2013-10-21 Nr. AB-6745-3-61-3-02805-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1222/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02805-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K), priteisti 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2011 m. gruodžio 3 d. iki 2012 m. liepos 9 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI–K, kuriame jam buvo sudarytos netinkamos laikymo sąlygos – kameroje, kurios plotas 8 m2, jis buvo laikomas dar su 3 asmenimis. Paaiškino, kad 23 val. per parą būnant perpildytoje kameroje pareiškėjui nebuvo galimybės pajudėti, pasimankštinti, trūko oro, skaudėjo galvą, pareiškėjas negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, jis tapo irzlus, nervingas, tačiau Lukiškių TI–K administracija į skundus nereagavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo A. T. skundą (b. l. 6-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog jis negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Lukiškių TI–K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI–K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba”. Kamerų remontas Lukiškių TI–K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI–K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, todėl pareiškėjas galėjo pasinaudoti tokia teise.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu (b. l. 35-37) pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI–K.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Lukiškių TI–K. Pareiškėjas Lukiškių TI–K buvo nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. liepos 9 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pabrėžė, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte.

Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K detalizavo kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydį bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių. Teismas nurodė, jog iš pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiais 2012 m. kovo 26 d. ryte, 2012 m. balandžio 27 d. ryte, 2012 m. gegužės 3 d. ryte, 2012 m. gegužės 11 d. vakare, nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki 2012 m. gegužės 13 d., 2012 m. birželio 29 d. vakare, nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. liepos 4 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog bendrai apskaičiavus iš pareiškėjo 218 dienų praleistų Lukiškių TI–K 9 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, o 209 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

Nurodė, jog Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatyti laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai, kurių reikalavimų, kaip kad nurodo Lukiškių TI–K atsiliepime, jis laikosi. Teismas pažymėjo, jog abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI–K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau vadinosi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“), kuris nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Tai patvirtina 2009 m. gruodžio 24 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, kuri 2010 m. lapkričio 30 d. buvo pratęsta bei 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ne visą jo buvimo Lukiškių TI–K laiką buvo užtikrinta nustatyta minimali gyvenamojo ploto kalėjimo kameroje norma, todėl tokios sąlygos pripažįstamos nepriimtinomis. Pareiškėjas buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, todėl atsakovas savo veiksmais pareiškėjui didelės žalos nepadarė.

Įvertinęs tai, kad Lukiškių TI–K netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) pareiškėjo sveikatai nepakenkė, atsižvelgęs į laikymo Lukiškių TI–K trukmę, į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI–K atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, į tai, kad pareiškėjas darydamas nusikalstamą veiką turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, teismas nurodė, jog pareiškėjui priteisiama iš Lietuvos valstybės 400 Lt kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 41-43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog atsakovas teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kitur ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimo kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis ir pan.

Nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Atsakovas pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012). Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas šiuo atveju turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas A. T. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimas turi likti nepakeistas, nes vien tik pažeidimo fakto konstatavimas negali atlyginti žalos už jo suėmimo sąlygas, kurią jam teko patirti.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. liepos 9 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), jog valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Kolegija nurodo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius šių sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/ neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr. 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pažymėtina ir tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-124, nustatęs ne mažesnį nei 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui.

Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus (b.l. 6-8) teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas didžiąją dalį vertinamo laiko, t. y. 209 dienas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus minimalaus teisės aktais reikalaujamo kameros gyvenamojo ploto.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliaciniame skunde nurodyta, kad duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pažymėtina, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės - suėmimo- skyrimo bei teismų nuosprendžius.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose, truko pakankamai ilgą laiko tarpą, (209 paras). Dėl šios priežasties pažeidimas nelaikytinas mažareikšmiu, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą neapsiriboti vien pažeidimo fakto konstatavimu, o priteisti žalos atlyginimą pinigine forma, vertina kaip teisėtą ir pagrįstą.

Atsakovo atstovo argumentą, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei, teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nereikšmingą, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė kameros gyvenamojo ploto trūkumo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, pareiškėjo skundą tenkino tik tiek, kiek jis susijęs su ploto trūkumu.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys