2019-12-11 Nr. AB-23354-3-61-3-02579-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3316-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02579-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „15min“, E. V., S. Š. (S. Š.), G. F. (G. F.), Ž. V. ir P. T.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (SK-43) SPR-84 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.15min.lt, 2018-02-26) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti naują sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „15min“ 2018 m. vasario 26 d. savo interneto puslapyje www.15min.lt publikavo straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija). Pareiškėja dirba Taupkasėje, kredito unijoje (toliau – ir kredito unija), tačiau nuo 2017 m. gruodžio 28 d. jai paskelbta neterminuota prastova, pareiškėja taip pat yra kredito unijos narė, pajininkė. Pareiškėja kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba), prašydama ištirti ir įvertinti, ar Publikacijoje nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), bei pradėti tyrimą dėl Publikacijoje paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos.

3. Pareiškėja paaiškino, kad Sprendimas nemotyvuotas, priimtas neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nenurodant apskundimo tvarkos. Pareiškėjos teigimu, teisės aktai nustato, jog informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik gavus jo sutikimą. Sprendimo teiginys, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), paskelbdamas kredito unijos narių susirinkimo, vykusio 2016 m. kovo 31 d., dalyvių registravimo sąrašą, siekė informuoti, kurie asmenys priiminėjo sprendimus, nulėmusius ginčytiną kredito unijos veiklą bei keliamą bankroto bylą, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nes minėtame susirinkime nebuvo svarstomi nekilnojamojo turto ir (ar) automobilių įsigijimo klausimai, nors Tarnyba Sprendime šio turto įsigijimo faktą sieja būtent su 2016 m. kovo 31 d. vykusiame susirinkime priimtais sprendimais. Sprendime Tarnyba nepagrįstai nurodė, kad unijos veikla rūpinosi tik maža dalis narių, įvardytų Publikacijoje. 2016 m. kovo 31 d. vykusiame visuotiniame narių susirinkime buvo sprendžiami įprasti kredito unijos valdymo klausimai, todėl kredito unijos narių susirinkimo dalyvių sąrašas buvo paviešintas pažeidžiant žurnalistų pareigą teikti teisingas žinias. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba Sprendime nenurodė pagrįstų duomenų ir (ar) faktų, kurie vienareikšmiškai įrodytų, jog pareiškėjos vieno balso teisės turėjimas galėjo turėti neigiamos įtakos kredito unijos priimtiems sprendimams. Informacijos apie kredito unijoje plėtojamą veiklą žinojimas yra neatsiejama pareiškėjos vykdomų darbo funkcijų dalis ir šis faktas savaime nereiškia, kad ji, dalyvaudama visuotiniame narių susirinkime, balsuodavo už sprendimus, kurie prieštarauja kredito unijos veiklai.

4. Pareiškėja teigė, kad Sprendime, kaip vienas iš viešojo intereso egzistavimo pagrindų, nurodomas argumentas dėl terminuoto indėlio „PLIUS“ ir teigiama, kad kredito unijos klientai patirs nuostolių, tačiau tokia išvada padaryta nesivadovaujant viešai skelbiamais objektyviais faktais, kad kredito unijos indėlininkams valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra išmokėjusi draudimo išmokas, be to, nėra priimtas teismo sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Tarnybos konstatuotas faktas, kad kredito unijos klientai patirs nuostolių, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nes tokią kompetenciją turi teismas.

5. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas pažeidžia teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, kadangi be pareiškėjos sutikimo buvo atskleisti jos vardas, pavardė ir pareigos, nors ji nebuvo davusi tam sutikimo. Šiuo atveju neegzistavo pagrindai, dėl kurių galėtų būti ribojama pareiškėjos teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, o UAB „15min“ nėra specialus subjektas, kuris turėjo teisę be sutikimo atskleisti jos privataus pobūdžio informaciją. Atsakovas pažeidė nekaltumo prezumpciją, paskelbdamas kredito unijos narių susirinkimo dalyvių sąrašą, siekdamas informuoti, kurie asmenys priiminėjo sprendimus, nulėmusius ginčytiną kredito unijos veiklą bei keliamą bankroto bylą, kadangi dėl jokių pareiškėjos veiksmų nėra pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Be to, nėra priimtas sprendimas dėl kredito unijos bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos veiksmus ir (ar) neveikimą, dėl kurių galbūt kilo kredito unijos bankrotas.

6. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime Tarnyba nurodė, kad pareiškėja skunde teismui pateikė naujus argumentus dėl asmens duomenų apsaugos, taip pat informacijos apie jos darbovietę atskleidimo, nors pirminiame skunde Tarnybai ji šių aplinkybių nenurodė, taigi Tarnyba negalėjo jų įvertinti. Pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas teisės į privatumą pažeidimo aspektu, paviešinus informaciją apie jos buvimą kredito unijos pajininke. Tarnyba nusprendė, kad egzistuoja visuomenės interesas žinoti paviešintą informaciją, todėl pareiškėja nepagrįstai suabsoliutina teisę į privatų gyvenimą, ją siedama su neduotu sutikimu atskleisti informaciją. Sprendime įvertinti visuotinio narių susirinkimo turimi įgaliojimai bei situacija, kai priimant sprendimus dalyvavo tik 16 pajininkų, taip pat Sprendime Tarnyba rėmėsi Lietuvos banko pateikta informacija. Priešingai, nei nurodė pareiškėja, Publikacijoje nebuvo įvardyti visuotinio narių susirinkimo priimti sprendimai bei jie nebuvo susieti su kredito unijos veiksmais. Skunde minimus susirinkimo sprendimus Tarnyba pateikė kaip pavyzdinius, dėl kurių sprendimus priėmė Lietuvos bankas ir juos įvertino neigiamai, taip pagrįsdamas visuotinio narių susirinkimo priimtų sprendimų neigiamą įtaką kredito unijos veiklai.

8. Tarnybos nuomone, visuotiniuose narių susirinkimuose sprendžiami klausimai dėl kredito unijos veiklos yra svarbūs. Be to, atsakovas nesutiko su argumentu dėl visuotinio narių susirinkimo skaičiaus, kadangi Sprendime nėra nurodyta, jog sprendimus visada priiminėjo tik 16 asmenų, buvo įvertintas tik 2016 m. kovo 31 d. vykęs visuotinis narių susirinkimas. Visuotiniame narių susirinkime dalyvavo asmenys, susiję giminystės ryšiais, taigi Tarnyba nusprendė, kad egzistuoja visuomenės interesas žinoti tokią informaciją. Pareiškėja nepagrįstai teigė, jog iš Publikacijoje pateikiamos informacijos galima susidaryti įspūdį, kad ji vienasmeniškai darė įtaką priimamiems sprendimams. Sprendime buvo įvertinta visuotinio narių susirinkimo, kaip kolegialaus organo, įtaka kredito unijos veiklai.

9. Tarnybos teigimu, Sprendime nebuvo vertintas indėlio „PLIUS“ nuostatų teisėtumas, o tik cituotas Lietuvos banko sprendimas, kuriuo kredito unijai paskirta bauda dėl to, kad siūlė terminuotąjį indėlį „PLIUS“ netinkamai informuodama apie sutarties sąlygas ir neatskleisdama galimų rizikų. Pareiškėjos argumentas, jog buvo išmokėtos draudimo išmokos, yra nepagrįstas, nes jos buvo išmokėtos tik už indėlį, bet ne už papildomą pajų. Jei kredito unija dirbtų nuostolingai, ji privalėtų proporcingai sumažinti grąžinamą papildomą pajų pagal patirtą nuostolį. Šiuo atveju kredito unija buvo pripažinta nemokia, jai visam laikui atimta licencija, todėl išvada, kad asmenys, turintys papildomų pajų, patirs nuostolių, pagrista objektyviais duomenimis.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai ginčija Sprendimo dalį, kurioje neva nurodyta, jog ji yra privačių klientų aptarnavimo padalinio vadovė, dėl to turi daugiau informacijos apie kredito unijos finansinę veiklą, kadangi Sprendime tokio teiginio nėra, o pateikiamos tik pareiškėjos interpretacijos. Sprendime nebuvo pasakyta, kad pareiškėja būtų balsavusi už sprendimus, kurie prieštarauja kredito unijos veiklai. Atsakovas neteigė, kad pareiškėja ar kiti asmenys būtų veikę priešingai kredito unijos interesams. Be to, pareiškėjos teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo yra nepagrįsti, kadangi Sprendime nesvarstomas jos kaltumas. Tretieji suinteresuoti asmenys E. V., G. F. ir Ž. V. atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo sutiko ir prašė jį patenkinti.

11. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad buvo pažeista jų teisė į privatumą neteisėtai atskleidžiant asmens duomenis. Be to, paviešinta asmenų gyvenamoji vieta, kadangi kredito unijos nariais gali būti fiziniai asmenys, kurie gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje. Atsiliepime nurodoma, kad Ž. V. ėjo verslo plėtros vadovo pareigas, jam teko bendrauti su verslo partneriais ar kitais unijos klientais, todėl dėl paviešintos informacijos kilo pagrįsta tikimybė, jog šį asmenį galima identifikuoti. Publikacijoje nebuvo atskleidžiamos nusikalstamos veikos, informacija nebuvo pateikiama viešai nagrinėjant bylą, suinteresuoti tretieji asmenys nebuvo viešieji asmenys, kurių privataus gyvenimo aplinkybes būtų galima atskleisti be jų sutikimo tenkinant viešąjį interesą, todėl buvo nepagrįstai paskleista privati informacija.

12. Trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimu, Tarnyba privalėjo įrodyti, jog 2016 m. kovo 31 d. visuotiniame narių susirinkime buvo priimti sprendimai, kurie darė neigiamą įtaką kredito unijos veiklai. Pagal Registrų centro informacinį leidinį Nr. 2016-064, 2016 m. kovo 31 d. vykusiame visuotiniame narių susirinkime buvo sprendžiami klausimai dėl: 1) stebėtojų tarybos ataskaitos ir jos įvertinimo; 2) auditoriaus išvados ir jos įvertinimo; 3) vidaus audito tarnybos vadovo ataskaitos ir jos įvertinimo; 4) valdybos ataskaitos ir jos įvertinimo; 5) paskolų komiteto ataskaitos ir jos įvertinimo; 6) metinio finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimo; 7) pelno paskirstymo tvirtinimo; 8) 2016 m. pajamų ir išlaidų sąmatos tvirtinimo; 9) unijos stebėtojų tarybos nario rinkimo; 10) unijos paskolų komiteto nario rinkimo. Tarnyba, argumentuodama viešąjį interesą žinoti privataus pobūdžio informaciją, nurodė visuotinio narių susirinkimo įgaliojimus ir pateikė sprendimus dėl nekilnojamojo turto, automobilių įsigijimo, tačiau ilgalaikio turto įsigijimo klausimai buvo sprendžiami ne visuotiniame narių susirinkime. Tarnyba nepagrįstai suabsoliutino faktą, kad 2016 m. kovo 31 d. vykusiame susirinkime dalyvavo 16 asmenų, kadangi kitame susirinkime jų dalyvavo apie 200. Be to, Sprendime nepagrįstai visuomenės interesas grindžiamas tuo, kad dėl terminuotojo indėlio „PLIUS“ kredito unijos klientai patirs nuostolių, kadangi vien neigiamas Lietuvos banko įvertinimas savaime nereiškia nuostolių atsiradimo fakto. Terminuotųjų indėlių „PLIUS“ sutarčių sudedamoji sąlyga yra papildomo pajaus įsigijimas, kuriam nėra taikoma Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo apsauga, tačiau Tarnyba negalėjo savavališkai konstatuoti nuostolių atsiradimo fakto. Tretieji suinteresuoti asmenys teigė, kad Tarnyba nepagrįstai nagrinėdama skundą dėl duomenų pateikimo kreipėsi tik į UAB „15min“, tačiau ne į kitas institucijas. Be to, skundžiamame Sprendime netinkamai nurodyta apskundimo tvarka, todėl tretieji suinteresuoti asmenys praleido apskundimo terminą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjos R. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2018 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (SK-43) SPR-84 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.15min.lt, 2018-02-26) paskelbtos informacijos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad UAB „15min“ 2018 m. vasario 26 d. interneto puslapyje www.15min.lt publikavo straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, kuriame buvo pateikta informacija apie kredito unijos 2016 m. kovo 31 d. vykusio visuotinio narių susirinkimo dalyvius bei jų priimtus sprendimus, lėmusius kredito unijos veiklą bei keliamą bankroto bylą (I t., b. l. 20–30).

16. Pareiškėja kartu su kitais asmenimis 2018 m. kovo 6 d. pateikė Tarnybai skundą (II t., b. l. 11–13), kurį patikslino 2018 m. kovo 26 d. (I t., b. l. 40–43), nurodydama, kad Publikacijoje pateikiama informacija, tam tikri teiginiai neatitinka tikrovės bei pažeidžia teisę į privatumą. Teigė, kad kredito unija nepagrįstai apibūdinama kaip bankrutuojanti, nors tokio statuso nėra įgijusi, be to, Publikacijoje pateikiama informacija siekiama sąmoningai formuoti neigiamą skaitytojų nuomonę, joje nurodomi dalies pareiškėjų vardai ir pavardės neigiamame kontekste dėl kredito unijos priimamų sprendimų, tokia informacija pateikiama be šių asmenų sutikimo. Skunde buvo prašyta ištirti ir įvertinti, ar Publikacijoje nebuvo pažeistas Įstatymas, bei pradėti tyrimą dėl Publikacijoje paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos.

17. Tarnyba, atlikdama tyrimą, iš UAB „15min“ gavo paaiškinimus, susijusius su skunde išdėstytais argumentais (II t., b. l. 40–46), kuriuose nurodoma, kad Publikacijoje išdėstyti teiginiai susiję su kredito unijos, kaip ūkio subjekto, veikla, o ne su skundą padavusiais asmenimis, taip pat UAB „15min“ nesutiko, kad Publikacijoje pateikta informacija neatitinka tikrovės, kadangi ji buvo pagrįsta surinktais objektyviais duomenimis.

18. Tarnyba 2018 m. liepos 2 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (SK-43) SPR-84 skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 13–18).

19. Teismas pažymėjo, kad viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. Vadovaudamasis Įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 50 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 50 straipsnio 2 dalies 2–3 punktais, teismas pažymėjo, kad Žurnalistų etikos inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus dėl galimai pažeistos jų garbės ir orumo, privalo būti aktyvus ir atlikti išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, realiai naudodamasis Įstatyme suteiktais įgalinimais, o šio proceso rezultatai, pagrindžiant juos objektyviais tyrimo metu surinktais duomenimis, turi atsispindėti motyvuotame sprendime.

20. Vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 6 dalimi, teismas akcentavo, kad imperatyviomis viešosios teisės normomis apibrėžtos viešojo administravimo subjekto kompetencijos aiškinti plečiamai negalima, todėl tais atvejais, kai paskelbta informacija nėra siejama su skundo autoriaus asmeniu, jo teisėmis ar teisėtais interesais, tai sudaro pagrindą tokių skundo argumentų nenagrinėti.

21. Įvertinęs pareiškėjos teismui pateikto skundo turinį, teismas pažymėjo, kad argumentai yra susiję ne tik su tuo, jog Publikacijoje galbūt neteisėtai paskelbta privati informacija apie pareiškėją (vardas, pavardė, ryšys su kredito unija), tačiau ir tuo, kad paskelbta informacija apie kredito uniją neatitinka tikrovės. Teismas, įvertinęs argumentų turinį, darė išvadą, kad pareiškėja kreipėsi ne tik dėl savo teisės į privatumą pažeidimo, bet ir dėl kredito unijos teisių pažeidimo. Teismo vertinimu, dėl tokių pažeidimų turėtų kreiptis pati kredito unija, taigi argumentai, susiję su galimu tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimu apie kredito uniją, vertinti tiek, kiek yra susiję su pačia pareiškėja.

22. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 22 straipsniais ir pažymėjo, kad Konstitucija, įtvirtindama informacijos laisvę, nenustato absoliučios informacijos laisvės, reikalauja, kad, naudojantis šia konstitucine vertybe, įstatymų nustatyta tvarka būtų užtikrintos kitos konstitucinės vertybės, iš jų – žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

23. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006). Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų.

24. Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 46 dalimi ir darė išvadą, kad Sprendime pagrįstai buvo įvertinta, jog Publikacijoje esanti nuotrauka su 2016 m. kovo 31 d. kredito unijos narių visuotinio susirinkimo dalyvių sąrašu, kuriame yra ir pareiškėjos vardas bei pavardė, ryšys su kredito unija, laikytina privataus pobūdžio informacija, kadangi ji leidžia identifikuoti pareiškėją ir yra tiesiogiai susijusi su asmeniu Įstatymo 2 straipsnio 46 dalies prasme.

25. Remdamasis Įstatymo 14 straipsnio nuostatomis, teismas pažymėjo, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tik šio Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais, t. y. kai: 1) ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; 2) informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Taigi, atskleidžiant privataus pobūdžio informaciją apie asmenį, tokią būtinybę Įstatymas įpareigoja pagrįsti vienu iš šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kokios priežasties tokia informacija yra paskelbiama. Teismas, įvertinęs tiek Publikacijos, tiek Sprendimo turinį, darė išvadą, kad šiuo atveju privati pareiškėjos informacija buvo paskelbta grindžiant būtinybe atskleisti visuomeninę reikšmę turinčias aplinkybes, taigi svarbu įvertinti, ar šiuo atveju egzistavo pagrįstas visuomenės interesas tokias aplinkybes žinoti.

26. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 pateiktais išaiškinimais ir pastebėjo, kad Sprendime Tarnyba nustatė, jog, paskelbdamas kredito unijos narių 2016 m. kovo 31 d. vykusio susirinkimo dalyvių registravimo sąrašą, informacijos rengėjas (skleidėjas) siekė informuoti, kurie asmenys priiminėjo sprendimus, nulėmusius ginčytiną kredito unijos veiklą bei keliamą bankroto bylą. Pareiškėjos teigimu, tokia privati informacija negalėjo būti paskleista, kadangi 2016 m. kovo 31 d. vykusiame visuotiniame narių susirinkime buvo sprendžiami įprasti kredito unijos valdymo klausimai, be to, susirinkime nebuvo svarstomi nekilnojamojo turto ir (ar) automobilių įsigijimo klausimai.

27. Remdamasis Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 18 straipsnio 2 dalimi teismas darė išvadą, jog visuotiniam narių susirinkimui suteikta plati kompetencija spręsti dėl esminių klausimų, susijusių su kredito unijos vykdoma veikla, kuri neabejotinai turės įtaką daliai visuomenės, turinčiai indėlius arba pajus šioje kredito unijoje, arba kuri yra kitaip susijusi su kredito unijos veikla, todėl nėra pagrindo pritarti pareiškėjos teiginiui, jog 2016 m. kovo 31 d. vykusiame susirinkime buvo sprendžiami neesminiai kredito unijos veiklos klausimai.

28. Tarnyba, priimdama skundžiamą Sprendimą, nustatė, kad dėl kredito unijos veiklos Lietuvos bankas ne kartą priėmė sprendimus, kuriuose nurodyta, jog, nors kredito unija dirbo nuostolingai, ji investavo sumas į su tiesiogine veikla nesusijusius dalykus. Taip pat Tarnyba Sprendime, įvertinusi turimus duomenis bei gautus paaiškinimus, pripažino, kad kredito unija nepagrįstai padidino perskaičiuoto kapitalo dydį sumomis, kurias numatė gauti ateityje. Sprendime nurodyta, kad 2017 m. Lietuvos bankas apribojo kredito unijos veiklą, kadangi ši nevykdė kapitalo pakankamumo normatyvo, susijusio su jos mokumu, 2018 m. kredito unija buvo pripažinta nemokia, buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, dėl iššvaistytų kredito unijos lėšų atliekamas tyrimas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) (II t., b. l. 63). Lietuvos banko teigimu, indėlio „PLIUS“ produkto reklamoje nebuvo pateikiama informacija apie pagrindinę sutarties sudarymo sąlygą – papildomą pajų ir dėl to atsirandančią riziką. Taip pat nebuvo informuota apie specifinę papildomo pajaus grąžinimo tvarką. Lietuvos bankas pažymėjo, kad papildomas pajus, kitaip nei indėlis, nėra apdraustas privalomuoju indėlių draudimu, tad draudžiamojo įvykio atveju (pvz., jei kredito unija taptų nemoki) būtų kompensuojamas tik pats indėlis, bet ne įsigytas papildomas pajus.

29. Teismas darė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai įvertino, jog dėl tokios kredito unijos veiklos ydingumo nuostolių gali patirti kredito unijos klientai, taip pat asmenys, sudarę indėlio „PLIUS“ sutartį, be to, egzistuoja ryšys tarp visuotinio narių susirinkimo priimamų sprendimų bei nuostolingos kredito unijos veiklos. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja teisėtas ir pagrįstas visuomenės poreikis būti informuotai apie narių susirinkime priimamus sprendimus bei tokio susirinkimo dalyvius, juo labiau, kad paviešintos privačios informacijos mastas, o būtent, pareiškėjos vardas ir pavardė, dalyvavimas kredito unijos veikloje, buvo proporcingas siekiamam tikslui – informuoti visuomenę apie kredito unijos veiklą bei klientų ir pajininkų patiriamus nuostolius. Šiuo atveju teismas sprendė, kad egzistavo realus socialinis interesas žinoti, kokie asmenys dalyvavo priimant sprendimus, prisidėjusius prie to, jog kredito unijos veikla buvo apribota.

30. Be to, teismas, įvertinęs Publikacijos turinį, darė išvadą, kad jos tikslas yra ne paskleisti privačią informaciją apie pareiškėją, o informuoti visuomenę apie kredito unijos veiklą. Publikacijoje nebuvo pateikta jokia informacija, susijusi su galbūt neteisėtais ar netinkamais pareiškėjos veiksmais, nebuvo pateikta informacija, kaip susirinkime balsavo konkretūs asmenys, Publikacijoje bendrai kritiškai įvertinti kredito unijos visuotinio narių susirinkimo priimti sprendimai, darę įtaką nuostolingai kredito unijos veiklai. Publikacija siekiama informuoti, kurie asmenys priiminėjo sprendimus, nulėmusius ginčytiną kredito unijos veiklą, tačiau toks tikslas negali būti vertinamas kaip siekis pateikti negatyvaus pobūdžio informaciją apie pareiškėją. Privati informacija buvo pateikta neviršijant poreikio informuoti visuomenę apie kredito unijos veiklą bei visuotinio narių susirinkimo sprendimus, neabejotinai darančius įtaką kredito unijos veiklai.

31. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba Sprendime išsamiai išnagrinėjo visas skundui ištirti reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad Publikacijoje pateikiant informaciją buvo siekta patenkinti visuomenės interesą dėl kredito unijos veiklos, todėl priėmė Sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, jo naikinti nėra pagrindo.

32. Kaip matyti iš Tarnybos Sprendimo, jame nurodyta, kad sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų gavimo (paskelbimo) dienos. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjai ir nebuvo visai tiksliai nurodyta apskundimo tvarka, tačiau toks netikslumas nesukliudė jai laiku, nepraleidžiant Sprendimo apskundimo termino, kreiptis į teismą ir taip įgyvendinti savo teises, todėl vien netikslus Sprendimo apskundimo tvarkos nurodymas šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti Sprendimo neteisėtumą.

33. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjos pagrindinio reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkintas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą.

34. Teismas pažymėjo, kad šalis turi teisę į išlaidų atlyginimą tik jei jos naudai yra priimtas sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.), taigi šiuo atveju pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintas.

III. 35. Pareiškėja R. J. (toliau – ir apeliantė), pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliaciniame skunde vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

35.1. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kurioje keliamas klausimas, susijęs ne tik su trečiuoju asmeniu UAB „15min“, bet ir su straipsnio autoriumi E. N.. Kadangi galutinis bylos išsprendimas daro įtaką neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisėms bei pareigoms, jų dalyvavimas administracinės bylos procese turėjo būti užtikrintas.

35.2. Teismas neteisingai taikė Įstatymo 14 straipsnio 3 dalį. Paskelbus kredito unijos visuotinio narių susirinkimo registracijos sąrašą, kuriame yra pareiškėjos vardas ir pavardė, neatskleidžiamos jokios nusikalstamos veikos, informacija nėra pateikiama viešai nagrinėjant bylą, pareiškėja nėra viešas asmuo, kurio privataus gyvenimo aplinkybes būtų galima atskleisti be jo sutikimo tenkinant viešąjį interesą. Teismas nepateikė įrodymų ir (ar) motyvų, jog pareiškėja yra viešas asmuo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2115-525/2016 dėl viešojo asmens apibrėžimo). Taigi šiuo atveju nėra Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų egzistavimo, kurių pagrindu galėtų būti paviešinti pareiškėjos asmens duomenys be jos sutikimo. Pareiškėja yra privatus asmuo ir jos atžvilgiu negali būti pritaikyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.32 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kada yra teisėta atskleisti privataus pobūdžio informaciją be pareiškėjos sutikimo.

35.3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 6 ir 7 dalimis, pareiškėjai argumentuojant, kad UAB „15min“ nėra specialus subjektas, kuris turėjo teisę be pareiškėjos sutikimo atskleisti pareiškėjos privataus pobūdžio informaciją, vardą ir pavardę.

35.4. Teismas neįvertino fakto, kad atsakovas, turėdamas Įstatymo jam suteiktus įgaliojimus gauti informaciją, dėl prašymo suteikti paaiškinimus kreipėsi tik į UAB „15min“. Pareiškėja akcentuoja, jog teismo argumentas, jog kredito unija nepagrįstai padidino perskaičiuoto kapitalo dydį sumomis, kurias numatė gauti ateityje, nėra susijęs su 2016 m. kovo 31 d. vykusiu visuotiniu narių susirinkimu ir paviešintu dalyvių registracijos sąrašu, nes sprendimas dėl tantjemų grąžinimo buvo priimtas vėliau, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2017. Pareiškėja akcentuoja, jog paskutinės jos užimamos pareigos kredito unijoje buvo privačių klientų aptarnavimo padalinio vadovė, todėl tvirtina, kad kredito unijos klientai buvo tinkamai ir aiškiai supažindinami su terminuotųjų indėlių „PLIUS“ sąlygomis (kredito unijos vadovės 2017 m. spalio 24 d. įsakymas).

35.5. Pareiškėja pateikė duomenis, kad 2017 m. kovo 26 d. vykusiame pakartotiniame visuotiniame narių susirinkime dalyvavo apie 200 narių, tačiau teismas šio argumento nevertino. Taip pat teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ne visuotiniame narių susirinkime buvo svarstomi ir (ar) sprendžiami klausimai dėl ilgalaikio turto įsigijimo. Pagal kredito unijos įstatus, sprendimus dėl buto / patalpų Kaune ir automobilių įsigijimo priėmė valdyba. Teismas pareiškėjos argumentų neįvertino, taip pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio nuostatas.

35.6. Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad Publikacijoje nebuvo pateikta jokia informacija, susijusi su galbūt neteisėtais ar netinkamais pareiškėjos veiksmais, nes buvo paviešintas visuotinio narių susirinkimo sąrašas, kuriame yra pareiškėjos vardas ir pavardė.

35.7. Teismas pažeidė pareigą motyvuoti priimamą sprendimą, nes nepasisakė dėl pareiškėjos skundo dalies, kurioje ji teigė, kad atsakovas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Be to, teismo sprendimo motyvuojamoji dalis ne vienoje vietoje sutampa su atsakovo ginčijamu Sprendimu. Tai rodo nevisapusišką bei neobjektyvų bylos išnagrinėjimą, kas yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti.

35.8. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė VAĮ 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nenurodė tikslaus teismo, kuriam galima apskųsti Sprendimą, pavadinimo ir adreso.

36. Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

37. Atsiliepime atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų ir pažymi, kad Įstatymo prasme už paskelbtos informacijos turinį yra atsakinga visuomenės informavimo priemonė. Įvertinus Įstatymo 2 straipsnio 80 ir 81 punkto nuostatas, akivaizdu, kad UAB „15min“, kontroliuodama skelbiamos informacijos turinį, laikytina ir viešosios informacijos rengėju, ir skleidėju. Žurnalistas E. N. nėra viešosios informacijos skleidėjas, todėl nėra tinkamas atsakomybės subjektas ir neturėjo būti įtrauktas į administracinės bylos nagrinėjimą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja painioja draudimo skelbti privačią informaciją išimtis ir sąlygas, kurioms esant pripažįstamas teisės į privatumą pažeidimas. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis iš tiesų siejama su viešojo asmens statuso turėjimu, tačiau tai jokių būdu nereiškia, jog privataus pobūdžio informacija, tenkinanti teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą, gali būti skelbiama tik apie viešąjį asmenį. Pripažįstant teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, būtina nustatyti visas teismų praktikoje nurodytas sąlygas, nepriklausomai nuo to, ar asmuo privatus, ar viešas.

38. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimų, nes šiuo atveju pareiškėja skunde teismui nurodė naujas aplinkybes, kurių nenurodė kreipdamasi į atsakovą. Skunde atsakovui pareiškėja išimtinai kėlė teisės į privatų gyvenimą pažeidimo klausimą bei savo argumentus grindė Įstatymo nuostatomis. Ji taip pat pateikė kitą skundą dėl asmens duomenų pažeidimo, dėl kurio buvo priimtas Tarnybos 2018 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (SK-45) SPR-81, kurio pareiškėja teismui neskundė. Taigi pareiškėja piktnaudžiauja teise kartu skųsdama sprendimą, kurio apskundimo terminą praleido. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog atsakovas pažeidė apeliantės nekaltumo prezumpciją, nes Sprendime neteigiama ir nesvarstoma apie apeliantės kaltumą, neteigiama, kad apeliantė būtų padariusi nusikalstamą veiką ar kad dėl jos veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

39. Atsakovas pažymi, kad visi visuotiniuose narių susirinkimuose priimami sprendimai yra reikšmingi ir aktualūs kredito unijos veiklai. Nei atsakovas, nei teismas nesiejo Publikacijoje aptarto visuotinio narių susirinkimo priimtų sprendimų su konkrečia kredito unijos veikla. Atsakovas nenurodė, jog ginčytini sprendimai buvo priimti būtent visuotinio narių susirinkimo. Atsakovas taip pat akcentuoja, jog paaiškinimų kreipėsi ne tik į UAB „15min“, nes su raštu dėl informacijos suteikimo kreipėsi į FNTT, taip pat atlikdamas tyrimą rėmėsi viešais Lietuvos banko pranešimais, paskelbtais oficialioje interneto svetainėje. Todėl laikytina, kad atsakovas buvo aktyvus ir atliko išsamų ir visapusišką tyrimą.

40. Dėl apeliantės argumento, kad teismo sprendimo dalys sutampa su atsakovo Sprendimo dalimis, atsakovas pažymi, jog nurodytose pastraipose yra pateikiamos įstatymų nuostatos bei teismų praktikoje suformuluotos taisyklės, todėl šios nuostatos negali būti formuluojamos kitaip, nei yra įtvirtintos įstatyme ar teismų praktikoje. Atsakovas pažymi, kad teismas pagrįstai vertino, jog formalus konkretaus teismo nenurodymas nesudaro pagrindo naikinti priimto Sprendimo.

41. Tretieji suinteresuoti asmenys E. V., G. F. ir Ž. V. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

42. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti viešai, tik jei tas asmuo duoda sutikimą. Kitais atvejais skelbiant asmens privataus gyvenimo informaciją, būtina įrodyti įstatymų išimtis, kurių pagrindu būtų galima skleisti privataus gyvenimo informaciją. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalis siejama būtent su viešojo asmens statusu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai neįvardijo, kokiose kitose teisės normose yra nustatyti teisės į privatų gyvenimą apribojimai ir suteikta teisė visuomenės informavimo priemonei skelbti nurodytą informaciją, vardą, pavardę be suinteresuotų asmenų sutikimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kyla klausimas ir dėl paskleistų duomenų apimties, nes buvo nurodyti ne tik asmenų vardai, pavardės, bet ir narystė kredito unijoje ir gyvenamoji vieta (kredito unijos nariais gali būti tik asmenys, kurie gyvena, dirba arba mokosi savivaldybėje, kurioje įregistruota kredito unija). Be to, tam tikri duomenys apie kredito uniją jau buvo paskelbti anksčiau Lietuvos banko sprendimuose, todėl papildomas vardų ir pavardžių viešinimas yra neproporcinga priemonė ginant viešąjį interesą.

43. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Tretieji suinteresuoti asmenys akcentuoja, kad automobiliai, butas / patalpos buvo įsigyti valdybos, o ne visuotinio narių susirinkimo sprendimu. Teiginys dėl padidinto perskaičiuoto kapitalo dydžio taip pat nėra susijęs su 2016 m. kovo 31 d. vykusiu visuotiniu narių susirinkimu, kaip ir terminuotojo indėlio „PLIUS“ patekimas į rinką, nes tai nėra priskirta visuotinio susirinkimo funkcijoms. Pirmosios instancijos teismas darė klaidingas išvadas dėl kredito unijos visuotinio narių susirinkimo sprendimų, kurie buvo priimti net ne visuotinio narių susirinkimo. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad teismas ignoravo faktą, jog atsakovas nenurodė, kokiam tiksliai teismui turi būti apskųstas Sprendimas, taip pat nenurodė adreso. Tretieji suinteresuoti asmenys dėl to praleido Sprendimo apskundimo terminą.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

45. UAB „15min“ pažymi, kad žurnalistas E. N. negali būti laikomas viešosios informacijos skleidėju ir atsakomybės subjektu, nes jis nekontroliuoja visuomenės informavimo priemonės skelbiamo turinio. Šiuo atveju skundžiamas teismo sprendimas nepakeičia į bylą neįtraukto E. N. teisių ir pareigų, nes atsakomybė galėtų būti taikoma tik visuomenės informavimo priemonei. UAB „15min“ nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, nes teisėtas visuomenės interesas turėtų būti suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių, kas šiuo atveju neabejotinai buvo įrodyta. Teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, kai galimybė numatyta įstatyme, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo ir toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Šiuo atveju Publikacijos tikslas nebuvo paskleisti privačią informaciją apie pareiškėją, o informuoti visuomenę apie kredito unijos veiklą. Privati informacija buvo pateikta neviršijant poreikio informuoti visuomenę apie visuotinio narių susirinkimo sprendimus, neabejotinai darančius įtaką kredito unijos veiklai. Paviešintos informacijos mastas proporcingas siekiamam tikslui.

46. UAB „15min“ vertinimu, teismas pagrįstai nepasisakė dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimų, nes tokio reikalavimo pareiškėja nekėlė paduodama skundą atsakovui. Nekaltumo prezumpcija nagrinėjamu atveju taip pat neaktuali, nes Publikacijoje nėra jokių teiginių, jog pareiškėja yra padariusi nusikalstamą veiką arba kad dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. UAB „15min“ pažymi, kad dalis teismo sprendimo sutampa su Sprendimo dalimis, nes jose cituojami teisės aktai ir bylos faktinės aplinkybės, kurios negali skirtis. Argumentas, kad atsakovas nepilnai nurodė Sprendimo apskundimo tvarką, galėtų būti aktualus, tik jei būtų sprendžiamas klausimas dėl apeliantės praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (SK-43) SPR-84 „(duomenys neskelbtini)“ (www.15min.lt, 2018-02-26) paskelbtos informacijos“ teisėtumas ir pagrįstumas.

48. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

50. Atsakomybės subjekto aspektu pažymėtina, kad pagal Įstatymo 51 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) už pastarojo ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių viešosios informacijos rengimą, pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytos viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas. Įstatymo 2 straipsnio 80 dalis (2017 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. XIII-396 redakcija) apibrėžė, kad viešosios informacijos skleidėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, asmuo, teikiantis Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo Tarnybos nagrinėtos informacijos skleidėjas buvo UAB „15min“, o ne ginčo publikaciją rašęs žurnalistas E. N., todėl nėra abejonių dėl tinkamo atsakomybės subjekto Įstatymo numatytos atsakomybės taikymo prasme. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad galutinis šios bylos išsprendimas daro įtaką publikacijos autoriaus teisėms ir pareigoms, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kritiškai ir atmestini.

51. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Kartu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymima, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).

52. Asmens privataus gyvenimo apsaugai skirtas Įstatymo 14 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Pagal Įstatymą informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tik šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais: 1) ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; 2) informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Ginčas byloje kilęs dėl Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies taikymo, nes pareiškėjos teigimu, paskelbus kredito unijos visuotinio narių susirinkimo registracijos sąrašą, kuriame yra pareiškėjos vardas ir pavardė, neatskleidžiamos jokios nusikalstamos veikos, informacija nėra pateikiama viešai nagrinėjant bylą, pareiškėja nėra viešas asmuo, kurio privataus gyvenimo aplinkybes būtų galima atskleisti be jo sutikimo tenkinant viešąjį interesą, o toks sutikimas pareiškėjos nebuvo duotas.

53. Byloje nėra kvestionuojama, kad Įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjos vardas ir pavardė yra laikytina privataus pobūdžio informacija, t. y. informacija, kurios apsaugai yra skirtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnis. Taip pat nėra kvestionuojama, kad ši informacija jos skleidėjo (trečiojo suinteresuoto asmens UAB „15min“) buvo paviešinta be pareiškėjos sutikimo, todėl konstatuotina, kad Įstatymo 14 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingo fakto nustatymo prasme ginčo tarp šalių nėra.

Nagrinėjamai bylai yra reikšmingas ir spręstinas klausimas dėl paminėto fakto įvertinimo teisės taikymo požiūriu, t. y. klausimas dėl teisės taikymo. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnis (bylai aktuali 2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) yra specialioji teisės norma, kuri skirta asmens privataus gyvenimo apsaugai ir kurioje, be kita ko, yra apibrėžta tokios informacijos atskleidimo (viešo paskelbimo) leistina riba. Šio straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą.

Pagal jo 2 dalį informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Aiškindama išvardytas teisės normos nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija pažymi, kad aptariamo straipsnio 1 dalyje suformuluota taisyklė pripažintina bendru imperatyvu, kuris yra taikytinas rengiant ir platinant viešąją informaciją, tačiau su išimtimis, specialiai nustatytomis šios normos 2 ir 3 dalyse. Atsižvelgiant į tai, esant tam tikroms abejonėms dėl to, ar konkreti viešai skleidžiama informacija pagal savo pobūdį patenka arba nepatenka į aptariamo straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis, tokios abejonės turi būti traktuotinos paminėto imperatyvo naudai.

Tai reiškia, kad, taikant Įstatymo 14 straipsnį, prioritetinė reikšmė turi būti suteikta privataus gyvenimo apsaugai, kaip tai yra suformuluota šio straipsnio 1 dalyje. Atskirai pasisakydama dėl Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies aiškinimo, kolegija pažymi, kad šioje straipsnio dalyje panaudota formuluotė dėl pareigos užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (akcentuojant žodį „užtikrinti“) savaime nenustato vienareikšmiškai aiškios ribos, kai informacija apie asmens privatų gyvenimą negali būti paviešinta, siekiant privataus gyvenimo apsaugos.

Todėl, vertinant kiekvieną konkrečią situaciją dėl privataus pobūdžio informacijos paviešinimo leistinumo, turi būti taikomi bendrieji teisės taikymo principai, tarp jų ir pirmosios instancijos teismo pritaikytas proporcingumo siekiamam tikslui principas.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 25–29 punktuose išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, įvertinusi Publikacijos tikslą atskleisti visuomeninę reikšmę turinčias aplinkybes apie kredito unijos veiklą bei klientų ir pajininkų patiriamus nuostolius, o ne paskleisti privačią informaciją apie pareiškėją, Sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistavo pagrįstas visuomenės interesas žinoti ir privačius duomenis apie pareiškėją. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kad Publikacijoje nebuvo pateikta jokia informacija, susijusi su galbūt neteisėtais ar netinkamais pareiškėjos veiksmais bei kaip susirinkime balsavo konkretūs asmenys, o tik apibendrintai kritiškai įvertinti kredito unijos visuotinio narių susirinkimo priimti sprendimai, darę įtaką nuostolingai kredito unijos veiklai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks Publikacijos tikslas negali būti vertinamas kaip siekis pateikti negatyvaus pobūdžio informaciją apie pareiškėją, o privati informacija buvo pateikta neviršijant poreikio informuoti visuomenę apie kredito unijos veiklą bei visuotinio narių susirinkimo sprendimus, neabejotinai darančius įtaką kredito unijos veiklai, todėl ši informacija nelaikytina pertekline ir akivaizdžiai neproporcinga Publikacijos siekiamam tikslui.

55. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 6 ir 7 dalimis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tokio reikalavimo pareiškėja nekėlė paduodama skundą atsakovui Tarnybai, o pastarąjį grindė išimtinai Įstatyme nustatyto teisės į privatų gyvenimą pažeidimą aspektu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino šių pareiškėjos argumentų.

56. Atsižvelgiant į tai, jog Publikacijoje nebuvo pateikta jokia informacija, susijusi su galbūt neteisėtais ar netinkamais pareiškėjos veiksmais užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos skundas taip pat pagrįstai nenagrinėtas nekaltumo prezumpcijos pažeidimo aspektu.

57. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo nagrinėjamam ginčui aspektu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė nagrinėjamo ginčo dalyką, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių teisės normų taikymu. Priešingai, nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių skundo argumentų, todėl jos teiginiai, kad teismas neišanalizavo pareiškėjos skundo motyvų, nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo ir tuo pažeidė pareigą motyvuoti, laikytini nepagrįstais.

58. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

59. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 598,95 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. UAB „15min“ pridėjo patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus.

61. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. UAB „15min“ prašoma priteisti suma (598,95 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus priteistino dydžio (1,3 x 935,7 Eur), todėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „15min“ prašymas tenkinamas ir jam iš pareiškėjos priteisiama 598,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „15min“ priteisti iš pareiškėjos R. J. 598,95 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, devyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė