2016-07-08 Nr. AB-14356-3-64-3-00984-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-635-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00984-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 2–5, 86–90, 122–127), prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius, atsakovas) 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745 (toliau – ir Sprendimas Nr. PN7-1745), kurio motyvai pakeisti ir patikslinti 2014 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. PA_SP5-82;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1217 (toliau – ir Sprendimas Nr. (11.1) I-1217);

3) panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. L1-133 (toliau – ir Sprendimas Nr. L1-133) ir Fondo valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (11.1) I-250 (toliau – ir Sprendimas Nr. (11.1) I-250);

4) įpareigoti skirti motinystės (tėvystės) pašalpą už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 18 d. mokėsi Klaipėdos universitete, nuolatinių studijų forma, 2013 m. kovo mėn. paaiškėjo, kad ji laukiasi, 2013 m. gegužės 3 d. pradėjo dirbti. Prieš eidama nėštumo ir gimdymo atostogų, pareiškėja pateikė atsakovui visus prašomus dokumentus, jai buvo išmokėta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. Tačiau užpildžius prašymą motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, VSDFV Šiaulių skyrius 2013 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. PN7-1745, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., nes pareiškėja esą neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per šį laikotarpį yra tik 7 mėn. 1 diena). Pareiškėja šį sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri 2014 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1217 pareiškėjos skundą atmetė. Atsakovas 2014 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. L1-133, kuriuo panaikino Sprendimą Nr. PN7-1745, ir tą pačią dieną, 2014 m. vasario 19 d., priėmė naują sprendimą Nr. PA_SP5-82, kuriuo patikslino ir pakeitė Sprendimą Nr. PN7-1745. Pastarąjį sprendimą pareiškėja taip pat apskundė Fondo valdybai, bet jos skundas buvo atmestas. Pareiškėja pažymėjo, kad jai buvo išmokėta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, todėl prašė panaikinti jos atžvilgiu priimtus sprendimus dėl motinystės (tėvystės) pašalpos už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį neskyrimo bei įpareigoti skirti motinystės (tėvystės) pašalpą.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus atsakovai paaiškino, kad pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSDĮ) 16 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi dirbti pradėjo nebaigusi mokytis, todėl jai motinystės (tėvystės) pašalpa nebuvo skirta. Motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų metu buvo išmokėta pareiškėjai neteisėtai, tačiau kadangi tai įvyko dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo darbuotojų klaidos, grąžinti šių išmokų nereikalaujama. LMSDĮ 16 straipsnio redakcija pasikeitė 2013 m. liepos 1 d., iki tol panašia tvarka įsidarbinę asmenys galėjo gauti motinystės pašalpą. VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. PA-SP5-82 tik pakeitė ir papildė 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745, kadangi tą padaryti teritoriniam skyriui buvo nurodžiusi Fondo valdyba 2014 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1217.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu (b. l. 172–175) pareiškėjos L. A. skundą tenkino, t. y.: panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745; panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. PA_SP5-82; panaikino VSDFV 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1217; įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių skirti motinystės pašalpą pareiškėjai L. A. už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja įsidarbino tuo metu, kai mokėsi dieniniame aukštosios mokyklos skyriuje, mokslo baigusi nebuvo. Taip pat nėra ginčo, kad jai buvo nurodyta, jog, įsidarbinusi tokiu būdu ji pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo reikalavimus įgys teisę į motinystės pašalpas. Neginčijama nei vaiko gimimo data, nei tai, kad pareiškėjai buvo išmokėta motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų metu. 2013 m. gruodžio 20 d. atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą Nr. PN7-1745, kuriuo nusprendė neskirti motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjai, šis sprendimas buvo apskųstas ir 2014 m. vasario 10 d. Fondo valdyba priėmė sprendimą Nr. (11.1) I-1217, kuriame nurodė, kad sprendimas dėl motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų metu išmokėjimo yra neteisėtas, motinystės pašalpa išmokėta nepagrįstai, bet ne dėl pareiškėjos kaltės, tad jos grąžinti nereikės, taip pat nurodė, kad 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. PN7-1745 yra pagrįstas, tačiau VSDFV Šiaulių skyrius yra įpareigotinas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriame būtų nurodyta dar viena pašalpos neskyrimo priežastis. 2014 m. vasario 19 d. VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą Nr. PA-SP5-82, kuriuo iš esmės pakartojo ankstesnį sprendimą, jį papildydamas.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) buvo numatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, jeigu jie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi nustatyta tvarka įregistruotose bendrojo lavinimo ar profesinėse mokyklose pagal dieninę mokymo formą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą ir pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), kol jie tapo apdraustaisiais asmenimis, neviršija 3 mėnesių.

Nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo kita redakcija, kuri numatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. A146-150/2012), tiek pats atsakovas pripažįsta, kad tuo metu, kai galiojo LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies 2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija, motinystės pašalpa buvo skiriama ir tuo atveju, kai asmuo, besimokantis aukštojoje mokykloje, tuo pačiu metu imdavo dirbti. Tokiu būdu, LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) numatė sąlygas, kaip ir kokiu būdu asmuo įgyja teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, o šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numatė, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi apdraustieji asmenys iki 26 metų (vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas), jeigu jie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytuoju laikotarpiu mokėsi nustatyta tvarka įregistruotose bendrojo lavinimo ar profesinėse mokyklose pagal dieninę mokymo formą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą ir pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), kol jie tapo apdraustaisiais asmenimis, neviršija 3 mėnesių.

Paminėtas įstatymo reguliavimas lėmė, kad asmuo, siekdamas įgyti tiek teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, tiek teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, turėjo, jeigu jis mokėsi aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, nustatytu laiku pradėti dirbti ir dirbti iki išėjimo į nėštumo ir gimdymo atostogas.

Teismas pažymėjo, kad teisės į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu ir motinystės (tėvystės) pašalpą yra glaudžiai susijusios; jeigu jas gauti pretenduoja vienas ir tas pats asmuo, jis turi atlikti tuos pačius veiksmus, siekdamas įgyti teisę į nurodytas pašalpas. Teismas sprendė, kad, vadovaujantis LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalimi (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija), pareiškėja, pradėdama 2013 m. gegužės 3 d. dirbti ir tuo pačiu metu besimokydama aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, įgijo teisę į motinystės pašalpą; duomenų, kad ji šią teisę būtų praradusi (dėl išėjimo iš darbo, nėštumo nutrūkimo ar pan.), byloje nepateikta. Tai, kad tarp teisės į motinystės pašalpas įgijimo ir vaiko gimimo 2013 m. rugsėjo 16 d. pasikeitė įstatymo redakcija, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti teisės į motinystės pašalpas, kuri įgyta pagal tuo metu galiojančio įstatymo reikalavimus. Įstatymas nereikalavo nei darbo stažo trukmės, nei kitų kokių nors veiksmų iš asmens, siekiančio įgyti teisę į motinystės pašalpas, ši teisė buvo siejama tik su darbo pradžia. Priešingas aiškinimas reikštų, kad asmuo, pradėjęs dirbti galiojant senesnei įstatymo redakcijai, pasikeitus įstatymo reikalavimams, atsidurtų prastesnėje padėtyje, o tai reikštų jo padėtį sunkinančio įstatymo galiojimą atgal.

Remdamasis pirmiau nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad priimtas 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. PN5-1093 skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį yra teisėtas, o 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. PN7-1745 neskirti motinystės pašalpos yra neteisėtas, kadangi pareiškėja teisę į motinystės pašalpą pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies 2012 m. rugsėjo 1 d. redakciją įgijo pradėdama dirbti 2013 m. gegužės 3 d., t. y. dar galiojant nurodytai redakcijai. Teismas pastebėjo, kad Sprendime Nr. PN7-1745 remiamasi tik LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, tačiau vėliau priimtais tiek atsakovo Sprendimu Nr. PA-SP5-82, tiek Fondo valdybos Sprendimu Nr. (11.1) I-1217 atsisakymas skirti motinystės pašalpą grindžiamas būtent Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad 2014 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. PA_SP5-82 yra tik ankstesnio 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. PN7-1745 papildymas, kadangi Fondo valdyba 2014 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1217 nurodė pastarąjį sprendimą papildyti, paliekant jo rezoliucinę dalį.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjos skundą tenkino.

III. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 179–182) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą patenkino visiškai, be kita ko, panaikino ir VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745, kuris jau buvo panaikintas VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. L1-133 Fondo valdybos nurodymu.

2. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių su prašymu skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą. VSDFV Šiaulių skyrius 2014 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. PA_SP5-82, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos. Apeliantas pabrėžia, kad ginčas byloje kilo dėl nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai įsigaliojusios LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies redakcijos bei Nuostatų 43.3 punkto taikymo. Pareiškėja baigė studijas 2013 m. birželio 18 d., todėl jos atžvilgiu šios normos neturėjo būti taikomos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime (b. l. 188–191) Fondo valdyba remiasi argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjai įgijus teisę į motinystės pašalpą (2013 m. rugpjūčio 2 d.) ir motinystės (tėvystės) pašalpą (2013 m. gruodžio 6 d.), galiojo LMSDĮ redakcija nuo 2013 m. liepos 1 d. Todėl pareiškėjos teiginys, kad jos situacijai buvo aktuali LMSDĮ redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d., yra nepagrįstas. Taip pat visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja įgijo teisę į motinystės pašalpą, kai 2013 m. gegužės 3 d. pradėjo dirbti ir tuo pačiu mokėsi aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje. Pagal LMSDĮ ir Nuostatus, teisės į motinystės pašalpą įgijimo diena yra pirmoji nėštumo ir gimdymo atostogų diena, o teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą – pirmoji vaiko priežiūros atostogų diena. Todėl nustatant teisės į motinystės ar motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo momentą yra svarbi pirmoji atitinkamų atostogų suteikimo diena ir visiškai neturi reikšmės, kada pareiškėja įsidarbino ar baigė mokslus. Fondo valdyba sutinka su VSDFV Šiaulių skyriaus apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas neteisingai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, todėl naikintinas.

Pareiškėja L. A. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 192–197) pareiškėja nurodo, kad, jos manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį ir 19 straipsnio 2 dalį, taip pat pagrįstai vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais bei principu, kad sunkinantis asmens padėtį įstatymas negalioja atgal. Apelianto argumentai nėra pakankami tam, kad būtų pagrindas naikinti priimtą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja inicijavo šią administracinę bylą, nesutikdama su atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimtais sprendimais, kuriais nuspręsta neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, nes pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, o išimtis, numatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (ginčui aktuali 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. liepos 1 d.) 19 straipsnio 2 dalyje ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (byloje aktuali 2013 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 966 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. spalio 31 d.), 43.4 punkte jai netaikoma, nes pareiškėja neatitinka sąlygos, reikalaujančios, kad apdraustuoju asmeniu turi būti tampama tik baigus atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 20 d. atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą Nr. PN7-1745 (b. l. 21), kuriuo, vadovaudamasis LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalimi bei Nuostatų 43, 58 punktais, nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., nes pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per šį laikotarpį yra tik 7 mėn. 1 diena). Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, 2014 m. sausio 14 d. skundu (b. l. 65–69) apskundė jį Fondo valdybai, prašydama pripažinti, kad ji atitinka LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, ir skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. sausio 14 d. skundą, 2014 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1) I-1217 (b. l. 22–23), kuriame nurodė, kad pareiškėja neatitinka LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, todėl skirti motinystės (tėvystės) pašalpą taikant stažo reikalavimo išimtį nėra teisinio pagrindo. Vis dėl to, tame pačiame Sprendime Nr. (11.1) I-1217 Fondo valdyba pavedė VSDFV Šiaulių skyriui panaikinti 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745 ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. nurodant ir antrąją pašalpos neskyrimo priežastį.

Įgyvendindamas minėtą Fondo valdybos Sprendimą Nr. (11.1) I-1217, VSDFV Šiaulių skyrius priėmė 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. L1-133 (b. l. 60), kuriuo panaikino savo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745 dėl pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą, ir 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. PA_SP5-82 (b. l. 57), kuriuo, vadovaudamasis LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 43.3, 43.4, 55, 58 punktais, nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., nes pareiškėja iki pirmos vaiko priežiūros atostogų dienos neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per šį laikotarpį yra tik 7 mėn. 1 diena), be to, pareiškėja apdraustąja tapo 2013 m. gegužės 6 d. (įsidarbino), o bakalauro diplomą gavo 2013 m. birželio 18 d., tuo tarpu teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą nereikalaujant nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo reikalaujamo stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Pareiškėja VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. L1-133 su 2014 m. gruodžio 20 d. skundu (b. l. 150–155) apskundė Fondo valdybai, prašydama panaikinti Sprendimą Nr. L1-133. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. gruodžio 20 d. skundą, 2015 m. sausio 14 d. sprendime Nr. (11.1) I-250 (b. l. 137–138) nurodė, kad Sprendimas Nr. L1-133 yra tarpinio pobūdžio dokumentas, kuriuo prieš priimant 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. PA_SP5-82 turėjo būti panaikintas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. PN7-1745, todėl Sprendimas Nr. L1-133 yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėja kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), kurį du kartus patikslino, t. y. 2014 m. gruodžio 8 d. ir 2015 m. vasario 5 d. teismo posėdžių metu pateikė teismui patikslintus skundus (b. l. 86–90, 122–127). Iš administracinės bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjos skundai visa apimtimi buvo priimti nagrinėjimui, jų kopijos išsiųstos kitoms bylos šalims (atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui) atsiliepimams pateikti. Įvertinus pareiškėjos skundo ir patikslintų skundų turinį, akivaizdu, kad pareiškėja šioje byloje reiškė tokius reikalavimus: 1) panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745, kurio motyvai pakeisti ir patikslinti 2014 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. PA_SP5-82; 2) panaikinti Fondo valdybos 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1217; 3) panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. L1-133 ir Fondo valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (11.1) I-250; 4) įpareigoti skirti motinystės (tėvystės) pašalpą už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, t. y. panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745 ir 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. PA_SP5-82, panaikino VSDFV 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1217 bei įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių skirti motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė; teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

ABTĮ 25 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Atskiroms administracinių ginčų kategorijoms įstatymai gali nustatyti specialiąsias išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijas (ABTĮ 26 str. 4 d.). Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2013 m. gegužės 9 d.

įstatymo Nr. XII-284 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 1 d.) 25 straipsnyje nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Ši blanketinė įstatymo norma nukreipia į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (toliau – ir VSDĮ; byloje aktuali 2013 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. XII-670 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d.), pagal kurį ligos ir motinystės socialinis draudimas yra viena iš socialinio draudimo rūšių (VSDĮ 3 straipsnio 2 punktas), o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos yra viena iš socialinio draudimo išmokų rūšių (VSDĮ 11 straipsnis).

VSDĮ 37 straipsnis reglamentuoja Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką, kurios privalo laikytis visų socialinio draudimo išmokų gavėjai, tarp jų ir motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Remiantis paminėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad, nepasinaudojus įstatymo numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra, t. y. nesant Fondo valdybos sprendimo dėl atitinkamo teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tai yra procesinė kliūtis suinteresuotam asmeniui iškelti administracinį ginčą teisme dėl motinystės (tėvystės) pašalpos priteisimo.

Iš pirmiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių matyti, kad VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. PN7-1745, kuriuo buvo nuspręsta neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos, buvo panaikintas paties atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. L1-133 ir priimtas naujas VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. PA_SP5-82, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos. Nors savo sukeliamomis pareiškėjai teisinėmis pasekmėmis VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. PA_SP5-82 yra analogiškas VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimui Nr. PN7-1745, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas Nr. PA_SP5-82 yra tik ankstesnio Sprendimo Nr. PN7-1745 papildymas, bei Fondo valdybos atsiliepime išdėstyta pozicija, kad Sprendimo Nr. PA_SP5-82 neapskundimas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neužkirs pareiškėjai kelio ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus teismine tvarka. Kaip minėta, Fondo valdyba 2014 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1217 pavedė VSDFV Šiaulių skyriui panaikinti 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745 ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus; vykdydamas šį Fondo valdybos nurodymą, VSDFV Šiaulių skyrius priėmė 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. L1-133, kuriuo panaikino savo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745, ir priėmė naują sprendimą – 2014 m. vasario 19 d. Nr. PA_SP5-82. Savo esme, forma ir turiniu 2014 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. PA_SP5-82 laikytinas nauju, savarankišku sprendimu, kuris sukelia pareiškėjai tiesiogines materialines teisines pasekmes, nes šiuo sprendimu nuspręsta neskirti jai motinystės (tėvystės) pašalpos už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.

Byloje nėra duomenų apie tai, ar pareiškėja skundė Fondo valdybai Sprendimą Nr. PA_SP5-82, sukeliantį jai tiesiogines materialines teisines pasekmes, taip pat nėra duomenų apie tai, ar Fondo valdyba išnagrinėjo tokį pareiškėjos skundą iš esmės bei ar priėmė atitinkamą sprendimą dėl minėto naujo teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Iš bylos duomenų matyti tik tai, kad pareiškėja VSDĮ 37 straipsnio nustatyta tvarka kreipėsi su 2014 m. gruodžio 20 d. skundu į Fondo valdybą dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. L1-133, kuriuo buvo panaikintas VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. PN7-1745. Šis pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas Fondo valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (11.1) I-250, kuriame Fondo valdyba nevertino iš esmės Sprendimo Nr. PA_SP5-82 teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima pagrįstai manyti, kad pareiškėja teritorinio skyriaus Sprendimo Nr. PA_SP5-82 atžvilgiu įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo, t. y. neskundė Sprendimo Nr. PA_SP5-82 Fondo valdybai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas minėtos aplinkybės, ar pareiškėja iš viso pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl Sprendimo Nr. PA_SP5-82, nepagrįstai nesiaiškino nei pareiškėjos skundo ir patikslintų skundų priėmimo metu, nei vėliau, nagrinėdamas bylą iš esmės, t. y. ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje, 68 straipsnio 1 dalies 2 punkte ar 57 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka nenustatė pareiškėjai termino paaiškinimams ir įrodymams dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos pasinaudojimo pateikti.

Konstatavus, kad pareiškėja, nepasinaudojusi VSDĮ 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tiesiogiai kreipėsi į teismą dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. PA_SP5-82, kuriuo, vadovaujantis LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 43.3, 43.4, 55, 58 punktais, nuspręsta neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., laikytina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. PA_SP5-82, taip pat nusprendė dėl išvestinio pareiškėjos reikalavimo – t. y. įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių skirti motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai už 2013 m. rugsėjo 16 d. gimusį vaiką laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., buvo priimtas netinkamai pritaikius procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.).

Nagrinėdamas šiuo aspektu bylą iš naujo, teismas, visų pirma, privalo išaiškinti pareiškėjai teisę pateikti teismui rašytinius paaiškinimus bei įrodymus, ar ji yra pasinaudojusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka skundžiant Fondo valdybai teritorinio skyriaus Sprendimą Nr. PA_SP5-82 dėl atsisakymo skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, ir jei taip, – kokį sprendimą dėl tokio pareiškėjos skundo yra priėmusi Fondo valdyba. Tik po to, kai pareiškėja pateiks į bylą tokius papildomus paaiškinimus bei įrodymus, teismas gali nagrinėti iš esmės pareiškėjos skundo reikalavimus, susijusius su atsakovo atsisakymu skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą.

Nagrinėdamas bylą iš naujo bei spręsdamas dėl pareiškėjos subjektinės teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą gynimo, teismas, be kita ko, privalo įvertinti ir tai, kad nagrinėjamoje byloje keliamo teisės aiškinimo ir taikymo aspekto, susijusio su situacija, kai asmeniui, kuris pradėjo darbinę veiklą iki mokslo baigimą įrodančio dokumento gavimo, nėra garantuojama teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, tinkamam išsprendimui yra reikšmingas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kuris priimtas išnagrinėjus konstitucinės justicijos bylą Nr. 7/2015.

Šiame nutarime, svarstydamas klausimą dėl 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta analogiško turinio ir apimties teisinio reguliavimo išimtis, kaip ir tos pačios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, kuri yra taikytina nagrinėjamoje byloje, teisėtumo, Konstitucinis Teismas pripažino, kad:

1) Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2689) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.4 punktas (2013 m. spalio 23 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 113-5646) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Įvertinus tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra kilęs klausimas dėl iš esmės analogiško turinio ir apimties Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2689) 2 dalies taikymo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalo atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktą teisės aiškinimą.

Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad priimdamas skundžiamą sprendimą Šiaulių apygardos administracinis teismas be jokio teisinio pagrindo panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. PN7-1745. Pirmiau nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šis sprendimas buvo panaikintas paties atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus, jam priėmus 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. L1-133. Taigi Sprendimas Nr. PN7-1745 yra nebegaliojantis, todėl teismas nepagrįstai vertino šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėja, teismo posėdyje paduodama 2015 m. vasario 5 d. patikslintą skundą, šio skundo ketvirtu punktu pareiškė naują reikalavimą: panaikinti 2014 m. vasario 19 d. VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimą Nr. L1-133 (kuriuo buvo panaikintas VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. PN7-1745 dėl pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą) ir 2015 m. sausio 14 d. Fondo valdybos sprendimą Nr. (11.1) I-250 (kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl minėto teritorinio skyriaus Sprendimo Nr. L1-133 panaikinimo). Iš byloje esančios pažymos apie 2015 m. vasario 5 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo posėdį (b. l. 140–142) matyti, kad pareiškėjos pateiktas patikslintas skundas buvo priimtas teismo žinion. ABTĮ 86 straipsnio, įtvirtinančio pagrindinius reikalavimus teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, 3 dalyje nustatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas spręsdamas šią administracinę bylą visiškai nevertino ir nepasisakė dėl minėtų pareiškėjos ginčijamų sprendimų Nr. L1-133 ir Nr. (11.1) I-250 bei niekaip neišsprendė paties pareiškėjos skundo reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti šiuos sprendimus, teisėtumo ir pagrįstumo. Tai yra papildomas savarankiškas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.).

Nagrinėdamas šiuo aspektu bylą iš naujo, teismas, be kita ko, privalo įvertinti, ar atsakovas veikė savo kompetencijos ribose priimdamas 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. L1-133, kuriuo panaikino Sprendimą Nr. PN7-1745 dėl pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą, taip pat įvertinti ginčijamų sprendimų Nr. L1-133 ir Nr. (11.1) I-250 pobūdį bei tai, ar jie gali būti skundo administraciniam teismui objektu.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų byloje iškilusių teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), netinkamai taikė procesinės teisės normas, neatsakė į visus pareiškėjos skundo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje, be kita ko, turi būti nustatomos ir vertinamos iki šiol byloje nenustatinėtos ir nevertintos aplinkybės, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p. ir 3 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan