2022-06-15 Nr. AB-16112-3-62-3-00530-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2840-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00530-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. C. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 21S46407 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini) ir iš kilmės valstybės išvyko dėl religinio persekiojimo. Anot pareiškėjo, jis susipyko su tėvo (duomenys neskelbtini) bendruomene, kadangi jam buvo liepta vesti 15 metų mergaitę. Pareiškėjas nenorėjo tuoktis per prievartą, nes susipažino su (duomenys neskelbtini) tikėjimo mergina, ketino pakeisti religiją ir su ja susituokti. Pareiškėjo šeima nesutiko, kad jis pakeistų religiją, pradėjo jam grasinti, persekioti. Dėl šių priežasčių pareiškėjas buvo priverstas slapstytis ir išvykti iš šalies. Be to, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai. Valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius, 2021 m. rugsėjo mėnesį (duomenys neskelbtini) įvyko karinis perversmas.

3. Atsakovas Sprendimu nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje argumentuodamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o taip pat ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, nagrinėdamas jo prieglobsčio prašymą, neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir neatskyrė, ar pareiškėjas yra ekonominis migrantas, ar pabėgėlis. Taip pat pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvą terminą. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad jis nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

7. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti konfliktai nevyksta. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas pripažino, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo papasakota istorija apie persekiojimą dėl atsisakymo priverstinai tuoktis su nepilnamete mergina ir religijos pakeitimo nebuvo pagrįsta objektyviais duomenimis, nebuvo pakankamai nuosekli, detali bei konkreti, jo pasakojimui trūko informatyvumo.

9. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad atsakovas neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir neatskyrė ar pareiškėjas yra ekonominis migrantas, ar pabėgėlis. Pareiškėjas prieglobsčio prašymo nemotyvavo bloga savo ekonomine būkle ar negalėjimu gauti darbo kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su individualia pareiškėjo situacija ir tyrimo metu neprivalėjo būti vertinamos.

10. Atsakovas teigė išsamiai ir visapusiškai įvertinęs pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus bei pateikęs jų teisinį įvertinimą, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją.

11. Pasisakydamas apie pareiškėjo skunde išdėstytą nesutikimą su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria jis išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sienos, kadangi skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime.

12. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

14.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, kad kilmės šalyje jam gresia pavojus bei religinis persekiojimas.

14.2. Apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis yra religinis persekiojimas. Jis susipyko su tėvo (duomenys neskelbtini) bendruomene. Pareiškėjas yra musulmonas sunitas ir jam buvo liepta vesti 15 metų mergaitę, tačiau jis priešinosi vedyboms. Anot pareiškėjo, jis savo šeimai paaiškino, kad susipažino su kita, (duomenys neskelbtini) tikėjimo mergina, nori ją vesti ir pakeisti savo religiją (iš islamo pereiti į krikščionybę). Šeimai jo sprendimas pakeisti religiją buvo nepriimtinas, tėvas sakė, kad pagal šeimos tradicijas jis negali to padaryti. Toks pareiškėjo sprendimas lėmė jo šeimos priešiškumą. Prieglobsčio prašytojas tvirtino, kad po šio sprendimo jo šeima pradėjo jam grasinti, jis neturėjo jokių teisių ir buvo priverstas slaptytis. 2019 m. gruodžio 20 d. naktį jis buvo užpultas grupės asmenų, užpuolimo metu išnarinta jo ranka, po šio incidento kilo sveikatos problemų su nugara. Pareiškėjas negalėjo detaliai įvardyti, kas buvo jo užpuolikai, tačiau teigė, kad jį išgelbėjo vyras vardu (duomenys neskelbtini) – jis pasirūpino prieglobsčio prašytoju. Pareiškėjas patvirtino, kad paskutinis grasinimas, kurio jis sulaukė, buvo 2019 m. gruodžio 20 d., kai (duomenys neskelbtini) mieste (kur ir gyveno) jis buvo užpultas užpuolikų (penkių vyrų). Asmuo apklausos metu papildė, kad po šio įvykio gyveno pas (duomenys neskelbtini), tame pačiame (duomenys neskelbtini) mieste. 2020 m. kovo mėnesį pareiškėjas išvyko į Baltarusiją, ten studijavo. Paprašytas patikslinti pasakojimą apie persekiotojus pareiškėjas negalėjo įvardinti konkretaus persekiotojo, tačiau nurodė, kad sugrįžus į (duomenys neskelbtini) jo laukia mirtis.

15. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencijos, Įstatymo, Direktyvos 2008/115/EB, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Tvarka) nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuluota prieglobsčio bylose.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai iš esmės yra abstraktaus pobūdžio ir paremti hipotetinėmis prielaidomis apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) ir galimą persekiojimą. Pasakojimas apie kilmės šalyje kilusias problemas mažai patikimas, nėra pakankamai detalus ir informatyvus, istorija nėra pagrįsta kitais (išskyrus pareiškėjo pasakojimą) įrodymais.

17. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti Migracijos departamento surinkta informacija. Tyrimo metu atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) Konstitucijoje yra reglamentuota asmenų teisė laisvai pasirinkti ir išpažinti religiją, nustatytas religinės diskriminacijos draudimas; (duomenys neskelbtini) vyriausybė deda pastangas, siekdama suderinti kelių skirtingų religijų gyvenimą savo valstybės teritorijoje. (duomenys neskelbtini) įstatymai kriminalizuoja ankstyvą ir priverstinę santuoką – nurodoma, jog teisėtas santuokos amžius yra 18 metų, tačiau įstatyme kalbama apie įprastas nepilnamečių santuokas, kurios gauna abiejų tėvų arba teisėto globėjo sutikimą. Migracijos departamentas nustatė, kad 2021 m. rugsėjį (duomenys neskelbtini) įvyko karinis perversmas, kurio metu grupė kareivių paskelbė konstitucijos panaikinimą, sienų uždarymą ir komendanto valandą visoje šalyje. Nepaisant to, duomenų, kad po perversmo (duomenys neskelbtini) vyksta veiksmai, dėl kurių šalyje yra beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nėra. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, pareiškėjo nurodytoje pastarojoje jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini)) šiuo metu taip pat nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).

18. Teismas sprendė, kad tyrimo metu nenustatytas pareiškėjo individualus persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPBB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

19. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti egzistuojant individualioms aplinkybėms, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto bei kad jis, būdamas darbingo amžiaus jaunas vyras, pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, negalėtų (duomenys neskelbtini) įsikurti ir saugiai gyventi. Pareiškėjas nei apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nepaaiškino, kodėl nepasinaudojo vidinio persikėlimo galimybe ir nepersikėlė gyventi į kitą (duomenys neskelbtini) vietą, kurioje nebūtų persekiojamas savo šeimos. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas negalėtų ir toliau saugiai ir savarankiškai gyventi savo kilmės šalyje.

20. Teismas pripažino, kad savo skundą pareiškėjas iš esmės grindžia abstrakčiais subjektyvaus pobūdžio argumentais apie persekiojimą dėl atsisakymo privestinai tuoktis su tėvų išrinkta nepilnamete mergina ir religijos pakeitimo. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo 2019 m. gruodžio 20 d. sulauktas grasinimas ir smurtas buvo vienkartinis atvejis, daugiau per dvejų metų laikotarpį nepasikartojęs. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo įvardijamas persekiotojas (jo šeimos nariai ir kiti neįvardyti asmenys) nėra valstybinis subjektas ar šalies teritorijos dalį valdantis nevalstybinis subjektas. Pareiškėjo pasakojimas šioje dalyje yra abstraktus, nedetalizuotas, neinformatyvus, todėl abejotinas. Pareiškėjo pasakojimas apie galimą persekiojimą dėl atisakymo vesti tėvų išrinktą merginą bei noro pakeisti religiją vertintinas kritiškai ir savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų tikrumą. Byloje nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, jokių tai pagrindžiančių objektyvių ir patikimų įrodymų pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui.

21. Apskųstame sprendime teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

22. Remiantis Migracijos departamento tyrimo metu surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo nurodytoje kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

23. Apskųstame sprendime nurodyta, kad užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai kirtęs sieną, neturėjo kelionės dokumentų, buvo sulaikytas pareigūnų; prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįstas.

24. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti tikslą – užkirsti kelią nelegaliai migracijai – būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo manymu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, minėtą draudimo terminą sumažino iki dvejų metų.

25. Kadangi ginčijamo sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką teismo sumažinta iki dvejų metų, teismas nustatė pagrindą keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų.

28. Pareiškėjas teigia, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, kuriomis grindė savo prašymą, įrodė individualaus persekiojimo dėl religijos ir pavojaus jo sveikatai bei gyvybei grėsmę. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės valstybės informacija, kad 85 proc. gyventojų šalyje yra musulmonai, kurių tradicijoms yra būdingos priverstinės santuokos ir kraujo kerštas vykdant garbės nusikaltimus, siekiant apginti šeimos garbę. Nepaisant draudimų yra įprastos priverstinės santuokos, kurias toleruoja valdžia ir visuomenė. Be to, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai.

29. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjo individualią situaciją ir jo padėtį kilmės šalyje, neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę, surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjo padėtį.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo, teikto į skundą, argumentus, ir akcentuoja, kad:

31.1. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė.

31.2. Tyrimo metu nebuvo rasta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo kilmės valstybėje vyksta vidaus ar tarptautinis ginkluotas konfliktas. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

31.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai vadovaujamasi EPPB duomenimis apie saugumo padėtį Irake bei šioje valstybėje veikiančios (duomenys neskelbtini) aktyvumą. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) pilietis, ir Migracijos departamento priimtu sprendimu pareiškėjas nebuvo išsiųstas į (duomenys neskelbtini) paminėta informacija nėra aktuali šioje byloje.

31.4. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo nemotyvavo bloga savo ekonomine būkle ar negalėjimu gauti darbo kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su individualia pareiškėjo situacija ir tyrimo metu neprivalėjo būti vertinamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

35. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes jis nori pateikti paaiškinimus, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

36. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, jo paaiškinimus, teiktus apklausos metu, kitą bylos medžiagą, nepritaria pareiškėjo apeliacinio skundo argumentams apie jo nurodytų faktų pakankamumą prieglobsčio jam suteikimo kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą. Įvertinus pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį (jį persekioja giminaičiai dėl religinių motyvų, atsisakymo vesti nepilnametę mergaitę), padaryta pagrįsta išvada, kad nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojo baimę dėl jam gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo ar diskriminacijos jo kilmės valstybėje. Pritartina atsakovui, kad pareiškėjo tariamas persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjo nurodytu atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė. Taigi, pareiškėjas disponuoja galimybe reikalauti apsaugos savo kilmės šalyje panaudojant teisines priemones.

43. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nėra prielaidų išvadoms, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia smurto ir / ar kitokio pobūdžio persekiojimo pavojus, todėl spręstina, jog pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Nei atsakovas, nei teismas nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Šią išvadą patvirtina ir atliktas pareiškėjo pasakojimo vertinimas. Kaip matyti iš pareiškėjo parodymų, fizinį smurtą nuo užpuolikų jis patyrė tik 2019 m. gruodžio 20 d.; nuo to įvykio jis ramiai gyveno savo kilmės valstybėje. Taip pat nėra patikimų duomenų išvadai, kad šis pareiškėjo užpuolimas buvo susijęs būtent su jo atsisakymu paklusti šeimos reikalavimams, religiniais motyvais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepašalino jo išdėstytų aplinkybių trūkumų, neįvardino detalių, galinčių pagrįsti pasakojimą.

44. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę (teisinės gynybos priemonės, ekonominė situacija) nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame sprendime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip būtų palankiau pareiškėjui, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su įrodymų vertinimu, nepagrįsti (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis).

45. Pareiškėjas, kritikuodamas atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus, teigia, kad atsakovas neanalizavo ekonominio migranto bei pabėgėlio takoskyros, kas sąlygojo netinkamą prieglobsčio prašymo motyvų vertinimą.

46. Teisėjų kolegijos manymu, šis pareiškėjo argumentas neįrodo atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų neteisėtumo bei nepagrįstumo. Pareiškėjas nenurodė, kad jis realiai buvo patyręs spaudimą, grasinimus kilmės valstybėje, jis taip pat neįrodinėjo tam tikrų ekonominių sankcijų jų atžvilgiu taikymo, kas galėtų suponuoti išvadą apie pareiškėjo diskriminaciją, jo patiriamą nesaugumo jausmą. Nenustačius šių aplinkybių ir prielaidų pareiškėją vertinti kaip pabėgėlį, t. y. esant išvadai, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, suponuojančių pareiškėjo galimybę pasilikti Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie kilmės šalies ekonominę padėtį tyrimas nepagrįs jo, kaip pabėgėlio, statuso.

47. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju, kadangi šiuo metu joje nevyksta kariniai konfliktai. Atitinkamai, nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Taigi, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės šalį buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėstydamas argumentus apie atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų nepagrįstumą, neigė juose užfiksuotas išvadas, tačiau objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti jo paneigimo motyvus, apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Jūratė Varanauskaitė