2023-10-11 Nr. AB-18087-3-63-3-00462-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1849-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00462-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Egidijaus Šileikio ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono skyriaus 2021 m. kovo 22 d. sprendimą „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“ (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).

2. Sprendime nurodyta, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. T11-333, sprendiniuose bei Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 „Dėl pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ sprendiniuose statinių statyba (tame tarpe ūkininko ūkio sodybos) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nenumatyta. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. D1-623 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ 26 punktas, numatantis naujų sodybų kūrimo galimybę, nustato, kad naujų sodybų kūrimas galimas, buvusių sodybų vietose, vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu (26.2 p., 26.3.1 p.). Registrų centro nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašas parodo, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas yra 7,0010 ha, todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. D1-623 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ 26 punktą šiame sklype galimas naujų sodybų kūrimas. (duomenys neskelbtini) istorinių žemėlapių kopijos parodo, kad žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos, tačiau NŽT Klaipėdos rajono skyrius šių aplinkybių tai pat neįvertino. Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad gretimuose sklypuose yra vykdoma urbanizacija.

3. Atsakovas NŽT Klaipėdos rajono skyriaus atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atkreipė dėmesį, jog ginčo žemės sklypui įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, todėl institucija kreipėsi į Pajūrio regioninio parko direkciją dėl tarnybinės pagalbos, kad būtų išaiškinta, ar yra galimybė žemės sklype parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą. Pajūrio regioninio parko direkcija 2021 m. kovo 16 d. raštu Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos“ nurodė, jog ginčo žemės sklype nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą. Pateikė pareiškėjui motyvuotą atsisakymą nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus. Pareiškėjas, ginčydamas priimtą institucijos sprendimą, remiasi vieninteliu argumentu, t. y. tvirtina, jog galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas, bet naujos statybos galimos bendruosiuose planuose numatytose teritorijose. Atsakovas nurodė, jog šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius sudaro ne tik tekstinė dalis (aiškinamojo rašto pagrindiniai teiginiai), bet ir grafinė dalis (tvarkymo plano brėžinys). Išnagrinėjus Pajūrio regioninio plano sprendinius žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) statinių statybos (tame tarpe ūkininko ūkio sodybos) galimybė nenumatyta. Teismo posėdyje atsakovo atstovė papildomai nurodė, kad ginčui aktualus žemės sklypas patenka į kraštovaizdžio draustinį, nenumatytas užstatymas, nevyksta urbanizacija.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Teismas taip pat iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 354,37 Eur.

6. Teismas visų pirma nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Sprendimu atsakovas atsisakė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta, jog, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, buvo kreiptasi į Pajūrio regioninio parko direkciją su prašymu pateikti informaciją apie galimybę parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą saugomoje teritorijoje. Nurodyta, jog Pajūrio regioninio parko direkcija 2021 m. kovo 21 d. raštu Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos“ informavo, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838, ginčo žemės sklypas patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį. Nurodytos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto ir 84 straipsnio 1 dalies nuostatos ir pažymėta, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu, sprendiniuose bei Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623, sprendiniuose statinių statyba (tame tarpe ūkininko ūko sodybos) ginčo žemės sklype nenumatyta.

8. Pareiškėjui priklausantis žemės sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtintą Pajūrio regioninio parko ir jų zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą patenka į draustinį. Šiai teritorijai galioja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinti Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai, kurio 24 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorijoje palaikomas istoriškai susiformavęs užstatymas, gyvenamųjų vietovių išdėstymas, kuriama kompaktiškai užstatytų, urbanistinių teritorijų sistema, kurioje saugoma ar atkuriama pajūrio gyvenviečių urbanistinė struktūra, puoselėjama tradicinė architektūra, o 26 punkte – naujų sodybų kūrimas galimas: 26.1. gyvenamosios paskirties prioriteto funkcinių zonų sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe), sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) ir ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zonose (26.1 punktas); buvusių sodybų vietose (26.2 punktas); ekologinės apsaugos prioriteto funkcinės zonos bendrojo apsauginio ūkininkavimo (ŽAb) kraštovaizdžio tvarkymo zonose: vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu. Galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas (26.3.1 punktas); kuriant sodybą, ne mažiau 20 % žemės sklypo ploto skiriama želdynams (26.3.2 punktas).

9. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje yra pateiktos žemėlapių ir jų fragmentų kopijos. Įvertinęs pateiktos žemėlapio fragmento kopiją, teismas nustatė, kad ją patvirtino Klaipėdos savivaldybės Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius. Kita vertus, kaip nurodė teismas, kai kuriuose žemėlapių fragmentuose yra pažymėti pareiškėjo žemės sklypo kontūrai, bet nėra pateiktų išsamių paaiškinimų dėl sklypo ribų pažymėjimo tikslumo.

10. Aiškindamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas visų pirma siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008). Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas. Priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios. Toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009). Jei buvusios sodybos pastatai patenka į keletą skirtingų žemės valdų, buvusi sodyba gali būti atstatyta tik vienoje iš jų – toje kurioje buvo gyvenamasis namas ir pagrindiniai pastatai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2007).

11. Teismas nurodė, kad pagal įbraižytas į žemėlapius pareiškėjo žemės sklypo ribas (jei jos įbraižytos teisingai), pareiškėjo žemės sklypo ribos dalina į dvi dalis galimai buvusių (-ios) istorinių (-ės) sodybviečių (-tės) pastatus. Atsakovas neįvertino, kokius pastatus dalina į dvi dalis pareiškėjo žemės sklypas, ar tai nėra pagrindiniai buvusių sodybviečių elementai – gyvenamieji pastatai, ar galimai buvusios istorinės sodybvietės pareiškėjo žemės sklypu nesuskaidomos į atskiras dalis taip, kad jų didžiosios dalys (gyvenamasis pastatas su kitais pagrindiniais sodybų elementais) visiškai ar didžiąja dalimi atsiduria už pareiškėjo sklypo ribų, o į pareiškėjo žemės sklypą patenka tik mažosios buvusių sodybos elementų dalys ar neesminiai istorinių sodybų fragmentai; ar į pareiškėjo žemės sklypą galimai patenkančios buvusių sodybviečių dalys suteikia pagrindą taikyti Saugomų teritorijų įstatymo nuostatą, kuri leidžia statyti draustiniuose pastatus buvusiose sodybose.

12. Susipažinęs su Sprendimo turiniu, teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, kad dėl pirmosios išimties (numatoma statyti buvusios sodybos teritorijoje) skundžiame Sprendime nepasisakoma. Teismo posėdyje atsakovo atstovo patvirtinto, kad atsakovas yra susipažinęs su pareiškėjo pateiktais istoriniais žemėlapiais.

13. Antrosios išimties galimumą sąlygoja nuoroda į atitinkamas (statybai leistinas) vietas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Vadinasi, vieta ūkininko sodybai turi būti parenkama, laikantis ir saugomų teritorijų statusą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Sprendimu buvo nutarta, jog nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą, nes pareiškėjo žemės sklypas patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį. Kita vertus, atsakovo Sprendime nenurodoma, pagal kuriuos Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius ūkininko ūkio sodybos statyba nenumatyta, kurioje tvarkymo zonoje yra pareiškėjos žemės sklypas, t. y. nenurodytos faktinės aplinkybės ir teisės normos, pagrindžiančios atsakovo poziciją, jog ginčo sklype naujų statybų galimybė nenumatyta. Taip pat teismas pažymėjo, kad nevertinta aplinkybė dėl buvusios sodybos ir atkreiptinas dėmesys, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo sklypas nebūtų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose pažymėtas kaip vieta, kurioje numatyta nauja statyba, nereikštų, kad juose nustatyti griežtesni apribojimai negu numato Saugomų teritorijų įstatymas ir kad šioje vietoje statyba negalima buvusios statybos vietoje.

14. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog skundžiamas aktas (Sprendimas) priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, toks aktas naikintinas.

15. Pareiškėjo skundo antruoju reikalavimu prašoma įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad individualaus akto panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują administracinės procedūros sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad papildomų teismo patvarkymų atsakovui davimas yra nepagrįstas ir neleistinai peržengiantis pareiškėjo iškeltos bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje A-1196-502/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo antrąjį reikalavimą teismas tenkino iš dalies ir nurodė, jog atsakovas NŽT Klaipėdos rajono skyrius yra įpareigojamas išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2021 m. vasario 19 d. prašymą.

16. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi iš dviejų pareiškėjo skunde keltų materialiųjų reikalavimų patenkintas pirmas reikalavimas dėl skundžiamo Sprendimo panaikinimo ir iš dalies patenkintas išvestinis reikalavimas, todėl priteistiną išlaidų sumą teismas sumažino ir, atsižvelgdamas į patenkintų skundo reikalavimų dalį (75 proc., t. y. patenkintas pirmas reikalavimas ir iš dalies patenkintas antras išvestinis reikalavimas), pareiškėjui priteisė 354,37 Eur atstovavimo išlaidų.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – visiškai patenkinti pareiškėjo skundą ir NŽT Klaipėdos rajono skyrių įpareigoti priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).

18. Pirmosios instancijos teismo sprendimu neatsižvelgtą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nutarties nurodymus ir neatsakyta į esminį administracinėje byloje iškeltą klausimą, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. D1-623 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ 26.3.1 punkte nurodytas atskiras ir savarankiškas pagrindas, kuriuo remiantis vienkiemių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir iš dalies nepagrįstas.

19. Pareiškėjas paaiškina, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-300-162/2008 yra pripažinta, jog atsakovas gali būti įpareigojamas nustatyta tvarka parinkti ūkininko sodybos vietą, todėl ir šiuo atveju turėtų būti NŽT Klaipėdos rajono skyrius įpareigojamas priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Teigia, kad teismas, įvertinęs ir atsakovo pasisakymus dėl skundo antrojo reikalavimo, tinkamai ir pagrįstai pažymėjo, jog individualaus akto panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują administracinės procedūros sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1196-502/2015).

22. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

23. NŽT su atsiliepimu į skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams pateikė pareiškėjo 2021 m. vasario 19 d. prašymą Nr. 12FP-354 su visais pridedamais dokumentais, kuris registruotas NŽT Klaipėdos rajono skyriaus dokumentų valdymo sistemoje. Pareiškėjas pateikė prašymą organizuoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimą, kuriuo prašė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų. Planuojama teritorija – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadadtrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 7,0010 ha. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto uždaviniai – suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statynių statybos vietą. Šio pateikto prašymo priedai: žemės sklypo (-ų) plano kopija (-os) arba naujausia kartografinė medžiaga su pažymėtomis planuojamomis teritorijos ribomis, 1 lapas; registro pažymėjimo kopija, 1 lapas; ūkininko pažymėjimo kopija, 1 lapas. Taigi, iš pateikto prašymo matyti, kad pareiškėjas NŽT Klaipėdos rajono skyriui nebuvo pateikęs jokių istorinių žemėlapių, kuriuos Klaipėdos rajono skyrius turėjo įvertinti priimdamas skundžiamą Sprendimą (skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis prašymu ir prie jo pridėtais dokumentais).

24. Pareiškėjas minimus istorinius žemėlapius pateikė tik Regionų apygardos administraciniam teismui su 2021 m. balandžio 15 d. skundu dėl NŽT Klaipėdos rajono skyriaus 2021 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 12SD-1305-(14.12.104.) „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“ panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, NŽT turėjo galimybę susipažinti su istoriniais žemėlapiais tik pareiškėjo S. T. iškeltoje administracinėje byloje Nr. eI3-5508-342/2021 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00462-2021-2), todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas.

26. Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertino tik pareiškėjo S. T. skunde nurodytus argumentus, kad atsakovas neįvertino pateiktų istorinių žemėlapių kopijų, kuriose matyti, jog žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos, nes pareiškėjas nepateikė teismui į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui istoriniai žemėlapiai buvo pateikti kartu su prašymu organizuoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimą. tačiau teismas neįvertino ir netyrė įrodymų, t. y. pareiškėjo pateikto atsakovui prašymo su priedais turinio, šioje administracinėje byloje, kuriuos pateikė NŽT. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų įrodymų ir aplinkybių, padarė išvadas remdamasis pareiškėjo skunde pateiktais paaiškinimais, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų.

27. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

28. Teigia, kad NŽT Klaipėdos rajono skyrius iš esmės siekia paneigti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. D1-623 „Dėl pajūrio regionini parko tvarkymo plano patvirtinimo“ 26.3.1 punkte numatyto pagrindo, kuriuo vadovaujantis galimas vienkiemių sodybų kūrimas Pajūrio regioninio parko teritorijoje esančiuose žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, taikymą, todėl tokiu apeliaciniu skundu kuriamos prielaidos dėl priimtų administracinių sprendimų, kuriais numatytos statybos analogiškuose sklypuose, panaikinimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

30. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog skundžiamas aktas (Sprendimas) priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Pareiškėjas ir atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. vasario 19 d. su prašymu organizuoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimą kreipėsi į NŽT Klaipėdos rajono skyrių. Prašyme prašė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų pagal šiuos duomenis: planuojamas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 7,0010 ha; kaimo plėtros žemėtvarkos projekto tikslas – kaimo turizmo veiklai parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą; uždaviniai – suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos vietą. Pareiškėjas su prašymu pateikė žemės sklypo plano, Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo bei Ūkininko pažymėjimo kopijas.

33. NŽT Klaipėdos rajono skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, skundžiamame 2021 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 12SD-1305-(14.12.104) nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, buvo kreiptasi į Pajūrio regioninio parko direkciją su prašymu pateikti informaciją apie galimybę parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą saugomoje teritorijoje. Pajūrio regioninio parko direkcija 2021 m. kovo 16 d. raštu Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos“ informavo, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 „Dėl Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, žemės sklypas patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį. Rašte atsakovas nurodė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto ir 84 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. T11-333, sprendiniuose bei Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623, sprendiniuose statinių statyba (tame tarpe ūkininko ūkio sodybos) žemės sklype nenumatyta. Klaipėdos rajono skyrius, atsižvelgdamas į nurodytų teisės aktų nuostatas, nepriims sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT Klaipėdos rajono skyriaus Sprendimu, Regionų apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad Pajūrio plano 26 punktas, numatantis naujų sodybų kūrimo galimybę, nustato, jog naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose, vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu (26.2 p., 26.3.1 p.). Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog žemės sklypo plotas yra 7,0010 ha, todėl, pareiškėjo vertinimu, pagal Pajūrio plano 26 punktą šiame sklype galimas naujų sodybų kūrimas. Klaipėdos r. sav., Kretingalės sen., Šaipių k. istorinių žemėlapių kopijos parodo, kad žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos, tačiau NŽT Klaipėdos rajono skyrius šių aplinkybių taip pat neįvertino.

35. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

36. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje eA-557-502/2022 pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė padarytų išvadų dėl Sprendimo teisėtumo, nevertino pareiškėjo su skundu pateiktų įrodymų, taip pat skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo nurodytomis Pajūrio plano 26.2 punkto ir 26.3.1 papunkčio nuostatomis; teismas sprendime tik pacitavo Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau Sprendimo atitikimo VAĮ nuostatoms nevertino, tik nurodė, jog jis pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertinęs pareiškėjo skunde nurodytų argumentų bei pateiktų įrodymų, neišanalizavęs Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinių, tik pacitavęs Pajūrio plano teisės aktų nuostatas, be kita ko, nesusiedamas jų su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutiko su atsakovo pozicija ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklype statinių statyba nenumatyta, tačiau šios išvados tinkamai nepagrindė.

37. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai, nagrinėdami pareiškėjo skundą iš naujo, 2023 m. balandžio 12 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies, t. y. teismas panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad:

1) pagal įbraižytas į žemėlapius pareiškėjo žemės sklypo ribas (jei jos įbraižytos teisingai), pareiškėjo žemės sklypo ribos dalina į dvi dalis galimai buvusių (-ios) istorinių (-ės) sodybviečių (-tės) pastatus. Atsakovas neįvertino, kokius pastatus dalina į dvi dalis pareiškėjo žemės sklypas, ar tai nėra pagrindiniai buvusių sodybviečių elementai – gyvenamieji pastatai, ar galimai buvusios istorinės sodybvietės pareiškėjo žemės sklypu nesuskaidomos į atskiras dalis taip, kad jų didžiosios dalys (gyvenamasis pastatas su kitais pagrindiniais sodybų elementais) visiškai ar didžiąja dalimi atsiduria už pareiškėjo sklypo ribų, o į pareiškėjo žemės sklypą patenka tik mažosios buvusių sodybos elementų dalys ar neesminiai istorinių sodybų fragmentai; ar į pareiškėjo žemės sklypą galimai patenkančios buvusių sodybviečių dalys suteikia pagrindą taikyti Saugomų teritorijų įstatymo nuostatą, kuri leidžia statyti draustiniuose pastatus buvusiose sodybose.

Dėl pirmosios išimties (numatoma statyti buvusios sodybos teritorijoje) skundžiame Sprendime nepasisakoma (teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtinto, kad atsakovas yra susipažinęs su pareiškėjos pateiktais istoriniais žemėlapiais);

2) vieta ūkininko sodybai turi būti parenkama laikantis ir saugomų teritorijų statusą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Sprendime nenurodoma, pagal kuriuos Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius ūkininko ūkio sodybos statyba nenumatyta, kurioje tvarkymo zonoje yra pareiškėjo žemės sklypas, t. y. nenurodytos faktinės aplinkybės ir teisės normos, pagrindžiančios atsakovo poziciją, jog ginčo sklype naujų statybų galimybė nenumatyta. Taip pat nevertinta aplinkybė dėl buvusios sodybos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo sklypas nebūtų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose pažymėtas kaip vieta, kurioje numatyta nauja statyba, nereikštų, kad juose nustatyti griežtesni apribojimai negu numato Saugomų teritorijų įstatymas ir kad šioje vietoje statyba negalima buvusios statybos vietoje.

V. 38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012; 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014).

39. Geras viešasis administravimas yra grindžiamas VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nedera su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015, 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2022).

40. VAĮ 3 straipsnio 5 punktas nustato išsamumo principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimus, taikytinus administraciniam sprendimui. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

41. Primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies (kuri iš esmės atitinka nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus) nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022 ir kt.).

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2530-602/2022). VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4-502/2022 ir kt.).

VI. 43. Pareiškėjui priklausantis žemės sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtintą Pajūrio regioninio parko ir jų zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą patenka į draustinį. Šiai teritorijai galioja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinti Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai. Minėto plano 24 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorijoje palaikomas istoriškai susiformavęs užstatymas, gyvenamųjų vietovių išdėstymas, kuriama kompaktiškai užstatytų, urbanistinių teritorijų sistema, kurioje saugoma ar atkuriama pajūrio gyvenviečių urbanistinė struktūra, puoselėjama tradicinė architektūra, o 26 punkte – naujų sodybų kūrimas galimas: 26.1 gyvenamosios paskirties prioriteto funkcinių zonų sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe), sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) ir ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zonose (26.1 p.); buvusių sodybų vietose (26.2 p.); ekologinės apsaugos prioriteto funkcinės zonos bendrojo apsauginio ūkininkavimo (ŽAb) kraštovaizdžio tvarkymo zonose: vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu. Galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas (26.3.1 p.); kuriant sodybą, ne mažiau 20 proc. žemės sklypo ploto skiriama želdynams (26.3.2 p.).

44. Kaip minėta, pareiškėjas pateikė į bylą istorinius žemėlapius, kurie, jo vertinimu, patvirtina, jog žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos, tačiau NŽT rajono skyrius šių aplinkybių neįvertino.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, pažymi, jog Sprendimas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (ginčui aktualios redakcijos 10 str. 5 d., 6 d. ) normos požiūriu surašytas ydingai. Sprendime tik pacituotos teisės aktų normos, kurios nesusietos su faktinėmis aplinkybėmis. Nenurodyti motyvai, pagal kuriuos Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius ūkininko ūkio sodybos statyba nenumatyta, kurioje tvarkymo zonoje yra pareiškėjo žemės sklypas, t. y. nenurodytos faktinės aplinkybės ir teisės normos, pagrindžiančios atsakovo poziciją, jog ginčo sklype naujų statybų galimybė nenumatyta. Taip pat nevertinta aplinkybė dėl buvusios sodybos. Teisinio vertinimo nekeičia aplinkybė, kad atsakovas su pareiškėjo pateiktais istoriniais žemėlapiais turėjo galimybę susipažinti tik bylą nagrinėjant teisme. Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje eA-557-502/2022 nurodė, kad reikia įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus. Taigi, siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, nagrinėjamoje byloje, be kita ko, yra būtina nustatyti buvusios sodybos faktą arba jį paneigti, todėl atsakovas, turėdamas pareigą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, turės įvertinti ir pareiškėjo pateiktus istorinius žemėlapius, būtinus buvusios sodybos buvimo faktui pagrįsti / paneigti.

46. Akcentuotina ir tai, kad atsakovas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą kreipėsi tarnybinės pagalbos į Pajūrio regioninio parko direkciją, kuri pateikė 2021 m. kovo 16 d. atsakymą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pakartojo 2021 m. kovo 16 d. atsakyme nurodytą informaciją, neatlikdamas jokio savarankiško situacijos vertinimo. Toks klausimo nagrinėjimas negali būti pripažintas tinkamu. Teisėjų kolegija, neneigdama Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos (buvusi Pajūrio regioninio parko direkcija) kompetencijos suteikti tarnybinę pagalbą, akcentuoja, kad ne ši institucija nagrinėjo pareiškėjo prašymą ir privalėjo priimti administracinį sprendimą, administracinį sprendimą priėmė atsakovas, kuris ir turėjo atlikti savarankišką nagrinėjamo klausimo vertinimą, šio klausimo dalykas nagrinėjant konkretaus asmens prašymą yra platesnis, negu minėtos tarnybinės pagalbos teikimo.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad panaikinus Sprendimą, prašymo nagrinėjimo procedūra liko neužbaigta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. iš naujo išnagrinėti prašymą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl to jie negali įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo ir pareiškėjo apeliaciniai skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

49. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. T. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Egidijus Šileikis

Veslava Ruskan