2019-05-22 Nr. AB-11707-3-61-3-03412-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-32-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03412-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018 pagal pareiškėjų K. R. ir T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. R. ir T. V. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos K. R. ir T. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 48SD-8120(14.48.104) (toliau – ir Sprendimas Nr. 8120) (išskyrus dalį dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų taikymo), NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1SS-2393-18.5 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2393) bei įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių pakartotinai nagrinėti žemės sklypų, reikalingų pastatams – gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatui – ūkio pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), eksploatuoti, formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Projektas).

2. Pareiškėjų teigimu, Projektas ir nustatytos žemės sklypo ribos atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Pardavimo ir nuomos taisyklės) 8 punkto reikalavimus. Pasak pareiškėjų, iš skundžiamų sprendimų nėra aišku, kokius Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 36 punkto reikalavimus pažeidžia Projektas.

Pažymėjo, jog nesuprantami ir Projekto prieštaravimai Taisyklių 43 punktui, nes šio punkto reikalavimai taikomi tik, kai žemės sklypas yra atskiriamas iš žemės ūkio paskirties žemės sklypo. Be to, neaišku, apie kokius į Projektą įtrauktus neregistruotus, neaiškios funkcinės priklausomybės statinius kalba atsakovas. Pareiškėjos nesutiko ir su išvada dėl Projekto sprendinių prieštaravimo Taisyklių 32 bei 40 punktams. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pagal Pardavimo ir nuomos taisyklių 9 punktą, kai gyvenamojo namo pagalbinio ūkio paskirties statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais (pagrindiniais daiktais) ir nuosavybės teise priklausantys gyvenamojo namo savininkui (bendraturčiams), yra kitame žemės sklype, ne tame, kuriame stovi gyvenamasis namas, nes šiuos žemės sklypus skiria kelias, šių statinių užimti ir jiems eksploatuoti reikalingi žemės sklypai formuojami kaip namų valdos žemės sklypas ir parduodami tokia pat tvarka kaip namų valdos žemės sklypas, jeigu tokiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotas atskiras žemės sklypas.

Paaiškino, kad rengiant Projektą buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2013 m. birželio 13 d. spendimu, kuriame nurodyta, jog turėtų būti formuojami atskiri žemės sklypai gyvenamojo namo ir ūkio pastato eksploatavimui. Pabrėžė, jog išilgai (duomenys neskelbtini) g. yra suformuoti žemės sklypai pagal vietinės reikšmės kelią ir šiuo atveju nepagrįstai reikalaujama pagrįsti šio kelio egzistavimą. Pareiškėjos taip pat pažymėjo, kad neaišku, kokiais teisės aktais vadovavosi atsakovas, darydamas išvadą, jog žemės sklypo formavimas po gyvenamuoju namu negalimas.

3. Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog atsisakė derinti Projektą, kadangi jo sprendiniai neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 40 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 9 straipsnio 2 dalies, Pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 ir 8 punktų, Taisyklių 32, 36, 40 ir 43 punktų, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09.2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ (STR 2.02.09.2005) 8 priedo 1.1 punkto reikalavimų (Taisyklių 63 p.). Nurodė, kad didžiąją formuojamo žemės sklypo (projektinis Nr.

2) dalį sudaro kiemas, kuriame parkuojami automobiliai, pasodinti pavieniai želdiniai, vaikų žaidimų aikštelė, sandėliuojamos malkos, plytos, mediniai padėklai, briketai, žvyras, smėlis bei dalį naudmenų sudaro ariama žemė, kuri nėra dirbama kaip vientisas plotas, kurie pagal ŽRĮ bei Pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas nepriskirtini sodybos (namų valdos) naudojamam žemės sklypo plotui, nes yra už sodybos teritorijos ribų, todėl neatitinka sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimų. Be to, matyti vis didėjantis žemės sklype (projektinis Nr.

2) naudojamos žemės plotas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad formuojamo žemės sklypo Nr. 1 ribose pažymėti gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir du Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti statiniai. Pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra savavališka statyba ir T. V. nurodyta nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Pabrėžė, jog po savavališkai pastatytais statiniais ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais, neaiškios paskirties statiniais negali būti formuojamas žemės sklypas. NŽT Vilniaus rajono skyriaus nuomone, formuojamas 0,1334 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr.

2) po pagalbinio ūkio pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra per didelis šiam statiniui eksploatuoti, nes statinys užima tik 15 kv. m ir formuojamo žemės sklypo naudmenos neatitinka namų valdos eksploatacijos reikalavimų. Projekto formuojamo žemės sklypo (sklypų) naudmenų eksplikacijos žemės sklypo (projektinis Nr.

1) lentelėje taip pat nurodyta, kad užstatytas plotas yra 0,0567 ha, tačiau pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) užstatytas plotas yra 112,55 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Projekto sprendinių brėžinyje formuojamame žemės sklype (projektinis Nr.

1) nėra nurodyti atstumai nuo gyvenamojo namo iki žemės sklypo ribų, todėl neaišku, ar šie Projekto sprendiniai nepažeidžia gretimų žemės sklypų savininkų interesų. Be to, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas statinys ribojasi su formuojamo žemės sklypo (projektinis Nr.

1) pietine riba. Nors Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad formuojami du žemės sklypai, nes pastatus skiria neprivatizuojamas keliukas, tačiau nepaaiškinta, kokiu teritorijų planavimo dokumentu buvo suprojektuotas tas kelias, nepateikti duomenys apie kelio kategoriją, plotį ir teisinį statusą. Aiškinamajame rašte taip pat nepaaiškinta, kokiu pagrindu į formuojamo žemės sklypo (projektinis Nr.

1) ribas įtraukti Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti du statiniai.

5. Atsakovas taip pat prašė teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2054-341/2016, kurioje sprendžiamas ginčas dėl K. R. įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą (ŽĮ 40 str. 1 d. 3 p., 10 str. 5 d. 1 p., 40 str. 6 d. 1 p., ŽRĮ 9 str. 2 d., Taisyklių 36 p., 43 p., 32 p., 40 p.), teismas padarė išvadą, kad žemės sklypai turi būti formuojami racionalių ribų, tokio dydžio, kuris reikalingas juose esantiems teisėtiems statiniams eksploatuoti pagal paskirtį. Be to, prie statinio ar įrenginio formuojamas tik vienas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai žemės plotus skiria valstybinės reikšmės (magistraliniai, krašto, rajoniniai), vietinės reikšmės (viešieji, vidaus) keliai, geležinkelio keliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai.

Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos Projekte suformavo du atskirus žemės sklypus gyvenamajam namui ir ūkiniam pastatui eksploatuoti. Projekto aiškinamajame rašte toks žemės sklypų formavimas grindžiamas tarp gyvenamojo namo ir ūkinio pastato esančio kelio egzistavimu. Nors teismo posėdyje pareiškėjų atstovas papildomai nurodė, kad dviejų atskirų sklypų formavimas minėtiems statiniams buvo pasiūlytas ir atsakovo 2012 m. raštu, teismas atkreipė dėmesį, jog tokio pasiūlymo buvimas nereiškia jo privalomumo, nes visais atvejais žemės formavimo ir pertvarkymo projektai turi būti rengiami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Be to, teismas akcentavo, jog vienas žemės sklypas suformuotas prie gyvenamojo namo, o antrasis – prie ūkinio pastato, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio. Abu šie statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tuo pačiu registro numeriu. Atsižvelgęs į ūkinio pastato paskirtį, teismas sprendė, jog ginčo ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys (tarnaujantis daiktas), susijęs bendra ūkine paskirtimi su gyvenamuoju namu. Todėl ginčo ūkinis pastatas negali funkcionuoti kaip atskiras daiktas, atitinkamai jam ir gyvenamajam namui turėjo būti formuojamas vienas bendras žemės sklypas.

Teismas nenustatė Taisyklių 40 punkte nurodytų aplinkybių, kurioms esant pareiškėjoms priklausantiems statiniams būtų galima formuoti du atskirus žemės sklypus. Teismo vertinimu, nei į bylą pateikti dokumentai, nei Projekto aiškinamasis raštas neįrodo, jog žemės plotus prie pareiškėjoms priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato skiria valstybinės reikšmės, vietinės reikšmės kelias, todėl dviejų žemės sklypų formavimas šiuo atveju yra nepagrįstas, neatitinka teisės aktų reikalavimų, o atsakovas pagrįstai atsisakė tvirtinti Projektą šiuo aspektu.

8. Teismas taip pat sutiko su atsakovo išvadomis dėl per didelio pareiškėjų formuojamų sklypų ploto, kadangi nagrinėjamu atveju ūkiniam pastatui, kurio užstatytas plotas VĮ Registrų cento duomenimis yra 15 kv. m (Projekte užstatyta teritorija nurodoma 0,0017 ha), suformuotas net 0,1334 ha žemės sklypas, į kurį patenka kiemas, kuriame statomi automobiliai, pavieniai želdiniai, vaikų žaidimų aikštelė, sandėliuojamos malkos, plytos, mediniai padėklai, briketai, žvyras, smėlis bei pavieniai ariamos žemės plotai. Tačiau minėti objektai nepatenka į ŽRĮ ir Pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis apibrėžiamą sodybos (namų valdos) teritoriją. Tai, kad pareiškėjos faktiškai naudoja apie 0,1334 ha teritoriją savo reikmėms, negali būti pagrindu visą šį žemės plotą laikyti reikalingu pareiškėjų pastatams eksploatuoti, tuo labiau, kai toks valstybinės žemės užėmimas atsakovo buvo pripažintas savavališku. Be to, iš Projekto duomenų matyti, kad į prie gyvenamojo namo formuojamo sklypo Nr. 1 teritoriją patenka metalinis garažas bei savavališka statyba pripažintas ūkinis pastatas. Pagal Projektą užstatytas plotas sklype Nr. 1 nurodomas 0,0567 ha, nors vienintelis registruotas pastatas minėtame plote užima 112,55 kv. m. Pareiškėjos į Projektą įtraukė Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus du statinius, nors pastariesiems eksploatuoti žemės sklypas negali būti formuojamas.

9. Teismas pritarė ir atsakovo pozicijai, kad Projektas nėra išsamus, nes iš pastarojo nėra aišku, ar iki gretimo sklypo ribos išlaikomas 3 m atstumas (STR 2.02.09:2005 8 priedo reikalavimai).

10. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjų Projektas neatitinka Taisyklių 32, 36, 40 ir 43 punktų reikalavimų, t. y. žemės sklypai suformuoti neracionalių ribų, sklypų ribos nesuderintos su statinių išdėstymu, gyvenamosios paskirties pastatui ir jo priklausiniui be pagrindo suformuoti atskiri žemės sklypai, todėl konstatavo, kad atsakovas Sprendimu Nr. 8120 teisėtai ir pagrįstai atsisakė derinti tokį pareiškėjų Projektą, o NŽT Sprendimu Nr. 2393 tokį atsakovo sprendimą pagrįstai patvirtino. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti pareiškėjų ginčijamus sprendimus ir įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių pakartotinai nagrinėti Projektą, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjos K. R. ir T. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir jų skundą tenkinti.

12. Pareiškėjos nesutiko su teismo išvada, kad turi būti formuojamas vientisas žemės sklypas. Pareiškėjų teigimu, akivaizdu, kad Pardavimo ir nuomos taisyklių 9 punkte išvardinti pagalbiniai ūkio paskirties statiniai (sandėliai, malkinės, tvartai, pirtys, kiti pagalbinio ūkio paskirties statiniai) yra namo priklausiniai. Atitinkamai pareiškėjų ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys. Atsižvelgusios į tai, pareiškėjos manė, jog šiam pastatui eksploatuoti turi būti formuojamas atskiras žemės sklypas, jeigu yra sąlyga, kad gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą skiria kelias. Šiame kontekste paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimuose 2014 m. balandžio 9 d. nurodė sklypą formuoti atsižvelgiant į įregistruotų gretimų žemės sklypų ribas, numatyti servitutinę teritoriją kelio ir inžinerinių tinklų infrastruktūrai įrengti (5.2 ir 5.3 p.) Projektas buvo rengiamas atsižvelgiant į žemės sklypų, kurie yra suformuoti pagal kelio kraštinę liniją, gretimybes, tai akivaizdžiai matosi iš NŽT patikrinimo akto 2015 m. birželio 3 d. priedo. Pasak pareiškėjų, kelio egzistavimą įrodo ir ištrauka iš skaitmeninio žemėlapio.

13. Pareiškėjos taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl suformuoto sklypo Nr. 2 ploto. Pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės pritarimas Projekto sprendiniams įrodo, kad ji nenumato panaudoti ginčo žemės sklypo savo tikslams. Be to, suformuoto sklypo Nr. 2 plotas 0,1343 ha neviršija ŽRĮ 9 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio (2,0 ha), sklypas yra suformuotas atsižvelgiant į ūkio pastatui bei šiame sklype esantiems kitiems objektams (automobilių stovėjimo vietoms, želdiniams, vaikų žaidimų aikštelei, žaliai vejai, daržui) eksploatuoti reikalingą plotą.

14. Pareiškėjos atkreipė dėmesį, kad Pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punktas nustato pagrindinius formuojamo sklypo principus, t. y., kad valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingą atskirą žemės sklypo dalį, turi būti siekiama, kad ši dalis būtų taisyklingos formos, vientisa, kad kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui (bendraturčiui) būtų patogu naudotis žemės sklypu, ir tokio ploto, kad būtų užtikrinamas kiekvieno statinio ar įrenginio ir jų priklausinių tinkamas naudojimas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Jeigu žemės sklype, be kiekvienam statiniui ar įrenginiui išskirtos atskiros žemės sklypo dalies, išskiriamas ir bendras visiems (ar keliems) žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingas žemės plotas (plotai) – bendro naudojimo plotas: kiemas, automobilių stovėjimo vieta, žalia veja, žaidimų aikštelė ir kita, šis bendro naudojimo plotas paskirstomas proporcingai kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui, kuriam išskirtas bendro naudojimo plotas, išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui ir parduodamas statinių ar įrenginių, kuriems išskirtas šis bendro naudojimo plotas, savininkams, o jeigu statiniai ar įrenginiai priklauso keliems asmenims, – šių statinių ar įrenginių bendraturčiams.

15. Pareiškėjos kartu akcentavo, kad nagrinėjamu atveju valstybinės žemės užėmimas neva buvo nustatytas 2015 m. birželio 3 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu, tačiau pareiškėjos negali ginčyti žemės naudojimo patikrinimo akto, nes tai yra tarpinis procedūrinis dokumentas, nors nustatyti faktai šiame akte neatitinka tikrovės. Pareiškėjos nurodo, kad šiuo atveju nėra priimtas galutinis sprendimas, kuriame būtų nustatytas valstybinės žemės užėmimas. Taigi, pareiškėjų teigimu, teismo argumentas dėl valstybinės žemės užėmimo nėra pagrindas atmesti jų skundą.

16. Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą nepakeistą.

17. Atsakovas nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pažymėjo, kad Projektas neatitinka Taisyklių 32, 36, 40 ir 43 punktų reikalavimų, t. y. žemės sklypai suformuoti neracionalių ribų, žemės sklypų ribos nesuderintos su statinių išdėstymu, gyvenamosios paskirties ir jo priklausiniui be pagrindo suformuoti atskiri žemės sklypai, o Projekto aiškinamasis raštas yra neišsamus ir pagrįsti ne visi sprendiniai.

IV. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, o K. R. ir T. V. apeliacinį skundą atmetė.

19. Teismas nurodė, jog Sprendimas Nr. 8120, kuriuo atsisakyta derinti Projektą, grindžiamas Pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 ir 8 punktais, Taisyklių 32, 36, 40 ir 43 punktais, todėl pirmosios instancijos teismas būtent nurodyto teisinio reguliavimo apimtyje ir turėjo atlikti patikrą, kas iš esmės ir buvo padaryta bei nulėmė negatyvų sprendimą pareiškėjų atžvilgiu.

20. Teismas pažymėjo, jog apeliacija dėl Pardavimo ir nuomos taisyklių 9 punkto netinkamo taikymo, kuris nebuvo vienu iš atsisakymo derinti Projektą pagrindų, yra teisiškai reikšminga ta prasme, kad yra išsiskyrusios atsakovo ir pareiškėjų pozicijos dėl faktinės situacijos vertinimo, kuri ir suponuoja teisinį kvalifikavimą. Pareiškėjos tvirtino apie esančią situaciją, t. y. atitinkančią Pardavimo ir nuomos taisyklių 9 punktą, kai gyvenamojo namo pagalbinio ūkio paskirties statiniai (šiuo atveju pagalbinio ūkio statinys), įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais (pagrindiniais daiktais) ir nuosavybės teise priklausantys gyvenamojo namo savininkui (bendraturčiams), yra kitame žemės sklype, ne tame, kuriame stovi gyvenamasis namas, nes šiuos žemės sklypus skiria kelias, šių statinių užimti ir jiems eksploatuoti reikalingi žemės sklypai formuojami kaip namų valdos žemės sklypas ir parduodami tokia pat tvarka kaip namų valdos žemės sklypas, jeigu tokiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotas atskiras žemės sklypas (buvo suprojektuoti sklypai Nr. 1 ir Nr. 2). Tuo tarpu atsakovas teigė, kad jokio kelio nėra ir turėjo būti vadovaujamasi Pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punktu, kaip ir pažymėta Sprendime Nr. 8120, o tai lemia tik vieno žemės sklypo formavimą.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, aptariama ginčo kelio aplinkybė yra esminė, nes pareiškėjų siekis – dviejų sklypų formavimas vietoj vieno. Todėl tik atsakius teigiamai į galimybę formuoti du atskirus žemės sklypus, būtų teisiškai reikšminga pasisakyti ir dėl kitų aplinkybių, paneigusių Projekto derinimą.

22. Apeliaciniame skunde dėl kelio aspekto nurodyta, jog šio objekto egzistavimą įrodo Vilniaus rajono savivaldybės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai (2014 m. balandžio 9 d.), kur nurodyta sklypą formuoti atsižvelgiant į įregistruotų gretimų žemės sklypų ribas, numatyti servitutinę teritoriją kelio ir inžinerinių tinklų infrastruktūrai įrengti, NŽT patikrinimo akto priedas, ištrauka iš skaitmeninio žemėlapio.

23. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi įtvirtinta, kad kelio savininku gali būti valstybė, savivaldybės, fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, jų padaliniai, kuriems kelias priklauso nuosavybės teise. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį keliai skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius ir vidaus kelius. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims; 6 straipsnio 4 dalis nustato, kad vietinės reikšmės kelių sąrašus tvirtina savivaldybių tarybos; 7 straipsnio 3 dalis – kad valstybinės ir vietinės reikšmės kelių duomenys tvarkomi Kelių kadastre, t. y. yra vieši.

24. Teismo vertinimu, teisinis reguliavimas pakankamai aiškiai apibrėžia kelių savininkus, kelių rūšis, subjektus, sudarančius kelių sąrašus, kelių duomenų tvarkymą ir kt. Iš čia seka, kad siekiant pagrįsti ginčo kelio, kaip prielaidos dviejų žemės sklypų formavimui, egzistavimą, jokių kliūčių kilti neturėjo, tačiau faktinių oficialių duomenų dėl kelio byloje nėra. Todėl tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu pareiškėjų argumentais nebuvo paneigta.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ginčo kelio egzistavimo aplinkybės paneigimas buvo pakankamas pagrindas atsisakyti patvirtinti Projektą, todėl kitų apeliacinio skundų argumentų aptarimas buvo teisiškai nebereikšmingas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas darė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

V. 26. Pareiškėja K. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018.

27. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu, nurodo, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant.

28. Nurodo, kad pareiškėjos 2011 m. parengė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, pagal kurio sprendinius buvo suformuotas vientisas žemės sklypas. Projektas buvo atmestas NŽT sprendimu ir buvo siūloma formuoti žemės sklypus atsižvelgiant į NŽT pasiūlymą, šiame pasiūlyme yra nurodoma, kad turi būti formuojami du žemės sklypai ir paliekamas kelias tarp žemės sklypų. Pareiškėjos taip pat kreipėsi į Žemės ūkio ministerijos vadovą dėl formuojamų žemės sklypų. Žemės ūkio ministerija 2013 m. birželio 13 d. išnagrinėjo pareiškėjų prašymą, ir priėmė sprendimą Nr. 3IN-RV-710-637, nurodė Taisyklių 9 punktą, šiuo atveju prie gyvenamojo namo ir ūkinio pastato turėtų būti formuojami atskiri žemės sklypai gyvenamojo namo ir ūkinio pastato eksploatavimui.

29. Pareiškėjos teigimu, ginčas, kad turi būti formuojami du žemės sklypai, yra galutinai išspręstas Žemės ūkio ministerijos vadovo. Vien tuo motyvu negalėjo būti atmestas pareiškėjų apeliacinis skundas. Pareiškėjos susidūrė su situacija, kad vienu atveju NŽT pati priima sprendimą ir teikia pasiūlymą nurodydama, kad turi būti formuojami du žemės sklypai, analogišką sprendimą priima ir Žemės ūkio ministerijos vadovas nurodydamas, kad turi būti formuojami du sklypai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

31. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

32. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

33. Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

34. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

35. Šiuo atveju K. R. prašyme atnaujinti procesą nurodo dvi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies, numatančios proceso atnaujinimo pagrindus, normas: 8 punktą (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) ir 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

36. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-502/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai (žr., pvz., 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-502/2018).

37. Šiuo atveju iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria užbaigta administracinė byla Nr. eA-1743-556/2018, kurioje pareiškėja prašo atnaujinti procesą, motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis.

38. Įvertinus pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinu, nustatytomis teisiškai reikšmingomis bylai išspręsti aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl ginčo esmės. Tai, kad pareiškėja nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų.

39. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

40. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus teiginius, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikusi akivaizdžių įrodymų, kad atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį, t. y. neargumentavo, neįrodė savo teiginių, jog priimant šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, ir tas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pažymėtina, jog pareiškėja prašyme neįvardijo jokios konkrečios materialiosios teisės normos, kuri, jos teigimu, šiuo atveju buvo pažeista.

42. Įvertinus pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos administracinės bylos pakartotinį peržiūrėjimą apeliacine tvarka. Proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Kaip nurodyta pirmiau, proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, atsisakytina atnaujinti procesą aptariamoje byloje (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018 pagal pareiškėjų K. R. ir T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. R. ir T. V. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė