2015-12-21 Nr. AB-24915-3-62-3-01706-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2424-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01706-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas N. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4–8).

Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. liepos 25 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas apie 12 kv. m, periodiškai buvo kalinamas su daugiau nei dviem, penkiais asmenimis. Tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant šiuo metu galiojančius įstatymus ir teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko patyrė didžiulę moralinę žalą. Daug kartų kreipėsi žodžiu į kalėjimo administraciją dėl blogų sąlygų, bet niekas nereagavo ir nebandė pakeisti esamos padėties. Šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indus, dėl ko teko nuolatos valgyti iš riebaluotų indų. Dėl kalinimo perpildytose kamerose neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai. Daug kartų kvietėsi psichologą, bet prašymai nebuvo registruojami. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, nuolatos galvodavo apie savižudybę. Žymiai pablogėjo sveikata: prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, sutriko normalus, visavertis gyvenimas ir dėl to pasidarė uždaras, nebemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, prarado visišką pasitikėjimą savimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 16–19).

Atsakovas nurodė, jog visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje kamerose buvo laikomas 395 pilnas paras. Kauno tardymo izoliatorius pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laiko tarpais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Kauno tardymo izoliatoriaus kameros įrengtos taip, kaip reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Kauno higienos centro patikrinimo aktuose nėra pareikšta pastabų dėl kamerų įrengimo ar antisanitarinių sąlygų. Taisyklėse nenumatyta tiekti šiltą vandenį į kameras, o pasišildyti vandenį kamerose laikomi asmenys gali savo virduliais ar vandens šildytuvais. Todėl laikė, kad pareiškėjas, žinodamas tardymo izoliatoriaus tvarką, pats nesiėmė priemonių turėti šilto vandens indams išsiplauti. Pažymėjo, kad į kameras tiekiami šveitimo milteliai, kurie nuriebalina daiktus juos plaunant ir šaltu vandeniu. Pareiškėjo teiginys, kad turėjo valgyti iš riebaluotų indų, neturi jokio pagrindo. Būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti kieme, naudotis sporto kiemeliu, teniso kambariu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje. Pažymėjo, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų raštu į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Manė, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 60–64) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui N. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 597 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos skundo dalies netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsnių, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkto nuostatomis.

Pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI 2014 m. gruodžio 5 d. pažymos Nr. 11-8462 „Apie N. S. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. liepos 11 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 165, 347, 157, 242, 346, 336. Iš teismui pateiktos Kauno TI 2014 m. gruodžio 5 d. pažymos Nr. 11-8462 apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 278 paras, iš kurių 71,5 paros jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.

Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,43 kv. m iki 3,28 kv. m, todėl konstatuota, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Akivaizdu, kad 71,5 paros pareiškėjas kalėdamas perpildytose Kauno TI kamerose patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 8 straipsnių nuostatos, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nebuvo pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21, 27, 2 punktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės išsiplauti indus ir teko nuolat valgyti iš riebaluotų indų, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas, o byloje nebuvo duomenų, kad tokios priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos, šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas.

Teismas rėmėsi Taisyklių 21 punktu, kuriame nenurodytas kiemų dydis, ir iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Kauno tardymo izoliatoriuje yra įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kuriuose suimtieji ir nuteistieji gali pasivaikščioti Kauno Tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr.1-29 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas“ nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog būtent jo kalinimo Kauno TI metu atsakovai pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, jog dėl jo pažeistos pasivaikščiojimo gryname ore teisės (Bausmių vykdymo kodekso 103 str., Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str.) jis kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo apribotos galimybės pasivaikščioti lauke pripažintos nepagrįstomis (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo(žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.) praktika.

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju, teismo vertinimu, kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžta, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1124/2014) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 50 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 597 Eur (2061,32 Lt), kuri ir priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, o kita pareiškėjo skundo dalis netenkinta kaip nepagrįsta.

III. Pareiškėjas N. S. apeliaciniu skundu (b. l. 69–71) prašo patenkinti jo skundą visiškai ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos.

Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino, jog kameros be to yra apstatytos baldais ir kitu inventoriumi, kuris užima bendrą plotą. Dėl naudojimosi riebaluotais indais, pažymi, jog milteliai „Dosia“, kuriuos mini atsakovas, yra skirti unitazo ir praustuvo šveitimui. Jokio prietaiso vandeniui pasišildyti pareiškėjas neturėjo. Nurodo, kad pareiškėjo kalinimas pažeidė Lietuvos ir Europos teisės aktus ir toks kalinimas jam sukėlė kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamą kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76–78) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir spręsti klausimą dėl baudos skyrimo pareiškėjui už piktnaudžiavimą apeliaciniu procesu.

Pažymi, kad HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog kamerų patalpose sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens sistema – tokia yra įrengta Kauno tardymo izoliatoriuje. Įsakyme Nr. V-124 nenurodyta, jog vienam kalinčiam asmeniui tenkantis plotas apskaičiuojamas atmetant kameros apstatymo ir įrengimų užimamus plotus. Pareiškėjas melagingai teigia, kad šveitimo milteliai tinka tik unitazų ir praustuvo šveitimui, kadangi etiketėje nurodyta, jog jie tinka it indams virtuvėje. Atkreipia dėmesį, kad šildymo prietaisus kalinami asmenys įsigyja patys. Tvirtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su tardymo izoliatorių įrengimą ir eksploatavimą reguliuojančiais teisės aktais, bei užrašais ant šveitimo miltelių etiketės. Todėl jo veiksmas, paduodant apeliacinį skundą, laikytinas objektyviai nesąžiningu veiksmu, nukreiptu prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išsprendimą, t. y. pripažintinas kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui, jo teigimu, padaryta jį laikant Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 71,5 paros buvo kalinamas perpildytose Kauno TI kamerose, o kitus pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų atmetęs kaip nepagrįstus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 597 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, visų pirma pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, taip pat kad buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nagrinėjamam ginčui taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija), kurio 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktos 2014 m. gruodžio 5 d. pažymos apie N. S. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje Nr. 11-8462 (b. l. 25–31) matyti, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. liepos 11 d. buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 14,55 kv. m iki 16,40 kv. m, kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 2 iki 6, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,60 kv. m iki 8,15 kv. m. Atsižvelgiant į šios pažymos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas iš viso 71,5 paros Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniu, neatitinkančiose, kamerose. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. liepos 11 d. 71,5 paros nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, dėl ko pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerose nebuvo šilto vandens, dėl ko jis negalėjo išplauti riebaluotų indų. HN 76:2010 (2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Remiantis šios Higienos normos 27 punktu, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į šį reglamentavimą, matyti, jog šios normos nenumato reikalavimo įvesti karšto vandens sistemas kamerose, todėl pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo argumentą dėl šilto vandens kamerose nebuvimo pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis neturėjo prietaiso vandeniui pasišildyti, atkreiptinas dėmesys, jog teisės aktai nenumato tardymo izoliatorius pareigos išduoti tokius prietaisus asmenims. Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalis nustato, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytas nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiamų naudotis įsigytų ar perduotų daiktų sąrašas, tarp kurių numatyti ir vandens šildytuvai bei vandens virduliai. Taigi, pareiškėjas turi teisę naudoti savo įsigytą ar perduotą vandens šildymo prietaisą, o tai, kad jis tokio prietaiso neturi, nereiškia atsakovo neteisėtų veiksmų.

Taip pat ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl išduodamų miltelių „Dosia“ netinkamumo plauti indus nėra pagrįsti. Atsakovo į bylą pateikta etiketės kopija (b. l. 79) patvirtina, kad šie milteliai tinka ir indams virtuvėje. Todėl ir dėl priemonių indams plauti išdavimo į kameras pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, o 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Kauno tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 iki 7 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1992-624/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-811-442/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Atsižvelgdama į minėtas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui pirmosios instancijos teismo nustatyta 597 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati, pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 14 481 Eur.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyręs bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo N. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan