2018-02-28 Nr. AB-4075-3-62-3-01867-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1075-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01867-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. Marijampolės pataisos namuose kilo riaušės, kurių metu jis buvo sužalotas kitų nuteistųjų, o Marijampolės pataisos namų pareigūnai nesiėmė jokių priemonių apsaugoti pareiškėją nuo smurto ir sustabdyti riaušes. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, baimę. Pareiškėjas teigė, kad į teismą nesikreipė anksčiau, kadangi bijojo, jog su juo bus susidorota.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. Marijampolės pataisos namuose buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl to, jog grupė nuteistųjų išsiveržė iš 5-7 lokalinių sektorių, pažeidė viešąją tvarką, niokojo turtą, panaudojo smurtą. Tą pačią dieną 2, 3, 4 lokalinių sektorių nuteistieji taip pat organizavo puolimą prieš 5-7 sektorių nuteistuosius. Pareiškėjas dėl 2012 m. rugsėjo 1 d. įvykių buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių aiškių jam padarytos žalos įrodymų nepateikė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat 2012 m. rugsėjo 1 d. įvykių Marijampolės pataisos namuose, lėmusių jo sužalojimą. Pareiškėjui nebuvo suvaržyta teisė domėtis teisės aktais, kreiptis pagalbos į pataisos namų administraciją, prašyti teisinės pagalbos, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 14 d., todėl skundo reikalavimui praleido ieškinio senaties terminą.

7. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog jis bijojo susidorojimo, todėl nesikreipė į teismą anksčiau, yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pataisos namų pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat 2012 m. rugsėjo 1 d. įvykių, tačiau į teismą kreipėsi daugiau nei po ketverių metų. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas atsakovo prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų (neveikimo) taikė trijų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 8. Pareiškėjas K. K. apeliaciniu skundu prašo netaikyti senaties termino ir priteisti patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad buvo gąsdinamas, todėl niekur nesikreipė, bijodamas susidorojimo. Pareiškėjas nurodo, kad situacijai aprimus ir pasibaigus grasinimams, jis nedelsdamas kreipėsi į teismą.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui K. K. už tai, kad Marijampolės pataisos namuose 2012 m. rugsėjo 1 d. kilus riaušėms jis patyrė sužalojimus, už kuriuos, pareiškėjo teigimu, atsakingi Marijampolės pataisos namai.

11. Byloje nustatyta, kad Marijampolės pataisos namuose 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl to, jog grupė nuteistųjų išsiveržė iš 5-7 lokalinių sektorių, pažeidė viešąją tvarką, niokojo turtą, panaudojo smurtą, 2, 3, 4 lokalinių sektorių nuteistieji organizavo puolimą prieš 5-7 sektorių nuteistuosius. Pareiškėjas dėl 2012 m. rugsėjo 1 d. įvykių buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, 1.127 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 14 d. praleidęs ieškinio senaties terminą. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl skundą atmetė.

12. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad į teismą anksčiau nesikreipė dėl to, jog bijojo susidorojimo.

13. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

14. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

15. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pasibaigus ieškinio senaties terminui.

16. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimo, be to, pastarojo nurodytos aplinkybės dėl grasinimų susidoroti, pagrįstai nepripažintos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises. Nors pareiškėjas nurodė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, kadangi bijojo susidorojimo, tačiau administracinėje byloje nėra duomenų, jog jam būtų grasinama susidoroti, jei pareiškėjas kreipsis į teismą. Be to, pareiškėjas aplinkybių apie grasinimus dėl kreipimosi į teismą nagrinėjamoje byloje nedetalizavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis delsė kreiptis į teismą, nes bijojo, jog su juo bus susidorota, nėra pagrįsta.

19. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė