2018-12-04 Nr. AB-22060-3-65-3-00481-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2369-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00481-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.1; 18.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų J. K., N. N., P. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, A. K., P. K., J. K.i ir N. N. dėl sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 41S-153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) pripažinti negaliojančiu 2012 m. liepos 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (papildomas), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą N. N., J. K. ir J. K.; 3) pripažinti negaliojančiu 2014 m. spalio 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (papildomas), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą P. K. ir A. K.; 4) taikyti restituciją, grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš N. N., J. K., A. K. ir P. K. 4,28 ha vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežero, 16,80 ha dydžio vandens telkinio sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apygardos prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) 2015 m. lapkričio 9 d. gavo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Utenos skyriaus 2015 m. lapkričio 5 d. pareiškimą „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuriuo prašoma kreiptis į teismą dėl sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės paviršinius vandens telkinius, panaikinimo. Pažymėjo, kad nagrinėjant šį pareiškimą nustatyta, jog Utenos apskrities viršininko 2006 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 14-1252 Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) buvo įregistruotas 16,80 ha ploto vandens telkinys, sklypo projektinis Nr. 113, esantis (duomenys neskelbtini). Iš Utenos apskrities viršininko 2007 m. spalio 24 d. išvados Nr. 18-2324 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ buvo matyti, kad K. G. atkurta nuosavybės teisė į 3,55 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui. Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 įsakymu Nr. 16-620 patvirtintame Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte K. G. perduotas neatlygintinai nuosavybėn suprojektuotas 4,28 ha dydžio žemės sklypas – ežero (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) (bendras sklypo plotas –16,80 ha) dalis (toliau – ir ginčo sklypas). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 41S-153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ K. G. (mirusiam (duomenys neskelbtini)) atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko L. G. valdyto nekilnojamojo turto dalį – 3,55 ha vandens telkinio ežero (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 4,28 ha turėtajam 16,80 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Ginčijamo sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre K. G. nuosavybės teisė į 428/1680 dalį žemės sklypo įregistruota 2011 m. spalio 12 d.

3. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktais duomenimis, akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežero priklausymą valstybės nuosavybėje iki 1940 m. įrodo Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento ir Joniškėlio girininkijos archyvinio fondo dokumentuose įrašytas ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), 15 ha ploto, esantis Utenos miškų urėdijos ribose; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento 1937 m. vasario 25 d. Nr. 4047 sudarytas Utenos miškų urėdijos valstybinių vandenų sąrašas eil. Nr. 59, kuriame įrašytas ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)); NŽT Utenos skyriaus pateiktas Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Ažugirių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planas, sudarytas 1935 m. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas teigė, kad ginčijamu sprendimu K. G. nuosavybėn neatlygintinai perduotas ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė valstybei, dėl ko jis priskiriamas išimtine valstybės nuosavybe esantiems valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams (vidaus vandenims) ir yra išimtas iš apyvartos daiktas, kuris negali būti privatizuojamas.

4. Pareiškėjo nuomone, NŽT, 2011 m. rugsėjo 2 d. priimdama sprendimą Nr. 41S-153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 9 punkto, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas. Pažymėjo, kad panaikinus Sprendimą, turi būti pripažinti negaliojančiais visi vėlesni jo pagrindu sudaryti sandoriai, t. y. K. G. (duomenys neskelbtini) mirus, ežero (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) dalį pagal 2012 m. liepos 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (papildomą) paveldėjo jo dukros N. N., J. K., J. K.; (duomenys neskelbtini) mirus J. K., ežero (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) dalį 2014 m. spalio 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu paveldėjo jos sūnūs P. K. ir A. K.. Pareiškėjo teigimu, šie paveldėjimo teisės liudijimai dėl ginčo sklypo turi būti pripažinti negaliojančiais ir taikoma restitucija – 4,28 ha (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežero dalis grąžinta valstybės nuosavybėn.

5. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Utenos skyriaus, ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

6. Atsakovai nurodė, kad NŽT, priimdama Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į vandens telkinio dalį K. G., neįžvelgė, jog ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) galėtų būti laikomas neprivatizuojamu vandens telkiniu, kadangi jis nebuvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Teigė, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežeras iki 1940 m. priklausė valstybės nuosavybei, todėl pripažino, jog priimant ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. G., buvo pažeistos Žemės įstatymo, Vandens įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatos.

7. Atsakovės J. K. ir N. N.atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Atsakovės nurodė, kad valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė. Teigė, kad ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) nebuvo ir nėra įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršiaus vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo“, todėl jis išlieka nevalstybiniu ir gali būti privatizuojamas. Pažymėjo, kad Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 16-620 patvirtintas Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame suprojektuotas K. G. grąžintinas vandens ūkio paskirties 4,28 ha žemės sklypas.

9. Atsakovių nuomone, žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas dar negaliojant Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktui, o NŽT, įgyvendindama žemėtvarkos projektą, turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą, kuris yra teisėtas. Akcentavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas truko ne vienerius metus, tačiau NŽT savalaikiai nesiėmė tinkamų priemonių nustatyti, ar (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežerui taikomi Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyti kriterijai, neinicijavo procedūros dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežero įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą.

II. 10. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.

11. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu į ypatingą nuosavybės teisių atkūrimo objektą – vandens telkinį, todėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas, prokuroro kreipimasis į teismą nagrinėjamu atveju yra jo Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 7 punkte bei 19 straipsnyje įtvirtinta pareiga. Įvertinęs tai, kad prokuroro prašymas pirmosios instancijos teismui pateiktas 2015 m. gruodžio 7 d., nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) nustatyto vieno mėnesio termino, teismas sprendė, jog pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą nėra.

12. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. R2-107 ir 2016 m. sausio 15 raštu Nr. R4-64 pateiktų dokumentų nustatė, kad ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Teismas nenustatė aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežero iki 1940 m. priklausymo valstybei nuosavybės teise paneigiančių įrodymų, šios aplinkybės proceso dalyviai neginčijo ir nepateikė nustatytajai aplinkybei prieštaraujančių įrodymų.

13. Teismas, vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vyriausybė 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, kuris buvo pakeistas vėlesniais Vyriausybės nutarimais. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad į minėtąjį Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei vėliau nebuvo įtrauktas. Pažymėjo, kad Vandens įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. ir įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d., tuo tarpu Sprendimas, dėl kurio teisėtumo nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas ir kurio pagrindu privačion nuosavybėn perduota valstybei nuosavybės teise priklausančio ežero dalis, priimtas 2011 m. rugsėjo 2 d. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ši aplinkybė, jog ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 2003 spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268, nepaneigia to, kad šis ežeras pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.

14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis vyraujančiu teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), kurio 4,28 ha plotas, kaip lygiavertis turėtajam vandens telkiniui, buvo perduotas neatlygintinai K. G. nuosavybėn ginčijamu 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 41S-153, šio Sprendimo priėmimo dieną turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, dėl ko jis negalėjo būti perduotas privačion nuosavybėn. NŽT, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį ar jo dalis perleisti privačion nuosavybėn, dėl ko teismas ginčijamą sprendimą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad K. G. (duomenys neskelbtini) mirus, ežero (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) dalį pagal 2012 m. liepos 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (papildomą) paveldėjo jo dukros N. N., J. K. ir J. K., o (duomenys neskelbtini) mirus J. K., 2014 m. spalio 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu ginčo turtą paveldėjo jos sūnūs P. K. ir A. K., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnio 2 dalimi, 1.80 straipsnio 1 dalimi, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus dėl valstybinės reikšmės vidaus vandenų perleidimo pripažino niekiniais ir negaliojančiais.

16. Konstatavęs neteisėtus NŽT veiksmus ir panaikinęs ginčijamą sprendimą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės K. G., pirmosios instancijos teismas vertino, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, dėl ko NŽT turi pareigą išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.

III. 17. Atsakovai J. K., N. N., P. K. ir A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovų nuomone, Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 16-620, kuriuo patvirtintas Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame suprojektuotas K. G. grąžintinas vandens ūkio paskirties 4,28 ha žemės sklypas, yra teisėtas ir galiojantis. Pažymi, kad minėto žemėtvarkos projekto sprendiniai neprieštarauja Vandens įstatymui, nes Vandens įstatymo nuostatoms, kuriomis remdamasis skundžiamą sprendimą priėmė pirmosios instancijos teismas, įsigaliojo vėliau, t. y. 2009 m. Teigia, kad žemėtvarkos projekto rengimo metu nebuvo galima vadovautis nuostata, jog (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežeras iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė valstybei ir negalėjo būti privatizuojamas, kadangi tokia nuostata dar negaliojo. Atkreipia dėmesį, kad NŽT 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 41S-153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ tik įgyvendino Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 16-620, tačiau teismui panaikinus NŽT sprendimą, 2009 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 16-620 liko galioti.

19. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs NŽT neteisėtus veiksmus, kaltų asmenų nenustatinėjo ir jų atsakomybės klausimo nesprendė, taip pat neanalizavo notarų atsakomybės už išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, teismo sprendimu pripažinus juos negaliojančiais, bei valstybės įmonės Registrų centro suteiktas paslaugas, registruojant sprendimus, kuriais įregistruota atsakovų nuosavybės teisė. Pabrėžė, kad skundžiamu sprendimu ginčo sklypą grąžinus valstybei, atsakovams padaryta žala, tačiau teismas šios aplinkybės taip pat nevertino. Atsakovų nuomone, restitucijos tikslai šiuo nagrinėjamu atveju nebus pasiekti, kadangi atsakovai nemano, jog vietoj L. G. turėto (duomenys neskelbtini) ežero, jiems bus perduotas lygiavertis vandens telkinio sklypas.

20. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas, kreipdamasis į administracinį teismą, nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino skundui / prašymui paduoti. Atsakovų įsitikinimu, prokuratūra turėjo žinoti apie NŽT 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 41S-153, todėl ketverių metų delsimas kreiptis į teismą nelaikytinas pateisinančiu ir sudarantis pagrindą abejoti prokuratūros šališkumu.

21. Atsakovų vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas nėra pakankamai nuoseklus ir išsamus, atsakovams neišaiškintos jų teisės ir pareigos, neaiškios tolimesnės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros.

22. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Utenos skyriaus, atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad teismas teisingai nustatė, jog (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei ir nuosavybės teisės į šį valstybinės reikšmės paviršinį vandens telkinį buvo atkurtos neteisėtai. Teigia, kad paviršiniai vandens telkiniai, atitinkantys Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nepaisant to, ar teisės aktų nustatyta tvarka yra įtraukti į Vyriausybės patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, yra išimtinė valstybės nuosavybė nuo Vandens įstatymo įsigaliojimo dienos. Akcentuoja, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų.

24. Atsakovo nuomone, nors (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežeras Vyriausybės nustatyta tvarka nebuvo įtrauktas į neprivatizuojamus valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašus, tačiau Vandens įstatymo formaliai nuo 1997 m. lapkričio 19 d. buvo priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, dėl ko jis negalėjo būti civilinės apyvartos daiktu ir į jį negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės.

25. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl atsakovų apeliacinio skundo argumento, jog panaikinus NŽT 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 41S-153 liko galioti Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 16-620, pažymi, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenis nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Teigė, kad nagrinėjamu atveju atsakovams tiesiogines teisines pasekmės sukėlė NŽT sprendimas, tačiau ne Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 16-620.

27. Pareiškėjas nesutinka su atsakovų teiginiu, jog jis praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą. Pažymi, kad prokuroras, skirtingai nei privatūs asmenys, gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, jog aktas pažeidžia viešąjį interesą ir yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, jog pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Akcentuoja, kad NŽT Utenos skyriaus pareiškimas „Dėl viešojo intereso gynimo“ gautas 2015 m. lapkričio 9 d., o į teismą kreiptasi 2015 m. gruodžio 4 d., todėl terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas.

28. Pareiškėjo teigimu, nepagrįsti atsakovų argumentai, jog taikant restituciją jiems gali būti padaryta žala ir jie nežino, kaip bus tęsiama nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo aspektu yra suformuota. Pažymi, kad panaikinus ginčijamą sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procedūra teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose išdėstytais principais privalo būti tęsiamą atsakovų pasirinktu būdu ir per protingą terminą privalo būti priimtas sprendimas dėl atsakovų nuosavybės teisių atkūrimo. Atkreipia dėmesį, kad atsakovai gali reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamo sprendimo panaikinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimai panaikinti atsakovo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 41S-153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“, panaikinti šio administracinio akto pagrindu sudarytus civilinius sandorius bei taikyti restituciją, grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš N. N., J. K., A. K. ir P. K. 4,28 ha vandens telkinį – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežerą.

30. Vertinant pareiškėjo argumentą, kad NŽT 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 41S-153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ įgyvendino Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 16-620, tačiau teismui panaikinus NŽT sprendimą, 2009 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 16-620 liko galioti, pažymėtina, jog minėtu Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 16-620 patvirtintas Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas (1.1 punktas), o 2.2.2. punktu projekto autorius įpareigotas „paženklinti vietovėje suprojektuotus žemės sklypus ir parengti dokumentus žemės nuosavybės teisei įforminti piliečiams, įrašytiems į šio įsakymo 1.2 ir 1.3 punktais patvirtintus sąrašus, kuriems sklypai suprojektuoti perdavimui ir suteikimui nuosavybėn neatlygintinai pagal Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintas ketvirčio darbų užduotis“ (I t., b. l. 28–29). Taigi šiuo įsakymu buvo sudarytos prielaidos atkurti nuosavybės teises pagal parengtą žemėtvarkos projektą, tačiau jo pagrindu nuosavybės teisė atsakovams neatsirado. Nuosavybės teisė atsakovams atsirado tik po NŽT 2011 m. rugsėjo 2 d. priimto sprendimo Nr. 41S-153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“. Atsakovo nurodytas 2009 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 16-620, kaip procedūrinis dokumentas, nuosavybės teisių atkūrimo procese pretendentams teisinių padarinių nesukėlė. Todėl, aplinkybė, kad atsakovo nurodytas 2009 m. birželio 30 įsakymas Nr. 16-620, kuriuo patvirtintas Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, nėra panaikintas, sprendžiant nagrinėjamą ginčą, nėra reikšminga.

31. Teisėjų kolegija kartu akcentuoja, kad Įsakymu Nr. 16-620 patvirtintas žemėtvarkos projektas, kaip ir kitos šio įsakymo nuostatos, nesudarė pagrindo ir neįpareigojo NŽT priimti sprendimą, prieštaraujantį jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį (1996 m. birželio 20 d. redakcija), Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį (2003 m. sausio 23 d. redakcija) Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso inter alia (liet. be kita ko) valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai. Ši konstitucinė nuostata, kaip yra pažymėjęs savo 2005 m. liepos 8 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, reiškia, kad nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Vidaus vandenimis, miškais, parkais, turinčiais valstybinę reikšmę, taigi ir priklausančiais valstybei išimtine nuosavybės teise, galima pripažinti ne bet kokius vidaus vandenis, miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui. Atsižvelgiant į valstybinės reikšmės vidaus vandenų, miškų, parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos išsaugoti.

32. Vadinasi įstatymų leidėjas turėjo pareigą, kylančią iš Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies (1996 m. birželio 20 d. redakcija), 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija), kuriose expressis verbis (liet. tiesiogiai) nurodyti inter alia (liet. be kita ko) valstybinės reikšmės vidaus vandenys, nustatyti įstatymu, kurie vidaus vandenys yra prikirtini prie valstybinės reikšmės vandenų. Vandens įstatymo 4 straipsnis, inter alia (liet. be kita ko) jo 2 dalies 9 punktas, kuriame išvardinti, kurie vidaus vandenys priskirtini prie valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių ir kurie kartu priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise, įsigaliojo 2009 m. gruodžio 28 d. Nors įstatymas nurodė kriterijus, pagal kuriuos išvardinti valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai priskiriami Vyriausybės nutarimu, tačiau atitinkamais atvejais papildomo detalizuojančio reglamentavimo poįstatyminiu aktu nereikalaujama, nes tokie atvejai yra aiškiai apibūdinti pačiu įstatymu (Vandens įstatymo 4 str. 2 d. 9 p.), būtina tik kompetetingoms institucijoms nustatyti šių vandenų priklausymą valstybei nuosavybės teise iki 1940 m.

33. NŽT 2011 m. rugsėjo 2 d. priimant sprendimą Nr. 41S-153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ jau galiojo Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas (4 straipsnio redakcija įsigaliojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d.), pagal kurį paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra kriterijus, kuriuo vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, o pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso inter alia (liet. be kita ko) valstybinės reikšmės vidaus vandenys, tokie vandens telkiniai, kurie priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, negali būti perleidžiami privačion nuosavybėn. Byloje nėra ginčo, kad ežeras, į kurio dalį K. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės, iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise.

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, konstatuotina, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jeig yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą).

35. Iš nurodytų nuostatų analizės galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir, ar grąžinant nuosavybę natūra į žemę, ji (jos dalis) nepatenka į valstybinės reikšmės vidaus vandenis. Ginčijamo sprendimo Nr. 41S-153 priėmimo metu galiojo imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.

36. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiuosiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose bylose suformuota praktika, jog besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (žr., pvz., Lietuso Aukšiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010 ir kt.).

37. Atsakovų argumentas, kad jiems padaryta žala dėl to, jog jie nemano, kad vietoj L. G. turėto (duomenys neskelbtini) ežero jiems ateityje bus perduotas lygiavertis vandens telkinio sklypas, kaip hipotetinis, nagrinėjamu atveju atmestinas.

38. Vertinant atsakovų argumentą, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų sutrumpintas ieškinio senaties terminas taikomas ir prokurorui, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį dėl individualaus pobūdžio teisės aktų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šio ieškinio senaties termino kreiptis į teismą pradžios skaičiavimo momento specifikos, kai į teismą kreipiasi prokuroras, yra nurodęs, kad prokuroras, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

40. Pirmosios pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes informaciją (NŽT Utenos skyriaus pareiškimas „Dėl viešojo intereso gynimo“) apie tai, jog Žemės sklype esantis valstybinės reikšmės vandens telkinys perleistas privačion nuosavybėn, gavo 2015 m. lapkričio 9 d., o pareiškimą teismui, gindamas viešąjį interesą, padavė 2015 m. gruodžio 4 d. Byloje nenustatyta, kad prokuroras delsė, ar duomenis rinko ne per protingą terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstavo, kad terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas.

41. Teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai nuoseklus ir išsamus, atsakovams neišaiškintos jų teisės ir pareigos, neaiškios tolimesnės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai savo 2017 m. birželio 16 d. sprendime nurodė, jog konstatavus neteisėtus NŽT veiksmus ir panaikinus ginčijamą sprendimą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės K. G., nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl NŽT turi išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus (II t., b. l . 41–48).

42. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovų J. K., N. N., P.K. ir A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų J. K., N. N., P. K. ir A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė