informavimu apie inicijuojamÄ drausminės atsakomybės taikymo procedÅ«rÄ , taip pat faktas, jog ir civilinės bylos nagrinėjimo metu ieÅ¡kovas neįvardijo jokių papildomų aplinkybių, kurių darbdavys neįvertino skirdamas drausminę nuobaudÄ , leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog darbdavio veiksmai atitiko ir DK 240 straipsnio reikalavimus, susijusius su galimybės darbuotojui pateikti pasiaiÅ¡kinimÄ dėl darbo drausmės pažeidimo suteikimu.

Vertinant atsakovo atstovo argumentus, jog aptariamam reikalavimui turi bÅ«ti taikoma ieÅ¡kinio senatis, dėmesys atkreiptinas į tai, jog pradinis ieÅ¡kinys Å¡ioje civilinėje byloje pareikÅ¡tas 2013 m. rugsėjo 27 d. Vadovaujantis DK 300 straipsnio 1 dalimi, vieno mėnesio terminas ieÅ¡kiniui dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo pareikÅ¡ti skaičiuojamas nuo dokumento, kuriuo įformintas darbo sutarties nutraukimas, įteikimo darbuotojui dienos. Nagrinėjamu atveju įsakymo kopija ieÅ¡kovui iÅ¡siųsta 2013 m. rugpjūčio 21 d. (b.l. 51-52, t. 3; b.l. 46-47, t. 4), tačiau duomenų apie jos įteikimÄ byloje nėra.

Net ir konstatavus, jog ieÅ¡kovas elgėsi netinkamai, piktybiÅ¡kai nepriimdamas jam siunčiamų dokumentų, laikyti, jog įsakymo įteikimo diena turi bÅ«ti tapatinama su jo iÅ¡siuntimo diena, o ieÅ¡kinio pateikimas nuo įsakymo priėmimo ir iÅ¡siuntimo praėjus vienam mėnesiui ir Å¡eÅ¡ioms dienoms, nesant duomenų apie faktinį įsakymo įteikimÄ , yra netinkamas ir tuo pagrindu taikyti kitokį, nei nustatyta įstatyme, senaties termino pradžios momentÄ , nėra pagrindo. Nurodytų aplinkybių visumÄ teismas vertina kaip pagrindÄ atmesti ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu bei su juo susijusius reikalavimus dėl atleidimo iÅ¡ darbo datos perkėlimo, iÅ¡eitinės iÅ¡mokos ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ ieÅ¡kovui priteisimo.

Dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu ieÅ¡kovo nuÅ¡alinimÄ nuo darbo Kaip matyti iÅ¡ nagrinėjamos bylos medžiagos, darbdavys ne tik neiniciavo ieÅ¡kovo nuÅ¡alinimo nuo darbo ir neįvardijo jokio DK 123 straipsnyje įvardinto nuÅ¡alinimo nuo darbo pagrindo, bet darbo ieÅ¡kovui nesuteikė remdamasis kitu DK įtvirtintu pravaikÅ¡tos pagrindu konstatuodamas, jog ieÅ¡kovas nevykdo darbo funkcijų. Reikalavimas dėl pravaikÅ¡tos neteisėtumo nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikÅ¡tas. IÅ¡ kitos pusės, vadovaujantis DK 417-418 straipsniuose teismui suteikta diskrecijos teise, darbdavio veiksmų pagrįstumas nurodytu laikotarpiu negali likti neįvertintas.

Kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovo pozicijos, nuÅ¡alinimÄ nuo darbo jis sieja su prisijungimo prie duomenų bazės blokavimu. Darbo laiko apskaitos prasme toks veiksmas pats savaime negali bÅ«ti prilyginamas nuÅ¡alinimui nuo darbo ar pravaikÅ¡tai. PravaikÅ¡ta ieÅ¡kovui buvo fiksuojama tik dėl to, jog ir po prisijungimo užblokavimo jis į darbovietę neatvyko. Darbdaviui gavus vėliau paneigtÄ informacijÄ apie ieÅ¡kovo atvykimÄ , vietoj pravaikÅ¡tos darbo laiko apskaitoje buvo fiksuojamas darbo funkcijų vykdymas. Pastaroji aplinkybė atskleidžia, jog darbo laiko apskaitoje duomenys buvo fiksuojami pagal tÄ informacijÄ , kuria konkrečiu momentu disponavo darbdavys.

Kaip jau konstatuota Å¡iame sprendime, darbdavys turėjo pagrindÄ blokuoti prisijungimo duomenis siekdamas, jog darbuotojas atvyktų į įstaigos vidiniuose dokumentuose nurodytÄ darbo vietÄ , taip pat siekdamas paÅ¡alinti kilusias abejones dėl netinkamo prisijungimo duomenų, o kartu ir pačioje duomenų bazėje esančios informacijos, naudojimo. IeÅ¡kovui ignoruojant atsakovo iniciatyvÄ susiklostė situacija, kai ieÅ¡kovas darbo funkcijų nevykdė dėl savo paties kaltės (jeigu ieÅ¡kovas bÅ«tų atvykęs į darbovietę ir paneigęs jo atžvilgiu reiÅ¡kiamus kaltinimus, jog jis pats asmeniÅ¡kai darbo funkcijų nevykdo, jog jis nepažeidė savo pareigos neatskleisti kitiems asmenims savo prisijungimo duomenų, darbdavys bÅ«tų nebeturėjęs pagrindo tęsti pravaikÅ¡tos) ir jam pagrįstai buvo fiksuojamos pravaikÅ¡tos (kaip jau konstatuota Å¡iame sprendime, iÅ¡ bylos medžiagos nėra pagrindo spręsti, jog ieÅ¡kovas pats asmeniÅ¡kai, o ne jo vardu tėvas E. Z., buvo pasirengęs atitinkamu laikotarpiu vykdyti darbo funkcijas ir jas bÅ«tų vykdęs, jeigu darbdavys nebÅ«tų apribojęs jo prisijungimo prie duomenų bazės galimybių).

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog pravaikÅ¡tos ieÅ¡kovui buvo fiksuojamos pagrįstai, jų fiksavimÄ lėmė ieÅ¡kovo elgesys, nesuderinamas su darbuotojo pareigomis, kas nulėmė ir drausminės atsakomybės ieÅ¡kovo atžvilgiu taikymo pagrįstumÄ .Pripažinus, jog darbo laikÄ aptariamu laikotarpiu darbdavys apskaitė tinkamai, spręsti, jog darbuotojui priklauso kokios nors iÅ¡mokos už atitinkamÄ laikotarpį, nėra pagrindo.Kartu akcentuotina, jog reikalavimas dėl nuÅ¡alinimo nuo darbo pripažinimo neteisėtu buvo pareikÅ¡tas ne tik nesant ieÅ¡kovui įteikto, bet net ir nesant priimto sprendimo taikyti ieÅ¡kovo atžvilgiu nuÅ¡alinimÄ nuo darbo, todėl spręsti, jog atitinkamam reikalavimui pareikÅ¡ti buvo praleistas DK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas senaties terminas, nėra pagrindo.

IÅ¡ kitos pusės, ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo metu nebuvo suėjęs DK 289 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas individualaus darbo ginčo dėl su atitinkamu reikalavimu susijusių piniginių sumų priteisimo iniciavimo darbo ginčų komisijoje terminas. Dėl reikalavimo priteisti su darbo vietos įrengimu ir iÅ¡laikymu susijusių iÅ¡laidų atlyginimÄ Vertindamas pastarÄ jį ieÅ¡kinio reikalavimÄ teismas reikÅ¡mingomis pripažino Å¡ias aplinkybes:Pirma, savo teisę į nurodytų iÅ¡laidų kompensavimÄ ieÅ¡kovas sieja su nuotoliniu jo dirbto darbo pobÅ«džiu, t.y. faktu, jog ieÅ¡kovui nebuvo suteikta darbo vieta, jog jis buvo pasiekęs susitarimÄ dėl nuotolinio darbo kitoje vietoje.

Å is ieÅ¡kovo argumentas jau buvo atmestas vertinant reikalavimÄ dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo teisėtumo konstatavus, jog nėra jokių duomenų apie atitinkamo susitarimo egzistavimÄ , prieÅ¡ingai, vidiniais įmonės dokumentais nustatyta ieÅ¡kovo darbo vieta, kuri suteikta faktiÅ¡kai. Aplinkybė, jog ieÅ¡kovas savavaliÅ¡kai nusprendė Å¡ia darbo vieta nesinaudoti, nesuteikia jam teisės reikÅ¡ti darbdaviui pretenzijas dėl su atitinkamais veiksmais susijusių iÅ¡laidų atlyginimo. Antra, net ir pripažinus, jog faktiÅ¡kai ieÅ¡kovas darbo funkcijas vykdė kitoje, nei darbovietės patalpos, vietoje, dėmesys atkreiptinas į tai, jog tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtintų Darbo sutarties su namudininkais ypatumų 6 punkte, tiek ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1094 patvirtintų Nuotolinio darbo sutarties ypatumų 5 punkte darbuotojo teisė reikalauti jo patirtų iÅ¡laidų atlyginimo tiesiogiai susieta su atitinkamo susitarimo įtvirtinimu darbo sutartyje.

Nagrinėjamu atveju atitinkamo rašytinio susitarimo tarp šalių nebuvo. Be to, liudytoju apklausiamas tuometis atsakovo generalinis direktorius I. K. paneigė ir atitinkamo žodinio susitarimo galimybę, šios aplinkybės taip pat nepatvirtino ir liudytoja R. Š., tenurodžiusi, jog dirbęs (duomenys neskelbtini), ieškovas pats apsirūpino darbo priemonėmis.Trečia, ieškovas neginčijo atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, jog viso darbo laiko metu ieškovas nekėlė klausimo dėl atitinkamos darbdavio pareigos.

Pastaroji aplinkybė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog iki darbo sutarties nutraukimo savo galimų investicijų ieÅ¡kovas nevertino kaip sÄ lygojančių jo teisių pažeidimus, reikalavimÄ teismui pareiÅ¡kė tik siekdamas nesÄ Å¾iningai pasipelnyti po darbo sutarties su juo nutraukimo. Ketvirta, kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovo atstovo 2013 m. rugpjūčio 6 d. pokalbio su atsakovo atstovu turinio, ieÅ¡kovo atstovas patvirtino, jog darbo vieta jo gyvenamosios vietos adresu buvo įrengta dar 1999 m., t.y. daug anksčiau, nei ieÅ¡kovas sudarė darbo sutartį su atsakovu, jog toje vietoje dirbo ne tik ieÅ¡kovas, bet ir jo tėvas bei sesuo.

Be to, ieÅ¡kovo atstovas patvirtino, jog ieÅ¡kovas nesitarė su atsakovo vadovais dėl nurodytų iÅ¡laidų atlyginimo, suprato, jog Å¡ios iÅ¡laidos yra kompensuojamos ieÅ¡kovui mokamu darbo užmokesčiu. Pastaroji aplinkybė dar kartÄ patvirtina ieÅ¡kovo nesÄ Å¾iningÄ elgesį reiÅ¡kiant atitinkamÄ reikalavimÄ . Penkta, ieÅ¡kovas, kuriam tenka pareiga įrodyti patirtų iÅ¡laidų dydį (skirtingai nei kitų su darbo santykiais susijusių reikalavimų atveju, kai įrodinėjimo pareiga perkeliama darbdaviui, Å¡is reikalavimas yra susijęs su iÅ¡imtinai ieÅ¡kovo disponuojamais įrodymais, kurių pateikimui visa apimtimi taikytini rungimosi ir dispozityvumo principai).

IeÅ¡kovas nepateikė teismui jokių faktines jo iÅ¡laidas patvirtinančių įrodymų. Nurodytų aplinkybių visumÄ teismas vertino kaip pagrindÄ atitinkamam reikalavimui atmesti. Atmetus reikalavimÄ dėl įsiskolinimo priteisimo, kartu nepagrįstais pripažino ir reikalavimus dėl sankcijos darbdaviui už vėlavimÄ vykdyti pagrindinį reikalavimÄ taikymo.Dėl atsiskaitymo už darbÄ tinkamumoAtsižvelgiant į tai, jog ieÅ¡kovo iniciatyva į teismÄ buvo iÅ¡reikalauti duomenys apie visas ieÅ¡kovo sudarytas sutartis (b.l. 5-32, t. 6), taip pat Å¡ių sutarčių pagrindu parengtas ataskaitas, ieÅ¡kovo darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir atsiskaitymo lapelius už visÄ ieÅ¡kovo darbo laikotarpį (b.l. 58-63, t. 3; b.l. 146, 148-151, 156-157, t. 4; b.l. 37-38, 42-44, 46, 48-49, t. 5; b.l. 33-147, t. 6; b.l. 3-182, t. 7), neturėdamas pagrindo spręsti, jog Å¡iuose dokumentuose egzistuoja kokie nors papildomi, ieÅ¡kovo ir jo atstovų nenurodyti netikslumai, teismas pasisako tik dėl ieÅ¡kovo ir jo atstovų įvardintų atsakovo atsiskaitymo su ieÅ¡kovu trÅ«kumų.IeÅ¡kinyje ieÅ¡kovas nurodo, jog jam nebuvo sumokėtas 40,05 Lt darbo užmokesčio priedas už 2013 m. birželio 28 d. draudimo sutartį Nr. 300 0369572, kurios pagrindu iÅ¡raÅ¡ytas 2013 m. liepos 26 d. kvitas Nr. KAUSI 0003248, kurį į sistemÄ be ieÅ¡kovo sutikimo įvedė atsakovo darbuotojas V.

M.. Kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovo pozicijos, šį reikalavimÄ ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė atsižvelgdamas į tai, jog kvito pateikimo metu jam buvo apribotos prisijungimo prie duomenų bazės galimybės, dėl ko jis manė, jog darbdavys galėjo jam nepaskaičiuoti priedo už atliktÄ darbÄ . Šį ieÅ¡kovo argumentÄ paneigia atsakovo į bylÄ pateikti darbo užmokesčio priedo paskaičiavimas (b.l. 163, t. 1; b.l. 57, t. 3; b.l. 51, 153, t. 4), kuriame nurodyta netgi didesnė (82,30 Lt), nei ieÅ¡kovas praÅ¡o priteisti, priedo suma, taip pat 2013 m. rugpjūčio mėn. atsiskaitymo lapelis (b.l. 53, t. 4; b.l. 32, t. 5), į kurį Å¡i suma įtraukta, bei 2013 m. rugpjūčio 21 d. mokėjimo nurodymo kopija (b.l. 52, t. 4), patvirtinanti atsiskaitymo lapelyje nurodytos sumos iÅ¡mokėjimo faktÄ .

Kartu akcentuotina, jog analogiÅ¡kÄ reikalavimÄ jau po kreipimosi į teismÄ dienos ieÅ¡kovas pateikė ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai (toliau- Darbo ginčų komisija), kuris 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-36-19249/2013 buvo atmestas (b.l. 69-70, 151-154, t. 3). Ä®vertinęs faktÄ , jog ieÅ¡kinys nagrinėjamoje byloje buvo priimtas Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi (b.l. 55-56, t. 2), bylos nagrinėjimo metu ieÅ¡kovas palaikė visus ieÅ¡kinyje pareikÅ¡tus reikalavimus, teismas sprendžia, jog Darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nagrinėjamoje byloje vertintinas kaip atitinkantis DK 296 straipsniu kuriamÄ teisinį reglamentavimÄ , ir, atmesdamas atitinkamÄ ieÅ¡kinio reikalavimÄ , kartu konstatuoja, jog yra pagrindas pripažinti pagrįsta ir teisėta ir atitinkamÄ Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį.

IeÅ¡kovas taip pat nurodo, jog darbdavys, pažeisdamas pareigÄ su juo atsiskaityti laiku ir tinkamai, ne iÅ¡ karto į darbo užmokesčio priedÄ Ä¯traukdavo ir iÅ¡mokėdavo ieÅ¡kovui sumas, jam priklausiusias pagal į apskaitÄ Ä¯trauktas sutartis. IeÅ¡kovas įvardijo keletÄ konkrečių atvejų, įvykusių 2009-2010 m. (b.l. 173-177, 198-200, t. 1; b.l. 51-54, t. 2). Vykdydamas teismo nustatytÄ Ä¯pareigojimÄ , darbdavys pateikė įrodymus (b.l. 20-23, t. 8), kurie atskleidžia, jog, pvz., pinigai už 2009 m. rugpjūčio mėn. sudarytas sutartis buvo gauti tik 2009 m. rugsėjo mėn., kas ir nulėmė, jog su tuo susiję iÅ¡mokos buvo įtrauktos tik į 2009 m. rugsėjo mėn. parengtÄ ataskaitÄ .

Kad priedų paskaičiavimai buvo siejami ne su sutarčių sudarymo momentu, bet ir su pinigų sumokėjimo ar sutarties nutraukimo faktu, patvirtina ir kiti į bylÄ pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai (pvz., b.l. 51, t. 5).Be to, kaip teisingai nurodyta Darbo ginčų komisijos sprendime, ieÅ¡kovas nesilaikė DK 289 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 3 mėnesių termino individualiam darbo ginčui atitinkamu klausimu inicijuoti. Dėmesys atkreiptinas į tai, jog aptariamu reikalavimu ieÅ¡kovas praÅ¡o priteisti jam ne darbo užmokestį (ieÅ¡kovas neginčija, jog priedas jam buvo iÅ¡mokėtas, tesiekia įrodyti, jog darbdavys nepagrįstai vėlavo vykdyti savo finansinę prievolę), o įstatymines netesybas (taikyti sankcijÄ darbdaviui).

Å iam reikalavimui pareikÅ¡ti ieÅ¡kovas praleido ne tik DK 289 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ procedÅ«rinį terminÄ , bet ir CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintÄ sutrumpintÄ 6 mėnesių ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikÅ¡ti bei DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ bendrÄ jį iÅ¡ darbo teisinių santykių kylantiems reikalavimams taikomÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ (nei vienas ieÅ¡kovo įvardintas atvejis nesiejamas su laikotarpiu po 2010 m. rugsėjo 27 d., t.y. trejų metų laikotarpiu iki pradinio ieÅ¡kinio teismui pateikimo).

Nurodyta aplinkybė, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, pripažintina savarankišku pagrindu atitinkamam reikalavimui atmesti. Ieškovas taip pat akcentuoja, jog darbdavys nuo 2010 m. sausio 1 d. be pagrindo vienašališkai pakeitė ieškovui mokėtino priedo prie darbo užmokesčio dydį, sumažindamas jį 4%. Kaip matyti iš su ieškovu sudarytos darbo sutarties turinio (b.l. 145-147, t. 2), ieškovui turėjo būti mokamas minimalus darbo užmokestis ir priedas, priklausantis nuo darbo rezultatų.

Ä® bylÄ pateikti įsakymai, kuriais buvo nustatomas darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydis (b.l. 149, t. 1; b.l. 53-55, t. 3; b.l. 48-50, t. 4; b.l. 8-19, t. 8), iÅ¡ kurių turinio matyti, jog ieÅ¡kovo darbo laikotarpiu priedų dydis buvo keičiamas kelis kartus, kiekvienÄ kartÄ su pakeitimu pasiraÅ¡ytinai supažindinant darbuotojus, įskaitant ieÅ¡kovÄ . Siekdamas iÅ¡vengti abejonių dėl supažindinimo realumo, atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pateikė teismui ir Å¡alims susipažinti į bylÄ pateiktų dokumentų originalus, iÅ¡ kurių matyti, jog darbuotojų paraÅ¡ai, patvirtinantys supažindinimÄ , yra ne atskirame lape, o kitoje įsakymo, su kuriuo supažindinama, pusėje.

Paskutiniu pakeitimu 2010 m. sausio 26 d. įsakymu nuo 2010 m. vasario 1 d. pritaikytas 8% priedas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims. IeÅ¡kovo priėmimo į darbÄ metu Å¡ioms sutartims 2006 m. balandžio 3 d. įsakymo pagrindu buvo taikomas 12% priedas, laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. Å¡is priedas sudarė 15%, nuo 2008 m. gruodžio 1 d. buvo sumažintas iki 10%. Kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas, DK 120 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl bÅ«tinybės gauti raÅ¡ytinį darbuotojo sutikimÄ keičiant apmokėjimo už darbÄ sÄ lygas visa apimtimi taikoma tik tuo atveju, jeigu keičiama sÄ lyga įtvirtinta tiesiogiai darbo sutartyje ar joje tiesiogiai identifikuotame dokumente (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2007).

Jeigu apmokėjimo už darbÄ sÄ lyga įtvirtinta savarankiÅ¡kame, darbo sutartyje tiesiogiai nenurodytame dokumente, Å¡ios sÄ lygos pakeitimas galimas vienaÅ¡aliÅ¡ku darbdavio veiksmu, darbuotojo sutikimo su kuriuo faktas gali bÅ«ti patvirtinamas ir konkliudentiniais darbuotojo veiksmais, t.y. faktu, jog darbuotojas, bÅ«damas informuotas apie pakeitimus, toliau vykdė darbo funkcijas ir nereiÅ¡kė darbdaviui pretenzijų. Su 2010 m. sausio 26 d. įsakymu, su kurio priėmimu, atsižvelgiant į laikotarpį, kurio metu, ieÅ¡kovo tvirtinimu, priedas jam skaičiuotas netinkamai, ieÅ¡kovas sieja jo teisių pažeidimÄ , ieÅ¡kovas buvo pasiraÅ¡ytinai supažindintas 2010 m. vasario 18 d.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog ieÅ¡kovas iki jo atleidimo iÅ¡ darbo dienos kėlė klausimÄ dėl atitinkamo pakeitimo teisėtumo, reiÅ¡kė atsakovui pretenzijas atitinkamu klausimu. Tokiu savo elgesiu ieÅ¡kovas patvirtino sutinkantis su darbo sÄ lygų pakeitimu. Darbuotojo elgesys, kai jis, žinodamas apie darbo sÄ lygų pakeitimÄ , neteikia darbdaviui jokių pretenzijų, toliau ilgÄ laikÄ vykdo darbo funkcijas, o vėliau reiÅ¡kia reikalavimus taikyti anksčiau galiojusį darbo užmokesčio dydį už ilgÄ laikotarpį, negali bÅ«ti pateisinamas ir vertinamas kaip atitinkantis sutartinių teisinių santykių Å¡alių tarpusavio interesų pusiausvyros, protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principus.

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog savo elgesiu darbuotojas patvirtino darbo sÄ lygų pakeitimÄ , kas nulėmė tokių pakeistų sÄ lygų privalomumÄ ir darbdavio vadovavimosi pasikeitusiomis sÄ lygomis atitikimÄ Å¡alių valios nulemtam darbo santykių reglamentavimui. Nurodyta aplinkybė leidžia atmesti kaip nepagrįstÄ aptariamÄ ieÅ¡kinio reikalavimÄ . Kartu akcentuotina, jog, kaip ir reikalavimo priteisti netesybas už vėlavimÄ mokėti priedÄ atveju, reikalavimo dėl įsakymo, kuriuo darbo užmokesčio priedas sumažintas, pripažinimo negaliojančiu ieÅ¡kovas nepareiÅ¡kė nei per DK 289 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ 3 mėnesių terminÄ , kÄ pagrįstai konstatavo Darbo ginčų komisija, nei per DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ bendrÄ jį iÅ¡ darbo teisinių santykių kylantiems reikalavimams taikomÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Nurodyta aplinkybė, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, pripažintina savarankiÅ¡ku pagrindu atitinkamam reikalavimui atmesti.IeÅ¡kovas nurodo, jog darbdavys nevykdė pareigos sumokėti jam 14.389,17 Lt darbo užmokestį už virÅ¡valandžius, darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis. Vadovaujantis Darbo tvarkos taisyklių (b.l. 181-194, t. 2; b.l. 135-148, t. 3) 12 punktu, draudimo atstovai darbo laikÄ tvarko savo nuožiÅ«ra, standartinės darbo dienos- nuo pirmadienio iki penktadienio, pageidaujantis dirbti kitaip darbuotojas turi informuoti vadovÄ ir individualus susitarimas turi bÅ«ti įtraukiamas į darbo sutartį.

Draudimo atstovo pareiginių nuostatų (b.l. 11-14, 89-92, t. 3) 1.7 punkte nurodyta, jog draudimo atstovas dirba 1 val. per dienÄ paties pasirinktu ir su regiono vadovu suderintu laiku. Å ios nuostatos įgyvendintos Å¡alių sudarytoje darbo sutartyje (b.l. 145-147, t. 2; b.l. 86-88, t.

3) nurodžius, jog ieÅ¡kovas dirbs po vienÄ valandÄ visomis mėnesio darbo dienomis. Tokiu susitarimu aiÅ¡kiai nustatomos tiek dienos, kuriomis gali ir turi bÅ«ti vykdomos darbo funkcijos, tiek ir dienos darbo laiko trukmė. Be to, į bylÄ nepateiktas joks įrodymas, kuris leistų spręsti, jog ieÅ¡kovas buvo suderinęs su atsakovo vadovais galimybę dirbti poilsio ar Å¡venčių dienomis, jog jam buvo suteikta teisė ar iÅ¡ jo reikalaujama dirbti virÅ¡valandžius. Vadovaujantis DK 150 straipsnyje kuriamu teisiniu reglamentavimu, virÅ¡valandžiai gali bÅ«ti dirbami tik iÅ¡imtinais atvejais ir tik darbdavio iniciatyva.

Darbuotojo buvimas darbe (darbo funkcijų vykdymas), virÅ¡ijantis jam nustatytÄ darbo laiko trukmę (nepriklausomai nuo to, ar ilgiau dirbama darbo dienÄ , ar darbo funkcijos vykdomos poilsio bei Å¡ventinę dienÄ , kas leidžia visus ieÅ¡kovo nurodytus laikotarpius vertinti bendrai; pastarÄ jÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir ieÅ¡kovo pateiktas jam priteistinos sumos paskaičiavimas, pagal kurį įsiskolinimas skaičiuojamas pagrindu imant maksimalų leistinÄ virÅ¡valandžių skaičių), nors galbÅ«t ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiÅ¡kia virÅ¡valandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011).

PrieÅ¡inga iÅ¡vada suteiktų darbuotojui teisę piktnaudžiauti, dirbtinai liekant darbe ilgiau, vilkinant darbo funkcijų vykdymÄ vien tam, kad darbdaviui atsirastų pareiga mokėti darbuotojui papildomÄ darbo užmokestį. Norėdamas dirbti ilgesnes darbo valandas arba matydamas, jog Å¡alių sutartas darbo laikas nėra pakankamas darbo funkcijoms įvykdyti, darbuotojas gali inicijuoti darbo sÄ lygų pakeitimÄ arba atsisakyti dirbti faktinės padėties neatitinkančiomis sÄ lygomis, tačiau neturi teisės savo nuožiÅ«ra dirbti ilgiau ar nesilaikydamas nustatytų darbo sÄ lygų ir vėliau reikÅ¡ti darbdaviui pretenzijas.

Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog virÅ¡valandinio darbo faktÄ ieÅ¡kovas įrodinėja po 17 val. sistemoje įregistruotomis jo sudarytomis sutartimis ar iÅ¡raÅ¡ytais su darbo funkcijų vykdymu susijusiais dokumentais. Kaip minėta, ieÅ¡kovui buvo suteikta teisė darbo laiko režimÄ Å¡alių nustatytose ribose reguliuoti savo nuožiÅ«ra. Aplinkybė, jog dirbama buvo vienu ar kitu paros metu, pati savaime neleidžia daryti iÅ¡vados dėl darbo laiko vienÄ ar kitÄ darbo dienÄ trukmės. Be to, sutiktina ir su atsakovo atstovo argumentu, jog, ieÅ¡kovo tėvui E. Z. pripažinus, kad tiek jam, tiek ir ieÅ¡kovo seseriai buvo žinomi prisijungimo prie sistemos duomenys, nėra galimybės nustatyti, ar konkreti sutartis konkrečiu laiku sistemoje buvo užregistruota bÅ«tent ieÅ¡kovo.

Aplinkybę, jog už ieÅ¡kovÄ jo darbo funkcijas vykdydavo ir E. Z., kaip minėta, patvirtina ir atsakovo atstovo į bylÄ pateikta 2013 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymo kopija (b.l. 24, t. 8), kurioje pasirašęs ne ieÅ¡kovas, o „E. Z.“. Faktas, jog ieÅ¡kovas, ar jo vardu kiti asmenys darbo funkcijas, neturint tam darbdavio leidimo, savo iniciatyva, pažeidžiant darbo sutartyje ir vidiniuose įstaigos dokumentuose nustatytÄ tvarkÄ , atliko poilsio dienomis, taip pat negali bÅ«ti vertinamas kaip sukurianti darbdaviui kokias nors finansines pareigas darbuotojo atžvilgiu.

Dar kartÄ akcentuotina, jog ieÅ¡kovas Å¡ioje byloje ne tik neįrodinėjo, jog iÅ¡ jo buvo reikalaujama dirbti kitaip, nei nustatyta raÅ¡ytiniuose dokumentuose, bet ir kad ieÅ¡kovas kėlė klausimÄ dėl faktinės darbo laiko trukmės ar darbo laiko režimo neatitikimo Å¡alių sutartoms darbo sÄ lygoms. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovo reikalavimas priteisti jam darbo užmokestį už virÅ¡valandinį darbÄ ir darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis negali bÅ«ti tenkinamas nesant įrodymų, jog taip buvo dirbama darbdavio nurodymu ar bent su jo sutikimu.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo ir kasmetinių atostogų suteikimo atleidžiant iš darbo Reikšdamas ieškinį ieškovas taip pat nurodė, jog jam turi būti priteista kompensacija už nepanaudotas atostogas, susidariusias už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iš vienos pusės, šis reikalavimas negali būti tenkinamas jau vien dėl to, jog buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

IÅ¡ kitos pusės, priverstinės pravaikÅ¡tos laikas į darbo staÅ¾Ä kasmetinėms atostogoms gauti, vadovaujantis DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktu, įtraukiamas tik neteisėtai atleisto darbuotojo grÄ Å¾inimo į darbÄ atveju, tuo tarpu DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu pripažinus darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu, ko prašė ieÅ¡kovas, kaip kad nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012, darbuotojo praradimus kompensuoja jam priteisiama iÅ¡eitinė iÅ¡moka ir kompensacija už atitinkamo laikotarpio kasmetines atostogas darbuotojui negali bÅ«ti priteisiama, t.y. du aptariami ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje pareikÅ¡ti reikalavimai vertintini kaip nesuderinami tarpusavyje.

Be to, reikalavimÄ dėl 2.007,81 Lt nesumokėtų iÅ¡mokų už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo ieÅ¡kovas nurodė reiÅ¡kiantis atsižvelgdamas į tai, jog, darbdaviui atsisakius mokėti darbo užmokestį už virÅ¡valandžius, darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, ieÅ¡kovui netinkamai buvo paskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, mokėtas jį iÅ¡leidžiant kasmetinių atostogų.

Å iuo teismo sprendimu atmetus kaip nepagrįstÄ ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl atitinkamų darbo užmokesčio sumų priteisimo, kaip nepagrįstas atmestinas ir ieÅ¡kovo reikalavimas perskaičiuoti darbo užmokestį už kasmetines atostogas bei priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo Å¡io užmokesčio skirtumÄ ir sankcijÄ už vėlavimÄ vykdyti finansinę prievolę. Kartu ieÅ¡kovas nurodo, jog darbdavys, atleisdamas ieÅ¡kovÄ iÅ¡ darbo, netinkamai paskaičiavo nepanaudotų kasmetinių atostogų trukmę.

Atsakovas pateikė kasmetinių atostogų paskaičiavimus (b.l. 167, t. 1; b.l. 151, t. 2; b.l. 54-57, t. 4), jog ieÅ¡kovui iÅ¡ viso priklausė 182,79 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, faktiÅ¡kai buvo suteikta 135 dienos, tuo tarpu už likusias 47,79 kalendorines dienas arba 33,45 darbo dienas iÅ¡mokėta kompensacija atleidžiant iÅ¡ darbo.Darbdavio argumentus, jog faktiÅ¡kai ieÅ¡kovui buvo suteiktos 135 dienos kasmetinių atostogų ir už jas tinkamai atsiskaityta, patvirtina į bylÄ pateikti ieÅ¡kovo praÅ¡ymai, darbdavio įsakymai, atsiskaitymo lapeliai už atitinkamus laikotarpius bei mokėjimo pavedimai (b.l. 164-166, 172, t. 1; b.l. 152-170, t. 2; b.l. 58-80, t. 4).

Dėl nurodytos aplinkybės ginčo tarp Å¡alių nėra, ieÅ¡kovas tenurodo jam 2011 m. pabaigoje- 2012 m. pradžioje suteiktų kasmetinių atostogų metu kelias dienas (ieÅ¡kovo tvirtinimu- 7 d.) faktiÅ¡kai vykdęs darbo funkcijas. IeÅ¡kovo argumentas, jog nurodyta aplinkybė lemia atitinkamo skaičiaus atostogų neiÅ¡naudojimÄ , atmestinas kaip nepagrįstas analogiÅ¡kais pagrindais, kaip ir reikalavimas priteisti darbo užmokestį už virÅ¡valandžius ir darbÄ poilsio dienomis. IÅ¡ byloje esančių įrodymų nėra pagrindo spręsti, jog ieÅ¡kovas informavo darbdavį apie darbÄ atostogų metu ir, juolab, atitinkamai elgėsi darbdavio reikalavimu, jog reiÅ¡kė praÅ¡ymÄ perkelti atostogas ar suteikti jas kokiu nors kitu metu.

Net jeigu ieÅ¡kovas ir iÅ¡rašė draudimo dokumentus atostogų laiku, pastarasis faktas negali turėti įtakos atsakovo ir draudėjų tarpusavio santykiams, tuo tarpu vertinant darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykių aspektu tepatvirtina netinkamÄ darbuotojo elgesį, negalintį lemti darbdavio prievolių savo funkcijas netinkamai vykdžiusio darbuotojo atžvilgiu atsiradimÄ . Ä® bylÄ pateiktas 2013 m. rugpjūčio mėn. atsiskaitymo lapelis ir 2013 m. rugpjūčio mėn. mokėjimo nurodymas (b.l. 179-180, t.

2) taip pat patvirtina, jog ieškovui buvo paskaičiuota ir išmokėta darbdavio nurodyta kompensacija už nepanaudotas atostogas.Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog, vadovaujantis DK 166 straipsnio 2 dalies 1 punktu, darbuotojui iki 18 metų suteikiamos ne 28 kalendorinių dienų, bet 35 kalendorinių dienų minimalios kasmetinės atostogas. Pilnametystės ieškovas sulaukė 2007 m. liepos 14 d., kas nulėmė, jog už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2007 m. liepos 14 d. jam priklausė 15,7 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų (164 dienos/ 365 dienų * 35 atostogų dienų), tuo tarpu už likusį pirmųjų darbo metų laikotarpį- 15,4 kalendorinės dienos (201 diena/ 365 dienų * 28 atostogų dienų), viso 31,1 kalendorinė atostogų diena.

Už vėliau sekusius penkis kalendorinius darbo metus ieÅ¡kovui priklausė 140 kalendorinių atostogų dienų. Kadangi, vadovaujantis DK 170 straipsnio 1 dalimi, pravaikÅ¡tos laikas (nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d.) neįskaitomas į darbo staÅ¾Ä kasmetinėms atostogoms gauti, už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. liepos 21 d. ieÅ¡kovui priklausė 13,1 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų (171 diena/ 365 dienų * 28 atostogų dienų). Bendra suteiktinų atostogų trukmė- 184,2 kalendorinės dienos.

Atėmus ieÅ¡kovui faktiÅ¡kai suteiktas 135 kalendorines dienas iÅ¡eina, jog atleisdamas ieÅ¡kovÄ iÅ¡ darbo kompensacijÄ už nepanaudotas atostogas darbdavys privalėjo skaičiuoti už 49,2 kalendorines dienas, arba, taikant teisės aktuose nustatytÄ 0,7 koeficientÄ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. A1-581), 34,44 darbo dienas. Darbdaviui paskaičiavus kompensacijÄ už 33,45 darbo dienas, akivaizdu, jog atleidžiant iÅ¡ darbo ieÅ¡kovui nebuvo kompensuota 0,99 darbo dienos trukmės kasmetinės atostogos.

Apskaičiuojant ieÅ¡kovo vidutinio darbo užmokesčio dydį atleidimo iÅ¡ darbo dienÄ akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigÅ«no vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraÅ¡o 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieÅ¡ tÄ mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Nurodyta aplinkybė lemia, jog vidutinis darbo užmokestis turi bÅ«ti skaičiuojamas už 2013 m. gegužės-liepos mėn. Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktų darbo laiko apskaitos dokumentų ir teismo iÅ¡vadų dėl ieÅ¡kovo darbo 2013 m. liepos mėn., iÅ¡ viso nurodytu laikotarpiu ieÅ¡kovas dirbo 56 dienas (valandas), 8 dienas jam fiksuotos pravaikÅ¡tos, už šį laikÄ paskaičiuota 3.098,67 Lt darbo užmokesčio (analogiÅ¡ki duomenys matomi ir Sodros pažymose b.l. 9-10, 151-156, t. 1; b.l. 137-139, t. 4; b.l. 3-4, t. 8).

PapildomÄ darbo valandÄ atsakovas, vadovaudamasis Valstybinės darbo inspekcijos iÅ¡aiÅ¡kinimu, darbuotojui paskaičiavo 2013 m. spalio 21 d. įsakymu, už jÄ pavesdamas iÅ¡mokėti 39,25 Lt (b.l. 150, t. 1; b.l. 6-9, t. 3; b.l. 81-84, t. 4; b.l. 29-31, t. 5). Nurodytos aplinkybės lemia, jog vidutinis darbo užmokestis turi bÅ«ti skaičiuojamas 3.137,92 Lt darbo užmokestį padalinant iÅ¡ 65 darbo valandų, kurias ieÅ¡kovas faktiÅ¡kai dirbo arba nedirbo be pateisinamos priežasties, ir sudaro 48,28 Lt. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos (b.l. 55, t. 4), kompensacijÄ už nepanaudotas atostogas atsakovas skaičiavo taikydamas mažesnį- 45,03 Lt dydį ir už 33,45 darbo dienas paskaičiavo 1.506,25 Lt.

Taikant teismo nustatytÄ vidutinio darbo užmokesčio dydį už 34,44 darbo dienas kasmetinių atostogų gaunama 1.662,76 Lt suma. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog atleidžiant iÅ¡ darbo ieÅ¡kovui nebuvo paskaičiuota 156,51 Lt arba 45,33 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas (priskaitytina suma), kuri priteistina iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui. Kartu akcentuotina, jog Å¡ios kompensacijos priteisimo teisėtumui negali turėti įtakos atsakovo atstovo nurodytas argumentas, jog 2013 m. spalio 21 d.

įsakymu paskaičiavus papildomÄ darbo užmokesčio sumÄ , darbuotojui už vėlavimÄ jÄ iÅ¡mokėti paskaičiuota ir iÅ¡mokėta pačiÄ sumÄ daugiau nei Å¡imtÄ kartų virÅ¡ijanti kompensacija (įsiskolinimo suma- 39,25 Lt, tuo tarpu netesybų suma- 4.226,28 Lt). Dėmesys atkreiptinas į skirtingÄ atitinkamų iÅ¡mokų pobÅ«dį- kompensacija už nepanaudotas atostogas yra darbo santykių pagrindu mokėtina iÅ¡moka, prilyginama darbo užmokesčiui, tuo tarpu delspinigiai ir vidutinis darbo užmokestis už vėlavimo atsiskaityti laikÄ pripažintini netesybomis.

Be to, teisės aktuose nenumatyta galimybė mažinti sumokėtas netesybas (CK 6.73 str. 2 d.) ar į jas įskaityti kitas mokėtinas sumas. IÅ¡ kitos pusės, aptariamas argumentas gali bÅ«ti vertinamas kaip reikÅ¡mingas sprendžiant klausimÄ dėl sankcijos darbdavio atžvilgiu už vėlavimÄ atsiskaityti taikymo. SistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant DK 141 straipsnio 3 dalies, 207 straipsnio nuostatas darytina iÅ¡vada, jog už laikotarpį po darbo sutarties nutraukimo įstatyminiai delspinigiai darbuotojui neskaičiuojami, bet taikoma speciali norma, reglamentuojanti pareigÄ mokėti vidutinį darbo užmokestį.

Kartu pabrėžtina, jog viso vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laikÄ priteisimas nagrinėjamu atveju neatitiktų protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principo dėl kelių priežasčių. Pirma, prie to, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė, prisidėjo pats ieÅ¡kovas po ieÅ¡kinio teismui pateikimo nepriimdamas jam siunčiamų procesinių dokumentų ir nevykdydamas pareigos paÅ¡alinti teismo nustatytus ieÅ¡kinio trÅ«kumus, neatvykdamas į pirmÄ teismo posėdį, vėliau neįvykdęs įsipareigojimo užtikrinti liudytojų dalyvavimÄ teismo posėdyje, teikdamas teismui eilę nepagrįstų procesinių praÅ¡ymų.

Antra, teismo nustatyto pažeidimo pobÅ«dis nebuvo įvardintas paties ieÅ¡kovo teiktuose procesiniuose dokumentuose, teismas jį, vadovaudamasis CPK 417-418 straipsnių nuostatomis, konstatavo savo iniciatyva, todėl spręsti, jog Å¡iÄ prievolę darbdavys vengė įvykdyti piktybiÅ¡kai, o ne dėl skaičiavimo apsirikimo, nėra pagrindo. Trečia, kaip minėta, darbdavys savo geranoriÅ¡kumÄ sprendžiant bet kokius su galimu ieÅ¡kovo teisių pažeidimu susijusius klausimus atskleidė ne tik iÅ¡taisydamas Valstybinės darbo inspekcijos nustatytÄ netikslumÄ , bet ir iÅ¡mokėdamas už tai ieÅ¡kovui ženklias netesybas.

Ketvirta, vertinant atitinkamÄ darbdavio prievolę negalima neatsižvelgti ir į sumÄ , kuriÄ buvo vėluojama sumokėti ir kuri yra ženkliai mažesnė už jo vidutinį mėnesio darbo užmokestį. Nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip pagrindÄ pripažinti, jog ieÅ¡kovo interesai bus tinkamai apginti priteisiant jam kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžiui lygiÄ 45,33 Eur sumÄ (akcentuotina, jog Å¡i suma yra ženkliai didesnė už ieÅ¡kovo praÅ¡omus priteisti įstatyminius delspinigius) už vėlavimo atsiskaityti laikotarpiu iki teismo sprendimo priėmimo laikÄ .

Kartu teismas sprendžia, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija visa apimtimi darbdavio atžvilgiu taikytina už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Tokios sankcijos, t.y. 48,28 Lt arba 13,98 Eur už kiekvienÄ darbo dienÄ esant 5 darbo dienų savaitei už nurodytÄ laikotarpį, parinkimas užtikrins abu DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus- taps kompensacija ieÅ¡kovui už laiku negautus pinigus ir kartu skatins atsakovÄ finansinius įsipareigojimus įvykdyti kiek įmanoma greičiau.Nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip pagrindÄ Darbo ginčų komisijos sprendimui pakeisti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo IeÅ¡kinyje taip pat reiÅ¡kiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Asmens pareiga atlyginti savo veiksmais kitam asmeniui padarytÄ iÅ¡ neteisėto darbo santykių nutraukimo kylančiÄ neturtinę žalÄ Ä¯tvirtinta CK 6.245, 6.250 straipsniuose, DK 250 straipsnyje. BÅ«tinos sÄ lygos civilinei atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, patirta žala, priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė (CK 6.246-6.249 str.).

Kadangi neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė yra preziumuojama, ieÅ¡kinį dėl civilinės atsakomybės taikymo pareiÅ¡kiančiam asmeniui tenka pareiga įrodyti likusių trijų sÄ lygų egzistavimo faktÄ . Vadovaujantis CPK 410 straipsnio 2 dalimi, darbo bylų nagrinėjimo ypatumai, tarp jų ir aktyvus teismo vaidmuo renkant įrodymus, netaikomi ginčams dėl žalos atlyginimo, todėl, skirtingai nei kitų reikalavimų atveju, reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrindÄ sudarančių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka iÅ¡imtinai ieÅ¡kovui.

Nagrinėjamu atveju neteisėtų veiksmų faktas siejamas su iÅ¡ darbo santykių kylančių ieÅ¡kovo teisių pažeidimais. Kadangi Å¡iuo teismo sprendimu buvo paneigtas beveik visų ieÅ¡kovo teisių pažeidimo faktas, konstatuota, jog pats ieÅ¡kovas atliko eilę darbo santykių pažeidimų, tuo tarpu atsakovo elgesys ieÅ¡kovo atžvilgiu negali bÅ«ti vertinamas kaip netinkamas, konstatuoti atitinkamos materialinės atsakomybės taikymo sÄ lygos egzistavimÄ nėra pagrindo. Vertinant darbdavio elgesį ieÅ¡kovo atžvilgiu akcentuotina ir tai, jog ieÅ¡kovo teiktų skundų (b.l. 70-82, 101-113, 115-133, t.

2) pagrindu Valstybinei darbo inspekcijai konstatavus (b.l. 137-142, t.

2) vienintelį galimÄ pažeidimÄ darbdavio veiksmuose- faktÄ , jog prieÅ¡Å¡ventinę 2013 m. liepos 5 d., kuriÄ darbo laikas turėjo bÅ«ti trumpinamas viena valanda, darbdavys be pagrindo darbo laiko apskaitos žiniaraÅ¡tyje užfiksavo, jog ieÅ¡kovas dirbo nesutrumpintÄ darbo laikÄ , atsakovas ne tik paskaičiavo ir iÅ¡mokėjo už atitinkamÄ laikÄ , kaip už virÅ¡valandžius, skaičiuotinÄ sumÄ , bet ir sumokėjo įstatymines netesybas už vėlavimo atsiskaityti laikÄ (b. l. 150, t. 1; b.l. 6-9, t. 3; b.l. 81-84, t. 4; b.l. 29-31, t. 5).

Kartu akcentuotina, jog ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti ieÅ¡kovÄ dėl darbdavio veiksmų patyrus moralinę žalÄ . Savalaikis nedidelės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas neiÅ¡mokėjimas, iÅ¡ vienos pusės, negali bÅ«ti vertinamas kaip pagrindas neturtinei žalai atsirasti (Å¡iuo aspektu akcentuotina, jog ieÅ¡kovas pats Å¡io pažeidimo net neįvardijo, jis konstatuotas teismo sprendimu ir iniciatyva, todėl spręsti, jog ieÅ¡kovas patyrė moralinę žalÄ dėl aplinkybės, kurios nežinojo, nėra pagrindo).

Nesant įrodyto neteisėtų veiksmų fakto, nėra pagrindo kalbėti ir apie trečiosios materialinės atsakomybės taikymo sÄ lygos- priežastinio ryÅ¡io tarp neteisėtų veiksmų ir žalos- egzistavimÄ . Nurodytų aplinkybių visumÄ teismas vertino kaip pagrindÄ atmesti ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti, arba perduoti bylÄ nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo.

Apeliaciniame skunde (9 t. b. l. 3-116) keliami teismo sprendimo neiÅ¡samumo, neteisingumo ir neteisėtumo klausimai, apeliantas teigia, jog jis nėra reiÅ¡kęs reikalavimo pakeisti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 12 05 sprendimÄ , tačiau teismas prieÅ¡ apelianto valiÄ Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 12 05 sprendimÄ pakeitė. Teigia, jog teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime pažeidė Konstitucijos ginamus lygiateisiÅ¡kumo, objektyvumo, realumo, skaidrumo principus, nevykdė pareigų, numatytų CK 2 str., 199 str. 4 d., nes neteisėtai neiÅ¡davė teismo liudijimo, neužtikrino ieÅ¡kovui ir jo atstovui teisės bÅ«ti iÅ¡klausytam, nes pertraukinėjo jį ir atstovÄ teismo posėdžio metu duodant paaiÅ¡kinimus, teismo sprendime buvo neatskleista objektyvi tiesa.

Skunde taip pat teigiama, jog teismo sprendime neteisingai paskaičiuotos dienos, už kurias darbdavys nėra apmokėjęs atlyginimo, neįvertino darbo laikų apskaitos priedų prie darbo užmokesčio žiniaraščių. Skunde nurodoma, jog buvo nesunumeruoti bylos Å¡eÅ¡tasis ir septintasis tomai, ieÅ¡kovas prašęs bylos nagrinėjimÄ atidėti, kol bus sunumeruoti bylos lapai. Teigia, jog teismas neatliko pareigos, nustatytos CK 2 straipsnyje, negynė ir neapgynė ieÅ¡kovo pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų, besimokančiojo vieÅ¡ojo intereso, neįsigilino į DK 229 straipsnio 3 dalį-į ieÅ¡kovo faktinius poreikius, neiÅ¡nagrinėjo namudinės darbo sutarties.

Teigia, jog teismas sprendimÄ priėmė vadovaudamasis hipotetinėmis spėlionėmis, klaidingomis ir ydingomis prielaidomis, Å¡ios prielaidos pažeidė sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų numatytÄ CK 1. 5 straipsnyje. Skunde nurodo, kad teismas sprendime inkriminuoja hipotetines spėliones, pritemdamas liudytojų haliucinacijas, siekiant sukelti įspÅ«dį, kas pavirtina klaidingÄ ir ydingÄ subjektinę teismo nuomonę, iÅ¡dėstytÄ teismo sprendime. Skunde nurodoma, jog teismas neįvertino visų surinktų įrodymų sÄ sajume su kitais įrodymais arba juos įvertino neteisingai, todėl nepagrįstai negynė ieÅ¡kovo teisės gauti darbo užmokestį, pasinaudoti atostogomis, teismas nepagrįstai nepriteisė moralinės žalos atlyginimo, nepagrįstai atmetė ieÅ¡kinį dėl delspinigių priteisimo, dėl moralinės žalos atlyginimo.

Apeliantas praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ ieÅ¡kinį patenkinti arba perduoti bylÄ nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (9 t. b.l. 124-131) atsakovas praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo Å¡iuos argumentus:1. Apeliaciniame skunde reiÅ¡kiami apelianto priekaiÅ¡tai dėl liudytojų neiÅ¡kvietimo yra visiÅ¡kai nepagrįsti. Apeliantas ieÅ¡kinyje prašė iÅ¡kviesti net 14 liudytojų, nors ir nenurodė, kokias bylai reikÅ¡mės turinčias aplinkybes jie turėtų paliudyti.

Teismas net keliuose parengiamuosiuose posėdžiuose mėgino iÅ¡siaiÅ¡kinti, kokias reikÅ¡mės bylai turinčias aplinkybes Å¡ie apelianto praÅ¡omi iÅ¡kviesti liudytojai galėtų paliudyti, o 2014 m. kovo 5 d. parengiamojo posėdžio metu net padarė pertraukÄ , kad apeliantas galėtų apgalvoti savo argumentus ir iÅ¡dėstyti juos raÅ¡tu. Nepaisant to, apeliantas savo 2014 m. kovo 12 d. raÅ¡tu jokių naujų aplinkybių nenurodė. Todėl akivaizdu, jog dalies liudytojų pirmosios instancijos teismas nekvietė - nes nepaisant visų teismo pastangų, taip ir nebuvo iÅ¡siaiÅ¡kinta, kokias reikÅ¡mės bylai turinčias aplinkybes jie galėtų paliudyti.

Teismas dėjo ypatingas pastangas, kad visi liudytojai bÅ«tų iÅ¡kviesti ir apklausti - nepaisant visų ieÅ¡kovo (apelianto) sukeltų procesinių trukdžių. Apelianto praÅ¡ymas pripažinti atsakovo esamų ir buvusių darbuotojų B. E. B., V. N., V. G., I. B.-K. ir M. G. dalyvavimÄ procese bÅ«tinu yra nepagrįstas, kadangi nei vienas iÅ¡ Å¡ių asmenų nėra byloje dalyvaujančiu asmeniu.2. Teismas iÅ¡ atsakovo iÅ¡sireikalavo praktiÅ¡kai visus apelianto ieÅ¡kinyje praÅ¡ytus egzistuojančius dokumentus, kurie gali bÅ«ti reikÅ¡mingi bylai.

Teismas atsisakė tenkinti ieÅ¡kovo (apelianto) praÅ¡ymus iÅ¡reikalauti tik tokius dokumentus, kurie yra apskritai neegzistuojantys arba kurie yra akivaizdžiai nereikÅ¡mingi bylai (pvz., kitų darbuotojų pareiginės instrukcijos). 2014 m. kovo 5 d. parengiamajame teismo posėdyje pats ieÅ¡kovas (apeliantas) pripažino žinÄ s, jog kai kurie jo reikalaujami dokumentai apskritai neegzistuoja. Nepaisant to, jis ir toliau jų reikalavo savo 2014 m. kovo 12 d. pateiktuose raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose. IÅ¡reikalavęs ypač didelį kiekį dokumentų iÅ¡ atsakovo jis toliau jais beveik nesirėmė, bet iÅ¡ naujo reiÅ¡kė praÅ¡ymus iÅ¡reikalauti neiÅ¡reikalautus arba apskritai naujus dokumentus.

Atsižvelgiant į tai, atsakovas net kelis kartus papildomai teikė teismui dokumentus, siekiant patenkinti vis naujus ieškovo (apelianto) reiškiamus prašymus bei atsikirsti į vis naujus ieškovo (apelianto) keliamus reikalavimus.

3. IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde pats iÅ¡ esmės iÅ¡kraipo faktines aplinkybes. Nors ieÅ¡kovas teigia, kad liudytojas V. M. tariamai patvirtino, jog buvo gavęs nurodymÄ atleisti ieÅ¡kovÄ (apeliantÄ ), tačiau tai nėra tiesa. Å is liudytojas teismo posėdžio metu apskritai negalėjo prisiminti tikslių ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo aplinkybių. IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde taip pat iÅ¡kraipo liudytojos V. A. liudijimÄ - prieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovas, Å¡i liudytoja neliudijo, kad jos tarnybiniai praneÅ¡imai buvo suraÅ¡yti klastojant datas.

PrieÅ¡ingai, Å¡i liudytoja kaip tik patvirtino, kad darbdaviui raÅ¡yti jos tarnybiniai praneÅ¡imai buvo teisingi ir buvo suraÅ¡yti tokiomis datomis, kaip juose ir nurodyta. Å ios liudytojos apklausos metu Teismas skyrė ypatingÄ dėmesį aiÅ¡kinantis jos tarnybinių praneÅ¡imų suraÅ¡ymo aplinkybes, todėl ieÅ¡kovo apeliaciniame skunde dėstomos tiesos neatitinkančios aplinkybės negali bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaip paprastas suklydimas, bet yra akivaizdus mėginimas suklaidinti apeliacinės instancijos teismÄ .Apeliantas teigia, kad nebuvo supažindintas su atsakovo darbo tvarkos taisyklėmis ir kitais atsakovo vidaus norminiais aktais, bet šį ieÅ¡kovo teiginį akivaizdžiai paneigia byloje esantys įrodymai - ieÅ¡kovas su visais darbdavio vidaus norminiais aktais buvo supažindintas pasiraÅ¡ytinai, t.y., ieÅ¡kovas (apeliantas) pats savo paraÅ¡ais atitinkamuose dokumentuose patvirtino esÄ s su jais supažindintas.

Siekiant išsklaidyti abejones, atsakovas bylos nagrinėjimo metu buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui apžiūrėti šių atsakovo vidaus norminių aktų originalus. Be to, ieškovas bylos nagrinėjimo metu niekada neginčijo šių savo parašų tikrumo, o priešingai, atsakinėdamas į atsakovo klausimus, pripažino, kad tai yra jo parašai.Apelianto teiginiai, kad jo sudaryta darbo sutartis buvo namudinio darbo sutartis, arba, kad su atsakovu buvo susitarta, jog ieškovui nebus taikomi darbdavio vidaus norminiai aktai, taip pat akivaizdžiai prieštarauja byloje esančiai medžiagai.

Byloje nėra nei vieno raÅ¡ytinio įrodymo, patvirtinančio, kad su atsakovu buvo tartasi, ar kad atsakovui buvo apskritai žinoma, jog ieÅ¡kovo (apelianto) darbo vieta bus jo tėvo namuose, arba kad jam negalios atsakovo vidaus norminiai aktai. PrieÅ¡ingai, ieÅ¡kovas buvo pasiraÅ¡ytinai supažindinamas su visais atsakovo vidaus norminiais aktais, o to nebÅ«tų buvę tikslo daryti, jei ieÅ¡kovui jie bÅ«tų buvę netaikomi. IeÅ¡kovo darbo sutartyje taip pat nėra jokių įrašų nei apie atsakovo vidaus norminių aktų netaikymÄ , nei apie tariamai nuotolinį ieÅ¡kovo darbÄ .

Ieškovas taip pat buvo supažindintas ir su atsakovo direktoriaus potvarkiu „Dėl biuro užrakinimo tvarkos“, o tai taip pat papildomai įrodo, jog ieškovas turėjo dirbti atsakovo patalpose. Apeliaciniame skunde ieškovas (apeliantas) taip pat teigia, jog apie šiuos susitarimus buvo žinoma atsakovo vadovei B. E. B. bei regiono vadovui V. M.. Tačiau tai yra naujas teiginys, kurio ieškovas nebuvo išsakęs ir nemėgino įrodinėti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.Apelianto teiginiai apie tariamai buvusius susitarimus atlyginti jo patirtas patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), įrengimo ir eksploatavimo išlaidas taip pat yra nepagrįsti.

Byloje nėra nei vieno raÅ¡ytinio lokį susitarimÄ patvirtinančio įrodymo. Tokio susitarimo buvimÄ paneigė ir liudytojas I. K., su kuriuo ieÅ¡kovas savo ieÅ¡kinyje teigė tariamai dėl Å¡ių sÄ lygų susitaręs. Dar daugiau, pats ieÅ¡kovo tėvas 2013 m. rugpjūčio 06 d. susitikimo su M. B. metu pats patvirtino, kad tokių praÅ¡ymų atlyginti minėtas iÅ¡laidas iÅ¡ ieÅ¡kovo pusės niekada nėra buvę. Galiausiai, byloje net nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieÅ¡kovas tokias iÅ¡laidas bÅ«tu iÅ¡ tikro patyręs.4.

Apelianto teiginiai, kad jam siųsti reikalavimai pasiaiÅ¡kinti nebuvo apskaityti atsakovo siunčiamos korespondencijos registravimo žurnale, o taip pat, kad jie neatitinka Lietuvos Respublikos vyriausiojo archyvaro dokumentams nustatytų formos reikalavimų, yra nepagrįsti. Visų pirma, atsakovas reikalavimuose pasiaiÅ¡kinti aiÅ¡kiai nurodė, kam jie adresuojami, taip pat nurodė dokumentų datÄ , juose aiÅ¡kiai iÅ¡dėstė aplinkybes, dėl kurių darbuotojas praÅ¡omas pasiaiÅ¡kinti, nustatė terminÄ pasiaiÅ¡kinimui pateikti ir informavo apie pasiaiÅ¡kinimo nepateikimo pasekmes, o juos pasirašė atsakovo vadovė.

Todėl nėra pagrindo teigti, kad jie buvo negaliojantys. Antra, reikalavimų pasiaiÅ¡kinti iÅ¡siuntimo ieÅ¡kovui faktÄ patvirtina byloje esančios Lietuvos paÅ¡to pažymos apie ieÅ¡kovui siųstus laiÅ¡kus, pareiÅ¡kimas Vilniaus 15-jam notaro biurui dėl praneÅ¡imų E. R. Z. persiuntimo, o taip pat praÅ¡ymas antstolei A. A.įteikti dokumentus bei antstolės pažyma dėl dokumentų neįteikimo. Atsižvelgiant į Å¡iuos įrodymus yra akivaizdžiai įrodytas ne tik laiÅ¡kų ieÅ¡kovui siuntimo faktas, bet ir tų laiÅ¡kų turinys, o taip pat ir tai, kad ieÅ¡kovas juos atsisakė priimti.Nors ieÅ¡kovas neigia dirbęs kartu su savo Å¡eimos nariais (t.y. tėvu ir seserimi) ar atskleidęs jiems atsakovo komercines paslaptis, Å¡ios faktinės aplinkybės yra akivaizdžiai įrodytos byloje esančiais įrodymais.

Visų pirma, Å¡iÄ aplinkybę patvirtina regiono vadovo V. M. tarnybinis praneÅ¡imas. Be to, Å¡iÄ aplinkybę patvirtina 2013 m. rugpjūčio 6 d. ieÅ¡kovo tėvo E. Z. pokalbio su atsakovo darbuotoju M. B. garso įraÅ¡as, kuriame ieÅ¡kovo tėvas ne tik informavo, kad ieÅ¡kovas yra Å¡eimos nariams atskleidęs savo prisijungimo prie atsakovo kompiuterinės duomenų bazės vartotojo vardÄ ir slaptažodį, bet taip pat iÅ¡samiai paaiÅ¡kino, kaip ieÅ¡kovas su savo Å¡eimos nariais bendrai vykdo draudimo tarpininkavimo veiklÄ : kad jie visi dirba tose pačiose patalpose, kartu pardavinėja kelių draudimo bendrovių produktus, dirba vienas už kitÄ ir t.t..

Galiausiai, Å¡ias aplinkybes taip pat patvirtina 2013 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo į atsakovo sÄ skaitÄ pervestos iÅ¡ draudėjų surinktos lėšos, ir kurį pasirašė ne ieÅ¡kovas, bet jo tėvas „dr. E. Z.“ . Å iais veiksmais ieÅ¡kovas ne tik padarė Å¡iurkščius asmens duomenų apsaugÄ reglamentuojančių teisės aktų bei atsakovo vidinių norminių aktų, reglamentuojančių komercinių paslapčių apsaugÄ , pažeidimus, bet ir sukėlė tiesioginę grėsmę atsakovo interesams (žinant atsakovo klientų asmens duomenis ir draudimo sutarčių sÄ lygas, konkuruojančiose draudimo bendrovėse dirbantys asmenys gali Å¡ia informacija manipuliuoti ir pasiÅ«lyti atsakovo klientams kitų draudikų draudimo produktus).

Tokie ieÅ¡kovo veiksmai atsakovo vidiniuose norminiuose aktuose yra įvardinti kaip Å¡iurkÅ¡tus darbo drausmės pažeidimas. Tad nepaisant ieÅ¡kovo deklaratyvaus Å¡ių akivaizdžiai įrodytų aplinkybių neigimo, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog ieÅ¡kovas, atskleisdamas atsakovo komercines paslaptis savo Å¡eimos nariams, dirbantiems su atsakovu konkuruojančiose draudimo bendrovėse, padarė Å¡iurkÅ¡tų darbo drausmės pažeidimÄ , numatytÄ DK 235 str. 2 d. 2 p. Be to, ieÅ¡kovas ne tik nevaikščiojo į darbÄ (kaip tai įrodo atsakovo darbuotojų tarnybiniai praneÅ¡imai bei liudytojų parodymai), bet ir apskritai atsisakė susitikti ar bet kaip kitaip prasmingai kontaktuoti su atsakovu.Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad atsakovas turėjo pakankamÄ pagrindÄ ieÅ¡kovo atžvilgiu taikyti griežčiausiÄ drausminę nuobaudÄ - atleidimÄ iÅ¡ darbo - kadangi ieÅ¡kovas padarė du savarankiÅ¡kus darbo drausmės pažeidimus, kurių kiekvienas pripažintinas Å¡iurkščiu, o taip pat ilgÄ laikÄ apskritai ignoravo darbdavį.

IeÅ¡kovo grÄ Å¾inimas į darbÄ tėra tik vienas iÅ¡ jo tariamai pažeistų teisių gynimo bÅ«dų, kuris galėtų bÅ«ti taikomas jei teismas bÅ«tų pripažinęs jo atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu. Å iuo atveju teismui iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjus darbo sutarties su ieÅ¡kovu nutraukimo aplinkybes ir pripažinus, kad darbo sutartis su ieÅ¡kovu buvo nutraukta teisėtai, klausimas dėl ieÅ¡kovo grÄ Å¾inimo į darbÄ atskirai ir nebeturėjo bÅ«ti nagrinėjamas - nesant teisės pažeidimo, nėra pagrindo taikyti ir pažeistos teisės gynimo bÅ«do.5.

Apelianto teiginiai apie jo tariamai dirbtus virÅ¡valandžius ir atsakovo prievolę už juos sumokėti papildomÄ darbo užmokestį ar suteikti papildomas atostogų dienas yra visiÅ¡kai nepagrįsti. Apelianto darbo sutartyje buvo sulygta vienos valandos per dienÄ darbo trukmė visomis mėnesio darbo dienomis. Vadovaujantis įmonėje patvirtintų darbo tvarkos taisyklių 12 p., draudimo atstovo pareigybę užimantys darbuotojai darbo grafikų neturi, o savo darbo laikÄ tvarko savo nuožiÅ«ra. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, apie jokius tariamai dirbtus virÅ¡valandžius ar pageidaujamus nustatyto darbo laiko režimo pakeitimus ieÅ¡kovas atsakovo niekada neinformavo ir dėl jų nesitarė, ir byloje nėra jokių tokius susitarimus patvirtinančių dokumentų.

Atsakovo personalo vadybininkė I. B.-K. ir buvęs generalinis direktorius I. K. liudydami pirmosios instancijos teisme taip pat paneigė, kad ieÅ¡kovas derino savo tariamÄ virÅ¡valandinį darbÄ su atsakovu. Tad net jei ieÅ¡kovas kada nors ir dirbo ne nustatytomis valandomis arba poilsio dienomis, naktį ar atostogų metu, tai buvo daroma nesuderinus su atsakovu, be atsakovo iÅ¡ankstinės žinios ir pritarimo. Be to, kaip jau minėta, byloje yra pateikta visa eilė įrodymų, patvirtinančių, kad ieÅ¡kovas pagal darbo sutartį sulygtÄ darbÄ dirbo kartu su savo Å¡eimos nariais.

Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog jokie prisijungimai prie atsakovo kompiuterinės duomenų bazės ar draudimo sutarčių joje formavimas neįrodo, jog tuo metu dirbo bÅ«tent ieÅ¡kovas (apeliantas) - nes jo vartotojo vardas ir slaptažodis buvo atskleisti ir kitiems draudimo tarpininkavimo veikla užsiimantiems jo Å¡eimos nariams.6. Apeliantas teigia, kad atsakovas neteisėtai sumažino jo priedus prie darbo užmokesčio. Atsakovas pažymi, kad priedai prie darbo užmokesčio buvo nustatyti atsakovo vidaus norminiuose aktuose, kurie darbo sutarties su ieÅ¡kovu galiojimo laikotarpiu buvo ne kartÄ keisti, ir kurie nebuvo tiesiogiai įvardinti ieÅ¡kovo darbo sutartyje su atsakovu.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-300/2007, gauti raÅ¡ytinį darbuotojo sutikimÄ keičiant apmokėjimo už darbÄ sÄ lygas yra bÅ«tina tik tuo atveju, jei keičiama sÄ lyga įtvirtinta tiesiogiai darbo sutartyje arba joje tiesiogiai identifikuotame dokumente. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas turėjo teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai keisti priedų prie darbo užmokesčio dydį. Be to, ieÅ¡kovas per visÄ darbo sutarties galiojimo laikotarpį niekada nereiÅ¡kė jokių pretenzijų dėl priedų prie darbo užmokesčio pokyčių.

Paskutinį kartÄ priedai prie darbo užmokesčio ieÅ¡kovui buvo pakeisti 2010 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. Ä®S-P-40-2010, kuris įsigaliojo 2010 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovas praleido tiek DK 289 str. 1 d. nurodytÄ 3 mėnesių terminÄ dėl savo pažeistų teisių kreiptis į Darbo ginčų komisijÄ , tiek DK 27 str. 2 d. nustatytÄ bendrÄ jį iÅ¡ darbo teisinių santykių kylantiems reikalavimams taikomÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , o tai taip pat yra atskiras pagrindas Å¡iems ieÅ¡kovo reikalavimams atmesti.             7.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip visiÅ¡kai nepagrįstÄ . Visų pirma, atsakovo padaryti pažeidimai buvo nedideli, o juos nustačius atsakovas nedelsiant juos iÅ¡taisė, kartu iÅ¡mokėdamas ir už Å¡iuos pažeidimus reikÅ¡mingai didesnes įstatymines netesybas. Antra, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, bÅ«tent ieÅ¡kovas pats padarė visÄ eilę Å¡iurkščių darbo santykių pažeidimų.

Trečia, atsakovo padarytas pažeidimas, kurį savo iniciatyva nustatė pirmosios instancijos teismas, net nebuvo žinomas apeliantui, dėl jo nebuvo reiÅ¡kiama reikalavimų - todėl nėra pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovas patyrė neturtinę žalÄ dėl aplinkybės, kurios pats nežinojo. Ketvirta, ieÅ¡kovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtÄ neturtinę žalÄ ir apsiribojo tik eile deklaratyvių teiginių. Galiausiai, net pats akivaizdžiai nepagrįstai didelis reikalavimo dydis rodo ieÅ¡kovo siekį pasipelnyti, o ne gauti teisingÄ kompensacijÄ už tariamai patirtÄ Å¾alÄ .

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl drausminės atsakomybės pagrindų buvimo ir nuobaudos skyrimo procedūrų laikymosi, darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimo, išmokų susijusių su darbo santykiais priteisimo, darbo vietos įsteigimo ir darbo vietos eksploatacijos išlaidų atlyginimo, išmokų už kasmetines atostogas priteisimo, atlygio už parduotas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartis priteisimo, delspinigių priteisimo.

IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog ieÅ¡kovas su atsakovu 2007 m. vasario 1 d. sudarė darbo sutartį Nr. 87 (b. l. 145-147, t. 2), kurios pagrindu ieÅ¡kovas dirbo pas atsakovÄ draudimo atstovu. Darbdavio iniciatyva darbo sutartis su ieÅ¡kovu buvo nutraukta LR DK 136straispnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Drausminė nuobauda atleidimas iÅ¡ darbo buvo skirta darbdavio administracijos 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu (b.l. 49-50, t. 3; b.l. 44-45, t.

4) ieÅ¡kovui dviem įstatyme įtvirtintais savarankiÅ¡kais Å¡iurkÅ¡taus darbo drausmės pažeidimo pagrindais: DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte apibrėžtu neatvykimu į darbÄ visÄ darbo dienÄ (pamainÄ ) ir DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu komercinės paslapties atskleidimu. IeÅ¡kovas su paskirtÄ ja drausmine nuobauda nesutiko, kreipėsi su ieÅ¡kiniu į Kauno apylinkės teismÄ , ieÅ¡kinyje suformulavo reikalavimus: panaikinti 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymÄ Nr. Ä®S-P103-2013 nuo pasiraÅ¡ymo momento, laikyti ieÅ¡kovÄ atleistu iÅ¡ darbo teismo sprendimo įvykdymo dienÄ , priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 5 mėnesių darbo užmokesčio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , vidutinį darbo užmokestį (1.548,01 Lt) už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ su 0,07% delspinigiais už laikotarpį nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, įpareigoti atsakovÄ iÅ¡leisti ieÅ¡kovÄ kasmetinių atostogų, pratęsiant atleidimo iÅ¡ darbo momentÄ iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 11.240 Lt darbo vietos įsteigimo ir 26.903,40 Lt darbo vietos eksploatacijos iÅ¡laidų atlyginimo su 0,03% delspinigiais ir 5% palÅ«kanomis nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, 14.389,17 Lt už dirbtus virÅ¡valandžius bei darbÄ Å¡venčių ir poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2013 m. spalio 21 d. su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, 2.007,81 Lt nesumokėtų iÅ¡mokų už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, nesumokėtas iÅ¡mokas už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, 40,05 Lt darbo užmokesčio priedÄ už draudimo sutartį Nr. 300 0369572 su 0,07% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, vidutinį darbo užmokestį (1.548,01 Lt) už neapskaitytÄ nuÅ¡alinimÄ nuo darbo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., 4% atlygio už parduotas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d., 1.500.000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ su 0,03% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, taip pat bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Kauno apylinkės teismas 2015 02 18 sprendimu (8 t. b.l. 49-90) pakeitė Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimÄ darbo byloje Nr. APS-36-19249/2013, priteisė ieÅ¡kovui E. R. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovo Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, juridinio asmens kodas 302677744, 45,33 Eur (keturiasdeÅ¡imt penkis eurus 33 ct) (priskaitytina suma) kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Teismas Å¡iÄ sprendimo dalį pavedė vykdyti skubiai. Priteisė ieÅ¡kovui E. R. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovo Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, juridinio asmens kodas 302677744, 45,33 Eur (keturiasdeÅ¡imt penkis eurus 33 ct) už vėlavimo atsiskaityti laikÄ laikotarpiu nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo (2015 m. vasario 18 d.), 13,98 Eur (trylikos eurų 98 ct) vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laikÄ už kiekvienÄ darbo dienÄ esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2015 m. vasario 19 d.) iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo dienos, likusius ieÅ¡kinio reikalavimus atmetė.Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimÄ skundžia ieÅ¡kovas, apeliaciniame skunde keliami teismo sprendimo neiÅ¡samumo, neteisėtumo klausimai, teigiama, jog teismas pažeidė įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedÅ«ras, dėl ko Å¡alių ginÄÄ iÅ¡sprendė iÅ¡ esmės neteisingai.IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime nustatė visas svarbias bylos aplinkybes, jas teisingai įvertino, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, teisingai aiÅ¡kino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigų paskirstymo, įrodymų vertinimo principus ir pagrindus (LR CPK 177 str., 178 str., 185 str.), taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo drausminės atsakomybės sÄ lygas ir pagrindus, su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų paskaičiavimo, mokėjimo principus ir tvarkÄ , dėl ko buvo teisingai iÅ¡spręstas Å¡alių ginčas byloje, nes teismo sprendimo iÅ¡vados atitinka nustatytas aplinkybes byloje.

Dėl Å¡ių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog pirmosios instancijos teismas, pakeitęs Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimÄ darbo byloje Nr. APS-36-19249/2013, išėjo iÅ¡ ieÅ¡kinio ribų, nes tokį reikalavimÄ sprendė nesant ieÅ¡kovo praÅ¡ymo.

Ä®statymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatÄ , jog darbo ginčų komisijos yra individualius darbo ginčus nagrinėjantis organas (LR DK 286 str.). Kaip matyti iÅ¡ Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo (3 t. b.l. 69-70), ieÅ¡kovas, prieÅ¡ kreipdamasis į teismÄ , ginÄÄ su atsakovu dėl nuotolinės darbo sutarties, dėl darbo vietos įsteigimo iÅ¡laidų atlyginimo, dėl atlygio už dirbtus virÅ¡valandžius, dėl įpareigojimo iÅ¡leisti kasmetinių atostogų ir kt., sprendė kreipdamasis į darbo ginčų komisijÄ .

Kadangi darbo ginčų komisija ieÅ¡kovo praÅ¡ymus atmetė, todėl teismas pagrįstai skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu pakeitė darbo ginčų komisijos sprendimÄ , dalinai patenkindamas ieÅ¡kinį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įstatymo leidėjo reglamentavimÄ , pagal kurį nagrinėjant darbo bylas teismui suteikta teisė virÅ¡yti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ (LR DK 417 str.), taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo bÅ«dÄ (LR DK 418 str.). Todėl ieÅ¡kovo apeliacinis skundas Å¡ioje dalyje atmetamas.Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo motyvus, kuriuose teigiama, jog teismas neiÅ¡kvietė visų ieÅ¡kovo praÅ¡omų liudytojų ir neiÅ¡reikalavo visų ieÅ¡kovo praÅ¡omų iÅ¡reikalauti raÅ¡ytinių įrodymų.

IÅ¡ bylos medžiagos nustatyta, jog apeliantas ieÅ¡kinyje prašė iÅ¡kviesti 14 liudytojų (2 t. b.l. 143), nors ir nenurodė, kokias bylai reikÅ¡mės turinčias aplinkybes jie turėtų paliudyti. Teismas net keliuose parengiamuosiuose posėdžiuose mėgino iÅ¡siaiÅ¡kinti, kokias reikÅ¡mės bylai turinčias aplinkybes Å¡ie apelianto praÅ¡omi iÅ¡kviesti liudytojai galėtų paliudyti, o 2014 m. kovo 5 d. parengiamojo posėdžio metu teismas padarė pertraukÄ , kad apeliantas galėtų apgalvoti savo argumentus ir iÅ¡dėstyti juos raÅ¡tu.

Nepaisant to, apeliantas savo 2014 m. kovo 12 d. raštu jokių naujų aplinkybių nenurodė. Todėl akivaizdu, jog dalies liudytojų pirmosios instancijos teismas nekvietė - nes nepaisant visų teismo pastangų, taip ir nebuvo išsiaiškinta, kokias reikšmės bylai turinčias aplinkybes jie galėtų paliudyti. Teismas dėjo ypatingas pastangas, kad visi liudytojai būtų iškviesti ir apklausti - nepaisant visų ieškovo (apelianto) sukeltų procesinių trukdžių. Apelianto prašymas pripažinti atsakovo esamų ir buvusių darbuotojų B.

E. B., V. N., V. G., I. B.-K. ir M. G. dalyvavimÄ procese bÅ«tinu yra nepagrįstas, kadangi nei vienas iÅ¡ Å¡ių asmenų nėra byloje dalyvaujančiu asmeniu. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad teismas iÅ¡ atsakovo iÅ¡sireikalavo praktiÅ¡kai visus apelianto ieÅ¡kinyje praÅ¡ytus egzistuojančius dokumentus, kurie gali bÅ«ti reikÅ¡mingi bylai. Teismas atsisakė tenkinti ieÅ¡kovo (apelianto) praÅ¡ymus iÅ¡reikalauti tik tokius dokumentus, kurie yra apskritai neegzistuojantys arba kurie yra akivaizdžiai nereikÅ¡mingi bylai (pvz., kitų darbuotojų pareiginės instrukcijos).

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieÅ¡kovas apeliaciniame skunde iÅ¡vardija tas pačias aplinkybes, kurias nurodė tiek ieÅ¡kinyje, iÅ¡dėstė bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, tačiau Å¡ias aplinkybes apeliaciniame skunde apeliantas vertina kitaip nei jas įvertino Kauno apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime. Teisėjų kolegija pažymi, jog suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais įtvirtinta, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo iÅ¡vados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009 ir kt.).

Vertindamas įrodymų visetÄ , teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų iÅ¡vadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokias iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Ä®rodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktÄ esant nustatytu, jei, įvertinus į bylÄ pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrÄ faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001).

Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieÅ¡taravimams, kilę neaiÅ¡kumai vertinami atsižvelgiant į Å¡alims tenkančiÄ Ä¯rodinėjimo pareigÄ . Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Atsižvelgiant į teismų formuojamÄ praktikÄ ir teisinį minėto santykio reglamentavimÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas Å¡ios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo aktyvus, rinko visus reikiamus įrodymus, reikÅ¡mingus bylos aplinkybėms nustatyti, tenkino visus pagrįstus Å¡alių praÅ¡ymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, apklausė reikalingus iÅ¡klausyti teismo posėdžio metu ir Å¡alių praÅ¡ytus apklausti liudytojus, iÅ¡klausė Å¡alių paaiÅ¡kinimus ir Å¡ių įrodymų vertinimo pasėkoje padarė pagrįstas iÅ¡vadas, iÅ¡dėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno miesto apylinkės teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų rinkimo ir jų vertinimo procedÅ«ras (LR CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymų visumÄ , nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių ir faktų, o siekia, kad bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka iÅ¡ naujo bÅ«tų vertinamos skunde iÅ¡vardintos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais teiginiais, padarytos kitokios iÅ¡vados nei Kauno apylinkės teismo 2015 02 18 sprendime.

Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau Å¡ioje nutartyje nurodomi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl nurodomų proceso teisės normų pažeidimo.Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad negalima sutikti su apelianto motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nemotyvavo kai kurių sprendimo dalių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ Å¡ioje byloje ir tinkamai vertino įrodymus, padarė pagrįstas iÅ¡vadas ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime aiÅ¡kiai nurodė, koks yra ieÅ¡kovo reikalavimas, įvertinęs pateiktus byloje įrodymus atsakė į ginčo Å¡alių argumentus, iÅ¡dėstė teisinius argumentus, teismo sprendimo motyvų iÅ¡dėstymo eiliÅ¡kumas nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 str. reikalavimų. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo konstatuoti sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 1, 2 dalies įvardytu pagrindu. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 328 straipsnis draudžia naikinti iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ ar nutartį vien formaliais pagrindais.

Remiantis iÅ¡dėstytais argumentais darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi Å¡iuo procesiniu sprendimu ieÅ¡kovo apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).Teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kur buvo konstatuota, jog atsakovas turėjo pakankamÄ faktinį ir teisinį pagrindÄ ieÅ¡kovo atžvilgiu taikyti griežčiausiÄ drausminę nuobaudÄ - atleidimÄ iÅ¡ darbo - kadangi ieÅ¡kovas padarė du savarankiÅ¡kus darbo drausmės pažeidimus, kurių kiekvienas pripažintinas Å¡iurkščiu.

Byloje nustatyta, kad ir pats ieÅ¡kovas neneigė fakto, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. (t.y. pirmos darbo dienos po teismo Å¡aukimo darbdaviui įteikimo) iki pat atleidimo iÅ¡ darbo dienos į bendrovės patalpas jis nebuvo atvykęs, jo nebuvo rasta ir gyvenamojoje vietoje, kurioje jis deklaravęs savo darbo vietÄ . Kauno apylinkės teismas tÄ faktinę aplinkybę, jog ieÅ¡kovas be pateisinamos priežasties neatvyko į darbÄ visÄ skirtÄ jam dirbti laikÄ , nustatė iÅ¡analizavęs surinktų byloje įrodymų visumÄ , įvertinęs ieÅ¡kovo ir jo atstovo, bei atsakovo atstovo teiktus įrodymus ir liudytojų paaiÅ¡kinimus.

Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad pagrįsta yra Kauno apylinkės teismo sprendimo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas atskleidė atsakovo konfidencialiÄ informacijÄ , sudarančiÄ komercinę paslaptį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog darbuotojÄ supažindinus su darbdavio vidiniais dokumentais, reglamentuojančiais darbo funkcijas, darbuotojo pareigas ir darbo tvarkÄ , visi atitinkamuose dokumentuose įtvirtinti reikalavimai darbuotojui tampa privalomi ir už jų pažeidimÄ jo atžvilgiu gali bÅ«ti taikoma drausminė atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju draudimo atstovo pareiginiuose nuostatuose, su kuriais ieÅ¡kovas supažindintas pasiraÅ¡ytinai (b. l. 11-14, 89-92, t. 3), tiesiogiai įtvirtina darbuotojo pareiga laikyti paslaptyje žinias, sudarančias bendrovės komercinę paslaptį ir nenaudoti jų asmeninei ar kitų asmenų naudai (3.10 p.). Teisėjų kolegija nustatė, jog ieÅ¡kovas buvo supažindintas ir su 2012 m. liepos 26 d. įsakymu dėl informacijos, sudarančios įmonės komercinę paslaptį, sÄ raÅ¡o patvirtinimo (b.l. 18-20, t. 3; b.l. 19-21, t. 4).

Å iame įsakyme pateiktame komercinę paslaptį sudarančios informacijos sÄ raÅ¡e nurodyti prisijungimo kodai ir slaptažodžiai (1.10 p.), taip pat bet kokia duomenų bazėse saugoma informacija (1.11 p.), aiÅ¡kiai nurodoma, jog Å¡i informacija be vadovo nurodymo ar sutikimo negali bÅ«ti atskleidžiama jokiems asmenims, kurie neturi teisės su ja susipažinti (3, 6 p.). Å ioje dalyje yra įtvirtinta, jog pareigos neatskleisti informacijos nevykdymas ar netinkamas vykdymas vertinamas kaip Å¡iurkÅ¡tus darbo drausmės pažeidimas (7 p.), už kurį griežčiausia drausminė nuobauda gali bÅ«ti taikoma ir pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktÄ .

Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktų kitų draudimo bendrovių priklausomų draudimo tarpininkų sÄ rašų (b.l. 155-189, t.

3) ieÅ¡kovo atstovas byloje E. Z. ir V. Z. dirba su atsakovo konkurentais. Kad Å¡ie du asmenys savo veiklÄ vykdė kartu su ieÅ¡kovu, kad ieÅ¡kovas jiems atskleidė savo prisijungimo prie atsakovo duomenų bazės duomenis, kad E. Z. faktiÅ¡kai prisijungdavo prie Å¡ios duomenų bazės. Kauno apylinkės teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai pastebėjo, jog faktÄ apie konfidencialos informacijos pavieÅ¡inimo faktÄ 2013 m. rugpjūčio 6 d. pokalbio su atsakovo atstovu metu patvirtino pats E. Z..

Å io pokalbio metu E. Z. taip pat patvirtino V. M. tarnybiniame praneÅ¡ime nurodytÄ faktÄ , jog jie buvo du kartus susitikę, E. Z. jam pripažino konfidencialios informacijos atskleidimo ir neteisėto naudojimosi ja faktÄ , bei atsakovo nurodytÄ aplinkybę, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. į atsakovo patalpas Kaune buvo atvykęs ir prie kompiuterio naudodamasis ieÅ¡kovo prisijungimo duomenimis prisijungti bandė ne ieÅ¡kovas, o bÅ«tent E. Z.. Kartu E. Z. kelis kartus apie darbo santykių subjektÄ kalbėjo daugiskaita nurodydamas, kad „mes“ dirbame, „mums“ apribotos galimybės prisijungti prie duomenų bazės ir trukdoma dirbti, atsakydamas į atsakovo atstovo klausimus aiÅ¡kiai patvirtino, jog ieÅ¡kovÄ su atsakovu siejančius santykius vertina kaip jo Å¡eimos verslo sudedamÄ jÄ dalį, kuriÄ vykdydamas ieÅ¡kovas keičiasi informacija tiek su tėvu E. Z., tiek ir su seserimi V.

Z. (aplinkybę, jog už ieÅ¡kovÄ jo darbo funkcijas vykdydavo ir E. Z., patvirtina ir atsakovo atstovo į bylÄ pateikta 2013 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymo kopija (b.l. 24, t. 8), kurioje pasirašęs ne ieÅ¡kovas, o „E. Z.“). Teisėjų kolegija vertina, kad Kauno apylinkės teismas teisingai sprendė Å¡alių ginÄÄ , kilusį dėl atlyginimo už įrengtÄ darbo vietÄ priteisimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tÄ nustatytÄ aplinkybę, kad nei sudarant darbo sutartį, nei kitokia forma darbuotojas ir darbdavys nėra susitarę, kad ieÅ¡kovas privalo įrengti savo darbo vietÄ , o atsakovas įsipareigoja atlyginti darbo vietos įrengimo iÅ¡laidas.

Pagrįstai todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog pareiga įrodyti patirtų iÅ¡laidų faktÄ ir dydį (skirtingai nei kitų su darbo santykiais susijusių reikalavimų atveju, kai įrodinėjimo pareiga perkeliama darbdaviui) iÅ¡imtinai perkeliama ieÅ¡kovui. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas nepateikė teismui jokių įrodymų savo reikalavimui pagrįsti, yra teisinga. Teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka su skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo motyvais ir iÅ¡vadomis sprendžiant Å¡alių ginÄÄ dėl atsiskaitymo už ieÅ¡kovo teigimu dirbtÄ virÅ¡valandinį darbÄ .

Todėl apelianto teiginiai apie jo tariamai dirbtus virÅ¡valandžius ir atsakovo prievolę už juos sumokėti papildomÄ darbo užmokestį ar suteikti papildomas atostogų dienas yra visiÅ¡kai nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tÄ aplinkybę, jog ieÅ¡kovo darbo sutartyje (b. l. 145-147, t.

2) buvo sulygta darbuotojo vienos valandos per dienÄ darbo trukmė visomis mėnesio darbo dienomis. Vadovaujantis įmonėje patvirtintų darbo tvarkos taisyklių 12 p., draudimo atstovo pareigybę užimantys darbuotojai darbo grafikų neturi, o savo darbo laikÄ tvarko savo nuožiÅ«ra. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, apie jokius tariamai dirbtus virÅ¡valandžius ar pageidaujamus nustatyto darbo laiko režimo pakeitimus ieÅ¡kovas atsakovo niekada neinformavo ir dėl jų nesitarė, ir byloje nėra jokių tokius susitarimus patvirtinančių dokumentų.

Kauno apylinkės teismas Å¡ioje dalyje pagrįstai ir teisingai nustatė, kad ieÅ¡kovui už jo atliktÄ darbÄ atsakovas sumokėjo visas priklausančias sumas, todėl padarė teisingÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovo reikalavimas priteisti jam darbo užmokestį už virÅ¡valandinį darbÄ ir darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis negali bÅ«ti tenkinamas nesant įrodymų, jog kažkoks virÅ¡valandinis darbas buvo dirbamas darbdavio nurodymu ar bent su jo sutikimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog analogiÅ¡ka iÅ¡vada pateikiama ir Darbo ginčų komisijos sprendime (3 t. b. l. 69-70).Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriuose teigiama, jog Kauno apylinkės teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kinį dėl kompensacijos priteisimo už nepanaudotas atostogas, susidariusias už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks ieÅ¡kovo reikalavimas negali bÅ«ti tenkinamas jau vien dėl to, jog skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu buvo atmestas ieÅ¡kinio reikalavimas dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu. Be to, priverstinės pravaikÅ¡tos laikas į darbo staÅ¾Ä kasmetinėms atostogoms gauti, vadovaujantis DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktu, įskaitomas tik neteisėtai atleisto darbuotojo grÄ Å¾inimo į darbÄ atveju, tuo tarpu DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu pripažinus darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu, ko prašė ieÅ¡kovas, darbuotojo praradimus kompensuoja jam priteistina iÅ¡eitinė iÅ¡moka ir kompensacija už atitinkamo laikotarpio kasmetines atostogas darbuotojui negali bÅ«ti priteisiama.

Teisėjų kolegija nustatė, jog byloje pateiktas 2013 m. rugpjūčio mėn. atsiskaitymo lapelis ir 2013 m. rugpjūčio mėn. mokėjimo nurodymas (b. l. 179-180, t.

2) taip pat patvirtina, jog ieÅ¡kovui buvo paskaičiuota ir iÅ¡mokėta darbdavio nurodyta kompensacija už nepanaudotas atostogas.Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus, kuriuose nurodoma, kad teismas nepagrįstai nepriteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ darbdavio 1.500.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumÄ su 0,03% delspinigiais iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo. IeÅ¡kovas ieÅ¡kinį Å¡ioje reikalavimų dalyje grindė tomis aplinkybėmis, jog darbdavys pažeidė ieÅ¡kovo teisę dirbti, gauti už darbÄ atlyginimÄ , nepagrįstai ir neteisėtai taikė jam drausminę atsakomybę, be pagrindo atleido iÅ¡ darbo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu buvo paneigtas beveik visų ieÅ¡kovo teisių pažeidimo faktas, prieÅ¡ingai-buvo konstatuota, jog pats ieÅ¡kovas atliko eilę darbo santykių pažeidimų, tuo tarpu atsakovo elgesys ieÅ¡kovo atžvilgiu negali bÅ«ti vertinamas kaip netinkamas, todėl Kauno apylinkės teismas sprendime pagrįstai sprendė, jog taikyti civilinę teisinę atsakomybę darbdaviui nėra pagrindo. Kauno apylinkės teismo nustatytas ieÅ¡kovo teisių pažeidimas-darbdavio nedidelės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas neiÅ¡mokėjimas, negali bÅ«ti pagrindu taikyti atsakovui neturtinės žalos atlyginimo instituto, priteisiant ieÅ¡kovui kokiÄ tai neturtinės žalos atlyginimo sumÄ (LR CPK 178 str., 6.250 str.).Dėl kitų ieÅ¡kovo praÅ¡ymų, suformuluotų apeliaciniame skundeApeliantas skunde prašė bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LR CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus Å¡io Kodekso 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis, t. y. jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į Å¡alių motyvuotus praÅ¡ymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra bÅ«tinas.

Nagrinėti bylÄ apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos Å¡alies ar Å¡alių praÅ¡ymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir iÅ¡reikÅ¡tas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylÄ apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiÅ¡kÅ«s, motyvuoti. Proceso Å¡alių paaiÅ¡kinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, Å¡alys turėtų nepagrįstų iÅ¡laidų.

Kolegija taip pat pažymi, kad Å¡alys pirmosios instancijos teismo procese buvo iÅ¡klausytos, jų argumentai buvo iÅ¡dėstyti ir užfiksuoti įstatymo nustatyta tvarka ir forma. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Å¡iuo konkrečiu atveju skundui iÅ¡spręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniÅ¡kai iÅ¡klausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra bÅ«tinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto praÅ¡ymas bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.Teisėjų kolegija taip pat netenkino todėl apelianto praÅ¡ymo pripažinti atsakovės darbuotojų E. B., V.

N., V. G., I. B., M. G. dalyvavimÄ teismo posėdyje bÅ«tinu, kadangi Å¡ie asmenys nėra nagrinėjamos bylos Å¡alys ar Å¡alių atstovai.Teisėjų kolegija netenkino ir apelianto praÅ¡ymo iÅ¡duoti teismo liudijimÄ E. R. Z., įgalinantį visas institucijas teikti dokumentus į bylÄ , kadangi toks praÅ¡ymas suformuluotas netinkamai. Å alys bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisti neprašė. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             Teisėjai                                                                                                                     Galina Blaževič                                                                                                                                  Albina Rimdeikaitė Arvydas Žibas