2013-09-23 Nr. AB-5422-3-61-3-02400-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1250/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02400-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos banko skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos bankas skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2012 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. SPR-74 „Dėl publikacijose „Tyrėjais tapę politikai kasasi gilyn“ („Lietuvos rytas“, 2012 m. vasario 29 d., Nr. 49/6412; tinklalapis www.lrytas.lt) paskelbtos informacijos (toliau – ir Sprendimas); patenkinti pareiškėjo skundą „Dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ 2012-02-29 publikacijoje „Tyrėjais tapę politikai kasasi gilyn“ paskelbtos informacijos“, pateiktą Žurnalistų etikos inspektoriui; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. vasario 29 d. UAB „Lietuvos rytas“ leidžiamame dienraštyje „Lietuvos rytas“ (Nr. 49 (6412) 1 ir 3 puslapiuose publikavo straipsnį „Tyrėjais tapę politikai kasasi gilyn“, kuriame buvo paskelbtas tikrovės neatitinkantis ir pareiškėjo dalykinę reputaciją pažeidžiantis teiginys: „Komisijos pakviestas „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius G. V. parlamentarams tvirtino iš buvusio „Snoro“ prezidento R. B. kelis kartus girdėjęs, kad Lietuvos banko vadovas V. V. jį raginęs dėl ramesnio gyvenimo atsisakyti „Lietuvos ryto“, reikliai vertinančio prezidentės veiklą, akcijų („Snoras“ turėjo kiek daugiau kaip trečdalį „Lietuvos ryto“ akcijų)“ (toliau – ir Teiginys).

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į atsakovą ir paprašė konstatuoti, kad, paskelbdami ginčo teiginius, tretieji suinteresuoti asmenys pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies ir 41 straipsnio nuostatas, taip pat įspėti trečiuosius suinteresuotus asmenis dėl šių pažeidimų bei įpareigoti juos paneigti tikrovės neatitinkančią ir pareiškėjo dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją. Pažymėjo, kad Inspektorius, konstatavęs, jog ginčo teiginys yra žinia, ir pripažinęs pareiškėjo skundą nepagrįstu, turėjo nuspręsti, jog Teiginyje nėra žeminančio pobūdžio informacijos, tačiau to nepadarė.

Nurodė, kad teiginiu pranešama vienareikšmiškai suprantama žinia, jog pareiškėjo atstovas (Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. V.) ragino trečiojo suinteresuoto asmens (UAB „Lietuvos rytas“, leidžiančio laikraštį „Lietuvos rytas“) akcininką (banko „Snoras“ prezidentą R. B.) vardan ramesnio gyvenimo atsisakyti turimų akcijų. Pabrėžė, kad taip pranešama žinia, jog pareiškėjo atstovas, naudodamasis einamomis pareigomis, elgėsi peržengdamas suteiktos kompetencijos ribas, o jo elgesyje yra baudžiamųjų veikų (turto prievartavimo bei piktnaudžiavimo) požymių.

Pareiškėjo teigimu, kiekvienam protingam skaitytojui suprantama, jog asmens raginimas atsisakyti turto vardan ramesnio gyvenimo yra neteisėtas elgesys. Pabrėžė, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims paskelbus šią informaciją, pareiškėjo atstovui buvo klaidingai priskirtas teisei ir moralei priešingų veiksmų atlikimas, negarbingas ir visuomenėje smerktinas elgesys, jį, kaip asmenį bei valstybės institucijos vadovą, apibūdinantis itin neigiamai. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo vaidmens šalies ūkiui ir finansų sistemai svarbą, tokio pobūdžio teiginiai apie jo vadovo galimai neteisėtas (nusikalstamas) veikas neabejotinai pažeidžia Lietuvos banko dalykinę reputaciją, pakerta pasitikėjimą viena svarbiausių valstybės institucijų.

Tvirtino, kad paskleistomis žiniomis, vertinant jas viso straipsnio kontekste, skaitytojams siekiama sudaryti įspūdį, kad banko „Snoras“ „neramus gyvenimas“ (bankui „Snoras“ inicijuotas veiklos moratoriumas) prasidėjo galimai ir dėl to, jog jo prezidentas R. B. nepakluso Lietuvos banko vadovo V. V. raginimui atsisakyti turimų „Lietuvos ryto“ akcijų. Pabrėžė, kad tokias žinias skaitytojai vertina ypač neigiamai ir tai dar labiau menkina jų pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis. Pažymėjo, kad viešosios informacijos rengėjas nurodė konkrečius faktus, kurie yra žeminančio pobūdžio.

Tvirtino, kad tokių nepagrįstų, tikrovės neatitinkančių bei pareiškėjo dalykinę reputaciją pažeidžiančių duomenų viešas paskelbimas pažeidžia Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas viešosios informacijos skleidėjo pareigas. Atkreipė dėmesį, kad Sprendime nėra nurodyti argumentai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog viešosios informacijos skleidėjai elgėsi sąžiningai. Pabrėžė, kad sąžiningumas neturi įtakos nagrinėjant skundus dėl dalykinės reputacijos gynimo. Pareiškėjo nuomone, faktai, kad viešosios informacijos skleidėjai nesilaikė imperatyvios pareigos atidžiai ir rūpestingai tikrinti skelbiamą informaciją, remtis keliais šaltiniais ir informacija buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones, kurių (didžiausiu) akcininku tuo metu buvo bankas „Snoras“, o vienintelis informacijos šaltinis buvo visuomenės informavimo priemonės vyriausiasis redaktorius, kelia abejonių dėl informaciją paskelbusios visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo.

Atkreipė dėmesį, kad skundas Inspektoriui buvo įteiktas 2012 m. balandžio 10 d., o Sprendimas priimtas 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 mėnesiams, taigi Inspektorius nesilaikė Įstatyme nustatytos pareigos laiku išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į skundą (b. l. 24-28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodęs, kad Inspektorius ne visais atvejais privalo konstatuoti buvimą visų sąlygų, kurios būtinos nagrinėjant civilines bylas dėl garbės ir orumo gynimo pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį. Pažymėjo, kad Inspektoriaus ir kitų šio administracinio ginčo dalyvių nesieja civiliniai teisiniai santykiai, todėl minėtos taisyklės netaikytinos visiems pažeidimams, kuriuos reglamentuoja Įstatymas. Nurodė, kad tirdamas skundą Inspektorius neturi pareigos nustatyti, ar apskritai yra įrodymų, patvirtinančių nurodytos skunde informacijos atitiktį tikrovei, nes tai nėra jo kompetencija, jis turi pareigą spręsti dėl tokios informacijos atitikties Įstatymo reikalavimams.

Paaiškino nustatęs, kad ginčo objektu esančiame teiginyje buvo paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija, jog pareiškėjo vadovas darė atitinkamą poveikį R. B., ragindamas jį nutraukti turtinius santykius su viešosios informacijos skleidėju. Tokios informacijos turinys visuomenei suponuoja vienareikšmę išvadą apie neigiamo pobūdžio pareiškėjo vadovo elgesį, todėl nereikėjo akcentuoti, kad ji yra žeminančio pobūdžio, ypač atsižvelgiant į kitas Sprendime nurodytas trečiųjų suinteresuotų asmenų sąžiningo elgesio aplinkybes bei į konkrečius pagrindus, suteikusius teisę tokią informaciją viešai paskelbti, ir į tai, kad Įstatymas Inspektoriui nenustato pareigos nustatyti žeminantį paskelbtos informacijos pobūdį.

Nustatęs, jog paskelbta informacija pirmą kartą buvo viešai išsakyta G. V. Seimo Antikorupcijos komisijos 2012 m. vasario 28 d. posėdyje, G. V. išsakytos aplinkybės yra ikiteisminio tyrimo objektas, o G. V. į šį ikiteisminį tyrimą yra įtrauktas kaip liudytojas, Inspektorius neturėjo jokios galimybės nustatyti tokios informacijos tikrumo tol, kol ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas. Nurodė, kad Inspektorius, vertindamas informacijos paskelbimo teisėtumą, turėjo pareigą nustatyti, ar tretieji suinteresuoti asmenys, skelbdami tokią informaciją, elgėsi sąžiningai.

Tai konstatuoti leido šios aplinkybės: G. V. 2012 m. vasario 28 d. Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje viešai išsakyta informacija Teiginyje nebuvo pakeista ar kaip nors kitaip iškreipta ir šiame teiginyje pažymėta, kad konkrečius faktus G. V. pateikė R. B.; Teiginyje paskelbta informacija yra apie viešąjį asmenį, kurio garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) gynimo ribos yra daug siauresnės nei privataus asmens. Remdamasis nacionalinių teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tvirtino, kad viešojo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi būtų, yra leistina.

Pažymėjo, kad ginčo publikacijos buvo viešai paskelbtos dėl visuomenei itin svarbaus ir aktualaus klausimo – banko „Snoras“ veiklos sustabdymo ir su tuo susijusio konkrečių valstybės pareigūnų atleidimo. Nurodė, kad Teiginyje paskelbta informacija buvo reikšminga visuomenei – ginčo publikacijose paskelbtos aplinkybės iki šiol yra plačiai aptarinėjamos visuomenėje bei visuomenės informavimo priemonėse ir dėl jų iki šiol vyksta įvairaus pobūdžio tyrimai. Tvirtino, kad tretieji suinteresuoti asmenys Teiginyje paskelbę informaciją apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, elgėsi sąžiningai, kadangi informacijos paskleidimo tikslas buvo informuoti visuomenę, bet ne įžeisti ar pažeminti pareiškėją.

Atsakovo manymu, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos dalykinės reputacijos ar Įstatymo reikalavimų nuostatos, o nenustačius tokių pažeidimų fakto Įstatymo 44 straipsnyje nustatytas reikalavimas paneigti informaciją tretiesiems suinteresuotiems asmenims netaikytinas. Atsakovas pažymėjo, kad ir kitos visuomenės informavimo priemonės, niekaip nesusijusios su banku „Snoras“, paskelbė Teiginyje pateiktą informaciją apie pareiškėją, tačiau pareiškėjas neginčijo tokios kitų viešosios informacijos skleidėjų paskelbtos informacijos teisėtumo.

Skundo išnagrinėjimo termino pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ atsiliepimu į skundą (b. l. 99-100) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Inspektoriui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, jog G. V. tikrai dalyvavo Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir paskelbė aptartas žinias, o visuomenės informavimo priemonė informavo skaitytojus apie tikrai egzistavusį faktą, t. y. kad „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius davė paaiškinimus Seimo Antikorupcijos komisijai ir apibendrintai, nieko neiškreipdamas, perteikė tų paaiškinimų turinį. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepasitenkinimą reiškia ne dėl to, kad buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia apie G. V. dalyvavimą Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir jo duotus paaiškinimus, o dėl G. V. duotų paaiškinimų turinio ir esmės. Pabrėžė, kad visuomenės informavimo priemonė negali atsakyti už tai, jog buvo paskelbta žinia, ką Seimo Antikorupcijos komisijoje kalbėjo vienas ar kitas į ją duoti paaiškinimų iškviestas asmuo. Atkreipė dėmesį, kad G. V. ir kai kurių kitų komisijai liudijusių asmenų paaiškinimų stenogramos pačios Seimo Antikorupcijos komisijos sprendimu buvo paskelbtos viešai. Teigė, kad pareiškėjas skunde teismui akcentavo antraeilius dalykus, kurie negali paneigti esminių argumentų ir motyvų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 8 dalimi ir 41 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad nagrinėjamo pobūdžio bylose yra svarbu nustatyti, ar skelbiama informacija yra nuomonė, ar žinia, nes nuo to priklauso teisinė kvalifikacija ir bylos baigtis. Teismas padarė išvadą, jog Teiginiu buvo konstatuota, kad „Lietuvos ryto“ vyriausiajam redaktoriui G. V. R. B. sakė, jog pareiškėjo vadovas darė poveikį R. B., ragindamas jį nutraukti turtinius santykius su viešosios informacijos skleidėju „Lietuvos rytas“. Iš šio Teiginio matyti, kad informacija buvo pateikta kaip faktas, o ne nuomonė, iš pasisakymo dėstymo būdo, jo turinio, išsakytų minčių nėra pagrindo jį vertinti kaip požiūrį, situacijos supratimą, komentarą ar vertinimą, teiginiai dėstomi be abejonės, svarstymo, užtikrintai dėl jų teisingumo, nevartojami įprastai nuomonės reiškimui vartojami žodžiai, teiginiai pateikiami kaip faktai, todėl Teiginį laikė žinia.

Teismas pažymėjo, kad žinios turinys rodo, jog ja informuojama apie tai, kas kalbama apie pareiškėjo vadovo elgesį. Kadangi pareiškėjo vadovas yra institucijos atstovas, teismas darė išvadą, kad tai leidžia manyti, jog Teiginys susijęs su Lietuvos banku kaip institucija, tuo labiau kad Teiginyje yra pažymėtos Lietuvos banko vadovo pareigos, Teiginys pateiktas kontekste, susijusiame su Lietuvos banko veikla bankų priežiūros srityje. Veiksmai, kuriuos atlikęs kaltinamas Lietuvos banko vadovas, yra akivaizdžiai neigiamo pobūdžio, nes gali būti suprantami kaip neteisėto spaudimo darymas nuo Lietuvos banko priklausomam asmeniui.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Teiginį G. V. pirmą kartą viešai išsakė Seimo Antikorupcijos komisijos 2012 m. vasario 28 d. posėdyje, pažymėdamas, jog minėtus duomenis jam suteikė R. B.. Teismas padarė išvadą, kad visuomenės informavimo priemonė informavo skaitytojus apie tikrovėje egzistavusį faktą, t. y. apie tai, kad „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius davė paaiškinimus Seimo Antikorupcijos komisijai ir apibendrintai, nieko neiškreipdama, perteikė tų paaiškinimų turinį. Teiginyje paskelbta informacija atitinka Antikorupcijos komisijai G. V. anksčiau išsakytą informaciją.

Kadangi Teiginys atitinka informaciją, kuri yra Seimo Antikorupcijos komisijos 2012 m. vasario 28 d. posėdžio stenogramoje, o pats straipsnis yra skirtas informuoti apie posėdžio eigą, teismas neturėjo pagrindo laikyti Teiginio neatitinkančia tikrovės informacija. Pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas nenustato galimybės paneigti tikrovę atitinkančią informaciją, nesvarbu, kad ji žemina asmens garbę ir orumą. Atkreipė dėmesį, kad Teiginyje nėra nurodyta, jog Lietuvos banko vadovas darė spaudimą R. B., tik pažymėta, jog R. B. sakė, kad taip buvo.

Teismas pažymėjo, kad publikacijos paskelbtos dėl visuomenei svarbaus klausimo – banko „Snoras“ bankroto ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų atleidimo. Viešojo asmens teisinė apsauga yra iš esmės mažesnė, o sprendžiant saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo koliziją pirmenybė teikiama saviraiškos laisvei. Viešosios informacijos skleidėjai atliko viešojo sergėtojo vaidmenį ir pagrįstai, neperžengdami teisės skleisti informaciją ribų, informavo visuomenę apie viešai žinomas aplinkybes, todėl Teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies pažeidimų.

Teismas pažymėjo, kad bylos atveju svarstyti apie viešosios informacijos skleidėjų atsakomybę nėra pagrindo, nes Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai nurodo, jog redakcinė atsakomybė netaikoma ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta valstybės institucijų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose bei viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Pabrėžė, kad straipsnyje yra nurodyta, kad Teiginio informacija buvo pateikta Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir atitinka posėdžio stenogramą.

Teismas nurodė, kad Sprendimas priimtas tik 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. pažeidus Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą skundo nagrinėjimo terminą. Pabrėžė, kad termino praleidimo pasekmės įstatyme nėra nustatytos, todėl, kilus ginčui dėl konkretaus termino taikymo teismui tenka kiekvienoje byloje individualiai spręsti, ar Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatyto termino praleidimas gali būti pagrindas netaikyti atsakomybės pažeidėjui. Teismas pažymėjo, kad šis terminas yra ne atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, bet skundo nagrinėjimui būtinas terminas. Pabrėžė, kad išimtinai procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, kai pareiškėjas neteikia argumentų dėl jo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytinas formaliu ir negali būti pagrindas naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

Kadangi pareiškėjo skundo netenkino, teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas Lietuvos bankas apeliaciniu skundu (b. l. 123-126) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Atkreipia dėmesį, kad teismas nagrinėjo tik vienos paskelbtos žinios – kad G. V. lankėsi Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje – atitiktį tikrovei, tačiau nenustatė, ar žinia, kad Lietuvos banko vadovas V. V. darė poveikį R. B., atitinka tikrovę. Pabrėžia, kad tretieji suinteresuoti asmenys nei atsakovui, nei teismui nepateikė duomenų, kad paskleista žinia, jog V. V. ragino R. B. atsisakyti „Lietuvos ryto“ akcijų, turi faktinį pagrindą. Daro išvadą, kad tiek atsakovas, tiek teismas turėjo nustatyti, ar ši viešai paskelbta žinia atitinka tikrovę, ir tik tada spręsti, ar tokios žinios paskelbimas neperžengia saviraiškos laisvės ribų ir atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, kuriems netaikoma redakcinė atsakomybė.

Mano, kad viešosios informacijos skleidėjai nesilaikė imperatyvios pareigos atidžiai ir rūpestingai tikrinti skelbiamą informaciją, remtis keliais šaltiniais bei kitų teisės aktuose įtvirtintų pareigų. Atkreipia dėmesį, kad žinia buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones, kurių didžiausias akcininkas anksčiau buvo bankas „Snoras“, o vienintelis informacijos šaltinis buvo vienos iš visuomenės informavimo priemonių vyriausiasis redaktorius. Daro išvadą, kad tokios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl informaciją paskelbusių visuomenės informavimo priemonių sąžiningumo ir viešojo sergėtojo vaidmens.

Nurodo Įstatymo 2 straipsnio 7 punktą ir pažymi, kad paskelbta neigiamo pobūdžio žinia apie galimai neteisėtus pareiškėjo vadovo veiksmus nėra asmens veiklos nagrinėjimas ir / ar vertinimas, kadangi ji neturi jokio faktinio pagrindo, yra akivaizdžiai menkinanti pareiškėjo dalykinę reputaciją, todėl negali būti vertinama kaip saviraiškos laisvės išraiška. Nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su argumentu dėl platesnio viešojo asmens kritikos ribų, nes paskelbta informacija buvo ne kritika, o konstatavimas faktinių aplinkybių.

Tvirtina, kad tokia žinia neabejotinai vidutiniam skaitytojui aiškiai sukuria neigiamą atspalvį apie minimą asmenį ir suponuoja jo smerkimą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3299/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008. Pabrėžia, kad informacijos apie viešąjį asmenį negalima rinkti ir skelbti bet kokiu būdu ar skelbti bet kokią informaciją.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134-138) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad teismas pagrindinį dėmesį skyrė ne ginčo objektu esančiu teiginiu paskelbtam faktui apie G. V. apsilankymą Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje, bet paskelbtam faktui apie tai, kad R. B. teigė, jog pareiškėjo vadovas jam darė poveikį, siekdamas įtikinti atisakyti „Lietuvos ryto“ akcijų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2287/2012, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 ir pažymi, kad atsakovas, nagrinėdamas suinteresuotų asmenų skundus dėl jų garbės ir orumo pažeminimo, neprivalo beatodairiškai vadovautis ir taikyti civilinėse bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo suformuotų taisyklių, tačiau privalo įvertinti viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo sąžiningumą bei viešai paskelbtos informacijos atitikimą Įstatyme nustatytiems reikalavimams. Nurodė, kad G. V. išsakytos aplinkybės yra ikiteisminio tyrimo objektas, G. V. yra įtrauktas kaip liudytojas, todėl teiginyje paskelbta informacija pareiškėjo skundo tyrimo metu buvo laikoma paslaptyje ir atsakovas neturėjo galimybės nustatyti jos tikrumo tol, kol ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lrytas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 139) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta pripažinti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją pažeidus Įstatymo nuostatas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjo teigimu, Įstatymo nuostatas pažeidė trečiųjų suinteresuotųjų asmenų paskelbta publikacija „Tyrėjais tapę politikai kasasi gilyn“, kurioje buvo paskelbta informacija, jog Seimo komisijos pakviestas „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius G. V. parlamentarams tvirtino iš buvusio „Snoro“ prezidento R. B. kelis kartus girdėjęs, kad Lietuvos banko vadovas V. V. jį raginęs dėl ramesnio gyvenimo atsisakyti „Lietuvos ryto“, reikliai vertinančio prezidentės veiklą, akcijų.

Atsakovas, kurio poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas, laikė, kad viešosios informacijos rengėjas neiškraipė viešai pasakytų per atvirą Seimo komisijos posėdį teiginių , visuomenės informavimo priemonė informavo skaitytojus apie tikrovėje egzistavusį faktą ir teikdamas pirmenybę teisei į informaciją, saviraiškos laisvei bei viešojo sergėtojo vaidmeniui, nepripažino , jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Įstatymas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad paskleista informacija iš esmės atitinka tikrovę, pirmenybė teikiama saviraiškos laisvei bei viešojo sergėtojo funkcijų atlikimui. Be to, apeliaciniame skunde tvirtinama, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas veikė nesąžiningai.

Tarp šalių nėra ginčo ir , atitinkamai, apeliaciniame skunde nekvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teiginys yra žinia, kuri paskleista apie pareiškėją ir turi neigiamos įtakos jo dalykinei reputacijai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šia išvada iš esmės sutinka, tačiau pažymi, kad Teiginys, dėl kurio paskleidimo pareiškėjas reikalauja redakcinės atsakomybės , yra daugialypis : juo, visu pirma, informuojama apie tai, kad G. V. kalbėjo Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje; antra, juo teigiama, kad G. V. kelis kartus bendravo su R. B.; trečia, nurodoma, kad G. V. iš R. B. girdėjo, jog pastarąjį V. V. ragino atsisakyti „Lietuvos ryto“ akcijų; ketvirta, teigiama, jog „Lietuvos rytas“ reikliai vertina prezidentės veiklą. Neigiamos įtakos pareiškėjo dalykinei reputacijai galėjo turėti tik trečioji teiginio dalis, tačiau Visuomenės informavimo įstatymo taikymo aspektu būtina vertinti visą informaciją.

Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose expressis verbis nurodoma, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui redakcinė atsakomybė netaikoma ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta valstybės institucijų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose bei viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Tokiu atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims. Nagrinėjamu atveju, informacijos šaltinis buvo nurodytas, informacija buvo pateikta Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir informacijoje nurodyti teiginiai atitinka posėdžio stenogramoje užfiksuotus G. V. teiginius.

Esant tokioms aplinkybėms, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad redakcinė atsakomybė nėra galima, nes vien Įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų egzistavimo pakanka, jog pareiškėjo skundas šiuo požiūriu būtų pripažintas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nurodyto termino praleidimas nėra pakankamas pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą, juolab kad šio termino nesilaikymas buvo sąlygotas siekiu išsamiai ir objektyviai ištirti pareiškėjo skundą. Iš esmės tokia Įstatymo 50 straipsnio 13 dalies taikymo praktika yra formuojama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009).

Pasisakydama dėl visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo bei saviraiškos laisvės, teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Kartu Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina teisę turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes , nėra pagrindo išvadai, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, būtų elgęsi nesąžiningai. Tretieji suinteresuotieji asmenys informavo visuomenę apie tikrovėje vykusius faktus ir G. V. Seimo komisijos posėdyje pasakytų teiginių neiškreipė. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo, kurio atžvilgiu priimtinos kritikos ribos yra žymiai platesnės ir saviraiškos laisvei bei teisei skleisti informaciją šiuo atveju turėtų būti teikiama pirmenybė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos banko apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė