495cf2c2-b6cf-4dfd-8f72-50d8233c8778 · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėjas Vytautas NorkūnasTeisėjas Audrius Sadauskas                                          Baudž. bylos Nr. 1A-599-72/2012                                                                                  Teisminio proceso Nr.1-50-1-00017-2011-9                                                                                           Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6. (S)                                                                                                                                                                                                                                              PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS                                                   N U T A R T I S                                           LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                                             2012 m. rugsėjo 21 d.

                                                                   Panevėžys                 Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Leonavičiui, gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Antanui Cemnolonskui, išteisintiesiems D.

J., R. G., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. ir R. G. iÅ¡teisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d., nepadarius jiems Å¡ios veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

J. R. M. ir D. M. pareikÅ¡ti 5000 Lt ir 2000 Lt civiliniai ieÅ¡kiniai palikti nenagrinėti.          Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :  D. J. ir R. G. buvo kaltinami tuo, kad 2011 m. sausio 18 d., veikdami bendrininkų grupe ir siekdami, kad J. R. M. ir jo sÅ«nus D. M. pripažintų vagysčių iÅ¡ UAB „N.“ faktÄ ir padarytÄ Å¾alÄ , atsiradusiÄ dėl galimai laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. sausio 18 d. neteisėtai pasisavinto krosnių kuro, bei jÄ atlygintų, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , nerealizuotÄ bei tariamÄ teisę ir atliko neteisėtus veiksmus, o bÅ«tent: 2011 m. sausio 18 d., apie 21 val. 30 min., tikslus laikas tyrimu nenustatytas, po D.

M. ir J. R. M. (kai Å¡is į sÅ«naus atvežtas talpas pylėsi krosnių kurÄ ) sulaikymo UAB „N.“ teritorijoje adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, D. J. pavartojant D. M., nuvesto į administracinėse patalpose esantį jo darbo kabinetÄ , atžvilgiu psichinę prievartÄ - atėmęs iÅ¡ Å¡io nukentėjusiojo mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , kad jis negalėtų paskambinti, ir grasindamas, kad uždarys į rÅ«sį, praneÅ¡ policijai, iÅ¡mes iÅ¡ mokyklos, „pasodins“ į kalėjimÄ , liepė raÅ¡yti bei padiktavo D.

M. pasiaiÅ¡kinimo tekstÄ , jog jis ne kartÄ savo tėvui padėjo vogti kurÄ , dėl ko įsipareigoja atlyginti įmonei padarytus nuostolius, taip priversdamas D. M. padiktuotÄ paaiÅ¡kinimÄ paraÅ¡yti, o R. G., tuo pačiu laiku tarnybinėse patalpose pavartodamas J. R. M. atžvilgiu psichinę prievartÄ - grasindamas, kad bus iÅ¡kviesta policija, kad „pasodins“ į kalėjimÄ , kad pakenks sÅ«nui, tai yra apie įvykį praneÅ¡ į jo mokyklÄ , spaudai, atims J. R. M. automobilį, duos jam į nosį, privertė J.

R. M. suraÅ¡yti jo diktuojamÄ pasiaiÅ¡kinimo tekstÄ , kad Å¡is iÅ¡ UAB „N.“ pavogė apie 500 (penkis Å¡imtus) litrų dyzelinio kuro ir sutinka atlyginti bendrovei padarytus nuostolius - 20 000 (dvideÅ¡imt tÅ«kstančių) litų, ir po to, kai nukentėjusieji, bÅ«dami atskirti vienas nuo kito, surašė jiems diktuojamus pasiaiÅ¡kinimus, tęsdami Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ ir toliau vartodami nukentėjusiųjų atžvilgiu psichinę prievartÄ (atskirai nuo nukentėjusiojo J. R. M. prieÅ¡ jo valiÄ UAB „N.“ administracinėse patalpose laikydami nukentėjusiojo sÅ«nų D.

M. bei grasindami pavieÅ¡inti D. M. dalyvavimo grobiant UAB „N.“ priklausantį kurÄ faktÄ ), privertė J. R. M. nuvykti į savo namus adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, paimti 4000 (keturis tÅ«kstančius) litų ir perduoti pinigus R. G. bei nurodė J. R. M. iki 2011 m. vasario 18 d. atlyginti UAB „N.“ likusiÄ tariamos padarytos žalos dalį - 16 (Å¡eÅ¡iolika tÅ«kstančių) litų.Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Audrius Leonavičius praÅ¡o panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo D.

J. pripažinti kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu vieneriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 2 p. ir 7 p., bausmės vykdymÄ atidėti vienerių metų Å¡eÅ¡ių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsipraÅ¡yti nukentėjusiųjų ir be institucijos, prižiÅ«rinčios bausmės vykdymo atidėjimÄ , sutikimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 4 p., taikyti jam baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmokÄ Ä¯ nukentėjusiųjų asmenų fondÄ .

R. G. pripažinti kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu vieneriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 2 p. ir 7 p., bausmės vykdymÄ atidėti vienerių metų Å¡eÅ¡ių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsipraÅ¡yti nukentėjusiųjų ir be institucijos, prižiÅ«rinčios bausmės vykdymo atidėjimÄ , sutikimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 4 p., taikyti jam baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmokÄ Ä¯ nukentėjusiųjų asmenų fondÄ .

Tenkinti nukentėjusiųjų pareikÅ¡tus civilinius ieÅ¡kinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad nesutinka su teismo nuosprendyje padaryta iÅ¡vada, jog nukentėjusiojo J. R. M. parodymai nėra nuoseklÅ«s, o kaltinamieji visada davė nuoseklius, tarpusavyje neprieÅ¡taraujančius bei iÅ¡samius parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos tyrimo metu nukentėjęs J. R. M. iÅ¡ esmės laikėsi savo pozicijos, kad prisipažinimÄ dėl dyzelinio kuro vagystės ir sutikimÄ atlyginti bendrovei padarytus nuostolius jis parašė bÅ«damas įbaugintas D.

J. ir R. G., kurie jam aiÅ¡kino, kad prieÅ¡ingu atveju iÅ¡kvies policijÄ , pavieÅ¡ins šį faktÄ sÅ«naus mokymosi įstaigoje, žiniasklaidoje ir taip pakenks sÅ«naus ateičiai, be to, atims J. R. M. automobilį. J. R. M. teisme taip pat patvirtino faktÄ , kad R. G. jam grasino fiziniu susidorojimu. Vertinant Å¡iuos nukentėjusiojo parodymus jau yra pagrindas teigti, kad J. R. M. atžvilgiu buvo vartojamas psichologinis smurtas kaip spaudimo priemonė, kad jis ne tik pripažintų faktÄ , jog grobė dyzelinį kurÄ , bet ir kaip galima greičiau atlygintų neva dėl to bendrovei, kurios akcininkai yra kaltinamieji, padarytÄ Å¾alÄ .

Mano, kad tai, jog iki nusivedant abu nukentėjusiuosius į administracines patalpas jiems akivaizdžiai nebuvo grasinama, negalima daryti iÅ¡vados, kad D. J. ir R. G. nevartojo psichologinio smurto jų atžvilgiu. Teismas nukentėjusiojo D. M. parodymus, kad versdamas raÅ¡yti paaiÅ¡kinimÄ D. J. jį gÄ sdino, vertino kritiÅ¡kai, motyvuodamas tuo, kad tokių grasinimų J. R. M. ir kiti liudytojai negirdėjo. Tačiau mano, kad vadovautis tokiu motyvu negalima, nes kabinete, kur Å¡is nukentėjusysis rašė paaiÅ¡kinimÄ , buvo tik jis ir kaltinamieji, o savo tėvÄ J.

R. M. sÅ«nus D. M. pamatė tik maždaug po dviejų valandų, kada jam buvo leista iÅ¡eiti iÅ¡ kabineto į laukÄ , kur D. J. jį ir jo tėvÄ dar fotografavo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kodėl D. M. UAB „N.“ patalpose buvo iÅ¡laikytas daugiau kaip dvi valandas, be to, kodėl abu nukentėjusieji buvo laikomi atskirai. Mano, kad Å¡iÄ aplinkybę taip pat galima vertinti kaip psichologinio smurto požymį, kadangi taip buvo daromas spaudimas tiek J. R. M., tiek ir jo sÅ«naus atžvilgiu, kad Å¡ie prisipažintų ne tik apie pasikėsinimÄ Ä¯vykdyti vagystę, bet ir tariamai anksčiau įvykdytas kuro vagystes bei sutiktų atlyginti padarytÄ Å¾alÄ .

Be to, D. M. tvirtina, kad D. J. iÅ¡ jo atėmė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , kad niekas negalėtų jam prisiskambinti. Ir nors pats kaltinamasis D. J. šį faktÄ neigia, jį įrodo liudytojos L. M. parodymai, kad ji negalėjo prisiskambinti savo sÅ«nui. Mano, kad esant Å¡ioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad D. M. ir J. R. M. savanoriÅ¡kai sutiko paraÅ¡yti paaiÅ¡kinimÄ , jog vogė iÅ¡ UAB „N.“ dyzelinį kurÄ . Nurodo, kad nors kaltinamieji D. J. ir R. G. neigia, kad J. R. M. buvo nurodyta raÅ¡yti, kokiÄ pinigų sumÄ jis turi sumokėti kaip atlygį už bendrovei padarytus nuostolius, tačiu nėra pagrindo Å¡iais jų parodymais tikėti.

NelogiÅ¡ka yra tai, kad J. R. M. pats, niekieno neverčiamas užrašė pinigų sumÄ , kuriÄ jis neva sumokės. Todėl darytina iÅ¡vada, kad įraÅ¡yti konkrečiÄ pinigų sumÄ jam kažkas nurodė. Pats J. R. M. parodė, kad paaiÅ¡kinimo tekstÄ jam padiktavo R. G., kuris pasakė J. R. M. raÅ¡yti jo padiktuotÄ pinigų sumÄ . Atkreipia dėmesį į tai, kad žala UAB „N.“ galėjo atsirasti ir dėl to, kad dyzelinis kuras be realios apskaitos, mažesne nei rinkos kaina, buvo realizuojamas fiziniams asmenims, nors pagal veiklos pobÅ«dį bendrovė negalėjo jo pardavinėti fiziniams asmenims.

Taigi logiÅ¡ka, kad iÅ¡gÄ sdintas J. R. M. ir parašė viskÄ , kas jam buvo padiktuota, bei sutiko atiduoti namuose turėtus pinigus. Mano, kad jeigu Å¡is susitarimas nebuvo prievartinis, kodėl R. G. su J. R. M. važiuojant į pastarojo namus paimti pinigų, kartu nebuvo parvežtas D. M.. Daro iÅ¡vadÄ , kad D. M. prievarta buvo laikomas UAB „N.“ patalpose kaip garantas, kol J. R. M. vykdys kaltinamųjų reikalavimus ir atiduos pinigus. Kad abu kaltinamieji elgėsi neteisėtai rodo ir tas faktas, jog jie iki Å¡ios bylos nagrinėjimo teisme grÄ Å¾ino J.

R. M. neteisėtai iÅ¡reikalautus bei jiems perduotus 4000 Lt. Be to, po D. J. kreipimosi į teisėsaugos institucijas iÅ¡ tiesų buvo nustatyta, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis J. R. M. pasikėsino įvykdyti vagystę iÅ¡ UAB „N.“, o faktas, kad kurÄ jis vogė dar iki 2011 m. sausio 18 d. nepasitvirtino, kaip ir tas faktas, jog pasikėsinant grobti dyzelinį kurÄ dalyvavo J. R. M. sÅ«nus D. M.. Mano, jog tai taip pat įrodo, kad 2011 m. sausio 18 d. D. M. dvi valandas buvo sulaikytas be jokio pagrindo, jis ir J.

R. M., vartojant psichologinį smurtÄ , neteisėtai priversti raÅ¡yti tai, ko neįvykdė, bei prisižadėti atlyginti nuostolius, kurių realiai nepadarė. Kad kaltinamųjų veiksmuose buvo savavaldžiavimo požymių iÅ¡ esmės sutinka ir apylinkės teismas, tačiau atsižvelgęs į jo pobÅ«dį, tai vertina kaip administracinės teisės pažeidimÄ . Su tokiu teismo vertinimu nesutinka, kadangi įstatymo leidėjas savavaldžiavimÄ Ä¯vardija kaip nusikaltimÄ , jeigu yra dvi sÄ lygos – dėl neteisėtų kaltinamųjų veiksmų padaryta didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, arba psichinės ir fizinės prievartos pavartojimas.

Mano, kad abu Å¡ie požymiai, kurie savavaldžiavimÄ Ä¯vardija kaip nusikalstamÄ veikÄ , nagrinėjamoje byloje yra ir kaltinamieji D. J. bei R. G. turi bÅ«ti pripažinti kaltais ir nubausti už BK 294 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymÄ .Teismo posėdyje nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka prokuroras praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti, iÅ¡teisintieji bei jų gynėjai advokatai praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.                   IÅ¡nagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamÄ jÄ bylÄ bei skundžiamÄ teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas, aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Spręsdamas D. J. ir R. G. kaltumo klausimÄ , pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, kad D. J. ir R. G. nepadarė veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., ir juos dėl jiems pareikÅ¡tų kaltinimų iÅ¡teisino.           Apeliaciniu skundu prokuroras iÅ¡ esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Tačiau kolegija pažymi, kad įstatymas nustato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos.

Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata pateikta BPK 20 str. 5 d. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimų argumentavimu. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir iÅ¡tirtus įrodymus.

Skundžiamas teismo nuosprendis ir jame apraÅ¡ytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, pakankamÄ dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, ir visiÅ¡kai pagrįstai konstatavo, jog bylos įrodymų visuma patvirtina, kad D. J. ir R. G. veiksmuose nėra jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., sudėties. Nepažeisti ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. numatyti reikalavimai: nuosprendyje iÅ¡dėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų, kuriais teismas grindė savo nuosprendį, teisėtumu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo iÅ¡tirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis iÅ¡vadomis, su jomis visiÅ¡kai sutinka.          Pagal BK 294 str. 2 d. atsakomybė kyla tam, kuris nesilaikydamas įstatmų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ arba pripažįstamÄ , bet nerealizuotÄ savo ar kito asmens tikrÄ ar tariamÄ teisę, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartÄ nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui.

Savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėtis reikalauja, kad bÅ«tų nustatytas objektyvusis požymis – savavaliÅ¡kas vykdymas ginčijamos, bet nerealizuotos savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės, taip pat psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo faktas. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, Å¡i veika padaroma tik tyčia, t. y. asmuo suvokia savo veiksmų neteisėtÄ ir savavaliÅ¡kÄ pobÅ«dį, numato ir Å¡ių padarinių nori arba jų nenori, bet sÄ moningai leidžia jiems atsirasti.

           D. J. ir R. G. buvo kaltinami tuo, kad nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , nerealizuotÄ bei tariamÄ teisę, pavartodami nukentėjusiųjų J. R. M. ir D. M. atžvilgiu psichinę prievartÄ . Tačiau kolegija visiÅ¡kai sutinka su apylinkės teismo padaryta iÅ¡vada, kad iÅ¡tirti įrodymai nepatvirtina iÅ¡teisintiesiems inkriminuojamų veiksmų, o ir jų veiksmuose nėra tyčios atlikti neteisėtus savavaliÅ¡kus veiksmus. Byloje nustatyta, kad UAB „Naftėnas“ akcininkai - iÅ¡teisintieji D.

J. (yra ir įmonės generalinis direktorius) bei R. G. kartu su apsaugos darbuotojais užklupo bendrovės teritorijoje sargu dirbusį nukentėjusįjį J. R. M. darbo metu darantį nusikalstamÄ veikÄ , t. y. vagiantį UAB „N.“ kurÄ . Kuro vagystės faktÄ nuo pat pradžių pripažino ir nukentėjusysis J. R. M.. Dėl Å¡io fakto iÅ¡teisintieji D. J. ir R. G. policijos pareigÅ«nų nekvietė, tačiau vėliau pats J. R. M. parašė policijai pareiÅ¡kimÄ , kuriame nurodė, jog UAB „N.“ direktorius D.

J. bei jo pavaduotojas R. G. prieÅ¡ jį ir jo sÅ«nų D. M. (jis taip pat buvo sulaikytas bendrovės teritorijoje) vartojo psichinę prievartÄ , grasinimus pavartoti fizinį smurtÄ ir privertė paraÅ¡yti prisipažinimo raÅ¡tÄ , kad jiems yra skolingas 20 000 Lt, vėliau privertė jiems sumokėti 4000 Lt bei įsipareigoti sumokėti likusiÄ 16 000 Lt sumÄ . Bijodamas dėl savo ir savo Å¡eimos narių sveikatos jis sutiko D. J. ir R. G. sumokėti 16 000 Lt. Nors prokuroras apeliaciniame skunde ir nurodo, kad nukentėjusiojo J.

R. M. parodymai apylinkės teismo nepagrįstai buvo įvertinti kaip nenuoseklÅ«s, kolegija visiÅ¡kai sutinka su tokiu skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo nukentėjusiojo J. R. M. parodymų vertinimu. Kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo J. R. M. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtinęs, kad prisipažinimÄ dėl dyzelinio kuro vagystės ir sutikimÄ atlyginti bendrovei padarytus nuostolius jis parašė bÅ«damas įbaugintas R. G., kuris jam aiÅ¡kino, kad prieÅ¡ingu atveju jis iÅ¡kvies policijÄ , pasodins jį į kalėjimÄ , atims automobilį, pavieÅ¡ins šį faktÄ sÅ«naus mokymosi įstaigoje, žiniasklaidoje ir taip pakenks sÅ«naus ateičiai, taip pat grasino jam duoti į nosį, jei jis (nukentėjusysis J.

R. M.) neraÅ¡ys jo (iÅ¡teisintojo R. G.) diktuojamo teksto, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis J. R. M. jau parodė pats prašęs iÅ¡teisintųjų nekviesti policijos pareigÅ«nų, kad tai nepakenktų sÅ«naus ateičiai. Taip pat parodė, kad nei įmonės savininkai, nei apsaugos darbuotojai fizinės ar psichinės prievartos jo bei jo sÅ«naus atžvilgiu nevartojo, kad su jo sÅ«numi buvo elgiamasi mandagiai, niekas jo nemušė ir negÄ sdino, kad sÅ«nus su D. J. pats ėjo į antrÄ aukÅ¡tÄ , į įmonės savininko kabinetÄ , kadangi „buvo savitarpio supratimas“, o pareiÅ¡kimÄ policijai parašė, nes neturėjo pinigų sumokėti savo pasiaiÅ¡kinime nurodytÄ sumÄ .

Tokie nukentėjusiojo J. R. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai sutampa su iÅ¡teisintųjų D. J. ir R. G. paaiÅ¡kinimais, kurie, prieÅ¡ingai nei nukentėjusiojo J. R. M. parodymai, viso ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu buvo nuoseklÅ«s, iÅ¡samÅ«s ir tarpusavyje neprieÅ¡taraujantys. IÅ¡teisintieji D. J. ir R. G. viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad jie turėjo pagrindÄ Ä¯tarti nukentėjusįjį J. R. M. daroma nusikalstama veika, nes jų pastebėti iÅ¡ įmonės teritorijos kuro dingimo faktai sutapdavo bÅ«tent su jo budėjimo grafiku.

IÅ¡teisintųjų teigimu, jie peržiÅ«rėję vaizdo įraÅ¡Ä pastebėjo, kad daug kartų per J. R. M. budėjimÄ bÅ«davo iÅ¡jungiama įmonės teritorijos Å¡viesa, atidaromi vartai ir į teritorijÄ Ä¯leidžiamas automobilis. Per jų stebimÄ budėjimÄ J. R. M. elgėsi kaip visada – iÅ¡jungė įmonės teritorijos Å¡viesÄ , atidarė vartus, įleido automobilį, uždarė vartus ir vėl įjungė Å¡viesÄ . Jiems kartu su apsaugos darbuotojais per tvorÄ patekus į įmonės teritorijÄ , J.

R. M. buvo užkluptas vagiantis kurÄ , o vėliau įmonės teritorijoje buvo pastebėtas ir jo sÅ«nus D. M.. IÅ¡teisintieji paaiÅ¡kino, kad nukentėjusysis J. R. M. pripažino vogęs kurÄ ir pats jų prašė nekviesti policijos dėl sÅ«naus, kadangi jis mokėsi 12 klasėje. IÅ¡teisintųjų teigimu, jie jokios psichinės prievartos nei prieÅ¡ tėvÄ , nei prieÅ¡ sÅ«nų M. nevartojo, kÄ raÅ¡yti paaiÅ¡kinimuose jiems nenurodė, paaiÅ¡kinimų tekstų nediktavo. Pats J. R. M. savo paaiÅ¡kinime nurodė įmonei padarytų nuostolių grobiant kurÄ sumÄ - 20 000 Lt bei pasiÅ«lė atiduoti namuose turimus 5000 Lt, dėl ko iÅ¡ J.

R. M. namų buvo paimti 4000 Lt, kurie buvo įneÅ¡ti į įmonės kasÄ . Abu M. gailėjosi, todėl jų pasigailėjo ir policijos nekvietė. Kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais iÅ¡teisintųjų parodymais, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Ä®vykio metu buvęs vienas iÅ¡ apsaugos darbuotojų V. D. teisme patvirtino, kad jokios prievartos nei J. R. M., nei jo sÅ«naus D. M. atžvilgiu niekas nevartojo, negirdėjo, kad kas jiems grasintų, o užtikti vyrai su įmonės savininkais į administracines patalpas ėjo savo noru.

Liudytojas R. J. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad jam paskambinęs J. R. M. prisipažino įvykdęs nusikalstamÄ veikÄ bei sakė, jog pats nurodė kokiÄ sumÄ susitarė kompensuoti įmonei. Liudytoja L. M. teisme tvirtino, kad smurto prieÅ¡ sÅ«nų D. M. niekas nevartojo, o ir pats vyras J. R. M., grįžęs su R. G. į namus pasiimti pinigų, pasisakė, jog apsivogė ir dėl to reikia atlyginti padarytÄ Å¾alÄ . Prievartos prieÅ¡ nukentėjusiuosius vartojimo fakto nepatvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinti bei teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirti įrodymai.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė ir nukentėjusiojo D. M. parodymais. Nukentėjusysis D. M. pirminėje apklausoje parodęs, kad vienas iÅ¡ savininkų jį suėmęs už kaklo nusivedė į kabinetÄ , kur grasindamas pavartoti prievartÄ , privertė paraÅ¡yti paaiÅ¡kinimÄ , vėlesnėje apklausoje bei teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog D. J. į savo kabinetÄ jį nusivedė paėmęs už rankos ir tik ten vartojo psichinę prievartÄ jo atžvilgiu. Tačiau tokie nukentėjusiojo D.

M. parodymai prieÅ¡tarauja ne tik jo tėvo J. R. M. teisme duotiems parodymams, kad prieÅ¡ jo sÅ«nų D. M. jokia prievarta ar grasinimai nebuvo pavartoti, kad su jo sÅ«numi buvo elgiamasi mandagiai, niekas jo nemušė ir negÄ sdino, kad sÅ«nus su D. J. pats ėjo į antrÄ aukÅ¡tÄ , bet ir kitiems pirmiau aptartiems bylos įrodymams. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad J. R. M. teisme patvirtino faktÄ , jog R. G. jam grasino fiziniu susidorojimu. Tačiau kaip matyti iÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo, šį faktÄ nukentėjusysis J.

R. M. patvirtino tik po to, kai teisėjas pagarsino jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Be to, nukentėjusysis J. R. M. teisme tvirtino, kad R. G. grasino jam „duoti į snukį“, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog R. G. grasino jam duoti „į nosį“, kas tik rodo, kad nukentėjusiojo J. R. M. parodymai yra nenuoseklūs ir jais remtis negalima. Taigi išskyrus pačių nukentėjusiųjų nenuoseklius bei tarpusavyje nesutampančius parodymus, daugiau jokie kiti bylos įrodymai nepatvirtina, jog išteisintieji D.

J. ir R. G. bÅ«tų pavartoję J. R. M. ir jo sÅ«naus D. M. atžvilgiu psichinę ar fizinę prievartÄ ar kad Å¡iuos asmenis prievarta bÅ«tų laikę įmonės patalpose arba juos bÅ«tų privertę raÅ¡yti diktuojamus pasiaiÅ¡kinimo tekstus. Bylos įrodymai aiÅ¡kiai patvirtina, kad nukentėjusysis J. R. M. ir D. J. su R. G. bendravo tarpusavio susitarimo pagrindu, kurio iniciatoriumi buvo pats užkluptas darantis nusikalstamÄ veikÄ nukentėjusysis J. R. M., o tai neleidžia konstatuoti psichinės ar fizinės prievartos pavartojimo fakto.

Policijos pareigÅ«nai nebuvo kviečiami pačiam nukentėjusiajam J. R. M. praÅ¡ant dėl sÅ«naus D. M., kurį jis siekė apsaugoti, ateities, todėl, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nėra pagrindo teigti, jog patys iÅ¡teisintieji D. J. ir R. G. bÅ«tų pasirinkę įstatymų nenumatytÄ savo teisės realizavimo ar įgyvendinimo bÅ«dÄ . Be to, kolegija visiÅ¡kai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo iÅ¡vada, kad net ir tuo atveju, jei iÅ¡teisintieji ir pasakė, jog įduos J.

R. M. bei jo sÅ«nų D. M. policijai, tokio jų pareiÅ¡kimo negalima laikyti psichologiniu smurtu, kadangi J. R. M. pats pripažino bandęs pavogti įmonei priklausantį turtÄ , o praneÅ¡imas policijos pareigÅ«nams apie vydomÄ nusikalstamÄ veikÄ negali bÅ«ti laikomas psichologiniu smurtu tuo atveju, kai asmuo pats pripažįsta vogęs. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė nukentėjusysis J. R. M., paskata kreiptis į policijÄ buvo jo nenorėjimas mokėti pinigų, kuriuos jis buvo prižadėjęs sumokėti kaip už padarytÄ Å¾alÄ , o ne jo atžvilgiu padaryti kokie tai neteisėti veiksmai.

          Atsižvelgusi į visas pirmiau iÅ¡dėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų J. R. M. ir D. M. nenuosekliais ir tarpusavyje nesutampančiais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir iÅ¡tirti įrodymai, negalima. Kolegija pažymi, kad bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikÅ¡mingos sprendžiant bylÄ aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ nekyla jokių pagrįstų abejonių.

Šiuo atveju buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas, tačiau kaltinimo pateikti įrodymai visiškai neatlaikė konkurencijos prieš kitas objektyvias byloje nustatytas D. J. ir R. G. teisinančias aplinkybes. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos byloje surinktais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o šiuo atveju ištirti įrodymai nepatvirtina D.

J. ir R. G. inkriminuojamų veiksmų, todėl jie teisėtai ir pagrįstai išteisinti kaip nepadarę BK 294 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos. Vertinant esamas aplinkybes apeliacinio skundo prašymai pripažinti D. J. ir R. G. kaltais pagal BK 294 str. 2 d. atmetami kaip nepagrįsti.Pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti nukentėjusiųjų J. R. M. ir D. M. pareikštus civilinius ieškinius nenagrinėtus, kadangi D. J. ir R. G. pagal BK 294 str. 2 d. išteisinti, nepadarius jiems šios veikos, yra pagrįstas, nukentėjusiųjų pareikšti civilinių ieškinių klausimai skundžiamu nuosprendžiu išnagrinėti teisingai.

BPK 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, civilinis ieÅ¡kinys turi bÅ«ti paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju nukentėjusieji turi teisę pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgusi į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė :

             Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                            Tomas Zdanavičius Teisėjai                                                                                                   Pranas Å imkus                                                                                                                          Sigitas Bagdonavičius                                                                                                               Â